Gyvenimas be šešėlio
25
Kad bent angelai ją mylėtų
Kai Angela pirmą kartą atėjo pas mane, atrodė labai prastai. Nors jau rudenėjo, lauke buvo beveik dvidešimt penki šilumos, ji dė vėjo juodą dukslų megztinį, segėjo juodą sijoną ir ryšėjo skarelę. Kaip Žemaitė. Tiesa, juokas, žiūrint į ją, neėmė. Akys ir visas vei das paburkęs nuo ašarų. Ir greičiausiai piktnaudžiavimo alkoholiu. Aukos veidas, anot veidoskaitos. Jei imtume vieną šansą iš milijo no, kad ant galvos nukris plyta, – ji nukristų Angelai ant galvos. Žiūrint ezoteriškai, matyt, šis gyvenimas – jos skolų atidavimo laikas. Dvasinių skolų. Bet grįžkime prie šios realybės. Coliukės sudėjimo. Metų apie penkiasdešimt. Nusprendė kreiptis pagalbos paskatinta draugės, kuriai atsibodo klausytis jos nuolatinio ver kimo ir užsitęsusių kliedesių po vyro mirties. Sakytum, tas vyras buvo labai geras, bet kad ne. Bent jau pastaruosius dešimt metų. Jis psichologiškai ir visaip kitaip smurtavo ir gėrė. Bet čia, matyt, pasitvirtina išmintis, kuri sako, kad gero vyro moteris gedi vidutiniškai vienus metus, o blogo – visą likusį gyvenimą.