Be užuolankų

JONASVYTAUTAS ZUKAS

JONASVYTAUTAS ZUKAS BE UZUOLANKU

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Specialusis redaktorius dr. Andriejus Stoliarovas

Nuotraukos (T. Dambrausko, A. Pliadžio, D. G. Barysaitės ir kitų fotografų) iš V. J. Žuko asmeninio archyvo

Viršelyje panaudota nuotrauka iš LITPOLBAT mokymų Griunvaldo vėjas metu Ožyšo poligone (Lenkija) 1998 m. rugsėjį

© Jonas Vytautas Žukas, 2023

© Vox altera, 2023

ISBN 978-609-8088-46-5

TURINYS

ĮŽANGOS ŽODIS / 8

Prof. dr. Jonas Vaičenonis

AUTORIAUS PRATARMĖ / 11

SOVIETINĖ KARIUOMENĖ 1983–1985 / 13

Pakeliui į tarnybos vietą / 13

Pirma karinės tarnybos diena / 16

Mokomojoje kuopoje / 18

Koviniame dalinyje / 27

Astrachanės stepėse / 40

ATGIMSTANČIOS LIETUVOS METAIS 1990–1992 / 45

Paskelbus nepriklausomybę / 45

Sausio įvykiuose / 53

Akademinės atostogos / 63

Mokomajame junginyje / 66

Kauno motodesantinio bataliono vadas / 74

VOKIETIJA 1992–1994 / 91

Hiurtas / 91

Praktika Jorko jėgerių batalione / 107

Hamburgas / 114

Vertinamosios štabo pratybos / 131

GELEŽINIS VILKAS 1994–2001 / 137

Virsmas (1994–1995) / 137

Tarptautinis bendradarbiavimas (1995) / 150

Mokymai, pratybos ir kovinis rengimas (1996) / 155

Draugystė su lenkais (1996) / 170

Viešnagė amerikiečių jūrų pėstininkų bazėje (1996) / 173

Pavasario vėjas 97 (1997) / 181

SOVIETINĖ KARIUOMENĖ

1983–1985

Pakeliui į tarnybos vietą

1983 m. sausio 17 d. savo noru palikau Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Tiesiog supratau, kad šios studijos ne man. Toks sprendimas buvo sunkiai suvokiamas ir mano šeimai, ir mano artimiausiems draugams. Tapo aišku, kad neišvengiamai greitai teks eiti į sovietinę armiją (toliau – SA). Tuo metu jau pilnu tempu vyko Afganistano karas*. Buvo neramu dėl ateities.

Taigi sausio mėnesį grįžau į Kauną pas tėvus, įsidarbinau Kauno konditerijos fabrike paprastu darbininku – dėžių užkalėju ir ėmiau laukti šaukimo pavestkos** į karinį komisariatą. Apie tris mėnesius buvo tylu ir jau ėmė rusenti mažytė viltis, o gal dėl biurokratinės sistemos mane pražiūrės arba gal manęs dar neišbraukė iš studentų sąrašų. Tušti lūkesčiai. Kovo pabaigoje gavau šaukimą prisistatyti į karinį komisariatą medicininiam patikrinimui. Patikrintas buvau greitai, nes neturėjau jokių ligų. Galutinai paaiškėjo – ims, tik neaišku kada.

Balandžio 17-ąją – šią dieną prisimenu kaip šiandien – atvykau į paskutinį šaukimo komisijos posėdį. Visi grūdomės koridoriuje, laukdami išeinančių ir puldami klausinėti, kas ir kaip. Ėmė beveik visus, įteikdavo pavestką, kada prisistatyti, bet neinformuodavo, kur ir kokiuose daliniuose reikės tarnauti. Pagaliau atėjo ir mano eilė. Kai įėjau, buvau „išrikiuotas“ salės viduryje, kreida apibrėžto kvadrato centre. Komisija, kurią sudarė karinis komisaras, gydytojas, komjaunimo, kompartijos sekretoriai ir dar kažin kas, sėdėjo puslankiu didelio kambario gilumoje. Kelias minutes stovėjau tyloje, kol komisijos nariai vartė mano bylą kažką šnibždėdamiesi tarpusavyje. Galop Kauno miesto Lenino rajono karinis komisaras majoras Lošys rūsčiai ištarė: „Šaukiamas

į tarybinę armiją.“ Visi sustingo laukdami mano reakcijos.

*

Afganistano karas (1979–1989) – Afganistano partizanų (modžahedų) karas su prosovietine vyriausybe ir SSRS kariuomene.

* *

Pavestka (rus. повестка) – šaukimo atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą sovietų kariuomenėje dokumentas.

Aš tylėjau nerodydamas nei džiaugsmo, nei nusivylimo. Tiesiog jau buvau susitaikęs su mintimi, kad ims. Tada mane pakvietė prie stalo pasirašyti, kad gavau pavestką prisistatyti į komisariatą balandžio 27 d. 06.00 val. su daiktais (tualetiniais reikmenimis, baltinių pamaina bei metaliniu šaukštu) kaip šaukiamojo į kariuomenę amžiaus jaunuolis atlikti privalomąją karo tarnybą SSRS kariuomenėje. Taigi liko dešimt dienų. Pagalvojau, kad man dar pasisekė, nes kitus ėmė jau po paros ar dviejų. Už stalo sėdėjęs komjaunimo sekretorius dar paklausė, ar esu komjaunuolis. Kai atsakiau, kad ne, liepė palaukti koridoriuje, kol baigsis komisijos posėdis. Supratęs, jog bandys priimti į komjaunimą, nieko nelaukdamas „pasiploviau“ namo.

Dešimt dienų – per tą laiką reikia išeiti iš darbo, atsisveikinti su draugais ir nusiskusti plaukus. Namuose tvyrojo slogi atmosfera – visi graudinosi ir manęs gailėjo. Likus dviem dienoms iki išėjimo, mane netikėtai aplankė buvusi mano grupė iš VISI. Praleidome visą naktį prie stalo gerdami alų ir dainuodami O neverk matušėle, Kur lygūs laukai, Pabaliais, pamariais. Atsisveikinimas buvo gražus ir jautrus. Paskutinę dieną praleidau su savo geriausiais draugais ne komjaunuoliais iš VISI – Justu Nasicku, Jonu Telksniu, Virgiu Bačiansku ir Juozu Jakučiu. Tiesiog visą dieną klaidžiojome po miestą, sėdėjom ant suolų, kalbėjomės. Jie vis kartojo – nenusimink! Nusikirpau plaukus.

Paskutinę naktį praleidau su tėvais ir broliu. Nebėjome miegoti, tiesiog sėdėjome ir laukėme, kada reikės pradėti eiti. Pajudėjome apie 5 val. ryto. Ėjome pėsti iš Žaliakalnio į miesto centrą. Buvo nuostabi pavasario naktis – sprogo kaštonai, viskas kvepėjo. Pakeliui prie mūsų dar prisijungė senas geras draugas Linas Bagdonas iš mokyklos laikų. Prie karinio komisariato Gedimino gatvėje pasitiko tikras „balaganas“. Buvo daug girtų šauktinių ir juos lydinčiųjų. Visi gėrė, daužė butelius, stumdėsi, rėkavo. Kažkas eidamas pro šalį mus užkliudė, tad teko apsistumdyti ir mums.

Atsisveikinus nuėjau į karinio komisariato kiemą, kur mus sutikrino pagal sąrašus ir susodino į autobusus. Autobuse

lietuviais ir savo skyriaus kareiviais. Jie, gavę siuntinius, dalindavosi su manimi. Atsirado ir artimesnių tarnybos draugų. Kariuomenėje labai greitai išaiškėja, kas yra kas. Civiliniame gyvenime gali metų metus pažinoti žmogų ir iki galo nenutuokti, kas gi jis iš tikrųjų. Kariuomenėje miegant, valgant ir ištisas paras būnant kartu, labai greitai paaiškėja, kas tu toks ir iš kokių namų.

Su seržantais santykiai irgi pamažu gerėjo. Žinoma, distancijos ir subordinacijos laikytasi, tačiau supratome, kad tas tarnybos pradžioje rodytas begalinis atšiaurumas dažnai būdavo apsimestinis – autoritetui palaikyti. Tapo aišku, ko iš kiekvieno gali tikėtis.

Diedovščinos dar nepatyrėme, bet iš tarpusavio pokalbių ir įvairių gandų aiškėjo, kad ji yra. Ypač negeri gandai sklido apie pulko 5-ąjį, logistikos, batalioną. Skyriaus vadas jaunesnysis seržantas Laputka dažnai mus gąsdindavo ir vis kalbėdavo, kad geriau ten nepatekti. Bet vis tiek kažkur teks papulti. Vėl darėsi neramu, nes artėjo tarnybos mokomajame pulke pabaiga.

Sovietų armijos Borisovo mokomosios tankų divizijos Mokomojo motošaulių pulko II bataliono 6-osios kuopos IV būrio kareiviai. 1983 m. gegužės mėn. pabaiga. Viršutinėje eilėje iš kairės 6-asis eilinis Jonas Vytautas Žukas. Priekyje būrio ir kuopos seržantai ir kursantaspraktikantas iš karo mokyklos.

* Lineika (rus. линейка) – kovinis dalinys.

**

Duchas (rus. дух ) – jaunas, tik ką pradėjęs tarnauti kareivis, naujokas.

***

Mamontas (rus. мамонт) –mamutas, tačiau sovietų kariuomenėje taip buvo vadinami naujokai.

**** Masly (rus. маслы) – kaulo mėsa.

Mokomojoje kuopoje

Tarnyba SA prasidėdavo nuo vadinamojo jaunojo kario kurso ir karantino, kurie trukdavo apie mėnesį. Tada buvo duodama priesaika. Tik po priesaikos tapdavai tikru kareiviu – galėdavai eiti į budėjimus, sargybą, pradėdavai mokytis savo karinės specialybės. Tas pirmas mėnuo ir būdavo sunkiausias. Rytinė mankšta lauke, apsirengti ir nusirengti per 45 sekundes, kloti lovą ir lyginti ją su siūlu, be paliovos žygiuoti mokantis kuopos dainą – ir kiekvieną veiksmą atlikti bėgte girdint nuolatinius riksmus ir keiksmažodžius, kad viską darome per lėtai.

Paskutiniais žodžiais keikdavosi visi, pradedant seržantais ir baigiant aukščiausio rango karininkais, net prieš rikiuotę. Vadinamosiose lineikose* pirmojo pusmečio kareiviai būdavo vadinami duchais**, o Mokomajame pulke mus vadindavo mamontais***. Kartą, pasitaikius progai, paklausiau seržanto: „Kodėl mamontai?“ Todėl, atsakė, kad žygiuojame nedarniai trypdami kojomis kaip mamutai.

Sunkiausia buvo priprasti prie buitinių sąlygų ir maisto. Tualetai atviri, be pertvarų, nelengva buvo priprasti daryti atvirai, visiems matant, kareivinių miegamoji patalpa irgi atvira – kartu gyveno apie 150 žmonių. Maistas taip pat labai prastas. Beskonė skysta sriuba ir perlinė košė su dubenėliu baisiai atrodančių ir dvokiančių plaukuotų, nugramdytų nuo kaulų mėsos gabaliukų, vadintų masly ****. Jokių vaisių, daržovių ar sulčių. Kelias paras negalėjau prisiversti to valgyti, tenkinausi tik sriuba, dėl to ėmė kristi svoris.

Mūsų diena prasidėdavo šeštą valandą ryto trimito garsais ir baisiu riksmu kuopa kelk! Buvo nurodoma apranga (paprastai Nr. 2, t. y. iki pusės nuogas), per 45 sekundes reikia apsirengti, 10 minučių tualetui, ir visi pulko naujokai rikiuojasi aikštėje. Grojant pulko orkestrui, atlikdavome kompleksą rytinės mankštos pratimų. Jei nebūdavo rytinio kroso, nesudėtinga, ir po pusvalandžio grįždavome į kareivines. Tada klodavome lovas, taburete atmušdami antklodės kampus ir lygindami

gruodžio 1 d. paskirti laikinai eiti pareigas pagal naujai patvirtintą etatų sąrašą. Gruodžio 3 d. MJ Kauno kuopos pagrindu įsteigtas Greitojo reagavimo brigados Kauno batalionas, kuriam ir buvau paskirtas vadovauti. Nuo to laiko iki šiol ši diena minima kaip bataliono šventė.

1991 m. gruodžio 30 d. remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymu Vilniaus akademiniame dramos teatre iškilmingai suteikti pirmieji krašto apsaugos karininkų laipsniai. Teikė juos tuometinis ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius. Laipsniai teikti atsižvelgiant ne į aukštąjį civilinį ar karinį išsilavinimą, tarnybos stažą, anksčiau turėtą karinį laipsnį ar tarnybą kariuomenėje, o tik į tuo metu užimamas pareigas ir jų vykdymą iki Maskvos pučo, sunkiu Lietuvai metu. Kaip naujo bataliono vadui, man suteiktas majoro laipsnis.

1992 m. sausio 2 d. Greitojo reagavimo brigada pavadinta Lauko kariuomenės 1-ąja motodesantine brigada. Tada pradėjau vadovauti KAM Lauko kariuomenės 1-osios motodesantinės brigados Kauno motodesantiniam batalionui, dislokuotam Kauno rajone, Karmėlavoje.

Man vadovaujant bataliono etatų sąrašą sudarė apie 800 karių ir civilių tarnautojų. Štabui vadovavo bataliono vado pavaduotojas štabo viršininkas leitenantas Arūnas Tumpa,

Kauno motodesantinio bataliono karininkai pirmųjų karininkų laipsnių suteikimo metu Lietuvos akademinio dramos teatro fojė. Vilnius, 1991 m. gruodžio 30 d. Pirmoje eilėje iš kairės 3-ias bataliono vadas J. V. Žukas.

Lietuvos Respublikos (LR) Krašto apsaugos departamento (KAD)

Mokomojo junginio (MJ)

Kauno kuopos karių

rikiuotė Ožeškienės gatvėje Kaune. 1991 m. vasara. Rikiuotei vadovauja kuopos vadas Jonas Vytautas Žukas.

rengimo, kovinės savigynos užsiėmimai, kariai mokyti rikiuotės, statutų, mažų dalinių taktikos (rengti pasalas), karo topografijos, vyko pirmosios medicininės pagalbos užsiėmimai, taip pat užsiėmimai su ginklais. Karo istorijos paskaitas vedė Arvydas Pociūnas iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Kandidatų fiziniam testavimui būrininkas Valaitis pastato kiemo šlaite įrengė specialų kliūčių ruožą, kurį praeiti buvo gan sudėtinga. Pirmenybė teikta tarnavusiems sovietinėje kariuomenėje. Rugpjūčio mėnesį kuopoje jau tarnavo 79 kariai. Su SKAT ir Karo komendantūra sugyvenome gerai – keisdavomės informacija, tardavomės.

Tik man vis atrodė, kad SKAT kariai per daug tarpusavyje ginčijasi ir susirinkę, keldami rankas, vis dėl kažko balsuoja. Kartais, jau vakare po tarnybos eidami namo, vis matydavome juos vado kabinete aršiai diskutuojančius. Šypsodavomės – žiūrėk, vėl balsuoja.

Tuo metu buvo labai madinga būti desantininkais parašiutininkais, tad Mokomajame junginyje visi šokinėjo su parašiutais. Nelabai man tas patiko ir nemaniau, kad tai visiems būtinai reikalinga, bet ką darysi, tuo metu tai buvo tiesiog garbės reikalas. Kadangi buvau kuopos vadas, o daug kas jau buvo šokę, pamaniau, kad turbūt reikėtų ir man. Vieną dieną kartu su būrių ir skyrių vadais išvykome į Pociūnų aerodromą. Ten mus pasitiko MJ tarnaujantys parašiutizmo instruktoriai. Instruktažas truko apie valandą. Parodyta,

Generalinio štabo kursas lankosi Bundesvero pėstininkų mokykloje Hammelburge. 1994 m. pavasaris.

akademijos viešbutyje jiems skyrė numerį su visais patogumais ir maitinimą, bet manęs nuo užsiėmimų neatleido. Kol kiurksodavau paskaitose, Peteris ir Astrida rodė tėvams miesto įdomybes. Savaitgalį nuvykome į Kelną ir Boną, kur mus šiltai priėmė Schopfų šeima. Kartu vakarieniavome, dvi naktis nakvojome jų užsakytame viešbutyje, apžiūrėjome Kelną, Boną ir, kiek suspėjome, Reino grožybes. Po savaitės tėvai lėktuvu išskrido namo, automobilį palikę man. Jau anksčiau buvau įtikinęs tėvą paskolinti man mašiną, mat, grįždamas iš Vokietijos, turėjau parsivežti nemenkai mantos.

Gegužės pirmoje pusėje turėjome dar vieną ilgą, dešimties dienų, kelionę po Vokietiją (Frankenreise). Maršrutas vedė per Potsdamą, Drezdeną, Viurcburgą, Ulmą, Štutgartą, Frankfurtą prie Maino. Lankėme karinius štabus, stambias pramonės įmones (Mercedes, Volkswagen, EADS), įvairiose vietovėse vykdėme Geländebesprechung. Įstrigo viešnagė Drezdeno karininkų mokykloje, kur susipažinau su Bundesvero karininkų rengimo sistema. Prieš Vokietijos susivienijimą karininkų mokykla veikė Miunsteryje, bet dabar, atkuriant visą mokymo infrastruktūrą, buvo vėl perkelta į Drezdeną, kur ir veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Norint tapti karininku

Su Bundesvero pancergrenadieriais prie pėstininkų kovos mašinos Marder. 1994 m. žiema.

savo vizitą Lietuvoje ir pokalbį su ministru A. Butkevičiumi, paspaudė man ranką, palinkėjo sėkmės ir pridūrė, kad ateityje mano darbų prireiks mano šaliai.

Vasario viduryje lankėmės Bundesvero artilerijos mokykloje Idar-Oberšteine. Per artilerijos šaudymo pratybas, kur dalyvavo ir daug aukšto rango vokiečių karininkų, prie manęs netikėtai priėjo vokiečių pulkininkas ir pasiteiravo, ar aš esu iš Lietuvos. Atsakius taip, jis nuoširdžiai paspaudė man ranką ir papasakojo, jog neseniai lankėsi Lietuvoje, kur buvo labai šiltai priimtas ministro A. Butkevičiaus ir Motodesantinės brigados Geležinis Vilkas vado pavaduotojo pulkininko leitenanto Valdo Tutkaus. Svečiavosi jų šeimose, jam surengta daug ekskursijų, parodytas Europos centras prie Vilniaus ir t. t. Už tokį gražų priėmimą Lietuvoje jis norėtų atsidėkoti ir pakviesti mane pasisvečiuoti jo vadovaujamoje 14-ojoje tankų brigadoje Hesene. Atsakiau, kad mielai, bet viskas priklauso nuo akademijos vadovybės, ar ji sutiks mane išleisti. Jis tepasakė, jog tai jo rūpestis. Ir iš tikro netrukus išėjo akademijos įsakymas, kad aš koman-

Mane pakvietęs pulkininkas, vėliau tapęs generolu, buvo Klausas Wittmannas. Tą komandiruotę prisimenu visą gyvenimą. Buvau apgyvendintas jo namuose, supažindintas