Iš anglų kalbos vertė AUGUSTĖ BRUSOKĖ
Vilnius, 2025
Romanas
Versta iš: R. L. Killmore
Cinnamon Falls Mystery
Great Britain by Simon & Schuster UK Ltd
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-589-2
Copyright © Necole Ryse, 2025
© First published in Great Britain by Simon & Schuster UK Ltd, 2025
© Augustė Brusokė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Jill Tytherleigh, žemėlapio dizainas
© Pip Watkins S@S UK, viršelio dizainas
© BALTO leidybos namai, 2025
Visiems prieš mane buvusiems pasakotojams
1 skyrius Pirmadienis
Nija
Buvo labai aišku, kodėl Nija vėl atsidūrė Cinamono Kriokliuose. Ji
įsivaizdavo, kad sugrįš namo triumfuodama – su minia gerbėjų, skanduojančių jos vardą ir barstančių rožių žiedlapius po kojomis. Vietoj to ji grįžo su dviem gailesčio pilnais lagaminais, skausmo apimta galva ir rimtu poreikiu pamiegoti arba suvalgyti didelę porciją cinamoninio sūkuriuko ledų – atsižvelgiant į tai, kas pasitaikys pirmiau.
Pradėkime nuo faktų: Nija Dženis Benet niekada nebuvo šeimos griovėja. Taigi, kai ponia Vien–Krūtinė–ir–Jokio–Užpakalio įveikė pirmadieninį Atlantos ryto eismą ir aštuntą ryto pasirodė prie Nijos trijų aukštų namo miesto centre, teigdama, kad vaikinas, su kuriuo Nija draugauja jau dvejus metus, iš tiesų buvo jos vyras jau ketverius, Nija norėjo susisukti kaip tie klaikūs cirko akrobatai ir tiesiog išnykti.
Vietoj to ji pasirinko antrą lengviausią kelią. Išėjo.
Per keturiasdešimt minučių ir beprotišką ašarų sūkurį kiekvieną turėtą daiktą – įskaitant visiškai sutryptą orumą ir savivertę – ji
sukišo į du aptriušusius lagaminus ir milžinišką rankinę, kurią Brajantas, dabar jau vedęs jos buvęs vaikinas, buvo padovanojęs pernai per Kalėdas. Iki šiandien ji nė nebuvo jos išpakavusi. Nematė jokios priežasties nešiotis rankinę, dydžiu prilygusią nedideliam dobermanui. Galima laikyti tai subtilia užuomina į ateitį.
Kol Nija su pavežėju važiavo į autobusų stotį, galvoje blyksėjo tūkstančiai jų santykių prisiminimų – lyg geriausių akimirkų montažas nuo tada, kai jie susipažino kopijavimo kambaryje per jos išsvajotą praktiką „Gildman & Sons“, garsiausioje Džordžijos advokatų kontoroje, iki pat šios dienos, kai ji suprato, kad jų santykiai tebuvo melas.
Visą kelionę ji galvojo tik apie jo šypseną. Nuotraukoje, kurią jo žmona tiesiog tėškė jai į veidą, nuostabus rudas Brajanto veidas buvo prisiglaudęs prie jos, o šypsenoje spindėjo visi trisdešimt du suaugusio žmogaus dantys. Jis buvo įsispraudęs į klasikinį juodą smokingą su standžia balta apykakle, pabrėžiančia tobulai apkirptą barzdą. Rudos akys spindėjo nesuvaldomu džiaugsmu – lyg jis būtų pamirštas troškintis puode ant įkaitusios viryklės. Abu jie laikė iškėlę rankas prieš kamerą, demonstruodami derančius žiedus, tarsi tyčiodamiesi iš Nijos.
Ironiška, bet vos prieš kelias dienas Brajantas žiūrėjo į Niją su lygiai tokia pačia išraiška, kai jie šventė jos studijų baigimą – tik be derančių žiedų.
Ką ji praleido? Ir svarbiausia – kaip galėjo būti tokia kvaila?
Tas klausimas sukosi galvoje visos kelionės į Cinamono Krioklius metu. Pastaruosius dvejus metus, be studijų baigimo, visas jos pasaulis sukosi aplink Brajantą. Jei būtų sąžininga pati sau – viskas be jo dabar atrodė daug tuščiau.
Nija pažvelgė į savo telefono ekraną. Už užsklandos, kurioje ji su Brajantu, buvo rodomi dvidešimt du praleisti jo skambučiai ir dar keturiolika iš nežinomo numerio, kai ji jį užblokavo. Ji leis pačiam ramiai tvarkytis savo gyvenimą. Jis aiškiai turėjo kuo užsiimti. Jai ten daugiau nebuvo vietos. Nija niekada nebuvo ta, kuri kelia dramas, bet kažkodėl dramos visada, visada ją susirasdavo.
Nijai pavyko pertempti du nepaklusnius lagaminus per kelis rajonus, bet paskutinė kelionės atkarpa turėjo būti sunkiausia – kelionė autobusu į Cinamono Krioklius. Gyvenimo mažame miestelyje kaina: tavo gyvenimas – visų reikalas. Iki to laiko, kai ji pasieks Cinamono Krioklius, bent trečdalis miestelio jau žinos, kad sugrįžo
Nija Benet – dukra paklydėlė.
Nija stebėjo, kaip autobusas lėtai rieda jos stotelės link. Šona Daniels, ponios Pirlin produkterėčia, dabar jau buvo visiškai suaugusi ir, iš visko sprendžiant, visu etatu dirbo šeimos viešojo transporto versle.
–
Nija Benet? – žvilgtelėjusi į ją ištarė Šona su pažįstama gaida balse ir nužvelgusi taip įdėmiai, lyg Nija būtų ateivė, atsiųsta sunaikinti jos gimtinės.
– Labas, Šona, – prakalbo Nija, stengdamasi sutramdyti lagaminus, kad šie liktų stovėti.
– Seniai matyta, – atsakė Šona, konstatuodama akivaizdų faktą. Nuo tada, kai Nija paliko Cinamono Krioklius, buvo praėję šešeri metai, bet kas gi juos skaičiuoja? Mažoji mergaitė su kasytėmis, kuri kadaise sėdėdavo prie vairo ir žavėdavosi, kaip jos prosenelės sesuo manevruoja didžiulį autobusą siaurose miestelio gatvėse, dabar pati jį vairuoja. Ant jos polo marškinėlių puikavosi pažįstamas žaibo logotipas, kurio ryškiai mėlyna spalva puikiai derėjo
prie autobuso – visai kaip ir pas ponią Pirlin. Nija džiaugėsi, kad bent kai kas nuo jos išvykimo nepasikeitė.
– Kiek tau dabar metų? – pasiteiravo Nija.
– Aštuoniolika, – atsakė ji. – Baigiau mokyklą anksčiau, nes tetulė Pirlin nori, kad įgyčiau kuo daugiau patirties.
Tarp jų nusileido nejauki tyla, kol Šona šyptelėjo:
– Leisk padėsiu.
Nija pastūmė vieną lagaminą Šonai, kol pati krovė likusius daiktus
į autobusą. Šona tvarkingai sukrovė Nijos lagaminus į bagažo skyrių, įsitaisė vairuotojo vietoje, užsisegė saugos diržą ir tris kartus patikrino veidrodėlius. Nija pastebėjo jos segtuką su užrašu „Stažuotoja“.
– Atvykai į miestą dėl Darijaus Lajonso Rudens šventėje?
– Darijaus Lajonso? – pakartojo Nija, ir vardas su visa savo šlove sugrįžo į atmintį lyg pirmasis metų sniegas – iš pradžių lėtai, o paskui staiga. Ji pajuto dūrį krūtinėje ir pažvelgė į datą telefone – spalio 6-oji.
Rudens šventė visada vykdavo antrąjį spalio savaitgalį, vadinasi, vos už kelių dienų. Pasak istorijos, pirmieji Cinamono Krioklių gyventojai pradėjo šią kasmetę šventę kaip būdą suburti bendruomenę po sunkaus derliaus nuėmimo. Dabar tai buvo tiesiog tradicija, kuri paralyžiuodavo visą miestelį – su paradais, pavėžėjimais šienvežiais, valgymo varžybomis, prekeiviais ir labiausiai trokštamu titulu tarp abiturientų – Cinamono karaliaus ir karalienės.
– Jis grįžo į miestelį karūnuoti naujojo Cinamono karaliaus, –linksmai ištarė ji.
Nija nė neabejojo, kad karūna jo ego vis dar tiko, net ir po tiek metų.
– Jis žaidžia „Falcons“, tiesa? – paklausė.
Paskutinį kartą, kai ji galvojo apie auksinį miestelio berniuką, Darijaus futbolo sezonas jau buvo įsibėgėjęs. Pernai jo komanda iškovojo čempionų titulą – veikiausiai tai privertė merą Lajonsą rimtai svarstyti apie sūnaus portretą ant rotušės sienos. Žinia, kad Darijus grįžo į miestą, Nijai nesukėlė beveik jokių jausmų, nebent panieką.
– Komanda turi laisvą savaitę, – entuziastingai pasakė Šona, išplėšdama Niją iš praeities minčių. – Jam specialiai leido grįžti vien tam. Įsivaizduoji? Darijus Lajonsas garsina mūsų mažuosius Cinamono Krioklius!
Nija pavartė akis. Jai jau buvo daugiau nei gana šnekų apie Darijų. Kelionė iš autobusų stoties į miestelį truks keturiasdešimt septynias minutes. Ji nekantriai laukė, kol Džordžijos keturių juostų eismas, duobėti keliai ir rytinis smogas užleis vietą vešlioms žalioms giraitėms, supančioms tylų vienos juostos plentą.
Nepaisant kalbų apie Darijų, Nija jautėsi keistai pakylėta. Ji nekantravo pajusti tą viliojantį cinamono kvapą, traukiantį artyn lyg šiltas artimojo apkabinimas, – to jai dabar trūko labiausiai.
Tačiau, užuot mėgavusis ramia ir nostalgiška kelione, Nija stebėjo, kaip viliojanti miego vizija slysta jai iš rankų. Šona nė iš tolo nepriminė savo prosenelės sesers. Visi tie metai, praleisti mokantis iš tetos, pasirodė beverčiai.
Kai jos pagaliau pasiekė miestelio pakraštį, Nija buvo įsitikinusi, kad patyrė tokių sužeidimų, už kuriuos jai priklausytų kompensacija. Šona stabdė autobusą taip staigiai, kad visi Nijos lagaminai nuskriejo į priekį, o paskui rikošetu grįžo atgal, ir niekas negalėjo jos paruošti tam pasitenkinimui Šonos veide, kai jos sustojo prie Benetų šeimos ledainės „Cinamono rutuliukas“.
