GRUPĖ

Iš

L

Vilnius, 2022 anglų kalbos vertė Iuc I ja Vakarė

9 1

Pirmas kartas, kai panorau mirti, kai išties ėmiau trokšti, kad mirtis, kaulėta ranka paplekšnojusi per petį, pamotų „štai ten“, automobilyje šalia manęs priekinėje keleivio sėdynėje pūpsojo du „Stanley“ vaisių ir daržovių parduotuvės maišai: kopūstas, morkos, kelios slyvos, varpo formos paprikos, svogūnai ir du tuzinai raudon skruosčių obuolių. Prieš tris dienas užėjusi į teisės mokyklos apskaitos skyrių gavau kortelę su pažangumo reitingu kurse ir tas numeris mane varė iš proto. Pasukusi uždegimo raktelį, luktelėjau, kol trisdešimt dviejų laipsnių karštyje variklis užsives. Iš maišo išsitraukiau slyvą ir pamaigiusi prakandau. Oda buvo stora, bet minkštimas malonaus skonio. Kai per smakrą ėmė varvėti sultys, net nekrustelėjau. Buvo pusė devintos. Šeštadienio rytas. Nereikėjo niekur vykti, nieko daryti. Iki pirmadienio ryto, kai turėsiu prisistatyti į darbo teisės specialistų įmonę „Laird, Griffin & Griffin“, kurioje vasarą atlikau praktiką, neplanavau su niekuo susitikti. Šioje įmonėje apie mano egzistavimą žinojo tik administratorė ir mane priėmęs partneris. Liepos ketvirtoji – trečiadienis, vadinasi, savaitės vidury manęs laukia dar viena dusinanti, tuščio buvimo diena. Pažiūrėsiu, kada vyks 12 žingsnių programos užsiėmimas, vildamasi, kad jam pasibaigus kas nors su manimi norės nueiti išgerti kavos. Galbūt dar kokia vieniša siela užsimanys pažiūrėti filmą ar užkrimsti salotų. Kai atgijęs variklis suburzgė, spustelėjusi greičio pedalą išriedėjau iš stovėjimo aikštelės.

O kad kas nors paleistų šūvį man į galvą.

Širdį glostanti mintis vėsiu vulkaninio stiklo paviršiumi. Jei mir čiau, nebereikėtų sukti galvos, kuo užpildyti likusias keturiasdešimt aštuonias šio savaitgalio valandas, trečiadienio šventinę dieną arba

Christie Tate 10

Prašyme priimti į teisės mokyklą rašiau apie svajonę ginti moteris, kurių kūno linijos neatitinka standartų (jos storos), bet tai nebuvo visiška tiesa. Mano troškimas tapti moterų gynėja buvo nuoširdus, bet ne svarbiausia mokytis paskatinusi priežastis. Nesigviešiau nei čekių su solidžiomis sumomis, nei prabangių kostiumų. Ne. Į teisės

kitą savaitgalį. Nebereikėtų kęsti ilgų deginančios, slegiančios vie natvės valandų žinant, kad tos valandos virs dienomis, mėnesiais, metais. Netektų visą gyvenimą praleisti vienai su maišu obuolių ir trapia viltimi, kad kai kurie išvėpėliai po terapijos užsiėmimų galbūt panorėsMintysepabendrauti.šmėstelėjo neseniai per žinias matytas reportažas apie mirtiną susišaudymą liūdnai pagarsėjusiame Čikagos Cabrini Green kvartale. Automobilį pasukau į pietus Klaiborno gatvės link, paskui –kairėn į Divizioną. Gal kokia atsitiktinė kulka kliudys ir mane. Prašau, nušaukite mane. Šiuos žodžius kartojau lyg mantrą, burtą, maldą, kuri tikriau siai liks neišklausyta – juk buvau dvidešimt šešerių metų baltaodė moteris ir skaistų vasaros rytą sėdėjau dešimties metų senumo bal toje hondoje Accord. Kas gi į mane šautų? Neturėjau jokių priešų. Apskritai beveik neegzistavau. Šiaip ar taip toks troškimas pernelyg smarkiai priklausė nuo aplinkybių – pasiseks ar nepasiseks, nelygu, kaip vertinsi, – bet į galvą lindo ir kitos nekviestos mintys. Iššokti pro viršutinio aukšto langą. Pulti po traukiniu. Stabtelėjusi ties Diviziono ir Larabėjaus gatvių sankryža, apsvarsčiau egzotiškes nius pabaigos scenarijus, pavyzdžiui, masturbuojantis pasikarti, tik kurių galų tuščiai pliauškiau? Tokiam sumanymui buvau pernelyg sugniuždyta.Iškrapščiusi kauliuką, slyvą susigrūdau į burną. Ar tikrai norėjau mirti? Ir kur nuves tokios mintys? Ar tai savižudiški ketinimai? Depresija? Ar savo mintis įgyvendinsiu? O gal ir reikėtų? Nuleidusi langą iš visų jėgų sviedžiau kauliuką.

Pirmąjį praktinį stojamąjį egzaminą į teisės mokyklą laikiau sėdėdama prie darbo stalo, eidama jokių perspektyvų nežadančias sekretorės pareigas. Turėjau magistro diplomą, kuris gulėjo nepanaudotas, ir vaikiną, su kuriuo nesidulkinau. Po daugelio metų Pi terį vadinsiu darboholiku-alkoholiku, bet tuo metu jį laikiau savo gyvenimo meile. Skambindavau jam į darbą pusę dešimtos vakaro, kai jau būdavau susiruošusi miegoti, ir priekaištaudavau, kad jis nie kada neturi laiko man. „Privalau dirbti“, – atšaudavo jis ir baigdavo pokalbį. Kai vėl paskambindavau, nebeatsiliepdavo. Savaitgaliais traukdavome į vietinius barus Vikerio parke, kur jis gurkšnodavo naminį alų. Diskutuodavome apie ankstyvųjų grupės „R. E. M.“ albumų pranašumus, o aš melsdavausi, kad jis visai neapgirstų ir dar įstengtų mylėtis. Bet taip nutikdavo retai. Galop apsisprendžiau, kad visą energiją, skiriamą varganiems santykiams palaikyti, sutelksiu kokiam nors globaliam tikslui. Tame pačiame aukšte dir busi moteris teisę turėjo pradėti studijuoti nuo rudens. „Ar galėčiau pasiskolinti kurią nors tavo testų knygą?“ – paklausiau. Perskaičiau pirmą Profesorėužduotį: per dieną turi priimti septynis studentus ir jiems iš eilės paskirti septynis susitikimo laikus, pažymėtus skaičiais nuo vieno iki septynių.

mokyklą stojau, nes teisininkai dirba ir šešiasdešimt, ir septynias dešimt valandų per savaitę. Nuotolinius vaizdo pokalbius rengia ir per Kalėdų atostogas, o į posėdžius iškviečiami ir Darbo dieną. Teisininkai vakarieniauja prie darbo stalo apsupti bendradarbių, paraitotomis rankovėmis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Jie gali būti susituokę su savo darbu, kuris toks svarbus, kad jie net nepastebi ar nesuka galvos, kad asmeninis gyvenimas tuščias kaip naktinė automobilių stovėjimo aikštelė. Teisininkės darbas galėtų tapti kultūriš kai pagrįsta mano nykaus asmeninio gyvenimo maskuote.

11 GRUPĖ

Teisės mokykla patenkins visus mano troškimus pritapti prie kitų žmonių. Galėsime kartu siekti bendrų tikslų.

Christie Tate 12

Ir vis dėlto. Plušti rengiantis stojamiesiems egzaminams ir vėliau studijuoti teisės mokykloje pasirodė lengviau, nei suprasti, kodėl įsimylėjau Piterį ir kodėl kas vakarą veldavausi į tuos pačius kivirčus.

Paskui buvo surašyti įvairūs teiginiai: „Merės ir Oliverio susitiki mo laikas turi būti šalia“, o „Šeldonui laiką reikia skirti po Urijo“. Užduoties sąlygoje buvo nurodyta, kad į šešis klausimus (su atsa kymų variantais) apie šią profesorę ir painų studentų suskirstymą reikia atsakyti per trisdešimt penkias minutes. Man prireikė beveik valandos. Pusė atsakymų buvo neteisingi.

Būtent taip visuomet įsivaizdavau savo širdies paviršių – lygų, glotnų, prie nieko neprisitvirtinantį. Kur nėra už ko įsitverti. Be įrantų.

Pradėjusi mokytis mergaičių vidurinėje mokykloje Teksase, pirmais metais nusprendžiau lankyti keramikos fakultatyvą. Pradėjo me nuo puodelių lipdymo pirštais, kol pamažu pasiekėme tokį lygį, kai ėmėme dirbti su žiedimo ratais. Mokytoja mus išmokė prie nu lipdytų indų pritvirtinti rankenėles. Norint sukabinti dvi molines detales, pavyzdžiui, rankenėlę ir puodelį, abiejuose paviršiuose rei kėdavo padaryti įrantas. Horizontaliai ir vertikaliai išvagotos molio detalės geriau sukibdavo deginamos krosnyje. Kol mokytoja rodė, kaip skaptuoti įrantas, sėdėjau ant taburetės, laikydama vieną iš savo šviežiai suminkytų „puodelių“ ir C formos rankenėlę. Nenorėjau subraižyti su tokia meile nulipdyto „puodelio“ lygaus paviršiaus, todėl rankenėlę prispaudžiau neišvagojusi įrantų. Po kelių dienų mūsų žvilgančius, išdegtus dirbinius mokytoja išdėliojo ant lentynos dirbtuvių gale. Mano puodelis atsilaikė, bet rankenėlė buvo virtusi aštrių šukių krūva. „Prastai padarytos įrantos“, – pamačiusi mano atvipusią lūpą tarstelėjo mokytoja.

Gyvenimo karščiui neišvengiamai atslūgus, su manimi nesukibdavo niekas. Įtariau, kad šios metaforos reikšmė kur kas gilesnė – kad savo širdį bijojau pažeisti bendraujant natūraliai atsirandančiomis įranto mis, neišvengiamais smūgiais, susidūrus su kitų žmonių troškimais, reikalavimais, kaprizais, prioritetais ir visais kasdieniais kompromi sais, iš kurių susideda santykiai. Kad prisitvirtintum, įrantos būtinos, bet jų mano širdyje nebuvo.

Nebuvau ir našlaitė, nors iš pirmos pasakojimo dalies toks įspūdis galėjo susidaryti. Mano tėvai, iki šiol išsaugoję darnius santy kius, gyvena Teksase, tame pačiame raudonų plytų name, kuriame ir užaugau. Jei važiuotumėte Tekerėjaus alėja, prie 6644 numeriu pažymėto namo išvystumėte apšiurusį krepšinio lanką ir prieangį, kuriame trys – šalies, Teksaso valstijos ir ruda „Texas A&M“ logoti pu pažymėta – vėliavos. „Texas A&M“ buvo mano tėčio alma mater. Taip pat ir mano.

13 GRUPĖ

Tėvai paskambindavo porą kartų per mėnesį, dažniausiai po sekmadienio mišių, paklausti, kaip sekasi. Per Kalėdas visada grįždavau namo. Prieš išvykdama gyventi į Čikagą, iš jų gavau storą ir platų „Eddie Bauer“ firmos žalią paltą. Mama vis siuntė penkiasdešimties dolerių perlaidas, kad turėčiau pinigų smulkioms išlaidoms. Tėtis telefonu diagnozavo mano hondos stabdžių gedimus. Jaunesnioji sesuo netrukus turėjo baigti magistro studijas ir susižadėti su ilgamečiu vaikinu. Mano brolis su žmona, pora tapę dar koledže, apsupti krūvos studijų draugų, gyveno Atlantoje. Nė vienas iš jų nieko nenutuokė apie įrantų neišvagotą mano širdį. Jiems tebuvau keistuolė dukra ir sesuo, kuri balsavo už demokratus, mėgo poeziją ir išvyko gyventi šiauriau Meisono-Diksono linijos. Mane jie mylėjo, bet iš tikrųjų nei prie jų, nei prie Teksaso nepritapau. Kai buvau maža, mama pianinu skambindavo tėčio universiteto absolventų kovos

Buvau nepritapėlė. Giliai širdyje slėpiau suvokimą, kad esu kitokia. Nepritapau niekur. Pusę dienos mano galva būdavo užimta mintimis apie maistą, kūną ir keistas nesąmones, kurių griebdavausi norėdama sureguliuoti ir viena, ir kita. Likusią dienos dalį nuo vienatvės gelbėdavausi plušėdama dėl akademinių pasiekimų. Vidurinę mokyklą baigusi su pagyrimu, koledže įsiliejau į pažangiausių mokinių gretas, nes beveik visuose semestruose surinkdavau maksimalų balą – 4. Įstojusi į teisės mokyklą, teisės sąvokas į galvą brukau septynias dienas per savaitę. Svajodavau, kaip vieną dieną išdygusi Tekerėjaus alėjoje prie 6644 namo, būsiu pasiekusi norimą svorį ir už parankės laikydama šaunų, sveiką vyrą stovėsiu išdidi ir pasitempusi. Net nesusimąsčiau, kad apie kankinamai užplūdusius troškimus mirti galėčiau pasakyti artimiesiems. Galėjome šnekučiuotis apie orą, hondą ir universiteto absolventus. Jokia mano slapta baimė ar fantazija šioms kategorijoms nepriklausė.

Christie Tate 14

* Eutanaziją propaguojanti organizacija. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Mirties troškau pasyviai, bet nekaupiau tablečių ir nepasiprašiau įtraukiama į Hemloko draugijos* adresatų sąrašą. Nesidomėjau, kaip įsigyti šautuvą ir neplanavau iš diržų darytis kilpos. Nebuvau sugalvojusi jokio plano, metodo ar datos. Tačiau ši mintis nedavė

himną, o tėtis pritardamas visa gerkle traukdavo: hullaballo-canekcanek. Hullaballo-canek-canek. Jis nusivežė mane aprodyti Teksaso „A&M“ universiteto koledžo ir, kai nusprendžiau mokytis ten, nes visų pirma galėjome sau leisti, jis nuoširdžiai džiūgavo, kad šioje mokslo įstaigoje studijuos dar vienas šeimos narys. Nors niekada apie tai neužsiminė, jis neabejotinai susikrimto sužinojęs, kad namų futbolo rungtynes prasėdėjau bibliotekoje žymėdamasi pastraipas D. Toro „Voldene“, o tuo metu dvidešimt tūkstančių sirgalių traukė dainas, trypė kojomis ir šūkavo taip, kad kai mūsų komanda įmušė įvartį, suvirpėjo net bibliotekos sienos. Atrodė, kad mano šeimoje ir visame Teksase dėl futbolo pamišę visi.

Ir kas, po galais, man negerai? Nešiojau trisdešimt aštunto dydžio kelnes, turėjau D kaušelių reikalaujančias krūtis, o iš savo studen tiškos paskolos nesunkiai susimokėdavau už vieno kambario buto nuomą perspektyviame Čikagos šiauriniame rajone. Aštuonerius metus lankiau 12 žingsnių programos užsiėmimus, kur išmokau valgyti taip, kad po pusvalandžio nereikėtų į gerklę susigrūsti piršto. Prieš mane driekėsi švytinti lyg poliruotas močiutės sidabras ateitis.

Dienoraštyje tokią įtemptą, nepasitenkinimo kupiną būseną įvardydavau aptakiai: bijau ir nerimauju dėl savęs. Baisu, kad man kažkas negerai ir niekada nebus gerai – kad esu pasmerkta. Jaučiuosi it nesava. Kas man darosi? Tada dar nežinojau, kad mano negalavimą puikiai nusako vienas žodis: vieniša.

ramybės, apie save primindavo nuolat, lyg danties skausmas. Neat rodė normalu pasyviai laukti užklumpančios mirties. Dėl savo gyvenimo būdo tokį gyvenimą kažkodėl troškau nutraukti.

Neprisimenu, kokiais žodžiais apibūdindavau šią prislėgtą savijautą. Žinau, kad jaučiausi apimta ilgesio, kurio nemokėjau nei įvardyti, nei nuramdyti. Kartais save tikindavau, kad tiesiog trokštu turėti vaikiną arba kad bijau mirti viena. Tokios mintys buvo tiesa. Tą ilgesį jos kepštelėdavo, bet nevilties gelmių nepasiekdavo.

Beje, toje apskaitos skyriaus išduotoje kortelėje su pažangumo reitingu kurse buvo įrašytas vienetas. Uno. Pirma. Primero. Zuerst. Kitų šimto septyniasdešimties studentų pažymių vidurkis buvo ma žesnis už mano. Tikslą patekti tarp pusės geriausių studentų buvau viršijusi, o įstojus žemesniu už vidutinį balu (man taip ir nepavyko teisingai paskirti susitikimo laiko Urijui), net ir toks tikslas regėjo si sunkiai įmanomas. Turėjau džiūgauti. Užsisakyti kredito korteles su nuliniu pradiniu likučiu. Nusipirkti Louboutin aukštakulnius. Pasirašyti naujo buto Auksinėje pakrantėje nuomos sutartį. O aš, būdama kurso pirmūnė, pavydėjau pagrindiniam grupės INXS dai nininkui, uždususiam per autoerotinį smaugimąsi.

15 GRUPĖ

Christie Tate 16

Ji paragino susitikimus lankyti dvigubai dažniau. Ėmiau lankytis trigubai dažniau, bet vienatvė dar niekada neslėgė taip sunkiai.

Nukabinti nosies nebuvo nė vienos priežasties. Bet kiekvieną kūno ląstelę buvo persmelkęs pasibjaurėjimas savimi, kad nesugebu pajudėti iš šios klampynės – buvau atitolusi nuo kitų žmonių, o nuo ro mantiškų santykių atsidūrusi už ištisų šviesmečių. Turėjo būti kokia nors priežastis, kodėl jaučiausi tokia atskirta ir vieniša, kodėl mano širdis tokia glotni. Kokia ta priežastis, nežinojau, bet prieš užmigdama ir tikėdamasi nebeprabusti jaučiau jos tvinkčiojimą savyje. 12 žingsnių programą jau lankiau. Padedama Teksase gyvenusios pagalbininkės, buvau atlikusi ketvirtame žingsnyje numatytą savianalizę ir susitaikiau su žmonėmis, kuriuos buvau įskaudinusi. Nuvykusi į Uršulės akademiją – savąją mergaičių vidurinę mokyk lą – įteikiau šimto dolerių čekį – taip atsilyginau už pinigus, kuriuos buvau nugvelbusi žemesnėse klasėse rinkdama įmokas automobilių stovėjimo aikštelėje. 12 žingsnių reabilitacijos programa man leido suvaldyti kenksmingiausius valgymo įpročius. Jai jaučiausi dėkinga už sugrąžintą gyvenimą. Tai kodėl iš to gyvenimo dabar taip troškau pasitraukti? Teksase gyvenančiai pagalbininkei išpasakojau savo juo das mintis.Kasdien trokštu mirties.

Nagi, eime. Patis išvykęs, nesinori valgyti vienai. Sėdėjome viena priešais kitą užkandinėje iš „sveikųjų“ kategori jos. Tokiose galima gauti daigintų grūdų duonos ir gruzdintų saldžiųjų bulvyčių. Marnė atrodė nepaprastai pakylėta. Gal net ir lūpas pasiryškinusi blizgiu?

Atrodai laiminga, – tariau. Nes lankausi pas naują psichoterapeutą. Savo lėkštėje šakute stumdžiau špinato lapą. Ar psichoterapeutas galėtų man padėti? Leidau šiai vilčiai rusenti. Prieš pradėdama mokytis teisės mokykloje, vasarą dalyvavau aštuoniuose nemokamuose užsiėmimuose su socialine darbuotoja pagal pagalbos darbuotojams programą. Man buvo paskirta drovi moteris Džunė, kuo rimčiausiu

Praėjus kelioms dienoms nuo tada, kai sužinojau savo reitingą kurse, po 12 žingsnių susitikimo viena moteris Marnė mane pakvietė pavakarieniauti. Ji kaip ir aš gydėsi nuo bulimijos. Jos gyvenimas, skirtingai nei mano, buvo puikiai sustyguotas: būdama vos keleriais metais vyresnė, ji dirbo laboratorijoje, atliekančioje pažangiausius krūties vėžio gydymo eksperimentus; neseniai su vyru savo kolonijinio stiliaus namo prieangį buvo išdažiusi oranžine spalva; sekė ovuliacijos dienas. Negyveno tobulai – su vyru dažnai audringai ginčydavosi, – bet stengėsi įgyvendinti savo norus. Iš pradžių pasiūlymo vakarieniauti norėjau atsisakyti – mieliau būčiau grįžusi namo, nusimetusi liemenėlę ir šimtą gramų maltos kalakutienos su keptomis morkomis sukirtusi viena žiūrėdama „Daktariūkščius“. Paprastai taip ir elgdavausi – po užsiėmimų stengdavausi išsisukti nuo pakvietimų išgerti kavos ar vakarieniauti. Nuo to, ką kiti vadino „bičiuliavimusi“. Bet man dar nespėjus atsisakyti, Marnė palietė alkūnę.

17 2

Christie Tate 18

veidu dėvėdavusi ilgus, plačius sijonus. Nepasakojau savo paslapčių, nes bijojau ją nuliūdinti. Tokia terapija, kai nuoširdžiai atsiveriama žmonėms, man atrodė neprieinama, lyg ją būčiau galėjusi stebėti tik iš šono, veidu prisispaudusi prie lango stiklo. Lankau vien moterims skirtą grupę. ManoGrupę?sprandas bematant įsitempė. Grupėmis išvis nepasitikėjau dar nuo penktos klasės, kai iš mažos katalikiškos mokyklos, kurioje mokinių vis mažėjo, tėvai mane pervedė į vietos valstybinę mokyklą. Pradėjusi ją lankyti patekau į populiarių mergaičių draugiją, kuriai vadovavo Bianka, per kiekvieną pietų pertrauką drauges vaišinda vusi vaisių skonio ledinukais, o karulių vėrinį ant kaklo papuošusi masyviais auksiniais rutuliukais. Kartą, kai nakvojau pas Bianką, jos mama sidabriniu mersedesu mus nusivežė pažiūrėti filmo „Pamišę dėl šokių“. Bet mokslo metų vidury Bianka nuo manęs nusisu ko. Pamanė, kad kritau į akį jos vaikinui, nes per istorijos pamoką sėdėdavome greta. Kartą prie pietų stalo ledinukų pasiūlė visoms, išskyrus mane. Ir po mano užkandžių dėžute kyštelėjo visų mergaičių pasirašytą raštelį Prie mūsų stalo esi nebepageidaujama. Jau tada nutuokiau, kad mano santykiai su kitais žmonėmis kažkokie ydingi. Visa esybe jutau, kad nemoku išlaikyti bendravimo, nežinau, ką daryti, kad nebūčiau atstumta. 12 žingsnių užsiėmimus pakęsdavau, nes kaskart ateidavo vis kiti žmonės. Galėdavai pasirodyti ir dingti kada panorėjęs, tavo pavardės nežinodavo niekas. Tokiems susiti kimams niekas nevadovavo – nebuvo jokios panelės Biankos, kuri išvytų vieną ar kitą dalyvį. 12 žingsnių susitikimų dalyviai paisydavo tam tikrų – anonimiškumo, nuolankumo, nuoširdumo, vienybės, paslaugumo – principų. Kitaip niekada nebūčiau pasilikusi. Be to, užsiėmimus lankiau beveik nemokamai, mes tik buvome raginami paaukoti du dolerius. Už dietinės kokakolos skardinės kainą visą va landą galėdavau analizuoti savo valgymo sutrikimus ir klausytis kitų

Lankosi tik moterys. Merė pamažu kursta, o Zenijai gresia prarasti medikės licenciją dėl tariamo draudimo lėšų grobstymo. Emilės tėvas – narkomanas ir jai neduoda ramybės, nes iš Vičitos, kur turi dviejų kambarių butą, nuolat siuntinėja neapykantos kupinus laiš kus, – pakėlusi ranką Marnė bakstelėjo į minkštą mėsingą dilbio vidinę dalį. – Naujoji dalyvė pjaustosi. Visada dėvi drabužius ilgo mis rankovėmis. Dar nežinome, kas jai nutiko, bet aišku, kad jos praeitis – velniškai tamsi.

Panašu, kad nenuobodžiaujat, – užsiėmimus įsivaizdavau visai ne taip. – Nejau gali man visa tai pasakoti?

Jokio konfidencialumo? Atsilošiau, papurčiau galvą. Riešą po stalu apvyniojau servetėle. Niekaip negalėčiau. Kartą vidurinėje mokykloje etikos mokytojai poniai Grei prasitariau apie netikusius valgymo įpročius. Mokytojai paskambinus tėvams ir patarus kreiptis psichologinės pagalbos, mama įtūžo. Kai tuštindama lėkštę sausainių žiūrėjau Opros pokalbį su Vilu Smitu, į svetainę ji įpuolė pik tesnė už širšę nuplėštu sparnu. „Kodėl apie savo problemas tauški

Ji linktelėjo.Psichoterapeutas mano, kad saugoti paslaptis – kenksminga, todėl mes – grupės dalyvės – galime šnekėti apie viską visur. Kada panorėjusios. Psichoterapeutas, kaip gydytojas, turi užtikrinti paciento konfidencialumą, o mes – ne.

žmonių istorijų apie skausmingus pralaimėjimus ir pergales mitybos srityje.Pasmeigusi pomidoro gabalą svarsčiau, kokius įdomius klausi mus galėčiau aptarti su Marne – Oklahomos Sičio sprogdintojo Timočio Makvėjaus egzekuciją ar Kolino Pauelo ketinimus. Kirbėjo pagunda jai padaryti įspūdį aktualijų išmanymu ir parodyti, kad ir mano pačios gyvenimas visai neblogas. Bet degiau smalsumu dau giau sužinoti apie jos lankomą terapijos grupę. Kuo abejingiausiu tonu paklausiau, kaip vyksta užsiėmimai.

19 GRUPĖ

Marnės būklė akivaizdžiai buvo geresnė už manąją. Jei abi dalyvautume tamponų reklamoje, aš nuolat jaudinčiausi dėl kvapų ir prasisunkusių dėmių, o ji net ir intensyviausiomis dienomis vilkėdama baltus džinsus staipytųsi it balerina.

Ateik ir pamatysi pati.

Anksčiau buvau lankiusi ir dar vienus terapijos užsiėmimus. Vi durinėje mokykloje kurį laiką trumpai vaikščiojau pas vieną moterį, išvaizda primenančią Paulą Dyn*, dėvėjusią vien pastelinių spalvų kostiumėlius su kelnėmis. Pas ją tėvai mane nuvedė sulaukę mokytojos skambučio apie valgymo sutrikimus, bet aš taip uoliai laikiausi nurodymo neprasitarti, kad apie savo savijautą nė karto ir neprašnekau. Mudvi plepėdavome apie tai, ar vasarą vertėtų įsidarbinti prekybos centre. Gal „Express“, o gal „GAP“? Kartą ji man davė parsinešti penkių šimtų klausimų psichologijos testą. Kai prie kiekvieno atsakymo žymėjau rutuliukus, pirštais sruveno viltis. Šie klausimai pagaliau padės suprasti, kodėl negaliu nustoti valgyti, kodėl kur tik pasisuku, jaučiuosi visiška nevykėlė ir kodėl manimi nesidomi nė vienas vaikinas, nors visos kitos mergaitės mėgaujasi glamonėmis ir prancūziškais bučiniais.

Christie Tate 20

Tai ar kam nors padeda?

Ji gūžtelėjo pečiais.

visiems? Privalai saugotis ir neprasitarti!“ Mano mama – tipinė iš pietų kilusi moteris, šeštajame dešimtmetyje augusi Baton Ružo mieste. Pasakoti apie save buvo laikoma prastu skoniu ir galėjo turė ti nepageidaujamų pasekmių socialiniame gyvenime. Neabejodama, kad paaiškėjus mano psichologinėms problemoms aplinkinių bū siu atstumta, ji stengėsi mane apsaugoti. Kai mokydamasi koledže ėmiau lankyti 12 žingsnių susitikimus, turėjau sukaupti visą drąsą, kad patikėčiau, jog anonimiškumo principo kiti dalyviai laikysis taip pat griežtai kaip ir aš.

* Paula Dean – amerikiečių virtuvės šefė, kulinarinių knygų autorė.

21 GRUPĖ

Tobulai nutaisytu tonu, kaip ir pridera psichoterapeutei, Paula perskaitė rezultatą: „Kristė – perfekcionistė ir bijo gyvačių. Jai būtų idealu laikrodžių meistro arba chirurgo darbas.“ Šyptelėjusi ji pa kreipė galvą: „Gyvatės išties siaubingai klaikios, ar ne?“ Man niekada nedingtelėjo mintis jos akivaizdoje imti ašaroti ar panikuoti. Kad atsiverčiau, man reikėjo psichoterapeuto, kuris iš mano tylėjimo būtų pajutęs vidinę kančią, o atsikalbinėjimuose būtų užčiuopęs tiesos siūlą. Paulai nepavyko. Po to susitikimo susisodinu si tėvus paaiškinau, kad su terapijos užsiėmimais baigta. Man jau pagerėjo. Tėvai švytėjo išdidumu, o mama pasidalijo gyvenimo filosofija: „Turi nusiteikti būti laiminga. Dėmesį sutelk į teigiamus da lykus ir neeikvok energijos liūdnoms mintims.“ Linktelėjau. Puikus pasiūlymas. Koridoriumi tipendama į savo kambarį užsukau į vonią ir išvėmiau vakarienę – tai įpratau daryti perskaičiusi knygą apie gimnastę, kuri taip atsikratydavo suvalgyto maisto. Man patikdavo jausti, kaip skrandis ištuštėja, o žinojimas, kad turiu paslaptį, sukel davo džiugų adrenalino antplūdį. Būdama šešiolikos, kai krekerius, duoną ir makaronus šlamšdavau be atvangos, maniau, kad bulimi ja – tai genialus būdas pažaboti savo nevaldomą apetitą. Tik ėmusi gydytis suvokiau, kad bulimija padėdavo įveikti nenutrūkstamu srautu plūstantį nerimą, vienišumą, pyktį ir sielvartą, nes niekaip kitaip jų išreikšti nemokėjau.

Skambinti daktarui Rozenui niekaip negalėjau. Pas jį lankėsi Bleikas – vaikinas, su kuriuo vasarą, prieš pradėdama teisės mokslus, susipažinau viename vakarėlyje. Tąsyk prisėdęs šalia jis paklausė: „Nuo kokio valgymo sutrikimo kenti?“ Bakstelėjęs į morkų laz deles mano lėkštėje paaiškino: „Nežiūrėk į mane tokiu žvilgsniu. Draugavau su anoreksike ir dviem bulimikėmis, svajojusiomis tapti

Marnė per kečiupo balą perbraukė dar vieną gruzdintą bulvytę. Daktaras Rozenas tave priimtų... Rozenas? Džonatanas Rozenas?

Kiek kainuoja užsiėmimai? – nieko neatsitiks, jei paklausiu, nors buvau įsitikinusi, kad šios terapijos grupės nelankysiu.

Išpūtusi žandus tvokstelėjau karščiu. Marnei, vadovaujančiai Šiaurės vakarų universiteto laboratorijai ir turinčiai vyrą, paveldė jusį nedidelį šeimos turtą, septyniasdešimt dolerių gal ir buvo niekų verta suma. Jei pataupyčiau maisto produktams ir važinėčiau ne au tomobiliu, o autobusu, iki mėnesio galo gal ir sukrapštyčiau papil domus septyniasdešimt dolerių. Bet kas savaitę? Atlikdama vasaros praktiką gaudavau penkiolika dolerių už valandą, o į savo tėvus, be sivadovaujančius požiūriu „Tiesiog džiaukis ir būk laiminga“, kreiptis negalėjau. Po dvejų metų turėsiu pastovų darbą, bet kur gauti tokius pinigus gyvenant studentiškai?

Marnė garsiai padiktavo daktaro Rozeno telefono numerį, bet aš jo neužsirašiau.

Neįtikėtinai pigu – tik septyniasdešimt žalių per savaitę.

Christie Tate 22 anoreksikėmis. Tokias kaip tu atpažįstu.“ Jis lankė anoniminių alko holikų grupę, vis keitė darbus, o mane pasikvietė paplaukioti laivu. Dviračiais nuvažiavome prie ežero stebėti Liepos ketvirtosios fejer verkų. Tįsojome ant jo katerio denio susiglaudę pečiais ir spoksodami į Čikagos panoramą dangaus fone kalbėjome apie reabilitacijos užsiėmimus. „Chicago Diner“ ragavome veganiško maisto, o šešta dieniais po pietų prieš prasidedant anoniminių alkoholikų grupės susitikimui traukdavome į kiną. Paklaustas, ar yra mano vaikinas, jis nieko neatsakydavo. Kartais dingdavo kelioms dienoms ir užsidaręs savo pritemdytame bute klausydavosi Džonio Kešo albumų. Net jei ir galėčiau lankytis pas Marnės psichoterapeutą, niekaip negalėjau vaikščioti pas tą, kuris dirbo su neaišku kuo man buvusiu Bleiku. Nejau turėjau paskambinti tam daktarui Rozenui ir išpyškinti: „Pri simenate merginą, kuri aną rudenį su Bleiku užsiiminėjo analiniu seksu, kad išgydytų jį nuo depresijos? Juk tai aš! Ar „BlueCrossBlueShield“ sveikatos draudimą priimate?“

O paskui ji netikėtai pridūrė: Jis ką tik vedė dar kartą – dabar šypsosi be paliovos. Mintyse bematant iškilo daktaro Rozeno širdies vaizdinys: Va lentino dienos proga mokykloje paruoštas raudonas iškirptukas, kurio paviršius su brūkšniuotomis įrantomis, primenančiomis plikas medžių šakas žiemą. Įsivaizdavau, kaip daktaras Rozenas – vyras, kurio niekada nebuvau regėjusi, – išgyveno širdį draskančias sky rybas, vakarais vienišas glausdavosi draugo nuomojamame būste, vakarienei valgė šaldiklyje išsausėjusį ir mikrobangų krosnelėje pašil dytą maistą. Ir staiga netikėtas likimo vingis: meilė naujajai žmonai ir antras šansas. Besišypsančio psichoterapeuto kūne plakė širdis su įrantomis. Mano krūtinę užliejo smalsumas ir menkutė, trapi viltis, kad galbūt jis įstengtų padėti ir man.

23 GRUPĖ

Tą naktį gulėdama lovoje galvojau apie Marnės grupę lankančias moteris: save žalojančią merginą, nusikaltėlę, narkomano dukterį. Prisiminiau Bleiką, artimai susidraugavusį su vyrais iš savo grupės. Po užsiėmimų namo grįždavo kupinas naujienų apie Ezrą, kuriam merginą atstodavo pripučiama lėlė, ir Todą, kurio žmona, nusprendusi skirtis, visus jo daiktus sumetė ant šaligatvio. Ar mano būklė tikrai prastesnė už visų tų vyrukų? Ar mane kamuojančio sutriki mo – kad ir kas tai būtų – išgydyti neįmanoma? Juk psichiatrijai niekada nesuteikiau nė vienos progos. Psichiatrai turi medicininį iš silavinimą – gal norint išgydyti mano negalavimą reikia turėti širdies pjaustymo praktikos. Gal daktaras Rozenas man ką nors patartų ir tiems patarimams užtektų vieno ar dviejų užsiėmimų? Gal kartais galėtų išrašyti kokią tabletę, kuri mano neviltį atbukintų, o širdį išvagotų įrantomis.