Vos spėjo Kikas plunksnas paleisti, Pelėda jau ir čia. O varge, kaip ji koneveikė Kiką! – Kaip tau ne gėda! Jei dar man skriausi pelėdžiuką, taip sparnais apkulsiu, kad nenorėsi nė žiūrėti į tą pusę! Vargšelis Kikas! Išsirito iš medžio, ir duok dieve kojas!
Gerą galą nubėgęs, atsisėdo jis ant išvirtusio medžio. Taip liūdna širdelei, taip graudu, dar ir pailsęs gerokai. Todėl išsitiesė ant to pat medžio atsikvėpti ir užmigo.
O Kiko draugai – paukšteliai, voveraitės ir zuikučiai – vis paslapčiom jį sekė. Žiūri, Kikas nuvargęs jau miega, tai ir sutarė savo bičiuliui pagelbėti – plunksnų suieškos. Juk jie gerai žinojo, kur tų plunksnų rasti.
Išlakstė žvėreliai ir paukšteliai į visas puses ir kaipmat prinešė didžiulių gražių plunksnų. Kikas ramiai sau miega, o jie patyliukais prisėlino ir kaišioja plunksnas už kaspino. Kol žvėreliai ir paukšteliai Kiko galvą dabino, jis neregėtą sapną sapnavo.