Kaip vanduo sokoladui

LAURA ESQUIVEL (Laura Eskivel, g. 1950 m.) – meksikiečių autorė, kurios pirmasis romanas „Kaip vanduo šokoladui“ iš karto atnešė jai pasaulinį pripažinimą. Knyga išversta į 33 kalbas, pagal ją pastatytas to paties pavadinimo filmas pelnė net vienuolika prestižinių apdovanojimų.

LAURA ESQUIVEL

Čia kiekvienas receptas pasakoja palaidotos meilės istoriją.

LAURA ESQUIVEL

„Kaip vanduo šokoladui“ – uždraustos meilės istorija, aistros, prasiveržiančios patiekalais, istorija, maistas ir meilė, susipynę vienoje knygoje. Laura Esquivel, sekdama Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tradicija, kuria charakterius, nenusileidžiančius Gabrielio Garcíos Márquezo ir Isabelės Allende’s herojams. Dvylika mėnesių, dvylika tradicinės meksikiečių virtuvės patiekalų, dvylika neišsipildžiusios aistros epizodų. „Kaip vanduo šokoladui“ – knyga apie Titą, kuriai uždrausta ištekėti, nes pagal tradiciją jauniausioji šeimos duktė turi rūpintis motina iki pat mirties. Todėl už jos karštai mylimo Pedro išteka vyresnioji sesuo, o Tita visą savo ilgesį, meilę, aistrą, pavydą ir neapykantą perkelia į valgio gaminimą. Romane sudėti receptai – iš kartos į kartą perduodamų tradicijų, lemiančių valgytojų likimus, išraiška. Tai savotiškos formulės, kuriomis galima atgaivinti šeimos ir žmogaus atmintį. Tai prisiminimai ir šeimos paslaptys, virtę maistu. Senoviniais receptais autorė atrakina gausybę prasmių ir į laisvę išleidžia pašėlišką Titos ir jos mylimojo aistrą. Meilė, geismas ir mirtis – viskas priklauso nuo Titos ruošiamų pasakiškų valgių. Magija, susipynusi su realybe, atveria skonių, kvapų ir jausmų kupiną pasaulį.

ISBN 978-609-466-028-3

...dvasios tvirtybės, kančios, aistros ir valgio gaminimo paslaptys meistriškai sukurtoje istorijoje apie moterį, kuri myli taip pat aistringai, kaip ir gamina.

The Washing ton Post

9 786094 66 0283

Laura Esquivel

โ ข

Kaip vanduo รฐokoladui

2

LAURA ESQUIVEL

R o manas, kuriame kas mėnesį pateikiami valgių ruošimo receptai, meilės istorijos, namų gamybos vaistai ir kitos priemonės

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

V ILNIU S

3

2014

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

UDK 821.134.2(72)-31 Es88

Laura ESQUIVEL COMO AGUA PARA CHOCOLATE Narrativa Mondadori

© 1995 by Laura Esquivel © Alma Naujokaitienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2003 © Asta Puikienë, virðelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-028-3

4

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y ­r a g­ ë ­l i a i

P I R ­M A S

S K Y R ­ I U S

Sausis

• Ka­l ë­d i­n iai py­r a­g ë ­l i a i

5

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

Rei­k ia:

1 skar­di­në­lës sar­di­niø, pu­sës rin­gës rû­ky­tos deð­ros, svo­gû­no gal­vu­tës, 1 skar­di­në­lës ma­þø ait­riø­jø pa­pri­kø, 10 kvie­ti­nës duo­nos pa­plo­èiø, rau­do­në­lio

6

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y ­r a g­ ë ­l i a i

Ruo­ð i­m o bû­d as :

Svo­gû­nà rei­kia su­smul­kin­ti. Pa­ta­ria­ma ðiek tiek svo­gû­no uþ­si­dë­ti ant mo­mens, tai sau­go nuo var­gi­na­mo aða­ro­ji­mo, jei kas nors ða­lia pjaus­to svo­gû­nus. Ne tai blo­giau­sia, kaip sa­ko­ma, kad aða­ro­ji nuo pjaus­to­mø svo­gû­nø, tie­siog kar­tais pra­dë­jæs taip ási­ver­ki, kad nie­ kaip ne­ga­li su­sto­ti. Ne­þi­nau, ar jums yra taip nu­ti­kæ, bet man tai jau tik­rai. Ir ga­ly­bæ kar­tø. Ma­ma sa­ko, taip yra dël to, kad að to­kia pat jaut­ri svo­gû­nams kaip ma­no se­ne­lës se­suo Ti­ta.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Ti­ta bu­vu­si to­kia jaut­ri svo­gû­nø kva­pui, jog dar ma­no pro­se­ne­lës ásèio­se vis aða­ro­da­vo juos pjaus­tant; ji pra­virk­da­ vo taip gar­siai, kad verks­mà gir­dë­da­vo net apy­kur­të vi­rë­ja Na­èia.

Vie­nà kar­tà ji taip kly­kë, kad tai pa­anks­ti­no gim­dy­mo lai­kà. Ma­ no pro­se­ne­lei ne­spë­jus në su­si­vok­ti, Ti­ta ið­vy­do pa­sau­lá tie­siai ant vir­tu­vës sta­lo, ir jà ap­gau­bë ver­da­mos lakð­ti­niø sriu­bos, èiob­re­liø, lau­ro la­pø, ka­len­drø, vi­rin­to pie­no, èes­na­kø ir, þi­no­ma, svo­gû­nø kva­pai. Kaip su­pran­ta­te, pri­bu­vë­jos në ne­pri­rei­kë, to­dël Ti­ta gi­më rau­do­da­ma, tar­si ið anks­to bû­tø þi­no­ju­si pra­na­ðys­tæ, kad ið­te­kë­ti ir pa­tir­ti ve­dy­bi­næ lai­mæ jai ne­skir­ta. Na­èia vë­liau pa­sa­ko­ju­si, kad Ti­ ta á ðá pa­sau­lá áplau­kë tik­rà­ja to þo­dþio pras­me, su di­dþiau­siu aða­rø po­tvy­niu, uþ­lie­ju­siu ne tik vir­tu­vës sta­là, bet ir grin­dis.

Po vi­dur­die­nio, kai ið­gàs­tis ap­ri­mo, kait­ri sau­lë ið­dþio­vi­no van­de­ ná, Na­èia ðluos­të rau­do­nas grin­dø plyteles. Taip at­si­ra­do net pen­ki ki­log­ra­mai drus­kos, ir ðiø at­sar­gø mais­tui pa­ka­ko ga­na il­gai. Toks ne­pa­aið­ki­na­mas gi­mi­mo bû­das nu­lë­më ne­nu­mal­do­mà Ti­tos po­ 7

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

trau­ká prie vir­tu­vës ir tai, kad jo­je te­ko pra­leis­ti di­dþi­à­jà gy­ve­ni­mo da­lá jau nuo pir­mos gy­ve­ni­mo aki­mir­kos, ir dar: jos të­và, tai yra ma­no pro­se­ne­lá, ið­ti­ko in­fark­tas, jis pa­si­mi­rë vos jai su­lau­kus dvie­jø die­nø. Ma­mai Ele­nai nuo su­krë­ti­mo din­go pie­nas. Ka­ dan­gi tuo­met dar ne­bu­vo pie­no mi­ði­niø ar ko­kio ki­to pa­kai­ta­lo, o þin­dy­vës ras­ti ne­pa­vy­ko, ki­lo rû­pes­tis, kaip mer­gai­tæ mai­tin­ti.

Na­èia, ið­ma­niu­si ga­ly­bæ vir­tu­vës pa­slap­èiø ir ki­tø gy­ve­ni­mið­kø da­ly­kø, ku­riø èia ne­mi­në­si­me, ap­si­ë­më ruoð­ti mer­gai­tei val­gá. Ji pa­si­ro­dë tin­ka­miau­sia rû­pin­tis „ne­kal­to kû­di­kio pil­vo rei­ka­lais“, nors sa­vo vai­kø ne­tu­rë­jo. Ji nei skai­ty­ti, nei ra­ðy­ti ne­mo­kë­jo, ta­èiau vir­tu­vës rei­ka­lus ne­pa­pras­tai ge­rai ið­ma­në. Ma­ma Ele­na mie­lai pri­ëmë ðá pa­siû­ly­mà, nes, ne­pai­sant ge­du­lo, jos pe­èius uþ­griu­vo ûkio prie­þiû­ros dar­bai, tu­rë­jo màs­ty­ti, kaip ið­mai­tin­ti vai­kus ir su­teik­ti jiems ge­rà ið­si­la­vi­ni­mà, o pa­pil­do­mø rû­pes­èiø dël nau­ja­gi­mës mai­ti­ni­mo jai tik­rai ne­rei­kë­jo.

Tai­gi nuo tos die­nos Ti­ta bu­vo ap­gy­ven­din­ta vir­tu­vë­je, kur, mai­ ti­na­ma ko­ðë­mis ir ar­ba­të­lë­mis, au­go kaip ant mie­liø. Ga­li­ma sa­ky­ti, jau ta­da at­si­ra­do ðeð­ta­sis po­jû­tis – mais­to ga­mi­ni­mo. Pa­vyz­dþiui, jos mai­ti­ni­mas pri­klau­së nuo vir­tu­vës dar­bo: ry­tà, kai uþuos­da­vo ver­da­ mas pu­pe­les, ar vi­dur­die­ná, kai pa­jus­da­vo, kad van­duo við­toms peð­ti jau karð­tas, o pas­kui pa­va­ka­re, kai pa­sklis­da­vo kà tik ið­kep­tos duo­nos kva­pas, – ta­da ji su­pras­da­vo, kad lai­kas pra­ðy­tis mai­ti­na­mai.

Kar­tais ji ûmai pra­virk­da­vo, ypaè Na­èiai smul­ki­nant svo­gû­nus, ta­èiau þi­no­da­mos, dël ko taip yra, në vie­na ðiems verks­mams di­de­lio dë­me­sio ne­tei­kë. Daþnai tai net virs­da­vo pra­mo­ga, tad vai­kys­të­je Ti­ta ne­skir­da­vo, ka­da ji verk­da­vo ið dþiaugs­mo, o ka­da ið tik­ro po­rei­kio verk­ti. Juo­kas jai ta­po verks­mo for­ma.

Ly­giai taip pat ji ne­skir­da­vo troð­ki­mo gy­ven­ti nuo troð­ki­mo val­ gy­ti. Në­ra leng­va þmo­gui, su­vo­kian­èiam ap­lin­kà tik kaip vir­tu­væ, pa­þin­ti ið­ori­ná pa­sau­lá. Tas di­dþiu­lis uþ vir­tu­vës du­rø á na­mo gi­lu­mà at­si­ve­rian­tis pa­sau­lis jà bau­gi­no, pa­þás­ta­mes­nës bu­vo ki­tos du­rys, ve­dan­èios ið vir­tu­vës á kie­mà, á so­dà, á dar­þà, – taip, tai bu­vo jos 8

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y ­r a g­ ë ­l i a i

pa­sau­lis, ir jis bu­vo svar­biau­sias. Vi­sai prie­ðin­gai nei jos se­se­rims, ku­rias Ti­tos pa­sau­lis gàs­di­no, at­ro­dë ku­pi­nas ne­þi­no­mø pa­vo­jø. Joms buvo keis­ta ir ne­su­pran­ta­ma þais­ti vir­tu­vë­je, nors vie­nà die­nà Ti­ta ákal­bë­jo pa­si­þiû­rë­ti, kaip nuo­sta­biai at­ro­do lie­taus la­ðai, tek­ðin­tys ant ákai­tu­sios kros­nies.

Tuo me­tu, kai Ti­ta dai­na­vo ir ðla­pio­mis ran­ko­mis gau­dë rit­min­ gai te­kðin­èius la­ðus, kad jie kris­tø ant kros­nies ir ðok­tø, Ro­sau­ra abe­jin­gai tû­no­jo kam­pu­ty­je. To ne­pa­sa­ky­si apie Ger­trû­dà, ku­riai pa­ti­ko vis­kas, kas rit­min­ga, – ar tai bû­tø ju­de­sys, ar mu­zi­ka, – ji su dþiaugs­mu ási­trau­kë á þai­di­mà. Tai­gi Ro­sau­rai ne­li­ko nie­ko ki­ta, kaip ir­gi pradëti þai­sti, ta­èiau ran­kø ji ne­no­rë­jo su­ðlap­ti, tai ir dþiaugs­ mo di­de­lio ne­pa­ty­rë. Tuo­met Ti­ta pasiðovë jai pa­dë­ti, steng­da­ma­si pri­kið­ti jos ran­kas prie ðil­tos kros­nies, bet Ro­sau­ra pa­si­prie­ði­no, ir jos ko­vo­jo tol, kol su­py­ku­si Ti­ta pa­lei­do jos ran­kas, o ði ne­ið­lai­kë pu­siau­svy­ros ir par­griu­vu­si pri­si­lie­të prie ákai­tu­sios kros­nies. Ma­þa to, kad ge­rai ga­vo á kai­lá, Ti­tai sa­va­me pa­sau­ly­je – vir­tu­vë­je – bu­vo uþ­draus­ta þais­ti su se­se­ri­mis. Tai­gi jos þai­di­mø drau­ge ta­po Na­èia.

Jied­vi ið­gal­vo­da­vo ávai­riau­siø þai­di­mø ir uþ­si­ë­mi­mø, su­si­ju­siø su vir­tu­ve ir mais­to ruo­ði­mu. Kar­tà mies­to aikð­të­je ið­vy­du­sios pre­kei­vá, ið ba­lio­në­liø da­ran­tá ávai­riau­sias gy­vû­nø fi­gû­rë­les, tà pa­tá su­ma­në pa­më­gin­ti ið rû­ky­tø deð­rø. Jos pa­si­da­rë ne tik þi­no­mø, bet ir ið­gal­ vo­tø gy­vû­nø fi­gû­rë­liø, pa­vyz­dþiui, gy­vû­nà su gul­bës kak­lu, ðuns le­te­no­mis ir ar­klio uo­de­ga.

Bû­da­vo gai­la pas­kui jas ar­dy­ti, bet deð­ras reikëjo kep­ti. To­dël Ti­ta daþ­niau­siai prie­ðin­da­vo­si. Vie­nin­te­lë ið­im­tis, kai Ti­ta su­tik­da­ vo grà­þin­ti deð­rà, – tai pa­þa­das kep­ti ka­lë­di­nius py­ra­gë­lius, nes juos ne­pa­pras­tai më­go. Ji ne tik be liû­de­sio at­si­svei­kin­da­vo su gy­vû­në­liais, bet ir pa­ti ste­bë­da­vo links­mai èirð­kan­èià deð­rà.

Deð­rà ka­lë­di­niams py­ra­gë­liams rei­kia la­bai ati­dþiai kep­ti ant lë­tos ug­nies, ji tu­ri bû­ti ið­ke­pu­si, bet ne­ap­skru­du­si. Kai deð­ra pa­ga­liau ið­ke­pa, rei­kia dë­ti sar­di­nes, prieð tai ið­ëmus aða­kas. Pei­liu nuo ode­liø rei­kia pa­ða­lin­ti juo­das dë­mes. Kar­tu ámai­ðo­mas smul­kin­tas svo­gû­nas, 9

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

ait­rio­sios pa­pri­kos ir rau­do­në­lis. Ðis áda­ras ku­rá lai­kà pa­lie­ka­mas, o pas­kui juo áda­ro­mas py­ra­gas.

Ti­ta ne­pa­pras­tai më­gau­da­vo­si ðiuo pro­ce­su, nes nuo du­bens su áda­ru sklis­da­vo ma­lo­nus kva­pas, o kva­pai pri­min­da­vo pra­ëju­sá lai­ kà, vi­sið­kai ki­to­ká nei nû­die­nos kva­pai ir gar­sai. Ti­tai la­bai pa­ti­ko trauk­ti á sa­ve tà ne­pa­kar­to­ja­mà dû­mo kva­pà ir min­tyse ke­liau­ti po sa­vo pri­si­mi­ni­mus.

Ne­la­bai pri­si­mi­në, ka­da pir­mà­kart uþuo­dë ðiø py­ra­gë­liø kva­pà, nes ga­li bû­ti, kad pri­si­minë ið tø lai­kø, kai dar ne­bu­vo gi­mu­si. Gal­ bût keis­tas deð­ros ir sar­di­niø de­ri­nys taip smar­kiai jà su­gun­dë, kad ið­si­rin­ko bû­tent Ma­mos Ele­nos ásèias ir to­kiu bû­du pa­pil­dë De la Gar­sø ðei­mà, kur þmo­nës ska­niai mai­tin­da­vo­si ir ruoð­da­vo ypaè gar­dþià deð­rà.

Ma­mos Ele­nos so­dy­bo­je deð­ros ruo­ði­mas pri­ly­go ri­tu­a­lui. Die­nà prieð tai im­da­vo lup­ti èes­na­kus, ruoð­ti ait­ri­à­sias pa­pri­kas ir mal­ti prie­sko­nius. Ðei­mos mo­te­rys da­ly­vau­da­vo vi­sos iki vie­nos: Ma­ ma Ele­na, jos duk­te­rys Ger­trû­da, Ro­sau­ra ir Ti­ta, vi­rë­ja Na­èia ir tar­nai­të Èen­èia. Su­së­du­sios ap­link vir­tu­vës sta­là ðne­ku­èiuo­da­vo­si ir juo­kau­da­vo, o lai­kas iki su­te­mø skrie­te pra­skrie­da­vo. Tuo­met Ma­ma Ele­na tar­da­vo: – Ðian­dien pa­kaks.

Ji tuð­èiai bur­nos ne­au­ðin­da­vo, tad po ðiø þo­dþiø vi­sos su­pras­ da­vo, kà to­liau da­ry­ti. Pir­miau­sia nu­kraus­ty­da­vo sta­là, o pas­kui pa­si­da­ly­da­vo dar­bus: vie­na ei­da­vo uþ­da­ry­ti við­tø, ki­ta – pa­sem­ti van­dens ið ðu­li­nio, kad pus­ry­èiams ne­stig­tø, o tre­èia pa­si­rû­pin­da­ vo mal­ko­mis pa­kur­ti kros­ná. Tà die­nà ne­rei­kë­da­vo nei ly­gin­ti, nei megz­ti, nei siû­ti. Ga­liau­siai vi­sos ið­si­skirs­ty­da­vo po sa­vo kam­ba­rius skai­ty­ti, mels­tis ir mie­go­ti. Vie­nà to­kià pa­va­ka­ræ, dar Ma­mai Ele­ nai ne­ið­ta­rus, kad lei­dþia­ma kil­ti nuo sta­lo, Ti­ta, ku­riai jau buvo pen­kio­li­ka, vir­pan­èiu bal­su pa­sa­kë, kad su ja no­rë­tø pa­si­kal­bë­ti Ped­ras Mus­ki­sas…

– Ir kà gi tas po­nas ke­ti­na man pa­sa­ky­ti?

10

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y r­ a ­g ë ­l i a i

Tà Ma­ma Ele­na ið­ta­rë, ro­dos, po vi­sà am­þi­ny­bæ tru­ku­sios ty­los, ku­ri su­sting­dë Ti­tai sie­là.

Vos gir­di­mu bal­su Ti­ta ið­ta­rë: – Að neþinau.

Ma­ma Ele­na dëb­te­lë­jo á Ti­tà þvilgs­niu, ku­ria­me at­si­spin­dë­jo vi­si me­tai, nu­gy­ven­ti ðio­je ðei­mo­je tvar­dan­tis.

– Kà gi, ge­riau jau ið­syk per­spëk já, te­gul ne­si­var­gi­na pra­ðy­da­ mas ta­vo ran­kos. Jis tik vel­tui ðvais­ty­tø sa­vo ir ma­no lai­kà. Pui­kiai þi­nai, kad, bû­da­ma jau­niau­sia duk­të, pri­va­lai rû­pin­tis ma­ni­mi li­gi pat mir­ties.

Ið­ta­ru­si ðiuos þo­dþius Ma­ma Ele­na lë­tai pa­ki­lo nuo sta­lo, ási­dë­jo aki­nius á pri­juos­tës ki­ðe­nai­tæ ir pa­bai­gà reið­kian­èiu to­nu pra­ne­ðë: – Ðian­dien pa­kaks!

Ti­ta ge­rai þi­no­jo, kad po­kal­bis pa­gal ðiø na­mø ásta­ty­mus èia ne­pa­gei­dau­ja­mas, ta­èiau ji pir­mà­syk ið­drá­so pa­prieð­ta­rau­ti sa­vo mo­ti­nos va­liai.

– Bet að ma­nau, kad…

– Tu ne­tu­ri tei­sës nie­ko ma­ny­ti, ir baig­ta! Nie­kas nuo am­þiø am­ þi­nø­jø mû­sø gi­mi­në­je në­ra prieð­ta­ra­væs ðiai tra­di­ci­jai, ir tu ne­bû­si pir­mo­ji, ku­ri ði­taip pa­si­elgs.

Ti­ta pa­na­ri­no gal­và, aða­ros pap­së­jo ant sta­lo, to­kios sun­kios, kaip ir jos pe­èius uþ­gu­lu­si lem­tis. Nuo tos aki­mir­kos ir jos, ir sta­lo lau­kë tas pats, – juk në­ra vil­ties nu­si­kra­ty­ti ab­sur­dið­kø prie­vo­liø, ku­rias rei­kës at­lik­ti, pa­suk­ti gy­ve­ni­mà ki­ta lin­kme, o sta­lui teks su­ger­ti nuo vai­kys­tës èia lie­jamas aða­ras ir su­si­tai­ky­ti su nuosp­ren­dþiu.

Bet Ti­ta su tuo ne­su­si­tai­kë. Jai ne­da­vë ra­my­bës ga­ly­bë min­èiø ir abe­jo­niø. Pa­vyz­dþiui, la­bai knie­të­jo su­þi­no­ti, kas ðios tra­di­ci­jos pra­di­nin­kas. Bû­tø ge­rai ðiam ið­ra­din­gam as­me­niui pra­neð­ti, kad jo su­ma­ny­mas ap­sau­go­ti mo­te­rø se­nat­væ tu­rë­jo vie­nà ne­di­de­lá trû­ku­ mà. Jei­gu Ti­tai ne­lem­ta ið­te­kë­ti ir su­si­lauk­ti vai­kø, kas ta­da se­nat­vë­je pa­si­rû­pins ja pa­èia? Ko­kia atei­tis nu­ma­ty­ta jai? O gal ma­ny­ta, kad duk­te­rys, karðinan­èios sa­vo mo­ti­nas, po gim­dy­to­jø mir­ties il­gai ne­ 11

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

ið­gy­vens? O ið­te­kë­ju­sios mo­te­rys, ne­su­si­lau­ku­sios vai­kø? Kas jo­mis pa­si­rû­pins? Ir dar, kas le­mia, kad bû­tent jau­niau­sia­jai duk­te­riai skir­ta kar­ðin­ti mo­ti­nà, o ne vy­riau­sia­jai? Ar kas nors tei­ra­vo­si pa­smerk­tø­jø duk­te­rø nuo­mo­nës? Ar joms leis­ta bent jau pa­þin­ti mei­læ? O gal ir tai uþ­draus­ta?

Ti­ta pui­kiai þi­no­jo, kad vi­sos ðios abe­jo­nës te­be­gu­lës ne­at­sa­ky­tø klau­si­mø ar­chy­ve. De la Gar­sø ðei­mo­je tu­rë­jai pa­klus­ti, ir vis­kas.

Ma­ma Ele­na pa­li­ko vir­tu­væ su­py­ku­si ir á Tità net ne­pa­þvel­gë, ma­þa to, vi­sà sa­vai­tæ ne­pra­ta­rë jai në þo­dþio.

Ty­los áþa­dai bu­vo su­lau­þy­ti, kai mo­ti­na ap­þiû­ri­në­jo dra­bu­þius, ku­riuos siu­vo kiek­vie­na mo­te­ris. Ma­ma Ele­na pa­ste­bë­jo, kad ne­prie­­ kaið­tin­gai su­siû­tas Ti­tos siu­vi­nys prieð tai ne­bu­vo daigs­ty­tas.

– Tu­riu ta­ve pa­gir­ti, – ta­rë jai, – dygs­niai to­ly­gûs, bet prieð tai siu­vi­nio ne­su­daigs­tei, tie­sa?

– Ne, – at­sa­kë Ti­ta, ap­stul­bu­si, kad ty­los baus­më pa­ga­liau bai­ gë­si.

– Va­di­na­si, rei­kës vis­kà ið­ar­dy­ti. Su­daigs­ty­si siu­vi­ná, su­siû­si ið nau­jo, o ta­da ir áver­tin­siu ta­vo dar­bà. At­ei­ty þi­nok, kad tin­gi­nys ir ðykð­tuo­lis mo­ka du kar­tus.

– Bet taip sa­ko­ma apie tuos, ku­rie klys­ta, o jûs pa­ti kà tik sa­kë­te, kad ma­no siu­vi­nys…

– Tu ir vël drás­ti man prieð­gy­niau­ti? Jau ga­na to, kad lau­þai siu­ vi­mo tai­syk­les.

– At­leis­ki­te, ma­my­te. Dau­giau tai ne­pa­si­kar­tos.

Ti­tos þo­dþiai kiek ap­mal­dë Ma­mos Ele­nos pyk­tá. Ma­lo­niai ið­tar­ti „ma­my­te“ ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Ma­mai Ele­nai at­ro­dë, kad þo­dis „ma­ma“ ne­pa­kan­ka­mai pa­gar­bus, tad nuo ma­þens ápra­ti­no duk­ te­ris kreip­tis á jà „ma­my­te“. Vie­nin­te­lë Ti­ta ne­pai­së ðios tai­syk­lës ar­ba kreip­da­vo­si á jà ne­pa­kan­ka­mai pa­gar­biai, uþ tai ne kar­tà yra uþ­si­dir­bu­si ant­au­sá. Ta­èiau ðá­kart jai pui­kiai pa­vy­ko! Ma­ma Ele­ na pa­ten­kin­ta màs­të, kad ga­liau­siai pa­vy­ko su­tram­dy­ti ne­klus­nø jau­ny­lës bû­dà. De­ja, ne­il­gai te­ko dþiaug­tis, nes ki­tà die­nà, ly­di­mas 12

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y r­ a ­g ë ­l i a i

sa­vo gar­baus të­vo, jø na­muo­se pa­si­ro­dë Ped­ras Mus­ki­sas, ke­tin­da­ mas pra­ðy­ti Ti­tos ran­kos. Jø ap­si­lan­ky­mas su­kë­lë tik­rà samb­rûz­dá.

Nie­kas to ne­si­ti­kë­jo. Prieð die­nà Ti­ta per Na­èios bro­lá per­da­vë Ped­rui þi­nu­tæ, kad at­si­sa­ky­tø vi­zi­to. Anas die­va­go­jo­si, kad þi­nu­tæ Ped­rui per­da­væs, ta­èiau sve­èiai vis dël­to at­vy­ko. Ma­ma Ele­na juos pa­kvie­të á sve­tai­næ. Ji el­gë­si ma­lo­niai, ta­èiau pa­aið­ki­no, ko­dël Ti­ta ne­ga­lin­ti te­kë­ti.

– Þi­no­ma, jei­gu jûs no­ri­te ap­ves­din­ti Ped­rà, tai ga­liu pa­siû­ly­ti ki­tà sa­vo duk­te­rá, Ro­sau­rà, tik dve­jais me­tais vy­res­næ uþ Ti­tà, ji pui­ki par­ti­ja ir pa­si­ren­gu­si san­tuo­kai…

Ið­gir­du­si to­kius þo­dþius Èen­èia ant Ma­mos Ele­nos vos ne­ap­ver­të pa­dëk­lo su ka­va ir sau­sai­niais, ji kaip tik áþen­gë á sve­tai­næ pa­siû­ly­ti po­nui Pas­ku­a­liui su sû­nu­mi pa­si­vai­ðin­ti. At­si­pra­ðiu­si pas­ku­bo­mis spru­ko á vir­tu­væ, kur, ne­kan­trau­da­mos ið­girs­ti, kas vyks­ta sve­tai­në­je, lû­ku­ria­vo Ti­ta, Ro­sau­ra ir Ger­trû­da. Vos jai pa­si­ro­dþius, vi­sos me­të dar­bus, kad tik ne­pra­leis­tø ið pa­sa­ko­ji­mo në þo­de­lio.

Vi­sos bu­vo uþ­si­ë­mu­sios ka­lë­di­niais py­ra­gë­liais. Kaip ma­ty­ti ið pa­va­di­ni­mo, ðie py­ra­gë­liai pa­pras­tai ke­pa­mi ar­të­jant Ka­lë­doms, ta­ èiau ðá­kart jie bu­vo skir­ti Ti­tos ðe­ðio­lik­to­jo gim­ta­die­nio ðven­tei, nes juos Ti­ta la­bai më­go.

– O Die­vu­lë­liau! Ðei­mi­nin­kë siû­lo duk­ters ran­kà lyg ko­ká troð­ ki­ná? Ir në gal­vos ne­su­ka, kad ne tà, ku­rios jiems rei­kia? Bet juk ne tas pats, jei pra­ðai pa­plo­të­liø, o tau pa­duo­da troð­ki­ná. Èen­èia, pa­sa­ko­da­ma vis­kà, kas vyks­ta sve­tai­në­je, ne­si­lio­vë kal­bë­ ju­si to­kiais pa­ly­gi­ni­mais, þi­no­ma, sa­vaip vis­kà pa­gra­þin­da­ma. Ti­ta ge­rai þi­no­jo, ko­kia ji ga­li bû­ti me­la­gë ir pra­ma­niû­gë, ta­èiau nie­kaip ne­ga­lë­jo at­si­kra­ty­ti apë­mu­sio ne­ri­mo. Ji ne­no­rë­jo pri­im­ti uþ gry­nà pi­ni­gà to, kà da­bar ið­gir­do. Vaiz­duo­da­ma vi­sið­kai ra­mià, ji to­liau ko­èio­jo pa­plo­të­lius, o se­se­rys su Na­èia dë­jo áda­rà.

Ge­riau­si yra kros­ny­je kep­ti pa­plo­të­liai. Bet, jei në­ra ga­li­my­bës, ga­li­ma ne­di­de­liø pa­plo­të­liø uþ­si­sa­ky­ti duo­ni­në­je, nes di­de­li ðiems py­ra­gë­liams ne­tin­ka. Áda­ry­ti py­ra­gë­liai dar deðimt mi­nu­èiø ke­pa­mi 13

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

or­kai­të­je ir pa­tie­kia­mi karð­ti. Pa­ta­ria­ma per nak­tá lai­ky­ti juos uþ­ deng­tus dro­be, kad pa­plo­èiø teð­la pri­si­ger­tø deð­ros sy­vø.

Ti­ta jau bai­gë áda­ry­ti py­ra­gë­lius ryt­die­nos puo­tai, kai vir­tu­vë­je pa­si­ro­dë Ma­ma Ele­na ir pra­ne­ðë, kad su­tin­ka su Ped­ro pra­ðy­mu ves­ti duk­te­rá, tik ne Ti­tà, o Ro­sau­rà.

Ið­gir­du­si ðià þi­nià, Ti­ta pa­si­ju­to taip, tar­si jos kû­nà bû­tø su­kaus­tæs þie­mos ðal­tis; bu­vo taip ðal­ta ir sau­sa, kad jos skruos­tai uþ­si­lieps­no­jo, jie pasidarë rau­do­ni – kaip tie obuo­liai ant sta­lo. Tas sting­dan­tis ðal­tis dar il­gai jos ne­pa­lei­do, ir nie­kas ne­ga­lë­jo jo ið­sklai­dy­ti, net Na­èios pa­sa­ko­ji­mas, kai ji, ið­ly­dë­da­ma po­nà Pas­ku­a­lá Mus­ki­sà su sû­nu­mi, nu­gir­do jø po­kal­bá. Na­èia ëjo të­vui su sû­nu­mi ið pas­kos. Jie­du þings­ nia­vo lë­tai ir po­nas Pas­ku­a­lis ty­liai, bet pik­to­kai pa­klau­së sû­naus: – Ped­rai, ko­dël taip pa­si­el­gei? Su­tik­da­mas ves­ti Ro­sau­rà at­ro­dei ap­gai­lë­ti­nai. Kur din­go mei­lë, ku­rià pri­sie­kei Ti­tai? Ar tai bu­vo vien tuð­ti þo­dþiai?

– Þi­no­ma, ne, bet jei­gu jums draus­tø ves­ti mo­te­rá, ku­rià my­li­te, o vie­nin­te­lë ið­ei­tis bû­tø ves­ti jos se­se­rá, kad tik gy­ven­tu­mët ar­èiau jos, ar pa­si­elg­tu­mët ki­taip?

Na­èiai ne­pa­vy­ko ið­girs­ti at­sa­ky­mo, nes Pul­kë, jø ðuo, triu­ðá pa­lai­ kæs ka­ti­nu, puo­lë pa­siu­tið­kai ska­ly­ti.

– Va­di­na­si, tu nu­spren­dei ves­ti ne­my­li­mà?

– Ne, të­ve, að ve­du to­dël, kad per daug my­liu Ti­tà.

Bal­sai pa­maþu to­lo, be to, juos uþ­go­þë sau­sø la­pø èe­þë­ji­mas po vy­rø ko­jo­mis. La­bai keis­ta, kad Na­èia, ku­ri lai­ky­ta apy­kur­te, pa­sa­ko­jo gir­ dë­ju­si jø ðne­kà. Ti­ta pa­dë­ko­jo jai uþ per­sa­ky­tà po­kal­bá, ta­èiau nie­kas ne­ga­lë­jo ið­sklai­dy­ti nu­si­vy­li­mo Ped­ru. Sa­ko­ma, kur­èias ne­gir­di, bet su­pran­ta. Gal­bût Na­èia ið­gir­do tik tai, kà ki­ti nu­ty­lë­jo. Tà­nakt Ti­tai taip ir ne­pa­vy­ko uþ­mig­ti, ji ne­ga­lë­jo pa­aið­kin­ti uþ­plû­du­siø jaus­mø.

Ap­mau­du, kad tais lai­kais dar ne­bu­vo þi­no­ma apie kos­mo­so juo­ dà­sias sky­les, nes tuo­met bû­tø ma­niu­si, kad jos krû­ti­në­je at­si­ra­do juo­do­ji sky­lë, pro ku­rià ir skver­bia­si be­ga­li­nis ðal­tis.

Kai tik uþ­merk­da­vo akis, aið­kiai pri­si­min­da­vo per­nykð­tes Ka­lë­das, 14

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y r­ a ­g ë ­l i a i

kai Ped­ras su vi­sa ðei­ma bu­vo pir­mà­kart pa­kvies­tas á jø na­mus va­ka­ rie­nës, ir ðal­tis jà smaigs­të lyg ada­to­mis. Nors bu­vo pra­bë­gæ me­tai, ji pui­kiai pri­si­mi­në gar­sus, kva­pus, sa­vo nau­jos suk­ne­lës ðiugþ­de­sá, kai ëjo kà tik ið­vað­kuo­to­mis grin­di­mis, Ped­ro þvilgs­ná, glos­tan­tá jos pe­èius… Ak, tas þvilgs­nis! Ji ne­ðë sve­èiams sal­du­my­nus di­de­lë­je va­ zo­je, kai já pa­ju­to, to­ká karð­tà, net nu­tvi­lkiu­sá jai odà. Pa­si­su­ko – ir jø þvilgs­niai su­si­ti­ko. Tà aki­mir­kà ji su­vo­kë, kà pa­jun­ta spur­ga, áleis­ta á ver­dan­tá alie­jø. Jà uþ­lie­ju­si karð­èio ban­ga bu­vo to­kia smar­ki, kad vi­sas kû­nas pra­dë­jo ðnypð­ti, – vei­das, pil­vas, ðir­dis, krû­tys, – Ti­ta ne­ga­lë­jo to þvilgs­nio at­lai­ky­ti ir nu­sku­bë­jo á ato­kes­næ sve­tai­nës vie­tà, kur Ger­trû­da skam­bi­no pia­no­la „Jau­nys­tës akis“. Pa­dë­ju­si ant sta­le­lio va­zà su sal­du­my­nais, ji pa­ë­më pir­mà pa­si­tai­kiu­sià tau­re­læ su „No­jaus li­ke­riu“* ir pri­së­do prie kai­my­nys­të­je gy­ve­nan­èios Pa­ki­tos Lo­bo.

Ta­èiau pa­si­trau­ku­si to­liau nuo Ped­ro ji nie­ko ne­lai­më­jo; jau­të, kaip krau­jas pa­ðë­lu­siai tvink­si gys­lo­se. Skruos­tus uþ­lie­jo sod­rus rau­do­nis, o klai­dþio­jan­tis þvilgs­nis nie­kaip ne­ra­do sa­vo tiks­lo. Pa­ki­ta pa­ste­bë­jo, kad ji keis­tai at­ro­do, ir vaizduodama su­si­rû­pi­nu­sià pa­kal­bi­no: – Pui­kus li­ke­ris, ar ne tie­sa?

– Jums pa­tin­ka?

– Ti­ta, ar ge­rai jau­tie­si? At­ro­dai su­tri­ku­si.

– Vis­kas ge­rai, aèiû.

– Esi to­kio amþiaus, kad ypa­tin­go­mis pro­go­mis ga­li pa­ra­gau­ti ðiek tiek li­ke­rio, bet prieð tai rei­kia pa­klaus­ti ma­mos lei­di­mo. Ma­tau, tu su­si­jau­di­nu­si, net vir­pi. – Ir su uþuo­jau­ta pri­dû­rë: – Dau­giau ne­gerk, nes dar ið­krë­si ko­ká pokð­tà.

Tik to jai trû­ko! Kad Pa­ki­ta Lo­bo pa­lai­ky­tø jà gir­ta. Þût­bût rei­ kë­jo ið­sklai­dy­ti jos abe­jo­nes, kol gan­das ne­pa­sie­kë mo­ti­nos. Min­tis apie gim­dy­to­jà trum­pai pri­ver­të jà pa­mirð­ti Ped­rà ir ji vi­sais bû­dais áti­ki­në­jo Pa­ki­tà, kad jos min­tys te­bë­ra skaid­rios, o pro­tas skvar­bus.

Pa­si­da­li­jo su ja gan­dais ir ap­kal­bo­mis. Net at­sklei­dë jai re­cep­tà „No­ * Saldus migdolø skonio likeris. Vert.

15

Laura Esquivel

•

Kaip vanduo ðokoladui

jaus li­ke­rio“, ku­ris ga­mi­na­mas ið ke­tu­riø un­ci­jø al­ber­èi­go* kau­liu­kø ir pu­sës sva­ro ab­ri­ko­sø kau­liu­kø uþ­pli­kius juos asumb­re ver­dan­èio van­dens ir pa­lai­kius dvi­de­ðimt ke­tu­rias va­lan­das, kad su­minkð­të­tø; pas­kui jie ið­gliau­do­mi, su­smul­ki­na­mi ir uþ­pli­ko­mi dviem asumb­ rë­mis ver­dan­èio van­dens. Pen­kio­li­ka die­nø vis­kas mirks­ta. Pas­kui rei­kia dis­ti­liuo­ti. Kai du su pu­se sva­ro smul­kaus cuk­raus vi­sið­kai ið­tirps­ta van­de­ny, de­da­mos ke­tu­rios un­ci­jos apel­sin­me­dþio þie­dø, ge­rai su­mai­ðo­ma ir ko­ðia­ma. No­rë­da­ma vi­sið­kai ið­sklai­dy­ti Pa­ki­tos áta­ri­mus, kad jos fi­zi­në ir psi­chi­në svei­ka­ta kuo pui­kiau­sia, pri­dû­rë, kad asumb­rë – tai 2,016 lit­ro, nei dau­giau, nei ma­þiau.

Kai Ma­ma Ele­na pri­ëjo pa­si­tei­rau­ti, ar Pa­ki­tai nie­ko ne­trûks­ta, ðio­ji dþiaugs­min­gai at­sa­kë: – Man vis­ko pa­kan­ka! Ko­kios pui­kios ta­vo duk­te­rys! Ir kaip ádo­ miai pa­sa­ko­ja!

Ma­ma Ele­na pa­siun­të Ti­tà á vir­tu­væ at­neð­ti dau­giau uþ­kan­dþiø ir pa­da­ly­ti juos sve­èiams. Ne­at­si­tik­ti­nai ða­lia at­si­dû­ræs Ped­ras pa­si­siû­lë jai pa­dë­ti. Ti­ta ty­lë­da­ma sku­biai ëjo vir­tu­vës link. Ped­ro ar­tu­mas jai kë­lë jau­du­lá. Ji pa­su­ko tie­siai prie di­de­liø pa­dëk­lø su gar­dþiais uþ­kan­dþiais, kan­triai lau­kian­èiais ant vir­tu­vës sta­lo.

Nie­kuo­met ne­pa­mirð to at­si­tik­ti­nio su­si­lie­ti­mo ran­ko­mis, kai abu­du ne­gra­biai më­gi­no pa­im­ti tà pa­tá pa­dëk­là.

Tuo­met Ped­ras ir pri­si­pa­þi­no jà my­lás.

– Pa­ne­le Ti­ta, nau­do­juo­si ðia pui­kia pro­ga ga­lë­da­mas pa­si­kal­bë­ti su ju­mis vie­na, no­riu pa­sa­ky­ti, kad esu pa­mi­læs jus ið vi­sos ðir­dies. Þi­nau, ma­no po­el­gis per drà­sus ir áþû­lus, bet jûs to­kia ne­pa­sie­kia­ ma, kad nu­ta­riau jau ðá va­ka­rà jums pri­si­pa­þin­ti. Pra­ðau tik vie­na: at­sa­ky­kit, ar ga­liu ti­kë­tis jû­sø mei­lës?

– Da­bar ne­þi­nau, kà jums at­sa­ky­ti. Duo­kit man lai­ko.

– Ne, að neiðtver­siu, man rei­kia at­sa­ky­mo tuo­jau pat: jei my­li, ne­rei­kia svars­ty­ti. Juk ar­ba my­li, ar­ba ne. Að ne­su ið­kal­bus vy­rið­kis, * Tokia abrikosø rûðis. Vert.

16

K a ­l ë ­d i ­n i a i p y r­ a ­g ë ­l i a i

ta­èiau þo­dþiø tuð­èiai ne­lai­dau. Pri­sie­kiu, my­lë­siu jus am­þi­nai. O jûs?

Ar jau­èia­te man tà pa­tá?

– Taip!

Taip taip, tûks­tan­tá kar­tø taip. Nuo tos nak­ties pa­mi­lo já vi­siems lai­kams. Ta­èiau da­bar pri­va­lo jo at­si­sa­ky­ti. Ne­va­lia geis­ti bû­si­mo se­sers vy­ro. Kad uþ­mig­tø, tu­rë­jo pa­si­steng­ti ið­gui­ti já ið sa­vo min­ èiø. Pa­ra­ga­vo ka­lë­di­niø py­ra­gai­èiø, ku­riuos Na­èia pa­li­ko jai ant nak­ti­nio sta­le­lio kar­tu su stik­li­ne pie­no. Ki­tu me­tu tai bû­tø bu­væs ne­ap­sa­ko­mas ma­lo­nu­mas. Na­èia ið il­ga­me­tës pa­tir­ties þi­no­jo, kad ðie gar­dûs py­ra­gai­èiai Ti­tai ið­sklai­do di­dþiau­sius rû­pes­èius. Bet tik ne da­bar. Jie ne­uþ­pil­dë vi­di­nës tuð­tu­mos. At­virkð­èiai, jà net su­py­ki­no.

Ta­da ji su­vo­kë, kad ne nuo al­kio ta tuð­tu­ma – tai bu­vo skaus­min­gas ny­ku­mos po­jû­tis. Þût­bût rei­kë­jo at­si­kra­ty­ti ðio var­gi­nan­èio ðal­èio jaus­mo. Pir­miau­sia ap­si­vil­ko vil­no­nius dra­bu­þius ir uþ­si­klo­jo sun­kia ant­klo­de. Ta­èiau dre­bu­lys ne­si­lio­vë. Ta­da uþ­si­mo­vë vil­no­nes ko­ji­nes ir uþ­si­klo­jo dar dviem ant­klo­dë­mis. Nie­kas ne­pa­si­kei­të. Ga­liau­siai pa­si­ë­më ap­klo­tà, ku­rá bu­vo pra­dë­ju­si ner­ti tà­dien, kai Ped­ras uþ­si­ mi­në apie ve­dy­bas. To­ká ap­klo­tà kaip ðis ga­li­ma nu­ner­ti và­ðe­liu tik per me­tus. Bû­tent po tiek lai­ko Ti­ta su Ped­ru bu­vo nu­ma­tæ pa­duo­ti uþ­sa­kus. Kad dar­bas ne­nu­ei­tø vë­jais, ji su átû­þiu ëmë­si ner­ti, lie­jo aða­ras ir në­rë, kol ga­liau­siai pa­ry­èiais ap­klo­tas bu­vo baig­tas, ir juo uþ­si­klo­jo. Bet në tas ne­pa­dë­jo. Nei tà­nakt, nei dau­gy­bæ ki­tø nak­tø jai taip ir ne­pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti sting­dan­èio ðal­èio jaus­mo.

Bus dau­giau…

Ki­tas re­cep­tas: Èia­be­lës py­ra­gas (Ves­tu­viø)

17

LAURA ESQUIVEL (Laura Eskivel, g. 1950 m.) – meksikiečių autorė, kurios pirmasis romanas „Kaip vanduo šokoladui“ iš karto atnešė jai pasaulinį pripažinimą. Knyga išversta į 33 kalbas, pagal ją pastatytas to paties pavadinimo filmas pelnė net vienuolika prestižinių apdovanojimų.

LAURA ESQUIVEL

Čia kiekvienas receptas pasakoja palaidotos meilės istoriją.

LAURA ESQUIVEL

„Kaip vanduo šokoladui“ – uždraustos meilės istorija, aistros, prasiveržiančios patiekalais, istorija, maistas ir meilė, susipynę vienoje knygoje. Laura Esquivel, sekdama Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tradicija, kuria charakterius, nenusileidžiančius Gabrielio Garcíos Márquezo ir Isabelės Allende’s herojams. Dvylika mėnesių, dvylika tradicinės meksikiečių virtuvės patiekalų, dvylika neišsipildžiusios aistros epizodų. „Kaip vanduo šokoladui“ – knyga apie Titą, kuriai uždrausta ištekėti, nes pagal tradiciją jauniausioji šeimos duktė turi rūpintis motina iki pat mirties. Todėl už jos karštai mylimo Pedro išteka vyresnioji sesuo, o Tita visą savo ilgesį, meilę, aistrą, pavydą ir neapykantą perkelia į valgio gaminimą. Romane sudėti receptai – iš kartos į kartą perduodamų tradicijų, lemiančių valgytojų likimus, išraiška. Tai savotiškos formulės, kuriomis galima atgaivinti šeimos ir žmogaus atmintį. Tai prisiminimai ir šeimos paslaptys, virtę maistu. Senoviniais receptais autorė atrakina gausybę prasmių ir į laisvę išleidžia pašėlišką Titos ir jos mylimojo aistrą. Meilė, geismas ir mirtis – viskas priklauso nuo Titos ruošiamų pasakiškų valgių. Magija, susipynusi su realybe, atveria skonių, kvapų ir jausmų kupiną pasaulį.

ISBN 978-609-466-028-3

...dvasios tvirtybės, kančios, aistros ir valgio gaminimo paslaptys meistriškai sukurtoje istorijoje apie moterį, kuri myli taip pat aistringai, kaip ir gamina.

The Washing ton Post

9 786094 66 0283