Trileris
PROLOGAS
Metų metus, net ir jį mylėdama, iš dalies nekentė – vaikiškai, taip, kaip nekenti to, ko negali valdyti. Jis buvo užsispyręs, kvailas, bet gražus, todėl būdavo pateisinama daugybė jo klaidų. Tos klaidos vis kartodavosi. Kam daryti naujas, jei senosios taip puikiai veikia?
Jis buvo ir žavus. Štai kur bėda. Apžavėdavo ją. Supykdydavo.
O tada vėl apžavėdavo ir ji jau nebežinodavo, ar jis tikras žaltys, o gal tai ji – kobra, o jis tik jos tramdytojas.
Taigi, jis sklendė per gyvenimą naudodamasis savo žavesiu ir įsiūčiu. Skaudindavo žmones ir vis rasdavo naujų, labiau jį dominančių dalykų. Nualinti senieji likdavo apleisti.
O tada staiga jo žavesys prarado tokį poveikį. Nuo bėgių nulėkęs tramvajus. Traukinys be mašinisto. Klaidų jau nebeįmanoma atleisti. Galiausiai pasikartojusi klaida nebuvo praleista pro akis, o trečioji tokia pat turėjo liūdnų pasekmių, dėl kurių buvo atimta gyvybė, įvykdyta mirties bausmė, o paskui beveik netekta dar vienos gyvybės – josios gyvybės.
Kaip įmanoma mylėti žmogų, mėginusį pražudyti?
Kol ji buvo su juo – jam taip ilgai ritantis nuo šlovės viršūnės, ryžtingai stovėjo greta, – juodu maištavo prieš sistemą. Globos namai. Skubiosios pagalbos skyriai. Durnynas. Psichiatrijos ligoninė.
Skurdas. Pacientais deramai nesirūpinantys darbuotojai. Sanitarai,
per stipriai suveržiantys tramdomuosius marškinius. Nusigręžiančios slaugytojos. Gydytojai, dalijantys tabletes. Šlapimas ant grindų. Išmatos ant sienų. Pašaipūs, ištroškę, besimušantys, besikandžiojantys ligoniai – kiti tokie patys kaliniai.
Jį labiausiai įkvėpdavo ne neteisybė, o įsiūčio kibirkštis. Naujovė ėmusis naujo reikalo. Šansas naikinti. Pavojingas žaidimas. Smurto grėsmė. Šlovės pažadas. Jų vardai scenos šviesoje. Besimokančių vaikų kalbos apie žygdarbius.
Pensas, nikelis, daimas, ketvirtis, dolerio banknotas...
Vienintelė nuodėmė, kurios niekada neišpažino, kurią nuslėpė, –pirmąją kibirkštį sukėlė būtent ji.
Ji visada tikėjo – tvirtai ir aistringai, – kad vienintelis būdas pakeisti pasaulį yra jį sunaikinti.
Laura vis dar šnekučiavosi su Betse ir Šele Barnard. Endė lygiai tokį vaizdelį matė nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Moterys nežino, kaip atsisveikinti, o Laura pernelyg mandagi, kad jas paskubintų.
Užuot grįžusi prie stalelio Endė priėjo prie lango. Užkandinė buvo geriausioje Bel Ailo prekybos centro vietoje – pirmo aukšto kampe. Kitapus lentinio tako artėjant audrai siautė Atlanto vandenynas. Ant plataus suplūkto smėlio ruožo žmonės vedžiojo šunis, važinėjosi dviračiais.
Bel Ailas* nėra gražus, žvelgiant techniškai nėra ir sala. Iš esmės žmogaus sukurtas pusiasalis, atsiradęs, kai devintajame dešimtmetyje kariuomenės inžinieriai pagilino Savanos uostą. Jie tikėjosi, kad atsiradęs žemės plotas liks negyvenamas, bus natūralus barjeras nuo uraganų. Vis dėlto valstijos valdininkai naujame paplūdimyje regėjo dolerio ženklus. Prabėgus penkeriems metams nuo uosto pagilinimo jau daugiau nei pusę žemės dengė betonas: paplūdimio vilos, vasarnamiai, kotedžai, prekybos centrai. Likęs plotas tapo teniso kortais ir golfo aikštėmis. Į pensiją išėję šiauriečiai ištisas dienas žaisdavo saulės atokaitoje, per saulėlydį gurkšnodavo martinius ir skambindavo skubiosios pagalbos numeriu, kai kaimynai pernelyg ilgai palikdavo šiukšlių konteinerius stovėti gatvėje.
Dieve, – kažkas sukuždėjo tyliai ir piktai, kartu kiek nustebęs. Atmosfera pasikeitė. Tik taip galėjai apibūdinti padėtį. Plaukeliai ant Endės sprando pasišiaušė. Stuburu nuslinko šaltis. Šnervės išsipūtė. Burna išdžiūvo. Akys sudrėko.
Pasigirdo garsas, primenantis atsukamo stiklainio.
Endė atsigręžė.
Kavos puodelio ąselė išslydo iš pirštų. Akys nusekė puodelį, krintantį ant grindų. Baltos keraminės šukės atšoko nuo šviesių plytelių.
Iš pradžių įsiviešpatavo klaiki tyla, dabar kilo chaosas. Šūksmai. Verksmai. Žmonės bėgo, puolė ant žemės, rankomis dangstėsi galvą. Kulkos.
Pokšt, pokšt.
Šelė Barnard gulėjo ant grindų. Aukštielninka. Išskėstomis rankomis. Sukryžiuotomis kojomis. Plačiai atmerktomis akimis. Raudoni marškinėliai atrodė šlapi, lipo prie krūtinės. Iš nosies lašėjo kraujas. Endė stebėjo, kaip plona raudona linija nuo skruosto leidžiasi jai prie ausies.
Mergina segėjo smulkučius auskariukus su buldogais.
– Ne! – raudojo Betsė Barnard. – N...
Pokšt.
Endė stebėjo, kaip moters gerklė ištykšta kraujo debesyje.
Pokšt.
Betsės kaukolės šonas atsivėrė tartum praplyšęs plastikinis maišas.
Ji parvirto ant grindų. Ant šono. Ant savo dukters. Savo negyvos dukters.
Negyvos.
– Mama, – sukuždėjo Endė, bet Laura jau buvo netoliese. Sulenktais keliais, ištiesusi rankas bėgo Endės link. Išsižiojusi. Išplėtusi akis iš baimės. Veidą lyg strazdanos nubėrė raudoni taškeliai.
Kai motina ją parvertė ant grindų, Endė pakaušiu vožėsi į langą.
Pajuto motinos atodūsį, kai nuo smūgio plaučiuose nebeliko oro. Endės akys apsiblausė. Girdėjo traškesį. Pakėlė akis. Stiklas jai virš galvos ėmė skilinėti.
– Prašau! – šaukė Laura. Apsivertė, atsiklaupė, tada atsistojo. –Prašau, liaukis.
Endė sumirksėjo. Kumščiais pasitrynė akis. Vokus degino. Purvas? Stiklo šukės? Kraujas?
Prašau! – šaukė Laura.
Endė vėl sumirksėjo. Ir vėl.
Vyras laikė nukreipęs ginklą jos motinai į krūtinę. Ne policininko pistoletą, o revolverį su būgnu, toks rodomas vesternuose. Ir apsirengęs buvo tokiu pat stiliumi – mūvėjo juodus džinsus, vilkėjo juodus marškinius su perlinėmis sagutėmis, juodą odinę liemenę ir buvo užsidėjęs juodą kaubojaus skrybėlę. Ginklo diržas kabėjo žemai ant klubų. Ant jo – revolverio dėklas ir ilga odinė makštis medžiokliniam peiliui.
Gražus.
Vaikinas buvo jauno veido, be raukšlių. Šelės amžiaus, gal kiek vyresnis.
Tačiau dabar Šelė jau negyva. Nesimokys Džordžijos universitete. Niekada nebekamuos gėda dėl motinos elgesio. Ir pati motina jau negyva.
O jas abi nužudęs vyras nukreipė ginklą jos motinai į krūtinę.
Endė išsitiesė.
Laura teturėjo vieną krūtį – kairiąją, virš širdies. Chirurgas pašalino dešiniąją, o Laura vis dar neprisiruošė plastinei operacijai, nes negalėjo nė pagalvoti apie kreipimąsi į dar vieną gydytoją, apie dar vieną procedūrą. O dabar žudikas stovi priešais ją ir ketina paleisti į krūtį kulką.
Mm... – žodis strigo Endei gerklėje. Tegalėjo ištarti mintyse.
Mama.
Viskas gerai, – Laura kalbėjo ramiu, santūriu balsu. Stovėjo ištiesus rankas priešais save, tartum jomis galėtų sugauti kulkas. Vyrą
paragino: – Gali eiti.
– Eik šikt. – Jo akys šovė į Endę. – Kur tavo ginklas, sumauta fare?
Endė susitraukė. Jautė, kaip gūžiasi į kamuoliuką.
– Ginklo ji neturi, – vis dar ramiu balsu užtikrino Laura. – Dirba sekretore policijos skyriuje. Nėra pareigūnė.
– Kelkis! – šaukė vyras Endei. – Matau tavo ženklelį! Kelkis, fare! Dirbk savo darbą!
Laura aiškino:
– Tai ne ženklelis. Tik emblema. Pasistenk išlikti ramus. – Ji mostelėjo rankomis taip, kaip seniau naktį apkamšydama Endę lovoje. –Ende, paklausyk manęs.
– Tai jūs klausysit manęs, nelemtos kalės! – Vyrui iš burnos tiško seilės. Jis papurtė ginklą. – Stokis, fare. Tu būsi kita.
– Ne. – Laura pastojo jam kelią. – Aš būsiu kita.
Vyro akys vėl smigo į Laurą.
– Nušauk mane, – su niekuo nesupainiojamu tvirtumu rėžė Laura. – Noriu, kad nušautum mane.
Pykčio kaukę, dengiančią vyro veidą, iškreipė sutrikimas. Šito neplanavo. Žmonės turėjo jo baimintis, o ne siūlytis savanoriais.
– Nušauk mane, – pakartojo Laura.
Vyras Laurai per petį dirstelėjo į Endę, tada žvilgsniu grįžo atgal.
– Padaryk tai, – pakartojo Laura. – Tau liko tik viena kulka. Žinai tai. Tame ginkle – tik šešios kulkos. – Ji ištiesė rankas iškėlusi keturis kairiosios pirštus ir vieną dešiniosios. – Štai kodėl vis dar nenuspaudei gaiduko. Liko tik viena kulka. – Nežinai...
– Tik dar viena. – Laura pakrutino nykštį turėdama omenyje
šeštąją kulką. – Kai mane nušausi, dukra iš čia pabėgs. Tiesa, Ende?
Ką?
– Ende, – pasakė mama. – Reikės bėgti, brangioji.
Ką? – Nespės vėl užtaisyti ginklo ir tavęs nuskriausti.
– Šūdas! – šaukė vyras mėgindamas išlaikyti balse tokį patį įsiūtį kaip anksčiau. – Stovėkit ramiai! Abidvi. – Ende. – Laura žingtelėjo šaulio link. Šlubavo. Pro skylę lini
nėse kelnėse lašėjo kraujas. Kyšojo kažkas balto, panašaus į kaulą. –Paklausyk manęs, širdele.
– Sakiau nejudėt!
– Bėk pro virtuvės duris, – Lauros balsas išliko ramus. – Ten yra tarnybinis įėjimas.
Ką?
– Užsičiaupk, kale. Abidvi tylėkit.
– Pasikliauk manimi, – tikino Laura. – Jis nespės laiku užtaisyti ginklo.
Mama.
Stokis. – Laura žengė dar žingsnį į priekį. – Sakiau, stokis.
Mama, ne.
Andrėja Eliza, – dabar Laura jau kalbėjo motinos, ne mamytės balsu. – Stokis. Tuoj pat.
Endės kūnas veikė savaime. Kairė pėda tvirtai įsirėmė, dešiniosios kulnas liko pakeltas, pirštai lietė grindis – įsitaisė tarsi sprintui pasiruošęs bėgikas.
– Stok! – Vyras nukreipė ginklą į Endę, bet Laura pajudėjo tuo pat metu. Vyras kryptelėjo ginklą atgal, ji judėjo ton pačion pusėn.
Kūnu pridengė Endę. Užstojo ją nuo paskutinės kulkos. – Nušauk mane, – ragino vyrą Laura. – Nagi.
Velniop.
Endė išgirdo trakšt.
Atlaužiamas gaidukas? Paleidžiama kulka?
Endė užsimerkė ir pakėlė rankas norėdama prisidengti galvą.
Tačiau nieko nenutiko.
Jokio šūvio. Jokio šauksmo iš skausmo.
Jokio garso mamai krintant ant grindų.
Grindų. Žemės. Dviejų metrų po žeme.
Vėl pakėlusi akis Endė susigūžė.
Vyras atsegė medžioklinio peilio makštį.
Pamažu traukė ginklą.
Penkiolika plieno centimetrų. Vienoje pusėje dantyto. Kitoje aštraus.
Vyras įsikišo revolverį į dėklą, peilį perėmė į dominuojančią ranką. Ašmenis laikė nukreipęs ne horizontaliai, kaip kepsnio peilį, o žemyn, kaip daroma ketinant ką nors pasmeigti.
Laura paklausė:
– Ką ketini su juo daryti?
Vyras neatsakė. Pademonstravo.
Du žingsniai pirmyn.
Peilis pakilo aukštyn, tada staigiai smigo motinai širdies link.
Endė jautėsi suparalyžiuota. Pernelyg išsigandusi įsikišti, pernelyg šokiruota ko nors imtis. Tegalėjo stebėti motinos mirtį.
Laura atkišo ranką, tarsi tikėtųsi peilį atremti. Ašmenys įsmigo delno viduryje. Užuot susmukusi ar ėmusi klykti Laura suspaudė peilio rankeną.
Kova neužvirė. Žudikas buvo pernelyg nustebintas.
Laura išplėšė peilį jam iš rankos, nors ilgi ašmenys vis dar styrojo jos rankoje.
Užpuolikas nusvyravo atbulas.
Žiūrėjo į Laurai iš rankos kyšančius ašmenis.
Sekundę.
Dvi sekundes.
Tris.
Regis, prisiminė revolverį sau ant klubo. Dešinė ranka nusileido.
Pirštai apsivijo rankeną. Žybtelėjo sidabras ant revolverio žiočių.
Kairė ranka pakilo ginklą prilaikyti. Ruošėsi iššauti paskutinę kulką
Endės motinai į širdį.
Laura tylėdama užsimojo ir atpakalia ranka iš šono suvarė ašmenis vaikinui į kaklą.
Trakšt, lyg mėsininkui pjaunant jautienos šonkaulius.
Garsas ataidėjo nuo patalpos kampų.
Vyras aiktelėjo. Žioptelėjo. Akys išsiplėtė.
Lauros plaštaka liko prismeigta prie jo – įstrigo tarp rankenos ir vyro kaklo.
Endė matė, kaip kruta jos pirštai.
Pasigirdo trakštelėjimas. Vyro mėginamas kelti revolveris virpėjo.
Laura prabilo – veikiau suniurzgėjo, nei suformulavo žodžius.
Vyras toliau kėlė ginklą. Bandė nusitaikyti.
Laura trūktelėjo ašmenis link savęs.
Kraujas, sausgyslės, kremzlės.
Ne srovė, ne raudona migla, kaip prieš tai. Raudona upė plūstelėjo iš perrėžto kaklo, tarsi nugriovus užtvanką.
Juodi vyro marškiniai dar labiau patamsėjo. Perlinės sagutės nusidažė kitokiu rožinės atspalviu.
Ginklas nukrito pirmas.
Tada grindis pasiekė vyro keliai. Dar vėliau – krūtinė. Paskui ir galva.
Vyrui krintant Endė stebėjo jo akis.
Jis mirė dar nepasiekęs grindų.
Mokydamasi devintoje klasėje Endė buvo įsižiūrėjusi vaikinuką vardu Klitusas Larabis, norėjusį, kad jį ironiškai vadintų Klitu. Rudi plaukai laisvai vilnijo, jis mokėjo brązginti gitarą ir buvo gudriausias vyrukas chemijos pamokose, tad Endė mėgino išmokti brązginti gitarą ir apsimetė, kad ją taip pat domina chemija.
Štai kaip pateko į mokyklos mokslo mugę: užsiregistravo Klitas, tad Endė pasekė jo pavyzdžiu.
Gyvenime nebuvo pratarusi jam nė žodžio.
Niekas nepamąstė, ar protinga teatro būrelį lankiusiai, iš gamtos mokslų vargiai gaudavusiai patenkinamus pažymius mergaitei suteikti galimybę naudotis amonio nitratu ir uždegikliais, bet veikiausiai daktarė Finėja taip apsidžiaugė Endei susidomėjus kuo nors daugiau nei mimų spektakliais, kad nusprendė sąmoningai to nematyti.
Endės tėvas taip pat džiaugėsi naujiena. Gordonas nusivedė Endę į biblioteką, ten jie pasirinko knygų apie inžineriją ir raketų projektavimą. Užpildė paraišką gauti vietinės laisvalaikio pomėgių parduotuvės nuolaidų kortelę. Prie vakarienės stalo garsiai skaitydavo Amerikos raketų mokslo asociacijos lankstinukus.
Kas kartą Endei likus tėvo namuose šis garaže dirbdavo prie šlifavimo trinkos, formuodavo stabilizatorius ir raketos antgalį, o Endė sėsdavo prie jo darbo stalo ir piešdavo vamzdžio eskizus.
Endė žinojo, kad Klitui patinka grupė Goo Goo Dolls. Turėjo prie kuprinės prisiklijavęs jos lipduką. Taigi, Endė pradėjo mąstyti, kad raketos vamzdis turėtų atrodyti kaip stimpanko stiliaus teleskopas iš dainos „Iris“ vaizdo klipo. Vėliau pradėjo svarstyti, gal vertėtų pridėti sparnus, nes daina skambėjo filme „Angelų miestas“. Paskui nusprendė, kad ant raketos vamzdžio turėtų būti pavaizduotas Nikolo Keidžo profilis – jis tame filme atliko angelo vaidmenį. Vėliau apsigalvojo verčiau piešti Meg Rajan, nes juk raketa skirta Klitui, o jį Meg Rajan veikiausiai domino gerokai labiau nei Nikolas Keidžas.
Savaitę prieš mugę Endei reikėjo pateikti visus užrašus ir nuotraukas daktarei Finėjai, įrodyti, kad darbą atliko pati. Dėliojant abejotinus įrodymus mokytojai ant stalo įėjo Klitas Larabis. Kai vaikinas sustojo ir pažiūrėjo į nuotraukas, Endei teko suspausti rankas, kad nevirpėtų.
– Meg Rajan, – tarstelėjo Klitas. – Suprantu. Reikia tą kalę susprogdinti, tiesa?
Endė prasižiojo ir įtraukė šalto oro.
– Mano merginai labai patinka tas kvailas filmas. Tas su angelais, – Klitas mostelėjo į lipduką ant kuprinės. – Jie parašė tą sumautą dainą filmui, žmogau. Todėl ir prisiklijavau jį – primindamas sau, kad niekada savo kūrinių nepardavinėsiu kaip tie pydarai.
Endė nejudėjo. Neįstengė prabilti.
Merginai. Kvailas. Sumautą. Žmogau. Pydarai.
Endė iš daktarės Finėjos klasės išėjo be užrašų, vadovėlių, net be kuprinės. Perėjo per valgyklą ir nėrė pro galines duris, visuomet praviras, kad jos darbuotojos galėtų išsmukti parūkyti už šiukšlių konteinerio.
Gordonas gyveno už trijų kilometrų nuo mokyklos. Buvo birželio mėnuo. Džordžijoje. Pačioje pakrantėje. Kai pasiekė tėvo namus, buvo smarkiai nudegusi saulėje, permirkusi prakaitu, apsiverkusi.
Stvėrė Meg Rajan raketą ir dvi bandomąsias Nikolo Keidžo raketas ir išmetė į konteinerį lauke. Apipylė degiuoju skysčiu. Į konteinerį įmetė degtuką. Pabudo aukštielninka įvažoje prie Gordono namo. Kaimynas liejo ją iš sodo žarnos.
Šniokštelėjusi ugnis nudegino Endei antakius, blakstienas, kirpčiukus ir nosies plaukelius. Sprogimas buvo toks garsus, kad iš ausų pasipylė kraujas. Kaimynas pasilenkęs jai prie veido šaukė. Jo žmona, slaugė, atskubėjo ir aiškiai mėgino kažką Endei pasakyti, bet ši tegirdėjo šaižų gausmą – lyg choro mokytoja būtų nurodžiusi dainuoti vienintelę natą.
Iiiiiiiiii...
Tą Garsą, nieko daugiau, tik tą Garsą Endė girdėjo ištisas keturias dienas.
Pabudusi. Mėgindama užmigti. Prausdamasi. Eidama į virtuvę.
Sėdėdama priešais televizorių. Skaitydama užrašus, mamos ir tėvo karštligiškai rašomus ant lentos.
Nežinome, kas nutiko.
Veikiausiai tai laikina.
Neverk.
Iiiiiiiiiii...
Visai tai vyko kone prieš dvidešimt metų. Iki šios akimirkos Endė apie sprogimą galvodavo retai. Prisiminė todėl, kad Garsas sugrįžo. Vėl pasigirdo, ar bent ji užfiksavo jo sugrįžimą užkandinėje stovėdama šalia ant kėdės sėdinčios mamos. Ant grindų gulėjo trijų žmonių palaikai. Ant žemės. Žudikas su dar labiau patamsėjusiais juodais marškiniais. Šelė Barnard su dar labiau paraudonavusia raudona palaidine. Betsė Barnard, kurios apatinę veido dalį prilaikė tik raumenys ir sausgyslių skaidulos.
Endė pakėlė akis nuo lavonų. Prie užkandinės būriavosi žmonės. Apsipirkinėtojai su Abercrombie ir Juicy maišeliais, Starbucks
puodeliais kavos ir šerbeto kokteiliais. Kai kurie verkė. Kiti fotografavo.
Endė pajuto, kaip spaudžiama ranka. Laura mėgino apgręžti kėdę nuo žiūrovų. Judesiai Endei atrodė trūkčiojami, tarsi žiūrėtų sustabdyto kadro animaciją. Virpančia ranka Laura stengėsi staltiese sutvarstyti kraujuojančią koją. Baltas styrantis objektas buvo ne kaulas, o porceliano šukė. Laura buvo dešiniarankė, bet iš kairės rankos kyšant peiliui užduotis sutvarstyti koją tapo neįmanoma. Ji kalbėjo su Ende, veikiausiai prašė jos pagalbos, bet Endė tegirdėjo Garsą.
– Ende, – kalbino Laura.
Iiiiiiiii...
– Andrėja.
Endė žvelgė į motinos lūpas ir svarstė, ar savo vardą girdi, ar skaito iš lūpų. Jis buvo toks pažįstamas, kad smegenys galėjo suvokti kaip girdimą, ne kaip matomą.
– Ende, – pakartojo Laura. – Padėk man.
Šie žodžiai prasiskverbė – prislopinti, lyg mama kalbėtų pro ilgą vamzdį.
– Ende. – Laura suspaudė dukrai rankas. Sėdėjo sulinkusi kėdėje, akivaizdžiai kamuojama skausmo. Endė priklaupė. Pradėjo rišti staltiesę.
Suriškite tvirtai...
Taip Endė patartų panikos apimtam skambinančiajam pagalbos numeriu: Nereikia nerimauti, kad ją sužeisite. Suriškite staltiesę kaip įmanoma tvirčiau. Taip sustabdysite kraujavimą.
Visai kas kita, kai audinį surišti mėgina tavo rankos. Kas kita, kai skausmą matai savo motinos veide.
– Ende. – Laura laukė, kol ji pakels akis.
Endei sunkiai sekėsi sufokusuoti regėjimą. Norėjo sutelkti dėmesį. Būtinai reikėjo jį sutelkti.
Mama sugriebė Endei už smakro ir mėgindama pažadinti iš sąstingio stipriai papurtė.
Nurodė:
– Su policija nekalbėk. Parodymų nepasirašyk. Sakyk, kad nieko neprisimeni.
Ką?
– Pažadėk, – reikalavo Laura. – Nekalbėk su policija.
Po keturių valandų Endė vis dar nebuvo pasikalbėjusi su policija, tačiau labiau dėl to, kad jie nekalbėjo su ja. Nei užkandinėje, nei greitosios pagalbos automobilyje, nei dabar.
Endė anapus uždarų chirurgijos skyriaus durų laukė, kol gydytojai baigs operuoti Laurą. Susmukusi sėdėjo kietoje plastikinėje kėdėje. Atsisakė prigulti, atmetė slaugytojos pasiūlymą skirti jai lovą. Juk jai viskas gerai. Pagalbos reikėjo Laurai. Ir Šelei. Ir Šelės mamai, kurios vardo Endė šiuo metu neprisiminė.
Kas iš tiesų ta ponia Barnard, jei ne savo vaiko motina?
Endė atsilošė kėdėje. Teko pasistengti įsitaisyti, kad neskaudėtų sumuštos galvos. Užsidirbo guzą atsitrenkusi į langą, žvelgiantį į lentinį taką. Endė prisiminė, kaip mama pargriovė ją ant grindų.
Jautė smūgį į pakaušį, kai šis rėžėsi į langą. Prisiminė skylantį stiklą.
Kaip Laura paskubomis mėgino atsistoti. Kokia susitvardžiusi atrodė, koks ramus buvo jos balsas.
Kaip iškėlė pirštus – keturis kairės rankos, vieną dešinės – ir šauliui paaiškino, kad iš šešių kulkų, su kuriomis pradėjo, jam teliko viena.
Endė pasitrynė veidą delnais. Nežiūrėjo į laikrodį, nes žvilgčiojimas į rodykles kaskart, kai to panorėtų, tik ištęstų valandas
iki begalybės. Liežuviu perbraukė plombas. Metalinės buvo išimtos ir pakeistos specialiu mišiniu, bet ji vis dar prisiminė, kaip nuo Garso jos kone virpėjo krūminiuose dantyse. Kaip vibracija plito
žandikauliu. Kilo kaukole. Spaudžiantis garsas, dėl kurio atrodė, kad smegenys sprogs.
Iiiiiiiii...
Endė tvirtai užsimerkė. Akimirksniu vienas kitą ėmė keisti vaizdiniai – tarsi Gordono atostogų nuotraukų rinkinys.
Ranką iškėlusi Laura.
Ilgi ašmenys, pjaunantys jai delną.
Peilio traukimas.
Ašmenų spaudimas atgalia ranka vyrui į kaklą.
Kraujas.
Kraujo jūra.
Jona Helsingeris. Toks žudiko vardas. Endė tai žinojo, nors nebuvo tikra, iš kur. Ar išgirdo per radijo ryšio stotelę su mama važiuodama greitosios pagalbos automobiliu? Ar jį būgnijo televizorius, kai
Endę palydėjo į skubiosios pagalbos skyriaus laukiamąjį? Gal jį ištarė slaugės lūpos, kai Endė buvo vedama į chirurgijos skyrių?
– Jona Helsingeris, – kažkas sukuždėjo taip, kaip kuždama, jog žmogus serga vėžiu. – Žudiko vardas yra Jona Helsingeris.
– Ponia? – priešais Endę stovėjo Savanos policijos pareigūnė.
– Aš ne... – Endė mėgino prisiminti, ką sakyti buvo liepusi mama. – Neprisimenu.
– Ponia, – pakartojo pareigūnė. Skambėjo keistai, nes ji buvo už Endę vyresnė. – Atsiprašau, kad trukdau, bet atvyko vyras. Sakosi esąs jūsų tėvas, bet...
Endė nukreipė akis į koridorių.
Prie liftų stovėjo Gordonas.
Endė nė nespėjo pamąstyti, ką darys, o jau pakilo ant kojų ir leidosi bėgti. Gordonas sutiko ją pusiaukelėje, paskandino tvirtame glėbyje, prisispaudė taip arti, kad Endė jautė krūtinėje plakančią jo širdį. Ji įsikniaubė veidu į baltus standžius marškinius. Gordonas
atvyko iš darbo, apsirengęs savo įprastą kostiumą. Skaitymo akiniai vis dar ant kaktos. Montblanc rašiklis kyšo iš marškinių kišenės. Šaltas metalinis kamštelis prigludo Endei prie ausies viršaus.
Kai prasidėjo šaudymas, Endė vos neišprotėjo. Tėvo glėbyje, pagaliau saugi, galutinai suskydo. Pravirko taip audringai, kad nebeišsilaikė ant kojų. Gordonas ją kilstelėjo ir kone nuvilko prie kėdžių eilės palei sieną. Laikė taip tvirtai, kad kvėpuoti Endė tegalėjo negiliai.
– Aš čia, – vis kartojo tėvas. – Aš čia, mažyle. Aš čia.
– Tėtuk, – raudodama išspaudė ji.
– Viskas gerai. – Gordonas glostė jai plaukus. – Dabar tu saugi. Visi saugūs.
Endė toliau verkė. Raudojo taip ilgai, kad kiek susigėdo, tarsi to jau būtų per daug. Laura gyva. Įvykiai siaubingi, tačiau Laurai viskas bus gerai. Jai pačiai viskas bus gerai. Privalo būti gerai.
– Viskas gerai, – kuždėjo Gordonas. – Nieko nelaikyk savyje.
Endė šniurkštelėjo mėgindama suvaldyti ašaras. Stengėsi atgauti savitvardą. Stengėsi. Kas kartą pagalvojusi, kad galbūt viskas bus gerai, prisimindavo dar vieną detalę – pirmąjį šūvį, lyg atidaromą stiklainį, triokštelėjimą mamai suvarant peilį į mėsą ir kaulus – ir ašaros vėl imdavo lietis.
– Viskas gerai. – Gordonas kantriai glostė jai galvą. – Viskas gerai, širdele.
Endė nusišluostė nosį. Trūkčiojamai įkvėpė. Gordonas jos nepaleisdamas atsilošė kėdėje ir išsitraukė nosinę.
Endė nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį. – Atsiprašau.
– Tau dėl nieko nereikia atsiprašinėti. – Gordonas nubraukė plaukus jai nuo akių. – Tu sužeista?
