I II
TA I S Y K L Ė S ,
NOR A I
IR
POREIKIAI.
K A I P U Ž S I D A R O M E ? Žmogus
gimsta
5 diEna
žinodamas savo poreikius ir jausdamas. Kūdikis praleidžia tarpinį
suaugusiajam būdingą pagalvojimą prieš reiškiant jausmus. Aug damas jis ima tikrintis savo ribas ir... neretai gauna per nagus už atvirumą. Pasijunta nesaugiai, nuoširdžiai reikšdamas savo atvirą
III IV V
1 2 3
VI VII
4
VIII
prigimtį. Manau, daug introvertų nustebtų sužinoję, kad galėjo
5
IX
užaugti ekstravertais. Žmogų aplinka veikia net septyniasdešim
6
čia procentų, tad tikroji natūra pasislepia po žeme. Arba viduje po
7
užraktais – kad vėl nesužeistų į tą pačią vietą. Nesulauktas, kaip ir
8
neišreikštas, dėmesys, meilė, šiluma kaupiasi vaiko (ar vaikystės
9
problemų neišsprendusio suaugusiojo) viduje ir transformuojasi į
10
uždarumą, baimę, kaltę, nepasitikėjimą savo jėgomis, tampa jaus
11
mais palydovais. Vien neigiamų jausmų atpažinimas ir įvardijimas išjudina parūdijusį laivą kelionei.
Bėda
ta, kad aš ir pati buvau
pripratusi jaustis nepakankama ir tapatinausi su savo užsibuvu sia neigiama pelke. Dariausi irzli, pikta ir to nepastebėjau, reikėjo
13
15 16 17 18
menybę į kitą etapą. Kad atpažinčiau papuolusi į „reikia“ sistemos
19
smaugyklą. Nelaimingas žmogus iš paskutinių jėgų (taip, nes jos eik
20
vojamos trigubai, kai darai ne tai, kam atėjęs) stengiasi įtikti, kad
21
gautų tai, ko negavo vaikystėje: pagyrimą, meilę, šilumą, ir jaustųsi
22
name iš mūsų. Tereikia prisėsti, rimtai įvertinti savo vidinę būseną
P A T K
23
P
24
Š
25 26
ir susidėlioti tikslus. Tačiau reikia jėgų ir švarios sąmonės, kuri
27
tampa natūralia būsena paleidžiant tai, kas primesta, įsivaizduota,
28 29 30
006
XII
14
mano, kad neigiamos būsenos aštrios dėl to, kad išvestų mano as
rėme), tampame sistemos vergais. Laimingas žmogus yra kiekvie
XI
12
kito, kad parodytų. Ir dar reikėjo atsibusti ir pamatyti, kad tai nėra
saugus. Užuot privertę sistemą tarnauti savo gerovei (tam ją ir kū
X
31
S