lidija kostina
Iš rusų kalbos vertė Viktorija šenbergs
Alijošius – priemonė atskleisti nežinomoms organizmo galimybėms Įžanga Yra dvi alijošių rūšys: viena rausva ir ši. Jeigu jį perlauši, tai panašus į kepenis jis bus – „hepatitu“. Jis vadinsis priemone, turinčia galios didžios. Regis, dar naudingesnis, nei juodesnis kaip derva, perlaužtas. Odas iš Meno
M
edėjantis alijošius (alavijas, šimtametis, daktaras) – lot. Aloe arborescens – priklauso plėnūninių (lot. Asphodela-
ceae) šeimai. Manoma, kad žodis aloe atkeliavo į Europą iš arabų kalbos ir reiškia daugiametį sultingą augalą mėsingais lapais bei stiebu, galintį ištverti ilgalaikę sausrą. Arabų kalba (seniausia semitų) alijošius vadintas si–bu–ru. Iš čia kilęs arabiškas sabr arba saber pavadinimas, reiškiantis kan-
trybę, ištvermę. Arabai alijošių laikė ištvermės simboliu, todėl sutirštintoms ant ugnies alijošiaus sultims jie taip pat suteikė
6
Lidija Kostina
pavadinimą – „sabūras“. Ši ištvermės ypatybė nuo senų laikų stebino ir žavėjo žmones. Asirijoje ir Babilone (2000 m. pr. Kr.) alijošių naudojo namų durims puošti. Virš įėjimo į naujus namus kabindavo alijošiaus šakelę. Kabantys virš durų alijošiai augdavo be vandens po kelerius metus ir net žydėdavo. Šis senas paprotys kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse išlikęs iki šiol. Aiškinamas jis magiškomis galiomis, tarsi būdingomis alijošiui. Manyta, kad kabantys virš įėjimo augalai užtikrina ilgą ir sėkmingą namiškių gyvenimą. Kaip gydomoji priemonė alijošius buvo žinomas senovės Egipte, kur jį naudojo priemonėms mirusiesiems balzamuoti. Gerokai išsamesnių žinių apie alijošiaus gydomąsias galias pateikia antikos autoriai Dioskoridas ir Plinijus. Ilgai graikai turėjo labai brangiai mokėti už alijošių. Tada Aleksandras Makedonietis, savo mokytojo garsaus filosofo Aristotelio patarimu, ėmėsi užkariauti Sokotros salos. Ši sala tuo metu garsėjo savo sabūru, išvežamu į daugelį pasaulio šalių. Salos gyventojai gamino jį sutirštindami sultis, kurios buvo gaunamos iš ten augančių alijošių. Užkariavus salą ten buvo apgyvendinti graikai, o vietiniai paversti vergais. Apie plačiai naudojamas alijošiaus sultis antikos laikais rašė Dioskoridas: „Sutirština ir išdžiovina žaizdas, sužadina miegą, išgydo kūno, burnos, lytinių organų žaizdas, stabdo plaukų slinkimą. Valo tulžį ir gydo geltą, gera priemonė nuo nudegimų ir patinimų.“ Galenas įtraukė sabūrą į „ilgo gyvenimo eliksyro“ sudėtį. Avicena pastebi: „Iš tiesų sabūras – pats tinkamiausias laisvinamasis preparatas.“
gydantis alijošius
7
Viduramžiais Odo iš Meno knygoje „Apie žolelių ypatybes“ nurodoma: Iš galvos sąstingį valo, iš skrandžio ir organų, Švelniai per pilvą jis valo kenksmingą drėgmę. Dargi išvalo ir tulžį, kepenims jis naudingas. Šviežią žaizdą nuo puvinio saugo, pabarstyti ant jos Šios žolelės milteliai, išdžiovina ir gydo... Senovės mokslininkai nežinojo apie dabar paplitusį medėjantį alijošių (alaviją). Jo gimtinė buvo Kapo sritis Pietų Afrikoje. Graikai ir arabai skyrė tris alijošiaus rūšis ir atitinkamai tris sulčių rūšis: Sokotros, arabiškas ir įprastas (Samangano). Būdingiausias skiriamasis bruožas – sulčių atspalvis: nuo beveik bespalvio iki rausvo. Avicena pastebi: „Geriausias sabūras – Sokotros. Jo sultys panašios į šafranų sultis, kvapas – toks kaip miros, o arabiškas sabūras nusileidžia jam geltonumu, sodrumu ir blizgesiu, bet yra gerokai lipnesnis ir kietesnis. Samangano sabūras nemaloniai kvepia, jis gelsvas ir neblizgus. Laikui bėgant sabūras tamsėja.“ Sulčių gavimo būdai skirtingose šalyse varijavo. Vienas seniausių toks: nupjautus stambius lapus išdėliodavo ant duobės kraštų nupjautais kotais žemyn. Per kelias valandas sultys pačios ištekėdavo ir susikaupdavo duobėje, paskui jas palikdavo saulėje. Praėjus tam tikram laikui sultys virsdavo tiršta mase, kurią dar garindavo, kad visiškai neliktų vandens. Šis procesas trukdavo kelis mėnesius. Skaičiuojama daugiau kaip 300 alijošių rūšių. Labiausiai paplitusi rūšis – tikrasis alijošius (lot. Aloe vera). Jo gimtinė nežinoma. Nuo senų laikų ši rūšis buvo auginama visame Viduržemio jūros
8
Lidija Kostina
regione. Ispanai atgabeno ją į Pietų Ameriką. Ten augalas taip pat labai plačiai paplito ir atrado antrąją gimtinę Barbadoso saloje. Visoje Europoje jis žinomas kaip kambarinis augalas. Medėjančio alijošiaus (alavijo) gimtinė (lot. Aloe arboresceus) yra Pietų Afrikos Karu dykuma. Ši rūšis europiečiams tapo žinoma tik XV amžiaus pabaigoje – keliaujant portugalų jūreiviui Bartolomėjui Diasui. Šiuo metu džiovinto alijošiaus sultys – sabūras – naudojamos retai, daugiausia kaip laisvinamoji priemonė, tačiau tapo populiarūs kiti alijošiaus preparatai, pagaminti iš koncentruotų alijošių sulčių derinant su kitais komponentais. Ypatingas šiuolaikinės medicinos dėmesys skiriamas grupei preparatų, vadinamų biogeniniais stimuliatoriais. Juos išrado mokslininkas akademikas V. Filatovas. Jis nustatė, kad visi gyvi audiniai, patekę į nepalankias sąlygas, gali pasigaminti medžiagų, palaikančių gyvybingumą tomis netinkamomis sąlygomis. Stimuliuojamojo audinio gabalėlius perkėlus į sergantį organizmą, biogeniniai stimuliatoriai gali greitai pasipriešinti ligai ir net padėti visiškai pasveikti. Gydytojai biogeninius stimuliatorius priskiria prie nespecifinio poveikio preparatų, kitaip tariant, prie tų, kurie veikia visą organizmą. Vienas garsiausių yra skystas alijošiaus lapų ekstraktas ampulėmis – jis dažniausiai naudojamas sergant akių ligomis. Apie tokią ypatybę kalbama ir jau minėtoje Odo iš Meno knygoje apie žoleles: „Be to, ir akims, patikėk, neatsiras vaisto geresnio.“ Biogeniniu stimuliatoriumi gali būti bet koks gyvas audinys, visgi alijošius pasirinktas todėl, kad jo lapai gali ilgai išsaugoti
gydantis alijošius
9
gyvybingumą nepalankiomis sąlygomis ir nenuvysti. Tai buvo pastebėta dar senovėje. Stimuliacijai lapai laikomi tamsoje nuo 4 iki 8 ºC temperatūroje dvylika parų. Liaudies medicinoje populiarios įvairios alijošiaus rūšys, auginamos kaip kambarinės gėlės. Apie tai liudija ir augalo vadinimas daktaru. Įdomu, kad liaudies medicina rekomenduoja prieš naudojant lapus augalo nelaistyti visą savaitę. Tai, remiantis šiuolaikinėmis žiniomis apie biogeninius stimuliatorius, sudaro augalui nepalankias sąlygas ir kartu suaktyvina biogeninių stimuliatorių sintezę. Kvėpavimo takų ligoms gydyti ir visam organizmui stiprinti rekomenduojamas mišinys iš 1,5 kg stimuliuotų alijošių lapų sulčių, 1,25 kg gegužės medaus ir 3,5 l kagoro vyno. Mišinys supilamas į tamsų stiklainį ir laikomas penkias dienas tamsioje vietoje. Geriama po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną prieš valgį. Medėjantis alijošius (alavijas) – stambus daugiametis augalas, gimtinėje išaugantis iki 10 m aukščio. Apatinė stiebo dalis medėja ir palaipsniui netenka lapų, tad lapų skrotelė išlieka tik ūglio viršūnėje. Lapai stambūs, mėsingi, siauri ir ilgi, apsupę stiebą. Lapų paviršius įlinkęs, padengtas melsvomis apnašomis. Kambario sąlygomis žydi labai retai, nes žydėjimo metu (gruodis–sausis) šviesos ir šilumos nepakanka. Dėl to gimė liaudiškas augalo pavadinimas – šimtametis (žydi kartą per šimtą metų). Pietiniuose regionuose ir ant apšviestų palangių, taip pat oranžerijose alijošius žydi kasmet. Be to, iš vieno ar kelių viršutinių lapų pažastų išauga ilgas žiedynkotis su stambiais (iki 50 cm) pumpurais – rausvai geltonais žiedais. Vaisių kambario ar oranžerijos sąlygomis augalas neveda. Norint gauti pramoniniu būdu gaminamus preparatus,
10
Lidija Kostina
alijošiai auginami subtropiniuose Užkaukazės ir Centrinės Azijos regionuose. Vaistinė žaliava – lapai ir šoniniai ūgliai – pradedama rinkti vasaros pabaigoje ir renkama tol, kol augalas yra atvirame grunte. Žaliava perdirbama šviežia, lapai dar ir džiovinami. Lapuose yra gliukozidų, antraceno darinių, karčiųjų medžiagų, vitaminų ir fitoncidų.
Ilgaamžiškumo eliksyras
A
lijošius priskiriamas tam nedaugeliui vaistinių augalų, kurie tiesiogine šio žodžio prasme ištisus metus yra mums po ranka. Liaudies jis vadinamas šimtamečiu ir auginamas tiesiog ant palangės. Senovėje dažniausiai jį naudojo žaizdoms ir odos ligoms gydyti, tačiau gydomosios alijošiaus ypatybės vien tuo neapsiribojo. Istoriniai dokumentai liudija, kad augalas sėkmingai naudotas senovės egiptiečių, romėnų, arabų, graikų ir kinų ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip kosmetinė priemonė. Pavyzdžiui, net Egipto faraonė Kleopatra, garsėjusi savo grožiu, vertino alijošių ir savo odą lepindavo paruoštais iš jo kremais bei tepalais. Rusijoje alijošių sultys įtrauktos į senovinį ilgaamžiškumo eliksyrų sąrašą. Žvejai ir jūrininkai, saugodami savo valtis ir medinius laivus nuo įvairių padarų, ryjančių medieną kirminų, mikroorganizmų ar kenksmingų kriauklelių, moliuskų, į vandeniui atsparius dažus, kuriais dažydavo plaustus, įmaišydavo alijošių sulčių. Tyrinėjant gydomąsias šio augalo ypatybes, nustatyta, kad alijošių sultys skatina audinių regeneraciją, stimuliuoja apsaugines
gydantis alijošius
11
organizmo funkcijas, pasižymi baktericidiniu poveikiu, užkerta kelią uždegimui. Be žaizdų ir nudegimų, juo gydoma leukemija, burnos ertmės ligos, bronchinė astma, diabetas, alergija, pūslelinė, psoriazė, spuogai. Sergant chronišku gastritu, užkietėjus viduriams, esant skrandžio opai, po dizenterijos, taip pat imunitetui stiprinti ir apetitui gerinti, rekomenduojama vartoti po 1–2 arbatinius šaukštelius šviežiai spaustų alijošių sulčių du tris kartus per dieną, likus 30 min. iki valgio. Esant chroniškam vidurių užkietėjimui, sergant gastritu, taip pat kai stipriai pučia vidurius, gaminamas gydomasis mišinys: 100 ml alijošiaus sulčių ir 100 g medaus. Mišinys laikomas tris valandas ir vartojamas po 1 arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną. Kad būtų galima ilgai laikyti ir naudoti alijošių sultis, paprastai jos konservuojamos spiritu. Tokios alijošių sultys ypač veiksmingos sergant gastritu, kai sumažėjęs rūgštingumas ir užklupus chroniškam kolitui. Šviežiomis alijošių sultimis gydoma sloga: į kiekvieną nosies ertmę lašinama po penkis lašus sulčių kas dvi tris valandas dvi tris dienas. Esant burnos gleivinės uždegimui ir pasireiškus opiniam stomatitui, šviežiomis alijošių sultimis rekomenduojama skalauti burną ir gerklę. Kai organizmas nusilpęs, pasireiškia bendras silpnumas, sergama tuberkulioze ir po operacijų, naudinga vartoti alijošių sultis, sumaišytas su citrinų sultimis, medumi, sviestu ir graikinių riešutų branduoliais pasirinktomis proporcijomis.
12
Lidija Kostina
Vis dėlto medicinos reikmėms naudojamos ne tik alijošių sultys. Šis augalas pasižymi standinamuoju poveikiu, tad juo galima perdžiovinti odą, ypač gleivinę. Todėl dažnai vietoj alijošių sulčių naudojami milteliai, gauti iš džiovintų augalo lapų, taip pat skysti ekstraktai, mišiniai ir sirupai. Alijošių milteliai – tai puiki laisvinamoji priemonė. Jais taip pat apibarstomos pūlingos žaizdos. Kaip laisvinamąją priemonę, esant stipriam vidurių užkietėjimui, galima naudoti tokį mišinį: 150 g sausų susmulkintų alijošių lapų suberti į 300 g pašildyto, bet neužvirinto medaus. Mišinį atvėsinti, palaikyti parą šiltai įvyniojus, vėl pašildyti iki 70 ºC temperatūros, perkošti ir gerti po 1–2 arbatinius šaukštelius ryte, kai skrandis tuščias, likus valandai iki valgio. Skysti alijošių ekstraktai vartojami kaip biostimuliatoriai, taip pat skiriami sergant skrandžio, dvylikapirštės žarnos opa ir bronchine astma. Pastebėta, kad skystas alijošių ekstraktas skatina kraujo pritekėjimą į mažąjį dubenį, vyrams palengvina erekciją. Tačiau esant lytinių organų uždegimui, jo naudoti negalima. Imunitetui stiprinti ir virškinamojo trakto ligoms gydyti nuo senų laikų naudojamas mišinys, pagamintas iš šviežių, mėsmale sumaltų alijošių lapų ir tokio pat kiekio natūralaus medaus. Tokį mišinį dera vartoti po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną, likus 30 min. iki valgio, užgeriant 0,5 stiklinės šilto virinto vandens. Gydymo kursas – trys savaitės. Po dešimties dienų pertraukos gydymo kursą reikia pakartoti. Namų sąlygomis švieži alijošių lapai plačiai naudojami gydant visus įmanomus odos pažeidimus (opas, taip pat ir trofines),
gydantis alijošius
13
nudegimus (taip pat ir saulės), egzemą, dermatitą, kraujosruvas, mėlynes, įpjovimus ir įdrėskimus. Alijošių lapai dedami ant pažeistos vietos ir ši subintuojama. Be to, alijošius gali būti naudojamas kankinant rėmeniui, sergant tuberkulioze, gydant spindulinę ligą, net ankstyvosios stadijos skrandžio ir žarnyno vėžį. Alijošius – gana nereiklus augalas, kad augtų, jam tereikia saulės ir šilumos. Tad geriausiai alijošius auga vazone ant palangės: pro langą jį apšviečia saulė, o žiemą iš apačios šildo radiatoriai. Vasarą alijošiaus vazoną galima išnešti į kiemą arba pavėsinę, arba išvežti į sodą. Auginant alijošių vaistams reikia atminti, kad dvi tris savaites prieš nupjaunant lapus jo negalima laistyti. Jeigu iš nupjautų lapų bus gaminamos sultys vadinamajai biogeninei organizmo stimuliacijai, tokiu atveju nupjautus lapus 15–20 parų reikia laikyti viršutinėje šaldytuvo lentynoje esant 2–4 ºC temperatūrai arba 9–15 parų susuktus į tamsų popierių esant 6–8 ºC temperatūrai. Tuomet lapai gamina ypatingas aktyviąsias medžiagas – biogeninius stimuliatorius. Dėl jų alijošius gerina žmogaus organizmo gyvybines funkcijas. Sultys ir skysti ekstraktai, paruošti iš tokių lapų, pasižymi didesniu efektyvumu. Norint išgauti sultis, lapai nuplaunami, nuvalomi dygliukai, susmulkinami ir sumalami mėsmale. Štai vienas receptas, kaip paruošti skystą alijošiaus ekstraktą: susmulkinti šaldytuve reikiamą laiką palaikytus lapus, pridėti pilną stiklainį, užpilti vandeniu, palaikyti mėnesį, padėjus stiklainį į viršutinę šaldytuvo lentyną, tada gerti po 1 arbatinį šaukštelį šio ekstrakto valgant arba po valgio, neužgeriant vandeniu.
14
Lidija Kostina
Anksčiau manyta, kad gydomosiomis ypatybėmis pasižymi tik augalo, pasiekusio trejų metų amžių, lapai. Dabar mokslininkai įrodė, kad net šoniniai ūgliai (vaikučiai) gali būti naudojami gydymui. Alijošius dauginasi lengvai. Šoniniai ūgliai, kurių dydis nuo 3 iki 5 cm, greitai įleidžia šaknis, ypač jeigu prieš sodinant buvo laikyti šiltoje patalpoje iki tol, kol nupjautos ūglių dalys padžius. Prieš sodinant augalus į vazonus įberiama grunto, susidedančio iš vaisingos žemės, humuso ir smėlio mišinio santykiu 3:1:0,5. Kol augalas išleidžia šaknis, tai užtrunka nuo 25 iki 30 dienų, būtina saikingai, bet dažnai laistyti kas keturias penkias dienas. Paprastai gydomiesiems tikslams naudojami stori, gerai išsivystę apatiniai ir viduriniai augalo lapai. Be to, jie ne pjaunami, o atsargiai atskiriami nuo stiebo, kad nebūtų prarastos sultys. Atskirtus lapus rekomenduojama supakuoti į dvisluoksnį maišelį. Vidinis maišelio sluoksnis turi būti popierinis, o išorinis – medžiaginis. Tuomet alijošiaus lapai, laikomi šaldytuve, nepraranda savo gydomųjų ypatybių dvejus metus. Įprasta vartoti alijošių įvairių negalių gydymui, tačiau dabar daugelis geria alijošių sultis profilaktiškai. Net žmonės, nesiskundžiantys sveikata, rytais išgeria po 1 valgomąjį šaukštą alijošių sulčių, praskiestų vaisių sultimis, ir pastebi, kad pagerėja virškinimas, padidėja darbingumas, atsiranda daugiau energijos. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad nors šis augalas laikomas nekenksmingu, alijošių preparatai nerekomenduojami nėščiosioms, sergantiems inkstų uždegimu, kepenų, tulžies pūslės ligomis, jų negalima vartoti esant kraujavimui iš gimdos, cistitui, hemorojui. Naudojant alijošių lapų užpilą, reikia būti atsargiems, nes didelė alijo-
gydantis alijošius
15
šių sulčių dozė gali neigiamai veikti kepenis. Nekenksminga dozė yra trys kartai per dieną po 1 arbatinį šaukštelį, likus 1–2 val. iki valgio. Nepatartina vartoti alijošių daugiau kaip du mėnesius iš eilės. Alijošių taip pat negalima naudoti esant pernelyg gausioms mėnesinėms, sergant širdies ir kraujagyslių ligomis ir patiriant paūmėjimo stadiją. Tad alijošius gali būti ir draugas, gelbėjantis nuo nelaimės, ir negailestingas priešas. Viskas priklauso nuo jūsų pačių.
Alijošius – karališkojo kraujo augalas
G
arsus brazilų mokslininkas, tyrinėjantis alijošių, Brazilijos nacionalinės premijos laureatas Michaelis Poizeras savo knygoje „Alijošius – vaistažolių karalius“ (San Paulas, 2000 m.) pasakoja apie platų alijošiaus panaudojimą diabetui gydyti. Šios nuostabios augalo galios paaiškėjo visai neseniai – devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai iš Tailando, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Brazilijos įrodė, kad alijošius (jo sultys, karti žievelė ir lapai) sumažina cukraus kiekį kraujyje greičiau ir efektyviau nei daugelis kitų, paprastai rekomenduojamų preparatų. Alijošių sultys stimuliuoja kasos liaukas, gaminančias insuliną. Geri rezultatai pasiekiami gydant uždegimus, negyjančias žaizdas ir patinimus, dėl kurių dažnai kenčia diabetikai. Tad daugelis mokslininkų rekomenduoja alijošiaus terapiją, o ne tradicinius cukrinio diabeto gydymo metodus.
16
Lidija Kostina
M. Poizeras siūlo brazilišką receptą, deja, nepatikslindamas kiekio: alijošius (sultys ir būtinai karti lapų žievelė), medus ir alkoholis. Alisa Beringer savo knygoje (Miunchenas, 2003 m.) tokiu pat pavadinimu kaip ir M. Poizero knyga rekomenduoja diabetikams reguliariai vartoti po 1 arbatinį šaukštelį alijošių sulčių rytais ir pusiaudienį.
Cheminė alijošių sulčių ir lapų sudėtis
M
edėjantis alijošius auginamas kaip vaistinis augalas drėgnose subtropinėse klimato juostose (Kaukaze ir Centrinėje Azijoje), žiemai persodinamas (su šoniniais ūgliais) į uždarą gruntą. Augančių laukuose alijošių lapai skinami iki penkių kartų per sezoną, o uždarame grunte lapų rinkimas tęsiamas ir žiemą, ir pavasarį. Ką tik nuskinti lapai dedami po 15–20 kg į ventiliuojamas (su anga) dėžutes ir siunčiami perdirbti į farmacijos gamyklas. Šimtametis labai paplitęs kaip kambarinis augalas, pasiekiantis 70 cm aukštį, o jo lapai būna iki 20–40 cm ilgio. Alijošiaus gydomųjų ypatybių unikalumą, kaip tvirtina mokslininkai, nulemia pusiau permatomas gelis – želė, esanti lapuose, – tai yra vadinamoji gydomoji medžiaga. Šis pavadinimas slepia natūralų produktą, gaminamą iš augalo sulčių, kuris telkiasi būtent išorinėje dalyje – grubiame lapo paviršiuje. Apdorojant, t. y. džiovinant, valant ir smulkinant, susidaro karti kieta masė,
gydantis alijošius
17
kurios sudėtyje yra dervų, specialių biologiškai aktyvių medžiagų – antrachinonų ir antraglikozidų. Kristaliniai antraglikozidai, įeinantys į alijošių ekstrakto ir sabūro sudėtį, gavo aloino pavadinimą. Aloinas – karti medžiaga, pasižyminti plačiai minimu laisvinamuoju efektu. Pagrindinė jo sudedamoji dalis yra antrachinono glikozidas barbaloinas, arba kaip vadina farmakologai – aloeemodin. Laisvinamasis šios medžiagos poveikis buvo toks stiprus, kad reikėjo neutralizuoti padarinius, dėl to aloinas buvo maišomas su kitomis sudėtinėmis dalimis. Taip pat žinoma, kad aloinas pasižymi nuostabiomis ypatybėmis, apsaugančiomis nuo saulės, tad naudojamas kaip komponentas kosmetikos produktams norint apsaugoti odą nuo tiesioginių ultravioletinių spindulių. Įprasta manyti, kad alijošių gydomosios ypatybės iš dalies nulemtos didelio vandens kiekio (maždaug 96 proc.), esančio jų lapuose, ir kitų sudėtinių dalių: antraglikozidų, aloezino, aloeemodino, nataloino, homanataloino, rabarberono, dervinių medžiagų ir kai kurių eterinių aliejų tipų. Atliekant laboratorinius tyrimus nustatyta, kad gydomąsias augalo ypatybes lemia jo biocheminė sudėtis – neorganiniai junginiai: sodos, kalio, chloro, kalcio, fosforo, taip pat ir organiniai: tokie kaip gliukozė, baltymai, cholesterinas, trigliceridai, salicilio rūgštis, kai kurie kiti mikroelementai. Reikia pastebėti, kad įeinantis į alijošių sudėtį baltymas turi aštuoniolika (iš 23) aminorūgščių. Žinoma, alijošius turi ir vitaminų: A, B grupės, C ir E. Pastaruoju metu vėl padidėjo susidomėjimas alijošiumi. Specia listų nuomone, tai sąlygojo unikali alijošiaus ypatybė „užvesti“ –
18
Lidija Kostina
jis išjudina visus žmogaus organizmo sveikatinimo mechanizmus. Taip pat manoma, kad alijošius efektyvus šalinant daugelį patologinių procesų dėl sinergijos – suderinto visų biocheminių alijošiaus sudedamųjų dalių darbo. Vis dėlto kai kurie specialistai mano, kad iki šių dienų alijošių sudėtyje gali būti kažkoks ypač vertingas ir neįmintas elementas, suteikiantis augalui šių neįtikėtinų gydomųjų ypatybių.
Kaip veikia tikrasis alijošius?
M
edžiagų, esančių tikrojo alijošiaus sudėtyje, sąrašas atsako į kai kuriuos klausimus apie šio nuostabaus augalo efektyvumą ir biocheminį poveikį. Subtilūs biocheminių efektų mechanizmai lieka nežinomi, bet žinomos sudedamosios dalys gali atskleisti jų būdingąsias ypatybes. Be abejonės, visos augalo sudėtinės dalys veikia sinergiškai (veikdamos kartu daro didesnį poveikį). Ateityje nauji tyrimai ir atradimai turėtų paaiškinti alijošiaus sveikatinimo efektą. Be abejonės, tai taps paskata alijošių medicinoje ir sveikatos pramonėje naudoti gerokai plačiau. Antrachinonai – gerai žinomi dėl savo laisvinamojo poveikio. Mokslininkai D’Amiko, Benigni ir kiti praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje aptiko šių medžiagų gebėjimą naikinti bakterijas ir virusus. Alijošiaus antrachinonų kompleksas pasižymi skausmą malšinančiu poveikiu. Alijošių sulčių sudėtyje yra medžiagų, efektyvių sergant chroniškomis odos ligomis ir skatinančių virškinimą. Augalo sudėtyje esančios medžiagos padeda neskausmingai iširti mirusiems audiniams.
gydantis alijošius
19
Saponinai – glikozidai, pasižymi valomuoju ir antiseptiniu poveikiu. Manoma, kad jie blokuoja chininus, įskaitant ir bradikininą – hormoną, laikomą atsakingu už visų uždegimo reakcijų sukėlimą. Šis mechanizmas leidžia paaiškinti nuostabų uždegimą slopinančio alijošiaus efektą. Biologiškai aktyvūs angliavandeniai, tokie kaip heksurono rūgštis ir ramnozės, yra tinkamos sudedamosios dalys biologiniams maisto papildams, gerai įsisavinami organizmo, pasižymi baktericidiniu poveikiu. Mūsų maiste, deja, krakmolo yra daugiau, nei gali su juo susidoroti virškinimo sistema. Alijošių sultys papildo organizmą proteolitiniais fermentais – tokiais kaip katalazė, oksidazė, amilazė, celiulazė, alinazė, skaidančiais krakmolą ir kitas sunkiai įsisavinamas medžiagas. Alfa amilazė žinoma dėl savo uždegimą slopinančių ypatybių. Stabdo audinių uždegimą ir edemą, išsivysčiusius sergant opomis, susižeidus ar patyrus kitokių traumų. Alijošiaus sudėtyje taip pat yra ir neorganinių sudedamųjų dalių – mineralų: kalcio, kalio, natrio, magnio, cinko, vario, chromo. Jie papildo organizmą, bet yra lengvai prarandami patyrus bet kokį stresą. Nepakeičiamos aminorūgštys: lizinas, treoninas, valinas, metioninas, leicinas ir izoleicinas, fenilalaninas – daro alijošių unikaliu produktu žmonėms, alergiškiems baltyminiam maistui. Pakeičiamos aminorūgštys: histidas, argininas, hidroksiprolinas, asparaginas, serinas, glutaminas, prolinas, glicinas, alaninas, tirozinas, o jų taip pat aptinkama alijošių sudėtyje, stimuliuoja imuninę sistemą.
įsigykite
knygą dabar