Iš anglų kalbos vertė GABRIELĖ VIRBICKIENĖ
Vilnius, 2024
Trileris
Pabaiga
Motinos diena
Sakoma, niekas neprilygsta motinos meilei. Tačiau atimkit ją ir įsitikinsit, kad niekas neprilygsta dukters neapykantai. Tikinau save, kad pačiai tapus mama viskas bus kitaip. Buvau pasiryžusi nedaryti tų pačių klaidų kaip mano mama ir tikėjau, kad mano vaikas visada bus mylimas. Tokį pažadą daviau savo dukteriai jos gimimo dieną.
Tačiau padariau. Padariau klaidų. Didelių klaidų.
Ir savąjį pažadą sulaužiau ne vieną kartą.
Jaučiuosi apgirtusi iš nuovargio. Galvoje sumaištis, mintys slenka lėtai, painiojasi aptemdytos išsekimo rūko. Tačiau duktė turi daugybę poreikių ir aš turiu juos visus patenkinti. Nuo tada, kai gimė, mano profesija – atlikti, surasti ir būti tuo, ko jai reikia. Darbas, kurio maniau norinti, o dabar negaliu mesti. Motinystė –įdomus meilės, neapykantos ir kaltės mišinys. Nuogąstauju, kad esu vienintelė, kuri taip jaučiasi, ir nekenčiu savęs už nesuvokiamas mintis.
Norėčiau, kad mano dukra dingtų.
Stumiu vežimėlį pagrindine gatve tikėdamasi spėti į parduotuvę, kol neprapliupo lietus, tik staiga vyresnio amžiaus moteris pastoja man kelią.
– Argi ne meilutė, – suburkuoja žvelgdama į miegantį vaikelį, o tada šypsodamasi pakelia akis į mane.
Sudvejoju, savo apkvaitusioje makaulėje ieškau tinkamo atsakymo.
– Tikrai.
– Kiek laiko?
– Pusė metų.
– Kokia gražutė.
Košmaras, o ne gražutė.
– Ačiū, – atsakau. Liepiu savo veidui šypsotis, bet jis neklauso.
Prašau, nepažadinkit.
Tik apie tai ir galvoju. Nes jeigu kas nors ją pažadins, ji vėl ims rėkti. O jeigu ji vėl ims rėkti, aš vėl apsiverksiu. Arba iškrėsiu ką nors baisaus.
Parduotuvėje skubu susirinkti viską, ko reikia: pieno mišinuko, sauskelnių ir kavos. Ir tada išvystu pažįstamą veidą – seną kolegę, ir akimirką užmirštu kasdienį, nuolatinį nuovargį. Klausausi vaikų neturinčios, svetimu žmogumi tapusios bendradarbės kalbų apie savo gyvenimą, kuris atrodo gerokai įdomesnis nei manasis. Gyvenu viena ir ilgiuosi pokalbių su suaugusiais žmonėmis. Valandėlę paplepame. Daugiau klausausi, papasakoti nelabai turiu ką – visos mano dienos dabar kaip viena. Ir kol klausausi, pamirštu, kad nebeturiu nei svajonių, nei ambicijų, nei gyvenimo. Dukra tapo mano pasauliu, vieninteliu tikslu; nuo tos dienos, kai gimė, ji man yra viskas.
Kartais norėčiau, kad nebūtų.
Žinau, kad šitomis mintimis negaliu su niekuo pasidalyti ar juo labiau ištarti jas balsiai. Todėl apsimetu, esą viskas gerai, apsimetu
esanti laiminga, apsimetu žinanti, ką darau. Apsimesti moku puikiai, bet tai vargina. Kaip ir visa kita. Kaip ir ji.
Pokalbis trunka mažiau nei tris minutes.
Nusisuku mažiau nei dviem.
Ir po minutės ateina mano pasaulio pabaiga. Vežimėlis tuščias.
Laikas sustoja. Prekybos centre staiga stoja tyla, tarsi kas būtų išjungęs garsą. Nutildęs gyvenimą, kuris visada buvo pernelyg triukšmingas. Niekada nemaniau, kad norėsiu išgirsti jos verksmą, trokšiu išvysti mažytį surauktą veidelį, be perstojo plyšaujantį ir išraudusį nuo nepaaiškinamo įsiūčio. Dabar vienintelis garsas – ausyse gaudžiantys širdies dūžiai ir pirmą kartą per ištisas dienas jaučiuosi visiškai budri.
Stebeiliju į tuščią vežimėlį – galbūt palikau kūdikį namie. Vakar buvau tokia pavargusi, kad netyčia pasidėjau telefoną į šaldytuvą. Galbūt šiandien prieš išeidama iš namų pamiršau paguldyti vaiką į vežimėlį? Bet tada prisimenu senyvą moterytę gatvėje, ji matė mažylę. Ir draugė, kurios nebepažįstu, ją matė. Ir pati mačiau prieš penkias minutes. Gal dešimt. Kada paskutinį sykį ją mačiau? Kylant panikai apsisuku, žvilgsniu naršau taką tarp lentynų. Jos nebėra. Mažylė dar neropoja. Pati neišlipo.
Kažkas ją paėmė.
Šnipšteli balselis galvoje. Mane apima šleikštulys ir apsiverkiu.
Dar kartą apsidairau tarp lentynų. Kiti pirkėjai toliau sau vaikštinėja, lyg niekur nieko. Kad jos nebėra, pastebėjau vos prieš akimirką, bet atrodo, kad praslinko jau kelios minutės. Ar aš sapnuoju? Jau esu sapnavusi šį košmarą. Kartais norėdavau, kad jos nebūtų, bet nerimtai. Iš tiesų niekada taip negalvojau. Myliu ją labiau, nei maniau esant įmanoma.
Visa drebu, verkiu, akis aptemdo ašaros.
Troškau, kad dukra pradingtų ir dabar kūdikį kažkas pagrobė.
Sušnabždu jos vardą.
Tada surinku.
Žmonės sustoję spokso į mane. Atrodo, nebegaliu įkvėpti.
Staiga gyvenimas atgauna garsą. Pasileidžiu bėgte, beviltiškai ieškau vaiko ar žmogaus, kuris jį paėmė, ženklų. Išvydus moterį, nešiną
kūdikiu, apima įsiūtis, tada palengvėjimas ir galop, suvokus, kad tai ne ji, pažeminimas. Atsiprašau ir bėgu toliau, toliau ieškau, toliau šaukiu ją vardu, nors ji per maža, kad atsilieptų. Žmonės į mane spokso, bet man nerūpi. Turiu ją surasti, man jos reikia, aš ją myliu.
Ji mano, o aš – jos. Dėl jos padaryčiau bet ką. Daugiau niekada negalvosiu apie ją nieko blogo.
Bet jos nebėra.
Krūtinę diegia taip tarsi plyštų širdis.
Verkiu. Parkrentu ant grindų. Žmonės mėgina mane pakelti.
Bet padėti niekas negali.
Mano vaikas, mano pasaulis, mano visut viskas pagrobtas.
Norėjau, kad dukra pradingtų, ir dabar mažylę kažkas pagrobė.
Bijau, kad daugiau niekada jos nepamatysiu, bet tai mano pačios kaltė.
Nes žinau, kas ją pagrobė.
Ir kodėl.
Frenkė
Kita Motinos diena
Kokia motina, tokia ir dukra. Žmonės dažnai taip sakydavo ir žvelgdama į mažos mergaitės, kurios seniai nebėra, nuotrauką rėmeliuose, Frenkė jiems pritaria. Tokios pačios žalios akys, tokia pati šypsena, tokios pačios netvarkingos garbanos. Ji įsimeta sidabrinį rėmelį į rankinę ir paskutinį sykį apsidairo kalėjimo bibliotekoje.
Šiandien paskutinė diena, kai ji – vyriausioji Jos Didenybės kalėjimo
„Kryžkelės“ bibliotekininkė, tik daugiau niekas to nežino. Kol kas. Motinos diena visada nelengva, nes, kad ir ko Frenkė griebiasi, niekas nebepadeda užgniaužti sielvarto. Nėra didesnio skausmo nei vaiko netektis ir sunku pamiršti tą, kurį taip nori prisiminti. Dukra dingo būdama paauglė, bet tai nereiškia, kad vyresnio vaiko netektis lengvesnė. Nepadeda ir tai, kad niekam negali papasakoti, kas nutiko, nors dukters tai vis tiek nesugražintų. Verčiau susirasti veiklos. Geriausias vaistas nuo širdperšos – sunkus darbas.
Ji išjungia senutėlį kompiuterį ir pasiima puodelį. Prieš kelerius metus gavo jį dovanų – rankų darbo, ranka išpieštą, su kreiva
rankena ir Frenkės vardu priekyje. Kitu jos vardu. Tuo, kuris dabar nebenaudojamas. Mama. Mėgsta gerti tik iš jo, ir namie, ir darbe, tai ir nešiojasi visur. Čia niekada jo nepalieka. Frenkė nenori, kad kiti liestų jai brangius daiktus. Ji nukulniuoja keturiolika žingsnių nuo savo stalo prie bibliotekos durų, išjungia šviesas ir valandėlę, nepasikliaudama nei savimi, nei savo juslėmis, stoviniuoja tamsoje.
Pastaruoju metu pavargusios akys šešėliuose kartais įžvelgia tamsias figūras, kurių protas tikina ten nesant. Taigi, ji vėl įjungia šviesas, įsiklauso į tylą ir palaukia, kol kvėpavimas nurims.
Frenkė ne visada bijojo tamsos.
Ji išjungia ir įjungia šviesas tris kartus, tačiau viskas kaip buvę. Viskas kaip visada. Žmonėms reikia daugiau laiko apsiprasti su tamsa nei su šviesa, todėl blogi dalykai juos visada užklumpa netikėtai. Frenkė suskaičiuoja atgal nuo dešimties ir paskutinį kartą užrakina
bibliotekos duris. Jos pasirinkimui ant žiedo prie uniformos sukabinti trylika raktų, tačiau reikiamą ji atrenka nežiūrėdama. Metalo forma, briaunos ir vėsa delne ramina. Jai patinka spausti raktą į pirštus tol, kol ima skaudėti ir lieka atspaudas. Kažką jausti – netgi skausmą –geriau nei nejausti nieko.
Nuo kalėjimo bibliotekos iki laiptų dvidešimt du žingsniai. Jai patinka juos skaičiuoti. Mintyse, žinoma. Skaičiavimas Frenkei visada padėdavo išlikti ramiai. Ji prieina kitas duris, suranda kitą raktą ir užrakinusi jas sau pavymui žengia į laiptinę.
Keturiasdešimt pakopų žemyn ir dar penki žingsniai iki lauko durų. Šįkart didelis raktas.
Penkiasdešimt aštuoni žingsniai per kiemą, neišklystant iš tako, kad neužmintų žolės.
Vėl didelis raktas.
Aštuoniolika žingsnių iki priėmimo. Dvylika iki spintelės, kur pasiima telefoną ir aštrius daiktus. Ilgokai užtruko, kol įprato, kad
kasdien atėjusi į darbą turi būti apieškota ir palikti asmeninius daiktus spintelėje. Bet prisitaikė. Ji žino, kad dėl to nėra nė kiek išskirtinė; gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių būtinas kaip oras ir vanduo.
Visiems ir viskam galioja tos pačios taisyklės. Tai, kas dabar įprasta, kadaise buvo nauja ir nepažįstama.
Frenkė pasitikrina telefoną, bet nėra nei naujų žinučių, nei praleistų skambučių. Užsistato žadintuvą, kad vėliau nepamirštų nusistatyti kito. Ji mėgsta viskam telefone nusistatyti žadintuvą ir žadintuvo signalas tėra vienintelis garsas, kurį jis išleidžia. Trisdešimt du žingsniai iki lauko vartų. Šią kelio dalį visada nueina greičiau, pati nežino kodėl. Spartūs, ryžtingi žingsniai, tarsi mėgintų aplenkti pati save. Arba pabėgti. Pašnabždomis skaičiuoja likusius žingsnius tarsi mantrą. Arba maldą.
Trisdešimt du. Trisdešimt vienas. Trisdešimt. Dvidešimt devyni.
Tarsi visi skaičiai jos galvoje ieškotų kelio laukan. Zvimbtų ratais lyg bitės, kol išsprūdę pro lūpas nuskristų šalin.
Devyniolika. Aštuoniolika. Septyniolika. Šešiolika.
Su sargybiniu paskutiniame patikros punkte Frenkė pažįstama tiek, kad pasisveikina. Jis ją kvietė išgerti, dukart. Frenkė atsisakė.
Mieliau geria viena, žmonėmis pasitikėti negalima. Nepasitikėti žmonėmis buvo svarbiausia jos motinos taisyklė ir ji ją perėmė. Frenkė nesupranta, kodėl vyrams atrodo patraukli. Galbūt dėl kalėjimo uniformos. Uniformos, kuri tik stereotipas, fantazija, maskuotė. Visi žaidžiame kasdienius vaidmenų žaidimus, rinkdamiesi drabužius renkamės naują vaidmenį. Sprendžiame, kokie norime pasirodyti kitiems, ką norime nuslėpti. Pasaulis pilnas žmonių, kurie labai gerai moka būti blogi, ir žmonių, kurie nemoka būti geri. Ji save visada laikė gera bloga mergaite. Tokiu žmogumi, kuris iš žiauraus gyvenimo stengėsi išspausti visa, kas geriausia, nuveikti su juo ką nors doro. Tačiau pastaruoju metu žvelgdama į veidrodį Frenkė temato
paprastą, į ketvirtąją dešimtį įžengusią moterį. Moterį tamsiais paakiais ir tamsių garbanų kupeta, kuri niekada nesileidžia sutramdoma. Moterį, kuri primena seną pažįstamą.
Vaiduoklį.
Iš mažytės sargybos trobelės, skiriančios čia ir ten, išlenda sargybinis. Jis nusišypso ir ji juste jaučia, kaip susitraukia. Jo vardo kortelėje parašyta Tomas, bet atrodo kaip Timas.
Trylika žingsnių. Ar jau tik dvylika?
Šį statinį visi vadina trobele, bet jo sienos gelžbetonio, ant stogo spygliuota viela, o viduje bet kuriuo paros metu budi ginkluoti sargybiniai. Tomas kiek vyresnis už Frenkę. Aukštas, bet platūs pečiai visada truputį suskliausti, tarsi drovėtųsi savo ūgio.
Dešimt žingsnių. Devyni.
Frenkė vengdama jo žvilgsnio nuduria akis sau po kojomis – nemėgsta, kai į ją žiūri – ir pastebi, kad bato raištelis atsirišęs. Palauks, stabčioti nėra kada.
Penki žingsniai. Keturi.
Tomas žvelgia į ją iš aukšto, bet tik todėl, kad jo ūgis – metras aštuoniasdešimt, o jos tik pusantro.
Trys.
Ji taip arti, kad užuodžia jam iš burnos arbatos kvapą.
Du.
Frenkė spaudžia raktą į piršo galiuką, kol suskausta.
Vienas.
Sargybiniui rakinant lauko vartus, primena sau kvėpuoti. Vartai įsilieja į neperlipamą, aukštą, storą betono tvorą, juosiančią kalėjimą žiedu. Frenkė stengiasi nežiūrėti į baltas kruvinas plunksnas, puošiančias spygliuotą vielą jos viršuje. Tomas vėl nusišypso ir ji stengiasi atsakyti tuo pačiu, bet veidas neleidžia. Koks palengvėjimas, kad neužkalbina. Frenkė nebeatsimena, kaip palaikyti pokalbį, ir
turi suskaičiuoti likusius septyniasdešimt tris žingsnius nuo vartų iki savo furgono.
Gyvenimas Frenkę išmokė, kad nuo kitų žmonių reikia laikytis atstumo. Kad žmonėmis negalima pasitikėti. Žmonėmis kliautis negalima, todėl ji kliaujasi kitais dalykais. Skaičiuojant tikrus dalykus jos pasaulio sienos tvirtesnės. O Frenkei sienos patinka, netgi tos, kurios supa kalėjimą. Mintyse ji nuolatos stato tokias pačias aplink save, kad žmonės nekaišiotų nosies.
Vos įlipusi į kemperį – savo senutėlį mėlynai baltą volksvageną, užsirakina. Brangųjį puodelį padeda ant keleivio sėdynės. O kad ir jį nulipdęs žmogus būtų šalia. Dukters netektis – baisiausia, ką Frenkei teko patirti. Baisiau už visas baisybes, patirtas ligi tol.
Frenkė sušnabžda žodžius, kurie kartais padeda pasijusti geriau: Viskas gerai. Viskas gerai. Viskas gerai.
Gyvename pasaulyje, kuriame lengva meluoti.
Žvilgteli į peliuko Mikio laikrodį – tą patį, kurį nešioja nuo vaikystės, – ir mato, kad turi paskubėti, antraip pavėluos. Sunku paskutinį kartą išvažiuoti iš kalėjimo aikštelės. Pastaruoju metu darbas vienintelis padeda išlaikyti sveiką protą, bet tuoj neteks ir jo. Kai paaiškės, ką ji sugeba, kokių baisybių yra padariusi ir kokias dar ketina padaryti, niekas jai neleis grįžti į Jos Didenybės kalėjimo biblioteką. Kai praeitis pasiveja dabartį, ateitis labai nenuspėjama.
Frenkei reikia kaip nors nusiraminti. Atrodo nebloga mintis įsijungti radiją, tačiau iš jo sklindantys balsai kalba apie Motinos dieną, taigi išjungia. Pagraibiusi rankinėje apčiuopia pakelį Rolos. Viduje dešimt šokoladukų, o tai jau gerai: dešimt – puikus skaičius. Pitagorui tai buvo tobulumo simbolis; žmonės ant rankų ir kojų turi po dešimt pirštų; Dievo įsakymų dešimt ir dešimt simbolizuoja visą ciklą. Matyt, bus ženklas, nes Frenkė apėjo visą ratą. Skaičiuodama suvalgo saldainius, bet paskutinį palieka dukrai, rūpestingai
suvynioja į auksinę foliją, prarasti paskutinės vilties ji dar nepasiruošusi. Vienas – skaičius vienišas. Pitagoriečiai jo nė nelaikė skaičiumi, nes skaičiai reiškia daugiskaitą, o vienas – vienaskaitą. Vienetas
Frenkei primena, kokia vieniša ji šiame pasaulyje.
Pajutusi, kad mintys krypsta į tamsesnes proto kerteles, iš daiktadėžės išsitraukia skardinę odos tepalo, užspaudžia jo ant vairo ir skudurėliu įtrina odą. Frenkė giliai įkvepia, valymo produktų kvapas ją ramina. Purvo ji bijo beveik taip pat kaip ir tamsos, tačiau ne veltui. Kai gyvenimas apdrabsto purvais, dalis nori nenori prilimpa.
Padėjusi tepalą į vietą, iš daiktadėžės pasiima kitus tris daiktus: seną, 1999-ųjų dešimties svarų banknotą, laikraščio iškarpą, sidabrinį žiedą su boruže.
Užsimauna žiedą ant piršto ir pastebi, kad mintys pagaliau nuščiuvusios ir nurimusios. Ji nebeskaičiuoja. Frenkė žino, ką turi padaryti, ir pasekmės jai neberūpi. Visko netekus, vienintelis privalumas laisvė, nes nebeturi ko prarasti.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
