Daktaro Moro duktė

BESTSELERIO „MEKSIKOS GOTIKA“ AUTORE

ROMANAS

DAKTARO MORO DUKTE

SILVIA MORENO-GARCIA

SILVIA MORENO-GARCIA

ROMANAS

Silvia MORENO-GARCIA THE DAUGHTER OF DOCTOR MOREAU

Del Rey, New York, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2022 by Silvia Moreno-Garcia

All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form. This edition was published by arrangement with Del Rey, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC

Jacket design and illustration: Faceout Studio / Tim Green, based on images

© Getty Images, © Shutterstock, © Stocksy, and © The Metropolitan Museum of Art

Art direction: Cassie Gonzales

© Rasa Dirgėlė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© „Tyto alba“, 2023

ISBN 978-609-466-774-9

Tądien turėjo atvykti tie du džentelmenai. Jie turėjo atplaukti laivu per mangrovių pelkes. Džiunglės aidėjo nuo garsų, paukščiai klykavo, lyg kuo nepatenkinti, lyg nujausdami artėjant įsibrovėlius. Už pagrindinio namo trobelėse nerimavo mišrūnai. Net kukurūzus ėdantis senas asilas atrodė suirzęs.

Karlotė praeitą vakarą savo kambaryje ilgai gulėjo ir susimąsčiusi žiūrėjo į lubas, o iš ryto jai įsiskaudėjo pilvą taip, kaip įprastai nutikdavo, kai dėl ko nors susinervindavo. Ramonai net teko ruošti aitriųjų apelsinų arbatos. Karlotei nebuvo galima nervintis, bet daktaras Moro retai sulaukdavo lankytojų. Toks nuošalus gyvenimas, kaip sakė jos tėvas, jai buvo į naudą. Būdama dar visai maža Karlotė sunkiai sirgo, dėl to jai buvo svarbu daug ilsėtis ir išlikti ramiai. Gyvenant su mišrūnais priimti svečius sudėtinga, tad į Jaksaktūną užsukdavo nebent jos tėvo teisininkas Fransiskas Riteris ir Hernandas Lisaldė.

Ponas Lisaldė visada atvykdavo vienas, o Karlotė niekada nebuvo su juo supažindinta. Ji dukart iš tolo matė jį vaikštinėjantį prie namo su tėvu, bet jis greitai išvykdavo, nepasilikdavo nakvoti svečių kambaryje. O ir šiaip lankydavosi retai. Ryšį

su Jaksaktūnu palaikė laiškais, kurie juos pasiekdavo kas kelis mėnesius.

Šiandien ponas Lisaldė, kurio čia beveik niekada nebūdavo ir paprastai tik vardas skambėdavo šiuose namuose, ketino užsukti, ir užsukti ne šiaip sau, bet kartu atsivežti naują majordomą. Buvo praėję beveik metai nuo tada, kai išvyko Melkiadesas ir Jaksaktūnu rūpintis liko vienas daktaras, o tai nebuvo gerai, nes daugiausia laiko jis praleisdavo laboratorijoje arba paskendęs savo mintyse. Tačiau pats naujo ūkvedžio ieškoti, regis, neskubėjo.

– Daktaras per daug išrankus, – pasakė Ramona stengdamasi iššukuoti susivėlusius Karlotės plaukus. – Ponas Lisaldė jam vis rašo, kad atsirado vienas ar kitas džentelmenas, bet tavo tėvas vis atsisako jų paslaugų, nes jie neva nesugebės tai to, tai ano. Atrodytų, tarsi apskritai čia daug norinčių važiuoti būtų.

– O kodėl niekas nenori važiuoti į Jaksaktūną? – paklausė Karlotė.

– Jis toli nuo sostinės. Dar sako, kad per arti maištininkų teritorijos. Visi mano, kad čia koks pasaulio kraštas.

– Ne taip ir toli, – paprieštaravo Karlotė, nors ir žinojo apie šį pusiasalį tik iš knygose matytų žemėlapių, kur atstumai tarp juodų linijų baltame fone neatrodė tokie ir dideli.

– Labai toli. Pripratusieji prie akmenimis grįstų kelių ir naujų laikraščių kasryt pagalvoja dusyk prieš važiuodami čia.

– Tai kodėl tuomet tu atvažiavai čia dirbti?

– Mano šeima išrinko man vyrą, bet jis buvo blogas. Visiškas tinginys, kiauras dienas nieko neveikdavo, o naktimis mane mušdavo. Aš nesiskundžiu, ilgai nesiskundžiau, bet vieną rytą jis man trenkė labai stipriai. Per stipriai. O gal taip pat stipriai kaip kitus kartus, bet man tiesiog trūko kantrybė, todėl

pasigriebiau daiktus ir išėjau. Atėjau į Jaksaktūną, kad manęs čia niekas nerastų, – paaiškino Ramona gūžtelėdama. – Bet kitiems tai nesvarbu. Kiti nori būti surasti.

Ramona nebuvo labai sena – raukšlelės aplink akis dar nebuvo gilios, o plaukuose matėsi tik viena kita žila sruoga. Ji protingai kalbėdavo apie įvairiausius dalykus, dėl to Karlotei atrodė labai išmintinga.

– Manai, kad ir naujam majordomui čia nepatiks? Manai, jis irgi nori būti surastas?

– Kas žino? Bet ponas Lisaldė jį jau atsiveža. Ponas Lisaldė jį pasamdė ir buvo teisus. Tavo tėvas daro daug visko, bet niekada nepadaro to, kas būtina, – Ramona padėjo plaukų šepetį. – Nesimuistyk, vaike, suglamžysi suknelę.

Karlotės suknelė buvo su gausybe raukinių ir klosčių, o nugaroje pūpsojo milžiniškas kaspinas, nors paprastai namuose Karlotė vilkėdavo tvarkingą muslino sarafaną. Lupė su Kačitu tarpduryje kikeno žiūrėdami į Karlotę, kurią puošė ir ruošė

kaip žirgą prieš parodą.

– Atrodai gražiai, – pagyrė Ramona.

– Nuo jos niežti, – pasiskundė Karlotė. Pati sau ji buvo panaši į didelį tortą.

– Netampyk, o judu eikite nusiprausti veido ir rankų, – liepė Ramona, įsmeigdama į vaikus vieną savo mirtinų žvilgsnių.

Lupė su Kačitu pasitraukė į šoną, kad leistų iš kambario išeiti Ramonai, bambančiai kažką apie tai, kiek dar daug jai visko iš pat ryto teks padaryti. Karlotė buvo nepatenkinta. Tėvas sakė, kad suknelė – naujausios mados, bet mergaitė buvo pratusi prie paprastesnių drabužių. Šitaip apsirengusi gal ir atrodytų gražiai Meridoje, Meksike ar dar kokioje vietoje, bet Jaksaktūnui suknelė buvo tikrai per prašmatni.

Lupė su Kačitu įėjo į kambarį ir vėl kikendami pradėjo įdėmiau apžiūrinėti Karlotės suknelės sagas, atsargiai liesti taftą ir šilką, kol Karlotė alkūne nustūmė juos šalin, bet tada jie ir vėl pradėjo kvatoti.

– Liaukitės, abu, – liepė ji.

– Nepyk, Lote, tiesiog atrodai juokingai, kaip viena tavo lėlių, – pasakė Kačitas, – bet gal naujas ūkvedys atveš tau saldainių, o tai tau patiks.

– Abejoju, kad jis atveš saldainių, – pasakė Karlotė.

– Melkiadesas atveždavo mums saldainių, – tarė Lupė, atsisėdo ant seno supamojo arkliuko, kuris jau buvo per mažas jiems visiems, ir pradėjo linguoti pirmyn atgal.

– Atveždavo tau saldainių, – nusiskundė Kačitas. – Niekada neatvežė man.

– Nes tu kandžiojiesi, – atsakė Lupė. – Niekada nesu įkandusi kam nors į ranką.

Ir ji sakė tiesą. Kai Karlotės tėvas pirmą kartą atvedė į namus Lupę, Melkiadesas sukėlė tikrą sumaištį, pasakė daktarui, jog Karlotės tikriausiai net negalima palikti vienos su Lupe. Kas, jei Lupė apdraskys mergaitę? Bet daktaras liepė nesijaudinti, Lupė buvo gera. Be to, Karlotei taip norėjosi turėti su kuo žaisti, kad net jei Lupė būtų mėgusi kandžiotis ir draskytis, Karlotė nebūtų pratarusi nė žodžio.

Bet su Kačitu Melkiadesas taip niekada ir neapsiprato. Galbūt todėl, kad Kačitas buvo labiau padūkęs už Lupę, o gal dėl to, kad jis buvo berniukas, o Melkiadesui patiko ramios mergaitės. O gal dėl to, kad Kačitas kartą krimstelėjo Melkiadesui į pirštus. Įkandimas nebuvo gilus, tik menkas įbrėžimas, bet

Melkiadesui berniukas iškart nepatiko ir jis daugiau Kačito niekada nebeįleido į namus.

Kita vertus, Melkiadesui nė vienas jų per daug nepatiko. Ramona dirbo daktarui Moro nuo tada, kai Karlotei buvo penkeri, o Melkiadesas Jaksaktūne gyveno dar ilgiau, bet Karlotė negalėjo prisiminti nė vieno karto, kada jis būtų nusišypsojęs vaikams, Melkiadesui vaikai buvo tik trukdžiai. Ir saldainių jis atveždavo tik tada, kai Ramona paprašydavo jo kaip nors palepinti vaikus, bet ne todėl, kad Melkiadesas pats tai sugalvodavo. Kai vaikai triukšmaudavo, Melkiadesas bambėdamas liepdavo jiems paimti saldainių ir dingti, tai reiškė būti tyliems ir palikti jį ramybėje. Simpatijos vaikams jis nejautė.

Ramona mylėjo vaikus, o Melkiadesas juos tik pakentė.

Dabar, kai jis buvo išvykęs visiems laikams, Kačitas dažnai įsmukdavo į pagrindinį namą, nulėkdavo į virtuvę ar svetainę su aksominėmis sofomis, netgi pabarškindavo pianino

klavišus ir šitaip iš atsitiktinių natų sulipdydavo kokią melodiją, kol daktaras nematydavo. Ne, vaikai Melkiadeso nė kiek nepasiilgo. Majordomas buvo reiklus ir pasipūtęs dėl to, kad kadaise dirbo daktaru Meksike ir jam tai atrodė itin didis pasiekimas.

– Nesuprantu, kam mums tas naujas majordomas, – nusistebėjo Lupė.

– Tėvas nesusitvarko vienas, o ponas Lisaldė nori, kad būtų tvarka, – Karlotė pakartojo tai, kas jai buvo pasakyta.

– Koks skirtumas tam ponui, kaip daktaras tvarkosi? Jis čia vis tiek negyvena.

Karlotė pažvelgė į veidrodį, palietė pirštais perlų karolius, kuriais, kaip ir suknele, tąryt gavo progą pasipuošti pirmą kartą gyvenime, kad tik atrodytų deramai ir gražiai.

Kačitas teisus: Karlotė tikrai dabar buvo panaši į savo lėles, tas ant lentynos sėdinčias porcelianines gražuoles rausvomis

lūpomis ir apvaliomis akimis. Bet Karlotė ne lėlė, ji – mergaitė, jau beveik dama, tad galvoti, jog ji panaši į porcelianinį dažais nuspalvintą daiktą, buvo kvaila.

Karlotė buvo pareigingas vaikas, todėl nusisukusi nuo veidrodžio ir rimtu veidu pažvelgusi į Lupę tepasakė:

– Ponas Lisaldė yra mūsų šeimininkas.

– Man atrodo, jam tiesiog smalsu, – atsakė Lupė, – dėl to nori, kad tas naujas vyras mus sektų ir papasakotų jam viską, ką mes

čia veikiame. Iš kur kažkokiam anglui suprasti, kaip čia tvarkytis?

Anglijoje nėra džiunglių, visose bibliotekos knygose apie Angliją – vien tik sniegas, šaltis ir karietomis važinėjantys žmonės. Lupės žodžiuose buvo daug tiesos. Kai Karlotė atsiversdavo kokią knygą – kartais su Kačitu ir Lupe, kurie susidomėję

žiūrėdavo jai per petį, – jai prieš akis atsiskleisdavo magiškų kraštų, kuriuos ji galėjo tik įsivaizduoti, paslaptys. Anglija, Ispanija, Italija, Londonas, Berlynas, Marselis. Visi tie pavadinimai Karlotei atrodė kaip išgalvoti ir rėžiantys ausį, palyginti su Jukatano miestų pavadinimais. Labiausiai ją stebino Paryžiaus pavadinimas. Karlotė bandė lėtai ištarti to miesto pavadinimą, kaip tėtis tardavo. Paree, sakydavo jis. Tačiau svarbiau tikriausiai buvo ne pats tarimas, o tai, kiek daug jis apie tą miestą žinojo. Daktarui Moro buvo tekę gyventi Paryžiuje, vaikščioti jo gatvėmis, dėl to tardamas jo pavadinimą jis žinojo, kad Paryžius yra reali vieta, gyvybe pulsuojantis metropolis, o Karlotė nebuvo mačiusi nieko toliau Jaksaktūno, dėl to, nors mokėjo

puikiai asmenuoti prancūziškus veiksmažodžius – Je vais à Paris, – tas miestas jai vis tiek neatrodė tikras.

Paryžius buvo jos tėvo miestas, bet ne jos.

Koks buvo motinos miestas, Karlotė nežinojo. Tėvo kambaryje kabėjo ovalus paveikslas, kuriame pavaizduota graži

šviesiaplaukė su prabangia suknele atvirais pečiais ir spindinčiais brangakmeniais ant kaklo. Bet ta moteris nebuvo jos motina. Ji buvo pirmoji daktaro žmona. Daktaras neteko jos ir mergytės, kurią ji pagimdė; karštligė jas pasiglemžė. Paskendęs sielvarte daktaras susirado meilužę, Karlotė buvo nesantuokinė daktaro dukra.

Ramona Jaksaktūne gyveno jau daug metų, bet net ir ji negalėjo Karlotei pasakyti jos motinos vardo ar papasakoti, kaip ji atrodė.

– Buvo tokia moteris, tamsaus gymio, graži, – sakė ji Karlotei. – Ji kartą buvo užsukusi, daktaras jos laukė, priėmė, jie kalbėjosi mažajame salone. Bet ji čia lankėsi tik tąkart.

Tėvas taip pat nenorėjo nieko daugiau pasakoti. Jis tiesiog pasakė, kad jie niekada nebuvo susituokę, o Karlotę motina jam paliko prieš išvykdama. Karlotė spėjo, jog tai turbūt reiškia, kad jos motina ištekėjo už kito vyro ir sukūrė naują šeimą. Karlotė gal ir turėjo brolių ar seserų, bet negalėjo su jais susitikti.

– „Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens“*, – pasakė jos tėvas, kuris paprastai labai atidžiai skaitydavo Bibliją. Daktaras Moro Karlotei atstojo ir motiną, ir tėvą.

Jokių kitų tėvo giminių Moro pavarde ji nepažinojo. Tėvas turėjo brolį, bet šis gyveno už jūrų marių tolimojoje Prancūzijoje. Jie buvo tik du, bet Karlotei to visiškai pakako. Kam jai dar kas nors, be tėvo? Kam jai Paryžius ar tas kitas motinos miestas, kad ir koks jis būtų?

Jai tikras buvo vienintelis Jaksaktūnas.

– Tegul tik jis atveža saldainių, man mažiausiai rūpi, kiek jis smalsus, – pareiškė Kačitas.

* Biblija.lt, Patarlių knyga, 23:22.

– Daktaras aprodys jam laboratoriją, – pasakė Lupė. – Jis jau visą savaitę ten užsidaręs, tai tikrai turės ką jiems parodyti. – Pacientą?

– Gal kokį prietaisą. Garantuoju, kad jis daug įdomesnis už saldainį. Karlotei taip pat leis užeiti į laboratoriją, tada ji papasakos mums, kas ten yra.

– Tikrai? – nustebo Kačitas.

Jis stumdė seną medinį traukinuką po grindis, bet dabar atsisuko į Karlotę. Lupė nustojo suptis ant arkliuko. Jie abu laukė atsakymo.

– Dar nežinau, – atsakė Karlotė.

Jaksaktūnas priklausė ponui Hernandui Lisaldei, tai jis mokėjo už daktaro Moro tyrimus. Karlotė manė, kad jei jis panorėtų pamatyti tėvo laboratoriją, tikrai galėtų tai padaryti, o naujajam majordomui tėvas tikriausiai taip pat ją aprodys.

– Aš žinau. Girdėjau, kaip daktaras apie tai kalbėjo su Ramona. Kaip manai, kodėl jie apvilko tave ta suknele? – paklausė Lupė.

– Jis sakė, kad man gali tekti pasitikti svečius ir eiti su jais pasivaikščioti, bet dar niekas neaišku.

– Garantuoju, kad tau parodys, tada turėsi papasakoti mums. Koridoriumi praeidama Ramona stabtelėjo, pažvelgė į kambarį.

– Ką jūs vis dar čia veikiate? Tuoj pat eikite praustis! – užriko ji.

Kačitas su Lupe gerai žinojo, kada baigti linksmybes, todėl abu išbėgo iš kambario. Ramona pažvelgė į Karlotę ir bedė į ją pirštu.

– O tu būk čia ir niekur neik.

– Neisiu.

Karlotė atsisėdo ant lovos, nužvelgė savo lėles, jų garbanotus plaukus ir ilgas blakstienas, pabandė nusišypsoti taip, kaip šypsojosi lėlės – jų mažos lūpytės su dailiu linkiu viršuje atrodė tobulai meiliai.

Ji palietė kaspiną plaukuose, pasuko jį aplink pirštą. Apie pasaulį už Jaksaktūno ribų Karlotė neišmanė nieko. Ji niekada nebuvo niekur išvažiavusi. Ji pažinojo tik čia gyvenančius žmones. Kai Jaksaktūne pasirodydavo ponas Lisaldė, Karlotei jis atrodydavo toks pat netikras kaip tie paveiksliukai su Londono, Madrido ar Paryžiaus vaizdais.

Ponas Lisaldė Karlotei ir buvo, ir nebuvo. Tuos du kartus, kai Karlotė jį matė, jis atrodė kaip blankus šešėlis, kuris vaikščiojo aplink pagrindinį namą ir kalbėjo su jos tėvu, tačiau per šitą apsilankymą ji tikrai atsidurs arčiau jo, ir ne tik arčiau jo, bet ir arčiau būsimo majordomo. Netrukus į jos pasaulį įsiverš du nauji žmonės. Jie bus lyg tie svetimkūniai, apie kuriuos jai pasakojo tėvas.

Norėdama bent kiek nusiraminti Karlotė paėmė nuo lentynos knygą, atsisėdo į krėslą, kuriame sėdėdama visad skaitydavo. Norėdamas sudominti dukrą mokslu daktaras Moro dovanojo Karlotei daug knygų apie augalus ir gyvūnus, apie biologinius stebuklus, kad greta Pero pasakų Karlotė skaitytų ir labiau mokslinius tekstus. Daktaras Moro nenorėjo, kad duktė būtų skaičiusi tik „Pelenę“ ir „Mėlynbarzdį“.

Paklusni Karlotė skaitė viską, ką tėvas priešais ją padėdavo. Jai patiko „Mokslo pasakojimai: knyga jaunimui“, bet „Vandens vaikai“ išgąsdino, ypač ta vieta, kai vargšas Tomas, smarkiai sumažintas, sutiko kelias lašišas. Knygoje buvo tikinama, kad tos lašišos „tikrai garbingos“ – be to, daug mandagesnės nei ta pikta sena ūdra, kurią Tomas buvo sutikęs

anksčiau, – tačiau Karlotei vis tiek kilo įtarimas, kad jos pirmai progai pasitaikius mielai suėstų Tomą. Visa knyga buvo pilna tokių pavojingų susitikimų. Ryk arba būsi surytas. Nesibaigianti alkio grandinė.

Karlotė išmokė Lupę skaityti, bet Kačitui pažinti raides sekėsi sunkiai, dažnai painiodavo jas, dėl to ji turėjo pati garsiai jam skaityti, tik, žinoma, „Vandens vaikų“ Kačitui ji neskaitė.

Kai tėvas pasakė, kad juos netrukus aplankys ponas Hernandas Lisaldė kartu su vienu džentelmenu, Karlotė niekaip negalėjo iš galvos išmesti tos istorijos apie baisiąsias lašišas. Užuot bandžiusi užsimiršti, ji toliau įdėmiai apžiūrinėjo knygos iliustracijas su ūdra, lašišomis ir kitomis siaubingomis pabaisomis. Nors jie visi trys jau buvo beveik per dideli pasakoms, ši knyga Karlotę vis tiek labai žavėjo.

Po kurio laiko sugrįžo Ramona ir Karlotė padėjo knygą. Mergaitė nusekė paskui moterį į svetainę. Karlotės tėvas mažai domėjosi mada, todėl nesirūpino ir jų namuose esančiais baldais, šie buvo seni ir masyvūs, atgabenti čia dar ankstesnio rančos savininko. Per čia praleistus metus pats daktaras namams parūpino vos kelis naujus daiktus. Vienas jų buvo kas valandą laiką mušantis prancūziškas laikrodis, kurio skambesys visad džiugindavo Karlotę. Ji negalėjo atsižavėti, kaip įmanoma sukurti tokį sudėtingą mechanizmą, ir dažnai įsivaizduodavo, kaip dailiame, piešiniais puoštame laikrodžio korpuse sukasi krumpliaračiai.

Įžengiant pro duris į svetainę Karlotei pasidarė įdomu, ar ten esantys vyrai girdi, kaip laikrodžio ritmu tuksi jos širdis.

Tėvas atsisuko, nusišypsojo.

– Čia mano namų šeimininkė ir dukra. Karlote, ateik čia, –pakvietė. Karlotė sparčiu žingsniu nuėjo ir atsistojo prie tėčio,

šis toliau kalbėjo uždėjęs ranką dukrai ant peties. – Džentelmenai, leiskite pristatyti jums savo dukrą Karlotę. Karlote, čia – ponas Lisaldė, o čia – ponas Lotonas.

– Kaip laikotės? – Karlotė paklausė automatiškai kaip išdresuota papūga, tupinti narvelyje kambario kampe. – Tikiu, kad jūsų kelionė buvo maloni.

Pono Lisaldės žandenos buvo kiek pražilusios, bet jis vis tiek buvo jaunesnis už jos tėvą, kurio akis jau supo gilios raukšlės. Vyriškis buvo gerai apsirengęs, vilkėjo aukso spalvos brokato liemenę ir dailų švarką, jis nusišypsojo Karlotei nosine braukdamas sau per kaktą.

O ponas Lotonas jai nesišypsojo. Jo švarkas buvo iš rudos ir smėlio spalvos vilnos tvido, be jokių puošmenų, nevilkėjo jis ir liemenės. Karlotė apstulbo, koks jaunas ir rūstus jis atrodė.

Ji tikėjosi, kad naujas majordomas bus panašus į Melkiadesą, kuris ties smilkiniais jau buvo pradėjęs plikti, bet šitam vyrukui ant galvos plaukų netrūko, tik tiek, kad jie buvo susitaršę ir atrodė netvarkingi. Užtat kokios šviesios buvo jo akys. Pilkos, blizgančios.

– Laikomės neblogai, ačiū, – ponas Lisaldė atsakė Karlotei, o tada pažvelgė į jos tėvą. – Jūsų dukra tikra princesė. Man atrodo, ji panašaus amžiaus kaip mano jauniausias vaikas.

Turite daug vaikų, pone Lisalde? – pasidomėjo Karlotė.

– Turiu sūnų ir penkias dukras. Mano berniukui penkiolika.

Man keturiolika, pone.

Kaip mergina tu aukšta. Tikriausiai tokio pat ūgio kaip mano sūnus.

– Ir protinga. Ji moka visas būtinas kalbas, – pasigyrė jos tėvas. – Karlote, bandžiau padėti ponui Lotonui kai ką išversti. Gali pasakyti ponui, ką reiškia natura non facit saltus?

Ji išties mokėjo „būtinas“ kalbas, bet majų pramoko ne tėvo dėka, Karlotė ir mišrūnai išmoko jos iš Ramonos. Oficialiai Ramona buvo jų namų tvarkytoja, neoficialiai – įdomių istorijų pasakotoja, tikra apylinkės augalų žinovė ir dar daug kas.

– Tai reiškia, kad gamta yra nuosekli, – atsakė Karlotė įbesdama akis į jaunąjį vyrą.

– Teisingai, gali plačiau paaiškinti šią mintį?

– Pokyčiai gamtoje vyksta nuosekliai, žingsnis po žingsnio, – pasakė ji.

Tėvas dažnai uždavinėdavo jai tokius klausimus, tad atsakyti į juos nebuvo sunku, tas pats, kas pagroti gamą. Taip jis nuramindavo jos jautrius nervus.

– Ar tu tam pritari?

– Taip, pokyčiai gamtoje gal ir nuoseklūs, bet žmogaus veikla tokia nėra, – atsakė Karlotė.

Tėvas patapšnojo jai per petį. Karlotė jautė, kaip jis šypsosi, net nepažvelgusi į jį.

– Karlotė palydės mus į mano laboratoriją. Papasakosiu apie savo tyrimus, kad įrodyčiau šį teiginį, – pasakė jos tėvas.

Papūga kambario kampe stebėjo juos pramerkusi vieną

akį. Karlotė linktelėjo ir pakvietė džentelmenus sekti iš paskos.

Apie pasaulį už Jaksaktūno ribų Karlotė neišmanė nieko. Ji niekada nebuvo niekur išvažiavusi.

SILVIA MORENO-GARCIA (Silvija Moreno-Garsija, g. 1981) – Kanadoje gyvenanti meksikiečių kilmės rašytoja, sulaukusi tarptautinio pripažinimo už romanus („Locus“, „World Fantasy Award“ premijos), tarp kurių – ir Lietuvos skaitytojų pamėgtas romanas „Meksikos gotika“ (2021 m.). Autorės kūryboje gausu fantastikos, siaubo ir magiškojo realizmo elementų, savo pasakojimuose ji geba sklandžiai jungti kultūrinius ir istorinius aspektus. „Daktaro Moro duktė“ – antrasis autorės romanas lietuvių kalba.

1871-ieji. Atokiose Jaksaktūno džiunglėse daktaro Moro – genijaus, o gal bepročio – laboratorijoje gimsta gyvūno ir žmogaus mišrūnai. Ištrauktiems iš stiklinių inkubatorių padarams lemta gyventi iš anksto nulemtą gyvenimą ir paklusti šeimininkui. Šis eksperimentas – pono Lisaldės dosniai remiamas projektas, leisiantis pakeisti nepaklusnius plantacijų darbininkus.

Lisaldės atsiųstas rančos majordomas Montgomeris viliasi, kad ši nuošali bauginanti vieta, kurioje dirbti teks viską, padės užgyti nelaimingos meilės paliktoms žaizdoms. Bet ir čia pasaulis kandžiojasi, tad skausmui malšinti vyras griebiasi alkoholio. Pats Jaksaktūnas – nuodėmingas, džiunglėse tūno pavojai, o Montgomerio ramybę dar drumsčia ir daktarui Moro laboratorijoje padedanti šiojo gražuolė duktė Karlotė.

Karlotė – Jaksaktūno deimantas. Tyros širdies, aštraus proto mergina, per savo gyvenimą nė karto neiškėlusi kojos už rančos vartų, pasaulį įsivaizduoja tik tokį, apie kokį skaitė tėvo duotose knygose. Iki tos dienos, kai į džiungles atvykęs Lisaldės sūnus Eduardas pakursto merginos norą ne tik pažinti platųjį pasaulį, bet ir karštai įsimylėti. Eduardo pasirodymas sužadina merginos giliausius jausmus ir sudrebina stabilų šių namų pamatą.

„Meksikos gotikos“ autorė dar sykį įrodo savo genialumą kūryboje derindama šių laikų politinį sąmoningumą su šiurpios gotikinės romantikos patrauklumu.

THE GUARDIAN

ISBN 978-609-466-774-9

9 786094 667749

© Martin Dee