Joseph CAMPBELL GODDESSES
Mysteries of the Feminine Divine New World Library, Novato, 2013
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2013, Joseph Campbell Foundation (www.jcf.org), from the Collected Works of Joseph Campbell
© Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-822-7
TURINYS
SUDARYTOJOS PRATARMĖ
Das Ewig-Weibliche, / Zieht uns hinan „Moteriškumas amžinas mums suteikia sparnus.“
Goethe, „Faustas“
Goethe᾿ės „Fausto“ žodžiai tarsi aukso gija pinasi per knygą, kurią laikote rankose. Nuo 1972-ųjų iki 1986-ųjų Campbellas skaitė daugiau kaip dvidešimt paskaitų ir seminarų apie deives, tyrinėdamas dieviškojo moteriškumo figūras, funkcijas, simbolius ir temas, sekdamas jas per transformacijas tarsi Tesėjas, Ariadnės siūlo vedamas per kultūros ir laiko labirintą. Ši knyga atskleidžia, kaip Campbellas atseka vienos Didžiosios Deivės sužydėjimą deivių gausa mitinėje vaizduotėje ir seka dieviškąjį moteriškumą nuo Marijos Gimbutas neolitinės Senosios Europos tyrimų iki šumerų ir Egipto mitologijos, per Homero epą „Odisėja“, graikų Eleusino misterijų kultą, Viduramžių Artūro legendas iki pat neoplatoniškojo Renesanso.
Prisilietus prie šios medžiagos, man kilo iššūkis dėl Campbello gilaus atsidavimo kai kuriems motyvams ir temoms, tam tikrais atvejais aptariamiems detaliau negu kitur. Viena iš jo mėgstamiausių temų yra dieviškojo moteriškumo archetipinių simbolinių galių transformacija ir tvarumas, nepaisant praėjusių dviejų tūkstančių metų patriarchato ir monoteistinių religijų tradicijų, mėginusių jas atmesti. Turėjau laimės girdėti paskaitas, kuriose jis aiškiausiai išdėstė naratyvinę struktūrą, pagal kurią tyrinėjo didžiųjų deivių kaulus ir vaizduotę. Šios paskai-
tos – paties dieviškojo moteriškumo simbolinių, mitologinių ir archetipinių temų tyrinėjimai, o Campbellui svarbiausios temos yra iniciacija į imanencijos paslaptis, patiriamas per laiką, erdvę ir amžinybę; gyvybės ir mirties transformacija ir energijos sąmoningumas, nušviečiantis ir gaivinantis bet kokią gyvastį.
Paskaitos apie deives, iš kurių sudaryta ši knyga, radosi Campbellui dirbant prie „Istorinio pasaulio mitologijos atlaso“. Campbellas siekė, kad šis daugiatomis veikalas (pradėtas 1974 m.) supintų skirtingas etnines bei kultūrines mito ir šventosios tradicijos gijas į gobeleną, rodantį universalių ir archetipinių psichikos šaknų žaismę konkrečiose kultūrinėse manifestacijose. Tyrinėdamas jis aptiko įspūdingą ir novatorišką Marijos Gimbutas darbą apie Senosios Europos neolito pasaulio (7500–3500 m. pr. Kr.) Didžiąją Deivę. Gimbutas veikla dar tvirčiau įtikino Campbellą tuo, ką jis jau nujautė – kad Didžioji Deivė buvo centrinė dieviška figūra ankstyviausioje mitologinėje pasaulio sampratoje ir kad Gimbutas aprašytos galios buvo šaknys to, ką jis regėjo vėlesnių mitologijų ir šventųjų tradicijų deivėse. Paleolito laikotarpio deivės suteikė lemiamą atsparą „Istoriniam atlasui“ atsirasti. Campbellas kontekstualizuoja Gimbutas darbą mitinės vaizduotės raidos ir manifestacijos mastu. Jis įpina gilias Gimbutas įžvalgas ir įsigilinimą į Didžiąją Deivę bei seniausias mitologijos ir kultūros šaknis į platesnę vis dar besiskleidžiančią žmonijos vaizduotės raidos istoriją.
Nuo tada, kai Campbellas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius skaitė šias paskaitas, deivės mitologijos tyrimai toli pažengė. Viliuosi, kad ši knyga paneigs mintį, jog Campbellas visą dėmesį sutelkė vien į herojų ir stokojo jautrumo ar susidomėjimo deivėmis, jų mitologijomis ar remiantis santykiu su šiomis istorijomis save suvokti siekiančių moterų klausimams bei rūpesčiams. XX a. vidurio pokalbis, iš kurio radosi ši knyga, išreiškia elementus, kurie nuo tada, kalbant apie mūsų individualią ir kolektyvinę savivoką, tik pagilėjo. Šios paskaitos rodo jo jautrumą moteriškos formos unikalumui mitologijoje ir tam, ką tai gali reikšti moterims. Dar daugiau, Campbellas suprato ir gerbė gy-
Sudarytojos pratarmė
vybišką moters dvasios ir jos kūrybinio potencialo pagimdyti moterų patirčių prasmei mitiniu ir kūrybiniu pavidalu svarbą. Jam tai atrodė mūsų laikų dovana ir iššūkis, ir jis gerbė moteris, įsivaizduojančias ir formuojančias savo kelią.
Sudarydama šį veikalą, pasirinkau sekti istorinio pasakojimo, pamažu dėstomo paskaitose, pavyzdžiu. Knyga iliustruota Campbello naudotais atvaizdais, kurių daugelį galima rasti kituose jo skelbtuose veikaluose, šitaip rodant, kokie neatsiejami yra deivių vaizdiniai ir mitologijos nuo visos Campbello kūrybos. Mano pasirinktas šaltinių medžiagos sudarymo metodas rėmėsi mokslininkais, kurių darbą pasitelkdavo pats Campbellas, tarp jų – Jane Ellen Harrison, Marija Gimbutas ir Carlu Kerényi. Užrašais prie iliustracijų pasinaudojau dvejopai – kaip nuorodomis į tuos mokslininkus, kurių veikalais Campbellas rėmėsi, ir įtraukdama vėlesnius mokslininkus, mitologinės, religinės ir kultūrinės medžiagos tyrimais toliau žengusius dešimtmečiais po Campbello mirties. Siūlomų šaltinių sąraše įtraukta mokslininkų, kurių darbas šioje srityje yra esminis ir jis labai rekomenduojamas, siekiant giliau orientuotis medžiagoje. Tai turėtų leisti mums išvysti pokalbį, kuris tęsėsi po devintojo dešimtmečio pradžios ir Campbello darbo, integruojant dieviškojo moteriškumo tradiciją į platesnes – o kaip dabar žinoma, ir jaunesnes – mitologijos sistemas.
Ši knyga sudaryta, atiduodant pagarbą Josepho Campbello ir Marijos Gimbutas palikimui, kuriuo jie toliau mus įkvepia, kartu mesdami iššūkį. Knyga nebūtų buvusi įmanoma be Roberto Walterio, Josepho Campbello fondo direktoriaus, patikėjusio man šį projektą tokia pat dvasia, kokia Campbellui buvo atiduoti pomirtiniai Heinricho Zimmerio veikalai, – ačiū. Galiausiai ši knyga skiriama dieviškajam moteriškumui, kuris visais vardais ir malonėmis teikia mums sparnus.
Safron Rossi
Santa Barbara, Kalifornija 2013 m. gegužės 24 d.
ĮVADAS
Apie Didžiąją Deivę
Daugelis šiandien moterų patiriamų sunkumų kyla iš to, kad pasaulyje jos pereina į veiklos lauką, anksčiau skirtą tik vyrams, ir moteriškų mitologinių modelių jame nėra. Todėl moteris pradeda konkuruoti su vyru ir šitaip gali prarasti savo prigimties jausmą. Ji yra kai kas ir savaime, ir tradiciškai (maždaug keturis milijonus metų) to kai ko, kas vyro buvo patiriama ir išreiškiama ne per tiesioginę konkurenciją, bet per bendradarbiavimą, dalijantis gyvybės tąsos ir palaikymo vargais. Biologiškai jai skirtas vaidmuo buvo gimdyti ir auginti vaikus. Vyro vaidmuo buvo palaikyti ir ginti. Abu vaidmenys yra biologiškai ir psichologiškai archetipiniai. Bet dabar – dėl to, kad vyrai išrado dulkių siurblį, – moterys iš dalies atleistos nuo tradicinių namų ūkio darbų. Jos keliasi į individualių žygių, laimėjimų ir savirealizacijos laukus ir džiungles, kuriems nėra moteriškų modelių. Dar daugiau, kai imasi savarankiškos karjeros, jos vis labiau išryškėja kaip diferencijuotos asmenybės, palikusios praeityje senąjį archetipiškai pabrėžtą biologinį vaidmenį – tačiau jų psichika tebėra susaistyta su juo konstituciškai. Niauri ledi Makbet malda prieš juodą darbą – „išraukit mano moterišką širdį!“2 – tikriausiai yra neištartas, giliai pajaustas dažnos naujos šių vyriškų džiunglių rungtyniautojos riksmas.
Tačiau to visai nereikia. Šios akimirkos iššūkis – ir daugelis
į jį atsiliepia, jį priima ir į jį reaguoja ne kaip vyrai, o kaip moterys – yra iššūkis pražysti kaip individams, o ne kaip biologiniams archetipams ar vyrus mėgdžiojančioms asmenybėms.
Ir kartoju, mūsų mitologijoje nėra individualaus moters žygio modelių. Nėra ir jokio vyro santuokos su individualizuota moterimi modelio. Šioje kebeknėje esame kartu ir turime išvien viską išsiaiškinti, ne su aistra (kuri visada archetipinė), bet su užuojauta, kantriai padėdami vienas kitam augti.
Kažkur skaičiau, kad yra senas kinų prakeiksmas: „Kad tu gimtum įdomiais laikais!“ Mūsų laikai labai įdomūs: nėra modelių niekam, kas dedasi. Viskas keičiasi, net vyriški džiunglių įstatymai. Tai laisvo kryčio į ateitį laikotarpis, ir kiekvienam reikia pačiam ar pačiai prasiminti taką. Senieji modeliai neveikia; naujieji dar neatsirado. Tiesą sakant, mes patys šiuo metu ir formuojame tai, kas naujai formuos mūsų įdomų gyvenimą. Tokia ir yra dabarties iššūkio reikšmė (mitologijos požiūriu): mes esame būsimo amžiaus „protėviai“, kurie patys to nesuvokdami generuojame mitus, mitinius modelius, įkvėpsiančius jo gyvenimą. Todėl visiškai realia prasme dabar yra sukūrimo akimirka; nes pasakyta: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai.“ (Mk 2, 22) Taip sakant, mes tapsime naujų svaigaus vyno vynmaišių ruošėjais – o vyno jau imame ragauti.
DEIVĖ SENAJAME AKMENS AMŽIUJE
Senojo akmens amžiaus dailėje, laikotarpiu nuo tapytų paleolito urvų pietų Prancūzijoje ir šiaurės Ispanijoje, apie 30000–10000 m. pr. Kr. moterį vaizduoja tos dabar jau gerai žinomos
Veneros figūrėlės, paprasčiausiai nuogos. Jos magija yra jos kūnas: jis ir šaukiasi vyro, ir yra kiekvieno žmogaus gyvybės indas. Taigi, moters magija pirminė ir prigimtinė. Priešingai, vyras vaizduojamas visada atliekantis kokį nors vaidmenį ar funkciją, ką nors darantis. (Ir juk net šiandien apie moterį kalbame ir galvojame, remdamiesi jos grožiu, bet apie vyrą – remdamiesi tuo, ką jis sugeba ar yra nuveikęs, koks jo darbas.)
Anuomet gyveno medžiotojų ir rinkėjų gentys, moterys rinkdavo šaknis, uogas ir smulkius gyvūnus, o vyrai dalyvaudavo didžiose pavojingose medžioklėse bei gindavo žmonas ir dukras nuo plėšikų – nes juk suprantate, kad moterys yra ne tik įdomus, bet ir vertingas grobis. Dar nebuvo išrasti lankas ir strėlė. Medžioklė ir kovos vykdavo iš arti. O gyvūnai buvo didžiuliai: gauruotieji mamutai ir raganosiai, milžinai lokiai, raguočių bandos ir liūtai. Tokiomis aplinkybėmis – ir tokios jos buvo nusistovėjusios jau šimtus tūkstančių metų; kaip tik tokiomis sąlygomis išsivystė ir savo funkcijas atlikti prisitaikė mūsų kūnai – atsirado ir buvo palaikoma radikali skirtis tarp moterų ir vyrų pasaulio bei interesų. Vyko ne tik biologinė selekcija pagal funkcijas, bet ir dviejų visiškai skirtingų krypčių socialinis ugdymas.
Moterų figūrėlės randamos ne didžiuosiuose ištapytuose urvuose, kuriuose vykdavo vyrų apeigos, bet pačiose šeimų gyvenamosiose priebėgose. Niekas niekada negyveno giliuose tamsiuose, drėgnuose ir pavojinguose urvuose. Jie buvo skirti vyriškos magijos ritualams: kad paverstų berniukus į narsuolius vyrus ir išmokytų juos medžioklės apeigų ir kaip tomis apeigomis numaldyti žvėris, padėkoti už tai, kad atidavė savo gyvybę, ir magiškai grąžinti ją į mūsų visų motinos, šios Žemės, įsčias, į tamsias, gilias, didingas paties didžiojo urvo įsčias, kad atgimtų. Dailieji žvėrių pavidalai ant uolų sienų šiose seniausiose žmonijos šventyklose (deivės Žemės įsčiose, kaip vėliau katedros taps
Motinos Bažnyčios įsčiomis) yra viršuje, žemės paviršiuje ir
aukštutinio pasaulio žvėrių plotmėse gyvenančių žvėrių bandų sėkliniai pavidalai. Nuostabu, kad nusileidęs į tuos urvus, visiškoje tamsoje, netekęs bet kokio krypties pojūčio, vos prisimeni šviesos pasaulį viršuje, bet keista, jis telieka šešėlis. Tikrovė yra čia. Bandos ir visas gyvenimas ten – antrinis: iš čia visa tai kyla ir čia sugrįžta. Keliuose didingiausiuose iš tų urvų pavaizduoti ir ceremonijų meistrai – šamanai, burtininkai, ar kas jie būtų buvę. Ir jie pavaizduoti ne tiesiog stovintys nuogi, kaip Venerų figūrėlės, bet su apranga, kaukėti, ką nors darantys. Geriausias pavyzdys – vadinamasis Burtininkas Trijų Brolių (Les Trois Frères) urve. Bet jų yra ir daugiau. Ir jų kaukės visada pusiau žvėrių, jie kažką daro kaip didžiosios medžioklės burtininkai.
MOTERŲ IR VYRŲ MAGIJA: KONFLIKTAS IR DERMĖ
Esama tam tikrų duomenų, kad tarp dviejų – moteriškos ir vyriškos – pusės magijų primityviaisiais medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo etapais būdavo ne vien įtampos, bet kartais prasiverždavo ir fizinis smurtas. Įvairiose labai primityvių visuomenių (Kongo pigmėjų, Ugnies Žemės Ona tautos ir t. t.) mitologijose aptinkame šitokią legendą: iš pradžių visos magiškos galios priklausė moterims. Tuomet vyrai jas visas išžudė, palikę gyvas tik mažiausias mergaites, dar neišmokusias to, ką žinojo motinos, o jų žinias vyrai pasiėmė sau. Ir, tiesą sakant, vienoje didelėje paleolito laikų gyvenamojoje troboje pietų Prancūzijoje (Loselyje) aptikta daug sudaužytų moterų figūrėlių, tai galbūt reiškia, kad kadaise jos sunaikintos tyčia.
Apskritai ten, kur yra tokia vyriška legenda ir slaptas apeigas atliekanti vyrų draugija, moterys smarkiai bauginamos ty-
čia prasimanytu baubų panteonu, kuris (kaukėtas) pasirodo, kai atliekamos vyrų apeigos. Tačiau – ir štai kur didžioji staigmena, – kaip teigia Colinas Turnbullas3, retomis ir pačiomis švenčiausiomis progomis gali vykti vyriškų apeigų ceremonijos, kuriose moterys iki galo dalyvauja, ir tuomet apsireiškia slaptoji tiesa, kad moterys iš tikrųjų viską žino apie vyrų apeigas ir pačios tebėra pripažįstamos didelės esminės galios turėtojomis. Ana tikėjimo sistema antrinė, ne iš prigimties, bet iš socialinės tvarkos, ir abiejų lyčių atstovai įmantriu, socialiai naudingu pramanų žaidimu jai nuolaidžiauja.
ANKSTYVŲJŲ ŽEMDIRBIŲ DEIVĖ
Šios planetos žmonių istorijoje augalų ir gyvūnų sukultūrinimo menas atsirado labai vėlai, o jam atsiradus valdžia iš biologinės lygties vyrų pusės perėjo į moterų. Nebe medžioklė ir skerdynės, bet auginimas ir puoselėjimas pasidarė svarbiausi rūpesčiai; o kadangi Žemės ir moterų magija ta pati – teikianti ir gyvybę, ir peno jai, – Deivės vaidmuo ne tik pasidarė centrinis mitologijos interesas, bet ir moterų prestižas kaimuose išaugo. Jei kada ir buvo kas nors panašaus į matriarchatą (nors aš tuo abejoju), jis turėjo būti kuriame nors iš ankstyvųjų žemdirbystės centrų – kurių, kaip dabar regisi, pirmieji buvo trys4:
1. Pietryčių Azijoje (Tailande ir t. t.) apie 10 000 m. pr. Kr. ar galbūt anksčiau.
2. Pietryčių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, taip pat apie 10 000 m. pr. Kr.
3. Vidurio Amerikoje ir Peru keturiais ar penkiais tūkstančiais metų vėliau.
Į rimtą klausimą apie galimą vienos srities įtaką kitai nėra atsakyta. Tačiau, bet kuriuo atveju, po visą Pietryčių Aziją, Ramiojo vandenyno salas ir Amerikos žemynus plačiai paplitęs mitas, regis, buvęs esminis ankstyvosioms žemdirbių kultūroms.
Pietryčių Azijos srityje, iš kur, panašu, ir kilęs šis mitas, pradėti kultivuoti tokie augalai kaip dioskorėja, valgomoji kolokazija ir cikas dauginasi ne sėklomis, bet ūgliais ir skiepais. Gyvūnai buvo kiaulė, šuo ir kiemo paukščiai, namų šeimynykščiai. Mito epizodai vyksta belaikiame mitologiniame amžiuje, Protėvių amžiuje, kai nebuvo skirtumo tarp moters ir vyro ir net tarp žmonių ir žvėrių. Jis plūdo nediferencijuota sapnų epocha iki tam tikros akimirkos – pabaigos akimirkos, – kai įvykdyta žmogžudystė. Kai kuriuose mituose auką nužudė visa grupė. Kituose tai buvo vieno individo poelgis prieš kitą. Visuose kūnas sukapojamas, gabalai palaidojami, o iš palaidotų kūno dalių išauga augalai, dabar palaikantys žmonių gyvenimą šiame pasaulyje. Tai yra mes gyvename, misdami paaukoto dievo kūnu. Dar daugiau, aukos akimirką, kai į pasaulį atėjo mirtis, o su ja – ir laiko tėkmė, atsiskyrė ir lytys; tad su mirtimi taip pat atėjo prokreacijos ir gimimo galimybė.
Taigi, priešybių poros – vyras ir moteris, mirtis ir gimimas (taip pat galbūt gėrio ir blogio pažinimas, kaip biblinėje šio paplitusio mito versijoje) – atėjo į pasaulį kartu su maistu Mitologinio Amžiaus pabaigoje, per mitologinį žmogžudystės aktą, po kurio radosi laiko ir diferenciacijos pasaulis. O aukštosios apeigos, kuriomis palaikoma šio laiko pasaulio būtis, sakramentinės apeigos, paprastai yra aukojimai, atkartojantys tą Mitologinį Aktą. Simboliškai interpretuojant, net to, kurio „kūnas tikrai yra valgis“ ir „kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6, 55), auka ant kryžiaus buvo misterija šios mitologinės temos (sudvasinta) prasme. Kryžius kaip Žemės astronominis simbolis . Kristus ant kryžiaus, Kristus motinai ant kelių Pietos vaizdiny-
je ir motinos deivės Žemės įsčiose palaidota auka yra lygiaverčiai ženklai. Taigi, mėnulis kas mėnesį miršta saulėje ir vėl iš jos atgimsta, kaip ir pirmosios aukos kūnas mirė žemėje ir vėl atgimė kaip maistas. Todėl šioje ankstyvoje, į deivę orientuotoje mitologijoje saulė, kaip ir Žemė, yra moteriškosios giminės. Arba, anot kito vaizdinio, vyras mėnulis užsimezga saulėje: kūrybinė saulės ugnis ir kūrybinė įsčių ugnis bei menstruacijų kraujas yra tas pats. Taip pat lygiavertė aukos ugnis ant altoriaus.
Ankstyviausi žemdirbių kultūros mitologijos Didžiosios Deivės atvaizdai yra ne iš Pietryčių Azijos matricos, bet iš Europos ir Artimųjų Rytų, iš laikotarpio maždaug nuo 7000 iki 5000 m. pr. Kr. Tarp jų – akmeninė figūrėlė iš kaimo vietovės, vadinamos Čatal Chiujuku pietų Anatolijoje (pietų Turkijoje, kaip ji vadinama šiandien), tobulai iliustruojanti mitinį moters vaidmenį šiame kontekste. Pavaizduotoji deivė dviguba – susiglaudusi nugara į nugarą, viename aspekte apkabinusi vyrą, o kitame – laikanti vaiką. Ji – transformuotoja. Ji priima praeities sėklą ir savo kūno magija transformuoja ją į ateitį, o vyras reprezentuoja šitaip transformuotą energiją. Taigi, vyriškosios lyties vaikas perduoda savo tėvo gyvybę – arba, kaip sakytų Indijoje, dharma, pareigą ir teisę. O motina yra indas, per kurį šis stebuklas įvyksta. Apskritai saulės galią simbolizuojantis gyvūnas yra liūtas; mėnulį – jautis, kurio spindintys ragai primena pusmėnulį. Taip pat iš Čatal Chiujuko turime keraminę figūrėlę, vaizduojančią
Deivę soste, gimdančią, iš šonų prilaikomą liūtų; o po šešių tūkstančių metų iš Romos turime marmurinį tos pačios Anatolijos deivės (dabar vadinamos Kibele), taip pat sėdinčios soste ir apsuptos liūtų, atvaizdą. Dar kitame Čatal Chiujuko atvaizde (bareljefe ant koplyčios sienos) vėl regime gimdančią Deivę, bet šįsyk – ne žmonių kūdikį, o jautį. Mėnulis miršta saulėje: ant jaučio šoka liūtas. Mėnulis – dangiškasis aukos ženklas: jautis yra aukos gyvulys Žemės altorių ugnyje, žemiškajame saulės atitikmenyje, taip pat ir įsčių ugnyje. Analogiškai mirusiųjų kūnai yra kaip aukos arba palaidojami Žemės įsčiose, arba atiduodami laidotuvių ugniai, kad atgimtų.
Vienoje ankstyvoje indų upanišadoje, datuojamoje apie 700 m. pr. Kr., pasakojama apie du galimus dvasinius kelius, kuriais po mirties eina tie, kurių kūnai sudeginami laidotuvių lauže: dūmų kelią ir liepsnos kelią.5 Pirmasis nuveda į mėnulį, į Tėvų sferą atgimti, bet antrasis veda į saulę, pro auksines saulės duris į amžinybę ir išsivadavimą iš laiko ribų, laisvę niekada negrįžti. Taigi, į fenomenų pasaulį jį būčiai pažadinančią ir ją palaikančią energiją ir šviesą liejančios saulės pavidalu Didžioji Deivė taip pat gali tapti kartu ir žinianeše, ir aukso vartais į Išminties Tobulybę tiems, kurie (kaip rašoma šventraščiuose) visa atidavė jos viską ryjančios meilės ugniai.
Tad pasakojama, kad kai princas Gautama Šakjamunis, sulaukęs trisdešimties metų, atsisėdo Tvirtojoje vietoje po Nušvitimo Medžiu Bo, prie jo prisiartino Gyvenimo Iliuzijos Viešpats, kurio magija judina pasaulį ir kurio vardas yra Kama (Troškimas), Mara (Mirtis: Mirties Baimė) ir Dharma (Pareiga ir Teisė). Kaip Kama jis parodė tris apvalainas savo dukras, bet Gautama nekrustelėjo. Kaip Mara jis puolė princą visa savo demonų kareivijos ginkluote, bet Gautama nekrustelėjo. Tuomet kaip Dharma jis pareikalavo, kad pasinėrusysis į meditaciją įrodytų savo teisę į Tvirtąją vietą; tuomet jogas tiesiog prilietė
Žemę dešinės rankos pirštais, šaukdamasis Didžiosios Deivės, kad paliudytų jo teisę, ir griaustinio balsu, griaustinio visata, šimtu, tūkstančiu, šimtu tūkstančių riksmų balsas paliudijo, ir dramblys, ant kurio jojo Dharma, pagarbiai nusilenkė Budai.
Tuomet Kosminė Gyvatė Mukalinda, gyvenusi po Bo Medžiu didžiulėje ertmėje tarp šaknų, pakilo jo pagarbinti. Ir kai užėjo griausminga audra, ledinė vėtra ir siaubinga tamsa, saugodama tą, kuris sėdėjo pasinėręs, didžioji gyvatė septyniskart apsivijo jo kūną, o virš galvos išskleidė milžiniškus kobros sparnus ir taip sustingo septynioms dienoms, kol dangus išsigiedrijo. Tuomet nusivijo nuo jo, virto švelniu jaunuoliu, garbindamas nusilenkė Palaimintajam ir grįžo į savo vietą.
JOS AUKSO AMŽIUS
Pirmasis iškilus Deivės valdžios, galybės ir garbės periodas buvo civilizacijos aušra Tigro ir Eufrato bei Nilo slėniuose. Abiejose vietose ankstyviausiuose jos atvaizduose (nuo ketvirto iki trečio tūkstantmečio pr. Kr.) matyti motina, stovinti su kūdikiu rankose; o mitologijose ji reiškiasi įvairiais pavidalais ir vaidmenimis, reprezentuojančiais jos universalumą ir kaip transformacijų fasilitatorės, ir uždarančios, apsaugančios, apkabinančios šio proceso valdytojos.
Egipte ji pirmiausia pasirodo kaip karviasnukė uždaro horizonto deivė Hator, „Horo (hor) Namai (hat)“. Ji – Laukinė Karvė, kurios keturios kojos – dangaus stulpai, o pilvas nusėtas žvaigždėmis. Arba ji – visa gaubianti dangaus deivė Nut, kurios galva ir rankos vakarų horizonte, o kojos ir pėdos – rytų. Jos sutuoktinis šioje mitologijoje yra Žemė – Žemės dievas Gebas ar Kebas.
Tigro ir Eufrato areale šios kosminės padėtys sukeistos: vyras yra viršuje, kaip dangus, o moteris apačioje, kaip Žemė. Pradžioje, kaip sužinome, iš pirmykštės jūros gelmių iškilo kosminis kalnas. Jūra vadinosi deivės vardu Namu, o kalno vardas buvo An-ki, „Dangus ir Žemė“. An (viršuje) pradėjo su Ki (apačioje) oro dievą Enlilį, šis atskyrė tuodu ir nustūmė tėvą dangų aukštyn. Panašią pasaką žinome iš Hesiodo („Teogonija“, 153 ir toliau) apie Uraną, Dangų, atskirtą nuo Žemės deivės Gajos jų sūnaus Krono. O Naujosios Zelandijos maoriai (Pietryčių Azijos žemdirbystės matricoje) vėl pasakoja tą patį: dangus tėvas Rangi gulėjo taip prispaudęs Papa, Žemę, kad jų vaikai dievai negalėjo išeiti iš motinos įsčių, kol Tanė-mahuta, miško dievas, aukštielninkas atsigulė ant motinos ir kojomis nustūmė tėvą aukštyn. Egipte dievas atskyrėjas buvo ne kosminės poros vaikas, bet vyriškosios giminės partneris: Šu, oro dievas, sugulovas liūtagalvės deivės Tefnut, kartais tapatinamos su taip pat liūtagalve Sechmet, įkūnijančia nirčią, destruktyvią saulės galybę, bet esančia tamsios nakties mėnulio dievo mumijos Ptaho sugulove.
Tokių moteriškų visatos būties aspektų personifikacijų ribose ir glėbyje visas ir žmonijos, ir dievų gyvenimas bei veiksmai klostėsi per visus ankstyviausių civilizacijų amžius. Pirmųjų dinastijų faraonai, gerbiami kaip „horizontą užpildančio“ Ozyrio inkarnacijos, kaip jo valdžios ženklą juosdavosi diržą, iš priekio, nugaros ir šonų puoštą medalionais su Horizonto Hator karvės snukiu, o nugaroje nuo diržo karodavo mėnulio jaučio, jos sutuoktinio, pradedančio save, uodega. Sakalagalvis Ozyrio sūnus Horas, tapatinamas su saulės skrituliu, kasdien skriedavo dangumi deivės Nut papilve, saulei leidžiantis, įlėkdavo į jos burną vakaruose, o auštant gimdavo iš jos įsčių rytuose, tarsi pats save pradėjęs ir gimęs iš mergelės.
Ir ne tik visa apglėbiančios: deivės lygiai taip pat buvo ir transformacijos agentės. Fundamentaliojoje legendoje apie Ozyrio mirtį ir prikėlimą pirmasis didysis faraonas nužudytas, užkaltas karste ir įmestas į Nilą dėl to, kad buvo sugundytas Neftidės, savo brolio Seto žmonos. Tuomet dėl jo paties žmonos Izidės lojalumo jis buvo surastas ir prikeltas, kad amžinai karaliautų požemiuose kaip Mirusiųjų Teisėjas ir Viešpats. Pasaka ilga ir fantastiška, bet trumpai: kai Izidė rado sutuoktinio kūną, ji iš sielvarto su juo sugulė ir pradėjo dievą Horą, ir jis tuomet ėmėsi faraono vaidmens gyvųjų pasaulyje. Ozyrio sostą požemių pasaulyje saugo ir gina abi – Neftidė ir Izidė; o Horo, gyvojo faraono, – pats Izidės kūnas. Kaip Marija, ji – Dievo Motina, kuriai ant kelių tarsi soste sėdi Atpirkėjas. Faraonai netgi vaizduojami žindantys jos krūtį.
DEIVĖS DEGRADACIJA
Visame Derlingojo pusmėnulio branduolyje, Mažojoje Azijoje ir Balkanuose Didžiosios Deivės kaimai, miestai ir civilizacijos vertėsi pirmiausia žemdirbyste, kaimyniniuose didžiuosiuose regionuose į pietus ir į šiaurę – Sirijos ir Arabijos dykumų pietuose, Europos ir Vakarų Azijos stepėse šiaurėje – klajojo rūsčios galvijų piemenų gentys: pietuose – semitai avių ir ožkų piemenys, vėliau prijaukinę kupranugarį; o šiaurėje – įvairios išsibarsčiusios indoeuropiečių rasės, kovos kirvio padermė ir galvijų kerdžiai, ketvirtame tūkstantmetyje pr. Kr. įgiję bronzos ginklų, trečiame užsėdę ant žirgo, o vėliau išradę kovos vežimą, antrame išmokę lydyti geležį, o pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje įsiviešpatavę Europoje ir vakarų Azijoje nuo
Airijos jūros iki Ceilono. Šios karių gentys buvo ne kantrūs artojai, bet klajokliai plėšikai, o jų aukščiausieji dievai globėjai svaidėsi žaibais visai kaip jie patys: tarp semitų aptinkame, pavyzdžiui, Marduką, Ašūrą ir Jahvę, o tarp indoeuropiečių –Dzeusą, Torą, Jupiterį ir Indrą.
Indoeuropiečių dievybėms, atkeliavusioms su karingomis tautomis, būdinga tendencija, kad vyriškos dievybės tuokiasi su vietinėmis deivėmis. Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek nuotykių patyrė Dzeusas; viskas gerai, kol jis veda vieną deivę viename slėnyje, o kitą – kitame, bet kai kultūra ima vienyti visas tas sritis, pasirodo, kad jis sukaupė gana įspūdingą meilės ryšių istoriją. Galima sakyti, kad visa tai – mitologijos istorijos sutapimas.
Semitų sistema kita. Jie atlekia plėšikauti iš Sirijos ir Arabijos dykumų į Kanaaną ir Mesopotamiją, taip pat bangomis ir panašiu metu kaip iš šiaurės spaudžiantys indoeuropiečiai. Sugretinus mitologines tradicijas, ateinančias iš indoeuropiečių ir semitų, regėti labai įdomios ir keistos paralelės ir sinchroniškumai. Tačiau semitai daug žiauriau negu indoeuropiečiai gniuždė vietines deives.
Seniausias iš didžiųjų semitų karalių Mesopotamijoje buvo Sargonas iš Akado apie 2350 m. pr. Kr., kurio garsi legenda apie žemą kilmę ir slaptą gimimą iš motinos, paguldžiusios jį į nendrių pintinę, užsandarintą bitumu, ir išplukdžiusios upe, maždaug po pusantro tūkstančio metų tapo pavyzdžiu legendai apie Mozės gimimą ir išėjimą į viešumą (Iš 2, 1-3). „Upė mane nešė, – pasakoja Sargonas, – ir nunešė pas Aku, drėkintoją, kuris ištraukė mane iš upės, užaugino kaip savo sūnų, padarė sodininku: o kai buvau sodininkas, mane pamilo deivė Ištarė. Tada valdžiau karalystę.“6
Babilono Hamurabis (apie 1750 m. pr. Kr.) buvo antras iš šių šviesiausiųjų semitų karių karalių. Manoma, kad jis galėjo būti valdovas, prisimenamas Pradžios knygos 10, 8-12 kaip Nimrodas, „Viešpaties malone galingas medžiotojas“. Jo valdymo laikotarpiu datuojamas Babilono epas apie saulės dievą Marduką, kurio pergalė prieš Tiamatą, senąją pirmykštės jūros deivę, žymi galutinio toje pasaulio dalyje lojalumo perkėlimo nuo visuotinės gamtos deivės įvairiems politiškai įsitvirtinusiems genčių dievams akimirką.
Mardukas buvo Babilono dievas globėjas, o šį miestą didį padarė Hamurabis. Senieji ankstesniojo panteono dievai sėdėjo sukaustyti baimės, artinantis jų visų propromotei, o naujutėlis jaunas dievas didvyris, nesuvokiamas ir baisus pažiūrėti (turėjo keturias akis ir tiek pat ausų, o kai krutindavo lūpas, iš jų verždavosi liepsnos) stojo prieš ją. Tiamata, pašėlusiai veriamai klykdama, virpėdama, drebėdama iki pat galūnių, artindamasi skelbė užkeikimą. Bet Viešpats Mardukas išskleidė kovinį tinklą ir ją supančiojo, o kai ji iki galo išsižiojo, paleido piktą vėją, ir šis nuskriejo jai pilvan. Mardukas iššovė į ją strėlę, ši išdraskė jos vidurius ir pervėrė širdį, ir jai buvo galas.
Tuomet jis negailestingai kuoka sutraiškė jai kaukolę, o kardu perkirto ją, perskėlė pusiau tarsi kriauklę. Vieną pusę įtaisė viršuje kaip dangaus stogą, kad neištrūktų vandenys iš viršaus, o kita uždengė Gelmių bedugnę, o baigęs tą pasaulio kūrimo darbą paskirstė dievus į vietas Danguje, Žemėje ir Bedugnėje. O galiausiai sukūrė Žmogų tarnauti dievams, kad visi galėtų ramiai ilsėtis.7
Kaip įdomu! Pagal senesnįjį požiūrį, deivė Visata buvo gyva, organiškai pati Žemė, horizontas ir dangus. Dabar ji žuvo, o visata tapo nebe organizmu, o statiniu, kuriame prabangiai ilsisi dievai: ne kaip personifikuota energija pagal veikimo būdą, bet kaip lepūnai gyventojai, kuriuos reikia aptarnauti. Atitinkamai,
ir Žmogus yra ne vaikas, gimęs, kad pražystų, pažinęs savo paties dalį amžinybėje, bet robotas, pagamintas tarnauti.
Visa dvasinė šios galutinės vyro pergalės prieš moterį principo reikšmė paaiškėja antrame didžiajame Hamurabio laikų Babilono epe, legendoje apie didvyrį karalių Gilgamešą, kuris, ištiktas mirties baimės, leidosi įgyti nemirtingumo. Patyręs tam tikrų nuotykių, jis sužinojo apie amžino gyvenimo augalą pirmykštės jūros dugne, nunėrė jo ieškoti ir jį gavo, bet nuo viso to taip pavargo, kad išplaukęs į krantą užmigo šalia nesuvalgyto augalo. Jį prarijo pro šalį šliaužianti gyvatė. Ir todėl dabar gyvatės gali išsinerti iš odos – kaip mėnulis iš šešėlio – ir atgimti, o Žmogus turi mirti.
Deivė mylėjo Sargoną. Hamurabio Mardukas ją nužudė. Kitoje iš reikšmingiausiųjų dykumos karių karalių kronikoje ji prakeikiama.
Nes girdėjome: kai Viešpats Dievas sužinojo, kad jo sodui dirbti sukurtą žmogų jo žmona ir gyvatė suviliojo valgyti pažinimo medžio vaisių, kuriuos jis buvo pasiskyręs sau, jis prakeikė gyvatę, kad šliaužiotų pilvu, moterį – kad gimdytų skausmuose, o neklusnų sodininką – kad triūstų „savo veido prakaitu“ ant dulkėtos Žemės, prakeiktos želdinti spyglius ir dyglius. O tuomet skaitome: „Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo Gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“
Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. Išvaręs žmogų, jis „pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją – kelio prie Gyvybės medžio saugoti“. (Pradžios knyga, 3 skyrius)
Juk akivaizdu (ir galima parodyti), kad tie du medžiai yra
aspektai to paties Bo Nušvitimo ir Amžinojo gyvenimo medžio, po kuriuo sėdėjo princas Gautama, kur gyveno kosminė gyvatė Mukalinda ir Deivė (čia sumenkinta forma kaip gyvatės pasiuntinė Ieva) paliudijo Žmogaus teisę įgyti dabar uždraustosios Šviesos pažinimą.
JOS SUGRĮŽIMAS
Kyla klausimas, kodėl iš visų gražiosios Žemės tautų būtent hebrajai taip ryžtingai nusigręžė nuo deivės ir jos šlovingojo pasaulio. Žemė, iš kurios buvo nulipdytas Adomas, yra dulkės („Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“, Pr 3, 19). Kaimynų kanaaniečių deivė vadinama „stabu“ (2 Kar 23, 13). Ir apskritai, „nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį“ (2 Kar 5, 15), ir tasai Dievas, žinoma, yra šios vietinės genties Jahvė – vienintelis: „Mūsų Dievas yra vienas!“
Žiauriausiais šimtmečiais nuo ketvirto iki pirmo tūkstantmečio pr. Kr. sėslius žemdirbių miestelius ir miestus užplūdęs kitas didysis karių genčių kompleksas savo mitologinėse sistemose pateikia visiškai priešingą sampratą ir požiūrį. Kaip ir dykumos beduinai, jie buvo patriarchaliniai piemenys, ir aukščiausieji jų genčių dievai buvo karo dievai – tačiau galiausiai pavaldūs stipresniosioms gamtos jėgoms ir už jas aukštesnės Lemties, Moiros, „Likimo“ vingiams ar ritmams – deivės, kuriai buvo pavaldus net Dzeusas.
Kai indoeuropiečių gentys su savo dievais atkeliaudavo į naujas teritorijas, jos nebuvo pratusios visiškai išnaikinti vietos šventovių dievų ir kultų, bet pripažindavo, kad kaip gamtos dievai ir deivės tos dievybės įgyja kitokius vardus ir pavidalus.
Indoeuropiečiai tiesiog leisdavo savo dievams perimti vietos šventvietes, tuoktis su jose gyvenančiomis deivėmis ir netgi perimti anksčiau valdžiusių dievybių vardus ir vaidmenis. Šitokiomis priemonėmis palyginti barbariški, galingi griausmavaldžiai iš įsibrovėlių panteonų pamažu buvo sutramdyti ir pripratinti prie naminių tikros žemdirbių civilizacijos manierų.
Veikale „ Mozė ir monoteizmas“ Freudas klausia, kodėl kaip tik tuomet, kai visos kitos rytų Viduržemio jūros tautos mokėsi skaityti savo mitus poetiškai, žydai vis tvirčiau įtikėjo savo konkretistiniu (Freudas jį vadina „ religiniu“) būdu interpretuoti Dievo idėją.8 Sakyčiau, akivaizdi priežastis ta, kad jie ir jų genties dievybė nesuvokė, jog Gelmių (tehom) vandenys, virš kurių mąsliai pleveno Elohimas pirmosiose dviejose Pradžios knygos eilutėse, buvo ne šiaip sau vandenys, bet pati senoji babiloniečių pirmykštės jūros deivė Tiamata (ti᾿amat), ir, šitaip neįvertinęs jos poezijos, jis įsivėlė į visiškai klaidingą net savo paties suvokimą. Tai jos, savo kosmologinės žmonos, jis turėjo bent retsykiais klausytis, kai kildavo pagunda užmėtyti Knyga neklusnius jų vaikus.
Nuostabu, kaip ir Indijoje, ir Graikijoje deivės apraiškos ir galios pamažu grįžo į valdžią po to, kai abu regionus išdraskė indoeuropiečių invazijos (antro tūkstantmečio pr. Kr. viduryje). Aštuntame amžiuje pr. Kr. Graikijoje regime „Odisėją“, – Samuelis Butleris netgi manė, kad ją galėjo parašyti moteris, – kur pasakojama, kaip nimfa Kirkė Gražkasė, galinti paversti vyrus į kiaules ir atgal, įvesdino karį Odisėją į paslaptis – ne tik savo guolio, bet ir, pirma, mirusiųjų pasaulio, o paskui Saulės, jos tėvo, salos. Tų pačių laikų Indijoje turime reikšmingą „Kena upanišadą“, kur deivė Uma, Kalnuotosios Viršūnės – Himalajų – dukra, tris vyriausius indoeuropietiškojo Vedų panteono dievus (Agni, Vaju
ir Indrą) supažindina su transcendentiniu-imanentiniu slėpiniu, brahman, o jie patys yra tik neišmanėliai jo agentai.
Graikijoje, Eleusine, senovės Demetros ir Persefonės slėpinių šventykla virto klasikine nepaprastai įtakinga šventove; šlove jai prilygo Pitonės orakulas Delfuose. O Indijoje vyraujančia ir būdingiausia krašto religija pamažu tapo kosminės deivės Kali (Juodojo Laiko) gausybe vardų ir pavidalų garbinimas.
327 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis įžengė į Pandžabą, ir atsivėrė vartai tarp Rytų ir Vakarų. Jis jau buvo užkariavęs visus Artimuosius Rytus, ir Egipto, Graikijos, Anatolijos bei Irano kultai ir slėpiniai liejosi į milžinišką sinkretinių įžvalgų sąjūdį. Apie 100 m. pr. Kr. buvo naudojamas Senasis Šilko kelias (kaip jis buvo vadinamas) tarp Sirijos, Indijos ir Kinijos, o 49 m. pr. Kr. Julijus Cezaris užkariavo Galiją. Taigi, kai gimė Kristus, visame civilizuotame pasaulyje vyko ne vien dievų, bet ir idėjų bei tikėjimų mainai.
Pagrindinė visuose Artimuosiuose Rytuose Deivės šventykla tuo metu buvo Efese, dabartinėje Turkijoje, kur jos vardas ir pavidalas buvo Artemidės; ten, tame mieste, 431 Mūsų
Viešpaties metais Marija paskelbta esanti tai, kas Deivė buvo nuo pirmosios laiko akimirkos: Theotokos (Dievo Motina).
PALINKĖJIMAS
Ir negi manote, kad įmanoma, jog po šitiek metų ir tūkstantmečių kintančių pavidalų ir sąlygų ji dabar nesugebėtų savo dukroms pranešti, kas jos yra?
ŠIANDIEN MOTERŲ PATIRIAMŲ SUNKUMŲ
KYLA IŠ TO, KAD PASAULYJE JOS PEREINA Į VEIKLOS LAUKĄ, ANKSČIAU SKIRTĄ TIK VYRAMS, IR MOTERIŠKŲ MITOLOGINIŲ MODELIŲ JAME NĖRA. JOS KELIASI Į INDIVIDUALIŲ ŽYGIŲ, LAIMĖJIMŲ IR SAVIREALIZACIJOS LAUKUS IR DŽIUNGLES.
JOSEPH CAMPBELL (Džozefas Kambelas, 1904–1987) –daugiau nei 20 knygų parašęs JAV mokslininkas, lektorius, laikomas vienu įtakingiausių lyginamosios mitologijos specialistų pasaulyje. Lietuvių kalba jau išleista kultinė jo knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“, kurią žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių XX a. negrožinių knygų sąrašą, bei „Mitai, kuriais gyvename“, pastarojoje autorius analizuoja mitus kaip šių laikų žmogaus gyvenimo pagrindą. „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ – trečioji J. Campbello knyga lietuvių kalba, skirta moteriškų dievybių tyrimams. Pirmą kartą ji išleista jau po autoriaus mirties, jos rankraštį redagavo humanitarinių mokslų daktarė Safron Rossi.
Moteris – mūza, gyvybės šaltinis, kosmoso kūrėja, žynė, o kartu ir aistringa gundytoja, piktavalė dvasia. Knygoje „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ J. Campbellas gilinasi į moterų archetipus. Aprėpdamas ne vieną epochą – nuo neolito iki Renesanso – J. Campbellas grįžta prie pamatinių žmonijos pasakojimų, tarp kurių – Didžiosios Deivės mitas, Homero epai, šumerų ir Egipto mitologijos, viduramžių Artūro legendos, ir aptaria esmines moteriškų dievybių funkcijas bei simbolius.
Kaip skirtingos kultūros vaizdavo deives meno kūriniuose? Kaip kito nuogo moters kūno suvokimas? Ką šiandien mums kalba Afroditė, Atėnė, Hera ir kitos klasikinių mitų moterys? Knyga „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ kviečia į įspūdingą kelionę po mitų pasaulį, supažindina su archetipiniais moters įvaizdžiais ir klausia, kaip jie koreliuoja su jos vaidmeniu šių laikų visuomenėje.
Niekam – nei Freudui, nei Thomui Mannui, nei Lévi-Straussui – nepavyko į mūsų kasdienę sąmonę grąžinti tokios stiprios mitų pasaulio ir amžinųjų jo vaizdinių pajautos. – Psichologas, archetipinės psichologijos pradininkas Jamesas Hillmanas
ISBN 978-609-466-822-7
9 786094 668227