KITA AUGUSTOS HOUP PUSĖ

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė

Vilnius, 2020

Augusta Neatrodė, kad mano tėvai būtų žmonės, galintys ką nors nužu­ dyti. Kiekvienas tai patvirtintų, išskyrus tą mirusį berniuką, kuris jau nieko patvirtinti nebegali. Jo istorija buvo palaidota kartu su juo, kaip ir visi, mirę pakeliui. Ši istorija – mano istorija – yra ir jų istorija.

Maniškė, kaip ir visos istorijos, prasideda nuo motinos ir tėvo. Štai jie – Stenlis ir Džilė Houpai.

Aukšto stoto, – kurį slėpė kūprindamasis, – Stenliui patiko vil­ kėti tamsų vilnonį kostiumą. Prisėdus kostiumo kelnės pakildavo atidengdamos dvi baltas, visiškai plikas jo blauzdas. Džilė nesiekė jam nė akių, minkštutė it zefyras ir nepaprastai mėgstanti prijuos­ tes. Blankūs garbanoti jos plaukai krito beveik iki pečių – ji mė­ gino juos tiesinti, bet tos pastangos, galima sakyti, nieko nedavė.

Tėvai sumokėjo įmoką už namą Gluosnių rajone Hedli Gryne dar tada, kai jokio namo ten nebuvo nė ženklo. Rizikingiausias žingsnis jų gyvenime. Atiduoti visus savo pinigus už krūvą žemių.

Nuo to laiko rizikuoti nebeteko. Geriausia visą gyvenimą pra­ leisti neiškeliant kojos už apskritimo formos miestelio ribų, todėl jie patenkinti visą laiką suko ir suko ratu ir visai netroško iš jo ištrūkti.

Vos išlindusi iš motinos, rodos, skubėjau brautis iš bet kur, kur kas nors mane mėgindavo uždaryti – kasnakt stengdavausi (kartais visai sėkmingai) išsiropšti iš lovytės, aptvarėlio ar vaikiško vežimėlio.

9

JOANNA GLEN

Mano pirmasis išėjimas (iš motinos) buvo sudėtingas. Pasisu­ ka­u netinkama puse ir virkštelė apsivijo man kaklą, o Julija ra­ mutėliai įšliuožė į šį pasaulį likus kelioms minutėms iki liepos 31-osios vidurnakčio. Aš pasirodžiau tik po kelių minučių jau prasidėjus rugpjūčiui, taigi buvome dvynės, kurių gimimo die­ nos skyrėsi.

Liepą į pasaulį atėjusi mano sesuo gavo Julijos vardą; o rug­ pjūtį gimusi aš buvau pavadinta Augusta*. Tai buvo vadinama­ sis porinių vardų parinkimo būdas, kurį siūlė visa krūva knygų apie tai, kaip išrinkti vardą vaikui – ilgus mėnesius, kol mūsų laukėsi, motina laikė jas ant stalelio prie lovos. Mūsų dvigubas išėjimas buvo baigtas. Man patiko žodis „išėjimas“**, lotyniškai ex reiškia „iš“, o matematikoje x gali reikšti bet ką. Visoje moky­ kloje sukabinti žali ir balti išėjimo ženklai, nors iš ten tikrai ne taip lengva pasišalinti.

Stenliui ir Džilei Houpams „į“ buvo arčiau širdies nei „iš“, taig­i jie buvo labiau linkę likti, nei kur nors eiti. Jie pirmieji atsikėlė į rajoną ir bendraudami su kaimynais puikavosi tuo lyg ypatin­ gos garbės ženklu. Mes gyvename name, kurio numeris pirmas.

Lyg dėl to jie būtų laimėtojai.

Gana anksti vaikystėje man šovė mintis, kad iš tiesų jie – ne­ vykėliai.

– Eikit šalin! – vaikiau nuo savęs tas mintis, bet jos niekur nedingo.

Niekada niekam apie tai nepasakojau, netgi Julijai, nors žinau, kad ji viską suprato iš mano minos ir tai ją liūdino – dabar nuošir­ džiai dėl to apgailestauju, labiau nei galite pamanyti. * Angl. July – liepa, o August – rugpjūtis. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) ** Angl. Exit – išėjimas.

10

Kita Augustos Houp pusė

Mes su ja buvome Snieguolė ir Rožytė: teisinga, tyli, santū­ ri, savimi ir namais patenkinta, kažką niūniuojanti Julija, o aš – visiška jos priešingybė: besiveržianti į laisvę, tamsi, tiesmuka, le­ kianti kartu su vėju, „besiplūstanti“*. Iš lotynų kalbos kilęs žodis railin­g reiškia „bliauti kaip asilui“ (ragulare), be to, railing reiškia „užtvarą“ arba „tvorą iš tiesių pagalių“ (regula), būtent taip aš ir atrodžiau – liesa kaip kartis.

Mūsų penktasis gimtadienis – baigėsi pirmieji mokslo metai, aš dviem centimetrais praaugau Juliją, o mano kojos ir rankos atrodė dar liesesnės. Gavome po triratuką – aš geltoną, o Julija rausvą. Julija ant takelio kreida nubrėžė linijas ir visą dieną mokėsi atbula įvažiuoti į stovėjimo vietą. Aš išmyniau iš kiemo, šoviau į kairę ir nuvingiavau prie tryliktu numeriu pažymėto namo rajono viršuje, ties įsivaizduojamo laikrodžio dvylikta valanda, visai ne­ sisaugodama kirtau gatvę. Įvažiavusi į žiedinę sankryžą ir garsiai traukdama We All Live in a Yellow Submarine** nuvairavau savo triratį į žuvivaisos tvenkinį.

1998 metais mokykloje, ketvirtoje klasėje, kai buvau septyne­ rių ir vykdėme projektą apie povandeninį gyvenimą (patys, deja, būdami ant žemės), ponia Eipril mums pasakė, kad marinus lo­ tyniškai reiškia „jūrų“, tai yra „vandens“, o sub reiškia „po“, iš čia ir žodis „povandeninis“. Bet kai pakėliau ranką ir pasakiau jai: „Atleiskite, ponia Eipril, bet jūsų rašiklis nuriedėjo sub jūsų sta­ lu“, – ji man liepė neišsidirbinėti.

Man visuomet patiko žodžiai, kaip kad kitiems patinka saldai­ niai ar ledai, ar pudingas, – iš raidžių sudaryti žodžiai, kai garsai virsta daiktais – tikrais daiktais. Stebuklų stebuklas, kad sugebame * Angl. Railing – plūdimasis, užtvara, turėklai. ** Grupės „The Beatles“ daina. Dainos žodžiai skambėtų: Mes visi gyvename geltoname povandeniniame laive.

11

JOANNA GLEN

prisiminti, kurie garsai atitinka kuriuos daiktus, laikome galvo­ je šimtus, tūkstančius garsų derinių – ir tai yra kalba. Vaikystėje mane tie dalykai hipnotizuodavo, ir kaskart, išgirdusi ką nors kal­ bant ispaniškai, prancūziškai arba gudžaratų kalba, tarsi pakerėta sukiodavausi netoliese. Šiek tiek didžiuodamasi suvokiau, kad užsieniečiams aš taip pat tikriausiai atrodau labai protinga, kai angliškai beriu žodžius lyg tikra „profė“ kaip visi anglai, na, gerai, daugelis anglų – pa­ vyzdžiui, kaimynystėje gyvenantis Gremas Kukas išvis nepajėgė išspausti nė žodelio.

– Gaila Kukų, – nerūpestingai mestelėjo mano tėtis, bet tuo metu jo veide nebuvo nė lašelio gailesčio. – Taip gali nutikti bet kam.

Man patikdavo netikėtai išdygti pas kaimynus ir plepėti su Džimu Kuku, išsiruošusiu į kiemą plauti savo automobilio, nes jis visada turėdavo susigalvojęs kokių naujų svajonių. Tačiau iš tiesų nė vienos iš tų svajonių jam taip ir nepavyko įgyvendinti.

Turėdama laisvą dieną Barbara Kuk vesdavosi mane su Juli­ ja plaukioti – tokiomis dienomis ji galėdavo pailsėti nuo Gremo priežiūros, nes, kaip man pasakojo mama, vargšė moteriškė džiau­ gėsi galimybe daryti įprastus dalykus ir daryti juos paprastai, be tuščių kalbų. Kol mes plaukiodavome, stengiausi, kad Barbara kuo geriau leistų laiką, nors ji nebuvo iš tų, kurie daug šneka apie savo jausmus.

Vieną dieną prisiplaukiojusi niekur neradau savo sijono ir kel­ naičių, todėl teko tipenti į Barbaros persirengimo kabiną prisiden­ gus tik raudonais marškinėliais. Ji tik pasakė: – Augusta, atrodai tikras Mikė Pūkuotukas!

Barbara kvatojo, kol iš akių ištryško ašaros, tada apvyniojo drė­ gną rankšluostį man apie liemenį ir tokia apranga teko krypuoti į automobilių aikštelę. Skruostai kaito iš gėdos.

12

Kita Augustos Houp pusė

Norėjau mėgti Barbarą Kuk ir man ji iš tiesų patiko, gal ją net mylėjau, todėl stengiausi nepykti, kam ji juokėsi iš manęs, kai tuo metu aš jaučiausi taip bjauriai. Kartu išmokau svarbią pamoką, kad žmonės, kurie mums patinka, kuriuos galbūt netgi mylime, vis tiek mus nuvilia, tikriausiai kaip ir mes nuviliame juos.

– Kaip manai, kodėl Barbara iš manęs juokėsi? – vėliau paklau­ siau Julijos.

Julija gūžtelėjo pečiais ir toliau krapštė kažkokią vilnonę megz­ tą virvę, styrančią iš dažytos medinės lėlės. Nekenčiau to daikto.

Aš irgi tokią turėjau. Kaipgi kitaip. Vis dar supakuotą. Trokštančią savo dėžutėje. Kaip ir mes visi.

Mano motina nežinia kodėl pririšo Julijos vilnonę virvę prie vonios lempos jungiklio virvelės, taip papildydama po visus na­ mus prikabinėtų niekniekių kolekciją. Čia buvo drugelių iš krepo, popierinių pakabinamų žaisliukų, prie langų lipnia juosta prikli­ juotų servetėlių ir magnetukais prie šaldytuvo pritvirtintų pieši­ nių – savotiška mūsų, dvynių, jų mergaičių, relikvinė.

Daugiau vaikų jie neturėjo.

– Kai jau turi du tobulus vaikus, – aiškino mano tėvas, – kam varyti Dievą į medį?

– Mes tikrai tobulos? – paklausė Julija šypsodamasi ir išsities­ dama ant sofos kaip katė su savo meilaus pasitenkinimo aura – toks savotiškas milžiniškas kūno formos nimbas.

– Noriu pasakyti, be jokių sutrikimų, – tarė tėtis mostelėda­ mas galva link antru numeriu pažymėto namo ir uždėdamas savo smulkią blyškią ranką Julijai ant peties. – Vaikai sveiki, o ne... na, žinote.

Tėvas pasukiojo pirštą prie dešinio smilkinio.

Motina pliaukštelėjo sau per šlaunis, lyg mus būtų pašovusi į krosnį ir mes būtume pakilusios kaip tik tiek, kiek reikia.

13

JOANNA GLEN

– Gremas Kukas puikiai viską supranta, – tariau ir užsive­ džiau. – Kaip atrodo, kodėl pirštais rodyti ženklus apie psi­ chikos sutrikimus visai normalu? Ir ką manote, kaip dėl to pasijustų Kukai? Ir ką, dėl Dievo meilės, iš viso reiškia būti tobulam, nes kartais žmonės, kurie, tavo manymu, yra tobuli, galiausiai iškrečia...

– Ar galėtum lėčiau, Augusta? Negaliu aiškiai mąstyti, – pa­ prašė tėvas.

– ... blogiausius dalykus pasaulyje?

Toliau pliauškiau, nes man patiko, kaip skamba mano bal­ sas, nors neturėjau nė septynerių, ir tegalėjau įsivaizduoti, kokia protinga atrodyčiau, jei mane girdėtų koks užsienietis. Koks nors žmogus iš daugybės pasaulyje esančių valstybių, o ne iš nuobo­ džios mūsų šalies prie pilko vandenyno, nors kitų šalių jūra yra turkio, akvamarino ir azūro mėlynumo atspalvių.

Kaip matote, manęs niekada nejuosė auksinis pasitenkinimo nimbas. Nežinau, kodėl. Manau, mes tiesiog buvome nudrėbtos iš skirtingo molio – aš ir Julija.

Aš buvau nudrėbta taip, kad troškau parašyti knygą. Tiek, kiek save pamenu.

Bet iš pradžių norėjau įsiminti kuo daugiau žodžių, kad galė­ čiau viską tiksliai apibūdinti ir suteikti savo knygai šiek tiek ypa­ tingumo – tai vienas iš nedaugelio žodžių žodyne, prasidedančių y.

Man patikdavo atsiversti žodyną ties pirmuoju ir trumpiausiu žodžiu a (kuris turi trisdešimt septynias reikšmes*), tada pamažu irdavausi per visas abėcėlės raides, šūkčiodama ir dėdamasi žo­ džius į galvą, kol galiausiai prieidavau iki žvyrvežys. Vėliau rastus * Šios reikšmės – anglų kalbos.

14

Kita Augustos Houp pusė

žodžius išmėgindavau įvairiais naujais ir netikėtais deriniais. Tada grįždavau į pradžią ir vėl pradėdavau nuo a.

Paprastai kalbėdami žmonės vartoja penkis tūkstančius žodžių, o rašydami – dvigubai daugiau, bet išsilavinęs žmogus gali jų var­ toti 80 tūkstančių, o dvidešimties tomų Oksfordo anglų kalbos žodyne iš viso yra 171 476 dabartinėje kalboje vartojami žodžiai, 47 156 pasenusių reikšmių žodžiai, 9 500 išvestinių žodžių kaip papunkčių.

Kartą ryte leisdama laiką Hedli Gryno bibliotekoje nuspren­ džiau pamėginti išsirinkti mėgstamiausios šalies pavadinimą, ver­ tindama šalis tik pagal skambesį ir nieko apie jas nežinodama.

Visi manė, kad esu lėlių teatro studijoje, bet aš ištykinau ir palikau Juliją iš kojinių meistrauti dvi dryžuotas gyvates su plas­ tikinėmis akimis ir veltinio liežuviais – tai iš tiesų nebuvo mano mėgstamiausia veikla.

Praslinkau pro Dženą, bibliotekininkę, turinčią įprotį pe­ šioti savo plaukus, ir tyliai įsitaisiau knygų lentynų šešėlyje.

Atlas­o rodyklėje peržiūrėjau visas šalis nuo a iki z ir priėjau prie išvados, kad geriausias šalies pavadinimas visame pasaulyje yra Burundis.

Burundis. Burundis. Burundis. Ištariau jį tiek daug kartų, kad jis prarado bet kokią prasmę. Jis buvo kaip mano smegenis ska­ laujanti jūra.

Nusliūkinau į bibliotekos kairįjį kampą, kur stovėjo milžiniš­ kas gaublys ant ratukų, ir susiradau Burundį – jis buvo Afrikoje tarp Tanzanijos, Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos ir neturėjo išėjimo į jūrą. Lėtai sukau gaublį spoksodama į visas šalis ir mėgindama įsiminti jų pavadinimus, buvimo vietą, su kuo jos ribojasi ir kokios formos linija jungia jas su jūra bei vieną su kita.

Smarkiai suktelėjau gaublį, kad jis greitai skrietų aplink savo ašį, 15

JOANNA GLEN

kol mano akyse viskas susiliejo į žalią ir mėlyną dėmę. Įsivaizda­ vau save besisukančią Hedli Gryno bibliotekoje – mažytį taškelį Anglijos pietuose – ir mėginau suprasti, kodėl mes nenukrintame nuo Žemės: aš, Julija, lėlių teatro vadovė ir visos tos dryžuotos kojinės.

Hedli Gryno bibliotekoje esančiose enciklopedijose ir infor­ macinėse knygose paieškojusi Burundžio, išsiaiškinau, kad tutsiai anksčiau į šias žemes atsikėlusių hutų akivaizdoje nuleisdavo nosis žemyn, nors jie visi kalbėjo ta pačia bantų kalba, vadinama ki­ rundi, ir jų oda buvo tokios pačios spalvos, be to, ir tie, ir anie buvo krikščionys. Laivais atplaukę europiečiai pasakė, kad hutai turi prižiūrėti tutsių karves. Trumpinant tą labai ilgą istoriją, ga­ liausiai visi dėl to susipyko ir užsiplieskė noru nudėti vieni kitus.

Mane pribloškė ta liūdna ir beprasmiška istorija ir tai, kiek daug kitų liūdnų ir beprasmiškų dalykų pridirbo žmonės šioje žemėje.

Nusprendžiau susitelkti į dangų.

Tik pradėjus domėtis dangumi debesys man atrodė paprasčiau­ sias dalykas – padange plaukiantys garų tumulai ir tiek. Tačia­u kuo daugiau gilinausi, tuo svarbesni jie darėsi. Tos septynios rai­ dės buvo tamprios ir per daugelį metų vis tįso man suvokus, kad kažkas kažkur tikriausiai rašo disertaciją apie debesis arba apie kokį nors nedidelį debesų aspektą ir tai gali užimti pusę tų žmonių smegenų ir trukti visą gyvenimą.

Man svaigo galva supratus, kiek daug telpa paprastame žo­ dyje „debesis“. Man svaigo galva supratus, kad taip yra su kiek­ vienu žodžiu. Man svaigo galva ir aš pasijutau mažytė – tokia mažytė ir visa apsvaigusi stebėjau praplaukiančius debesis ir jie atrodė kaip žodžių balionai iš komiksų. Kai paaugau, pradėjau daugiau laiko leisti įsikniaubusi į žodynus, išrikiuotus biblio­ tekos informacijos skyriaus lentynose, dėliojau juose įrašytus 16

Kita Augustos Houp pusė

žodžius – man patinkančius žodžius – abėcėlės tvarka nuo a iki z. Admirolas, afektas, bambagyslė, belvederis, cigarilė, ci­ kada, ingzti, niūkana, žiaudrus. Mąsčiau apie skirtingų žodžių dydį, o gal reikėtų sakyti „gylį“ arba „vietą“, kurią jie užima?

Turiu mintyje ne juos sudarančių raidžių skaičių, o tai, kokia reikšmė ar reikšmės užkoduotos tose raidėse.

Galvojau apie šimtus, tūkstančius žodžių, kurie reiškė šim­ tus, tūkstančius dalykų ir supratau, kad per visą gyvenimą aš taip beveik nieko ir nesužinosiu. Bet tas „beveik niekas“, kurį galiausiai sužinosiu, maniau, skirsis nuo to „beveik nieko“, kurį galiausiai sužinos kiti žmonės, ir taip mes visi, mano nuo­ mone, žinosime šiek tiek daugiau nei „beveik nieko“. Savaime suprantama, kada nors ir mums ateis paskutinioji, kai viską, ką per gyvenimą išsiaiškinome, nusinešime į kapus. Tai atro­ dė siaubingai neteisinga. Gal derėtų iš pradžių mus apversti aukštyn kojom ir išpurtyti visas mūsų žinias, kaip kad išimant monetas iš kiaulės taupyklės?

Dienų dienas slankiojau gromuliuodama Burundį, kaip kokią kramtomąją gumą. Pasirodė, kad Burundis yra didelis tąsus žodis, jis tįso, tįso ir tįso. Mat Burundis reiškė milijonus dalykų.

Jį sudarė 27 816 kvadratinių kilometrų, didžiąją jo dalį užėmė kalvos ir kalnai, o dešimt procentų – vanduo, daugiausia didžiulis Tanganikos ežeras, kuriame veisėsi 250 rūšių akinančių daugias­ palvių ciklidų, išmargintų visų vaivorykštės spalvų dryžiais.

Burundyje gyveno apie dešimt su puse milijono žmonių – hu­ tai (85 procentai), tutsiai (14 procentų) ir tva (1 procentas) – ir daugelis jų buvo liūdni. Jų žemėje trūko derlingos dirvos, miš­ kuose – medžių, ir tie gyventojai, kurie vieni kitų dar neišžudė, masiškai mirė nuo AIDS. 17

JOANNA GLEN

Tik tada, kai buvo atliktas vienas iš tų tyrimų dėl laimin­ giausių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad 2016 metais Burundžio gyventojai buvo laimingiausia tauta pasaulyje.

Burundis buvo pirmasis netikėtas pasirinkimas – vėliau su­ pratau, kaip man patinka netikėti pasirinkimai – ir kadangi aš išsirinkau kaip tik šią šalį, negalėjau visko taip palikti. Mėginau įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau gimusi ten, o ne čia. Ir daug metų labai stengiausi domėtis, kas vyksta toje šalyje, taip pat ir rašydama laiškus kiekvienam JAV ambasado­ riui Burundyje.

JAV ambasadoriai man taip niekada ir neatsakė, todėl aš vėl grįžau prie žodžių, kurie atrodė lengviau pasiekiami. Žodis Asda atsirado 1965 metais, kai „Asquith brothers“ kreipėsi į „Associated Daieries“, siūlydami jiems imtis vadovauti jų parduotuvių tinklo mėsos skyriams.

Išmąsčiau, kad jei panašiai sujungtum Juliją ir Augustą, būtų galima mus vadinti Justa, ir mes būtume vienis. Kaip kad buvo­ me, tikrai buvome, 1999 metais, kai mums abiem buvo devy­ neri ir mes nešiodavome vienodus plisuotus sijonėlius – tokius pačius, kokius segėjo Džeinė iš mano motinos begalinės Piterio ir Džeinės serijos nenaujų „Ladybird“ knygų kolekcijos.

Vėliau išsiaiškinsiu, kad justa yra lotyniško būdvardžio justus moteriškoji giminė – jis reiškia teisingą, sąžiningą, tinkamą, tei­ sėtą ir dar daugybę kitų dalykų. Žodis Asda reziumuoja tą gyvenimą, kuriame aš atsidū­ riau – gyvenimą, kuriame „Asda“ buvo naujiena. Ir naujiena buvo ta, kad prie pagrindinio Hedli Gryno kelio iškils nauja kolosali „Asda“, kuri bus kolosalaus naujo prekybos centro da­ lis. 1999 metais mūsų namuose, Gluosnių rajone, mokyklos 18

Kita Augustos Houp pusė

žaidimų aikštelėje ir Hedli Gryno pagrindinėje gatvėje tai buvo kolosali naujiena.

Naujoji „Asda“ turėjo būti didžiausia „Asda“ visame Harfordšy­ re, arba pietinėje Anglijoje, arba visame pasaulyje, atsižvelgiant į tai, su kuo kalbėjai. Ji turėjo būti milžiniška, balta ir pastatyta iš lenkto stiklo – kaip didelis nuostabus NSO. Visi buvo sužavėti.

Išskyrus mane. Jiems „Asda“ atrodė svarbus žodis, o man jis buvo menkas. Dydis niekaip su tuo nesusijęs.

– Negaliu įsivaizduoti nieko neįdomesnio nei naujoji „Asda“, – pareiškiau motinai ir Julijai. Nes, kaip pasakytų motina, man pa­ tiko elgtis dramatiškai ir būti sunkiai sukalbamai. Ir priešgyniauti, pasakyčiau aš, juk man patinka atrasti naujus žodžius.

– Nebūk sena bambeklė, Augusta, – tarė motina per pusryčius tepdama pastelinių spalvų glajumi keksiukus – keksiukai buvo skirti popiečio arbatėlei, kaip kad mados namai demonstruoja savo rudens kolekcijas pavasarį. Jai patikdavo užbėgti bent vie­ nam, o kartais ir keliems valgymams už akių. Galima pavargti vien apie tai galvojant. Ji retai kada prisėsdavo.

Nepaisant to, ką pasakiau, greitai sumečiau maždaug dvidešimt penkis dalykus, kurie vis dėlto buvo mažiau įdomūs nei naujoji „Asda“. Lydyti kiaulės taukai, indų plovimo skystis, nagų žirklutės, mūrininko mentelė ir giesmė, prasidedanti žodžiais „Keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“, kurią mums teko giedoti mokykloje.

Nors visi naująjį pastatą vadino „Asda“, iš tiesų (jei viskas vyks kaip suplanuota) ten turėjo būti „Homebase“, „Next“, „Mother­ care“ ir (sklandė tokie gandai, nes gandai labai linkę sklisti) kino teatrų kompleksas, o gal netgi boulingas. Kaip ir numačiau, nei kinas, nei boulingas ten taip ir neatsirado (tik pamanykit, koks didžiulis žodis yra „gandas“, visas išsipūtęs nuo įvairiausių dalykų kaip milžiniškas iliuzijų sandėlis).

19

JOANNA GLEN

Kai vaikystėje žmonėms sakydavau savo vardą, jie visada per­ klausdavo: „Augusta?“ Mano vardą jie tardavo su tokiu dideliu klaustuku balse, kokį tik galite įsivaizduoti. Lyg manytų, kad aš pati nežinau savo vardo.

Aš atsakydavau: – Taip, Augusta.

Tada jie sakydavo: – O, aišku.

Kai kurie domėdavosi: – O kaip tave vadina namiškiai?

Vėl sakydavau: – Augusta.

– Niekada nesu girdėjęs tokio vardo, – stebėdavosi jie.

Bet netrukus mano vardas man ėmė vis labiau patikti.

Jis derėjo prie neįprastų mano pasirinkimų.

Augusta, moteriška Augustus (Augusto) – didis, didingas, vertas pagarbos – vardo versija. Kadaise šis vardas buvo suteikiamas Ro­ mos imperatorių moteriškosios lyties giminaitėms.

Tik paaiškinau.

Nenuorama Augusta – taip mane vadindavo motina.

– Nenuorama Augusta, kelnėse skruzdės bruzda, ar gali ramiai pasėdėti ir liautis visą laiką malti liežuviu?

Motina vis kartodavo, kaip būtų buvę puiku, jei „Motherca­ re“ parduotuvė būtų buvusi mūsų mieste, kai mes buvome mažos.

Nema­čiau prasmės to kartoti, nemačiau prasmės išvis apie tai kalbėti.

Julija man priminė, kad dvynukės buvo mūsų motinos svajonių svajonė, tikras rojus – pastelinių spalvų kūdikių drabužėliai, mer­ gaitiškos suknelės su klostelėmis priekyje ir specialūs languoti po suknytėmis dėvimi šortukai.

20

Kita Augustos Houp pusė

Svarsčiau, ko galėtų būti mano rojuje. Bet tada pagalvojau, kad, turint omeny kolektyvinį šio sumanymo aspektą, vargu ar galėsiu rinktis.

Man labiau patinka žodis „rojus“, o ne „dausos“ ar „Edenas“ – žodis, pas mus atėjęs iš graikų paradeisos*, iš jo kilo vienas mano mėgstamiausių būdvardžių rojiškas, kurio, galima sakyti, niekas nevartoja.

Mano močiutė Nelė (iš kurios paveldėjau antrąjį vardą, tiesius tamsius plaukus ir liesas galūnes) sakydavo, kad dausose visi vilkė­ sime baltai, ant galvų nešiosime karūnas ir kažko lūkuriuosime kaip kalėdinėse giesmėse. Žinojau, kad nenoriu jokių karūnų ir nekenčiu lūkuriuoti. Todėl tikėjausi, kad ji klysta. Vis dar neturiu supratimo, kas ten vyksta, ir norėčiau išsiaiškinti. Manau, visi norėtume.

Julija tvirtino, kad danguje bus daugybė rožių ir krioklių, ir pulkai baltų balandžių – tai buvo trys jos mėgstamiausi dalykai.

– O, kad turėčiau balandžio sparnus – sakau – skrisčiau tolyn ir rasčiau ten ramybę**, – deklamuodavo močiutė, mėgusi kalbėti eilėmis iš Biblijos, paskatinta kokio nors žodžio ar minties, ar pra­ keiksmo kažkam, ko nemėgo. Jai ypač patikdavo skirstyti žmones į aveles ir ožius ir kiekviena proga ji vis taikydavosi nutrenkti ožį mano senelį į pragaro nasrus, nes gimus mano mamai jis netrukus pabėgo su savo sekretore.

Penktadienio vakarais ir šeštadienio popietėmis močiutė įsitai­ sydavo svetainės kampe ir kaip graikų choras imdavosi po kaulelį narstyti mūsų gyvenimą tuo pat metu žaisdama sidabriniu kryže­ liu, kurį nešiodavo ant kaklo. Ten buvo pavaizduotas nuolat mirš­ tantis mažytis Jėzus. Jis man niekaip nedavė ramybės. * Angl. Paradise – rojus. ** Psalmynas 55, 7 LBD-EKU: A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas, Antrojo Kanono knygos.

21

JOANNA GLEN

Siekiant atlaisvinti daugiau vietos „Asda Development“, buvo nugriautos vienbučių namų eilės palei pagrindinę gatvę, o gyven­ tojams atseikėtos, kaip visi kalbėjo, labai dosnios kompensacijos.

Viskas atrodė taip, tarsi stačiakampio formos „Wall“ ledų luitas būtų raikomas po nedidelę riekelę, ir aš pamaniau, kad tai vienas taikliausių mano palyginimų (ypač atsižvelgiant į ledų prekės žen­ klo pavadinimą*), nors daugiau niekas šeimoje mano sugebėjimų neįvertino.

Atriekiant namą, pažymėtą trečiu numeriu, ponia Vendeti, kuri buvo ištekėjusi už ledų autobusiuko vairuotojo, verkė, ir motina man paaiškino, kad tame name ji neteko vaikelio dėl vadinamosios staigios kūdikių mirties miegant. Girdėjau, kad ji gali ištikti, kai kūdikis paguldomas ant pilvo, ir paklausiau motinos, ar ponia Vendeti netyčia taip ir pasielgė, bet motina tik burbtelėjo: – Gal galime pakeisti temą?

– Kodėl? – paklausiau.

– Nes man nepatinka galvoti apie mirusius kūdikius, – paaiš­ kino ji.

O tėvas pridūrė: – Be to, ponia Vendeti yra italė.

– Ką tuo nori pasakyti? – paklausiau.

O jis atrėžė: – Nustok visą laiką klausinėti.

Užsižiūrėjęs, kaip griaunamas aštuntas namas, seno „Renault 5“ vairuotojas įsirėžė į moksleivius vežantį mikroautobusiuką, bet niekas rimtai nenukentėjo. Buvo pastatytas ženklas „Žiūrėkite į ke­ lią“. Tik norėdamas perskaityti, kas ant jo parašyta, turėjai žiūrėti * Angl. Wall – siena; taip pat ir ledų gamintojo pavadinimas.

22

Kita Augustos Houp pusė

ne į kelią, o į ženklą. Pamaniau, kad kartais suaugusieji ne viską gerai apgalvoja.

Motina man leido vakarais pagrindinėje gatvėje laukti iš darbo pargrįžtant tėčio. Tokiomis valandėlėmis ji jautė, kad viskas mūsų gyvenime tiesiog tobula. Kaip šeimose iš jos nenaujų „Ladybird“ kolekcijos knygiūkščių, kurios vis greičiau dauginosi ant jos perne­ lyg storai nulakuotų pušinio bufeto lentynų.

Grynų namas turėjo būti nugriautas paskutinis ir visi šeši Gry­ nai išsirikiavo ant šaligatvio kitoje kelio pusėje, o aš tuo metu lau­ kiau tėvo, kuris netrukus pasirodė. Tėvas švilpaudamas žingsniavo iš nuosavos parduotuvės „Stenlio Houpo uniformos“.

– Jums tai tikriausiai labai liūdna diena, – linksmai tarė jis po­ nui Grynui, lyg mintis apie pono Gryno liūdesį būtų leidusi jam pasijusti saugiau savo paties laimės kiaute.

– Tai tik plytos ir cementas, – nesutiko ponas Grynas neištrauk­ damas rankų iš kišenių.

– Tai namai, – tarė mano tėtis.

– Kam tie sentimentai, Stenli.

Atrodo, tėvui nepavyko sumesti, ką į tai atsakyti.

– O tau pačiam nerūpi? – paklausė ponas Grynas mano tėvo, kai jo senasis namas garsiai trinktelėjęs susilygino su žeme.

– Kodėl man tai turėtų rūpėti? – nustebo tėtis.

– Per daug rūpesčių, Džile, – sakydavo tėvas motinai pasiūlius įsigyti šunį arba skristi kur nors lėktuvu, arba pasigimdyti dar vieną vaiką – daug metų tai buvo jos mėgstamiausias pasiūlymas.

– Mokyklinės uniformos! – šūktelėjo ponas Grynas, stengda­ masis perrėkti krintančių plytų keliamą triukšmą, galva mostelėjęs už laikinos tvoros – ten, kur turėjo išdygti visoje visatoje didžiausia „Asda“.

23

JOANNA GLEN

– Mokyklinės uniformos? – taip pat šūktelėjo tėtis.

Dundėjimas minutėlę nutilo.

– „Asdoje“ prekiaujama mokyklinėmis uniformomis, – tarė ponas Grynas labai lėtai ir labai garsiai, lyg tėvas turėtų specia­ liųjų poreikių. – Jie turi daugybę uniformų, ir jos pigios. Jie turi sušiktas krūvas tokių uniformų.

Stebėjau tėvo veidą ir vieną trumputę akimirką pamačiau plau­ ko plonumo įtrūkimą – kaip ant kiniško porceliano arbatos puo­ delio. Nudūriau akis į šaligatvį. Man nepatiko žiūrėti į aižėjantį tėvo veidą. Kai vėl pakėliau žvilgsnį, plauko plonumo įtrūkimas buvo dingęs. Tačiau tėvo veidą dengė prakaito sluoksnis, it kokie permatomi universalūs klijai, kurie, kaip tikėjausi, gali užglaistyti tą įtrūkimą, nors iš tiesų žinojau, kad įtrūkimai yra linkę plėstis ir šakotis, o ne trauktis ar užsilyginti. Mane kamavo nuojauta, kad tėvo veidas skyla į dvi dalis.

– Tuomet geriau jau eisime, – tarė tėvas, kilstelėjo ranką pa­ modamas ponui Grynui ir keturiems nuobodulio kamuojamiems jo vaikams.

– Kas yra sušiktas? – paklausiau tikėdamasi į savo sąsiuvinį prie S raidės įsirašyti naują žodį.

Tėvas nieko neatsakė ponui Grynui, neatsakė ir man. Jis skuos­ te nuskuodė namo, nors paprastai neskubriai žingsniuodavome aptarinėdami, kaip man sekėsi mokykloje. Jo pirštai virpėjo ir ma­ čiau, kad jis trokšta kuo greičiau pasikalbėti su mama.

– Abu labu tokiu, – vis dar kartoja mano motina nepaisydama nieko, o galbūt kaip tik dėl to. – Štai kas yra santuoka. Kai laimė lydės. Ar vargas suspaus. Kai sveikata tvers. Ar ligos suims.

– Džile, mums reikia pasikalbėti, – tarė tėvas dar nespėjęs ištraukti rakto iš spynos, ir aš pastebėjau, kad jis tiesiog dūsta iš nerimo. Užsiėmiau savo vietą svetainėje po anga tarp svetainės 24

Kita Augustos Houp pusė

ir virtuvės – taip galėdavau klausytis visų virtuvėje vykstančių tėvų pokalbių.

– O, brangusis, – tarė motina juokdamasi. – „Asdai“ nepavyks nukonkuruoti „Stenlio Houpo uniformų“!

– Tikrai? – paklausė tėvas. – Tikrai?

– Tai individualizuotos paslaugos, – aiškino motina. – Kas „As­ doje“ matuos vaikus? Kas „Asdoje“ prisiūs inicialus jiems ant batų maišelių?

– Tikrai? – dar kartą perklausė tėvas. – Tai nėra ko nerimauti?

Ir jis išėjo į koridorių murmėdamas sau po nosimi: „Nėra ko nerimauti. Nėra ko nerimauti.“ – Ar Grynai liūdėjo matydami, kaip griauna jų namą? – pasi­ domėjo motina susėdus prie stalo vakarieniauti.

– Ponas Grynas pareiškė, kad tai tik plytos ir skiedinys, – tariau.

– Kaip beširdiška, – pasipiktino motina. – Juk ten jie užaugino savo vaikus.

– Ponas Grynas pasakė tėčiui, kad jis sentimentalus, – pridūriau.

Tėvas paraudo.

– Man patinka tavo sentimentalumas, – patikino motina.

Mudvi su Julija susižvalgėme laukdamos, kol motina pabu­ čiuos tėvui į viršugalvį, į jo prakaituotus plaukus. Ji taip ir padarė.

Man visuomet atrodė, kad tėvo plaukai kvepia kiek įtartinai.

– Tėveli, turime tau kai ką pasakyti, – tarė motina.

– Klausau, – tarė tėvas persmeigdamas šakute penktą dešrelę.

– Julija mokykloje gavo savaitės poetės pažymėjimą. Tai labai svarbus apdovanojimas.

– Šaunuolė, – pagyrė tėvas, o tada pridūrė: – Esu tikras, Augus­ tos eilėraštis taip pat buvo puikus.

– Julija tau jį perskaitys, – tarė motina tėvui.

25

JOANNA GLEN

– Pavadinimas, – tarė Julija žybtelėjusi akimis į mane. Ji buvo šiek tiek paraudusi, nes iš esmės poezija buvo mano arkliukas. – „Mano motinos vardas“.

– Visų eilėraščiai taip vadinosi, – pasakiau norėdama papras­ čiausiai paaiškinti, nors motinai tai pasirodė panašu į nepagarbą Julijai, ir ji truputį ilgėliau užlaikė į mane įremtą žvilgsnį.

– Pilk, – paragino tėvas.

Julija atsistojo ir pradėjo deklamuoti, nors deklamavimas nėra jos stiprybė. Ji vis užsikirsdavo, ir tai išgirdusi aš smarkiau sukąs­ davau dantis.

Mano mama vardu Džilė Ir ji mėgsta vanilę.

Vasarą jai tikra idilė, Bet žiema ją nuvylė*.

– Puiku! – tarė tėtis juokdamasis ir nekreipdamas dėmesio į nesklandų deklamavimą.

– Ji taip taikliai mane apibūdino, tiesa? – džiaugėsi motina. – Kaip pirštu į akį. Man išties patinka vanilė, tiesa, Stenai?

Labai džiaugiausi, kad Julijai atiteko savaitės poetės apdo­ vanojimas, ir man patiko, kaip deklamuodama Julija it triušiu­ kas raukė mažą nosytę, bet žinojau, kad iš tiesų eilėraštis nėra geras. Arba mokytoja neturi žalio supratimo apie poeziją, arba ji tokį apdovanojimą skyrė vedama kažkokių savų motyvų, pavyzdžiui, paskirstyti įvairius apdovanojimus visiems klasės vaikams.

Julijai perskaičius savo kūrinį, tėvas su motina dar truputį pa­ sijuokė ir aš pamaniau, kad jiems tikriausiai atsisuko varžteliai. * Kur nenurodyti cituojamos poezijos vertimo autoriai, versta šio romano vertėjos.

26

Kita Augustos Houp pusė

Net jei tėvams patiko rimavimas, pats eilėraštis visai nebuvo juo­ kingas.

– Man tikrai būna šaltoka žiemą, – kvatojosi motina šluostyda­ masi akis. – O vasarą man taip gera.

Artėjo vasara. Liepos 30 arba 31 dieną (per Julijos gimtadienį) tėvas paprastai uždarydavo savo parduotuvę dviem savaitėms, nes dauguma žmonių tuo metu išvažiuodavo, be to, motina reikalavo, kad mes taip pat dvi savaites atostogautume.

Penkiasdešimt savaičių per metus motina planuodavo mūsų dviejų savaičių atostogas – tik tiek tėvas buvo pasirengęs skirti šiam reikalui, nes jam nepatiko palikti kito žmogaus vadovauti savo par­ duotuvei, kaip kad kai kurios motinos niekada ir niekam neduos palaikyti savo mažylio. Parduotuvės lange buvo iškaba su joje pa­ vaizduotais kalendoriniais metais. ATIDARYTA – buvo skelbiama švytinčiomis didžiosiomis pabrauktomis raidėmis. Kalendoriuje buvo pieštuku išbraukta tik viena tėvo dviejų savaičių atostogas žyminti atkarpa.

– Iki kelionės liko šeši mėnesiai, – sakydavo motina.

– Penki.

– Keturi.

– Trys.

– Du. – Vienas.

Prieš išvažiuojant, visus šviesos jungiklius name tėvas pri­ jungdavo prie laikmačio, kad šviesos namuose įsijunginėtų ir iš­ sijunginėtų atkartodamos įprastą mūsų šeimos gyvenimo ritmą.

Prieš leisdamasis į kelionę jis apeidavo namus maždaug penkis kar­ tus, juos tikrindamas. Paskui patikrindavo dar kartą – kad kelionė būtų sėkminga. Pasakiau jam, kad Gluosnių rajone niekada nesu mačiusi tykant nė vieno vagies, o jis pareiškė, kad vagys nesitampo 27

JOANNA GLEN

maišo su grobiu ir nedėvi dryžuotų marškinėlių – vagis gali būti bet kas, net žmonės, kuriuos pažįstame ir mėgstame, netgi mūsų Gluosnių rajono kaimynai.

– Netgi Barbara Kuk? – paklausiau.

– Akivaizdu, kad ji tikrai ne vagis, – paprieštaravo jis.

– Tu saugios kaimynystės grupės narys. Argi neturėtum žinoti, jei kuris mūsų kaimynas būtų vagis?

– Netrukdyk tėčiui, kai jis taip užsiėmęs, – subarė motina, visa švytinti dėl mūsų laukiančios kelionės, tikėdamasi, kad nuo mano įžūlumo tėčiui nepradės virpėti pirštai, kaip kad kartais būdavo, ypač kai turėdavome išvažiuoti atostogauti ir jis būdavo įsitempęs kaip styga.

Lankytis pas kelionių agentą motina pradėjo jau rudenį. Ji nuo­ lat stebėjo skelbimų lentą. Atidžiai išnaršydavo sekmadienio laik­ raščius. Taip pat patikrindavo mokyklos laikraščius, kur žmonės dėdavo skelbimus apie atostogoms išnuomojamus namus ir prie­ kabinius namelius.

Julijos eilėraštis galiausiai buvo išspausdintas mokyklos laikraš­ tyje. Motina jį išsikirpo ir įrėmino, o tėvas pakabino koridoriuje ant sienos. Julija man po pagalve padėjo sunkiai kramtomą irisą su rašteliu: „Mūsų šeimoje tikroji poetė esi tu.“ Nuolankiai sukramčiau irisą, nes Julija pripažino (visai teisin­ gai): „Iš tiesų, mano eilėraštis buvo prastas.“ Norėjau prisiversti paprieštarauti „Ne, netiesa“, bet mano lie­ žuvis neapsivertė ištarti tų žodžių, o net jei būčiau ištarusi, Julija žinotų, kad jie visiška nesąmonė.

Tokie jau tie dvyniai, o gal tokie yra visi broliai ir seserys.

Puikiai pažįstate vienas kito išorę – kūną, su kuriuo maudotės kiekvieną mielą dienelę, kol tampate per dideli ir dviese vienoje 28

Kita Augustos Houp pusė

vonioje nebetelpate. Tada vienas iš jūsų sėdi ant tualeto dangčio ir plepa su kitu vonios kambaryje, vėliau įpila dar šiek tiek karšto vandens ir susikeičia vietomis.

Gerai pažįstu mažą apgamo dėmelę ant dešinio Julijos žasto ir tamsią strazdaną ant kairio bevardžio piršto, ši padeda jai atskirti kairę nuo dešinės. Ir lygiai taip pat pažįstu jos vidų. Pajuntu Ju­ lijos ašaras dar joms nepradėjus byrėti – noriu jas sulaikyti, taip, noriu jas sulaikyti, nors negaliu, tokia yra tiesa. Išgirstu jos juoką dar jam nenuskambėjus, o jos juokas prajuokina ir mane. Jos mie­ las šviesus juokas.

Taigi, tavo dvynys yra tavo namai.

Arba šiuo atveju mano.

Julija buvo mano namai gerokai labiau nei tikrieji mano namai.

Kas per žodis – namai – milijonas reikšmių sukišta į milžiniš­ ką sumazgytą ryšulį, kuris kabalduoja ant lazdos ir kurį nešamės užsimetę ant peties.

– Augusta, o tu ar sukūrei eilėraštį? – pasiteiravo motina.

Linktelėjau.

– Turi man parodyti.

– Nesirūpink, – nuraminau ją.

– O man vis tiek rūpi, – tarė motina, ir tai reiškė, kad turiu nueiti ir atnešti savo anglų kalbos sąsiuvinį, nors iš tiesų to daryti visai nenorėjau.

– Štai, – tariau. – Misis Rai jis ne itin patiko.

– Esu tikra, kad patiko, – tarė motina, kuri tikrai negalėjo būti tuo tikra, ypač dėl to, kad aš buvau visiškai tikra, kad jai pačiai tas eilėraštis nepatiko.

Atverčiau reikiamą sąsiuvinio puslapį. Štai ką perskaitė mano motina: 29

JOANNA GLEN

„Mano motinos vardas“ Mano motinos vardas Džilė, Tai mažybinė Džil vardo forma, Kaip kad Marytė yra mažybinė Marės forma, Pailginta naudojant priesagą -ytė.

Taigi, aš klausiu, Kodėl patinkančios piliulės, Pavyzdžiui, aspirino (kuris gelbsti nuo galvos skausmo), Nevadiname piliulyte, O patinkančios kalvos, Tokios kaip Senojo Džono Brauno kalva – Kalvelyte, Arba patinkančios palangės – Palangyte.

Bet tai būtų tiesiog kvaila.

Augusta Houp

Apačioje mokytoja parašė: Gana keistas eilėraštis, Augusta, ir tavo rimavimo schema nėra tiksli. Šaunuolė!

Motina perskaitė mokytojos pastabą.

Tada dėbtelėjo į apačioje nubrėžtą pilką liniją. Ji mėgino per­ skaityti eilučių įtraukas ir kartu sumesti, ką, po galais, galėtų pasa­ kyti apie keistą mano eilėraštį.

Po mokytojos pastaba buvau parašiusi: „Iš tiesų, aš ir nenorėjau naudoti tiksliojo rimo JŽ“ (išsiaiš­ kinau, kad tai reiškia jūsų žiniai). Vėliau viską ištryniau, nes 30

Kita Augustos Houp pusė

supratau, kad nors pastaba teisinga, bet šiek tiek gruboka. Ir ne­ tinkama mano amžiui. Įtempusi akis motina vis dar mėgino įskaityti tai, kas buvo iš­ trinta.

– Kas čia buvo parašyta? – paklausė.

– Nepamenu.

– Tai... – tarė motina negalėdama apsispręsti, ką pasakyti.

– Viskas gerai, – tariau. – Jis visai neturi tau patikti. Žinau, kad eilėraštis keistokas.

– Kartais svarstau, kas dedasi tavo mažoje galvelėje, – tarė mo­ tina.

Mano eilėraščio ji neįrėmino.

31