Dievo namai by knygos.lt

Samuelis Shemas (tikroji pavardë Steve’as Bergmanas) studijavo medicinà Harvarde ir Oksforde, o 1978 m. iðleido autentiðka patirtimi Bostono ligoninëje paremtà romanà „Dievo namai“, kuris, ið pradþiø sutiktas mirtina tyla, netruko sukelti tikrà nuomoniø audrà ir virto viena perkamiausiø knygø Amerikoje ir Europoje. „Dievo namai“ – amerikieèiø literatûros klasika, ir tûkstanèiai medikø sako: „Neperskaitæs ðios knygos negali stoti á medicinos mokyklà, o ástojusiems (vis dëlto) ji – medikø biblija.“ Tai knyga, demitologizuojanti ðiuolaikinæ medicinà ir atskleidþianti operaciniø uþkulisius. Tai gilus pjûvis, kartu – labai juokingas, jaudinantis pasakojimas apie gydytojø internø pirmuosius savarankiðko darbo metus. Internai ið studijø virðûnës nusileidþia á ligoniniø apaèias; jie ásivaizdavo esà visagaliai, o palûþta susidûræ su realybe. Ir gydytojai, ir ligoniai tampa imperatyvo „Kas gali bûti daroma, turi bûti daroma, nes tà galima padaryti“aukomis. S. Bergmanas po „Dievo namø“ triumfo iðëjo á vieðumà, skaitë paskaitas tema „Kaip iðlikti þmogiðkam medicinoje“ ir iki ðiol audrina visuomenæ atviru poþiûriu á gydytojo etikos problemas, gydytojo ir paciento santykius. Pastaraisiais metais skaito psichiatrijos kursà Harvarde, dirba praktiná darbà (specializuojasi gydyti alkoholikus) ir kartu su þmona raðo itin populiarias pjeses teatrui „off-Broadway“. Apie save sako: „Didþiausia dovana, kokià esu gavæs kaip raðytojas, yra gebëjimas priversti juoktis.“

„Neátikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nuþmogina, bet jà taip didþiai vertina visuomenë.“

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

Romanas Ið anglø kalbos vertë Vytautas Petrukaitis

2010

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

Skiriu J ir Benui

Nebent þaist uþsimanæ Prisiminsime rytui iðbrëðkus Ásivaizduotà puðá, ásivaizduotà këkðtà. Volesas Stivensas, Þydroji gitara.

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

I. PRANCÛZIJA Gyvenimas kaip penis: Kai minkðtas jo neiðdulkinsi; Kai kietas jis tave dulkina. Druèkis, Dievo namø rezidentas

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

1 Berë nuoga tik su akiniais nuo saulës. Net dabar, atostogaudamas Prancûzijoje, kai internatûros metai nespëjæ atðalti kape, nematau jokiø jos kûno trûkumø. Man velniðkai patinka jos krûtys kaip keièiasi jai gulint kniûbsèiai, aukðtielninkai, stovint ar vaikðtant. Ir ðokant. Ak, kaip man jos patinka, kai Berë ðoka! Krûtis prilaiko Kuperio raiðèiai. Kai jie iðsitampo, krûtys nukàra kaip skudurëliai. Ir dar man patinka jos gakta, symphysis pubica; tas po oda slypintis kaulas suteikia formà jos Veneros gumburëliui. Reti jos plaukai juodi. Saulëje jà pila prakaitas, ir nuo jo þvilgesio ádegusi oda darosi erotiðkesnë. Þvelgiu mediko akimis, kà tik praleidæs metus tarp ligotø kûnø, ir negaliu nieko tik ramiai sëdëdamas mintyse viskà fiksuoti. Diena maloni, ðilta, prisodrinta nesuvokiamos lengvos melancholijos. Taip ramu, kad degtuko liepsna kyla tiesiai á virðø, nematoma vaiskiame karðtame ore. Þolës þaluma, baltos kaip kreida mûsø iðsinuomotos valstieèio trobos sienos ir oranþiniai stogo kraðtai rugpjûèio dangaus þydrynëje viskas pernelyg tobula ðiam pasauliui. Nëra reikalo màstyti. Viskam yra laiko. Rezultato nëra, vien procesas. Berë mëgina iðmokyti mane mylëti, kaip mylëjau kadaise, prieð tai, kai tie metai padarë mane bejausmá. Stengiuosi ilsëtis, bet nepavyksta. Lyg artilerijos sviedinys mintys gráþta á ligoninæ, á Dievo namus , ir galvoju apie tai, kaip að su

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

kitais internais þiûrëjau á seksà. Be meilës, tarp limpiø, merdinèiø seniø ir mirðtanèiø jaunuoliø, lyg laukiniai tvarkëme Namø moteris. Pradedant ðvelniausia medicinos seserø mokyklos naujoke, rûsèiø akiø vyriausiomis priimamojo slaugëmis ir baigiant ið Lotynø Amerikos atvykusiomis, apyrankëmis apsikarsèiusiomis ðvilpaujanèiomis ûkio skyriaus darbuotojomis, kurias kalbindavome lauþyta ispanø kalba. Jas visas barðkindavome savanaudiðkais tikslais. Prisimenu Piepá, kuris nuo dvimaèio þurnalinio sekso perëjo prie ðiurpiai malonaus lytinio nuotykio su nepasotinama seserimi, vardu Andþela, su ta paèia Andþela, ið kurios per vienerius ilgus metus niekas neiðgirdo në vieno baigto sakinio, suregzto ið tikrø þodþiø. Ir að dabar þinau, kad seksas Dievo namuose buvo liûdnas ir ðlykðtus, ciniðkas ir ðlykðtus, nes, kaip ir visi kiti mûsø veiksmai Namuose, buvo be meilës, kadangi mes visi apkurtome meilës kuþdesiams. Gráþk, Rojau. Nereikia dabar ten klajoti. Berë. Baigiame pietauti tuoj grauðime artiðokø ðerdis. Ðioje Prancûzijos dalyje jie uþauga didþiuliai. Að apipjausèiau ir iðviriau darþoves, o Berë sutaisë aðtrø padaþà. Maistas èia nepakartojamas. Mudu daþnai valgome saulës iðmargintame restorano sode, po ðakø pinuèiais. Iðkrakmolyta balta staltiesë, dailûs kriðtolo stiklai ir kà tik nuskinta roþë sidabrinëje vazelëje beveik per tobuli ðiam gyvenimui. Kampe laukia mûsø padavëjas, persimetæs per rankà rankðluostëlá. Jo pirðtai virpa. Já kankina senatvinis drebulys limpio, visø tø metø limpiø drebulys. Kai pasiekiu paskutinius artiðoko þvynelius, kuriø purpurinë dalis didesnë uþ valgomà þaliàjà, ir likuèius nuðveièiu á ðiukðliø krûvà valstieèio viðtoms ir limpiðkam ðuniui stiklinëmis akimis, imu galvoti apie limpá, valgantá artiðokà. Neámanoma nebent darþovæ paverstø tyre ir áðvirkðtø pro maitinimo vamzdelá. Nuplëðiu þiedà dengianèius tankius, þalius, dygius plaukelius ir nusigaunu iki ðerdies, prisimindamas, kaip valgydavome Dievo namuose , ir tà, kuris geriausiai tai darë, tà, kuris geriausiai iðmanë medicinà savo rezidentà Druèká. Kaip Druèkis

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

vakarieniaudamas deðimtà valandà vienu metu á burnà susikimðdavo svogûnø, bandelæ su deðrele ið Nacionalinës hebrajø uþeigos ir porcijà avietiniø ledø. Prisimenu Druèká, jo NAMØ ÁSTATYMUS, poþiûrá á medicinà, kurá ið pradþiø palaikiau nesveiku, bet ilgainiui ápratau priimti toká, koks yra. Vaizduotëje matau mus, kai kalbëdavomës palinkæ prie limpio sukaitæ, suprakaitavæ, në kiek ne maþesni didvyriai negu Iva Dþimos salà uþëmæ amerikieèiø jûrø pëstininkai. Jie sukelia mums skausmà, sakydavo Druèkis. Jie mane parklupdë, atsakydavau. Nusiþudyèiau, bet nenoriu, kad tie ðunsnukiai dþiaugtøsi. Tuomet mudu apsikabindavome ir apsiverkdavome. Mano storasis genijus, kuris visuomet bûdavo su manim, kai man jo reikëdavo kur jis dabar, kai man be jo taip sunku? Holivude, gastroenterologijos skyriuje, atlieka þarnyno tyrimus; kaip pats mëgdavo sakyti rausiasi þvaigþdþiø gaubtinëse þarnose . Dabar jau þinau, kad tuos metus iðkentëjau tik dël jo paiko juoko ir globos ir dar dël dviejø priimamojo policininkø rûpinimosi dviejø policininkø, mano iðganytojø, kurie, rodës, viskà þino ir visuomet ið anksto. Nepaisant Druèkio ir tø policininkø, tai, kas dëjosi Dievo namuose , buvo þiauru, ir að buvau suþeistas, sunkiai suþeistas. Mat prieð Dievo namus mylëjau senus þmones. Dabar jie nustojo buvæ seni þmonës ir tapo limpiais, o að jø nebemylëjau, negalëjau prisiversti mylëti. Kaip ámanydamas stengiuosi ilsëtis, bet negaliu, ið paskutiniøjø stengiuosi mylëti, bet negaliu, nes esu visas iðblukæs kaip pernelyg daþnai skalbti vyriðki marðkiniai. Gal tau vis dëlto vertëtø ten gráþti taip daþnai ten klajoji, sarkastiðkai sako Berë. Meilute, man buvo prasti metai. Gurkðnoju vynà. Didþiàjà dalá laiko èia, Prancûzijoje, esu girtas. Pasigeriu kavinëse turgaus dienomis, kai ðurmulys atslûgsta turguose ir persimeta á barus. Pasigeriu, kai maudomës upëje prie namø vidurdiená, kai vandens, oro ir kûno temperatûra vienoda, ir

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

nebeskiriu, kur baigiasi kûnas ir prasideda vanduo. Visata iðtirpsta, upë sûkuriuoja aplink mûsø kûnus, vësa ir ðiluma uþlieja pramaiðiui, padrikai, uþpildydama visus laikus ir visas gelmes. Plaukiu prieð srovæ, þiûrëdamas á tolá, kur upës vaga vingiuoja gluosniø, vikðriø, tuopø, ðeðëliø ir tos didþiosios ðeðëliø valdovës saulës lopðyje. Girtas guliu saulës atokaitoje ant rankðluosèio ir jausdamas kylantá geidulá stebiu erotiná baletà angliø, kurios velkasi maudymosi kostiumëlius ar baigusios maudytis drabuþius, ir probëgðmais pamatau krûties kraðtelá, gaktos plaukø kuokðtelá kaip daþnai Namuose pamatydavau prieð mano akis persirengianèiø medicinos seserø kraðtelius ir kuokðtelius. Kartais nusitaðæs imu màstyti apie savo kepenø bûklæ ir prisimenu visus cirotikus, kuriuos stebëjau pagelstant ir mirðtant. Jie arba ima blaðkytis, kosëti ir nukraujuoja paskæsta kraujyje trûkus stemplinëms venoms, arba patekæ á komos bûsenà iðnyksta amoniaku prakvipusiu geltonø plytø keliu palaimingai nukeliauja á uþmarðtá. Mane kutena iðpylæs prakaitas, ir Berë pasidaro graþesnë negu visada. Nuo vyno jauèiuosi, tartum bûèiau apgaubtas amniono nekvëpuoju, esu maitinamas motinos kraujo, tekanèio bambine vena, slidus visai kaip vaisius be paliovos vartausi pulsuojanèiø ásèiø ðilumoje, ðiltame amnione ðiltnione. Svaigalai padëdavo Dievo namuose , ir að prisimenu geriausià savo draugà Èakà, juodaodá internà ið Memfio, kuris juodoje rankinëje visuomet neðiodavosi butelá burbono Jack Daniels toms itin sunkioms akimirkoms, kai já itin skaudþiai uþgaudavo limpiai arba Namø mokslinèiai, tokie kaip vyriausiasis rezidentas ar pats vyriausiasis gydytojas, visuomet þiûrëjæ á Èakà kaip á bemokslá likimo nuskriaustàjá, nors ið tikrøjø jis buvo iðsilavinæs, likimo pamalonintas ir geresnis gydytojas negu kas nors kitas toje ligoninëje. Girta galva màstau, jog tai, kas nutiko Èakui Namuose, velniðkai liûdna, nes anksèiau jis buvo linksmas pokðtininkas, o dabar jø palauþtas virto liûdnu paniurëliu, todël jo akyse dabar maèiau kiek ápykusio, kiek sugniuþdyto þmogaus þvilgsná, kurá vakar þiûrëdamas mûsø prancûziðkà televizoriø pastebë-

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

jau Niksono akyse, kai tas, áteikæs atsistatydinimo praðymà, stovëjo ant sraigtasparnio laiptelio Baltøjø rûmø pievelëje iðkëlæs praskëstus smiliø ir didijá pirðtà graudþiai netinkantá þenklà, kuris ðákart reiðkë ne pergalæ, o pralaimëjimà; tuomet durys uþsidarë, Niksonas pranyko, filipinieèiai susuko raudonà kilimà, ir Dþeris Fordas, veikiau pritrenktas negu pagarbus, apkabinæs þmonà ið lëto gráþo á prezidentûrà. Limpiai, ak tie limpiai Po paraliais, viskas tau kelia mintis apie limpius, sako Berë. Nesuvokiau, kad màstau balsu. Tu niekados to nesuvoki, bet pastaruoju metu nuolat taip darai. Niksonas, limpiai pamirðk tuos limpius. Èia limpiø nëra. Þinau, kad ji klysta. Vienà vaiskià dienà ið dyko buvimo vienas patraukiu nuo kapiniø kaimelio virðuje snûdþiu vingiuotu keliu, iðkilusiu virð pilies, baþnyèios, prieðistoriniø urvø, aikðtës ir toli apaèioje upës slënio. Maþytës lyg vaikiðki þaislai tuopos ir romënø tiltas rodo, kur eina kelias ir teka ledynmeèio palikta viso ðio groþio kûrëja mûsø upë. Dar niekad nebuvau ëjæs tuo keteros keliu. Imu atsipalaiduoti, juntu tai, kà jau esu patyræs: ramybæ, palaimingà nieko neveikimo bûsenà. Dienos ima atrodyti ramios, ðiltos, nusëtos nugludintais atodûsio nostalgijos akmenukais. Gamta èia tokia dosni, kad paukðèiai nesulesa visø prinokusiø gervuogiø. Stabtelëjæs kelias nusiskinu. Burnoje pajuntu sultingai grikðint. Mano sandalai ðlepsi asfaltu. Þiûriu á gëles, kurios besivarþydamos spalvomis ir formomis vilioja bites jas iðþaginti. Pirmà kartà daugiau kaip po metø jauèiuosi ramus, niekas pasaulyje nereikalauja ið manæs pastangø, viskas man natûralu, vientisa ir sveika. Uþ posûkio pamatau didelá pastatà, panaðø á beprotnamá ar ligoninæ, su uþraðu Hospice ant durø. Mano oda ima dilgèioti, plaukeliai ant sprando pasiðiauðia, dantys susikanda. Aiðku, èia juos pamatau. Jie iðveþti á sodelá ir susodinti saulës atokaitoje. Tie þilaplaukiai, iðbarstyti sodo þalumoje, atrodo lyg nuþydëjusios pienës lauke, gleþni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vëjelio. Limpiai. Spoksau á juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jø

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

ligas. Einant pro ðalá, jø akys, rodos, mane seka, tarsi áveikæ savo silpnaprotystæ jie bandytø pamoti ranka, ar pasakyti bonjour, ar parodyti koká kità þmogiðkumo likutá. Taèiau jie nemoja, nesako bonjour, nerodo jokio kito þmogiðkumo likuèio. Sveikas, ádegæs saulëje, girtas, prisivalgæs gervuogiø, viduje besijuokiantis ir bijantis to juoko, jauèiuosi puikiai. Visuomet puikiai jauèiuosi pamatæs limpá. Dabar að juos myliu. Na, Prancûzijoje gal ir yra limpiø, bet tau nereikia jais rûpintis. Berë vël ima valgyti artiðokà, ir jos smakru nuteka padaþas. Jinai jo nesiðluosto. Ne tokia. Jai patinka aliejaus klampumas ir acto gaiþumas. Jai patinka savo paèios nuogybë, nerûpestingumas, laisvumas ir aliejuotas smakras. Jauèiu, kad jà apima jaudulys. Ji vël meta á mane þvilgsná. Gal að pasakiau tai balsu? Ne. Mudu þiûrime vienas á kità, o padaþas tuo metu varva nuo smakro jai ant krûties. Abu þiûrime. Padaþas tiriamai, ið lëto ðliauþia oda á pietus spenelio link. Netardami në þodþio spëliojame, ar aliejui pavyks iki jo nusigauti o gal nukryps á ðalá, á krûtinës duobutæ ar tarp krûtø. Mintyse vël gráþtu prie medicinos galvoju apie paþastiniø limfmazgiø karcinomà. Apie mastektomijà. Galvoje pasipila krûvos skaièiø. Berë ðypsosi man nenujausdama, kad mintyse keliauju á mirtá. Padaþas nenukrypsta á ðalá nuteka ant spenelio ir ant jo pakimba. Mudu ðypsomës. Mesk tas ákyrias mintis apie limpius ir priëjæs já nulaiþyk. Jie vis vien gali sukelti man skausmà. Ne, negali. Nagi eikð. Priglaudþiu lûpas prie spenelio, ir lieþuvá nutvilko padaþas. Pajuntu, kaip spenelis ima kilti, bet vaizduotëje esu visai kitur ðirdies smûgio iðtikto ligonio palatoje. Þmoniø èia sausakimða, að atëjau paskutinis. Lovoje guli jaunas ligonis. Jis intubuotas, prijungtas prie dirbtinio kvëpavimo aparato. Rezidentas bando ákiðti á venà storà vamzdelá, o medicinos studentas be perstojo laksto aplink lovà. Visi esantys kambaryje þino, kad ligonis mirs. Atsiklaupusi ant lovos ligoniui uþdarà ðirdies masaþà daro viena ið

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

intensyviosios terapijos skyriaus seserø rudaplaukë ið Havajø puikiomis ðlaunimis ir dideliais papais. Havajiðki papai. Jisai buvo jos ligonis, ir ji pirmoji atëjo nustojus plakti ðirdþiai. Stebiu atsistojæs tarpduryje: jos baltas sijonëlis uþsismaukë á virðø, todël lenkdamasi prie ligonio parodo visà uþpakalá. Ji mûvi gëlëtomis bikinio kelnaitëmis. Pro baltø elastingø pëdkelniø siûles beveik matau jos gëdos lûpas. Galvoju apie Havajus. Aukðtyn þemyn, aukðtyn þemyn, jos pasturgalis juda aukðtyn þemyn, o aplink vien kraujas, vëmalai, ðlapimas, ðûdai ir þmonës. Bangos plaka vulkaninës kilmës paplûdimius aukðtyn þemyn, aukðtyn þemyn. Ne uþpakaliukas, o fantastiðkas praðmatnus limuzinas. Priëjæs prie jos uþdedu ant jo rankà. Ji atsigræþia, pamato, kas jà lieèia, sako, ë, sveikas, Rojau, ir toliau maigo krûtinæ. Kol ji juda aukðtyn þemyn, masaþuoju jai ðiknytæ mano ranka be perstojo sukasi ratu. Kuþdu jai á ausá kaþkà neðvankaus. Suëmæs abiem rankom nutraukiu pëdkelnes, paskui iki keliø nusmaukiu kelnaites. Ji vis spaudo ligoniui krûtinæ. Tuomet að vienà rankà ákiðu jai á tarpkojá, o kita braukau aukðtyn þemyn per jos ðlaunø vidinæ pusæ tuo paèiu ritmu, kaip ji maigo krûtinës làstà bandydama atgaivinti ligoná. Laisvàja ranka ji atsagsto mano baltas kelnes ir sugriebia uþ staèios varpos. Neátikëtina átampa. Girdëti ðauksmai Adrenalino! ir Defibriliatoriø! Galop visi pasiruoðia uþdëti defibriliatoriaus elektrodus ant ligonio krûtinës ir paleisti elektros srovæ per mirðtanèià ðirdá. Kaþkas surinka: Visi traukitës nuo lovos! , ir havajietë ðliauþte uþðliauþia man ant varpos. Ájunkit srovæ! SSZZZZZZ. Ájungia aparatà. Kûnas konvulsiðkai pakyla á virðø, nes raumenys susitraukia nuo 3000 voltø, bet ðirdies monitorius brëþia tiesià linijà. Ðirdis nebegyva. Á palatà áeina internas Piepis. Ligonis jo. Piepis atrodo nusiminæs. Rodos, tuoj apsiaðaros. Paskui pamato, kaip mudu su havajiete tvatinamës, ir jo akyse atsispindi nuostaba. Atsisukæs á já sakau:

SAMUEL SHEM n DIEVO NAMAI

Nenukabink nosies, Piepi, kai tau stovi, depresija niekuomet neapims. Fantazija baigiasi tuo, kad jaunasis ligonis mirðta, o mes visi guodþiamës dulkindamiesi ant slidþiø nuo kraujo grindø. Prieð pasiekdami orgazmà mes traukiame: Kaip að noriu sugráþti á ðiaudinæ trobytæ Kulakahoj, HaVAAAA-JUOOOOS!..

„Neátikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nuþmogina, bet jà taip didþiai vertina visuomenë.“