Gyvenimo išminties aforizmai by knygos.lt

Vokietis Arthuras Schopenhaueris (1788–1860) – itin reikðminga filosofijos figûra, ávykdþiusi tikrà perversmà Vakarø màstymo tradicijoje, atvërusi naujo „neklasikinio“, „atviro“ filosofinio màstymo pradþià. Jo koncepcija darë átakà tolesnei filosofijos ir net psichologijos raidai. Vadinamas „kanèios“, „pesimizmo“, „menininkø“ filosofu, A. Schopenhaueris laikësi pamatinës pozicijos, jog gyvenimas kaip beasmenës valios vaizdinys yra bevertis ir beprasmis. Þmogus apibrëþiamas kaip aklos, betikslës valios árankis: vidinë pasaulio esmë yra iracionali valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Gyva, vaizdinga kalba A. Schopenhaueris byloja apie tai, jog žmogus pasaulyje jauèiasi niekingas; maþa to, niekis yra ir pats pasaulis. Þmogø lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas: trokštame laimës, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nëra duota visam laikui. Toks gyvenimas yra kanèia. Taèiau esama ir bûdø tos kanèios iðvengti. „Gyvenimo išminties aforizmuose“ (1851) bandoma parodyti, jog kančią sumažinti įmanoma: pirmiausia – stojiðka laikysena (atsisakant iliuzijø, kanèià suvokiant kaip neiðvengiamà); atsiduodant nesuinteresuotam meno pažinimui, „grynam“ stebëjimui; atsiþadant savæs, kaip daro krikðèioniø šventasis ar budistø atsiskyrëlis. Kanèios iðvengti nepavyks, tikroji laisvë ir laimë slypi vienatvëje... Visa tai skamba neguodžiamai. Taèiau rûsèios realybës akivaizdoje negailestinga iðmintis gali padëti stojiðkai sutikti gyvenimo smûgius.

„...taigi tas, kuris nemëgsta vienatvës, nemëgsta ir laisvës, nes laisvas esi tik bûdamas vienas.“

. . . L 2 J. . .

Arthur Schopenhauer

Gyvenimo išminties aforizmai Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius

V ILN IUS 2023

...L

Arthur SCHOPENHAUER Aphorismen zur Lebensweisheit // Schopenhauers Werke, Bd. 4: Parerga und Paralipomena: kleine philosophische Schriften. – Leipzig, 1895. – Bd. 1. – S. 351–554

4-asis leidimas

Bibliografinë informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekø informacinës sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šá leidiná draudžiama atgaminti bet kokia forma ar bûdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamà kompiuteriø tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalà ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybën. Draudžiama šá kûriná, esantá bibliotekose, mokymo ástaigose, muziejuose arba archyvuose, moksliniø tyrimø ar asmeniniø studijø tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamà kompiuteriø tinklais tam skirtuose terminaluose tø ástaigø patalpose.

. . . L 4 J. . .

Á VA D A S

Gyvenimo išminties sàvokà čia vartoju visiškai imanentine reikšme, tai yra jà suprantu kaip menà kuo maloniau ir laimingiau nugyventi gyvenimà, tad ir mano samprotavimus apie tai bûtø galima vadinti eudaimonologija – pamokymais, kaip laimingai gyventi. O laimingas gyvenimas savo ruožtu apibrëžtinas kaip bûtis, kuri, vertinant jà absoliučiai objektyviai arba, tiksliau sakant, ramiai ir dalykiškai apmàstant (nes čia reikalingas subjektyvus sprendimas), laikytina kur kas vertingesne už nebûtá. Iš tokios žmogaus bûties sampratos išeina, kad mes gyvename dël paties gyvenimo, o ne vien dël to, kad bijome mirties; tai taip pat paaiškina, kodël trokštame gyventi amžinai. Ar žmogaus gyvenimas atitinka tokià bûties sampratà ir ar iš viso gali jà atitikti, mano filosofija, kaip žinoma, atsako neigiamai, o eudaimonologijai bûtinas teigiamas atsakymas. Eudaimonoligija remiasi iš principo klaidingu ásitikinimu, kurá kritikuoju savo pagrindinio veikalo antrojo tomo keturiasdešimt devintajame skyriuje2. Bet vis dëlto, norëdamas jà išplëtoti, turëjau nusileisti iš savo tikrosios filosofijos metafizinio-etinio požiûrio aukštumø. Vadinasi, visos čia dëstomos mintys grindžiamos tam tikru kompromisu, neperžengiančiu áprastinio, empirinio požiûrio ir išlaikančiu jam bûdingà klaidingumà. Todël ir jø vertë ne per didžiausia, nes jau pati sàvoka eudaimonologija tëra tik eufemizmas.

. . . L 7 J. . .

Be to, aš nepretenduoju pateikti jà užbaigtà, – iš dalies dël to, kad pati tema neišsemiama, iš dalies, kad nesinorëjo kartoti, kas kitø jau pasakyta. Primenu, kad panašiai temai, kaip ir šie aforizmai, skirta labai pravarti paskaityti Cardano [Kardano] knyga De utilitate ex adversis capienda3, neblogai papildanti mano mintis. Tiesa, ir Aristotelis á savo „Retorikos“ pirmosios knygos penktàjá skyriø áterpë trumpà eudaimonologijà, bet jinai išëjo pernelyg sausa. Šiø pirmtakø mintimis nesirëmiau, nes kompiliuoti – ne mano áprotis, ypač todël, kad taip pražudoma idëjos vienovë, sudaranti tokiø kûriniø dvasià. Apskritai juk visø laikø išminčiai teigë tà patá, o kvailiai, t. y. absoliuti dauguma, visuomet elgësi kaip tik priešingai: be jokios abejonës, taip bus ir toliau. Todël Voltaire’as [Volteras] yra teisus sakydamas: Nous laisserons ce monde-ci aussi sot et aussi méchant que nous l’avons trouvé en y arrivant4.

. . . L 8 J. . .

1 s k y r i u s

Pagrindinis skirstymas

. . . L 9 J. . .

Aristotelis (Eth. Nicom. I, 8 [Nikomacho etika]) žmogaus gyvenimo gërybes suskirstë á tris grupes: išorines, dvasines ir kûniškàsias. Vien formaliai laikydamasis šio trinario skirstymo, teigiu, kad visa, kas sudaro žmoniø likimo skirtybes, galima apibûdinti trimis svarbiausiomis kategorijomis: 1) tuo, kuo žmogus yra, vadinasi, asmenybe plačiausia prasme. Á šià kategorijà áeina sveikata, jëga, grožis, temperamentas, dorovë, protas ir išprusimas; 2) tuo, kà žmogus turi, t. y. visokiu turtu ir nuosavybe; 3) tuo, kuo žmogus atrodo kitiems. Šiais žodžiais paprastai nusakoma, kas žmogus yra kitø supratimu, kitaip tariant, kaip kiti já ásivaizduoja. Vadinasi, žmogus egzistuoja kitø nuomonëje, o toji susideda iš garbës, rango ir šlovës sampratos. Pirmajame skirsnyje išvardytus nevienodumus žmonëms suteikia pati gamta; iš to jau galima daryti išvadà, kad gamtos átaka jø laimei ar nelaimei yra kur kas didesnë ir veiksmingesnë už tà, kurià daro kituose dviejuose skirsniuose nurodyti ir vien nuo žmoniø vertinimø priklausantys skirtumai. Tarp grynai asmeniškø teigiamybiø – išminties ar kilniaširdiškumo – ir visø kitø, kurios susijusios su visuomenine padëtimi, kilme, net jei ši bûtø ir karališka, su turtingumu ir panašiais dalykais, esama tokio pat santykio,

. . . L 11 J . . .

kaip tarp teatro karaliaus ir tikrojo. Jau Metrodoras, geriausias Epikûro mokinys, vienà skyriø pradëjo taip: Περι του μειζονα ειναι την παρ’ ημας αιτιαν προς ευδαιμονιαν της εκ των πραγμαων (Majorem esse causam ad felicitatem eam,

quae est ex nobis, eâ, quae ex rebus oritur5. Plg. Clemens Alex. Strom. II, 21, p. 362 Würzburgo [Viurcburgo] leidinyje.) Ir iš tikrøjø žmogaus gerovei, sakyčiau net – visai jo bûčiai – svarbiausia yra tai, kas glûdi arba vyksta jame pačiame. Kaip tik nuo to tiesiogiai priklauso jo dvasinis pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, tai pirmiausia yra jo jausenos, norø ir màstymo rezultatas, o visa, kas yra ne jame, veikia já tik netiesiogiai. Todël tie patys išoriniai procesai bei santykiai kiekvienà veikia skirtingai, štai kodël toje pačioje aplinkoje kiekvienas gyvena vis kitokiame pasaulyje. Tiesiogiai žmogus susiduria tik su savo paties vaizdiniais, jausmais ir valia – išorinis pasaulis daro átakà tik tiek, kiek sukelia šias dvasines bûsenas. Pasaulis, kuriame žmogus gyvena, priklauso pirmiausia nuo to, kaip jisai já traktuoja, vadinasi, tà pasaulá lemia protø ávairovë: tad vienam jis atrodys skurdus, niûrus ir lëkštas, kitam – turtingas, ádomus ir reikšmingas. Šiaip jau neretai kyla pavydas dël to, kad kitas, pavyzdžiui, gyvenime patyrë daug ádomybiø, nors iš tikrøjø tuomet reikëtø labiau pavydëti gebëjimo suvokti, nes kaip tik jis tuos ávykius padarë tokius reikšmingus: juk tas pats ávykis, kurá intelektualus žmogus suvokia taip patraukliai, menko protelio žmogui atrodo tik banali buitinë scena. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidžia kai kuriuose Goethe’s [Gëtës] ir Byrono [Bairono] eilëraščiuose, parašytuose remiantis aiškiai realiais ávykiais: bukas skaitytojas ástengia tik pavydëti, kad poetui teko patirti toká malonø

. . . L 12 J . . .

ávyká, bet ne tai, kad jo nepaprasta vaizduotë gebëjo iš gan kasdieniško nutikimo sukurti toká puikø ir gražø kûriná. Panašiai ir melancholikas laikys tragedija tai, kas sangvinikui atrodys tik ádomus konfliktas, o flegmatikui – nereikšmingas ávykis. Taip yra todël, kad tikrovë, t. y. kiekvienas dabarties faktas, turi dvi puses – subjektà ir objektà, susijusius visai taip pat neišvengiamai ir tvirtai, kaip deguonis ir vandenilis vandens molekulëje. Kai yra visiškai vienoda objektyvioji pusë, o skiriasi subjektyvioji arba priešingai, tai dabartinë tikrovë atrodo visai kitokia: gražiausia ir puikiausia objektyvybë, kai subjektyvybë buka ir niekam tikusi, pateikia vien blogà tikrovæ ir dabartá, – panašiai kaip graži vietovë apsiniaukusià ir lietingà dienà, arba kai jà atspindi prasta camera obscura. Paprasčiau sakant, kiekvienas kiurkso savo sàmonëje kaip savame kailyje ir gyvena tik joje, todël iš šalies jam ne kà tepadësi. Scenoje vienas vaidina kunigaikštá, kitas – patarëjà, trečias – tarnà, ketvirtas kareivá, generolà ar dar kà nors, bet šie skirtumai tëra tik išoriniai, o vidinë, tikroji spektaklio dalyviø esmë – vienoda: vargšas artistas su visomis savo kančiomis ir negandomis. Gyvenime irgi ne kitaip. Rango ir turto skirtumai verčia kiekvienà vaidinti savo vaidmená, bet anaiptol ne jie lemia sieloje glûdinčià laimës ir pasitenkinimo ávairovæ: ir šiuo atveju kiekviename tûno tas pats vargeta su savo kančiomis ir negandomis, kuriø konkretus turinys yra skirtingas, tačiau forma, t. y. tikroji esmë, lieka maždaug tokia pat; nors mastai ir nevienodi, bet jie jokiu bûdu nepriklauso nuo rango ir turto, t. y. nuo atliekamo vaidmens. Kadangi visa, kas žmogui egzistuoja ir vyksta, visuomet tiesiogiai egzistuoja ir vyksta tik jo sàmonëje, tai, matyt,

. . . L 13 J . . .

pats sàmonës pobûdis yra svarbesnis ir dažniausiai reikšmingesnis negu tai, kà ji atvaizduoja. Visi puikumai ir malonumai, atsispindëjæ miglotoje bukagalvio sàmonëje, yra tiesiog apverktini, palyginti su Cervanteso [Servanteso], gûdžioje kalëjimo kameroje rašiusio savo „Don Kichotà“, sàmone. Objektyvioji dabarties ir tikrovës pusë yra lemties rankose ir todël kinta; subjektyviàjà sudarome mes patys, todël iš esmës ji pastovi. Štai kodël kiekvieno žmogaus gyvenimas, nepaisant visø išoriniø pokyčiø, visà laikà lieka vienodas ir panašus á tos pačios temos variacijas. Iš savo individualybës niekas negali ištrûkti. Kaip tas gyvulys: kad ir kokiomis sàlygomis já laikytume, jis vis tiek neperžengia tø ribø, kurias jam amžiams yra nubrëžusi gamta, todël, pavyzdžiui, mûsø noras mylimà gyvulëlá padaryti laimingà visados turi paisyti tø jo bûtybei ir sàmonei nustatytø griežtø ribø. Taip pat yra ir su žmogumi: jo individualybë iš anksto yra nulëmusi jam ámanomà laimës mastà. Ypač tvirtai ir nekintamai yra nubrëžtos jo dvasiniø galiø ribos patirti gilesná ir subtilesná malonumà. Jei tos ribos siauros, tai jokios išorinës pastangos – nei kiti žmonës, nei laimë – neástengs jo ištraukti iš áprastinës, pusiau gyvuliškos laimës ir pasitenkinimo bûsenos: jis liks prikaustytas prie jusliniø malonumø, jaukaus ir ramaus šeimyninio gyvenimo, prastos draugijos ir vulgariø pasilinksminimø. Net švietimas nelabai tegali šio rato išplësti, jei išvis jis čia kà nors gali, nes vertingiausi, ávairiausi ir pastoviausi malonumai yra dvasiniai; kad ir kokiø klaidø jaunystëje bûtume pridaræ, šie malonumai vis dëlto pirmiausia priklauso nuo žmogaus dvasiniø galiø.

. . . L 14 J . . .

Taigi matome, kaip mûsø laimë tvirtai susijusi su tuo, kas mes esame, su mûsø individualybe, nors dažniausiai atsižvelgiama tik á mûsø likimà – tik á tai, kà mes turime arba kuo esame laikomi. Tačiau likimas gali pagerëti: jei žmogus dvasingas, iš likimo daug nereikalaus. Tačiau kvaiša liks kvaiša iki karsto lentos, pusgalvis – pusgalviu, nesvarbu, ar jis bus rojuje, ar hurijø bûryje. Todël Goethe ir sako: Liaudis, tarnas ir tironas Amžiø pakelia audras, Bet didžiausià laimæ žmonës Asmenybëje teras. [Volk und Knecht und Überwinder, Sie gestehn zu jeder Zeit, Höchstes Glück der Erdenkinder Sei nur die Persönlichkeit.]6 Tam, kad mûsø laimei ir malonumui subjektyvybë nepalyginamai svarbesnë už objektyvybæ, patvirtinimø esama kiekviename žingsnyje; juk, pavyzdžiui, ne veltui sakoma: badas – geriausias virëjas, senio net jauna dievaitë neišjudins; galiausiai tai rodo genijø bei šventøjø gyvenimai. Ypač čia svarbi sveikata: ji taip pranoksta visus kitus gërius, kad sveikas elgeta iš tikrøjø yra kur kas laimingesnis už sergantá karaliø. Puikios sveikatos bei tvirto kûno palaikoma stabili ir žvali nuotaika, aiškus, gyvas, skvarbus ir tinkamai suvokiantis protas, santûrumas ir dël viso to rami sàžinë yra gërybës, kuriø negali pakeisti joks rangas, jokie turtai. Nes juk tai, kuo žmogus yra sau, kas já lydi

. . . L 15 J . . .

vienatvëje ir ko niekas negali nei duoti, nei atimti, jam yra neabejojamai svarbiau už visa, kà jis turi ar net kuo já laiko kiti. Dvasingas žmogus ir bûdamas visiškai vienas su savo mintimis bei vaizduote jaučiasi kuo puikiausiai, o siaurakakčio net kaleidoskopiška draugijø, spektakliø, iškylø ir pasilinksminimø kaita negelbsti nuo kankinančio nuobodulio. Gero, taikaus ir švelnaus bûdo žmogus gali ir kukliai gyvendamas bûti patenkintas, o godžiam, pavydžiam ir piktam žmogui, kad ir koks turtingas bûtø, toks dalykas neámanomas. Tam, kuris apdovanotas nepaprasta, dvasiškai iškilia individualybe, daugelis kone visø trokštamø malonumø visai nereikalingi, jie netgi trukdo jam ir yra našta. Todël Horacijus apie save teigë: Gemmas, marmor, ebur, Thyrrhena sigilla, tabellas, Argentum, vestes Gaetulo murice tinctas, Sunt qui non habeant, et qui non curant habere7; o Sokratas, matydamas pirkti siûlomas prabangias prekes, tarë: „Kiek daug yra visko, ko man nereikia.“ Vadinasi, svarbiausia ir esmingiausia mûsø laimei yra tai, kas mes esame, mûsø asmenybë; taip yra jau vien todël, kad ji pastovi ir veikia visomis aplinkybëmis; be to, ne taip kaip kitø dviejø kategorijø gërybës, ji nepaklûsta lemčiai ir niekas negali jos iš mûsø atimti. Tad šiuo atžvilgiu jos vertë laikytina absoliučia, o kitø dviejø kategorijø – santykine. Tai reiškia, kad išorinë átaka žmogui yra kur kas menkesnë, nei áprasta manyti. Tiktai visagalis laikas ir čia niekam neužleidžia savo teisiø: jam pamažu pasiduoda ir kûniškosios, ir dvasinës vertybës, – vien dorovës jo nagai

. . . L 16 J . . .

nepasiekia. Taigi kitoms dviem kategorijoms priklausančios žmogaus gyvenimo gërybës yra pranašesnës už pirmosios kategorijos gërybes bent tuo, kad laikas neástengia jø pasiglemžti tiesiogiai. Dar vienas jø pranašumas bûtø tas, kad, priklausydamos objektyvybei, jos iš esmës yra ágyjamos, ir kiekvienas turi bent galimybæ jas turëti, o subjektyvybë, nebûdama mums pavaldi ir egzistuojanti jure divino8, visà gyvenimà lieka pastovi; tad čia kuo puikiausiai tinka Goethe’s žodžiai: Kaip tàdien, kai išvydai tu pasaulá, Šypsniu saulutë sveikino planetà, Taip pagal dësná augai vis ir augi, Kuriuo kadais tëvø buvai pradëtas. Toks bût turi, savæs juk neapgausi; Taip sakë pranašai, taip jø regëta. Nei laikas, nei valdžia, nei jokios normos Sugriauti negalës judriø gyvybës formø. [Wie an dem Tag, der dich der Welt verliehen, Die Sonne stand zum Gruße der Planeten, Bist absobald und fort und fort gediehen, Nach dem Gesetz, wonach du angetreten. So must du sein, dir kannst du nicht entfliehen, So sagten schon Sybillen, so Propheten; Und keine Zeit und keine Macht zerstückelt Geprägte Form, die lebend sich entwickelt.]9 Vienintelis dalykas, kuris šiuo atveju priklauso nuo mûsø galios, tai – kuo labiau pasinaudoti savo asmenybe, va-

. . . L 17 J . . .

dinasi, tobulinti jà atitinkančius polinkius, siekti tokio išsilavinimo, kuris kaip tik jai labiausiai tinka, ir vengti visokio kitokio, žodžiu, reikia rinktis tokià tarnybà, toká veiklos barà ir gyvenimo bûdà, kurie jai dera geriausiai. Nepaprastà fizinæ jëgà, Herkulio raumenis turintis žmogus, kurá išorës sàlygos verčia nuolat sëdëti ir dirbti smulkø, kruopštø rankø darbà arba gilintis á mokslà, vartyti smegenis, kitaip sakant, dirbti darbus, reikalaujančius kitø jëgø, o ne tø, kuriomis jis taip gausiai apdovanotas, – toks žmogus visà gyvenimà jausis nelaimingas; bet dar sunkiau dideliø protiniø gebëjimø žmogui, neturinčiam sàlygø tuos gebëjimus ugdyti ir priverstam palikti juos be naudos, daryti tai, kam proto visai nereikia, ar netgi dirbti fiziná, ne pagal savo jëgas darbà. Tačiau bûtina vengti pagundos, ypač jaunystëje, prisiskirti sau daugiau jëgø ir galiø, nei iš tikrøjø turi. Iš to, kad pirmõsios kategorijos gërybës aiškiai pranoksta kitas dvi, galime taip pat daryti išvadà, jog išmintingiau rûpintis savo sveikata ir ugdyti gebëjimus nei siekti turtø, žinoma, nesuprantant viso to primityviai, – tarsi nereikia turëti bûtiniausiø dalykø, be kuriø neámanoma išsiversti. Tačiau tikrieji turtai, kitaip sakant, didžiulis perteklius, ne kà teprisidës prie mûsø laimës; todël pasaulyje tiek daug turtingø žmoniø, kurie išties yra nelaimingi, nes neturi tikro dvasinio išprusimo, žiniø, gyvena be jokio objektyvaus intereso, galinčio paskatinti imtis kokios nors protinës veiklos. Juk turtas pirmiausia turi tenkinti bûtinuosius, áprastinius poreikius, o šiaip jis menkai tegerina mûsø tikràjà savijautà, veikiau priešingai – jà tik gadina, nes didelius turtus norint išlaikyti, tenka patirti begalæ

. . . L 18 J . . .

neišvengiamø rûpesčiø. Ir vis tiek žmonës neriasi iš kailio trokšdami turto, o ne dvasinio tobulumo, nors aišku kaip dienà, kad mûsø laimei kur kas svarbiau yra tai, kas mes esame, o ne kà mes turime. O kiek žmoniø nuo aušros iki sutemø be atokvëpio, kaip tos skruzdës, dirba, pluša – kad tik dar padidintø jau nemažà savo nuosavybæ. Jiems svetima viskas, kas nesusijæ su šiuo ribotu tikslu, su tais bûdais, kaip jo siekti: jø siela tuščia, užtat jautri nedvasiniams dalykams. Patys vertingiausi – dvasiniai – malonumai jiems neprieinami: šiuos jie mëgina pakeisti atsitiktiniais, jusliniais, kuriems nereikia daug laiko, bet tik pinigo, retsykiais jiems nepagailimo. Toks žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jeigu viskas gerai sekësi, iš tikrøjø turi kalnà pinigø, o šiuos dar labiau gausinti ar prašvilpti perleidžia ápëdiniams. Toks gyvenimas, nors ir nugyventas rimtu, oriu veidu, irgi yra kvailas, kaip ir tas, kurá simbolizuoja žvangučiais apkarstyta juokdario kepurë. Vadinasi, gyvenimo laimës pamatà sudaro tai, kuo pats žmogus yra. Bet kadangi laimës gyvenime šiaip jau mažoka, tai dauguma žmoniø, kuriems nereikia kvaršinti sau galvos dël duonos kàsnio, išties yra tokie pat nelaimingi, kaip ir tie, kurie priversti stumti vargo dienas. Tø daugelio dvasinio gyvenimo tuštybë, màstysenos lëkštumas, sielos skurdas stumia juos á panašiø á save draugijas, nes similis simili gaudet10. Viskas prasideda nuo to, kad kartu imama vaikytis trumpalaikiø pramogø ir pasilinksminimø, kuriuose iš pradžiø ieškoma jusliniø malonumø, ávairaus pasitenkinimo, kol galiausiai nusiritama á paleistuvystæ. Ne vienas pinigingø tëvø sûnelis, pradëdamas savarankiškà gyvenimà turtuoliu, dažnai per neátikëtinai trumpà laikà

. . . L 19 J . . .

prašvilpia didžiulá palikimà, o dël to pražûtingo išlaidumo iš tikrøjø yra kaltas vien nuobodulys, kurá sukelia kà tik minëtas dvasios skurdas ir tuštybë. Toks jaunikaitis ážengë á pasaulá, iš šalies žiûrint, kaip turtingas žmogus, bet dvasia skurdžiaus, todël paskui veltui stengësi medžiaginá turtà paversti dvasiniu, norëdamas viskà gauti iš išorës, – kaip tie seniai, kurie mano pasisemti stiprybës, uostydami jaunø merginø pirdalà11. Taip dvasinis skurdas galiausiai priveda ir prie visiško neturto. Apie tai, kokios svarbios kitos dvi žmogaus gyvenimo gërybiø kategorijos, nebereikia në sakyti: turto vertæ šiais laikais visi taip pripažásta, kad nieko nauja čia nepridursi. Trečioji kategorija – kitø nuomonë apie mus, – palyginti su antràja, yra sunkiai apčiuopiama. Tačiau garbe, t. y. geru vardu, turi rûpintis kiekvienas, geisti tarnybinio rango – tik tie, kurie tarnauja valstybei, o šlovës – vos vienas kitas. Šiaip jau garbë laikoma neákainojamu gëriu, šlovë – pačia brangiausia vertybe, kokià žmogus iš viso gali ágyti – išrinktøjø aukso vilna, na, o tarnybinis rangas nebent kvailiui bûtø svarbesnis už turtà. Beje, tarp antrosios ir trečiosios kategorijø esama vadinamojo sàveikos santykio: jei teisingi Petronijaus žodžiai „habes, habeberis“12, tai teisinga ir priešinga mintis: palanki kitø nuomonë, kad ir kokia forma reiškiama, padeda tapti turtingam.

. . . L 20 J . . .

2 s k y r i u s

Apie tai, kuo žmogus yra

. . . L 21 J . . .

Iš principo jau ásitikinome, kad tai, kuo žmogus yra, prie jo laimës prisideda kur kas svariau nei tai, kà jis turi, arba kuo yra laikomas. Juk visada svarbu, kuo žmogus yra ir kas sudaro jo esmæ, nes jo individualybë lydi já kiekviename žingsnyje ir nuspalvina visus jo išgyvenimus. Šiaip ar taip, žmogaus dvasinio pasitenkinimo šaltinis pirmiausia yra jis pats; tai pasakytina apie fizinius, o juo labiau apie dvasinius malonumus. Todël angliškas posakis „to enjoy ones’s self“ yra labai taiklus; pavyzdžiui, kai sakoma he enjoys himself at Paris, reikia suprasti, kad ne „Paryžius já žavi“, o kad „jis žavisi Paryžiumi“. Taigi jei individualybë skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangûs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis. Todël ir džiaugsmuose, ir varguose – išskyrus dideles nelaimes – žmogui nepalyginamai svarbiau ne tai, kas gyvenime nutinka, o tai, kaip jis viskà suvokia, kitais žodžiais tariant, visais atžvilgiais lemia jo pagavumo pobûdis ir laipsnis. Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia, žodžiu, – asmenybë ir jos vertë yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimës ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita – šalutiniai veiksniai, todël jø aktyvumà galima nuslopinti, o asmenybës veikimo nesustabdysi niekada. Kaip tik dël tos priežasties asmeniniø pranašumø pavydas yra pats negailestingiausias ir labiausiai slepiamas. Tik màstysena

. . . L 23 J . . .

lieka pastovi ir nekintama, tik asmenybë veikia be perstojo, nuolatos, stipriau ar silpniau reikšdamasi kiekvienà akimirkà, o visa kita išnyra vien protarpiais, ribotà laikà, bet – ir tai svarbiausia, – taip pat kinta ir mainosi; todël Aristotelis ir sako: η γαρ φυσισ βεβαια, ου τα χρηματα (nam natura perennis est, non opes)13 (Eth. Eud. VII, 2 [Eudemo etika]). Štai kodël iš pašalio užgriuvusià nelaimæ iškenčiame nepalyginamai santûriau už tà, dël kurios esame kalti patys: likimas gali pasikeisti, mûsø asmenybë – niekada. Tad subjektyviosios savybës, tokios kaip puikus charakteris, gera galva, vykæs temperamentas, linksmas bûdas ir dailus stotas bei sveikas kûnas, žodžiu, mens sana in corpore sano14 (Juvenal. Sat. X, 356), mûsø laimei yra pačios svarbiausios ir bûtiniausios, todël turime kur kas daugiau rûpintis jas ugdyti ir saugoti, nei siekti turto ir garbës. Iš viso to, kà išvardijome, labiausiai mus daro laimingus linksmas bûdas, nes ši puiki savybë kiekvienà akimirkà atsilygina pati savimi. Kas yra linksmas, visuomet turi priežastá toks bûti: o toji priežastis – ne kas kita, kaip pats tas bûdas. Nerasi kitos savybës, galinčios taip tobulai pakeisti bet koká kità gërá, bet ji pati – niekuo nepakeičiama. Tarkime, žmogus jaunas, gražus, turtingas ir gerbiamas; norëdami nustatyti, ar jis laimingas, turime dar paklausti, ar jis linksmas; jei paaiškëja, kad linksmas, tada visai vis tiek, ar jis jaunas, senas, tiesus ar kuprotas, vargšas ar turtuolis – jis yra laimingas. Kartà ankstyvoje jaunystëje man pakliuvo á rankas kažkokia sena knyga ir joje perskaičiau teiginá: „Kas daug juokiasi, tas laimingas, kas daug verkia, tas nelaimingas.“ Mintis išties labai naivi ir, matyt, dël to, kad tokia paprasta, iki šiol išliko

. . . L 24 J . . .

atmintyje, nors šiaip ji – gryniausias truizmas ir nieko daugiau. Taigi, kai tik pasirodo giedra nuotaika, visuomet jà reikia sutikti išskëstomis rankomis, nes nebûna, kad ji ateitø ne laiku; o mes dažnai abejojame, atverti jai vartus ar ne, nes norime pirma sužinoti, ar esama dël ko jaustis patenkintiems; arba mes baiminamës, kad ji trukdys mûsø rimtoms mintims ir svarbiems rûpesčiams, nors toli gražu dar neaišku, kà tuo nuogàstavimu pageriname, o puikios nuotaikos teikiama nauda yra tiesioginë ir akivaizdi. Tik jà vienà galima palyginti su gryna laimës moneta, visa kita – popieriniai banknotai; tik ji viena daro laimingà dabar, todël yra didžiausias gëris toms bûtybëms, kurios egzistuoja nedalomoje dabartyje tarp dviejø laiko begalybiø. Todël labiausiai už viskà reikëtø geisti šio lobio ir paskui já gausinti. Juk seniai árodyta, kad niekas taip negadina nuotaikos kaip turtas ir niekas jos taip nekelia kaip sveikata: paprasti, fiziná darbà dirbantys žmonës, ypač kaimiečiai, visuomet linksmi ir patenkinti, o turtuoliø ir kilmingøjø veidai dažniausiai rûškani ir apsiblausæ. Vadinasi, daugiausia turëtume stengtis saugoti sveikatà, o kai ji puiki, ir nuotaika bus giedra. Bûdai, kaip sveikatà tausoti, yra paprasti: vengti visokiø ekscesø ir nesaikingumø, stipriø ir nemaloniø emocijø, taip pat per didelës ir ilgai trunkančios dvasinës átampos, kasdien bent dvi valandas kaip reikiant pajudëti gryname ore, dažnai maudytis šaltame vandenyje, laikytis kitø panašiø higienos bei profilaktikos taisykliø. Kasdien reikiamai nepamankštinus kaulø, neámanoma likti sveikam, nes bûtina visø gyvybës procesø sàlyga – judëjimas: tiek tø kûno daliø, kuriose jie vyksta, tiek viso

. . . L 25 J . . .

organizmo. Todël Aristotelis teisus sakydamas: ο βιος εν τη κινησει εστι15. Gyvybë – tai judëjimas, jame glûdi

jos esmë. Kiekvienoje kûno kertelëje viskas be perstojo juda ir kruta: širdis, atlikdama sudëtingus traukimosi ir plëtimosi judesius, plaka nenuilsdama – savo dvidešimt aštuoniais dûžiais ji varinëja visà kraujà didžiuoju ir mažuoju kraujotakos ratais; plaučiai be paliovos pumpuoja orà tarsi garo mašina; žarnos nuolat daro motus peristalticus16, liaukos vis siurbia ir išskiria sekrecijas, net smegenys po du kartus sujudinamos – kiekvienu pulso tvinksniu ir oro ákvëpimu. Jeigu, tarkime, fizinio judëjimo visai nëra – o taip esti nesuskaičiuojamai daugybei sëdimo gyvenimo bûdo žmoniø, – tuomet kyla klaiki ir pražûtinga išorinës ramybës ir kûno vidinio krutulio nedermë, nes nenutrûkstamas vidinis judëjimas nori bûti šiek tiek remiamas ir išorinio: minëtoji nedermë yra panaši á žmogaus bûsenà, kai dël kokio nors afekto širdy ima virti, o tø jausmø nevalia niekam parodyti. Net medžiai negali dailiai augti, nejudinami vëjo. Čia tinka taisyklë, kurià patogiausia išreikšti lotyniškai: Omnis motus, quo celerior, eo magis motus17. Kokiu mastu mûsø laimë priklauso nuo žvalios nuotaikos, o toji – nuo sveikatos, ásitikiname palyginæ áspûdžius, kuriuos mums sukelia tos pačios išorinës aplinkybës arba ávykiai, kai esame sveiki ir tvirti ir kai dël ligos patys savæs neapkenčiame. Laimingus ar nelaimingus mus daro ne objektyvûs daiktai, ne tai, kokie jie yra iš tikrøjø, o tai, kaip juos suvokiame. Visai tà patá sako ir Epiktetas: Ταρασσει τους ανδρωπους ου τα πραγματα. Αλλα τα περι των πραγματων δογματα (commovent homines non res, sed de rebus opiniones)18.

. . . L 26 J . . .

„...taigi tas, kuris nemëgsta vienatvës, nemëgsta ir laisvës, nes laisvas esi tik bûdamas vienas.“