R omana s
– Oho! Auguste, čia puiku! – šūktelėjo Nora, pažvelgusi pro langą, kur tarp rudeniškai išmar gintų medžių linksmai čiurleno Vilnelės upelis. – Tu – laimės kūdikis! Kodėl niekada nesakei, kad turi giminių, gyvenančių Užupio rajone? – Tikrai esu minėjusi, kad čia gyvena mano se nelis. Paprasčiausiai praleidai mano žodžius pro ausis arba buvai užimta savais reikalais. – O kur senelis dabar? Laimingu Augustės veidu nuslinko liūdesio še šėlis. – Prieš devynerius metus senelis, lipdamas laip tais, suklupo ir nusirito žemyn. Susižeidė stuburą ir buvo paralyžiuotas iki juosmens. Jau dvejus me tus gyvena slaugos namuose. Kol močiutė buvo gyva, ji prižiūrėjo senelį. Bet kai mirė... Senelis neprieštaravo išsikelti. Porą metų nuomojome šį butą, tačiau ilgalaikio nuomininko nepavyko ras 5
Andrėja
ti. Senelis nebesitiki grįžti namo, tad padovanojo butą man. Nora, vaikštinėdama iš vieno kambario į kitą, varstė spintų, sekcijų ir virtuvės spintelių dureles. – Žinoma, baldai ne pirmos jaunystės, tačiau su laiku pakeisi. Svarbiausia, kad turi stogą virš gal vos. Ir dar kur! Užupyje! – Nora nulėkė į kitą kam barį. – Gaila, kad televizoriaus nėra. Interneto kol kas neturėsi. Bet dabar labai greitai viską sutvarko. Kelios dienelės – būsi kaip civilizuotas žmogus. Žiūrėk, kokia komoda! Senovinė! O kokie raiži niai! Puikiai išsilaikiusi... Na, gal tik keliose vieto se apdegusi. Turėsi gražaus darbelio, kol sutvarky si. – Ji ištraukė vieną komodos stalčių. – Žiūrėk, čia kažkokie popieriai. Dėžutė. Priėjusi Augustė pažvelgė į komodos stalčių. – Turbūt paliko paskutinis nuomininkas, nes senelių daiktai seniausiai išvežti iš buto. Jei rasiu kontaktus, atiduosiu, – pasakė Augustė ir užstūmė stalčių. – Eime, išgersime kavos. O po to reikia pa sivaikščioti. Noriu sužinoti, kur kas yra. 6
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
Siauros gatvelės, prabangios nedidukės kavi nukės, aikštė su angelo statula, seni namai, kurių sienos saugo šimtmečių istoriją. Šalia Bernardinų sodas, kuriame Augustė mėgo vaikštinėti. Džiau gėsi, kad dabar galės čia užsukti kada tik panorė jusi. Per langą, pro senų medžių lapiją, buvo ma tyti Bernardinų ir Onos bažnyčios, o jį pravėrus girdėjosi ramus ir linksmas Vilnelės čiurlenimas. Vaikystėje Augustė mielai važiuodavo lanky ti senelių. Šis namas žavėjo savo architektūra, o mažai mergytei buvo lyg stebuklingas slenkstis į pasakų miestą. Didelė arka, padabinta išlikusiais gipso papuošimų fragmentais, gražūs lauko žibin tų šviestuvai. Visas gatvės triukšmas ir bruzdesys likdavo už jos. Pro arką įžengus į uždarą kiemą, kurio visas grindinys buvo grįstas akmenimis, Augustės fantazija įsišėldavo. Ji galėjo valandų va landas žaisti kieme su įsivaizduojamais draugais, būti pilyje įkalinta princese, kurią išvaduoti atjos princas ant balto žirgo. Vidinis kiemas sudarė tai syklingą stačiakampį, o trijų aukštų namas jaukiai jį supo. Antrame ir trečiame aukštuose driekėsi 7
Andrėja
erdvi medinė terasa, kuri Augustei žaidžiant atsto davo karališkąjį sostą, pilies balkoną ar kilmingųjų ložę, iš kurios ji grakščiai paleisdavo baltą nosinai tę per įsivaizduojamus riterių turnyrus. Nuo ankstyvo pavasario terasoje sužydėdavo gėlių vazonėliai, juos prižiūrėjo močiutė ir kiti namo gyventojai. Kieme sužaliuodavo krūmokš niai ir laukinė obelis, kuri kiekvienais metais apsi pildavo nuostabiais žiedais. Laiptinė buvo iš kiemo pusės. Mediniai laiptai, su vietomis išlikusiais raižiniais ant turėklų, vedė į antrą ir trečią aukštus. Iš viso name buvo šeši er dvūs butai. Augustė jautėsi laiminga, kad apsigyveno čia. O svarbiausia – iki Dailės akademijos vos keliolika minučių kelio. Trejus metus važinėjo į paskaitas visuomeniniu transportu, o dabar nebereikės. Se neliai nesutiko priimti anūkės per mokslo metus, sakydami, kad seneliui reikalinga ramybė ir tyla. Šie metai Augustei buvo paskutiniai Dailės akade mijoje – ji baigs ketverius metus trukusias baka lauro studijas. 8
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
Pasivaikščiojusios Užupio gatvelėmis vaka rėjant merginos grįžo linksmai nusiteikusios ir besišypsančios. Namo kiemelyje, ant suoliuko, sėdėjo dvi kaimynės – Uršulė ir Antanina. Au gustė šiek tiek pažinojo šio namo gyventojus, nes jie daugelį metų nesikeitė. Kai buvo maža ir sve čiuodavosi pas senelį, bendraudavo su visais. Net su Uršulės katinu, kuris dabar buvo senas, gražiai pražilusiu snukučiu, bet vis dar vikrus. Augustė prisiminė, kad abi senutės gyvena pirmame aukš te, o viena iš jų – bute po ja. Namo visažinės, – pa galvojo Augustė ir šypsodamasi pasisveikino su senutėmis. – Dabar gyvensi Stanislovo bute? – pasidomėjo viena iš jų. Augustė stabtelėjo prie jų. – Taip. Dabar aš čia gyvensiu. Senelis padova nojo man butą. Būsime kaimynės. – Būsime, vaikeli. Tik prašyčiau vakarais labai netriukšmauti. Mes, senos bobulytės, pratusios prie ramybės. Ir gulti anksti einam. 9
Andrėja
– Oi, ne, nesu linkusi rengti triukšmingus va karėlius. – Tai gerai. Antaninai gal kiek mažiau rūpi – ji neprigirdi. O aš viską girdžiu. – Ar profesoriaus šeima dar tebegyvena šali mais? Jie vis dar tokie pat nekalbūs? Uršulė energingai sulinksėjo galva. – O kaipgi! Gyvena! Iki šiol mano, kad yra ge rokai pranašesni už visus, net nesisveikina. Virš tavęs įsikūrė jauna šeima. Jie tylūs, ramūs ir malo nūs žmonės. Ir dar trečiame aukšte gyvena mūsų namo bohema – dailininkas Petras. Kažkada buvo žinomas menininkas, tačiau baigia nusigerti. Jis netriukšmauja, tvarkingas vyras, tik gyvena kaip vienišas vilkas. Turbūt prisimeni ir jį. Augustė linktelėjo, prisiminusi linksmą vyrą, kuris visada ją užkalbindavo praeidamas pro šalį. Į kiemą užsuko jauna porelė. Susikibę už rankų smagiai šnekučiavosi. – Na, štai ir mūsų jaunimas. Porelė stabtelėjo, išgirdusi, kad kalbama apie juos. 10
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
– Labas vakaras, – pasisveikino Augustė. – Aš naujoji jūsų kaimynė. Augustė. – O aš Agnė. Čia mano vyras Gedas. Pasišnekučiavusi dar pusvalandį, Augustė pa rėjo namo. Suprato, kad jei kartais prireiks ką nors išsiaiškinti apie kaimynus, tereiks pakalbinti pir mojo aukšto senutes, ir žinos visas naujienas, gan dus ir apkalbas. Su kaimynais iš viršaus gal pavyks susibičiuliauti. O su dailininku dar reikės susipa žinti. Jį Augustė prisiminė gan miglotai. Kad ir praradęs pripažinimą, jis vis tiek liko savo srities meistras, kuris tikrai galės pamokyti Augustę arba patarti kai kuriais klausimais.
¥7µ Praskriejus kelioms dienoms Augustė įsikūrė bute dar prieš prasidedant mokslo metams. Išva lė langus, pakabino užuolaidas, susidėliojo daik tus. Kambariai tapo šilti, šviesūs ir jaukūs. Tele vizoriaus nutarė nepirkti, spės tai padaryti vėliau. Šiais metais ji norėjo visas jėgas skirti dailei, gerai 11
Andrėja
pabaigti mokslus, kuo daugiau tapyti ir kaip gali ma greičiau susirasti darbą. Patį mažiausią kambarėlį, esantį buto gilumoje, Augustė įsirengė kaip darbo studiją, susinešė visus pradėtus ir jau užbaigtus paveikslus, molbertus, dažus. Kambaryje stovinčią senovinę komodą šiek tiek atnaujino, ugnies pažeistas vietas nušlifavo, nulakavo, nupoliravo ir ketino panaudoti tapy bos įrankiams susidėti. Mergina džiaugėsi, kad į langus nuolat švietė saulė, tad apšvietimas tapyti buvo idealus. Rugsėjis netruko ateiti. Smagu buvo susitikti su kurso draugais po atostogų. Pirmosios paskaitos buvo įdomios – reikėjo prisiminti tai, nuo ko kelis mėnesius smegenys ilsėjosi, o dabar turės priimti informaciją. Vos prasidėjus paskaitoms dekanas pasiūlė Augustei darbą Valdovų rūmų rūsiuose kartu su archeologų komanda. Be kita ko, darbas bus apmokamas, o laikas bus įskaitytas kaip prak tika. Džiaugsmu nesitverianti Augustė padėkojo dekanui ir pasigyrė Norai. 12
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
– Tu visada buvai jo numylėtinė, – su pavydo gaidele burbtelėjo draugė. – Gal ten gali priimti daugiau praktikantų? Aš taip pat norėčiau. – Dekanas nieko nesakė, aš pasidomėsiu, kai nueisiu, – pažadėjo Augustė. – Smagu būtų dirbti drauge.
¥7µ Žmonės, dirbantys Valdovų rūmų rūsiuose, ti krai buvo savo srities profesionalai. Augustė grei tai su visais susipažino. Grupės vadovas, profeso rius Leonas Starkus, nebuvo plepus. Paklaustas atsakydavo, paaiškindavo, jei kildavo neaiškumų, bet tik tiek. Pirmoji užduotis, kurią gavo Augustė, buvo sužinoti, kokią akmeninę plokštę prieš savai tę iškasė archeologai. Per šimtmečius susikaupę smėlio ir žemių grumstai ne visur lengvai pasidavė nuvalomi. Lėtai, milimetras po milimetro, centi metras po centimetro, Augustei prieš akis atsiver davo vis didesnis plotelis, ant kurio po kelių dienų 13
Andrėja
ėmė ryškėti keisti kontūrai. Tai nebuvo raidės. Po ilgo ir kruopštaus darbo Augustė pastebėjo or namentą ir spėjo, kad tai herbo fragmentai. Nors galėjo būti antkapio arba turtingo pastato fasado puošybos elementas. Kiti restauratoriai pritarė jos spėjimams, ir mergina dirbo dar atkakliau. – Kai nuvalysi visas apnašas, tada bus aišku, kas tai. Jei herbo fragmentai bus įskaitomi, keliausi į archyvą, pasiimsi Vilniaus heraldikos aprašus ir ieškosi atitikmenų. Jei nerasi tenai, imsiesi visos Lietuvos aprašų. O gal pati atpažinsi ir pasakysi, kas tai. Žinoma, jei istorijos paskaitos akademijoje nepraėjo perniek, – aiškino grupės vadovas, labai priekabiai ir atidžiai stebėdamas Augustės darbą. – Aš nenorėjau į savo komandą priimti stu dentės, – tiesiai šviesiai rėžė profesorius Leonas Starkus vos išvydęs Augustę. – Mūsų atrandamos vertybės yra neįkainojamos, turime būti labai at sargūs, kad nesugadintume. Sutikau tik todėl, kad dekanas yra senas mano draugas. Bet žinok, vai keli, nesėkmės atveju pažintis su dekanu tau nepa dės. Jei padarysi klaidų, išmesiu lauk. 14
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
Ir nusisukęs nužingsniavo prie laiptų, vedančių į požemius, kur vyko kasinėjimai. Ją pasitikusi Si gita tik šyptelėjo ir padrąsindama stumtelėjo spin tos link. – Čia palik savo daiktus. Ten yra pirštinės. Įran kiai – apačioje. Susirink viską, ko tau gali prireikti, ir nepamiršk baigusi darbą viską atnešti atgal. O dėl profesoriaus – neimk į galvą. Jis kiekvieną taip pasitinka. Yra reiklus, net labai, ypač sau. Bet jei sekasi ir dirbi kruopščiai, jis niekada nepamiršta pagirti, – greitai ir aiškiai viską išdėstė Sigita. Augustė jautė, kad profesorius nuolat stebi jos darbą, tačiau kol kas jokių pastabų nebuvo sulau kusi. O šiandien, nors ir griežtai kalbėjo, jo akyse mergina pastebėjo prielankumo šešėlius. Ji labai stengėsi, dirbo labai skrupulingai ir greitai iš kitų kolegų sulaukė pagyrų. Augustė netruko susidrau gauti su archeologų komanda ir dažnai nekantriai laukdavo paskaitų pabaigos, kad galėtų skubėti prie savo paslaptingosios plokštės, šimtmečius slė pusios paslaptis, kurias Augustė buvo pasiryžusi įminti. 15
Andrėja
¥7µ Augustę pažadino triukšmas. Išgirdusi moters riksmą ji atsisėdo lovoje ir sulaikiusi kvėpavimą įsiklausė. Barėsi vyras ir moteris. Vyras piktai šau kė, girdėjosi stumdomų baldų bildesys ir moters klyksmai. – Kas jis, kale?! – rėkė vyras, o jo riksmą paly dėjo dūžtančių stiklų garsas. – Mačiau jus parke! Tu dulkiniesi su juo?! Paleistuve! Šalava! Vėl subildėjo baldai, o Augustė virpėdama iš baimės laukė, kas bus toliau. – Ne, brangusis! Tu klysti! – suriko išsigandu siu balsu moteris. – Nemušk manęs! Piktas vyriškas balsas susipynė su moterišku klyksmu ir baldų bildesiu. Staiga viskas nutilo. Au gustė, prispaudusi prie krūtinės antklodę, išplėtusi akis laukė. Bet daugiau jokio triukšmo nesigirdė jo. Ji atsigulė, tačiau ilgai negalėjo užmigti ir pirmą kartą apgailestavo, kad šalia nėra tėvų.
16
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
¥7µ Triukšminga ir bemiegė naktis davė savo vaisių. Per paskaitas Augustė kovojo su snauduliu. Tai pa stebėjusi Nora stuktelėjo alkūne draugei į šoną. – Ką veikei naktį, gražuole? Gal koks patrau klus kaimynas buvo užėjęs susipažinti? – Ne, – numykė Augustė. – Naktį viršutiniai kaimynai aiškinosi santykius. Ir gana garsiai. O kai viskas nutilo, prastai miegojau. Nora atsiduso. Ją aiškiai nuvylė tokia bemiegės nakties versija. – Tik tiek?! Kaimynai triukšmavo?! – Taip, – linktelėjo Augustė. – Jie labai garsiai rėkavo! Regis, kad jaunoji porelė nėra tokia lai minga, kokia atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vyras įta ria, kad žmona turi meilužį. – Oho! Ir... – Ir nieko. Jie ne tik barėsi. Girdėjau, kaip mo teris prašė nemušti. Dundėjo baldai, dužo indai. Žodžiu, buvo baisu. Bet vėliau viskas nutilo.
17
Andrėja
– Kodėl neiškvietei policijos? – Nepagalvojau. Viskas taip staigiai nutiko. Jei dar kartą pasikartos, būtinai kviesiu. Kitas kelias naktis viskas kartojosi: stumdomų baldų ir dūžtančių indų triukšmas, moters rauda ir klyksmas, maldavimas pasigailėti kaitaliojosi su vyro riksmu, keiksmais ir grasinimais. Galiausiai, neapsikentusi triukšmo, vieną nak tį Augustė čiupo telefoną ir paskambino policijai. Paprašiusi kuo greičiau atvykti, apsirengė ir ėmė laukti. Kai pasirodė pareigūnai, buvo pradžia tre čios, per tą laiką viršutiniame bute viskas nutilo. – Laba naktis, panele. Gavome pranešimą dėl triukšmo pas kaimynus. Kas nutiko? – pasidomėjo jai prisistatęs vyresnis pareigūnas ir paprašęs lei dimo užeiti įžengė į butą. – Prieš pusvalandį kaimynai labai garsiai aiški nosi santykius. – Lipdamas laiptais aš nieko negirdėjau, – pa stebėjo pareigūnas. Policininkui paantrino ir gerokai jaunesnis jo porininkas. 18
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
– Na, taip, dabar jau viskas nurimo, – sutiko Augustė pažvelgdama į policininkus. – Aš gana ilgai jūsų laukiau. Praėjo beveik pusvalandis. Bet jau ne pirmą naktį girdžiu tuos riksmus. Mote riškas balsas maldauja nemušti, o vyras grasina... grasina, kad užmuš, nes kažkur pamatė savo žmo ną su kitu vyru. – Gal įtariate, kurie kaimynai galėtų taip triukš mauti? – Virš manęs gyvena jauna pora. Greičiausiai jie ir aiškinasi santykius naktimis. Trečiame aukšte dar gyvena vyras, dailininkas. Bet jis gyvena vie nas. Augustė ir du pareigūnai nutilo ir įsiklausė. Bute buvo tylu. Visi išėjo į terasą – ten taip pat ne sigirdėjo jokio triukšmo. – Panele, gal jums prisisapnavo? Augustė papurtė galvą. – Kelias naktis iš eilės tas pats sapnas? Beveik tuo pačiu metu? Ne! Žinau, ką girdėjau. Ir tai ne sapnas. 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR