KIBALIONAS

Šis hermetinio mokymo traktatas

pagarbiai skiriamas Hermiui Trismegistui, kurį senieji egiptiečiai vadino

DIDŽIAUSIU IŠ DIDŽIAUSIŲJŲ ir

MEISTRŲ MEISTRU

Išminties lūpos neprabyla nesuprantančiųjų ausims.

„Kibalionas“

Smaragdinė Hermio plokštelė

Nemeluojanti, autentiška ir teisinga.

Tai, kas yra apačioje, yra panašu (atitinkamai) į tai, kas yra viršuje. O tai, kas yra viršuje, yra panašu į tai, kas yra apačioje, kad suvoktume vieno dalyko stebuklus. Ir kaip viskas atsirado iš VIENO per VIENO tarpininkavimą, taip viskas gimė iš vienos Esmės per prisitaikymą. Saulė yra tėvas. Mėnulis yra motina. Vėjas išnešiojo tai savo įsčiose, o Žemė yra maitintoja. Tas daiktas yra viso tobulumo Visatoje tėvas. Jo stiprybė išlieka nepakitusi, kai pavirsta žeme. Rūpestingai ir kruopščiai atskirsite žemę nuo ugnies, subtilų nuo grubaus – meistriškai ir atsargiai. Tas daiktas pakyla nuo žemės

į dangų ir vėl nusileidžia į žemę, suvokdamas tiek aukštesniųjų, tiek žemesniųjų pasaulių galią. Taip pelnysite pasaulio šlovę. O visa tamsa pasitrauks nuo jūsų. Šis daiktas yra visų

jėgų stiprybė, nes nugali visus rafinuotus dalykus ir prasiskverbia į visus kietus dalykus. Taip buvo sukurtas pasaulis.

Taip atsiranda įvairių prisitaikymų, kurie veikia būtent taip.

Štai kodėl buvau pavadintas Hermiu Trismegistu, nes turiu

žinių apie tris Visatos dalis ir filosofiją. Tai, ką pasakiau apie saulės darbą (veikimą), yra baigta.

ĮvadaS

Su dideliu džiaugsmu pristatome mokiniams ir paslėptųjų mokymų tyrinėtojams šį nedidelį traktatą, paremtą senu kaip pasaulis hermetiniu mokymu. Nepaisant nesuskaičiuojamų nuorodų į šį mokymą daugybėje okultizmo veikalų, apie jį parašyta labai mažai, todėl daugelis nuoširdžiai ieškančiųjų tiesos atskleidimo neabejotinai džiaugsis šios knygos pasirodymu.

Šio darbo tikslas nėra skelbti kokią nors ypatingą filosofiją ar doktriną, jis skirtas suteikti mokiniams tiesos sampratą, kuri padėtų susidėlioti daugelį okultizmo dalių, kurias jie tikriausiai įsisavino, bet kurios akivaizdžiai prieštarauja viena kitai ir dažnai išgąsdina arba net atstumia siekiančius pažinti Tiesą. Mūsų tikslas – ne atidaryti naują žinių šventyklą, bet įduoti mokiniams meistriškumo raktą, kuriuo jie galėtų atverti daugybę slaptų durų į slaptųjų mokymų šventyklą, naudodamiesi viskuo, ko išmoko.

Pasaulyje nėra taip kruopščiai saugomos okultizmo mokslo dalies kaip hermetinių mokymų fragmentai, kurie

mus pasiekė per tūkstantmečius, prabėgusius nuo jų didžiojo skelbėjo Hermio Trismegisto laikų, kuris buvo vadintas

„Dievų Raštininku“ ir gyveno Senovės Egipte tomis dienomis, kai dabartinė žmonių rasė tik pradėjo vystytis. Pasak

legendos, Abraomo amžininkas, išmintingiausias ir garbingiausias Hermis Trismegistas – tai didžiausia centrinė okultizmo saulė, kurios spinduliai apšviečia nesuskaičiuojamą daugybę nuo to laiko atsiradusių mokymų. Visi esminiai pagrindiniai (pirminiai) mokymai, kuriais grindžiami slaptieji

kiekvienos rasės ezoteriniai mokslai, kilę iš Hermio Trismegisto. Net ir seniausi Indijos mokymai yra kilę iš pirminių

hermetistų mokymų.

Daugelis patyrusių (pažengusių) okultistų iš Gango žemių keliavo į Egiptą, kad pasėdėtų prie Mokytojo kojų. Iš

Mokytojo jie gavo meistriškumo raktą, kuris padėjo išsiaiškinti ir suderinti jų skirtingas nuomones. Taip buvo sukurta Slaptoji Doktrina. Taip pat atvykdavo mokinių iš kitų kraštų, kurie garbino Hermį kaip Meistrų Meistrą. Jo įtaka buvo tokia didelė, kad, nepaisant daugelio nukrypimų nuo kelio, kuriuos šie Mokytojai patyrė įvairiose šalyse tam tikrais savo

gyvenimo laikotarpiais, vis dėlto galima įžvelgti tam tikrą

panašumą ir giminingumą tarp daugelio dažnai net visiškai

priešingų teorijų, kurias jie diegė ir skleidė įvairiose šalyse. Besimokantis religijotyros ar tiesiog tyrinėjantis šią sritį galės

atsekti hermetistų mokymų įtaką kiekvienai žmonėms žinomai religijai, nesvarbu, ar ji jau mirusi, ar šiuo metu plačiai išpažįstama. Visada esama tam tikrų panašumų, nepaisant priešingų bruožų, hermetinis mokymas veikia kaip Didysis vienytojas.

Hermio gyvenimo tikslas buvo pasėti didžiąją tiesos sėklą, kuri sudygo ir pražydo daugybe keistų formų. Kad ir kaip ten būtų, pirminės tiesos, kurias jis skelbė, buvo išsaugotos ir išlaikė savo pirminį grynumą kelių kiekvienos kartos žmonių dėka, kurie, atsisakę daugybės nepakankamai pažengusių mokinių ir netikusių pasekėjų, laikėsi hermetistų papročio ir perdavė jų tiesą tiems, kurie norėjo ir sugebėjo ją suvokti bei įsisavinti. Tiesa buvo perduodama iš lūpų

į lūpas per šiuos kelis žmones. Įvairiuose pasaulio kraštuose kiekvienoje kartoje buvo labai nedaug Įšventintųjų, kurie išlaikė gyvą šventąją hermetistų liepsną, ir jie visada buvo pasiruošę uždegti šią liepsną, kad įžiebtų mažus išorinio pasaulio žiburėlius, kai tiesos liepsna dėl aplaidumo aptemdavo ar užgesdavo. Kai šaltiniai užsidegdavo (svetimomis priemonėmis), visada atsirasdavo keletas norinčiųjų ištikimai tarnauti prie Tiesos aukuro, ant kurio liepsnojo išminties šviesa. Šie

žmonės savo gyvenimą paskyrė meilės darbui, kurį puikiai

paliudijo poetas:

„O, lai neužgęsta liepsna! Šimtmečius puoselėta ir saugota urvuose – šventose paslėptose šventyklose. Kurstoma tyros meilės tarnų lai liepsna niekada neužgęsta!“

Šie žmonės niekada nesiekė visuotinio pripažinimo ir neturėjo daug pasekėjų. Jie buvo abejingi šiems dalykams, nes žinojo, kiek nedaug kiekvienoje kartoje yra žmonių, pasirengusių suvokti Tiesą arba galinčių ją atpažinti, jei ji jiems būtų suteikta. Jie palieka „mėsą stipriems vyrams“, o likusiems patiekia „kūdikiams skirtą pieną“. Jie saugo savo išminties perlus nedaugeliui išrinktųjų, žinančių jų vertę ir nešiojančių juos savo karūnose, nežarstydami jų vulgarioms kiaulėms, kurios sutrypia juos į purvą ir sumaišo su savo bjauriu dvasiniu maistu. Šie žmonės niekada nepamiršo ir neabejojo pirminiais Hermio mokymais stengdamiesi užtikrinti, kad Tiesos žodžiai būtų perduoti tiems, kurie iš tiesų pasirengę juos priimti, kaip rašoma „Kibalione“:

Ten, kur pasigirsta Mokytojo žingsniai, ausys tų, kurie pasirengę mokytis, turi būti plačiai atvertos.

Ir dar: Kai mokinio ausys pasiruošusios klausytis, tada prabyla lūpos, kurios pripildo jas išminties.

Tačiau jie visada griežtai laikėsi dar vieno hermetinio reikalavimo, taip pat kilusio iš „Kibaliono“:

Išminties lūpos neprabyla nesuprantančiųjų ausims.

Kritikuojantys tokias hermetistų nuostatas teigė, kad vykdydami atsiskyrimo ir uždarumo politiką, jie neatskleidė tikrosios dvasios. Tačiau trumpas žvilgsnis į istorijos puslapius parodys Mokytojų išmintį, kurie žinojo, kaip kvaila bandyti nešti pasauliui tai, ko jis nėra pasiruošęs ir nenori suvokti. Hermetistai niekada nesiekė tapti kankiniais –priešingai, jie tyliai sėdėjo nuošalyje su gailesčio šypsena užčiauptose lūpose, kol aplink juos siautėjo nemokšos, įprastai linksmindamiesi ir kankindami sąžiningus, bet klystančius entuziastus, kurie įsivaizdavo, kad sugebės perteikti šiai barbarų rasei Tiesą, kurią gali suprasti tik išrinktieji, pažengusieji.

Persekiojimo dvasia žemėje dar neišnyko. Yra tam tikrų hermetinių mokymų, kurie, jei būtų viešai paskelbti, sukeltų didžiulį paniekos ir pasmerkimo šauksmą iš minios, kuri vėl klyktų ir ragintų: „ Nukryžiuoti! Nukryžiuoti! “ („Evangelija pagal Luką“).

Šiame trumpame darbe pabandėme parodyti jums bendrą mokymų vaizdą, stengdamiesi pateikti darbo principus, palikdami jų taikymą jums, nesistengėme parengti išsamaus

vadovėlio. Jei esate nusiteikę nuoširdžiai mokytis ir esate stropus mokinys, sugebėsite suprasti ir taikyti šiuos principus; jei ne, turite juo tapti, kitaip hermetistų mokymai jums liks tik „žodžiai, žodžiai, žodžiai“.

Trys Įšventintieji

Skaitykite likusius

142 iš 160 puslapių, įsigiję šią knygą