Barbara Brown Taylor
Barbara Brown Taylor
Išmokti eiti tamsoje
Išmokti eiti tamsoje
Tamsoje išmokau dalykų, kurių niekada nebūčiau išmokusi šviesoje.
Barbara Brown Taylor (Barbara Braun Teilor, g. 1951 m.) – amerikiečių dvasininkė, teologijos profesorė, rašytoja, 14 knygų autorė. Už išskirtinius laimėjimus dvasininkės darbe pelnė daugybę apdovanojimų. JAV žurnalo Time 2014 m. įtraukta į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Autorei atrodo keistas įsigalėjęs mokymas visa, kas gera, sieti su šviesa, o blogį ir įvairiausius pavojus – su tamsa. Nejaugi Dievas naktį miega? Todėl svarbią vietą knygoje užima „mėnulio pamokos“ – autorė gręžiasi nuo „saulės dvasingumo“, kai Dievas siejamas vien su šviesa, o tamsa paliekama nelabajam, ir simpatizuoja mėnuliui – nepaliaujamai kisdamas jis atspindi žmogaus sielą tiksliau nei nekintama saulė. Savo knygoje B. Brown Taylor ragina mus atmesti nerimą ir baimes, rasti savyje drąsos prisijaukinti tamsą, pažinti kitokį pasaulį, pajusti Dievo ranką, vedančią mus per matoma ir nematoma. „Kaip tik tamsoje mes paūgėjame labiausiai“, – sako ji. Ši knyga – tamsos, tiek fizinės, tiek dvasinės, apmastymas – ne tiek vadovėlis, kiek dienoraštis. Ką autorei reiškia tamsa? „Tamsa vadinu visa tai, kas mane gąsdina. Tamsai priskiriu Dievo nebuvimą, silpnaprotystės baimę, artimiausiųjų ir brangiausiųjų netektį. Taip pat ir tirpstančias ašigalio ledynų kepures, vaikų kančias ir kirbantį klausimą – koks jausmas numirti.“ Netikrumo laikais, kai klausimų daugiau nei atsakymų, išmintinga knyga „Išmokti eiti tamsoje“ teikia mums jėgų ir vilties įveikti gyvenimo negandas ir parodo kelią dvasingumo link.
UDK 27-584 Br291
Barbara BROWN TAYLOR LEARNING TO WALK IN THE DARK HarperCollins Publishers, 2014
Visiems tamsos vaikams
Copyright © 2014 by Barbara Brown Taylor Published by arrangement with HarperOne, an imprint of HarperCollins Publishers © Emilija Ferdmanaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 © „Tyto alba“, 2015 ISBN 978-609-466-124-2
Esame linkę sprukti nuo laukinės tylos ir laukinės tamsos ir kartu su savo dievais pasislėpti už miesto sienų, paversti dievus stabais, keliaklūpsčiauti prieš juos ir jų akivaizdoje rodytis tik su oficialiais apdarais. Jeigu mes esame šventyklose, kas išgirs laukuose šaukiantį balsą? Kas išgirs vėjo siūbuojamą nendrę? Ch e t R ay m o, „ Na k t i e s s i e l a“ (The Soul of the Night)
Tu r i n y s Įžanga. Tamsos turtai / 11 Kas bijo tamsos? / 27 Viešpaties baimė / 47 Spindesio suvaržyti / 68 Tamsiosios emocijos / 82 Neregių akys / 99 Žengiant į olą / 118 Tamsi sielos naktis / 139 Darbas su tamsa / 155 Požeminė Dievo Motina / 170 Epilogas. Palaiminta diena / 189 Padėka / 195 Pastabos / 199 Šaltiniai / 205
Į ž a n g a . Ta m s o s t u r t a i • • •
ĮŽANGA
Ta m s o s t u r t a i Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas, kad žinotumei, jog aš VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurs šaukia tave vardu. Iz 45, 3
„Eikite vidun, jau temsta“, – taip sakydavo mano mama. Tą patį ji kartodavo kas vakarą, pažvelgusi pro virtuvės langą ir pamačiusi besileidžiančią saulę. Nesvarbu, kur buvo langas: Kanzase, Ohajuje, Alabamoje ar Džordžijoje. Tamsa yra tamsa, ir mama norėjo, kad jos vaikai būtų viduje. Tikriausiai nemažai kantrybės jai prireikdavo mus pakvietus, nes tylus namas tuojau prisipildydavo erzelio, kokį sukelia trys mažos triukšmingos mergaitės, tačiau ji vis tiek mus kviesdavo. Iš meilės mama leisdavo mums žaisti lauke, kol imdavo čirpti cikados ir padangėje pradėdavo pikiruoti šikšnosparniai. Iš meilės ji kviesdavo mus vidun, kad tamsoje mums nenutiktų nieko blogo. 11
Išmokti eiti tamsoje • • •
Tamsos pavojai buvo tarytum traukos dėsnis. Niekas nebūtų galėjęs paaiškinti, kaip jis veikia, bet visi dėl jo sutarė. Sutemus vaikai būdavo kviečiami vidun, verandose įsižiebdavo lempos, užuolaidos būdavo užtraukiamos, durys užrakinamos. Namai pavirsdavo dirbtinio apšvietimo paroda: fluorescencinių lempų žiedas virtuvės lubose, 40 vatų gartraukio lemputės, 25 vatų žvakės formos lemputės valgomojo sietyne, standartinės 60 vatų lemputės svetainės šviestuvuose, fosforinis televizoriaus švytėjimas. Tokiuose namuose galėjai veikti ką tik panorėjęs. Net jeigu vidury nakties prispirdavo reikalas nueiti į vonios kambarį, tave lydėdavo mažytės grindjuostėse įtaisytos naktinės lempelės – tarsi būtum lėktuvas, tamsoje tūpiantis ant nusileidimo tako. Niekada neabejojau, kad visos tos lempos reikalingos, nes namuose tamsa mane baugino labiau nei lauke. Kuriam nors iš tėvų pabučiavus mane prieš miegą ir išjungus lempelę prie lovos, patalų palapinėje visada išgyvendavau palaimos akimirką, kol akys apsiprasdavo su menka šviesa, sklindančia pro kambario langą. Jei būčiau mokėjusi lengvai užmigti, toji pasitenkinimo banga būtų nunešusi mane į sapnų karalystę, tačiau užmigti pavykdavo ne iš karto. Vos tik išsisklaidydavo tėvų kvapas ir nutoldavo žingsniai; vos tik pasijusdavau jų nebesaugoma; vos tik suvokdavau, kad šiąnakt jie išbraukė mane iš savo darbų sąrašo ir nukreipė dėmesį kitur, – tuomet mano kambaryje pasklidusi tamsa su tokia piktdžiuga imdavo trauktis į spintą ir lįsti į palovį, kad nebegalėdavau galvoti apie nieką kitą. 12
Į ž a n g a . Ta m s o s t u r t a i • • •
Jei ne branda ir terapija, taip ir nebūčiau sužinojusi, kad tamsa slypi ne tik aplink mane, bet ir manyje, ir kad aš galiu ją valdyti. Niekas manęs nemokė prieštarauti tamsai, niekas nemokė į ją įsiklausyti. Mintis, kad tamsa gali būti draugiška, skambėjo absurdiškai. Norėdama įveikti baimę, visada griebdavausi vienintelės strategijos – uždegdavau šviesą ir šaukdavausi pagalbos. Net ir tada, kai tėvai sugrįždavo paklausti, ko išsigandau, mano atsakymus jie interpretuodavo pažodžiui. „Po lova nėra jokių pabaisų“, – įtikinėdavo jie mane ir atsiklaupę ant kelių patikrindavo. „Spintoje nėra jokių raganų“, – rodydavo atlapoję duris, tarsi paskui, kai jie vėl išjungs šviesą ir išeis iš kambario, tas mokslinis argumentas turėtų kokią nors vertę. Tada buvau tik penkerių, tad nežinia, ką būčiau atsakiusi tėvams paklausus, kokios spalvos pabaisos akys ar ką tos raganos ketina man padaryti. Galbūt jų klausimai būtų paskatinę mane pasidomėti, ką tamsa rezga manyje. Galbūt būčiau išmokusi nenusisukti ir pažvelgti giliau, bet su tėvais mane vienija bendra savybė – noras kuo greičiau išspręsti problemą. Jie troško grįžti prie to, ką veikė svetainėje, o aš troškau liautis bijoti, taigi rinkdavomės sprendimą, tenkinusį mus visus – atsikratydavome tamsos. Įjungdavome naktinę lempelę, kad mano kambaryje niekada nesutemtų. Reikėtų paklausti antropologo, kiek ši vaikiška patirtis turi bendro su visos žmonijos istorija, bet kai šiandien žvelgiu į pasaulį, atrodo akivaizdu, jog žmonės ir toliau 13
Išmokti eiti tamsoje • • •
uoliai stengiasi atsikratyti tamsos. Ne vien fizinės, bet ir metafizinės – psichologinės, emocinės, dvasinės tamsos. Ką turiu galvoje, sakydama „tamsa“? Na, nelygu, kokios spalvos jūsų pabaisos akys. Dauguma žmonių patys nežino, ką vadina tamsa, tik žino, kad nori laikytis nuo jos atokiau. Vos ištarus šį žodį, pasipila asociacijos: naktis, košmaras, vaiduoklis, kapinės, ola, šikšnosparnis, vampyras, mirtis, velnias, blogis, nusikaltėlis, pavojus, abejonė, depresija, netektis, baimė. Svarbiausia – baimė. Beveik visi bijo bijoti. Maža to, kiekvienam kyla skirtingos asociacijos. Jos kaip šešėliai, nes tamsa yra lipni. Ji traukia prasmes it magnetas, savo kelyje susiurbdama viską, kas nepakankamai apšviesta. Jei nuspręsite perskaityti likusią knygos dalį, daug sužinosite apie tai, ką man reiškia tamsa. Kol kas užteks pasakyti, kad tamsa vadinu visa tai, kas mane gąsdina, su kuo nenoriu turėti nieko bendro, – todėl, kad žinau, jog nepajėgsiu to ištverti, arba todėl, kad nenoriu sužinoti, ar pajėgsiu. Tamsai priskiriu Dievo nebuvimą, silpnaprotystės baimę, artimiausiųjų ir brangiausiųjų netektį. Taip pat ir tirpstančias ašigalio ledynų kepures, vaikų kančias ir kirbantį klausimą – koks jausmas numirti. Būtų mano valia, iš savo ir savo mylimųjų gyvenimo pašalinčiau visą tamsą – pradedant chroniškais nugaros skausmais ir baigiant šėtono baime. Jei tik rasčiau tinkamų naktinių lempelių. Tikrai manau, kad tai padaryčiau. Bet vis dėlto, kai, nepaisant visų pastangų, mano gyvenime užgesdavo šviesos (tiesiogine ar perkeltine prasme, kaip jums labiau 14
Į ž a n g a . Ta m s o s t u r t a i • • •
patinka), ir aš atsidurdavau tamsoje, nuo kurios linkdavo keliai, vis tiek nemirdavau. Pabaisos neišsitempė manęs iš lovos į savo urvą. Raganos nepavertė manęs šikšnosparniu. Užtat tamsoje išmokau dalykų, kurių niekada nebūčiau išmokusi šviesoje ir kurie daug kartų išgelbėjo man gyvybę. Taigi peršasi vienintelė logiška išvada – tamsos reikia taip pat kaip šviesos. Bėda ta, kad mažai žmonių gali to išmokyti. Dauguma pagalbos sau leidinių iš New York Times bestselerių sąrašo moko, kaip vengti vienokios ar kitokios tamsos. Jei norite sužinoti, kaip tapti laimingiems, kaip įveikti priešus darbe ar išvengti senėjimo valgant sveiką maistą – tinkamą knygą tikrai rasite. Jei nemėgstate skaityti, visada galima paieškoti mokytojų radijuje, televizijoje ar internete – jie pristatys naujausią strategiją, kaip apeiti jūsų tamsiuosius užkaborius ar bent trumpam atitraukti nuo jų dėmesį. Daugelis mūsų naudojame tiek daug elektroninių prietaisų, kad vos pradėjus telktis tamsai lengvai pasiekiame kurią nors šviesdėžę. Kam stebėti saulėlydį, jei galima žiūrėti žinias? Kam naktį vartytis kankinamam nemigos, jei nuo jos išgelbės pora pasjanso Moonlight Mahjong partijų? Gaila, bet negaliu ieškoti pagalbos bažnyčioje, nes šiuo metu dauguma parapijų stengiasi uždegti šviesą ir mažiausiai nori kalbėti apie tai, kaip susidraugauti su tamsa. Juolab kad krikščionybė niekada neminėjo tamsos geru žodžiu. Nuo pat seniausių laikų krikščionys tamsa vadino nuodėmę, neišmanymą, dvasinį aklumą ir mirtį. 15
Išmokti eiti tamsoje • • •
Užsukite į bet kurią bažnyčią ir tą patį išgirsite ir šiandien: „Išgelbėk mus, Viešpatie, nuo tamsos galybės, Šventoji Dvasia į mūsų širdis tešviečia, ir apsaugok mus nuo nakties grėsmių ir pavojų.“ Gyvenu fermoje, kur šviesa gali dingti keletui dienų, tad šie žodžiai man praverčia praktiškai. Vidurnaktį, kai lauke spaudžia dvidešimties laipsnių šaltis, o aplinkui namą treška apsunkusios nuo ledo medžių šakos, taip ir norisi melsti apsaugos nuo nakties pavojų. Kai sutemus į kiemą atslenka kojotai, šnairuojantys į tavo seną luošą retriverį kaip į greitą maistą, nakties grėsmė tampa nebe teorinė. Galiu suprasti, kodėl žmonės, gyvenę laikais, kai dar nebuvo išrasta elektra, ir kartais praleisdavę po keturiolika valandų tamsoje be jokio žibintuvėlio, tapdavo jautrūs tamsos galioms ir kaip išgelbėjimo melsdavo Dievo skaisčios ryto šviesos. Tačiau teologiniame lygmenyje šie žodžiai sukuria aibę problemų. Jie padalija kiekvieną dieną pusiau, supriešindami šviesiąją jos pusę su tamsiąja. Visas nedorybes priskiria tamsiajai pusei, sutapatindami Dievą su saulėtąja ir palikdami tave vieną tvarkytis su likusiomis dienos valandomis. Jie sukelia klaidingas mintis apie tamsiaodžius ir neregius. Blogiausia, kad tikintiesiems šie žodžiai dovanoja milžinišką spintą, kurioje jie gali per daug nemąstydami suslėpti viską, kas juos baugina ir kelia grėsmę. Jie apdovanoja tikinčiuosius už jų nesąmoningumą ir dvasiškai pateisina nusigręžimą nuo baimių, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). 16
Į ž a n g a . Ta m s o s t u r t a i • • •
Šį ir panašius mokymus supratus pažodžiui, kyla pavojus tapti sekėju dvasingumo, neigiančio tamsos egzistavimą ar bent neteikiančio tamsai pakankamai reikšmės. Vadinu tai saulėtuoju dvasingumu, nes jis ragina visą parą likti Dievo šviesoje, absorbuodamas ir atspindėdamas saulėtąją tikėjimo pusę. Nesunkiai atpažinsite saulėtąją bažnyčią, nes ji pabrėžia tikėjimo privalumus: Dievo buvimą, tikėjimo tvirtumą, visuose darbuose lydinčią dieviškąją apvaizdą ir patikimus atsakymus į maldą. Tokios bažnyčios narių siekiamybė – pozityvus požiūris į gyvenimą, tvirti įsitikinimai, geranoriški santykiai ir nesvyruojantis tikėjimas. Skamba kaip rojus žemėje. Kas gi nenorėtų kiaurą parą gyventi Dievo šviesoje? Jei jūs kada nors priklausėte tokiai bendruomenei, greičiausiai pastebėjote, jog visos bėdos prasideda tada, kai gyvenimą užgriūna tamsa, o tai gali nutikti dėl įvairiausių banalių priežasčių: prarandate darbą, pradeda irti santuoka, vaikas ima reikalauti dėmesio neadekvačiais būdais, širdingai meldžiate kažko, kas taip ir neišsipildo, pradedate abejoti vienais ar kitais dalykais, kurių esą moko Biblija. Prabilkite apie šias problemas saulėtoje bažnyčioje pirmą kartą, ir greičiausiai būsite išklausytas. Prabilkite antrą kartą, ir jums bus priminta, kad Dievas neskiria išbandymų, kurie viršytų jūsų jėgas. Iš jūsų reikalaujama tik vieno – tikėjimo. Jeigu vis tiek nesupratote, anksčiau ar vėliau jums bus paaiškinta: tamsa yra jūsų pačių kaltė, nes jūsų tikėjimas buvo nepakankamai tvirtas. 17
Barbara Brown Taylor
Barbara Brown Taylor
Išmokti eiti tamsoje
Išmokti eiti tamsoje