PROLOGAS
j
K
albėjo, kad pasaulio pabaigą atnešė virusas. Ne, tai padarė magija, juoda kaip naktis be mėnesienos. Virusas buvo jos ginklas, skriejančių strėlių spiečius, dusliai smingančios kulkos, kertanti dantyta geležtė. O nekaltieji — rankos prisilietimu, mamos bučiniu prieš miegą — platino Pražūtį, pasmerkdami šlykščiai, staigiai ir skausmingai mirčiai milijardus. Daugelis, kurie išliko po tos pirmos pandemijos bangos, mirė nuo savo arba kito rankos, kai pasaulį ėmė smaugti dygliuotos beprotybės, sielvarto ir baimės virkščios. Dar kiti, nesugebėję rasti priebėgos, maisto, švaraus vandens, vaistų, tiesiog sunyko ir mirė laukdami pagalbos ir vilties, kuri taip ir nepasirodė. Lūžo technologijų stuburas, užslinko tamsa ir tyla. Vyriausybės virto nuo valdžios laktų. Pražūčiai buvo nusišvilpti į demokratiją, diktatorius, parlamentus ir karalystes. Ji lygiai taip pat godžiai rijo ir prezidentus, ir prasčiokus. Tačiau tamsoje mirktelėjo ir įsižiebė tūkstantmečiams prigesintos šviesos. Iš chaoso išsiveržė magija, juodoji ir baltoji. Pažadintos jėgos siūlė rinktis gėrį ar blogį, šviesą ar tamsą. Dalis visada rinkosi tamsą. Tuo, kas liko iš pasaulio, dalijosi žmonės ir žavėtojai. O išlikusieji, palinkę į tamsiąją pusę, pavertė didžius miestus griuvėsiais, medžiojo besislapstančius arba kovėsi su jais, siekdami sunaikinti, pavergti, panardinti kraujyje, nors žemė ir taip buvo nuklota lavonais. Supanikavusios vyriausybės įsakė kariuomenėms sušluoti pandemiją išgyvenusius, „uždaryti“ žavėtojus. Tad vaikas, vieną