Frančeska ir Nuncijata
Romanas
MARIA ORSINI NATALE
Iš italų kalbos vertė
IEVA FRIGERIO
Vilnius, 2025
Frančeska gimė tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt devintųjų sausio šeštąją. Gimė vienoje iš tų Amalfio pakrantės aukštumų, kur žemė garma ir sminga į apverstą dangų, kurį giedromis naktimis žvejų žiburiai pribarsto žvaigždžių.
Iš ten matoma jūra nepasiekiama, primenanti gilų šviesos šulinį.
Tasai skaidrus mėlis, toks tolimas, tarytum pakibęs, begarsis, atrodo netikras ir paslaptingas lyg pasaka.
Frančeska, savo vaikystę, savo kuklią egzistenciją, savo darbštų gyvenimą gyvenusi senelio malūne po kriokliu ir kaip patrakėlė laksčiusi skardingais takais, vis balansuodama palei pat tą grožio bedugnę, vaiskiausiomis dienomis beprotiškai užsigeisdavo paskraidyti.
Šiaip ar taip, tame kaimuke, įsikabinusiame į uolos kyšulį ir nediduką vienuolyną, ji ne vienintelė degė šiuo neprotingu noru.
Vienas kitas iš tikrųjų buvo pamėginęs išskleisti sparnus ir nušokęs tiesiai nuo tiltuko, vedančio į eremitų vienuolyną ir bažnyčią, kur miražas svaigindavo stipriausiai.
Tėvas Andželas, nelaimei kraupiai kartojantis, surengdavo procesiją ir iki tarpeklio būdavo nešamà garbinamo šventojo, kažin kaip čia atsidanginusio romėnų centuriono, išėjusio į kalnus gyventi atsiskyrėlio gyvenimo, statula. Tą jaunutį šventąjį kario drabužiais
pastatydavo ant žvyro nedidukės kalnų perėjos vidury, o jisai, toks spalvingas sidabriniais sidabriniais šarvais ir raudonu raudonu apsiaustu, vis mynė koja erelį ir kantriai stebeilijo į dangaus skliautą, rodydamas į jį iškeltos rankos pirštu.
Su savo mažumėlę kvėša šypsena, turėjusia perteikti ekstazę, jis atrodydavo patenkintas dalyvaująs šiame vienuolio rituale, kai šis, varydamas velnią, plačiai skėtriodamas braižydavo ore dūmų vagas ir smilkydavo skardį, o paskui šlakstytuvu švęstu vandeniu taškydavo susirinkusiųjų būrelį, raudančius gimines, klūpančius šventojo nešėjus, tilto atramas ir jūrą apačioje. Jūrą gundytoją.
Frančeskos senelis, malūnininkas Džuzepė, aukštai malūne su savo miltais ir savo moterimis dargi gaminęs makaronus, buvo didžiai atsidavęs tam kariui anachoretui su savo legiono ženklais, rausvintais skruostais ir užriesta nosimi.
Buvo pasirinkęs jį savo globėju, nes kareivio tvirtybę tasai kankinys sustiprino Dievo žmogaus šventumu. Vargšas malūnininkas, gavęs valią komanduoti, pasidarydavęs toks pat rūstus ir išdidus kaip tasai šventasis, ir griaudėdavęs namuose, gąsdindamas žmoną, septynias dukras, o vėliau ir septynias anūkes, bet veikiai nurimdavęs, prie jų suminkštėdavęs, imdavęs geraširdiškai juokauti, supamas giedro to glaudaus darbo alsavimo. Ir ilgasis stalas jiems buvęs ne tik darbinė lenta orekjetėms ir taljoliniams gaminti, bet ir vakarienės stalas, kur jų pačių gamintų makaronų lėkštė sujungdavo juos it laužoma duona.
Su kuo nors kalbėdamasis, senelis vis ištaikydavo progą pasidžiaugti, ir su tam tikru pasididžiavimu, kad Viešpats jam dovanojęs vienas mergaites, užtai visas sveikas ir dievobaimingas. Pats savuose namuose galėdavo pasipuikuoti ir atsigauti, kai vakare jisai, Globojančioji dievybė, jisai, Žodžio saugotojas, užvesdavo litanijas ir visas žinomas maldas, kurių jį buvo išmokę vienuoliai benediktinai:
– Kyrie eleison – Christe eleison – Christe audi nos, Christe exaudi nos...
O štai Frančeskos senelė, močiutė Trofimena, kone kiekvienais metais rugpjūčiui baigiantis leisdavosi į sunkią piligriminę kelionę iki Švenčiausiosios Mergelės su granatu. Pasiekusi tą vienišą bažnyčią, rodos, iš uolos išlindusią, ji keliais nuropodavo nuo slenksčio iki altoriaus laiptelio, o Frančeska – su ja.
Paskui moteris visa išraudusi prakniūbsodavo visą amžinybę, kaip atrodydavo mergaitei paskaudusiais keliais. Močiutė Trofimena su ryškia pasmakrėje surišta skarele, įraudusiais skruostais, šviesiomis spindinčiomis akimis, rymodavo pakerėta tos senos auksuoto medžio ikonos, gailestingosios Motinos, rankoje laikančios granato vaisių.
Ji sakydavo, kad čia – gėrio Marija, gausos Marija. Ji taip ir neišsiaiškino, iš kur tokios gilios šio pasišventimo šaknys, ir iš kur tasai vaisius, pūpsantis Švenčiausiosios Mergelės delne, kokiomis gijomis jis taip atkakliai įsiraizgęs žmonių širdyse, atmintyje ir senos civilizacijos tradicijose.
Ji taip ir nesužinojo, kad tai senovės graikai, užkopdavę čia nuo pakrantės kalnuose ieškoti pabėgimo ir prieglobsčio nuo maliarijos ir piratų, savo rankose ir širdyse atsinešė šį Argo Heros simuliakrą.
Ir ši klestėjimo deivė, gimdyvių globėja, šviesos dievybė, malonių teikėja, santūriai sėdinti degto molio sostelyje, ištiestoje dešinėje rankoje saujoje laikė auką – granatą.
Močiutė visą gyvenimą laikė tuos raudonsėklius vaisius šventais ir suėmusi juos į kekes kabindavo ant sienų, kad namams neštų sėkmę ir pritrauktų Apvaizdos malones.
Frančeska, užsikrėtusi tuo jausmu, vėliau visada tų vaisių prisidžiovindavo. Ir laikydavo skurdžiai nugrūstus netašytų stalčių tamsoje arba turtingai išstatytus raižytose tamsiose indaujose, Kapodimontės padėkluose kartu su dirbtiniais vaisiais, paslėptus tarp ryškiaspalvių
obuolių ir geltonų vaškinių mandarinų, kad šiuo kuklumu tik sustiprintų jų galią.
Užkopęs stačiu takučiu, patekdavai į Frančeskos namus. Didžiulę patalpą greta malūno po kriokliu.
Kai ji, atitolusi nuo šių vietovių, tapo „dona Frančeska“ su skrybėlaite ir karieta, kai prisiminimuose sugrįždavo ir užkildavo tuo kvapniu šlaitu, užsikabarodavo į tą tylią rausvų uolų tarp dviejų turkio spalvos dryžių žemę, praeities vaizdai būdavo saulėti ir ryškiaspalviai.
Vis dėlto, peržengus pirkios slenkstį, blausioje lango šviesoje, akmeninėje asloje, patamsėjusių medinių karčių, ant kurių būdavo džiovinami makaronai, krūvose, nuzulintoje ilgojo stalo medienoje vaizdai imdavo niauktis ir dulkėti miltais.
Tokius ji matydavo savo artimųjų veidus, pridengtus it kaukes: jie sijodavo brėkšmoje, girgždant medžio pleištams ir šniokščiant vandeniui, mat tokia buvo jų tyla. Jie lėtai siūruodavo apskritus šilkinius rėčius, ir kildavo šviesios dulkelės, paslepiančios juos ir priverčiančios kosėti, o išsisklaidžiusios palikdavo juos apniauktus.
Tokius juos Frančeska ir įsispaudė atmintin, aptrauktus tų balkšvų apnašų, ryškiausių ant garbanotų senelio Džuzepės žandenų, ant juodos močiutės Trofimenos suknelės ir ant ilgų jos motinos blakstienų.
Namuose, be senelio ir žvairaakio katino vardu Vyruks, gyveno ir dirbo vien moterys.
Frančeskos pasaulis vaikystėje buvo it vištidė, su aukštu ir stipriu pasipūtėliu gaidžiu, dar turinčiu parako, ir daugybe didžiulių krūtų, kuriose ji rasdavo prieglobstį. Ir kurios vakare išlaisvintos siūbuodavo moterims klojant lovas ir plevėsuojant paklodes, o paskui
karodamos liesdavo jai veidą, moterims ropojant per šiaudinius čiužinius į joms paskirtas vietas. Tuo tarpu jos jau snūdomis užmaršiai bubendavo „Amen... Amen... Amen... Amen...“ ir tuo paslaptingu
žodžiu, menančiu Dievą it beldimu diktuodavo ritmą tiems slaptiems poteriams, kuriuos senelis vienišas vesdavo iš priešingos pirkios kertės, atsigulęs kuo atokiau nuo krosnies, nes jam visada būdavo karšta:
– Kyrie eleison, Christe eleison, Christe audi nos, Christe exaudi nos...
Frančeska turėjo ir tėvą, jūreivį, iš pradžių – jungą, paskui – vairi
ninką, amžinai tolimą, amžinai išplaukusį iš karalystės kokiu pirklių laivu. Jaunutį vyrą, basomis nulipantį uolomis, mitrų it driežą.
Kai jis grįždavo iš savo kelionių ar užkildavo iš Amalfio, jau iš tolo išgirsdavai jį šaukiant linksmu balsu ir švilpaujant, tada Frančeska mesdavo savo akmenukus ir gervuogynus ir nuskuosdavo jo pasitikti, visada pirmiau už kitas.
Tik senelis to nedarydavo – likdavo kur esąs ar kaip tik nupėdindavo kitur, triukšmingai vilkdamas medines klumpes. Patraukdavo prie krioklio ir girnų, bet dar dažniau užsilipdavo į terasą, kur džiūdavo makaronai, ir nuduodamas abejingą galėdavo stebėti susitikimus. Kratydavo orekjetes didžiulėse pintinėse, perdėliodavo medines lentas, ant kurių būdavo priberta ripuliuotų fuzilių, perkeldavo audeklus su nutiestais lazanijos lakštais, ir tuo užsiėmęs vogčiomis dirsčiodavo.
Pats su žentu pasisveikindavo vėliau, ir visada pro sukąstus dantis, rūsčiai dėbsodamas, o jūreivis atsakydavo su nerangiu nerūpestingumu ir, kad pelnytų dėdulės Pepės prielankumą, tuojau pat ir pats kibdavo į malūno ir makaronų darbus.
Tampydamas maišus, tvarkydamas aimanuojančias girnas, kantriai mindydamas tešlą duonkubilyje, vikriai ir tiksliai pjaustydamas lazanijos lakštus ir taljolinius, jis trokšdavo ir karštai prašydavosi palankumo.
Vakare uošviui pasakodavo apie keliones, audras, delfinus, tolimus kraštus, Tunisą, Alžyrą, Maroką ir Azovo jūrą, kur pakraudavo laivus kietųjų kviečių. Pasisakydavo jam savo viltis, nušviesdavo prekybą, kurios tinklą jis mėgino užmegzti tarp pirklių kelių Amalfyje ir tolimų šalių turgų.
Bet senelis niekada pernelyg jo nesiklausydavo ir į draugystę nesileisdavo.
O vis dėlto, kai traukiant šauktinių į kariuomenę vardus iš aštuoniolikos–dvidešimt penkerių metų jaunuolių tarpo buvo atsitiktinai ištrauktas Salvatorės De Krešenco vardas, jis solidariai stojo mūru už jūreivį ir suskato ieškoti būdų jį išsukti.
Kadangi vaikinas, kad ir vargais negalais susitaupęs keletą grašių, neturėjo didelės 250 dukatų sumos, reikalingos sumokėti kareiviui, jau penkerius metus aktyviai atitarnavusiam ir pasiryžusiam tarnybą pratęsti dar aštuonerius metus, ir taip įgyvendinti įstatymo numatytą „apsikeitimą“, jis pats jį nukreipė ir davė patarimų.
Nusivedė jį brūzgiais ir ilgais kalnų šuntakiais, tai kylančiais, tai besileidžiančiais, iki pat šlaito priešais Kasyklos abatiją. Vedėsi jį, kišenėje nešinas paguoda ir savo juoduoju akmeniu nuo gyvačių įkandimų, ieškoti ir rinkti nemalonaus kvapo žolelių, „smirdažolių“, kurių pakramčius prieš gydytojo apžiūrą iš burnos tvoksiąs toks bjaurus, toks vimdantis dvokas, kad jis būsiąs pelnytai atleistas nuo karinės tarnybos – pagal vieną konkrečią taisyklę, įvestą karaliaus Ferdinando dekrete dėl karių šaukimo Dviejų Sicilijų karalystėje.
Ši taisyklė senelio ausis pasiekė per eremitų vienuolyno brolius, mažai apie ją šnekančius, bet puikiai išmanančius visus tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtųjų kovo keturioliktosios karališkuosius įstatus, nes buvo perrašę ir išsaugoję visą „Pagrindinio nutarimo dėl šaukimo tarnauti šalies ginkluotosiose pajėgose, o ypač šauktinių surinkimo“ tekstą.
Konkrečioje direktyvoje, kur buvo išvardytos visos ligos, dėl ku
rių atleidžiama nuo tarnybos, buvo įrašyta ir „smarvė iš burnos ne dėl dantų gedimo ar kitos pašalinamos kilmės, o radusis dėl neišsprendžiamų priežasčių, ir savo stiprumu galinti smarkiai sutrikdyti bendražygius“.
Kai Salvatorė nukako į Salerną, į Priėmimo tarybą, senelis pralaukė jo ten dvi dienas ir dvi naktis.
Paskui sugėrė su žentu švęsdamas išvengtą pavojų ir juokėsi, ir buvo laimingas matydamas iš džiaugsmo krykščiančias moteris, nes savo paprastų tiesų pasaulėlyje būtų ugnį ir vandenį perėjęs, kad tik jas išlaikytų ir pamalonintų.
Bet prabėgus keletui valandų jis kvatojosi dar skaniau, jau likęs vienas, viską prisiminęs; namiškiai miegojo, o jis vaikštinėjo ką ne ką tikrindamas.
Netruko pastebėti, kad vaikinas, sutrikęs dėl neišsivadėjančio dvoko iš burnos, nė iš tolo nesiartino prie žmonos ir niekur atokiai su ja nenulindo. Ir į savo motinos namus, kur paprastai nakvodavo, susiruošė daug anksčiau nei įprastai.
Ir kitą rytą Salvatorė, leisdamasis uostan išplaukiančio laivo ieškoti, praėjo pro kalnagūbrį nepasivadinęs savo moters švilpimu, nė neatsisveikinęs su ja.
Senelis, užmatęs jį patyliukais vogčiomis leidžiantis šlaito krūmynais, visas nušvito ir smagia mina užtraukė vieną iš savo pašaipių dainuškų:
Oi, vaikine, mauk iš čia, nebedūsauk man slapčia!
Į roželę savo mielą
nė pažvelgti nevalia!
Ir braškelės tau gardžiausios nuraškyti nebeteks.
Be abejo, gražuolis jūreivis buvo pavergęs ne tik Frančeskos motinos, bet ir visų namų moterų širdis.
Joms jis, tasai juodbruvas jaunuolis, visada išvykdavo per greitai.
– Gražus vaikis, kaip kažin ką, – kalbėdavo jam išvykus.
– Tamsus tamsus, – godžiai murkė it smaližės, o senelis suerzintas atsikirsdavo:
– Juodas juodas kaip tarakonas.
Frančeska liūdėdavo, kai jis išplaukdavo jūron, tasai vaikinas nuo laipiojimo viršūnėmis sugrubusiomis rankomis, dėl kurio jos motina brūzgynų tankmėje sužydėdavo, tasai stiprus vyras įtemptais raumenimis, užsisodindavęs ją ant pečių ir lakstydavęs...
No, no, žirgeli, lekia vienuolis brolelis, mat nugaišo jo kuinelis.
Bet vienuolis nepaspėjo –iš storumo vos paėjo.
... jos žaidimų draugas, žnaibydavęs jai plaštakas
Gnybu gnybu vaikuliuką...
... ir ją kutendavęs...
Man pasakė riešutėlis: nors aš mažas mažutėlis, many lindi kipšiulėlis, tuoj įžnybsiu į šiknelę ir maktelsiu tave burnelėn –kad ir būtai pats karalius.
... ir paimdavęs ją už rankų, ir įsukdavęs, įsukdavęs
Skambink, skambinki varpelį, tau nupirksiu sijonėlį.
Sijonėlį raudoną, gražų, tik skambink, kad nebūt mãža.
o ji iš juoko net gaikčiodavo ir prašydavo: „Dar, dar...“
Jūreivis iškeliaudavo, druskos sustandintus drabužius susidėjęs į ryšulį, parištą prie lazdos galo. Jis leisdavosi žemyn sklidinas vėjo, neatsisukdamas, jau atitolęs, su dulkėmis kojose ir nuotykių bei turtų viltimi tamsiose levantiečio akyse, judriose ir plėšriose. Akyse paukštvanagio, pasirengusio nugriebti menkiausią progą, net jei šioji skrietų aukštai virš galvos, greita it žaibas.
Atsistojusi ant kalvelės žmona, glėby visada laikanti paskutinę naujagimę, žvelgdavo, kaip jis dingsta brūzgynuose, o ir paskui dar ilgai žiūrėdavo į jūrą, apačioje viską užpildančią iki pat pakraščių. Malūnan grįždavo išbalusi, o paskui su kasdieniais žodžiais jos balsas įgydavo aitrumo, judesiai – atžarumo, o rankos švelnumą atgaudavo tik mergaičių plaukuose, kai glostydavo juos apsimesdama, kad pataiso.
Vėliau ji atgaudavo veido spalvą ir pragiedrėdavo, kai pilvas akivaizdžiai išsipūsdavo ir sijonas nebegalėdavo jo paslėpti – štai tada prasiverždavo didysis senelio įtūžis. Visada vienodas, visada kaip pirmą kartą, kai tėvas Andželas atpėdino pas jį raginti atvesti dukterį Santuokos sakramento ir pranešti, kad šioji nėščia.
Visada siautėdavo susitaršęs, įraudusiu veidu, o dar labiau – kaklu. Sukdavo ore kočėlą, taip drebindamas visus namus, kad, atrodydavo, šie tuojau nugarmės slėnin sykiu su vandeniu – vargšės moterys klaikiai persigąsdavo. Tik ne Frančeska.
Kočėlas, suskaldydavęs kelias negausias statulėles ir skurdžius indus, kuldavo viską, tik ne jas – dėl to jai ir nebūdavo baisu: senelis nė sykio nebuvo pakėlęs prieš ją kumščio, prieš ką nors kitą – irgi.
Išsisiautėjęs vyras užsiraukdavo ir ilgoms dienoms užsisklęsdavo išdidžioje tyloje, vakare net litanijų nebegiedodavo, tuo baisiai visas skaudindamas, mat niekas kitas namuose jų nemokėjo.
Bet jo rūstybė, visada tokia audringa, teturėjo trumpą atmintį, tad veikiai nuskambėdavo taikos ženklas: kone kaskart, žarijose degdamasis taboką, jis močiutei tarstelėdavo:
– Dar viena burna...
Ir žmona visąlaik jam meiliai atsakydavo tą patį:
– Betgi ir rankų dar pora... – o jis, prislėgtas, bet susitaikęs, paprastai purtydamas galvą atkirsdavo:
– Salvatorei rūpi tik į laivą įsėst, niekas daugiau nesvarbu: jis pridirba vaikų ir nusikrato atsakomybės, o rūpintis anais palieka kitiems nelaimėliams.
Iš tiesų šitai jis savo riebia šnekta apmaudžiai konstatuodavo daug taupiau, bet taikliau ir niršiau:
– Anam terūp laivan įsėst... ant visko bybį padėjus!!
Bet audra jau būdavo praūžusi, tad atėjus laikui jis su šypsena sutiko pirmąjį Ritučios, septintosios anūkės, verksmą ir, kaip visada, tai jis į naujagimės rankeles per pirmojo nagučių kirpimo ceremoniją įdėjo pasaulio užkariavimo simbolius: rožinį ir monetą.
Ir laikė jos pirštukus suspaustus apie tuodu talismanus, tardamas linkėjimo formulę:
– Auk graži, didelė, turtinga ir šventa iki pat grabo lentos.
Frančeską su seneliu siejo gilus ryšys.
Tai jis, vedžiodamas jos ranką, išmokė parašyti savo, sudėtingąjį močiutės ir net jų karaliaus Ferdinando vardą; vardai buvo ilgi, bet jai pavyko, o Končetinai, jos vyresnei seseriai, ne.
Tėvas Džezualdas ją vis mielai pamokydavo, nes teigė tokių protingų vaikų retai sutinkąs, ir niekada nepraleisdavo progos pabrėžti: – Šito vaikeliuko galva gera.
Ir tėvas Simonė, kai atkakdavo iš Monteverdžinės, ją vis palavindavo, o paskui sutikęs senelį visada pagirdavo: – Tavo anūkė greit mokosi... tos mergaitės imlus protas, – sakydavo Irpinijos kraštui būdinga tarme ištęsdamas „o“.
Vis dėlto tai senelis pirmasis išmokė ją skaičiuoti rankos pirštais, paskui – ir abėcėlės, o kartkartėmis dar gavusi vienuolių pamokų, ji greitai įgudo skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Jis išmokė ją ir siūti (pats taisęs ir siuvęs maišus, bet mokėjęs pasiūti ir sijonukų, ir kelnių), ir iš gervuogių šakelių rišti žabų kūlelius pečiui ir viryklei, rinkti raudonėlius, pemzos miltelius, ceratonijas ir kadagių pluoštelius: kad suteiktų gardaus kvapo muilui, kurį jie virdavo iš kiaulės taukų. O svarbiausia, įdiegė jai tam tikrus švaros įpročius: valytis dantis pakramtant šalavijo ir mėtos, praustis lediniu vandeniu, kad užsigrūdintum nuo plaučių ligų, kaip jį buvo išmokę vienuoliai, kuriems jis vaikystėje patarnaudavo kiaurą parą, iki pat paauglystės.
Kiekvienais metais per gavėnią, o ir per Šeštines jis visai šeimai liepdavo išsitrinti dantis milteliais iš džiovintų baklažanų, ilgai trintų grūstuvėje su jūros druska. Jis pats juos paruošdavo ir reikalaudavo, kad būtų naudojami itin skrupulingai ir stropiai, tikrindavo visą operaciją, kuri, pasak šviesaus atminimo tėvo Lorenco nurodymų, turėjusi apsaugoti nuo gedimų ir pūlinių.
Paskui puikuodamasis gausių savo šeimynykščių burnose rodydavo iltinius ir krūminius dantis, stipriai ir tiesiai išsirikiavusius.
Ypač didžiavosi priešpaskutinės dukters Mimelos, tai yra Filomenos, burna, nuolat ją girdamas vaizdinga šnekta, mat žodžio kišenėj neieškojo: „Perlų karoliai ir karalienė.“ Taip jis sakydavo.
Per Šeštines, po to dantų šveitimo, jos visos dar stodavo į eilę praustis veido vandeniu su rožių žiedlapiais.
Būdavo iš vakaro palikusios jį kubile lauke, kad angelai, vidurnaktį lydintys Jėzų jam žengiant dangun, tą vandenį palaimintų.
Kaip tik su Frančeska senelis prieš dieną nuskindavo rožių lapelius, kalbėdamas apeiginį „Gloria“. Moterims baigus praustis, senelis su ja perkošdavo tą švelniai kvepiantį vandenį ir supildavo į dvi krežines, kad ypatingų švenčių dienomis būtų galima apsišlakstyti ir taip palaiminti veidą, sykiu apsivalant ir nusiprausiant.
Apie juodu namie buvo sakoma: „Kaip šventoji Liucija su šventuoju Anielu“, įžvelgiant tarp senelio ir anūkės, amžinai prie jo prilipusios, glaudų šventųjų, kurių šventės buvo broliškai išsidėsčiusios gruodžio tryliktąją ir keturioliktąją, artumą.
Malūnininkas visas savo moteris buvo išmokęs savo amato, bet tik vienai Frančeskai perdavęs jo tąsą – slapčia pripylęs į delniukus grūdų, miltuotu nykščiu kaktoje nubrėžęs kryžių ir religingai įskiepijęs jų darbo pajautimą.
Kad mokytųsi su džiaugsmu, jis žadino jos smalsumą, kuteno jos instinktą konkrečiais nurodymais, paįvairintais praktiškais ir šmaikščiais pavyzdžiais. Kartais, pradėdamas tos dienos makaronų gamybą, išsivesdavo ją laukan ir imdavo komiškai kvėpuoti, juokingai ir per smarkiai traukdamas orą išplėstomis šnervėmis, uosdamas orą it skalikas. Taip darydavo tam, kad jai įstrigtų, jog tik užjutęs orą, sausą ar drėgną, jis susiprasdavo, kokios būsiančios tinkamos šilto vandens, miltų ir mišinių proporcijos: kad atsižvelgiant į tai būtų galima užmaišyti kietesnę ar minkštesnę tešlą.
Taip pat lyg žaisdamas jis įsikeldavo ją į duonkubilį tešlos mindyti, jiedviem prieš tai sumerkus kojas į varinį katilą ir linksmai pasitaškius. Tas pats katilas paskui, kiek praskalautas, atgaudavo savo kone sakralią funkciją pilstyti šiltą vandenį į duonkubilį. Šitoks
žaismingumas, be abejo, niekada nesikirsdavo su higienos taisyklėmis, nors šios jų amate visąlaik būdavo tik apytikrės ir itin lanksčios. Toje šiltoje ir ūkanotoje dėžėje, laikydamas ją už vienos rankos, o kita liepęs pasiremti į sienelę, jis supažindino ją, koks turi būti tinkamas mynimo ritmas, pėdos spaudimo lengvumas, judesio tolygumas, kad toji balta masė išeitų be gumulų.
Paskui, juokindamas mergaitę išraiškingomis mimikomis, jis atkreipdavo jos dėmesį į minkymo svarbą. Tešlos luitą, išverstą iš duonkubilio, reikėdavo spaudyti, dalyti ir perkloti, kol sukietės ir susigers visas vanduo. Reikėdavo energingai, bet saikingai kulti nedidele lazduke, kad trupinėliai suliptų vienas su kitu nepalikdami tuščių ertmių ir minkant neprarastų branduolio tvirtumo, bet visa tešla sykiu išlaikytų grūdėtą konsistenciją. O darbui muzikalumo jis suteikdavo savo dainuškėlėmis:
Tešlele, tešlele, būsi gera tik gavus per šiknelę, tešlele, mano tešlele...
Dažnai paversdavo darbą rungtynėmis: visos varžydavosi dėl kuo tobuliau suraitytų fuzilių, ir čia beveik visada laimėdavo močiutė, ne tik todėl, kad raičiojo geriausiai, bet dar todėl, kad buvo truputį įžeidi, o jis – truputį šališkas. Ir Frančeska, kai savo mažais pirščiukais įgudo tiksliau spaudyti orekjetes, pelnė savąjį „šaunuolė“, o tai prilygo medaliui; net buvo apdovanota tešlos juostele, apvyniota apie pirštą kaip žiedas, paskui tik gėrėjosi ja iškėlusi ranką į viršų, nebedirbdama, kad jos nesuspaustų.
Vis dėlto senelis išsijuosęs traukdavo ją per dantį ir sakydavo „varla, varla“, kai ji viso labo spaudinėdavo tešlą niekaip nesuritindama
jų garsiųjų „žuveliokų“: makaroniukų, skirtų virti sultiny, taip užvadintų ne dėl panašumo į žuveles, o veikiau į pimpaliukus.
Jų forma būdavo išgaunama per šukų dantis perbraukus trijų centimetrų storumo tešlos juostelę, prieš tai tampriai apvyniotą apie vieno centimetro skersmens medinį pagaliuką. Perbraukus per šukas, gautas vamzdelis būdavo numaunamas nuo pagaliuko, ir visą šią procedūrą reikėdavo atlikti laisvais pirštų judesiais, mitriais it fokusininko.
Išties, pagaminti egzemplioriai, pamažėliais besirikiuojantys ant medinių lentų, pupos forma ir dailiu raukšlėtumu, kurio suteikdavo šukų dantys, primindavo nekaltus mielus vyriškus organukus.
Vieną dieną senelis pasitikėdamas įdavė jai peilį ilgoms tešlos uodegoms supjaustyti mažesniais ruoželiais ir iš jų pagaminti orekjetes. Frančeska, tada dar visai mažytė, giliai įsipjovė pirštą, bet pasistengė nuslėpti ašaras. Be jokių gailėjimų jis užtepė ant to dryksnio truputį kerpių ir voratinklių, nukrapštytų nuo sienos kampe, ir sustabdė kraujavimą. Paskui ją guosdamas davė ne tik saldymedžio lazdelę, kurią pats čiulpdavo kosuliui malšinti, o dar ir kitą skanėstą, „cukraus lėlytę“. Cukrinį žmogutį, kurį pats pagamino suėmęs į drobės skiautelę žiupsnį cukraus ir tą marliuką tvirtai perrišęs siūlu, kad grūdeliai susispaustų į mažą galvytę.
Paskui pasodino ją prie darbo ir vėl įdavė aštrųjį įrankį, kurčias močiutės, vienintelės dar turinčios galios jam prieštarauti, protestams.
O Frančeska, įdubusiais skruostais nuo tos saldžios galvelės čiulpimo, iš burnos kyšant laisviems marliuko skutams, sėdėjo sausomis blakstienomis ir rūsčia į karo lauką išsiųstosios mina darsyk įniko pjaustyti ilgų it gyvačiukės tešlos juostelių.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
