__MAIN_TEXT__

Page 1


POR

TUG

ALIJ

A

PRANCŪZIJA

ISPANIJA


Kristina Stalnionytė

Kelias į Santjago de Kompostelą

Vilnius / 2016


UDK 910.4:2(460)(093.3) St37

Antrasis papildytas ir atnaujintas leidimas.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Ispanijos ambasada Lietuvoje.

EMBAJADA DE ESPAÑA EN LITUANIA

Fotografijos Kristinos Stalnionytės Viršelio autorė Jurgita Čeberiakaitė Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

© Kristina Stalnionytė, 2010, 2016 © Leidykla DIDAKTA, 2016 Visos teisės saugomos įstatymo. Šis leidinys arba jo dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas, kompiuterių tinklus (internete) be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeniniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-442-104-4

Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.


Kelias ÄŻ Santjago de KompostelÄ…


Šiauriniu Iberijos pusiasalio pakraščiu driekiasi Šv. Jokūbo kelias, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, tarp kalnų ir lygumų išsibarsčiusių iki Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela). Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jo vingiai kupini legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro (Saint-Jean-Pied-de-Port) beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.


6


Šv. Jokūbas Ispanijoje sklando legenda, pasakojanti, kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai padalijo pasaulį į vienuolika dalių ir metė burtus norėdami sužinoti, kuris žemės lopinys kuriam likimo skirtas. Taip Iberijos pusiasalis atiteko Jokūbui. Šiame krašte jis visą gyvenimą steigė bažnyčias ir mokė krikščionis, o po mirties tapo Ispanijos globėju. Apaštalas Jokūbas ir jo brolis apaštalas Jonas buvo žvejo Zebediejaus sūnūs. Išgirdę Kristaus balsą prie Galilėjos ežero, abu paliko tinklus ir nusekė paskui jį (Mt 4:21). Po Jėzaus nukryžiavimo Jokūbas pirmasis iš likusių vienuolikos apaštalų atsisveikino su gyvenimu. Jis neminimas Biblijoje iki savo mirties valandos, todėl daug krikščionių tiki, kad jis visą tą laiką neiškėlė kojos iš jam paskirtos žemės. Tik 44 m. po Kr. Jokūbas sugrįžo į tėvynę, ir tas kartas buvo paskutinis – valdovo Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje jam buvo nukirsta galva (Apd 12:2). Pasak legendos, apaštalo palaikus mokiniai atplukdė į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje. Jie manė, kad mokytojas nusipelnė atgulti poilsio toje žemėje, kuri tapo jam antraisiais namais. Tikslios vietos Jokūbo mokiniai niekam neišdavė, nes šalį tuomet valdė pagonių karalienė Lupa. Ilgainiui viskas pasimiršo. Tačiau IX a. pradžioje atsiskyrėliui Pelagijui naktį danguje sužibo keistos žvaigždės, kurios jį atvedė prie laukuose pamiršto kapo. Marmuriniame sarkofage ilsėjosi nežinomi palaikai. Prie jų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad palaikai – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos karaliui Alfonsui II. Romėnų keliais iš Ovjedo miesto prie kapo atjojęs Alfonsas II buvo pirmasis šv. Jokūbo piligrimas. Šiandien kelias, kuriuo jis atjojo, vadinamas Senuoju keliu (Camino Primitivo). Teodomirui karalius atrėžė gabalą žemės ir įsakė virš kapo pastatyti koplyčią. Toje vietoje išaugusį miestą žmonės ėmė vadinti Santjagu (liet. šv. Jokūbu), prie apaštalo vardo pridėdami dar vieną – Kompostela. Šnekamąja lotynų kalba composita tella reiškė kapines. Kompostela iš tiesų stovi ant dviejų tūkstančių metų senumo nekropolio. Kita pavadinimo versija sieja miestą su campo de la estrella – žvaigždžių lauku. 7


8


Ko piligrimai eina į Santjagą Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atradimą, stebuklų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą Kantabrijos jūros pakrante nusidriekusiais romėnų keliais, o vietoves, kuriose viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų. Piligrimai tikėjo, kad šventųjų palaikai turi neregėtų galių. Kai buvo atrastas šv. Jokūbo kapas, Iberijos pusiasalyje dar viešpatavo musulmonai, todėl lemtinga krikščionių pergalė prieš juos 844 m. ir šiaurinių žemių atsikariavimas tapo neginčijamu pomirtiniu apaštalo stebuklu. Ši pergalė ir šv. Jokūbo vaidmuo joje padėjo Bažnyčiai surinkti armiją tolesnei kovai su maurais. Prasidėjus piligrimystėms, iš kaimelio, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugantys vienuoliai, išaugo Santjago de Kompostelos miestas. Viduramžiais jis buvo trečiasis svarbiausias krikščionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų. Šv. Jokūbo kelias, viduramžiais krikščionims tapęs vilties simboliu, juo išliko iki šiol. Piligrimai tikėjo, kad, įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei prisilietę prie apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų, įgyvendins svajones. Pasmerktiesiems ir kaliniams Bažnyčia viduramžiais suteikdavo malonę: pasiekusiam Santjagą ir atlikusiam išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais (kai liepos 25 diena – sekmadienis) dovanodavo laisvę ir gyvybę. Tais metais piligrimams būdavo atleidžiamos visos nuodėmės. Per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug kelių, bet maršrutas iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu, laikomas tradiciniu. Piligrimai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkulniuodavo dar šimtus ar tūkstančius kilometrų. Pirmasis šį kelią 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos Codex Calixtinus tomus. 9


Šv. Jokūbo kelią šiandien žymi geltonos rodyklės, stulpeliai su šukutės kriauklėmis, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai apibrėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus takus. Susiformavusių Šv. Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurinis kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, iš Iberijos pusiasalio pietuose esančio Sevilijos miesto veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra trumpesnių kelių, kuriais prie Šv. Jokūbo palaikų traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, airiai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis ir sutartiniais ženklais, tačiau piligrimai dažniausiai renkasi tradicinį maršrutą iš Sen Žano. Kituose keliuose nėra tiek daug veikiančių piligrimų namų, nesutiksi tiek daug ta pačia kryptimi kulniuojančių žmonių. XXI a. piligrimystė kitokia nei ankstyvoji. Laikui bėgant pasikeitė ir žmonės, ir tikėjimai, ir Kelias. Dabar juo traukia minios. Eina ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų išpažinėjai, ramybės nerandantys romantikai, svajotojai, pasivaikščioti užsimanę smalsuoliai, nuotykių mėgėjai, įkvėpimo ieškantys rašytojai, menininkai. Kelias į Santjagą vieniems virto pramoga, kitiems – sportiniu takeliu, tretiems – simboliniu keliu į save. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, senieji Šv. Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam rūpi. Šv. Jokūbo klajoklių minia ypatinga – kiekvienas sutiktasis savaip žavus, kad ir kokiais tikslais būtų atklydęs į Kelią. Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip kadaise, keliauja savo kojomis. Labiausiai užsispyrę pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, ankstyvą pavasarį klampoja per purvą, o vėlyvą rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo. Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes „tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI amžiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra visokių transporto priemonių, toks keliavimo būdas yra grįžimas į viduramžius“. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko. Man patiko toks požiūris. Tikriausiai taip ir buvo: senovėje piligrimai neturėjo automobilių, todėl maldami kojomis sukardavo pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo. Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį 10


dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę. Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Santjago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajotojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo viltimi mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę. Kartais savęs klausiu, kas mane išstūmė į Kelią: tikėjimas, nuotykių troškimas, o gal smalsumas? Išėjau ne tiesos, vilties ar tikėjimo ieškoti. Greičiau – pasitikti svajonės, kuri daugelį metų nepaleido mano minčių, kol galiausiai tapo nesutramdoma. Keistos kartais būna širdyje įkalintos svajonės: jų neįmanoma pamiršti, pasakyti joms NE. Jos kaip vaiduokliai vėl ir vėl iškyla mintyse pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, beldžiasi iš savo kalėjimo ir tada, kai gyvenimas šypsosi, ir tada, kai liūdi. Įkalintas troškimas vieną dieną tampa nebenumaldomas: neleidžia nurimti nė valandėlei, plėšo visą esybę į gabalus, kol priverčia parklupti ir galų gale jam paklusti. Seniai seniai, kai knygoje aptikau Kelio aprašymą, žiūrėdama į žemėlapyje pavaizduotą Ispanijos pakrante besidriekiančią siaurą liniją, supratau, kad kada nors juo eisiu. Nenorėjau skubėti. Bėgant metams svajonė subrendo, o noras keliauti taip sustiprėjo, kad delsti nebeturėjau jėgų. Supratau: turiu iškeliauti DABAR. Neliko abejonių. Tarytum kažkas jėga būtų išstūmęs ieškoti Kelio. Netrukus jau lipau iš traukinio Pirėnų papėdėje, Sen Žan Pjė de Poro stotyje. Tikėjausi susipažinti su dvylika amžių siekiančia Kelio istorija, bet keliavau ne religiniais tikslais. Žmogaus tikėjimas – šventas dalykas, todėl gerbiu visas religijas. Gal ne taip ir svarbu, kuo žmogus tiki, nes, atmetus religinius ritualus ir tautiškąsias tradicijas, nebelieka esminio skirtumo tarp vienaip ar kitaip tikinčiojo: krikščionio ir budisto, musulmono ir hinduisto, jehovisto ar keltų druido. Kiekvienas kraštas savaip tiki Aukštesniąja Galia, aprengdamas ją savo įsivaizduojamu rūbu. Akivaizdu, kad dėl tų rūbų ir pešamės, vengdami patys sau prisipažinti ir nesistengdami pažvelgti, kas iš tikrųjų po jais slypi. Sakome: pagal drabužį sutinka... O jei ateinančiojo drabužiai pasiūti pagal kitos tautos paprotį? Dėl skonio irgi nesiginčijama – tolerantiškai tvirtiname vieni kitiems ir pritardami linksime galva. Tačiau religijai to niekad netaikome. 11


12


Kelias prasideda Jaučiu, kad išvykstu ilgam. Kai grįšiu, viskas bus kitaip. Lietuvoje palieku rūpesčius, draugus, mintis, baigtus ir nebaigtus darbus. Išjungiu telefoną. Nutvelkia neapsakomas jausmas – smagu pabėgti iš pažįstamos aplinkos. Atrodo, kad gyvenimas, kurį gyvenau, nutolsta. Lieku tik aš ir dar neatrastas pasaulis, lyg dovanėlė suvyniotas ir pakabintas erdvėje už peršviečiamos širmos. Aš jį beveik matau, beveik galiu pasiekti. Buvęs gyvenimas pakimba ore ir viskas akimirkai sustoja. Mano vaizduotėje švelniu dvelksmu ima skleistis naujas pasaulis. Kitas. Tyras, erdvus, beribis, atviras. Galiu net paglostyti sutirštėjusį orą aplinkui. Sustingstu ir įsiklausau. Imu grimzti į kažką neapsakomai lengvą ir skaidrų, ištirpdantį ribas tarp manęs ir to, kas ten, už širmos. Tereikia atsigręžti ir to kažko įkvėpti. Įkvepiu kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje ląstelėje. Belieka pasiduoti jėgai, tvyrančiai šalia ir laukiančiai Kelyje. Lipdama į lėktuvą šypsausi. Kiekviena diena – stebuklas. Ypač dabar, kai negaliu nuspėti, kas bus rytoj: juk ne tik veiksmu, bet ir mintimis išeinu į kitą pasaulį, kitą laiką, kitą erdvę. Net fiziškai pajuntu, kad nebesu ten, kur taip neseniai buvau. Gal pasaulis kas akimirką yra naujas kūrinys kiekvienam iš daugybės jo gyventojų, tik retas apie tai susimąstome? Ištrūkus iš kasdienybės kur kas lengviau tuo įsitikinti. Bet koks kelias yra juo einančiojo kūryba, todėl jei nors trumpam pamiršiu aplinką ir per daug metų sukauptas mintis, kiekvienas žingsnis vėl bus naujas, nepažintas, kaip vaikystėje. Gal tuomet svajonių ir idėjų kupinas pasaulis amžinai liks stebuklas? Ištirpstu mintyse ir išgaruoju iš iki tol susikurtos tikrovės. Kartu išgaruoja ir mano tikslai, iliuzijos, išnyksta pažintys ir ryšiai, profesija ir siekiai. Trumpam tampu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis palieka visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiūriai, kai pagaliau nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, viskas pasaulyje tampa daug aiškiau: atsiranda kažkur iki tol slypėjęs minčių lengvumas. Išeinu į svajonę. Išvykstu kūnu, siela ir jausmais. 13


Svečiuose pas Raganaitę Iš Bajonos miestelio, įsitaisiusio Atlanto pakrantėje netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Aušra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Aušra turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę. Kitiems žinią pranešiau likus porai dienų iki išvykimo arba visai nutylėjau. Kitaip tariant, tyliai pasprukau. Aušra į šį Prancūzijos miestelį atsibeldė iš Airijos. Matyt, suviliojo neįprastai nuskambėjęs žodis „piligrimas“. Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei piligrimų namus – prieglaudas. Iš Sen Žano kartu kulniuosime dvi savaites, o likusią kelio dalį eisiu viena. Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į Santjagą prireiks poros mėnesių. Kas akimirką trumpėjantis atstumas iki Sen Žano atrodo lyg nykstanti riba, už kurios pasislėpusi kita tikrovė – tarsi kokia ateivių žemė. Jau lipant į traukinį Bajonoje apėmė piligrimiška nuotaika, o jam pajudėjus jausmas sustiprėjo. Panašu, kad vagone susibūrė vien piligrimai: nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, kyšo lazdos, į akis krinta storapadžiai keleivių batai. Už lango – netoli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros.

Na ir minia! Persmelkia nerami mintis, bet slapta viliuosi, kad tai tik savaitgaliui į kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaiz14


duoti, kaip rytoj vienos kulniuosim per neaprėpiamus žemės plotus, nesutikdamos kelyje nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką kita – sako, kad smarkiai klystu. Vaikystėje Aušra visada būdavo šalia. Kartu lankėme mokyklą. Kartu prikrėtėme pokštų ir kvailysčių, patyrėme gausybę nuotykių. Jokia diena neprabėgdavo tik šiaip sau – jos buvo pilnos įkvėpimo! Sugalvoję ką nors neįprasto, viena kitą padrąsindamos imdavomės veiklos. Žvelgdama į besišypsančias Aušros akis matau, kad ji kaip kadaise pasiryžusi bet kokiai avantiūrai, nors mums abiem jau po trisdešimt. Ką tik paaiškėjo, kad nežino nei kas yra piligrimų kelias, nei kur jį pradėsime, nei kur turime nueiti. Paskubomis ruošdamasi į kelionę nespėjo net žemėlapio patyrinėti. – Tai mes dabar piligrimės?  – klausia susižavėjusi.  – Jėga! Tie, kurie eina piligrimų keliu, yra piligrimai? Mes – pi-li-gri-mės! Nuaidi entuziastingas juokas, lydimas smagaus delnų pliaukštelėjimo. Tikslą pasiekęs traukinys sustoja. Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – piligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispanams labiau patinka iškeliauti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vagono langus šmėsčioja kalvą apglėbusi viduramžių tvirtovė. Nuo jos sienų bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuosius neapsirinkam – atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Tik dabar imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal nebetinka šiems laikams. Sen Žane aiškiai matyti, kaip į kadaise atokias vietas skverbiasi turizmo čiuptuvai: nuo senų akmeninių namukų rėkia reklaminiai užrašai, pagrindinės gatvės parduotuvėlės užverstos pigiais Šv. Jokūbo kelio suvenyrais, į eilę išsirikiavusių viešbučių durys apkabinėtos dėklais su reklaminiais lankstinukais ir turistine literatūra. Vaizdas nuteikia nekaip, greitai grąžindamas iš romantikos į realybę. Kas minutę darosi liūdniau, sąmonėje susidėliotas Šv. Jokūbo kelio įvaizdis ima klibėti, drebėti, braškėti, griūti, kol subyrėjęs į šipulius išsisklaido erdvėje. Septynerius metus puoselėta piligrimystės tyruose svajonė priblėsta. Ištinka šokas, net prarandu nuovoką. Šypseną veide užgesina ašaros, o širdin skverbiasi nusivylimas. 15


Kur aš patekau? Paskendusi mintyse net nepastebiu, kaip praeiname pro visas pagrindinėje gatvėje susispaudusias piligrimų prieglaudas. Kas atsitiko piligrimų keliui? Aplink kiek akis užmato – masinį turizmą išduodantys vaizdai. O gal tai masinis piligrimizmas? Pasvarsčiusi nusprendžiu, kad viskas būtent taip: tikrai piligrimizmas. Nusiraminusi suku prie jaukiausiai atrodančios prieglaudos, nuo kurios slenksčio mojuoja Aušra, ragindama paskubėti. Tačiau mintys lekia greičiau už sulėtėjusius žingsnius, bandydamos paaiškint tokį piligrimų srautą.

Pirėnų papėdėje snūduriuoja Sen Žan Pjė de Poro miestelis

16


Stalnionytė, Kristina St37

Kelias į Santjago de Kompostelą : [kelionių apybraižos] / Kristina Stalnionytė – Vilnius : Didakta, 2016. – 320 p. : iliustr. ISBN 978-609-442-104-4 Kelias į Santjago de Kompostelą – vienas populiariausių Europos piligrimų maršrutų. Pėsčiomis keliaudama į šv. Jokūbo miestą autorė susipažino su dešimt amžių siekiančia Kelio istorija, simboliais, legendomis, skirtingų regionų kultūra, papročiais, virtuve, vyndaryste, vietiniais žmonėmis bei piligrimais iš viso pasaulio ir visa tai aprašo knygoje.

UDK 910.4:2(460)(093.3)

www.didakta.lt +370 5 2137701

Kristina Stalnionytė

Kelias į Santjago de Kompostelą

Fotografijos Kristinos Stalnionytės Viršelio autorė Jurgita Čeberiakaitė Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė 10 sp. l. Užsakymas 162894 Tiražas 1000 vnt. Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184–3, LT-04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas: info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino Standartų spaustuvė, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius


Atnaujintas kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ leidimas, papildytas naujomis nuotraukomis ir žemėlapiais. Kai iškeliauju, išeinu į kitą laiką, į kitą erdvę. Atsiskleidžia naujas pasaulis: tyras, erdvus, beribis, atviras. Įkvepiu jo kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje ląstelėje ir virstu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis apleidžia visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiūriai, kai nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, vienintelė našta lieka tik kuprinė ant nugaros.

ISBN 978-609-442-104-4

9 786094 421044

Profile for knygos.lt

Kelias į Santjago de Kompostelą  

Knygos Kelias į Santjago de Kompostelą istrauka

Kelias į Santjago de Kompostelą  

Knygos Kelias į Santjago de Kompostelą istrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement