Page 1

Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... [...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gyvenamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė. Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos. Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš buvusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja. „Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija. Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo properšos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiriamas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas. Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas neklausčiau. Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

laisvojo mąstymo properšos

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Vlado Braziūno nuotr.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-

Viktorija Daujotytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Viktorija Daujotytė

l a i s vo j o mąstymo p ro p e r š o s

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo. Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“ 2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik. Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių. Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose. Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka. Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu. Viktor ija Daujot ytė


Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... [...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gyvenamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė. Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos. Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš buvusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja. „Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija. Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo properšos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiriamas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas. Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas neklausčiau. Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

laisvojo mąstymo properšos

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Vlado Braziūno nuotr.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-

Viktorija Daujotytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Viktorija Daujotytė

l a i s vo j o mąstymo p ro p e r š o s

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo. Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“ 2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik. Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių. Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose. Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka. Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu. Viktor ija Daujot ytė


Viktorija Daujotytė

laisvojo mąstymo properšos

VIL NIUS

3

2012


UDK 821.172-4 Da405

© Viktorija Daujotytė, 2012 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012 ISBN 978-9986-16-912-3

4


Turinys

11 Beveik nepastebimai

19 Įsibuvimas 19 Akmenų vainikas 21 Vietos erdvėje praradimas 21 Prousto atgarsis, arba kūrybingos sąmonės dėsnis, patirtas ir Milošo 23 Romanas ir esė 23 Sąmonė ar siela? 25 Kalba ir kūrybingumas 26 Takas iš pasakos 27 Lietuviškasis galvojimas; papildinėjimai po Arvydo Šliogerio paskaitos 28 Čiurlionis lietuviškajam galvojimui 31 Nepaaiškinama 31 Ant ko laikosi pasaulis? 32 Laužas 33 Dar dėl aš 34 Dar: tikrovė ir lyrika 35 Jutiminė tikrenybė žodžiuose 36 Tautosaka 36 Ir kolektyvinė atmintis iš atskiros 37 Branduolinės reakcijos 38 Atminties laikai ir laukai 39 Potraukis, patraukimas 39 Pakeliui į tiesą, tiesos linkui 40 Nekalbinė sintaksė 42 „Vaiko sielą turi, vandenie...“

5


43 44 46 47 48 49 49 50 51

Savaiminės Algimanto Kunčiaus kompozicijos Negyvenamas gyvenimas Gydytoja, kuri klausosi danties Netikėtai – apie Antoną Čechovą Kodėl traukia užsirašyti Nebūti, nelikti vienišam „Yra istorija ir yra kitų dalykų...“ Didžioji mįslė Pieva, vadinama Lanka; takas iki Česlavo Milošo, paskui iki Justino Marcinkevičiaus 52 Pirminis tekstas: pievų pavadinimai 55 Papildomas intelektinis interesas 58 Dar: laukas, kalbos laukas, literatūros laukas 60 Daiktas; reikšmė, jos pamatymas, naikinimas ir nykimas 61 Laikas yra juntamas 63 Blogis ir iš klastingo kalbos vartojimo 65 Apie nuolankumą ir ašarą 66 Ritmas: lemiantis 67 Ką pastebėjo Vytautas Kubilius 68 Apie suskliaudimus ir atskliaudimus 69 Sielovaizdis ir sieložaizdis 70 Kalba sąmonėje 71 Tik tirti ar ir patirti 72 Sodybos kalba 75 Apie įrankius ir metodologinius „įrankius“ 77 Literatūros istorijos yra dirbtinės 77 Kaip rasti teisingą požiūrį 78 Martinas Heideggeris; apie poetinę kalbą, poetinį kalbėjimą 81 Paskutinis Salomėjos Nėries pavasaris 82 Vilniaus lankymas 84 Iš Salomėjos Nėries – dar trupinys 85 Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“ ir Salomėjos Nėries „Savęs aš gailiuos“ 87 Ką pirštu ant žemės rašė Jėzus? 88 Likimas

6


90 Verbalinis chamizmas 91 Henrikas Čigriejus: „Kai pasakoja, tai gal ir žino“ 93 Jono Aisčio estetika: gražumas iš to, kas savaime nėra gražu 95 Ar bemąstome apie lyriką? 95 Tikėjimo universalija 98 Rašymas, kuris vadinamas literatūra 100 Vėl Vaižgantas 102 Asmenybė: jei šaknys kelia 104 Poetų yra daugiau; bet ir mažiau 104 Apie Ramutę Skučaitę 106 Kūrybinga sąmonė – prisimenanti 109 Balos prie Lūksto; Žemaitės „Sutkų“ pradžia 111 Yra, kas gali būti suvokta; bet ar tik 113 Kalbos būtis ir kalbos mirtis 117 Matyti, norėti matyti, nenorėti 119 Apie ratą; apie hermeneutinį ratą 120 Ar įmanoma – be teorijos 123 Dar – prie Justino Marcinkevičiaus „Gyvenimo“ 124 Apie ginčą, kurio atgarsiai tebėra gyvi 125 Apie blogį, nuodėmę 125 „Unde malum?“ 127 „Neminėkit bloguoju...“ 127 Tragiška suvokti 128 Kitos erdvės problema 130 Dar – kita erdvė 130 Žemaitė prie Čiurlionio paveikslo 133 Sąskambiai 134 Ramunėlė ir kita erdvė 136 Nuo Čiurlionio į Marcinkevičių 137 Ši sodyba, šis miestas 139 Apie perspektyvą 141 Kalbinės inspiracijos 143 Tamsiųjų galių išsilaisvinimo laikotarpiai 144 Klausimai 7


145 Apie Žalgirį ir mažą peliuką 146 Kaip suderinti peliuko ir žmogaus perspektyvas? 147 Kaip yra atsakęs Maironis? 148 Istorija ir iš paveikslų 149 Menas – priartėti prie daiktų 150 Ginčas 151 Vladimiro Toporovo įspūdis 154 Pabaiga 154 Humanistika bendruosiuose mokslo horizontuose 155 Kalbos tuštėjimas 156 Skaityti, pagauti mintį, suklusti 158 Citatos – amžinosios cikados 162 Lazdynų Pelėda apie Tadą Blindą 165 „Idėjos, jei didžios...“ 167 Vanda Zaborskaitė apie krikščioniškąjį liberalizmą 169 Literatūros antropologija 170 Apie humanistiką 171 Apie autoritetą 174 Tekstai autoritetai 175 Apie žmonių ryšį: lieka, kas išsaugoma 177 Bendrėjantis humanistinis tekstas

179 182 184 188 191 192 193 194 195 198

Poeto likimas Didžiosios Maironio personifikacijos Genius loci: nuo Gedimino kalno ir nuo Birutės kalno „Anykščių šilelio“ įstabioji galia Maironis tarp lietuvių poezijos kraštinių Modernieji romantikai ir Maironis Apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“ – po šimto metų „Jaunoji Lietuva“ ir Šatrijos Ragana „Jaunosios Lietuvos“ pasaulėvaizdis Kaunas „Jaunojoje Lietuvoje“ 8


199 Grįžimo efektas 200 Apie vieną Maironio leidimą 203 Skaitant Dmitrijų Merežkovskį 205 1932-ieji: paskutinė vasara, vakaras 206 Iš nepasakomo 208 Bendrakeleiviai ir tarpininkai 211 Baltrušaitis – greta Čiurlionio 213 Degantis medis – metafora, mitas? 216 Perimta 218 Moralinė teisė rašyti 219 Kūrybos argumentai 221 Laiminga kalba 221 Įstrigęs 223 Iš kur šviesa? 223 Sąmoningumas istorijai 231 Iš Romualdo Granausko: galbūt – literatūros teorijoms 235 Petro Cvirkos priminimas 238 Vladas Šimkus: iš atminties 240 Vlado Šimkaus gailestis 241 Atsakymas į prasmės klausimą 242 Kas buvo (yra) Bronius Radzevičius? 243 Dar iš Broniaus Radzevičiaus: ar prigimties kodas yra tik vietinis? 245 Rašymo paslaptis 246 Buvimas tradicijoje 247 Tikrovė; labai daug tikrovės 251 Pavojus, kurio sunku išvengti 252 Laiko ribos 253 Gebėjimas jausti-liesti 254 Ontologinis gervių motyvas 261 Gervės ir prasmės ratas 262 Apie Arvydo Šliogerio bulvę 263 Dar apie bulvę 264 Susitikti su Čiurlioniu 265 Poetas Platono valstybėje 9


266 Tamsos estetika 268 Vanda Juknaitė tikrumo akivaizdoje 269 Giedros Radvilavičiūtės privalomi tekstai 271 Apie stiliaus ir pajautų ryšį 272 Danutės Kalinauskaitės mąstomasis vienis 272 Metafora: kai kalbos tikrovė tikresnė 274 Greičiau nenoras negu noras 275 Stilius iš daiktų, daiktų stilius 275 Kelias buvo, nes buvo pamatytas 277 Rašymas 278 Stiliaus taupumas: gyvenimo fragmentai 280 Stilius, kas pritraukia 285 Atnaujinimo galimybė 287 „...štai ir visas gyvenimo menas“ 290 Apie Majos šydą Donaldo Kajoko poezijoje 292 Pasitikėjimas lyrika

293 Žemaitiškieji sielovaizdžiai: Regina Maciūtė 299 Asmenvardžių rodyklė

10


Beveik nepastebimai Mąstymas, jo beveik nepastebima tėkmė, kaip ir buvimo, ir staiga pertrūkis, įtrūkis, įplyšis. Prasiveria, pasirodo. Lyg koks staigus paaiškėjimas, kad yra (ar bent gali būti) tikriausiai taip, kad galima taip pasakyti. Debesuota, su pragiedruliais – laukiama orų prognozė vasarą. Ypač Juozo Tumo-Vaižganto krašte – „Pragiedrulių“. Kai nuolat saulėta, saulės niekas nebemato. Saulė, pasirodanti, nušvintanti pro debesis, yra labiausiai. Gražios debesų properšos, šviesos progumėlės miške. Neužšalusi vieta, tarpas, plyšys. Širdperša, kai netenki ramumo, kai širdis lyg sutrūkinėjusi, kai peršti. Ir properša iš įskilimo, prasivėrimo. Minties ar sielos pragiedruliai, plyšiai, įplyšiai susiję ne su mąstymo formulėmis ar formuluotėmis, o su mąsliomis būsenomis, kažko paaiškėjimais, pereinančiais kūnu (kartais lyg kokia širdperša) ir atsiliepiančiais kalba. Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti. Mąstymas ar galvojimas, kaip dabar sako Arvydas Šliogeris: lietuviškasis galvojimas. Neatskiriamai: galbūt galvojimas specialesnis, atskiresnis, mąstymas labiau susijęs su būsenomis. Mąsli būsena, kai mintys pinasi lyg savaime, kai kas nors paaiškėja, pasirodo – lyg ir be galvojimo pastangų. Beveik nepastebimai. Nesiekei, neieškojai, o lyg ir priėjai. 11


Šviesos progumėlė sąmonėje – dar pradžių pradžioj, bet nuo jau atsimenamos akimirkos, kai ankstyvą pavasarį kalbinau ką tik pražydusią mažą margaspalvę, nežinojau, kaip kitaip man džiaugtis, kaip džiaugtis vienai, nesikreipiant, nelaukiant, kad kas nors atsakys. Gal pati gegužės pradžia, rytą takiuku per miškelį, vadinamą Ričkaus arklininku, bėgau į mokyklą; ji buvo taip arti namų, kad tas bėgimas-ėjimas buvo tikras džiaugsmas. Per senąją Šliogerių žemę, pro daržą, palei klevus, per pelkę su senais gluosniais, kadaise nužymėjusiais atsidalijusius brolius; pamestos pereiti lentos senos, suskilusios, pažaliavusios. Stabteliu prie ąžuolo, didelio, aukštai išskėstomis šakomis, aplinkui jį sniegas ką tik aptirpęs, nušildytas atspindžių nuo storos pilkos žievės, tarp pašiurpusių, pilkšvų stagarų pamačiau, kaip pražysta pavasaris. Iš nuostabos pritūpiau, paglosčiau, ak tu, gražioji, pasakiau. Ir ji man atsakė – bėk, bėk, nes pavėluosi, palauksiu, kol grįši... Neužmiršau to visą gyvenimą, suvokiau, kad tada ir taip pabudo mano sąmonė, geisdama matyti, girdėti, liesti, kalbinti. Kad taip įėjau į buvimą, pasirodžiusį minkštu, palankiu atsiliepimu, prasitęsimu. Pabusti dar nežinant, kad pabudai. Ir visą gyvenimą branginti prabudimo akimirkas, justi jas. Atpažinti tekstų kūnuose – ir daug gilesnes, sudėtingesnes, skaudesnes. Salomėjos Nėries karo laiko „Sapne“: „Šviesos baltam rate / šią naktį aš regėjau / tave sugrįžtantį namo.“ Baltas šviesos ratas, sugrįžimas namo. Minties tvinksnis – toks pat aiškus, girdimas kaip kraujo. Patirties pragumos; laisvojo mąstymo zonos. Teritorijos, erdvės. Properšos. O gal tik plyšiai, praplyšta tamsus audeklas, matai, galvoji lengvai, taip lengvai, lyg ir negalvotum, nieko nesiektum, nenorėtum jokio rezultato, nes jo ir nenumanai. Esi pačiame matymemąstyme, pačiame prabudime. Gal geriau čia būtų įnagininkas: esi matymu, pabudimu. Gali būti, kad laisvojo mąstymo sąvoka kristalizavosi ir iš Sigito Gedos skaitymų, iš jo gyvavaizdžių; kažkas užkliudo sąmonę, palyti, įkrinta lyg sėkla į papurentą žemę, pradeda leisti šaknis, vaizdytis. 12


Kristalizacija – džiaugsmas, kad šią metaforą-sąvoką „Gimtosios Europos“ (2011) „Įžangoj“ vartojo ir Česlavas Milošas: „Kristalizacija vyksta kažkur giliai, ir ją suvokiame daug vėliau, jau kaip brandų ketinimą.“ Niekas, kas esmingiau paliečia, užkabina ar sukabina, nėra suvokiama iš karto. Laisvasis mąstymas ir iš to, kas likdavosi rašant knygas pagal kokią nors, jei tik ir pačios sau užsiduotą programą (monografija apie rašytoją, kritikos istorija, lyrikos teorija, vadovėlis...). Neprograminė knyga, knyga iš esminių liekanų – apie Salomėją Nėrį, fragmento poetikos bandymai; juose gal daugiau išėjimų-patekimų į laisvojo mąstymo zonas. Mažųjų formų trauka, pirminių kristalizacijų. Minties (ar sielos pragiedrulių, properšų). Eilėraštis, jo analizė, bet juk ir tai, kas iki eilėraščio ir jau už jo. „Jau kelinti metai labai rūpi zona „iki eilėraščio“ ir zona „už eilėraščio“. Tai nėra proza. Tai užrašai, kuriuose galima ieškoti prozos ir poezijos. Kaip ir gyvenimo.“ Taip 1998 m. vasarą Sigitas Geda parašė pratarmėj knygai „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999). Nėra nei to, nei to, bet gali būti to ir to (bent pradmenų, užuomazgų), o labiausiai – gyvenimo, to, kas sunkiausiai pasiekiama. Atrodo, kad visų ir visiems, bet ne – tik gyvenantiems, tik turintiems gyvenimo jutimą – suvokimą; suvokimą, kad suvoki, kaip visa yra su tavim ir kitais. Kaip susiję, susaistyta, kaip kartais tamsu ir nieko nematai, o nušvinta, nusigiedrija, ir visa tau sugrąžinama. Tas nusigiedrija iš Boriso Pasternako, iš labai seniai, kai rašiau apie Jurgį Baltrušaitį ir daug skaičiau rusų poezijos, ypač sidabro amžiaus. Aną Achmatovą – ir kaip dramatizuoto likimo atliepinius, sąsajas – su Aleksandru Bloku ir Borisu Pasternaku. Lyg patikinimas – nusigiedrys, bus ta minutė, kai nusigiedrija. Tik nedaugink blogio, tamsos, pykčio – iškentėk, elkis atsargiai. Šviesa iš atsargumo; tik didelio intensyvumo sąmonėms – ir iš rizikos, kitiems neprieinamos ir nepakeliamos. Sąmonės akiplotis – iš to laiko; siela, pats sąmonės branduolys, bet neišskirstomas vienis; 13


tai jau iš Vydūno, per jo tekstus pradėjo plūsti ir mąstymo alternatyvos, prisitrauktos iš Rytų tradicijų. Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų, patirtis sluoksniuojasi, persidenginėja, persismelkinėja. Atmintis ir užmarštis veikia išvien; užmiršti ir vėl atsiminti, kai susiklostys aplinkybės, pasigirs koks netikėtas atitikmens signalas. Atsiminti ir palengva užmiršti. Bent primiršti; sąmonė saugo (-si) ir slopindama, prigesindama. Bet įsižiebimo, įsidegimo galimybė išlieka – atminties intensyvas įbrėžia ryškiausias meno linijas. Žarija pelenuose – kaip ryšku dabar, šią akimirką: už langų tamsu, tamsu ir didelėj senovinėj žemaičių troboj Užgirių kaime, babūnėlė atsiklaupia ant aslos (sakydavo – unt žemis) priešais krosnį, pakrapšto pelenus, kažkas lyg sužybsi, atsargiai pučia, žarijėlės atsigauna, blėsuoja, deda ant jų smulkių atskalėlių, vėl pučia, įsidega... Paskui lėtai sėdasi priešais ugnį ant žemo krėsliuko – kaip Romualdo Granausko apsakyme „Alksnynai“. Tos pliauskos atskalėlės, išdžiovintos, sausos, – prakuros. Česlavo Milošo „Sodybos“ puikiosios pabaigos vertime („Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vos ne vos. / Jie valgė savo kukulius ir bulves / Ir bent turėjo malkų prakuroms, kai spaudė ilgos mūsų žiemos.“) prakuros vartojamos netiksliai. Žodis vertėjui ne iš patirties, ne iš gyvojo gyvenimo audinio. Turėti susmulkintų prakurų, kad įsidegtų malkos. Metafora – ir jos centras iš jutiminės patirties, iš jutiminės estetikos. Jei sąmonės didžioji dalis yra užimta literatūros, jos svarstymų ar tiesiog nepertraukiamo buvimo mąstymo-jutimo zonose, tikėtina, kad ir laisvojo mąstymo kalbinėse išsklaidose ji išliks, gal net svarbiausioje vietoje, tik be įsipareigojimų metodams, analizėms. Laisvąjį mąstymą koreguoja savaiminė tvarka. Kas yra savaime, savaimingai, sunkiausiai apibūdinama. Skanūs laukinės obels obuoliai – savaiminė selekcija. Žydinčios pievos grožis – savaiminis; jei pamatomas. Lietuvoje dar yra išlikusių savaimingai susiklosčiusų kaimų, lietuvių liaudies architektūros paminklų. Daugiau jų Rytų ir Pietų Lietuvoje, tokių kaip Kudabiškė, Musteika, Latežeris, Lyn14


ežeris. Žmonių gyvenimo vietos, kurių struktūros susiklostė savaimingai, savaime. Susiklostė veikiant savaimingam kūrybiniam pradui, ir individualiam, ir bendruomeniniam. Bendros erdvės jutimas koreguoja atskirus pasirinkimus. Sąmonė neturi išankstinio plano, veikia laisvai, bet lyg vedama tradicijos, tų struktūrų, kurios jau yra: upė, upelis, ežeras, miškas, miškelis, medžiai, kalnelis, įlomėlė. Vandenys yra svarbieji pirminio žmogaus gyvenimo takai. Medžiai, kurie įgijo šventumo, nebuvo pasodinti, išdygę savaime, išaugę. Lyg nežinomos, bet jaučiamos, nujaučiamos pasaulio tvarkos pasiuntiniai, ženklai. Sodinti medžius – lyg atspėti tos tvarkos būdus, prisiderinti. Namas, pastatytas iš būtinybės, tad lyg savaime išaugęs, įgyja pasaulio ašies galią. Būtinybė (turėti kur galvą priglausti, suteikti pastogę vaikui ir moteriai) tokia pat atkakli kaip medžiui – išdygti ir augti. Priglusti, būti pridengtam, pridengti savaiminėje architektūroje atrodo svarbiau nei vyrauti, išsiskirti. Saugiau; mažosios architektūros statiniai – saũgai. Gal labiau – nežinomai saugai. Laisvai mąstyti, vadinasi, mąstyti ir tarsi remiamam mąsčiusių ir mąstančių. Taip pat ir rizikavusių, bandžiusių prasiveržti pro tai, kas sustingę, sustabarėję. Bet kultūroje visus proveržius lydi grįžimai (kaip potvynius atoslūgiai). Išlygina savaiminė tvarka, pulsuojanti sąmonėje kaip galimybė gyventi, jausti gyvybę, būti gyvam. Lyrika, susitelkusi tik į kalbą (visi XX a. lyrikos moderno žingsniai) ėmė dusti; skubiai atstatinėjami pasakojimo lieptai, eilėraštis kaip mažas pasakojimas. Laisvojo mąstymo zonos klostosi nepasiekiamos specialių uždavinių, kokių nors įpareigojimų ar įsipareigojimų. Arba – jau nepasiekiamos. Vaikystė – pirminio, savaiminio kūrybingumo laikas; kuo jis intensyvesnis, sąmonei to išskirtinio intensyvumo ir nesuvokiant, tuo daugiau iš jo atidedama; ateis akimirka, sugrįš, sugrįš perkeista, pagilinta. Kas rašyta, plečiant į straipsnį, išlaisvinta, fragmentuota, jei medžiaga pasirodė gyva, skili, properšinga. Keli rašytojai dabar pasirodė svarbesni, iš kelių kartų, net užmirštant, kad toje vietoje 15


jau būta, grįžta. Vėliau pagretinta, kad, sakysim, Maironis skleistųsi (kiek tai galima) iš eilės. Maironio kilimas, gal ir atskiros erdvės reikalavimas buvo netikėtas. Nesibaigė ir Justino Marcinkevičiaus klausimai. Nei Broniaus Radzevičiaus. Bet prisisiekiau ir jaunesnių balsų. Literatūra labiau ir sutelkta į antrą dalį. Laisvasis mąstymas laisvai šliejasi prie fenomenologijos, bandančios ir sąmoningais žingsniais saugoti savaiminį gyvenimo įvairumą, daiktiškumą, gebėjimą džiaugtis tuo, kas tiesioginiu potyriu duodama sąmonei. Pastangos atsakyti, kas tai yra, neturi užgožti jutimo, kaip tai yra, kaip tai yra man. Literatūros fenomenologija, kaip mąstymo apie literatūrą kryptis, galimybė, yra globojama, globiama laisvojo mąstymo, to, ką galima suprasti apie literatūrą ir be specialių teorijų, mokymų. Bet dar labiau – po jų. Jokia humanistikos teorija negali būti vaisinga, jei neišauga iš laisvojo mąstymo. Jei neturi patirties podirvio. Protinis, teorinis mąstymas taip pat turi atitikti pirmines sąmonės struktūras, neatskiriamas nuo prigimties. Kitaip jo konstrukcijos kybo ore. Daug kartų prieinama prie to paties, kas jau prieita. Kartais lieka ir nepastebėta, kad jau buvo, buvo prieita. Su nuostaba vėl įsiskaitau Henry Davidą Thoreau, jo „Voldeną, arba gyvenimą miške“, vertėjo ir didžiausio adepto Rolando Pavilionio vadintą filosofiniu dienoraščiu. Jo pradžia lyg koks išeities taškas: „Paprastai mes pamirštame, kad tas, kuris kalba, visuomet yra pirmas asmuo. Aš nekalbėčiau tiek daug apie save, jei ką nors kitą pažinčiau taip, kaip pažįstu save [...]. Be to, iš kiekvieno rašytojo, gero ar blogo, aš laukiu visų pirma paprasto ir nuoširdaus pasakojimo apie jo paties gyvenimą, o ne vien to, ką jis yra girdėjęs apie kitų žmonių gyvenimus [...].“ Žinoma, tokį mąstymą galima teoriškai sukomplikuoti, bet ar verta tai daryti. Po kelių puslapių Thoreau ištars: „Paprastumo, paprastumo, paprastumo!“ – kiek kartų bus prie šios ištarties grįžtama, bandant skaidrinti ir gyvenimą, ir jo refleksiją. Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, sa16


virefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... Aktyvinti sąmonės procesus, vykstančius žmogaus gyvenime, procesus, kurie ir padaro pasaulį gyvenamuoju. Skaitoma literatūra, ypač klasika, leidžia suvokti, kaip tai įvyksta, kaip atsiranda žmogaus, kalbos ir aplinkos, kurioje jis būna-gyvena, sąlipa. Patirdama kitus, sąmonė patiria ir save, patiria atsigręžimo į save, atogrąžos būdu. Kalbinti kitą ir savęs prakalbinimo būdu. Neprakalbdamas žmogus negali kalbėtis. Prakalbti nėra tas pats, kas pradėti kalbėti. Prakalbti, vadinasi, pajusti, kad sąmonė kabinasi už pirminių dalykų, už pradžių, kurios visada yra nutolusios nuo to gyvenimo, kurį gyvename kaip savo kasdienį rūpestį; pajusti, kad žmogiškuosiuose bendrumuose slypi kažkas lemtingai atskira, tik tau. Atskirieji sąmonės kalbumo ištekliai yra ir bendrosios kalbos atsargos. Kalbumas, kalbiškumas – iki kalbos ir anapus kalbos. Iki, kai tylime. Anapus, kai kalbinis veiksmas (sakinys, frazė) nebėra duotas, o atsiranda kaip vienkartybė; išnyksta, jei nėra pakartojamas, užrašomas. Eilėraštis, kurio ritminė struktūra susiklosto sąmonėje, neįtvirtintas išnyksta kaip sapnas. Metafora, jei ją suprantame ne tik kaip kalbinį perkėlimą, o netikėtą ir neįtikimą sąmonės veiksmą, iškilusį iš giliausios patirties, gali būti suvokiama kaip anapus. Jono Strielkūno „Lange – vaiko akys žydi“ iš eilėraščio „Miško vežimas“. Taip, tikrovė duoda prieigas: langą, palangę, ant kurios gali žydėti (gal kada žydėjo) skurdi kambarinė gėlė, pro langą žiūrintį vaiką. Bet tik prieigas. Metafora pasirodo iš anapus, iš to kalbumo, kalbiškumo, kurio išteklius kaupia sąmonė. Tiems ištekliams susidaryti, išsikristalizuoti reikia tylos, tylaus buvimo, atskirumo, vienišumo. Balsas, kuris saugo tylėjimą, – tik laisvai atsimenama Jacques’o Derrida frazė. Jei balse, ypač tais atvejais, kai balsu naudojamasi kaip instrumentu (vaidyba, dainavimas, meninis skaitymas, viešas kalbėjimas), negirdima tyla, nejuntama, kaip balsas pasigirsta tarsi iš anapus, pasipildo, prisipildo, poveikis, įtaiga ribota. Kuo daugiau žmogui reikia kalbėti, tuo labiau jam reikia tylos, tylos globos. Kalbiškumą, saugomą tylos, galime suvokti ir kaip vi17


dinį gyvenimą. Kad ir kaip pavadintume, vidinio sielos kalbiškumo apeiti neįmanoma. Mūsų alter ego pirmiausia yra vidinis pokalbininkas; kreipiamės, sulaukiame atsakymų ar tarsi atsakymų. Ne viską persakome balsu, ką pasakome tylumoje ar tylėdami. Kalbai reikia įvairių nebylumo apibūdinimų: tyla, tylėjimas, tylumas, tyluma, nutilimas. Nuščiuvimas – kalbinė tyla, po šnabždesio, šlamėjimo, kai tyloje dar lieka š, č pėdsakų. Balsas – ne tik garsios, girdimos kalbos būdas. Balsas (kaip ir veidas) yra individuacijos dėmuo: atpažįstame iš balso, išskiriame iš daugelio, jei kaip tik toks tembras, intonaciniai bei ritminiai tonai yra pažįstami, savi. Atpažįstame pažįstamą. Kartais taip – lyg iš toli, iš giliai prisimintume, įžvelgtume pro ūkanas. Atpažinti iš balso po trisdešimt metų. Koks saugus tas balsas buvo atminty, nepaliestas, neužgožtas. Nėra nieko, kas negalėtų tapti laisvojo mąstymo impulsu, tema. Bet tik būsena virstantis impulsas praplėšia uždangą, kažkas trumpam paaiškėja, pasirodo properšos. Atvirumas sau, savo gyvenimui; atsivėrimui reikia šviesos, kad matytum šviesiai, jei net iš tamsos. Laisvasis mąstymas – sėklos, krintančios (ir sapne) į atvirą, nežinia ko laukiančią sąmonę, leidžiančios šaknis. Pasisakymai – laisvojo mąstymo kalbinės formos. Skirtis tarp sakau bendrumo, neutralumo ir pasisakau, reiškiančio įkūnytą sakymą, sakymą savimi. Laisvasis mąstymas – vaikščiojimas vos įžiūrimais takiukais tarp kalbos, literatūros, gyvenimo, tarp gyvenimo, literatūros, kalbos. Kodėl gyvenimui, visko pilnam, vis dar reikia literatūros? Kodėl jos vis dar reikia man?

18


Įsibuvimas Įsibuvimas reiškia buvimo pradžią, tąsą, tąsumą, pasikartojimus, tam tikrą gyvenimo, būties, egzistencijos pakankamumą. Įsibuvimas – didžiojo kalbinio būti lizdo dalis. Viena iš pagrindinių būti reikšmių („Lietuvių kalbos žodyne“ antroji) ir yra turėti vietą – ir tiesiogine prasme (kur nors stovėti, sėdėti, gulėti), ir jei ne perkeltine, tai nuo pirminės labiau nutolinta: plg.: poezijoje ji turi savo vietą, vadinasi, yra. Įsibuvimas susijęs ir su laiku, amžiumi. Žodynas pateikia paprastų pavyzdžių: „Įsibuvęs žmogus“; „Nesenos panos, bet jau įsibuvusios.“ Vieną – iš Šačių (Skuodo kraštas), gilesnį: „Pribirst sėklų, nuo seno įsibuvimo išaug eglės.“ Šio sakinio išsklaida, išaiškinimas: reikia seno (ilgo) įsibuvimo, kad išaugtų eglės. Žodžio, reiškiančio vietą, vietos nuorodą, vietos klausimą (kur įsibuvusios), šaknimis laikas tarsi perteka. Vietos ir laiko vienybė įsibuvimu pasirodo kaip skaidri, medžiagiška; neužmirštant medžiagos ir medžio ryšio.

Akmenų vainikas Akmenų vainikas – iš archeologų, pilkapių, pilkapynų tyrinėtojų. Mirusiojo, palaidotojo vieta, apdėta akmenimis. Tai yra būsto akivaizdybė, vietos apribojimas, žemės atidavimas mirusiųjų nuosavybėn. Iki šiol, statant namą iš rąstų, ant pamatų klojamas vainikas. 19


Vainikas – senas žodis, iš bendrosios baltų–slavų leksikos, randamas jau pirmuosiuose XVI–XVII amžiaus raštuose. Ir pilkapio akmenų vainikas gali būti suvoktas kaip gynybinė siena, sauga. Akmenų vainikas saugo mirusiųjų vietą. Rizikingas žingsnis, bet kai pirmą kartą pamačiau atkastus pilkapių (iš Paalksnių, Mykolo Michelberto) vainikus, ypač iš mažesnių akmenų, rato formos, suvokiau ir aiškią analogiją tarp žemaičiuose buvusių, dabar rečiau besutinkamų darželio gėlių lovų, lovikių, dažniausiai apskritų, kartais ir ovalių ar net keturkampių, apdėtų akmenimis, akmenų, didesnių ar mažesnių, vainikais. „Lietuvių kalbos žodynas“ patvirtina, kad lova kai kuriose Lietuvos vietose vadinamas ir kapas. Atrodo, kad tai tas pats saugos ratas, svarbios vietos pažymėjimas. Ir kryžiai, ir vieniši koplytstulpiai, kiek dar galiu prisiminti iš vaikystės, buvo apdedami aplink akmenimis, akmenimis ir sutvirtinami. Ir gyvųjų, ir mirusiųjų vietos yra įsibūtos, išmatuotos žvilgsnio – iki medžio, vandens, tako. Vietos yra žymimos gamtos, aptinkamos žvilgsnio, kojų, kūno, pajuntančio prisiglaudimo-prigludimo galimybę. Vieta tampa išskirtine dėl žmogaus įsibuvimo, to, kas statoma, sodinama, kur ir kaip suminami takai, kokiu būdu kuriama ir suvokiama šventumo erdvė, kaip ji ženklinama. Tikėtina, kad mirusiesiems mūsų protėvių buvo atiduodamos gyvųjų žvilgsnio išskirtos vietos. Bet išskirti vietos kaip ypatingos neįmanoma be jos pačios aktyvumo, lyg kokio slapto intensyvumo. Ieškodami atitikmenų tarp gyvųjų ir mirusiųjų įsibūtųjų vietų, sustojame prie akmens, prie akmenų. Prie akmenų vainiko. Prie mitologinių ir tautosakinių vaizdinių vainiko. Galiausiai prie Marcelijaus Martinaičio vainiko, vieno svarbiųjų jo vaizdinių.

20


Vietos erdvėje praradimas Gal ir esminė dabarties žmogų ištikusi katastrofa – vietos erdvėje praradimas. Gal labiausiai tai galima pajusti iš to, kad beveik nebėra vaikščiojančių žmonių. Savo vietos erdvėje žmogus yra stačias, pėsčias, bent jau didelę laiko dalį. Dabarties žmogus važiuoja, yra važiuotas jau savo jausena. Per laukus, parugėm nebėra takų, kurie vestų pas gyvulį, į dirvą, kur kas pasėta, auga. Prie medžio, į kurį įkelta koplytėlė. Prie kryžiaus. Nebėra lėto artėjimo pojūčio, kaip einant į kapines, savaiminio pasirengimo, susikaupimo. Matymo, kas pasikeitę. Privažiuoti yra kas kita nei prieiti. Miesto žmogus važiuoja net ir nedidelius atstumus, žvilgsnis mašinoje įremtas į kelią arba į kitą žmogų. Visai kita kūno padėtis, kūnas nebeužsiima vietos erdvėje, stengiasi tilpti į jau esančias ribas. Dėl to turėtų daug kas keistis ir žmogaus gyvenamajame pasaulyje. Didžiausias pavojus iškyla žmogaus kūrybingumui; kūrybingumą skatina intensyvesni kūno ir aplinkos santykiai. Apribota erdvė yra ir aprobuota, iš anksto žinoma. Todėl žmogus vis daugiau programuos ir veiks pagal jam siūlomas programas.

Prousto atgarsis, arba kūrybingos sąmonės dėsnis, patirtas ir Milošo Genialioji Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ akimirka: „[...] Visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio.“ Akimirka, paveikusi XX amžiaus literatūrą, kūrybingos sąmonės supratimą. Būtį išlaiko efemeriški jos pavidalai, pasiekiantys sąmonę.

21


Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą.

Česlavo Milošo „Gimtosios Europos“ „Įžangoje“ kalbama apie kažkur giliai vykstančią kristalizaciją. Kad išryškėtų, jai reikia postūmio, vietos, kuri suintensyvintų jutimus. Namai palei Alpes. Nedidelė medinė galerija sulig pirmuoju aukštu gaubia šešėliu dvi vidines namo sienas, atsuktas į sodą ir kiemą. Jos grindys girgžda. Jau vien tos lentos ir kai kurios raudonos, šiek tiek nudilusios grindinio plytelės mane kažkam ruošė. Tačiau viskas prasidėjo palėpėje. Ten pamačiau senas žaliai dažytas skrynias su raudonomis gėlėmis ir panašiai dažytą lovą su baldakimu, tarnavusią ne vienai šveicarų valstiečių kartai. Ir štai tuo metu kokiai akimirkai labai giliai pajutau, kad esu nebylys. Nebylystė būna ne vien fizinė, ir prancūziško pokalbio laisvumas gali tik pridengti stingų įsistebėjimą. Tas palėpės kvapas buvo savas, toks pat įprastas, kaip vaikystėje pažįstamų kampų kvapas, bet kraštas, iš kurio atvykau, buvo toli, ir aš kaip iš dėžutės iššokantis velniūkštis judėjau pagal čionykščiams mano bičiuliams nežinomo mechanizmo dėsnius. Netgi tas mūsų visų žavėjimasis senais baldais, kurie išlaiko buvusių žmonių esatį, iš esmės skyrėsi savo tonacijomis.

Sąmonę apima dvilypis jausmas – čiabuvio ir svetimšalio. Ir čia, Europoje, atpažįstama tėvynė; taip prasideda „Gimtosios Europos“ gija; taip, kaip gali prasidėti ir eilėraštis ar romanas. Esė valdo tie patys dėsniai: kažko nušvitimas, prasidėjimas – kad ir nuo atpažįstamo kvapo.

22


Romanas ir esė Romanai radosi kaip pačios laisviausios literatūros formos. Savo klestėjimo laiku (XIX amžiaus antroji pusė) gyvybingiausi romanai suėmė daug gyvo gyvenimo, išlaikė jo alsavimą iki šiol. Bet dabartiniai romanai daugiausia įsikibę tik į patį gyvenimo paviršių, jie labiau tinka neįsipareigotam ir neįpareigojančiam skaitymui, atstojančiam patiriamų siužetų trūkumą, o ne mąstymui. Modernieji XX amžiaus pradžios romanai, pradedant Marceliu Proustu, teikė svarbų prieglobstį esė, laisvajam mąstymui, ir tai gaivino. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, kuris kaip romanas tebėra lietuvių (gal ir ne tik) literatūros viršukalnė, esėjinis mąstymo podirvis gilus ir esmingas, teikiantis autentišką ne tik asmeninio, bet ir intelektinio gyvenimo jutimą. XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios lietuvių humanistiką ženklina ir vis ryškesnis esė išsiskyrimas. Gali būti, kad ir romano sąskaita. Romanui liko siužetas. Dažnai tik siužeto griaučiai, be laisvojo mąstymo substancinės medžiagos. Romanas darosi bėglus, reikalauja vis aštresnių seksualinių dirgiklių, lytinių sueičių siužetai tampa pagrindiniais vyksmo svertais. Ar tai reikštų, kad laisvojo mąstymo galimybės vis labiau bus siejamos su esė?

Sąmonė ar siela? Tamsiausias sau buvo ir lieka žmogus. Patyrimo dvejybė pačiame pradžios taške – aš mąstau (jaučiu), kad esu... Kas yra tas, kuris mąsto (jaučia), ir kas tas, kuris yra? Abstrakčiai suvokiame, kad žmogus yra vienis, vienas ir tas pats visais atvejais. Bet jaučiame, kad turime (kas 23


yra tas, kuris turi?) kūną, kad esame kūnas, bet ir tai, kas lyg ir nėra tiesiogiai susiję nei su rankom, nei su kojom, bet galbūt su galva (lyg juntame minties virpesį smegenyse, kaip kokį nestiprų sudirginimą) ar su širdim (ją iš tiesų maudžia, kai liūdime, nusimename). Susiję, bet labai neaiškiai; neatskiriama atskirybė. Sąmonė, – sako fenomenologai; kūno sąmonė, sąmonės kūnas (pačia bendriausia prasme). Bet giliausią žmogaus patirties taką žyminti kalba – taip pat ir lietuvių – kužda: siela. Žmogų iš gyvojo pasaulio išskiria siela. Pačioje lietuvių raštijos pradžioje šis žodis jau yra, žymi psichinį žmogaus pasaulį, jausmus, išgyvenimus, sąžinę, religinę dvasią. XIX amžiuje lietuvių literatūroje labiau įsigali psichinį gyvenimą apimanti sąmonė. Ypač ji tvirtinama Vydūno: „Lietuvių tautos sąmonė senovės tikyboj“ („Mūsų uždavinys“), „Sąmonių sanklausa“ („Tautos gyvata“), atskira studija „Sąmonė“ („Sąmoningumas ir nesąmoningumas“), „Žvilgsniai į gyvenimo esmę“ (1936). „Sąmonė yra pats esmingiausias žmogaus apsireiškimas gyvenime. Ir norint save pažinti, tikrai pravartu nuodugniai ją apmąstyti.“ Vydūnas abejoja sąmoningumo kilimu iš nesąmoningumo; brėžia kitą liniją: nesąmoningumas esąs tiktai pasislėpęs sąmoningumas. Tik pasirinkimo klausimas, kam atiduodamos giliosios psichikos šaknys: sielai ar sąmonei; ir vienu, ir kitu atveju veikia ir spontaniškieji, jutiminiai, ir su protu, pažinimu susiję dalykai, kurie negali būti vienas nuo kito atskirti, juolab supriešinti. Arvydas Šliogeris aistringai (kaip būdinga jo mąstymui) priešina sielą (trapią, bežodę, matančią) sąmonei, perimtai, subendrintai kalbos, „aklai“. Siela – iš mirties jutimo, žinojimo. Mirsiąs žino tik žmogus; tik žmogus turi sielą, dvasinę savijautą. Gal ir dėl Vydūno, vieno pirmųjų laisvų lietuviškųjų galvotojų, labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą. Išmintis, kai siela persilieja į protą, o protas pasilenkia prie sielos. Kai sąmonė nusigiedrija. 24


Kalba ir kūrybingumas Vaikų kalba yra didelės kiekvienos kalbos atsargos, gyvieji vandenys. Kalbos, kalbėjimo laisvė, veikianti ir piešiniuose. Ryškiai žalias varliukas, tokio pat didumo kaip pajuodęs šulinio rentinys, matytas kaimo sodyboje. Kodėl? Kad varliukas neįkristų į tą šulinį. Vaiko sąmonėje nueitas saugos kelias; nesaugiausias juk mažas. Žalias – kaip žalia šviesa; saugu. Saugos kelias, nueitas ir tarsi papildomu kalbos būdu; galima piešinį paaiškinti. Bet kalba dalyvauja ir piešiant, tyli, vidinė kalba, tarsi vedžiojanti vaiko ranką. Jei ta kalba menka, menka ir vaizduotė, piešinyje nebus didesnių prasmės ratilų. Vaiko kūrybingumas iš patirties (reikia pamatyti ir šulinį, ir varliuką), galėjimo įsivaizduoti (varliukas gali įkristi į šulinį) ir galėjimo pasakyti, vadinasi, sumegzti ryšius tarp savęs, daiktų, reiškinių, noro, kad būtų saugu. Gebėjimo daryti tai lengvai, žaidžiant. Lengvumas yra pirminio kūrybingumo pamatas. Pamatas, kuris susidaro veikiant prigimtai kalbai, kiek įmanoma, ir prigimtai kultūrai; prigimtoji kultūra aiškiau ir įtikinamiau nei etninė kultūra. Žmogaus kūrybiškumui reikia sąmonės vienio, kad visa imtųsi tarsi iš vieno lauko. Prigimtosios kultūros šiandien jau neturėtume tapatinti tik su sodyba, pirkia, nors ten ji prasidėjo, bet prasidėjusi neužsiliko ir nepasiliko, o ėjo kartu su žmonėmis – į miestus, į kitus kraštus, kitokias patirtis, lengvesnes ir sunkias, dramatiškas, netgi tragiškas. Prigimtoji kultūra nėra tik luobas, kuris gali atplyšti, atkristi; ji turi galią persmelkti sąmonę, išlikti joje ir kaip archetipinė atmintis. Taip ir išmoktą kalbą persmelkia prigimtosios intonacijos.

25


Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... [...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gyvenamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė. Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos. Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš buvusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja. „Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija. Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo properšos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiriamas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas. Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas neklausčiau. Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

laisvojo mąstymo properšos

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Vlado Braziūno nuotr.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-

Viktorija Daujotytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Viktorija Daujotytė

l a i s vo j o mąstymo p ro p e r š o s

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo. Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“ 2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik. Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių. Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose. Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka. Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu. Viktor ija Daujot ytė


Mokyti humanistikos, vadinasi, lavinti jauno žmogaus laisvąjį mąstymą, apimantį savistabą, saviraišką, savimonę, savianalizę, savirefleksiją, savikritiką, savipratą, savivertę, savikūrą... [...] labiau esu linkusi į sąmonės apibendrinimą, jos gelmėje palikdama sielą, sąžinę. Vėlgi ne atskirai, o vieną kitoje, per kitą. Ir kažkodėl labiau viršuje, bet ne dėl hierarchijos, – protą.

Skaitymas – sąmonės įžengimas į gyvenimą, kuris gali tapti gyvenamu. Bet ir netapti. Tik liūdnos šypsenos pėdsakas – neįvyko, nepasisekė. Išmintingo santykio su savim ir kitais rodiklis – išgyventi vienatvės, vienišumo būsenas kaip neišvengiamybę ir būtinybę. Bet nelikti vienišystėje. Neleisti vienišumo vandeniui pakilti virš galvos. Sujudinta atmintis sujudina vaizduotę. Atsimenama ne tik iš buvusio, bet ir iš būsimo laiko. Kad tik būtų takas.

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis – viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja. „Laisvojo mąstymo properšos“ – knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, – iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai – tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija. Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems – galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent – žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. „Laisvojo mąstymo properšos“ padės įsiklausyti ir įžvelgti.

Nebūnančiam pasaulio nėra. Bet būnantis iš pasaulio neišskiriamas, ir tai tikriausiai reiškia ką kita negu neatskiriamas. Ką reiškia klausimas kas aš esu? Nieko; tik kad esu; nebūdamas neklausčiau. Arčiausia pasaulio ir jo daiktų žmogaus dvasia esti metaforose.

ISBN 978-9986-16-912-3

9 789986 169123

laisvojo mąstymo properšos

Juk nėra visos tiesos, kuri žmogui būtų prieinama, su kuria kam nors būtų pasisekę susitikti; tik tiesos iliuzijos. Tad nėra ir pusės tiesos.

rinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

Vlado Braziūno nuotr.

Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...].

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m.) – habilituota humanita-

Viktorija Daujotytė

Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.

Viktorija Daujotytė

l a i s vo j o mąstymo p ro p e r š o s

Laisvas mąstymas – lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo. Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus: „O čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs.“ 2012 metų liepos 20 dienos rytas – lietus, vis dar lietus. Dviguba, kartais gal ir keliaguba, – tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik. Nuostaba – iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių. Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška. Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose. Rizkuoti – tokių tekstų apsauga menka. Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos? Humanistikoje mintis laisvai pereina į metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu. Viktor ija Daujot ytė

Laisvojo mąstymo properšos  

Knygos Laisvojo mąstymo properšos ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you