Vokietis Arthuras Schopenhaueris (1788–1860) – itin reikðminga filosofijos figûra, ávykdþiusi tikrà perversmà Vakarø màstymo tradicijoje, atvërusi naujo „neklasikinio“, „atviro“ filosofinio màstymo pradþià. Jo koncepcija darë átakà tolesnei filosofijos ir net psichologijos raidai. Vadinamas „kanèios“, „pesimizmo“, „menininkø“ filosofu, A. Schopenhaueris laikësi pamatinës pozicijos, jog gyvenimas kaip beasmenës valios vaizdinys yra bevertis ir beprasmis. Þmogus apibrëþiamas kaip aklos, betikslës valios árankis: vidinë pasaulio esmë yra iracionali valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Gyva, vaizdinga kalba A. Schopenhaueris byloja apie tai, jog žmogus pasaulyje jauèiasi niekingas; maþa to, niekis yra ir pats pasaulis. Þmogø lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas: trokštame laimës, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nëra duota visam laikui. Toks gyvenimas yra kanèia. Taèiau esama ir bûdø tos kanèios iðvengti. „Gyvenimo išminties aforizmuose“ (1851) bandoma parodyti, jog kančią sumažinti įmanoma: pirmiausia – stojiðka laikysena (atsisakant iliuzijø, kanèià suvokiant kaip neiðvengiamà); atsiduodant nesuinteresuotam meno pažinimui, „grynam“ stebëjimui; atsiþadant savæs, kaip daro krikðèioniø šventasis ar budistø atsiskyrëlis. Kanèios iðvengti nepavyks, tikroji laisvë ir laimë slypi vienatvëje... Visa tai skamba neguodžiamai. Taèiau rûsèios realybës akivaizdoje negailestinga iðmintis gali padëti stojiðkai sutikti gyvenimo smûgius.
„...taigi tas, kuris nemëgsta vienatvës, nemëgsta ir laisvës, nes laisvas esi tik bûdamas vienas.“