FOTOSINTEZĖ

Foto sin tezÄ— Reda FotosintezÄ— Tomingas

Fotosintezė

Patarimai ir istorijos iš augalų gyvenimo

Reda Tomingas

Įžanga

Turinys

1

ISTORIJA

2

AUGALŲ NAUDA

3

AUGALŲ PRIEŽIŪRA

4

AUGALŲ VEIDAI

Nuo monsteros iki pomidorų Vivariumo atsiradimo istorija Augalų pasakojimai mieste

Gera nuotaika, grynas oras ir lietuviški žirniai kosmose

Kaip išsirinkti augalą Augalai važiuoja namo Šviesa jūsų namuose Apie šilumą ir drėgmę Laistymas Kokį substratą naudoti Pakalbėkime apie trąšas Grožio procedūros Į kokį indą sodinti Persodinimas Kaip pasidalyti savo džiaugsmu – dauginimas Kas nutiko?

Kenkėjai Nuodingi augalai

11

16 22 26

48

54 58 62 66 70 74 78 80 84 88 92 96 102 108

TREČIASIS PAPARČIŲ RENESANSAS Adiantas (adiantum) Plačragis (platycerium)

114 120 122

ORCHIDĖJOS Orchidėjų priežiūra Katlėja (cattleya) Raibuolė (paphiopedilum)

126 132 136 140

KAS TIE SUKULENTAI? Žvaigždinas (astrophytum) Lapenis (epiphyllum anguliger) Karpažolė (euphorbia) Havortija (haworthia) Tikrasis storlapis (crassula ovata „Hobbit“)

144 148 150 152 154 156

KAUDEKSINIAI AUGALAI Ceropegija (ceropegia)

158 172

VABZDŽIAĖDŽIŲ AUGALŲ VILIONĖS IR PINKLĖS Jautrusis musėkautas (dionaea muscipula)

174 180

5

6

SVEČIUOSE Svečiuose pas meno ikoną Birutę Svečiuose pas mokytoją ir beglobių gyvūnų gelbėtoją Ingą Svečiuose pas Kristinos kaktusus ir orchidėjas po stiklo stogu Svečiuose pas keramikę ir keliautoją Dalią Svečiuose pas Rytį – tarp sukulentų ir meno Svečiuose pas floristą ir augalų kolekcininką Andrių Svečiuose pas Ievą, gyvo paveikslo kūrėją Svečiuose pas Valdą – studijoje tarp sukulentų, keramikos ir paukščių Svečiuose pas Liną, pametusią galvą dėl vabzdžiaėdžių augalų ir orchidėjų Svečiuose pas Skaistę ir Egidijų – orchidėjų studijos ir kavinės šeimininkus Svečiuose pas Redą – knygos autorę

186 190 194 198 202 206 210 214 218 222 224

AUGALŲ VEIDAI Nuostabioji monstera (monstera deliciosa) Tilandsija (tillandsia) Alokazija (alocasia cuprea „Red secret“) Lyralapis fikusas (ficus lyrata) Scindapas (scindapsus pictus) Vaškuolė (hoya obovata)

230 234 244 248 252 254

Pabaigai Padėka

259 260

Nuo monsteros iki pomidorĹł

17

Nuo monsteros iki pomidorų

Dar visai neseniai močiutės namuose augusį ilgalapį inkstpapartį (Nephrolepis exaltata) tarsi relikviją aplenkdavome pagarbiu atstumu. Vis dėlto kaip madų, taip ir augalų pasaulyje daug kas sukasi ratu, todėl nereikėtų stebėtis, kad pamačius šį gražuolį vienas mintis keičia kitos. Vietoj „O Dieve, šiame kambaryje tuoj nebeliks vietos žmonėms“ ir „Kitąmet jau tikrai nepadėsiu jo persodinti“ vis dažniau beldžiasi: „Įdomu, ar močiutė sutiks išrauti gabalėlį ir man“ arba „Jei iš po lapų iškiščiau tik akis ir nosį, išeitų visai kieta asmenukė“. Gal besikeičiant augalų madoms naująja monstera netrukus taps būtent ilgalapis inkstpapartis arba kažkuris iš galybės jo hibridų.

Aišku, nuostabiajai monsterai (Monstera deliciosa) dėl to kažin ar verta nerimauti. Kadaise psichiatrinių ligoninių ir nušepusiose miestelių autobusų stočių pakampėse rymojusios pabaisos galvas pakėlė taip aukštai, kad instagramo socialiniame tinkle joms skirti pirmadieniai1 kol kas neturi lygių. Jų fotografijos sulaukia neįtikimo peržiūrų ir komentarų skaičiaus. Gal tik pilėja (Pilea peperomioides) ir lyralapis fikusas (Ficus lyrata), populiariausi aštuntojo ir devintojo dešimtmečių augalai, galėtų turėti savo antradienius ir trečiadienius.

2016 metais JAV atliktas tyrimas2 atskleidė, kad tais metais sodininkų ir kambarinių augalų augintojų gretas papildė net 6 milijonai žmonių. Tokio masinio atsigręžimo į augalininkystę neregėta nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio. Dar įdomiau, kad penki milijonai iš tų šešių priklauso vadinamajai tūkstantmečio kartai – žmonėms, gimusiems tarp XX amžiaus devintojo dešimtmečio ir XXI amžiaus pradžios. Staigų susižavėjimą mūsų fotosintezę vykdančiais kaimynais lemia daug kas. Be abejo, prisideda išaugęs susidomėjimas ekologija, aplinkosauga ir sveikata. Tačiau nenuvertinkime socialinių tinklų poveikio. Jie, ypač instagramas, sparčiai augančiam kambarinių augalų populiarumui – tarsi supertrąšos mūsų žaliesiems draugams. Virtualiai panardžiusiam po kitų žmonių namų džiungles šia liga lengva užsikrėsti. O priklausomybė nuo augalų maloni ir naudinga. Paviešinęs savo augalų lentynukę (angl. plant shelfie) gali tikėtis sulaukti bendraminčių pritarimo, pasidalyti patarimais, gal net sutikti savo gyvenimo meilę (kalbu ne apie monsterą ar begoniją). Žinant, su kokiu įkarščiu žmonės neria į augalų pasaulį, sunku prognozuoti, ką, pavarčiusi tėvų jaunystės albumus ar sulipusius žurnalų apie namus puslapius, į padanges iškels jaunoji karta. Štai dabar šiaip jau visiems įgrisusi trijuostė sansevjera (Sansevieria trifasciata) tapo patraukliai atrodančiu tvirtumo įsikūnijimu.

Purpurinė tradeskantė (Tradescantia pallida), kuokštinis chlorofitas (Chlorophytum comosum), plunksnašakis smidras (Asparagus setaceus), peperomijos, begonijos bei palmės lyg niekur nieko brangiai perkamos gėlių parduotuvėse ir demonstruojamos visais įmanomais kanalais. Ant palangių sugrįžę mūsų močiučių ir tėvų auginti augalai puikiai dera su greitu šiuolaikinio gyvenimo rimtu. Jie patikrinti laiko ir nėra lepūs. Belieka daugiabučių laiptinėse ieškoti barščialapės begonijos (Begonia heracleifolia), ir kelis dešimtmečius besisukusi augalų madų karuselė grįš į pirminį tašką.

Nors Lietuvoje žalieji devintojo dešimtmečio liudininkai vis dar aptinkami vyresnio amžiaus žmonių namuose, tenka atsiminti, kad tada kartu su garintais džinsais, ribų neturėjusiais petukais, neoninėmis spalvomis ir milžiniškais auskarais į madą atėjo ir plastikinės gėlės. Todėl nuo kandžių saugojusi skydalapė pelargonija (Pelargonium peltatum), žaizdas ir peršalimą gydęs medėjantysis alavijas (Aloe arborescens), laimę ir pinigus nešęs tikrasis storlapis (Crassula ovata) palengva traukėsi iš svetainės ir dažniau vietą rasdavo blokinio namo laiptinėje. Tuo pat metu plastiko žiedai žavėjo ir už geležinės uždangos gyvenusius žmones. Tačiau gali būti, kad juos tiesiog išvargino dešimtmetį trukęs rūpinimasis nuolat ištroškusių augalų armija.

Būtent tada, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, pasaulyje ritosi pati didžiausia kambarinių augalų bumo banga. Septintojo dešimtmečio karų, sukilimų ir krizių varginami žmonės ieškojo atsvaros: kūrėsi alternatyvų gyvenimo būdą išpažįstančios bendruomenės, judėjimai už taiką ir meilę. Nors gėlės ir tapo pacifizmo simboliu, niekas joms netrukdė užkariauti svetainių, virtuvių ir vonios kambarių. Makramė technika pintuose laikikliuose besisupančiomis džiunglėmis pasirūpinti buvo tikrai nelengva, todėl ne veltui tokie kantrūs augalai kaip kuokštinis chlorofitas (Chlorophytum comosum), dryžuotoji tradeskantė (Tradescantia zebrina) ir įvairūs inkstpaparčio hibridai buvo ryškiausios to laikotarpio žvaigždės.

Kol hipiai gyveno gėlėmis puoštuose automobiliuose, madingiems septintojo dešimtmečio švarių linijų ir plastmasinių detalių gausa pasižymėjusiems interjerams tiko ne bet kokie augalai. Nuostabiosios monsteros (Monstera deliciosa), kalijos (Calla) ir fikusai dideliais lapais (Ficus elastica bei Ficus lyrata) to laikotarpio interjero žurnaluose byloja, kad pirmenybė buvo teikiama masyviems ir skulptūriškiems augalams.

Svingo eros metu skintomis gėlėmis žavėtasi labiau nei vazoniniais augalais, tačiau sakoma, kad fuksijų (Fuchsia) žiedų forma greičiausiai įkvėpė ne vieną aukštosios mados kūrėją.

Vivariumo atsiradimo istorija Šiandien tupinėju aplink savo orchidariumą, kuris visai neseniai vadinosi insektariumu. Prieš gerą mėnesį čia gyveno gyvalazdžių pulkas. Tačiau dėl mano atsakomybės stokos šių vabzdžių prisiveisė tiek, kad jų nepasotinamas apetitas ėmė gerokai varginti, juolab kad artinasi žiema. Kelios gyvalazdės rado naujus namus, bet didžioji dalis atsidūrė Talino zoologijos sode gyvenančių beždžionėlių tamarinų skrandeliuose.

tikro ji pakeitė ne vienos šalies virtuvę, prisidėjo prie įvairių šalių ekonomikos žlugimo ir pakilimo, pavertė ištisas ekosistemas tokiomis, kokias esame įpratę matyti šiandien. Šis neįmantrus keturių sienų daiktelis įvardijamas didžiausia invazinių rūšių paplitimo pasaulyje priežastimi ir atliko vieną svarbiausių vaidmenų Europos imperijoms plečiant savo teritorijas tropiniuose kraštuose.

Labai tikiuosi, kad neužsiliko nė vieno kiaušinėlio, nes nedideliame orchidariume, apšviestame LED šviestuvų, įkurdinau porą miniatiūrinių orchidėjų, papartį, skeltuonę (Dischidia) ir markgraviją (Marcgravia sintenisii). Jokio nesusipratimo čia nėra: stiklinės dėžės vardas kinta priklausomai nuo gyventojų.

Vivariumo evoliucija prasidėjo prieš 300 metų, kai egzotinių augalų transportavimas buvo visiška naujiena. Geidžiamus egzempliorius ir naujai atrastas rūšis iš tolimų kraštų mėginta parplukdyti įvairiausiais būdais, tačiau jie, deja, dažniausiai baigdavosi nesėkme. Net sėkloms nebūdavo lemta išgyventi. O kas norėtų būti padengtas bičių vašku ir panardintas į medų arba paguldytas į šilku išklotą metalinę dėžę.

Pastaroji skamba dar visai žmoniškai, bet turint omenyje išbadėjusių graužikų armiją savanoriškas gulimasis į tokią dėžę atrodo absurdiškai. Nors žmonės gana atsparūs pelėsiui, sėklos, aplietos medumi, kelionės tikslo nepasiekdavo. Bet čia turbūt reikėtų kaltinti saldumynų ištroškusią laivo įgulą, o ne graužikus ar grybus.

Bendrai tokia dirbtinė ekosistema vadinama vivariumu – tiesiogiai verčiant iš lotynų kalbos, reiškia vietą gyvybei. Štai akvariumas imituoja povandeninę ežerų, upių, jūrų ekosistemą, okeanariume gyvena didesnės žuvys ir žinduoliai, kaip antai delfinai ir rykliai, insektariume ropinėja vabzdžiai, voragyviai ir kiti nariuotakojai. Skruzdžių ferma, savaime suprantama, turi savo atskirą vardą ir vadinama formikariumu. Man įstabiausi – paludariumai, imituojantys atogrąžų mišką ar pelkę: tame pačiame konteineryje yra ir vandens, ir gabalėlis sausumos. Juose dažniausiai gyvena egzotiniai augalai, ropliai ir varliagyviai arba tik žuvys ir egzotiniai augalai. Naujausia mada – ripariumas, kuris imituoja paežeres ir paupius. Sausumos plotelio ripariume nėra, o augalų šaknys įsitvirtinusios dugno grunte, jų lapai auga virš vandens. Vandenyje gali gyventi gėlavandenės žuvys. Terariumai skirti sausumos augalams ir gyvūnams, dažnai – sausų regionų faunai: driežams, dykumų vėžliams. Orchidariumai, žinoma – įvairioms orchidėjoms auginti.

Vivariumas ne visada vadinosi vivariumu. Jo pirmtakė savo išradėjo vardu (Nathanielio Bagshaw Wardo) pavadinta Wardo dėžė – tokia iš pažiūros nekalta. Iš

Vėliau mėginta transportuoti ir jau sudygusius augalus, uždarytus vielinėse dėžėse. Nors vielos ir apsaugodavo nuo žiurkių, tačiau jūros vanduo, temperatūros kaita ir kepinanti saulė augalus naikindavo be gailesčio.

O kartą kažkas taip norėjo gyvo bent vieno augalėlio iš už jūrų marių, kad paklojo nemažą sumelę už dėžę su dangčiu, inkrustuotu permatomomis jūrų kriauklelėmis, leidžiančiomis šviesai patekti į vidų. Kaip augalams sekėsi joje keliauti, nežinoma.

Nuostoliai būdavo tokie milžiniški (iš 1000 augalų išgyvendavo tik vienas), kad apsidrausti mėginta gabenant daug vienos rūšies egzempliorių. Taip atsirado

22

Kauno „Vilties“ vaistinė

38

Ar esate lankęsi Kauno „Vilties“ vaistinėje? O Lietuvos nacionaliniame dramos teatre? Turbūt pastebėjote žalius potėpius, minkštinančius šių įstaigų erdves. Vienur architektų įkomponuoti, kitur – darbuotojų entuziastingai sunešti kambariniai augalai sukuria jaukumo, kartais net paslapties įspūdį. Gležni lapai nepailsdami šoka tango su kampuotomis plytų, šviestuvų ir baldų formomis.

41

AugalĹł pasakojimai mieste

47

AUGALŲ NAUDA

2

103

Kenkėjai

Prieš imdamiesi augalus apdoroti chemikalais, išsiaiškinkite, ar juos tikrai puola kenkėjai. Vienas labai paprastas ir efektyvus būdas tai padaryti – palikti pernakt ant substrato padėtą šviežią agurko griežinėlį. Vabzdžiai, ypač tripsai, negali atsispirti ant lėkštutės patiektoms sultims. Rytą, jei augalas puolamas, ant agurko būtinai rasite kelis nusikaltėlius. Jei įtariate erkutes, sudrėkintu vatos skridinėliu perbraukite apatinę lapo pusę – ant vatos galima pamatyti mažų taškelių.

Miltuotieji skydamariai

Mėgsta slėptis įvairiuose augalo užkaboriuose. Pavieniai vabzdžiai balkšvai rausvi, šiek tiek plaukuoti, tačiau susispietę jie panašūs į tąsią vatą. Jei kenkėjų nedaug, nuo augalo juos galima nubraukti plona lazdele, apvyniota spirito ir muilo mišinyje pamirkyta vata.

Tokią procedūrą kartokite kasdien – tol, kol išnyks suaugę kenkėjai ir iš jų kiaušinėlių išsiritusi pamaina.

Skydamariai

Maži rudi skydeliai, visai nepanašūs į vabzdžius. Suaugėliai nejuda, siurbia augalo sultis prisitvirtinę ant lapų arba stiebo. Jauni vabzdžiai (nimfos) yra šviesios spalvos, pailgi ir ropoja, bet yra silpni ir lengvai pašalinami, nes neturi apsauginio skydo. Insekticidas gelbsti tik naikinant jaunus kenkėjus. Skydamarius nuplaukite skysto muilo ir spirito tirpalu suvilgyta skepetaite. Galima naudoti ir ekologiškus svogūnų ar česnakų užpilus (skaitykite toliau).

Voratinklinės erkės

Visų siaubas. Jų yra įvairių rūšių. Erkučių kankinamų augalų lapai tampa sidabriški, pageltę, lapų kraštai gali imti riestis į vidų arba išorę. Augalai blogai auga, dažnai atrodo lyg nepalaistyti. Kartais lapus nusėja smulkios skylutės arba padengia neaiškūs balkšvi milteliai, ypač ties lapo gyslomis ar kitose klostėse, linkiuose. Šių kenkėjų būna rausvų ir gelsvų, kai kurie adatos galvutės dydžio ir beveik nejudrūs, kiti – pastebimi plika akimi ir greitai ropojantys. Dėl mažo svorio gali plisti net oru. Smarkiai apniktus augalus gali padengti plonu voratinkliu. Šios erkės greitai plinta ten, kur šilta, kai lapai dulkėti, o nukritę nesurenkami iš vazonų. Vienoms rūšims patinka sausas oras, kitoms – drėgna aplinka.

Purkškite visomis įmanomomis priemonėmis. Skaitykite toliau.

Grybiniai uodeliai

Maži, juodi suaugėliai, skraidantys arti substrato, nekenksmingi, tačiau jų atsiradimas reiškia, kad substratas per drėgnas ir jame veisiasi pelėsis. Juo minta žemėje išsiritusios uodelių lervos. Manoma, kad misdamos grybu jos gali pažeisti ploniausias augalo šaknis ir padėti pelėsiui plisti. Apniktų augalų substratą perplaukite gausiu kiekiu vandens arba persodinkite, po to laistykite saikingiau, leiskite substratui išdžiūti, jei tik augalas tai gali pakęsti. Naudokite mėlynos spalvos lipniąją gaudyklę iš sodo prekių parduotuvės. Vabzdžiai, privilioti mėlynos spalvos, įkliūva ant lipnaus popierėlio paviršiaus.

Tripsai

Suaugėliai judrūs ir greiti, sparnuoti, pailgo, dažniausiai į abu galus smailėjančio kūno, priklausomai nuo rūšies tamsūs arba tamsiai ir šviesiai dryžuoti, matomi plika akimi. Lervos pailgos, geltonos, panašaus dydžio. Jų pažeisti augalų lapai įgyja nelygumų, panašių į labirintus, lapas būna nusėtas skylučių, kurios ilgainiui susilieja į vieną visumą. Labiausiai mėgsta šviežius, minkštus lapus, pumpurus, žiedus. Nuplovę ir nusausinę augalą, purkškite insekticidu. Būtina persodinti. Šių kenkėjų atsikratyti sunku, nes vabzdžiai kiaušinius deda į lapų audinius, o lėliukės stadiją pergyvena dirvoje. Lipniosios gaudyklės yra gera priemonė stebėti tripsų gausumą. Patelėms patrauklesnės geltonos spalvos lipniosios gaudyklės, o patinėliams – mėlynos.

Baltasparniai

1–1,5 milimetro ilgio gelsvi, ryškiai baltus, lyg milteliais apibarstytus, sparnus turintys vabzdžiai. Kiaušinėlius deda apatinėje lapo pusėje, lervos gelsvai žalios ir nejudrios. Sujudinus augalą, į orą pakyla pulkeliai smulkių vabzdžių. Apnikti lapai ilgainiui nuo graužimo tampa geltoni ir pasidengia lipniu skysčiu, ant kurio veisiasi juodligės sukėlėjai. Augalą reikia kruopščiai nuplauti stipria dušo srove, purkšti žaliojo muilo ir spirito mišiniu arba insekticidais.

112

Amarilis (Amaryllis), meilenis (Hippeastrum), klivija (Clivia)

Nuodingi ir žmonėms, ir gyvūnams, ypač paragavus svogūno. Ištinka seilėtekis, vėmimas, pilvo diegliai, traukuliai, suvartojus didelį kiekį gali sustoti širdis.

Alavijas (Aloe)

Nuodingas šunims ir katėms. Pakramčius augalo, gyvūnus ištinka letargas, vėmimas ir viduriavimas.

Storlapis (Crassula)

Nusinuodijusias kates ir šunis ištinka vėmimas, svaigulys, kartais traukuliai.

Dracena (Dracaena), sansevjera (Sansevieria)

Turi nuodingų saponinų, sukeliančių vėmimą, viduriavimą, apetito netekimą. Katėms išsiplečia vyzdžiai.

Ciklamenas (Cyclamen)

Irgi turi saponinų. Ypač nuodingas kaudeksas – atsargas kaupianti požeminė dalis. Kenkia ir žmonėms, ir gyvūnams.

Eukaliptas (Eucalyptus)

Pakramčius lapų dėl eterinio aliejaus naminius gyvūnėlius gali ištikti vėmimas, viduriavimas, silpnumas.

Karpažolė (Euphorbia)

Jos syvai reaguoja saulės šviesoje, todėl dirgina odą. Ypač pavojinga, jei jų patenka į akis. Sėklos labai nuodingos. Saugokite vaikus ir gyvūnus.

Fikusas (Ficus)

Syvai dirgina virškinamąjį traktą ir odą.

Kalankė (Kalanchoe)

Nors tai vaistinis augalas, šunims ir katėms ji nuodinga. Sukelia vėmimą ir viduriavimą.

Smidras (Asparagus)

Dažnai liečiamas gali sukelti alerginį dermatitą, o suvalgytos uogos – virškinamojo trakto sutrikimų.

Strelicija (Strelitzia)

Nuodingi lapų syvai ir sėklose esantys taninai gali apsunkinti kvėpavimą, virškinimą ir sukelti akių pūliavimą.

Cikas (Cycas), zamija (Zamia)

Visos šių augalų dalys labai nuodingos, o suvalgius bent vieną dvi sėklas gali ištikti mirtis.

113

AUGALŲ VEIDAI

4

Plačragis

122 (platycerium)

Ragai ant sienos Papartis adiantas – jautrus lyg mimoza, o plačragis (Platycerium) – gan storą odą turintis augalas.

Nėra išrankus gyvenamajai vietovei – prisitvirtina savo kibiomis šaknelėmis prie kokio nors medžio ir vis didėja. Štai Platycerium wandae iš Naujosios Gvinėjos gali užaugti daugiau nei 2 metrų skersmens. Visi plačragiai paparčiai lengvai atpažįstami dėl savo elnio ragus primenančių lapų.

Daugumos ragai pasidengę drėgmę išlaikyti padedančia vilnele. Jei liesite savo augalą, darykite tai atsargiai, nes nusivalę plaukeliai nebeatsinaujina.

Plačragiai auginasi dviejų tipų lapus. Vieni yra nevaisingi, sterilūs ir skirti prisitvirtinti, kiti veda sporas. Prisitvirtinimui skirti lapai dažniausiai primena inksto formą ir glaudžiai nugula ant prieš tai augusių nevaisingų lapų. Jauni lapai žali ir kartais labai pūkuoti. Subrendę šie lapai paruduoja ir sudžiūva. Jei augalas senas, šių lapų sluoksnis atrodo visai kaip pyragas šimtalapis. Daugelio rūšių ertmėse tarp lapų ir medžio kamieno susirenka įvairios organinės atliekos: vabzdžių lavonėliai, nukritę lapai ir dulkės. Tai lyg kišenė, kurios turiniu augalas maitinasi. Vaisingi paparčio lapai auga tolyn nuo prilaikančio medžio – kartais į viršų, bet dažniausiai tiesiog svyra žemyn. Sporos subręsta apatinėje lapų galiukų pusėje ir atrodo kaip rudos dulkės. Šie paparčiai dauginasi ne tik sporomis, ant nevaisingų lapų jie gali užsiauginti atžalėlių. Laikui bėgant taip atsiranda labai įspūdinga plačragių kolonija.

17 rūšių plačragių sutinkama Afrikoje, Rytų Azijoje ir Australijoje, ir tik vienas plačragis kilęs iš Naujojo Pasaulio – tai Platycerium andinum iš Pietų Amerikos. Labai gražiai išvagotus sterilius lapus auginantis Platycerium madagascariense ir besigarbanojantis Platycerium quadridichotomum auga tik Madagaskare.

Puošnusis plačragis (Platycerium superbum) kilęs iš Australijos atogrąžų. Sterilūs lapai kiek panašūs į vaisingus, nes yra pirštuoti. Jauni jie būna ypač pūkuoti. Vaisingi lapai užauga ilgi ir nukąra. Šiems paparčiams patinka drėgmė, bet jie visai neblogai jaučiasi mūsų namuose.

123

Plačragis

LAISTYMAS Šie paparčiai mėgsta išdžiūti tarp liejimų. Vasarą liekite, kai substratas vos dar drėgnas, o žiemą – kai jau visai išdžiūvo. Plačragiai vandenį pasisavina ir per šaknis, ir per lapus. Todėl pilti vandenį galite ir į substratą vazone, tarp sterilių lapų ir bloko, ant kurio augalas pritvirtintas, ir ant lapų. Žiemą neleiskite vandeniui užsibūti tarp lapų ir geriau laistykite tik substratą. Norėdami nuo augalo nuvalyti dulkes, apipilkite lapus silpna dušo srove ir švelniai nupurtykite vandens perteklių. ŠILUMA IR ŠVIESA Namuose paparčiams suraskite kuo šviesesnę vietą, o kelios valandos rytinės ar vakarinės saulės – tik į naudą. Kadangi plačragiai kilę iš atogrąžų miškų, mėgsta šiltą klimatą. Naktį geriausia temperatūra – ne žemesnė kaip +16 °C, o dieną – apie +26 °C. Vienintelis elninis plačragis (Platycerium bifurcatum), kuris, beje, dažniausiai sutinkamas parduotuvėse, gali iškęsti net šalną.

SUBSTRATAS Plačragiai mėgsta labai laidų substratą. Visai kaip ir epifitines orchidėjas, juos galima sodinti į vazonus, pakabinamus krepšelius arba tvirtinti prie medinio ar vielinio pagrindo.

TRĄŠOS Tręšti plačragius geriausia kartą per mėnesį pavasarį ir vasarą paparčiams arba orchidėjoms skirtomis trąšomis.

SODINIMAS IR TVIRTINIMAS Jei šį papartį norite auginti vazone, lygiomis dalimis sumaišykite kokosų lukštų gabaliukus su orchidėjų substratu. Rinkitės stabilesnį vazoną (labai tinka sunkūs, skirti balkone ar terasoje auginamiems augalams) ir substrato pripildykite maždaug iki pusės, kad galėtumėte augalą sutalpinti į vazoną. Tiesiog padėkite jį taip, kad šaknys liestųsi prie substrato. Jei augalas krinta iš vazono, apsukite indą su visu paparčiu porą kartų virve arba viela, paremkite keliais pagaliukais.

Kai jau papartis šaknimis įsitvirtins, virvę galėsite nukirpti.

Svečiuodamasi Japonijoje turėjau progą aplankyti įvairias plačragių rūšis auginančią moterį.

Jos namuose lyg įmantrūs sietynai kabojo keli augalai. Nesimatė jokio vazonėlio, į gumulą suaugę paparčiai, atrodo, levitavo ore.

Tokį įdomų darinį galima užsiauginti, jei sodinsite savo paparčius į pakabinamą krepšelį, kurių galite įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Krepšelio ertmę reikia pripildyti drėgmę išlaikančia medžiaga – kiminais arba ilgomis kokosų atplaišomis. Prieš naudodami kiminus pamirkykite, tada gerai paspauskite rankose, kad išvarvėtų vanduo. Geriausia maišyti kokosų plaušus su kiminais, nes vien pastarieji labai ilgai išlieka drėgni ir gali supūdyti šaknis. Išėmę augalą iš vazono, šaknų gniutulą šiek tiek išardykite, kad išeitų kuo plokštesnis. Įdėkite papartį taip, kad šaknys liestųsi su kiminų užpildu. Kol augalas dar pats nesilaiko įsikabinęs į substratą, padėkite jam apvyniodami steriliuosius lapus ir krepšelio sienelę žvejo valu, plastmasine juosta, augalams skirta viela arba net sukarpytomis pėdkelnėmis. Šių juostelės minkštesnės, nepjauna augalo, be to, laikui bėgant suyra. Nesijaudinkite, jei pažeisite sterilius lapus – pavasarį užaugs nauji žali ir uždengs žaizdas. Svarbiausia nepažeisti centrinės augalo dalies, iš kurios auga visi lapai. Krepšelį kabinkite vertikaliai, tai yra taip, kad jo dugnas žiūrėtų į vieną pusę, o augalas – į kitą.

Taip pritvirtintas papartis laikui bėgant užsiaugins atžalų ir uždengs visą paviršių. Sparčiausiai jas auginasi elninis plačragis (Platycerium bifurcatum). Puošnusis plačragis (Platycerium superbum) tai daro rečiau.

Plačragius galima pritaisyti ir prie medinio bloko ar plastmasinių bei emaliuotų metalinių grotelių. Tai išties labai dailu – primena gyvą paveikslą. Toks paparčio auginimo būdas reikalauja daugiau dėmesio. Augalą reikės dažniau laistyti. Be to, prie bloko iš nugarinės pusės nepritvirtinus specialių kojelių, gali išsitepti siena.

Rinkitės nesakingą medieną, geriausiai vaismedžio. Ypač tinka sena mediena, nes šviežia gali imti pūti. Galima pasidaryti gražios formos labai seklią stačią dėžutę arba iš medžio lentos išpjauti įmantrią formą. Ant šio paviršiaus guldykite gniužulą sudrėkintų kiminų, kokosų žievės plaušų. Ant jų šaknimis žemyn dėkite papartį, ant šaknų – vėl sluoksnį substrato. Tada apsukite augalams skirta viela, pėdkelnėmis ar valu per sterilius lapus ir bloką. Galite apvyti aplink kelis medsraigčius, įsuktus palei paparčio pagrindą. Kad kiminai nekristų lauk iš po augalo, galite juos prie bloko pritvirtinti plastmasiniu tinkleliu, prisuktu medsraigčiais. O jau tada dėti patį augalą ir apsukti jį virve. Jei nenorite, kad medis liestų sieną, įsukite į nugarinę bloko dalį keturis ilgus medsraigčius, kad susidarytų tarpas.

Ant bloko auginamą papartį galima laistyti 10 minučių panardinant į vandenį arba liejant į ertmę tarp bloko ir sterilių lapų, kartais dušu nuprausiant lapus. Leiskite vonioje nutekėti vandens likučiui, truputį išdžiūti ir tik tada kabinkite ant sienos.