Felčerio užrašai

Henrikas Vaitiekūnas

Sveikatos patarimai, proto mankšta ir gyvenimiški

Henrikas Vaitiekūnas

pamąstymai

Sveikatos patarimai, proto mankšta ir gyvenimiški

pamąstymai

Vilnius, 2023

ĮŽANGA

Pradėsiu nuo to, kodėl pavadinau knygą „Felčerio užrašais“. Iš kur atsirado tas felčeris? Keliaukime į senus laikus.

Daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau reporteriu įvairiose televizijose, o tapęs vienu pirmųjų LTV laidos „Labas rytas“ vedėjų įtraukiau į transliacijas liaudiškų patarimų įvairiausiais gyvenimo klausimais. Po kurio laiko su kolegomis pajutome: žiūrovams patinka išgirsti apie dar nežinotą agurkų rauginimo būdą. Ir apie tai, kokiu peiliu pjauti baravyką miške. Tačiau, kad ir kaip stengtumeisi, visų gudrybių perprasti negali, galvon netilptų. Neabejoju, žinote, kad vanduo užverda 100 laipsnių temperatūroje. Pagal Celsijų. O pagal Farenheitą? Ar reikia žinoti?

Ir dar gilyn: neabejoju, esate girdėję ir apie diptiką, ir apie triptiką. Kai kurie net galite paaiškinti, kas yra modulinis paveikslas. Bet, mielieji, ar pasakysite, kas yra... poliptikas? Panašu į tai, ką jūs dabar laikote savo rankose. Ši knyga sudėta iš esė – kaip ir tas paveikslas – iš daugybės dalių. Vienos dalys vertikalios, kitos –horizontalios. Autoriaus nuomonė, jei ir iškyla į paviršių, tai tik stichiškai, emocijai pagavus. O šiaip – tai rami informacija ir kiek ironiška publicistika. Žinynai teigia, kad publicistika yra tai, kas

šiandien aktualu ir svarbu. Bet patirtis mintį koreguoja: sveikata yra svarbi net ir tada, kai dar nėra aktuali. Kas tokią tiesą užginčys?

Ieškodamas knygai pavadinimo, vargau. Medikams tas felčeris kliuvo – sakė, kad nederėtų, neįgijus tam tikro išsilavinimo, taip savęs vadinti. Betgi esu gerokai patyręs pacientas (keturios gan sudėtingos operacijos!)... Visai gali būti, kad Tikrieji Daktarai mano žodžius apibūdins kaip akiplėšišką invaziją į svetimos profesijos teritoriją. Kas leido? Ką žurnalistas gali apie gerklės ar sąnarių gydymą papasakoti? Kita vertus, mokslinius straipsnius pabosta skaityti, o radę netikslumą žurnalisto rašinyje, žmonės džiaugiasi kaip vaikai.

Medicina šioje knygoje – tik fonas, nes kai kurios mano mintys ir ne apie sveikatą. Kartais net kunigėliams norisi, kad jų pamokslai ne tik mokytų, bet ir smagiau nuteiktų. Smagumo šioje knygoje turime. Ar rasite čia jau girdėtų idėjų bei minčių? Taip, nes muzikos kūrinių daug, o natos – vis tos pačios. Gal todėl pirmiau norėjau pavadinti knygą „Sviestas sviestuotas“. Maniau, kad kas jau kas, o sviestas tikrai atitrauks jus nuo minčių sunkuolių. Nes jame visuomet yra triptofano, kuris lengvina depresiją, gerina nuotaiką ir skatina meilę. (Jums juk trūksta to dabar!)

Kur sviestas – ten ir duona. O ši ir vėl žemėn nupuolė sviestu apteptąja puse! Kas per burtas? Senoliai sakydavo: jei taip riekė nukrinta, tai lauk lietaus. O keistenybes tyrinėjantys mokslininkai tvirtina, kad... stalai per žemi – va, jei būtų 2,5 metro aukščio, tai sumuštinis ore apsiverstų ir nusileistų ant žemės kaip lėktuvas. Diskusijos ir bandymai sumuštinio tema tebevyksta...

Ir dar apie pavadinimą. Vienas iš variantų buvo „Ketvirtadienio užrašai“. Nes mano rašiniai, inspiravę knygos atsiradimą, savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ pasirodo būtent ketvirtadieniais. Jau septyneri metai vaitiekūniškuosius apmąstymus spausdinti

priima medicininio savaitraščio publicistai-sveikatintojai. Sakė, kad patinka ir jiems, ir skaitytojams: dėl nepikto tono ir keistoko minčių vinguriavimo. Tad bendrystė su savaitraščiu, kurio kolektyvui esu už daug ką dėkingas, tęsiasi.

Knyga buvo sudėstyta vyresniems nei 50-ies. Bet leidžiama atsiversti ir šiek tiek jaunesniems! Nuo kada žmogus senas arba pagyvenęs? Jeigu jums dar tik keturiasdešimt, klausimas neaktualus. Jis mintyse šmėkštelės kiek vėliau. Stengsitės nuvyti. Visgi kurį nors vienatvės kupiną penktadienį jis vėl išlįs. Bent akimirkai.

Iš asmeninės patirties. Kartą keturmetė dukra (man tuomet buvo vos per trisdešimt) pranešė: „Buvo atėjęs tavo draugas.“

O į klausimą, koks draugas, atsakė taip: „Toks pagyvenęs... tavo amžiaus...“ Todėl įspėju: amžinos jaunystės receptų čia nebus.

Tik pamąstymai apie tai, kaip skirtingai – priklausomai nuo to, kiek mums metų, – suvokiame laiką.

O dabar jau laikas dalyti konkrečius gyvenimiškus patarimus.

Žinau, kad skaitytojai ir televizijos žiūrovai juos mėgsta. Mėgsta ir... nemėgstantieji – todėl, kad kritikuoti ir ginčytis gali.

Tik turiu jums priminti vieną laiko patikrintą tiesą: patarimai Lietuvoje duodami dviem atvejais. Pirmuoju – tam, kad tuo patarimu netikėtų. Antruoju – kad patikėtų, o paskui tą patarimą davusįjį ne vienus metus keiktų. Pagarbiai

1967-ŲJŲ DEGTUKAI

Normalūs žmonės mėgsta apybaises istorijas ir mielai jas perpasakoja vieni kitiems prieš miegą. Apie tai yra kalbėjęs ir populiarus Anglijos rašytojas Nylas Geimenas (Neil Gaiman): „Nėra nieko puikesnio mūsų psichologinei pusiausvyrai ir smegenų mankštai kaip nedidelė dozė baimės. Ir tai gerokai sveikiau, nei kokia nors tonizuojančio gėrimo skardinė...“

Pamėginsiu ir aš pagąsdinti. Taigi, vieną 1959-ųjų metų dieną Anglijos gyventoja ponia Meibelė Čineri (Mabel Chinnery) su savo vyru susiruošė apsilankyti kapuose. Moteris nufotografavo prie automobilio vairo sėdintį sutuoktinį ir ėmėsi tvarkyti savo motinos amžino poilsio vietą. Kai fotojuostelė buvo išryškinta, o nuotraukos atspaustos, jose buvo aiškiai matyti ant užpakalinės automobilio sėdynės sėdintis dar vienas žmogus. Sutuoktiniai negalėjo patikėti savo akimis – tai buvo prieš savaitę mirusi Meibelės mama! Nuotrauka apskriejo spaudą,

ekspertai tikino, kad tai negalėjo būti nei atspindys, nei dvigubos ekspozicijos efektas. Iki šiolei vaiduoklis automobilyje yra vienas žinomiausių pasaulyje, ir vis dar bandoma atspėti nuotraukos paslaptį.

Jei jūsų tai neišgąsdino, prašome skaityti toliau. Dėl pana-

šių „stebuklinių“ fotografijų (ne viena jų yra apkeliavusi populiariausius pasaulio leidinius, o geltonoji spauda be jų nė neišgyventų) kyla įvairiausių minčių. Didžioji dalis tokių nuotraukų – falsifikatai. Kartais – dėl techninių problemų atsiradę „netyčiukai“. O kai kada nebūna jokios mistikos – tik fizika!

Pats esu tai patyręs, kai Sacharos dykumoje bandžiau pasivyti „karavaną“. Žinoma, nepavyko! Tačiau taip pat nepavyko įrodyti kolegoms, kad vaizdajuostėje užfiksuotas tik miražas. Ir todėl –

iki pat šios dienos – tik aš žinau, kaip tai panašu į ponios Meibelės mamos nuotrauką automobilyje prie kapinaičių!

Lietuviškosios mistikos mėgėjų medžioklės plotai irgi nemenki. Pirmiausia, žinoma, Palanga. Vila „Anapilis“. Grafienė

Sofija Tiškevičienė bendraudavo su vėlėmis. Kad šios nepabėgtų, buvo įrengusi veidrodžių kambarį. Taip ir liko tos vėlės ten. Tad ir dabar, kai pirmomis lapkričio dienomis „Anapilį“ ima košti rudeniniai vėjai, pro jų muziką pasigirsta ištrūkti iš vilos vis dar negalinčių vėlių dejonės.

Ukmergės rajone, Siesikų pilyje, kadais gyvenusio kunigaikščio Daumanto žmona pamilo svečią – vokiečių riterį Astiką. Intymias detales sužinosite nuvykę į vietą iš dabartinio pilies savininko, o aš papasakosiu finalą: svečias-svetimautojas buvo gyvas užmūrytas pilies sienoje. Pasirodo retai. Bet per Vėlines –visuomet.

Vaiduoklių istorijos pasakojamos apie Radviliškio rajone esantį Radvilonių dvarą, Beržėnų dvarą netoli Kelmės, Belvederio dvarą Jurbarko rajone ir Šūklių dvarą prie Vilkaviškio. Tik –

į Šūklių dvarą prašome važiuoti be vaikų; ten šeimininkauja ir garsiai kalba vaikų vėlės...

Aišku, viena yra legendos apie pilių ir dvarų vaiduoklius (jos –tik komercinė gudrybė), bet kaip paaiškinti, kai savaime ima varstytis virtuvinės spintelės durys, miegamajame pakvimpa siera ar – baisiausia! – sekundei skambteli jūsų mobilusis, ir matote, kad skambino... prieš savaitę palaidotas pusbrolis. (Mintis, kad telefonas kartu su pusbroliu nebuvo palaidotas, ateina vėliau.)

Privalau iš anksto padėkoti: jei iki čia paskaitėte (nors ir su kreiva šypsenėle), tai viliuosi, kad įveiksite ir „mokslišką-

ją“ rašinio dalį (dėl viso pikto parašiau kabutėse...). Atliekant vaiduoklių tyrimus pasitelkiama moderni aparatūra: Geigerio

skaitiklis, elektromagnetinio lauko matuokliai, jonizuojančios spinduliuotės detektoriai, infraraudonųjų spindulių kameros ir pan. Tačiau – kad ir kaip keista būtų – niekas dar nesukūrė tikslaus apibrėžimo, kas gi yra tas vaiduoklis. Dalis lietuvaičių sako, kad tai – vėlė, niekaip negalinti išvykti į Anapusybę. Kiti teigia, kad anomalių geopatogeninių zonų pasireiškimai. Bet dažniausiai girdimi paaiškinimai yra tokie: vaiduoklį mačiusio žmogaus nervinis pervargimas, proto sumaištis ir t. t. Tik nemanykite, kad vien paprasti mirtingieji problemą bando spręsti: pavyzdžiui, net reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einšteinas

šiai temai skyrė ne vieną puslapį. Trumpa jo svarstymų santrauka yra tokia: jei energijos neįmanoma nei sukurti, nei sunaikinti, jei ji tik keičia formą, tai kas gi su ta mūsų kūno energija atsitinka,

kai mirštame? Ji išsisklaido aplinkoje. Taigi, galite būti ramūs: su mirtimi jūs nesusitiksite. Kaip sakė senasis graikų filosofas Epikūras, kol jūs esate, tol mirties nėra, o kai mirtis ateis, jūsų jau nebebus.

Ir vis dėlto iš kur į mūsų smegenis atkeliauja tie keistieji vaizdiniai įvairiais žmonių pavidalais? Yra tokia teorija, kad sąmonė slepiasi ypatinguose smegenų dariniuose, kurie po mirties grįžta į kvantinę realybę ir kažkur – visai kita forma – vėl įsikūnija.

Jei taip, tai ji įsikūnija kartu su buvusio smegenų šeimininko atmintimi, ir „naujagimis“ ima regėti „senagimio“ vaizdinius.

Jei per daug sudėtinga, supaprastinkime: jūs žinote, kad itin žemų garsų mūsų ausis nepagauna. Bet jei jūsų ventiliatorius ims skleisti 20 hercų ar žemesnius, tai yra, negirdimus garsus, reakcija bus keista: vaizdiniai gims akyse. Haliucinacija? Taip! Amerikiečių ir kanadiečių neuropsichologas Maiklas Persingeris (Michael Persinger) teigė, kad analogiškai smegenys reaguoja į elektromagnetinių laukų poveikį. Savanorių grupei jis uždėjo elektromagnetinius šalmus – keliems tiriamiesiems ėmė rodytis, kad kambarys net prisigrūdęs žmonių. Kitas įdomus atradimas –pelėsių poveikis (štai kodėl vaidenasi senose pilyse!). Pasirodo, kad kai kurių pelėsių sporos sukelia baimę ir temdo protą. Beje, haliucinacijos nebūtinai rodo psichikos ligas: kartais jas regi ir sveikieji. Pavyzdžiui, dėl nuovargio ar sutrikusios medžiagų apykaitos. Arba dėl miego paralyžiaus greitojo miego metu, kai žmogui pabudus smegenys vis dar sapnuoja. Būna net masinės haliucinacijos. 2013-aisiais Tailande, kai leisdamasis „Airbus A330“ nuriedėjo nuo tako, lėktuve prasidėjo panika. Keleivius nuramino nacionalinių avialinijų spalvomis apsirengusi

stiuardesė. O paskui paaiškėjo, kad stiuardesės su tokia apranga

lėktuve nebuvo: visos vilkėjo žydros spalvos kostiumėlius.

Ir dar – kad jums būtų smagiau skaityti – istorija iš Henriko

Vaitiekūno jaunystės. Maždaug apie 1967-uosius, Vėlinių dieną su draugais sutarėme naktį nuvykti į Klaipėdos kapines žvakučių pažiūrėti. Tuomet buvau sportuojantis ir nerūkantis. Tačiau vienas iš klasiokų, toks visai ne sportininkas, jau traukė dūmą ir paklausė, ar neturiu degtukų. Degtukų nė vienas neturėjome.

Tą akimirką iš už paminklo išlindo baltu kostiumu (lapkričio pirmąją!) apsirengęs vyras. Ištiesė klasiokui degtukų dėžutę ir... išnyko.

Tuos 1967-ųjų degtukus turiu iki šiolei.

GAL ARBATOS?

Jei išgyvensite iki 2090-ųjų, galėsite patikrinti: žiniasklaida vis dar tebenagrinės didįjį XX ir XXI amžiaus disputą, kas sveikiau –arbata ar kava? Jei esate kavos gerbėjas, toliau galite neskaityti.

Lietuvoje „kavininkų“ triskart daugiau, nei „arbatininkų“. Nes arbatos puodelyje – 40 mg, o kavoje – 110 mg kofeino. Bet čia tik tarp kitko. Dabar – gairės norintiems pereiti į „arbatininkų“ pusę.

Jei arbatos draugijoje norite sublizgėti, nesakykite, kad būna kiniška, indiška, Ceilono, Japonijos, Irano, Turkijos, Kenijos...

Turite žinoti, kad arbatos rūšių pasaulyje – tik šešios! Žalioji. Baltoji. Geltonoji. Ulongo. Juodoji. Ir Pu Erh. Visos vertingos, tik skonis skiriasi. Gali būti ir taip, kad jums nepatinka kurios nors

rūšies arbata, nes įsigijote prastos kokybės arbatžolių arba nemo-

kate tinkamai paruošti gėrimo. Ir todėl noriu palyginti arbatą

su... televizija. Televizijoje bet kokį – net ir itin nevykusiai nufilmuotą reportažą su nevykusiais jo herojais – galima arba galutinai

sugadinti, arba pagerinti. Gerina montažas. Įgarsinimas. Originalus tekstas. Netikėta autorinė mintis. Ir taip toliau. Su arbata panašiai: reikia išmanyti jos gaminimo meną. Neperteiksiu, nes į

knygą netilptų. Bet pagrindinius principus turite žinoti. Arbatos negalima plikyti verdančiu vandeniu. Negalima naudoti bent kartą jau virusio vandens. Užpylus arbatą, arbatinuko dangtį reikia būtinai nuimti. (Vidun patekęs deguonis geriau atskleis skonį.) O kiek laiko reikia arbatžoles plikyti? Specialistų ir netgi pasaulyje žinomų arbatos gamintojų nuomonės kaip reikiant skiriasi. Esu skaitęs, kad penkios minutės būtinos. Bet vienoje arbatos prezentacijoje man buvo aiškinama, kad tikrai pakaks ir trijų, – kol nespėjo išsiskirti burną sutraukiantys ir arbatos skonį gadinantys taninai. Eksperimentuokite.

O dabar – apie problemą, dėl kurios su savo pacientais susikautų viso pasaulio gydytojai. Yra žmonių, mėgstančių arbata užgerti vaistus. Šis įprotis jums kenkia. Arbatoje esantys taninai gali reaguoti su vaistų veikliosiomis medžiagomis ir sudaryti kenksmingus netirpius junginius. Nustokite taip daryti!

Dabar apie priedus – turbūt žinote anglišką būdą maišyti stiprią juodąją arbatą su pienu? Lietuvoje viešėjusi kinų kilmės ekspertė iš Didžiosios Britanijos Jujan Vebster (Juyan Webster)

portalui „LRT.lt“ pakomentavo taip: „Pienas yra pats blogiausias į arbatą pilamas priedas. Senais laikais, kai arbata buvo brangi, o pigioji – prastos kokybės, labai karti, taip bandyta švelninti skonį. Kaip žinote, anglai tradicijų atsisakyti nemoka...“

Lietuviškų tradicijų gerbėjai laikosi įsikibę nuostatos, kad arbatą tinka saldinti medumi. Atsakymas trumpas: tinka, jei dedamas į pravėsusią arbatą. Aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje

medus netenka gydomųjų savybių. Apie saldinimą cukrumi nieko gero pasakyti negaliu. Į arbatą įsidėję cukraus Šri Lankoje mirtinai užgautumėte vietinius. Mintyse jie jus pavadintų neišmanėliu. Beje, populiarioji Ceilono arbata auginama Šri Lankoje. Anksčiau toji šalis vadinosi Ceilonu, todėl ir arbatos pavadinimas toks. 1972-aisiais buvo nuspręsta šalies vardą pakeisti, ir tai buvo tikras smūgis arbatos pardavėjams. Taigi, ant arbatos pakelių būna ir tokių užrašų: „Ceilono arbata iš Šri Lankos“.

Gal ir ateis metas, kai Lietuvoje arbatą gersime be cukraus, gal tai ir bus tie minėtieji 2090-ieji? Sužinosime. Kas iki tol dulkėmis nevirs. Todėl dabar apie dulkes.

Arbatos žinovams dulkės yra tai, kas sudėta į arbatžolių maišelius. Pastarųjų istorija gana linksma: 1908-aisiais Amerikos prekeivis Tomas Salivanas (Tom Sullivan) sugalvojo pirkėjus nustebinti supilstydamas degustacinę arbatą į šilkinius maišelius. Pirkėjai tai suprato savaip: į arbatinuką merkė visą maišelį ir džiaugėsi, kad paskui iš jo nereikia krapštyti arbatžolių lapelių. Gamintojai idėją pritaikė, bet laikui bėgant atsirado vis daugiau tokių, kurie į pakelius ėmė pilti ir tai, kas likdavo iššlavus sandėlius. Taigi, netikusias arbatžoles vadindamas dulkėmis labai neperspausiu. Aišku, pigiausia žaliava pilstoma į prastos kokybės pakelius. Jei netikite, kad pastarieji gadina skonį, išardykite pakelį, iškratykite lauk tas dulkes ir paprasčiausiai išvirkite popieriuką vandenyje. Gurkštelkit – tikrai pajusite skonį, kuris bet kurią arbatą gadina. Beje, ar mėgstate šaukšteliu išspausti pakelį

į puodelio šoną? Nebespauskite, bus skaniau.

Po nakties arbatos puodelio paviršiuje pamatysite tai, ko dažnas pensininkas neįžiūri: plonytę blizgią plėvelę. Tai ženklas, kad

arbata oksidavosi ir turėtų būti išpilta lauk. Ilgiau pastovėjusios arbatos nevertėtų gerti, jei nenorite sulaukti gastrito, duodenito ir panašių svečių. Ne veltui Kinijoje sakoma, kad per naktį pastovėjusi arbata yra blogiau nei nuodingos gyvatės įkandimas. Dėl to ir arbatžolių plikymą termose turite pamiršti.

Dar noriu atkreipti dėmesį į šaltos arbatos gėrimus skardinėse ar buteliukuose. Tai nėra arbata. Norite gauti iš arbatos naudos – gerkite ką tik užplikytą. Jei patinka, atsivėsinkite ledukais. Ir viskas. Apie žolelių arbatas dabar nekalbėsiu, verčiau duosiu vieną patarimą dėl dilgėlių arbatos, kuri laikoma itin veiksminga priemone sveikatai sustiprinti, o gal net ir kai kurioms ligoms gydyti. Dilgėles plikyti ir jų arbatą gerti galima tik sezono metu: nuo birželio iki paskutinės rugpjūčio dienos!

APIE SVIRPLĮ IR SUBFEBRILŲ KARŠČIAVIMĄ

Jei teigčiau, kad vandens virimo temperatūra yra nulis, o ledo tirpimo – net šimtas laipsnių, tai pamanytumėte, kad į tekstą įsivėlė klaida. Bet klaidos nėra: iki 1744-ųjų taip ir buvo. Švedų astronomas Andersas Celsijus sukūrė temperatūros matavimo skalę, kurioje virimui priskyrė 0, o tirpimui – 100. Praėjus dvejiems metams po mokslininko mirties skalė buvo pavadinta jo vardu ir naudojama iki šiol, tik ji... apversta. Iki šios dienos neaišku, kodėl kitas švedas – biologas Karlas Linėjus (Carl Linnaeus) nutarė pataisyti tautiečio sugalvotą temperatūros skaičiavimą. Aišku tik viena: jei būtų likusi pirminė skalė, dabar normali mūsų kūno temperatūra būtų 63,4 laipsnio, ir tvirtintume, kad tikrai nekarščiuojame. Na, bet su daktaru susitarti vis tiek nepavyktų –kad ir kokia skale matuotų, išvadą apie mūsų sveikatos būklę jis padarytų remdamasis ne susitarimu, o medicinos mokslu.

Tema apie kūno temperatūrą iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuobodi. Tačiau ar žinote, kokia turi būti sveiko jūsų katino ar šuns temperatūra? Arba kaip be termometro nustatyti oro temperatūrą tįsant vasarą pievoje ir tik svirplio čirškimą girdint?

Su tuo svirpliu yra taip: kadangi svirpliai yra šaltakraujai, jų medžiagų apykaita, vadinasi, ir svirpimo dažnis priklauso nuo oro temperatūros. Kuo karščiau, tuo intensyviau jie svirpia. Yra net formulė, kaip svirpimus paversti laipsniais, bet ji per daug sudėtinga. Todėl daugiau apie svirplius nebebus: tik apie ligas, kūno karštį, ir – kaip jo atsikratyti. Ir čia vėl staigmena: medicininiais tyrimais garsėjanti Mayo klinika visai rimtai praneša, kad sunerimti dėl sveikatos reikėtų tik tada, kai kūno temperatūra pagal Celsijų peršoka 39,4 laipsnio ribą. O iki tol – neverta

dėmesio kreipti. Tik labai tikėtina, kad apie tokią temperatūrą pranešę savo šeimos gydytojui sulauksite kvietimo atvykti į gydymo įstaigą.

Dabar dar turėčiau paaiškinti tą pavadinime paminėtą terminą. Subfebrilus karščiavimas yra temperatūra, dėl kurios dažniausiai ir skundžiamės, tai yra maždaug tarp 37 ir 38 laipsnių.

Pati bjauriausia ir pavojingiausia sveikatai subfebrili kūno temperatūra yra 37,2 laipsnio – apie tai skaičiau Didžiosios Britanijos

dienraštyje „The Independent“. Ką su tokia temperatūra daryti?

Ogi nieko: laukti, kol pati nukris arba – kol padidės užtektinai, kad galėtumėte pradėti mažinti iki normos. O kokia turėtų būti ta „normali“ kūno temperatūra? Apibendrintoji rekomendacija

tokia: nuo 35,9 iki 37,2. Antra vertus, visi geri daktarai pataria

nenumušinėti 38 laipsnių nesiekiančios temperatūros, nes gamtos padiktuotų niuansų paletė labai plati.

Naujagimio temperatūra – 36,8. Šešių mėnesių kūdikio – jau

37,5. Kuo žmogus vyresnis, tuo jo kūno temperatūra žemesnė, o senukų gali siekti vos 36,2 laipsnio. Vidutiniškai. Ryte pamatuota temperatūra visada bus mažesnė už vakarinę. Moterų kūno temperatūra maždaug 0,3 laipsnio aukštesnė nei vyrų (o jų delnai net dviem laipsniais vėsesni). Ir, kad nepamirščiau, ką žadėjau, – apie katės ir šuns kūno temperatūras: jei katytė sveika, tai jos temperatūra svyruos nuo 38 iki 39,5 laipsnio, į veterinarą kreiptis reikia tik jei viršija 40. Šuniukų kritinė riba yra laipsniu mažesnė – karščiuoja, jei laipsnių daugiau nei 39.

Įdomybė, kurią sunkoka patikrinti. Bet pabandyti galite. Moksliškai pripažinta, kad pagal nosies temperatūrą įmanoma pasakyti, ar žmogus meluoja. Tarptautinis leidinys „Journal of Investigative Psychology“ praneša, kad melagiui riečiant savo istorijas, jo nosis atvėsta, o kakta užkaista vos ne laipsniu. Sako, kad metodą geriausia taikyti diskutuojant apie santuokinę neištikimybę.

O dabar įdomybės apie mūsų galimybių ribas su kūno temperatūra kovojant.

Būta ligonių, kurių kūno temperatūra šoktelėjo net iki 42 laipsnių. Bet išgyveno retas. O štai apie švedų mergaitę, patyrusią vos 13 laipsnių kūno temperatūrą, visi vadovėliai rašo. Mat oficialioji medicina teigia, kad mirtis ištiks kiekvieną, kurio temperatūra nukris iki 28, o toji septynmetė išgyveno ir iki šiol tebėra gyva. Mergaitė skendo jūroje ir buvo išgelbėta, jos temperatūra (darkart rašau tą skaičių: vos 13 laipsnių!) iki normalios pakilo per valandą. Gydytojai tai aiškina amžiumi: girdi, jauno žmogaus smegenys nespėjo reikiamai sureaguoti į mirties signalą!

Žinau, kad suprantate: pavojus gyvybei kyla ne tik nuo ligos, bet ir dėl nenormalios aplinkos temperatūros. Štai ką pasaulis yra matęs: Kalifornijos Mirties slėnyje 1913-aisiais užfiksuota

iki šiol aukščiausia pasaulyje oro temperatūra – 56,7 laipsnio. Žemiausia – minus 89,2 – Antarktidoje 1983-iaisiais. Pavojingiausia, kai kelios nepalankios gyvybei sąlygos sudaro kokį nors bjaurų junginį. Pavyzdžiui, Kolumbijoje 2017-aisiais užfiksuota daug mirčių, kai oro temperatūra nebuvo labai aukšta – vos 31,1 laipsnio. Tačiau! Tuo pat metu drėgmė ten buvo didesnė nei 95 procentai. Lietuvoje panašus drėgnumas (90–91 proc.)

būna tik spalį ar lapkritį. Tad pavojaus nėra. Nes kol kas (!) mūsuose nėra ir galimybės tais mėnesiais sulaukti karščių.

Kai kuriems Lietuvos piliečiams nesvarbu, kad daktarai pataria į santykinai nedidelius kūno temperatūros pakitimus dėmesio nekreipti: jie vis vien ima gydytis. Ir padaro klaidų. Štai keturios didžiosios klaidos.

Joks rimtas gydytojas jums nepatars temperatūros numušinėti įsitrinant alkoholiu ar grynu spiritu: gresia nudegimai bei apsinuodijimai garais. Ir dažniausiai nepadeda. Antra: kai kas – teko girdėti – savo karščiuojantį organizmą murkdo į ledo šaltumo vonias. Dėl šios klaidos gresia kraujagyslių susitraukimas: įsivarysite dar vieną ligą. Trečia didžioji klaida yra susijusi su vaikais: jokiu būdu neduokite jiems aspirino – pakenksite ne tik kepenims, bet ir smegenims. Ir ketvirtoji: visi žino, kad temperatūrai pakilus, reikia daug gerti. Tačiau karšti gėrimai (taip pat ir karštas pienas) temperatūrą dar labiau pakels. Verčiau gerkite šiltus skysčius. Ir nekarštas arbatas. Populiariausia –aviečių arbata. Temperatūrą mažina ne pati uoga, o tos geltonos

sėklytės joje. Išvirtos, deja, jos netenka apie 80 procentų gydomųjų galių.

Beveik negirdėtas temperatūros mažinimas... svogūnu. Itin smulkiai pjaustytą svogūną sumaišykite su kečupu (arba majonezu) ir sukrimskite užsitepę ant riekutės juodos duonos – pradėsite prakaituoti, o temperatūra ims kristi.

Dar galite išmėginti šilto pieno receptą: stiklinę pieno truputį pavirkite su keliomis skiltelėmis trinto česnako, o kai pravės, įmaišykite porą arbatinių šaukštelių medaus. Bet daug paprasčiau yra suvalgyti pusę stiklinės kefyro, sumaišyto su 150 gramų smulkintų petražolių lapelių. Po pusvalandžio temperatūra nukris. Atminkite: arbatas bei nuovirus reikia gerti ne rečiau kaip kartą per 2–3 valandas.

Dažnas, temperatūrai pakilus, bando kaitinti kojas. Galima, jei temperatūra ne didesnė nei 37,5 laipsnio. Jei didesnė –veiksmas bevertis. O jei kas nors čia pritrūko patarimo, kaip temperatūrą pakelti, – prašom: suvalgę paprikos, dar ir arterijas prasivalysite!

ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR