Issuu

GALIA IR TEISINGUMAS

INGRIDA GUDAUSKIENĖ

GALIA IR TEISINGUMAS

BIBLIJOS PRANAŠAI

ŠIANDIENAI

MONOGRAFIJA

Recenzentai

Anne TYLER

CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Prof. dr. Vidas Balčius (Popiežiškasis Urbono universitetas, Roma)

Doc. dr. Danielius Dikevičius (Vilniaus šv. Juozapo teologijos institutas)

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje: Ksenija Jaroševaitė „Pranašas“, bronza, 2024

ISBN 978-609-466-832-6

ISBN 978-609-466-440-3

2 poskyris. Jeremijas: žodis ir tyla 106

Aplinkybės: politinių pervartų laikai 106

Jeremijo knygos 26 skyrius .................................................................................. 114

Jeremijas – dogmatizmo griovėjas 114

Tora yra deguonis 120

Galios parodija 123

Jeremijo knygos 28 skyrius 127

Du politiniai požiūriai 127

Jeremijo tyla 132

Trumpai apie viltį 137

III skyrius POLITINĖ

įvadas. Pranašų orakulai prieš svetimas tautas 145

1 poskyris. Apie tarptautinius santykius Amoso skelbime 150

Aplinkybės: tautų reikalai ................................................................................. 150

Amoso knygos 1–2 skyriai 154

Teologinė problema ir teisingumo jausmas ....................................... 154 Literatūrinė Amoso knygos kompozicija 157

Biblijos Dievo grumtynės už teisingumą tarp tautų .......................... 161

2 poskyris. Satyra apie perversiškos galios baigtį: Izaijo knygos 14, 4b–21 .............. 172

Aplinkybės ir vieta Izaijo knygos makrostruktūroje 172

Pakilo kaip liūtas, nutūpė kaip uodas 181

3 poskyris. Apie Dievo „ne“ Nahumo knygoje 187

Nahumo skelbimas ir jo knyga bendru žvilgsniu ............................................. 187

Pranašas nacionalistas? 191 IV skyrius

įvadas. Sunkių klausimų teritorijos 201

1 poskyris. Apie Habakuko ir Dievo dvikovą 204

Aplinkybės: ir vėl imperialistai 204

Pranašo ir Dievo dialogas Habakuko knygoje ....................................................210 Kodėl tyli, Viešpatie?! 210

Atsakymas ne žodis žodin 216 Dar kai kas 220 „Kodėl?“ ir anapus jo 226

2 poskyris. Jonos knyga – dar vieno klausimo teritorija

Kada Jonos knyga buvo parašyta?

Istorijos gurmanams ir ne tik: „tiltai ar sienos?“ ..............................................

Pranašo ir Dievo grumtynės Jonos knygoje

Jona: geriau man mirti, negu tiesti tiltus!

įvadas. Sandora – santykis ir etika gyvenimui

1 poskyris. Amoso „Ne!“ perversiškai galiai

ilgai vartysitės dramblio kaulo lovose?

poskyris. Sofonijas apie kitokį elitą

Zecharijas ir Deuterozecharijas ......................................................................

Aplinkybės: VI a. pr. Kr. – tremties ir potremtinė epochos

Zecharijo vizijų pasaulis: Zecharijo knygos 1–6 skyriai

Trečioji vizija: galia, ne-galia ir lemtingas slenkstis

Turbūt ne vienas, paėmęs į rankas Bibliją ir pabandęs savarankiškai skaityti, netrukus liovėsi ir padėjo ją į lentyną, nes pasijuto tarsi paklydęs nepažįstamame mieste, kur viskas svetima, nesuprantama, klaidu. Glumina ir santykis tarp Biblijos Dievo ir žmogaus. Dievo, kuris vienur pasirodo gailestingas, švelnus kaip motina, kitur – galingas kareivijų Dievas, negailestingas teisėjas.

Ilgai trunka susidraugauti su Biblija. Laimingi mes, kad turime gražia lietuvių kalba prelato Antano Rubšio iš originalo kalbos išverstas Senojo Testamento knygas su įvadais ir trumpais paaiškinimais. Tačiau dar svarbiau, kad prelatas Antanas, mylėjęs Šventąjį Raštą ir savo gyvenimą paskyręs jo studijoms bei dėstymui, užkrėtė Šventojo Rašto meile tuos, kurie jo klausė, su juo bendradarbiavo. Šiandien Lietuvoje jau turime visą būrį Biblijos žinovų, mokslininkų, kurie tampa mums gidais, palydinčiais, kad nepasiklystume keliaudami po Šventojo Rašto puslapius. Jie mums padeda ne tik iššifruoti tekstą, bet ir susipažinti su Senojo Testamento tautų istorija, kultūra, religija. Jų padedami mes pamažu imame suprasti, ką Dievas mums kalba apie save, apie Jo sukurtą žmogų, apie išrinktąją tautą ir apie pasaulį. Šioje knygoje dr. Ingrida Gudauskienė mus kviečia į kelionę po Bibliją drauge su pranašais.

Šventasis Raštas mums atskleidžia Dievo ir žmogaus santykių raidą, susitikimą kasdieniame gyvenime, istorijoje, kurią prelatas Antanas Rubšys gražiai apibūdino kaip „Dievo stakles“. Dievas pirmas prakalbina žmogų, sudaro sandorą su konkrečiais žmonėmis ir su išrinktąja tauta kartodamas „Aš esu tavo Dievas“, duodamas jiems Torą – Įstatymą, kuriame nurodo, koks turi būti santykis su Dievu ir su žmogumi. Dievas – amžinai ištikimas savo sandorai – laukia ir žmogaus ištikimybės, įpareigodamas laikytis Toros. Kai žmogus ir tauta nuodėmėmis pažeidžia sandorą, Dievas siunčia savo pranašus, kurie Dievo vardu priekaištauja dėl laužomo Įstatymo, grasina bausmėmis ir ragina atsiversti bei atgailauti, siūlo išgelbėjimą ir teikia viltį.

Pranašai ypatingai atidengia ir smerkia plačiai išsikerojusį blogį, kylantį iš piktnaudžiavimo galia ir teisingumo nepaisymo anų laikų visuomenėje, kur politinė ir religinė valdžia buvo neatskiriamos. Pranašų žvilgsnis ir aštrios strėlės nukreiptos ypač į tautos vadovus, karalius, aukštuosius kunigus, valdininkus, turtuolius ir visus jiems pataikaujančius.

Būtent jie turėtų būti teisingo gyvenimo ir elgesio pavyzdžiu, tačiau, apakinti valdžios ir galios, pažeidžia Dievo įstatymus, žmogaus orumą bei visos tautos gyvenimą.

Pranašai atskleidžia visokią socialinę neteisybę, didelę atskirtį tarp valdančiųjų ir kitų žmonių, teisingumo nepaisymą, dėl ko labiausiai kenčia vargšai, našlės, svetimšaliai.

Aštrūs žodžiai taikomi kunigams ir dėl korupcijos, vien ritualinės kulto sampratos, piktnaudžiavimo savo kunigiška galia, dėl ko įsigalėjo nuostata: religija – sau, gyvenimas – sau.

Pratarmė

Tikri pranašai dažniausiai likdavo nesuprasti, pajuokiami, atmetami ir net žudomi, nes jie buvo tarsi veidrodis, atspindintis tikrąjį Dievo Žodį, apeliuojantį į kiekvieno sąžinę ir rodantį neteisybes bei iškreiptą religinį mąstymą. Jų tikslas – atstatyti teisingą santykį tarp Dievo ir žmogaus bei žmogaus ir žmogaus. Pranašai išgyveno nuolatinę įtampą, o kartais net bandė bėgti nuo gautos misijos. Pranašų balsas aidi iki mūsų dienų. Kaip Biblijos žmogus, taip ir šių dienų žmogus susiduria su tais pačiais egzistavimo klausimais. Piktnaudžiavimas galia, žmogaus orumo nepaisymas, socialinė nelygybė, karai, pabėgėlių drama, teisingumo nepaisymas pavergia žmones ir tautas. Norisi šaukti: „Kodėl yra tiek daug blogio? Dieve, kur esi pasaulyje ir Bažnyčioje? Kur slepiesi? Kodėl tyli?“ Šiandien mums labai reikia pranašų, kurie mums rodytų kelią, kaip atstatyti teisingą santykį su Dievu ir su žmogumi. Šių santykių istorija – tai Išganymo istorija, ji vyksta ir šių dienų pasaulyje bei tęsis iki pasaulio pabaigos.

Viso blogio, kuris vyksta tarp mūsų, akivaizdoje pranašas Sofonijas ragina neužsisklęsti negatyvume, bet žengti į vilties teritoriją. Dievas pažįsta žmogaus trapumą, nuodėmingumą. Jo gailestingumas beribis. Jis veikia ir per mūsų silpnumą bei menkumą rodydamas savo galybę. Pranašas Sofonijas ragina mus įsiklausyti į Biblijos ʽanawim – tai yra mažutėlių, nuolankiųjų, kurie vykdo teisingumą, siekia teisumo, – balsą. Per juos Dievas veikia ragindamas atsiversti. Argi ne todėl šių dienų Bažnyčia paragino mus išeiti į visuotinio Sinodo kelią, kad būtų išgirsti ir išklausyti mažieji „pranašai“, kurie kalba iš savo sąžinės ir širdies gelmių.

Džiaugiuosi, kad šiandien tikintieji ima suprasti, kad Dievas kalba ir jų sąžinėje, ir jie gali tapti tiesos, teisumo bei mei-

lės pranašais mūsų laikais. Galia ir valdžia neturėtų nutildyti

šių balsų, bet nuolankiai ir išmintingai įsiklausyti bei išgirsti, „ką Dvasia kalba bendrijoms“ (Apr 2, 17).

„Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).

+ Audrys Juozas Bačkis

Vilnius, 2024 04 24

įvadas

Šią knygą skiriu akyliems Biblijos skaitytojams, kurie norėtų geriau pažinti daug klausimų, kartais ir itin aštrių, užduodančią biblinę pranašų raštiją. Taip pat ir tiems, kurie galbūt rečiau atsiverčia Bibliją, tačiau yra klausimų apie ją ir jai bei atsakymų į juos ieškantys žmonės. O galiausiai ir tiems, kurie Bibliją skaito kaip žmonijos literatūrinio paveldo šedevrą ar kaip vieną reikšmingų istorinių šaltinių, bylojančių apie Derlingojo pusmėnulio tautų istoriją.

Vienaip ar kitaip, šiuolaikinis Biblijos skaitytojas, akylesnis ar mažiau akylas, klausimų apie Knygų Knygą turi daug ir pačių įvairiausių. Neretai tarp jų girdisi ir tokio pobūdžio „kodėl“: kodėl Biblijoje tiek daug žiaurumų? Kodėl Pirmojo Testamento Dievas toks kerštingas? Ar Jis išties visuomet yra tik išrinktosios tautos pusėje, o kitas atmeta? Ir išvis – kodėl Pirmojo Testamento žodynas neretai toks nuožmus, plūstamas ar tiesiog nepadorus? Skaitant Biblijos pranašus, vienas po kito atsiveria tokių ir dar kitokių klausimų. Biblija – tai ir egzistencinės įtampos įkrautų klausimų teritorija. Betgi klausimas, tiesioginis ar egzistencinis, yra neatsiejama prigimtinio žmogaus poreikio pažinti tikrovę dalis, o gera knyga yra kaip tik ta, kuri vis verčia juos kelti. Į įvairius „kodėl“ Biblija dažniausiai pati ir atsako, žinoma, ne be žmogaus

pastangų geriau ją suprasti. Taip yra ir su bibline pranašų raštija, kuri labai plati, literatūriniu ir teminiu požiūriu daugiabriaunė, o jos formavimasis chronologiškai nusidriekia beveik per tūkstantmetį. Norint geriau šią raštiją pažinti būtinas ir išankstinis nu(si)teikimas, kad tai nėra lengvas užsiėmimas, jis reikalauja pastangų. Pastangų pareikalaus ir šios knygos apie galią ir teisingumą bibliniame profetizme skaitymas, mat reikės perprasti ne šiaip vieną ar kitą pranašo žodį, bet ir tolimą Biblijos tautos bei jai aplinkinių kraštų istoriją, sociumą, kai kuriuos izraelitiškojo tikėjimo kraičio dėsningumus bei dinamiką, galiausiai – suvokti ir tam tikrus literatūrinius bei lingvistinius biblinio teksto aspektus.

Vis dėlto ši knyga nėra visuminis įvadas į biblinę pranašų raštiją, jos puslapiuose siekiama parodyti šios raštijos supratimo kryptį ir atskleisti, ką Pirmojo Testamento pranašai mąstė būtent apie galią ir teisingumą, – tokia čia yra specifinė teminė prieiga prie biblinio profetizmo. Viena vertus, žvilgsnį ji apriboja, neleisdama leistis į daugybę kitų galimų teminių pranašų raštijos aptarčių, kita vertus, toks žvilgsnio apribojimas įgalina išsamiau bei giliau pasirinktą temą vystyti. Vadinasi, einant nuo vieno pranašo prie kito, šioje knygoje klausiama: kada ir su kokiomis galios paraiškomis Biblijos pranašai susidūrė savo tautos istorijoje? Ką reiškė jų kova už teisingumą? Kodėl akistatoje su negatyviomis galios bei teisingumo paniekinimo apraiškomis jie negalėjo tylėti?

Ką reiškia, kad jų laikysena kažkaip susijusi su Dievo artumu savo žmonėms? Koks buvo jų žodis apie vilties ir perspektyvos įmanomumą žmogaus istorijos raizgynuose? Deja, kartais

Įvadas

perdėm sumautos istorijos. Kas ir kokį čia taria lemiamą žodį?

Galiausiai, jei Bibliją skaitome ne vien kaip literatūrinį šedevrą, bet kaip liudijimą apie Dievo ir žmogaus kalbėjimą(si) istorijoje, neturime pamiršti, jog jos pranašų žodis – tai Dievo žodis. Taigi jis kilo ne tik iš žmogiškų pastangų suvokti pasaulį, save, Kitą ir kitą, bet ir iš Dievo Dvasios skatinimo ir įgalinimo žvelgti erdviau, matyti giliau, pažinti tai, be ko negali būti išspręstas žmogaus kaip asmens būvio prasmės klausimas.

Skaitant biblinę pranašų raštiją teminės prieities apie galią ir teisingumą ritmu ryškėja tam tikri dėsningumai.

Biblijos pranašai buvo alergiški visokio plauko negatyvioms galios apraiškoms ir jos kėsinimuisi į žmogaus būvį. Tokių apraiškų, kalbant apie biblinio Izraelio istoriją, būta išorėje ir viduje. Išorėje amžių tėkmėje nuolat tvyrojo prieš silpnesnes tautas nasrus išžiojusių imperialistų grėsmė, viduje ne mažesnį tvaiką skleidė perversiškas didžiųjų Biblijos tautos institucijų (monarchijos, kunigijos, teismo...) naudojimasis galia. Šios institucijos buvo Dievo norėtos ir galia joms buvo patikėta kaip galia dėl kito. Deja, kur žmogus, ten „kreivos linijos“ – taip ir šių institucijų laikysena dažnai buvo iškreipta. Tai reiškėsi įvairiopu manipuliavimu galia, nukreipta prieš kitą. Toks piktnaudžiavimas galia yra perversija – tai išvirkščias ir perspektyvą blokuojantis mąstymas-veiksmas. Savaime suprantama, toks mąstymas-veiksmas ir tokios galios apraiškos – išorėje bei viduje – pamina žmogaus orumą, pamatines kiekvieno žmogaus individualiai bei kiekvienos tautos kolektyviai teises. Kartu tai ir prieš Kitą nukreiptas

mąstymas-veiksmas. Kaip į tai reaguoja Biblijos pranašai? Ar jie buria ateitį iš krištolinio rutulio? Ne. Biblinis profetizmas ne toks. Biblijos pranašai, įkvėpti Dievo Dvasios, grumiasi už kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos teisę gyventi oriai, galiausiai jie grumiasi už neiškreiptą Biblijos Dievo ir sandorinės etikos sampratą. Jie turi kietą žodį visiems – imperialistams, savo tautos institucijoms, galiausiai kiekvienam. Jie be jokių skrupulų atidengia tautų istorijos ir įvairias jų tautos gyvenimo sritis apėmusias piktnaudžiavimo galia piktvotes.

Suprantama, kur tokios piktvotės, ten ir paniekintas teisingumas. Kodėl Biblijos pranašams dėl to ypač skaudėjo? Jų veikla visuomet buvo perdėm susijusi su istoriniu kontekstu, su politinių įvykių raida bei sociumo, kuriam jie priklausė, situacija. Kitaip tariant, ką jie skelbė, visuomet buvo skirta tam tikro laiko ir tam tikrų įvykių dalyviams. Nesvarbu, kokį biblinio Izraelio istorijos tarpsnį apžvelgtume, dažniausiai matome teisingumo stygiaus paliestą ir pažeistą žmogaus būvį. Akistatoje su įvairiomis teisingumo stygiaus situacijomis (tarptautinėje ir vidaus politikoje, socialiniuose santykiuose, religijoje ir kt.) Biblijos pranašų žodis girdisi kaip žodis už teisingumą istorijos tėkmėje. Vis dėlto jų veiklos negalime redukuoti į politinių ar socialinių reformatorių lygmenį. Viena vertus, jie įsišakniję rupioje istorijoje, kalba apie ją ir jai, beigi yra reikšmingai prisidėję prie sociopolitinių ir religinių savo krašto reformų. Kita vertus, jie pirmiausia budriai įsišakniję sandoriniame santykyje, yra Dievo ir žmogaus santykio teritorijos žmonės. Biblinis sandorinis santykis visuomet

Įvadas

apima žmogaus santykį su dieviškuoju Kitu ir su kiekvienu kitu, o iš to kylanti sandorinė etika akistatoje su kitu asmeniu įpareigoja tam tikrai laikysenai. Biblinė sandorinė etika iš esmės perspėja ir skelbia: būk atsargus, priešais tave Kitas ir kitas. Kaip tokia, tai iš esmės ribas brėžianti, bet ne ribų, o galimybių etika. Paniekintas teisingumas yra baisi tikrovė ir priekaištas, kad šis perspėjimas žmogaus būvio nebesaisto. Rezultatas – sueižėję santykių saitai su Dievu ir žmogaus su žmogumi, pamintas žmogaus orumas, išsikerojusi galios perversija ir t. t. Kai Biblijos pranašai grumiasi už teisingumą, jiems iš esmės skauda dėl sutrūkinėjusio antropoteologinio santykio.

Dar daugiau. Biblijos pranašus, vartojant šiandienę leksiką, galėtume pavadinti futuristais. Ne tik dėl to, kad jų skelbiamame žodyje sugulė įstabios mesijinės ir eschatologinės pranašystės, maitinusios ir maitinančios Biblijos žmogų, kreipusios ir kreipiančios jo žvilgsnį į ateitį. Krikščionims šios pranašystės jau išsipildė Jėzaus Kristaus Įvykyje – jau ir dar ne. Šis Įvykis jau palietęs visą žmogaus būvį, tačiau kartu tai ir tebesitęsiantis eschatologinis išganymo istorijos metas dar ne, kai visa kūrinija dar tebėra slinktyje visiškos pilnatvės link. Biblijos pranašus galime pavadinti futuristais ir ta prasme, kad žmogui stovint pasirinkimų kryžkelėse, prie lemtingų slenksčių, einant per tolesnės istorijos raidos kryptį lėmusias perėjas, per visokias istorines ir egzistencines dykumas būtent jie šaukte šaukė apie pasirinkimo tarp juoda ir balta čia ir dabar reikšmę. Grūdai ar pelai? Tai, ką renkiesi, lemia tavo perspektyvą, tavo kaip asmens realizavimąsi. At-

veria arba užveria tau ateitį. Nuo to, ką renkiesi, priklauso, ar patenki į perversiškos galios, nukreiptos prieš kitą, gniaužtus, ar tvirtiniesi galios dėl kito mąstymo-veiksmo tendencijoje. Galbūt galėtume pamanyti, kad Dievo virš viso to nėra, kad tai tik regimu horizontu užsibaigiantis humanizmas.

Jis Yra. Tačiau Biblijos Dievas – ne prievartos, ne perversiškos galios, net ne galios Dievas, galiausiai Jėzuje Kristuje lemiamai apsireiškiantis kaip ne-galios Dievas – kaip Dievas dėl kito. Jis – amžinas sandorinio santykio Dievas, budintis prie kiekvieno laisvo (!) žmogaus perėjimo iš tamsos į šviesą, iš perversiškos galios prieš kitą į pozityviosios galios dėl kito poziciją, pasitinkantis žmogų prie kiekvieno slenksčio iš apgaulingos prabangos į tikrąją prabangą. Į sandorinio santykio prabangą. Su Kitu ir kitu. Tokios buvo Biblijos pranašų įžvalgos apie žmogaus žmogiškumo kodą. Kas galėtų paneigti, kad šios jų įžvalgos kalba ir apie mus šiandien?

Apie visa tai ir kviečiu drauge pamąstyti šios knygos puslapiuose, o svarbiausia – skaitant ir įsiklausant į Biblijos pranašų žodį.

Mano nuoširdžiausias dėkingumas tiems, kurie vienaip ar kitaip lydėjo šios knygos atsiradimą. Buvusiems ir esamiems Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikams, su kuriais biblinio profetizmo puslapiais keliaujame jau du dešimtmečius, taigi jau šiek tiek drauge atradome – apie pranašus, apie Kitą, kitą ir apie save. Mano ypač branginamai Mažosios akademijos (Lietuvių katalikų mokslo akademija) auditorijai.

Įvadas

2021-ųjų rudenį su jos vadove Rima Malickaite sutarėme dėl mano paskaitų ciklo 2022-ųjų pavasarį „Galia ir teisingumas pagal Biblijos pranašus“. Jį pradėjome maždaug dešimt dienų po karo prieš Ukrainą pradžios. Tuomet visi auditorijoje kabinomės į Biblijos pranašų žodį. Po paskaitų ciklo gavau ne vieną klausytojų padėkos žinutę, tada ir apsisprendžiau tuoj pat imtis knygos projekto, kur galėčiau išsamiau apmąstyti ir šiandien mums prakalbančią galios ir teisingumo temą bibliniame profetizme. Taip ir įvyko. Jos radimosi kelią lydėjo Biblijos pažinimo bendrakeleiviai – lietuvių kalbos redaktorė Joana Pribušauskaitė bei rankraščio skaitytojai

Asta Mackevičiūtė ir Aurimas Juozaitis. Ačiū jiems už pastabumą, reiklumą, įžvalgas, pamokymus, klausimus ir tiesiog už žmogišką palaikymą. Už visa tai dėkoju ir šios knygos recenzentams – Popiežiškojo Urbono universiteto profesoriui kun. Vidui Balčiui bei Vilniaus šv. Juozapo teologijos instituto docentui, biblistui kun. Danieliui Dikevičiui. Knygą į skaitytojų rankas palydi kardinolo Audrio Juozo Bačkio pratarmė. Labai jam ačiū už drąsinantį žodį.

Šią knygą skiriu neabejotinai vienam didžiausių XX a. Lietuvos biblistikos šulų – kunigo, Biblijos tyrėjo, vertėjo, profesoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, pasaulio piligrimo ir tiesiog be galo šviesaus žmogaus – Antano Rubšio atminimui. Pratarmėje kardinolas rašo, „kad prelatas Antanas, mylėjęs Šventąjį Raštą ir savo gyvenimą paskyręs jo studijoms bei dėstymui, užkrėtė Šventojo Rašto meile tuos, kurie jo klausė, su juo bendradarbiavo“. Tikrai taip. Tegul Biblijos pažinimas mūsuose ir toliau viso-

keriopai auga. Tad ačiū ir A. Rubšio atminimo įamžino centrui, finansiškai prisidėjusiam prie šios knygos parengimo.

Išskirtinė padėka leidyklai Tyto alba, patikėjusiai šiuo bibliniu projektu ir visaip jį skatinusiai, taip pat Lietuvos kultūros tarybai, skyrusiai dalinį finansavimą šiam projektui įgyvendinti.

I skyrius

SAMUELIS. NEGALIA, SLENKSTIS IR DIEVO

ARTUMAS

Samuelį Biblijoje sutinkame daugeriopai sudėtingomis aplinkybėmis, nukeliančiomis maždaug į 1050 m. pr. Kr. Tuo metu politiniame Kanaano žemėlapyje grėsmingai plėtėsi karingųjų filistinų įtakos zonos. Izraelitai, čia pradėję kurtis ne taip jau seniai, kaip ir kitos šių geografinių platumų tautos, susidūrė su veržlia filistinų ekspansija, taigi ir su savo išlikimo klausimu. Iškilo žūtbūtinis reikalas sociopolitiškai kitaip organizuoti tautos gyvenimą. Taip Biblijos tauta atsidūrė ant slenksčio tarp istorinėmis aplinkybėmis neefektyvios atskirų giminių savivaldos ir monarchinio valdymo – per šį slenkstį ją pervedė būtent Samuelis. Šia prasme jis – slenksčio situacijos veikėjas. Tačiau ne tik tai, slenksčių būta ir daugiau. Atidžiai sekdami Samuelio istoriją nuo pat gimimo (1 Sam 1 sk. ir t. t.), pastebime tam tikrus dėsningumus, kuriuos Biblijos pasakotojai į tekstą įaudė, reikia manyti, tikrai neatsitiktinai. Kokie šie dėsningumai? Ar gali jie būti reikšmingai susiję su mumis ir mūsų šiandiena? Dar daugiau, akivaizdu, kad Samuelio pašaukimas pačioje pasakojimo apie jį pradžioje išryškinamas kaip pranašo pašaukimas (1 Sam 3, 20). Pranašo tarnystė Izraelyje visuomet buvo Dievo žodžio – tiesos žodžio apie Dievą, žmogų ir pasaulį – tarnystė. Kaip tik dėl to, plėtojant galios ir teisingumo Biblijos pranašų žvilgsniu temą, pirmiausia derėtų stabtelti prie Samuelio figūros. Kokias briaunas atpažįstame jo istorijoje? Akistaton su kokiu Dievo žodžiu jos orientuoja?

Taigi Samuelis ir keli pasakojimo apie jį momentai deuteronomistinėje istoriografijoje, Pirmojoje Samuelio knygoje. Tačiau pradžioje keli pažintiniai akcentai.

įvadas

Bendrais bruožais apie deuteronomistinę istoriografiją

Įvairialypiame biblinės raštijos pasaulyje Pirmoji Samuelio knyga priklauso deuteronomistinės istoriografijos vardu vadinamam knygų kompleksui. Ši istoriografija krikščionių Biblijos sandaroje formaliai prasideda Jozuės knyga ir įima Teisėjų, Rutos, Pirmąją Samuelio, Antrąją Samuelio, Pirmąją karalių bei Antrąją karalių knygas1. Tai vientisas didelės apimties pasakojimas, apimantis ilgą ir sudėtingą biblinio Izraelio istorijos tarpsnį nuo atėjimo į Kanaaną (~1200 m. pr. Kr.)2 iki Babilonijos tremties (586 m. pr. Kr.). Ir nors dabar pasakojimas visai ne apie šio įdomaus istoriografinio veikalo ypatumus ar Izraelio istorijos vingius, o apie Samuelį – tik vieną iškilų šios istorijos herojų, – vis dėlto akimirksnį stabtelkime prie kai kurių šio veikalo detalių.

Kodėl deuteronomistinė istoriografija? Toks įvardijimas kilęs iš graikiško Pakartoto įstatymo knygos pavadinimo Deuteronomion (liet. Antrasis įstatymas), mat bendrai priimta, jog deuteronomistinė istoriografija buvo parašyta veikiant šios

knygos teologijai3. Suprasti jos esmę galima remiantis šiuo skaitiniu:

Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos

šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldė-

ti. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsite. (Įst 30, 15–18a)*

Tai „dviejų kelių“ teologija, pagrįsta atlygio principu – už ištikimybę sandorai būsi palaimintas, o neištikimybė veda į pražūtį. Tokio mąstymo braižas, apskritai vertinant, atpažįstamas visame deuteronomistų veikale. Pasakojimą apie savo tautos istoriją Jozuės knygoje jie pradeda perdėm pergalingai – visa pažado žemė mūsų (Pr 12, 1; Iš 3, 8; Joz 11, 16–23), o Antrosios karalių knygos pabaigoje jį užsklendžia iki ašarų liūdnai – pažado žemę okupavo svetimi (2 Kar 25,8–12). Tai nuoroda į Babilonijos tremtį (586–539 m. pr. Kr.). Į šią priešpriešą pergalingai pradžiai, Jozuės knygoje papasakotai su epo žanrui būdingais elementais ir gerokai prasilenkiant su istoriniais faktais4, palaipsniui krypsta visas naratyvas. Taigi visas jis tarsi įrėmintas konceptualių briaunų: nuo žemė mūsų iki žemė ne-mūsų. Kodėl? Kas nutiko, kad mus ištiko tremtis?

* Biblijos tekstai knygoje cituojami iš Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, vert. A. Rubšys, Č. Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.

INGRIDA GUDAUSKIENĖ – teologijos daktarė, biblistė, knygos „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ (2022) autorė. 1996–2007 m. specializavosi ir licenciato bei daktaro mokslo laipsnius biblinės teologijos srityje apgynė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Nuo 2004-ųjų Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytoja, dirba mokslinį ir ekspertinį darbą, veda biblinius mokymus vienuolijoms, seminarus mokytojams, skaito viešas paskaitas. Savanoriauja siekdama prisidėti prie Biblijos pažinimo ir jos kultūros puoselėjimo Lietuvoje.

Ši knyga – tai pokalbis su skaitytoju apie biblinę pranašų raštiją. Atsivertę pranašus iškart patenkame į tolimų laikų įvykius, lėmusius tautų likimus, atsiduriame tolimose žemėse palei Tigrą, Eufratą, Jordaną, kur ir anuomet virte virė gyvenimas, deja, toli gražu ne visuomet skaidrus. Girdime tokius vardus kaip Sargonas, Manasas, Kyras ir t. t., kurie neretai mums nieko nesako. O patys pranašai? Samuelis, Amosas, Michėjas, Sofonijas, Habakukas ir kiti – ką sako jie? Anuomet pranašai buvo Biblijos tautos vedliai per jos istorijos ir tikėjimo brūzgynus, traukę ją iš visokių egzistencinių smegduobių. Žinoma, ne burtažodžiais, o neretai iki pažinimo skausmo kietu, bet taip pat ir švelniu Dievo žodžiu. Apie tarptautinius santykius, propagandą, keliaklupsčiavimą prieš valdžios struktūras, socialinį neteisingumą, perversišką religingumą ir dar apie daug ką, taip pat ir apie viltį, apie prigimtinį ir nenumaldomą žmogaus poreikį prasmės ir perspektyvos. Knygoje kartu su Biblijos pranašais klausiama ir mąstoma apie galią ir teisingumą: apie tai, ką nuveikiame su galia, kai ją turime savo rankose, – nudobiame kitą ar leidžiame jam gyventi? Kur pasibaigia ir kur prasideda teisingumas? Asmens akistatoje su kitu asmeniu, tautos su tauta. Galiausiai – kur čia visur yra Biblijos Dievas?

Biblistės Ingridos Gudauskienės knygos „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ ir „Galia ir teisingumas. Biblijos pranašai šiandienai“ pradeda naują etapą –tai kokybinis šuolis Lietuvos biblistikoje. Jose einama nuo įvadinio ir raktinio pobūdžio tekstų prie biblinės teologijos veikalų, kuriuose gvildenamos specifinės Šventojo Rašto temos.

Kunigas, biblinės teologijos daktaras Danielius Dikevičius