I DALIS
68 m. pr. Kr. birželio iki 66 m. pr. Kr. kovo
“Brutus, I don’t like the look of your skin. Come here to the light, please.”
– Brutai, man nepatinka tavo oda. Ateik čia, kur šviesu.
Penkiolikmetis vaikinukas, susirietęs prie Fanijaus papiruso lakšto su nendrine lazdele rankoje – rašalas seniai išdžiūvo, niekuo neišsidavė, kad išgirdo.
– Ateik čia, Brutai. Tučtuojau, – ramiai pakartojo motina.
The fifteen-year-old made no sign that he had heard, simply remained hunched over a single sheet of Fannian paper with his reed pen, its ink long since dried, poised in midair.
“Come here, Brutus. At once,” said his mother placidly.
Jis žinojo, kas ji per žmogus, todėl padėjo rašiklį; motina nekėlė jam siaubo, bet užsitraukti jos rūstybės nevertėjo. Vieną kartą pašauktas, galėjai nekreipti dėmesio, bet jeigu ji pašaukė antrą kartą, tai net jis privalo paklusti. Brutas atsistojo ir priėjo prie lango, kur stovėjo Servilija; langinės buvo atlapotos, nes Roma leipėjo nuo neįprastai ankstyvo karščio.
He knew her, so down went the pen; though he wasn’t mortally afraid of her, he wasn’t about to court her displeasure. One summons might be safely ignored, but a second summons meant she expected to be obeyed, even by him. Rising, he walked across to where Servilia stood by the window, its shutters wide because Rome was sweltering in an unseasonably early heatwave.
Nors motina buvo žemo ūgio, o Brutas neseniai pradėjo stiebtis ir ji vylėsi, kad bus aukštas, jo galva buvo nedaug aukščiau už jos; ji viena ranka suėmė jį už smakro ir įdėmiai apžiūrėjo kelis raudonus pūlingus spuogus, išbėrusius odą apie lūpas. Paleido, paskui nubraukė tamsias padrikas garbanas nuo kaktos: ir ji išversta spuogais!
– Tau reikia apsikirpti! – pasakė ji ir timptelėjo už garbanos, krintančios ant akių, – timptelėjo smarkiai, jam net ašaros ištryško.
Though she was short and Brutus had recently begun to grow into what she hoped was going to be tallness, his head was not very far above hers; she put up one hand to clutch his chin, and peered closely at several angry red lumps welling under the skin around his mouth. Her hand released him, moved to push the loose dark curls away from his brow: more eruptions!
“How I wish you’d keep your hair cut!” she said, tugging at a lock which threatened to obscure his sight—and tugging hard enough to make his eyes water.
– Mama, trumpi plaukai nerodo didelės išminties, – priešinosi jis.
– Trumpi plaukai praktiška. Nekrinta ant veido ir neerzina odos. Oi, Brutai, tu daraisi nepakenčiamas!
“Mama, short hair is unintellectual,” he protested.
– Jei norėjai kario trumpais plaukais, mama, reikėjo Silanui pagimdyti daugiau sūnų vietoj poros dukterų.
“Short hair is practical. It stays off your face and doesn’t irritate your skin. Oh, Brutus, what a trial you’re becoming!”
“If you wanted a crop-skulled warrior son, Mama, you should have had more boys with Silanus instead of a couple of girls.”
– Vieną sūnų išlaikyti galime. Du sūnūs – pinigo atsvara. Be to, jei būčiau pagimdžiusi Silanui sūnų, tu nebūtum jo įpėdinis. Paveldėtum tik savo tėvo turtą. – Ji nužingsniavo prie stalo, kur dirbo Brutas, ir irzliai sujaukė ritinėlius. – Pažiūrėk, kokia netvarka! Nieko nuostabaus, kad tu susikūprinęs ir persikreipęs. Eik į Marso lauką su Kasijum ir kitais bendramoksliais, negaišk laiko, bandydamas sukišti visą Tukididą į vieną popieriaus lapą.
“One son is affordable. Two sons stretch the money further than it wants to go. Besides, if I’d given Silanus a son, you wouldn’t be his heir as well as your father’s.” She strode across to the desk where he had been working and stirred the various scrolls upon it with impatient fingers. “Look at this mess! No wonder your shoulders are round and you’re swaybacked. Get out onto the Campus Martius with Cassius and the other boys from school, don’t waste your time trying to condense the whole of Thucydides onto one sheet of paper.”
– Aš rašau geriausias santraukas Romoje, – pasipūtė sūnus.
Servilija pašaipiai jį nužvelgė.
– Tukididas, – tarė ji, – žodžių vėjais nešvaistė, bet apie Atėnų ir Spartos karą pasakojo daugelyje knygų. Ar verta darkyti jo gražią graikų kalbą, kad tingūs romėnai, permetę akimis tavo trumpai išdėstytą esmę, galėtų didžiuotis, jog apie Peloponeso karą žino viską?
– Literatūros darosi per daug, – spyrėsi Brutas. – Žmogus nepajėgus visko aprėpti, nesiremdamas santraukomis.
– Tavo odos būklė vis blogėja, – grįžo prie ją iš tiesų dominančios temos Servilija.
– Kaip ir daugelio mano bendraamžių.
– Bet tai trukdo mano planams.
– Tepadeda dievai visiems ir viskam, kas trukdo tavo planams! – suriko jis, staiga įtūžęs.
– Apsirenk, einame į miestą, – tepasakė Servilija ir išėjo iš kambario.
Į erdvaus Silano namo atrijų Brutas įžengė, apsivilkęs paauglio toga purpuro apvadu, nes oficialiai vyru taps tik gruodžio mėnesį, atėjus deivės Juventutės šventei. Motina jau laukė, kritiškai žiūrėdama į besiartinantį sūnų.
Taip, jis iš tiesų sulinkęs ir pakumpęs. O koks žavus vaikas buvo! Žavus dar praėjusį sausį, kai ji užsakė geriausiam Italijos skulptoriui portretistui Antenorui jo biustą. Bet brendo veržliai, ir net jos šališkas žvilgsnis negalėjo nepripažinti, kad buvęs sūnaus grožis blunka. Jo akys tebebuvo didžiulės, tamsios ir svajingos, neįprastai sunkiais vokais, bet nosis, užuot tapusi įspūdingai ereliška, kaip vylėsi Servilija, atkakliai tebeliko trumpa, su bumbuliuku gale kaip jos pačios. Oda, dar neseniai buvusi puikios gelsvai rudos spalvos, glotni ir nepriekaištinga, dabar jai kėlė siaubą – o jei jis bus vienas iš tų didžių nelaimėlių, kuriuos išverčia pūliniais, paliekančiais randus? Jam netrukus sukaks penkiolika. Penkiolika reiškia ilgalaikį užkratą. Spuogai!
Kaip bjauru ir prasta. Ką gi, nuo rytojaus ji pradės klausinėti daktarų ir žolininkų... ir nesvarbu, patiks Brutui ar ne, jis kasdien vaikščios į Marso lauką tinkamai mankštintis ir mokytis karybos įgūdžių, kurių prireiks, kai jam sukaks septyniolika ir išeis į kariuomenę. Žinoma, ne kaip paprastas eilinis, o kaip kariūnas, kokio nors kariuomenės vado – konsulo, kuris pasirinks jį dėl garsios giminės, nuolatinis palydovas. Tai garantuoja jo kilmė ir visuomeninė padėtis.
Užvaizdas atidarė jiems duris į siaurą Palatino gatvę. Servilija skubiai nužingsniavo Forumo pusėn, sūnus stengėsi neatsilikti.
– Kur mes einame? – paklausė vis dar suirzęs, nes ji atplėšė jį nuo Tukidido.
– Pas Aureliją.
Jei jis nebūtų laužęs galvos, kaip sukišti baisybę žinių į vieną sakinį – ir jei diena būtų buvusi vėsesnė – tai jam būtų sutirpusi širdis. Bet šiandien jis suaimanavo:
– Tik ne į lūšnynus!
– Į lūšnynus.
– Labai toli, ir vieta nyki!
– Vieta gal ir nyki, bet šeimininkės ryšiai nepriekaištingi. Bus visi. – Ji patylėjo, vylingai sušnairavo į sūnų. – Visi, Brutai, visi.
Jis nieko neatsakė.
Eiti buvo nesunku, nes kelią jiems praskynė du vergai. Servilija nukaukšėjo Žiedų laiptais į sūkuriuojantį Forumą, kuriame visiems baisiai patinka rinktis, klausytis, žiūrėti, vaikščioti, sukiotis tarp didžiūnų. Nei senato, nei komicijų posėdžių šiandien nebuvo, teismai išėję trumpų atostogų, bet po Forumą vis dėlto šlaistėsi keletas aukštesniųjų magistratų, išsiskiriančių iš minios raudonais diržais suraišiotais virbų ryšuliais, kuriuos pečių aukštyje, kad visi matytų šiuos pareigūnų valdžios ženklus, nešė liktoriai.
– Kelias kyla į kalną, mama! Negali eiti lėčiau? – sušvokštė suplukęs nuo prakaito Brutas, motinai pluošiant Miesto atšlaite kitame Forumo gale. – Jei daugiau mankštintumeisi, tai nesiskųstum, – abejingai atsiliepė Servilija.
Brutui nosį laužė nuo šlykščios puvimo smarvės, nes juodu apsupo ir užstojo saulę aukšti Subūros daugiabučiai. Iš apsilaupiusių sienų sunkėsi glitėsiai, nutekamaisiais grioviais grotelių link tekėjo tamsios lipnios srutos, pro šalį slinko mažutės, neapšviestos, be numerių, urvus primenančios krautuvėlės. Drėgnoje paunksnėje bent jau buvo vėsiau, bet jaunasis Brutas būtų mielai apsiėjęs be šio Romos rajono, nors čia ir renkasi „visi“.
Galų gale jie priėjo prie dailių ąžuolinių durų įmantriai išdrožinėtomis plokštėmis, su nublizgintu žalvariniu išsižiojusios liūto galvos pavidalo belstuku. Vienas iš Servilijos palydovų energingai pabeldė, ir durys iškart atsidarė. Tarpduryje stovėjo pagyvenęs apkūnus graikas atleistinis. Jis žemai nusilenkė jiems įleisdamas.
Be abejo, jie atėjo į moterų susibūrimą. Jei Brutas jau būtų buvęs tinkamo dėvėti paprastą baltą vyro togą amžiaus, taigi laikomas suaugusiu, tai jis nebūtų galėjęs lydėti motinos. Ši mintis jį išgąsdino. Mama privalo pasiekti, kad jos prašymas būtų išklausytas. Jis privalo turėti galimybę matytis su mylimąja ir po gruodžio, kai taps pilnametis. Bet Brutas niekuo neišsidavė, ką jaučia, paliko Serviliją tą akimirką, kai tik moterys karštai puolė sveikintis, nusliūkino į ramų spigių šauksmų skardenamo kambario kampą ir pasistengė susilieti su jo kuklia puošyba.
– Sveikas, Brutai, – išgirdo švelnų kimų balsą.
Jis pasuko galvą, pažvelgė žemyn, pajuto, kad krūtinėje nebeliko oro.
– Sveika, Julija.
– Eikš čia, sėskis šalia manęs, – paliepė šeimininkės anūkė, vesdama jį prie dviejų nedidelių kėdučių kitame kampe. Ji atsisėdo ant vienos, grakščiai ir ramiai it gulbė lizde, o jis nerangiai įsitaisė ant kitos.
Jai tik aštuoneri – kaip galima tokio amžiaus būti tokiai gražiai? – svarstė apsvaigęs Brutas. Jis gerai ją pažinojo, nes motina buvo artima mergaitės senelės draugė. Balta kaip ledas ir sniegas, smakriukas smailus, skruostikauliai išsišovę, rausvos lūpytės traukia kaip žemuogės, plačios mėlynos akys gyvai ir įdėmiai žiūri į viską aplinkui; Brutas skaitinėja meilės eilėraščius dėl jos, nes ją myli... o, daug metų! Kad tai meilė, jis suvokė visai neseniai, kai ji pažvelgė į jį, taip maloniai šypsodamasi, jog jis buvo priblokštas šio supratimo it perkūno iš giedro dangaus.
Tą patį vakarą jis nuėjo pas motiną ir pranešė, kad nori vesti Juliją, kai ji užaugs.
Servilija išvertė akis.
– Mielas mano Brutai, ji dar vaikas! Tau teks jos laukti devynerius ar dešimt metų.
– Ji bus sužadėta daug anksčiau, negu galės tekėti, – atsakė jis, ir jo balse skambėjo neviltis. – Mama, prašau tave, kai tik jos tėvas grįš, paprašyk jos rankos mano vardu!
– Tu gali apsigalvoti.
– Niekada, niekada!
– Jos kraitis mažutis.
– Bet tokios aukštos kilmės marti tau turi tikti.
– Teisybė. – Juodos akys, kurių žvilgsnis galėdavo būti negailestingas, žvelgė į jį su užuojauta; Servilija įvertino paskutinio argumento svarbą. Valandėlę mąstė, paskui linktelėjo. – Gerai, Brutai, kai jos tėvas parvyks į Romą, aš paprašysiu Julijos rankos. Tau nebūtina turtinga nuotaka, bet žmonos kilmė turi prilygti tavajai, o Julija iš Julijų giminės – ideali partija. Ypač ši Julija. Ir tėvas, ir motina – patricijai.
Ir jie nusprendė laukti, kol Julijos tėvas grįš iš Tolimosios Ispanijos. Jis buvo kvestorius – tai žemiausia magistratų pakopa. Servilija žinojo, kad Julijos tėvas eina pareigas nepriekaištingai. Keista, kad ji niekada jo nesutiko, juo labiau kad Romoje tikrų aristokratų visai nedaug. Ji buvo aristokratė; Julijos tėvas irgi. Bet moterys kuždėjosi, kad jis svetimas tarp savų, pernelyg užsiėmęs, todėl nedalyvauja pasilinksminimuose, kurių nevengia dauguma jo luomo atstovų, atvykusių į Romą. Būtų lengviau prašyti jo dukters rankos Brutui, jei jie jau būtų pažįstami, nors dėl atsakymo ji beveik neabejojo. Brutas buvo pavydėtinas jaunikis net Julijų giminės atstovo požiūriu.
Aurelijos svetainė neprilygo atrijui ant Palatino kalvos, bet buvo pakankamai erdvi priimti kokį tuziną moterų, kurios ir buvo čia patogiai įsitaisiusios. Langinės buvo atidarytos, o už jų plytėjo, visų nuomone, žavingas sodas, prižiūrimas Gajaus Macijaus – kito pirmo aukšto gyventojo; jis su-
ieškojo rožių, žydinčių paunksnėje, pasistengė, kad vynuogienojai apraizgytų visų dvylikos aukštų pinučius ir balkonus, apgenėjo buksmedžius, suteikdamas jiems rutulių pavidalą, ir išrado gudrų būdą tiekti vandeniui į balto marmuro baseiną, kad iš baisių ant skeltos uodegos pasistiebusio delfino nasrų trykštų fontanas.
Svetainės sienos buvo puikiai prižiūrėtos ir ištapytos paveikslais raudoname fone, nupoliruotos pigių marmuro trupinių plytelių grindys švytėjo jaukia rusvai rožine spalva, lubose pavaizduoti purūs debesėliai vidurdienio danguje, nors ir nepaauksuoti – brangu. Ne vieno iš galingųjų valdžios vyrų buveinė, bet jaunam senatoriui tinkama, pamanė Brutas. Jis sėdėjo, stebėdamas Juliją, o ši stebėjo moteris; Julija sugavo jo žvilgsnį, tai ir jis ėmė stebėti moteris.
Motina atsisėdo ant gulto šalia Aurelijos taip, kad atrodytų kuo geriausiai, nors šeimininkė, jau sulaukusi penkiasdešimt penkerių, vis dar buvo laikoma viena iš gražiausių Romos moterų. Aurelija buvo liekna, grakšti, ir jai tiko ramybė, nes tada nekrisdavo į akis, kad jos judesiai pernelyg staigūs. Jos kaštoninių plaukų nedarkė žilos sruogos, oda buvo lygi, švelni. Būtent ji pasiūlė tinkamiausią mokyklą Brutui, nes buvo Servilijos patikėtinė.
Tada Bruto mintys perbėgo prie mokyklos – tai būdinga protams, nelinkusiems susikaupti. Motina nenorėjo, kad Brutas mokytųsi mokykloje, būgštaudama, kad sūnelis atsidurs tarp žemesnio luomo ir ne tokių turtingų vaikų, o iš jo stropumo jie šaipysis. Verčiau pasamdyti Brutui namų mokytoją. Bet Bruto patėvis atkakliai tvirtino, kad vieninteliam sūnui būtinas mokykloje sužadinamas noras rungtyniauti. „Sveikatai naudinga veikla ir paprasti žaidimų draugai“, pasak Silano, kuris ne tiek pavyduliavo Brutui Servilijos, kuriai pats brangiausias buvo sūnus, kiek rūpinosi, kad posūnis bręsdamas išmoktų bendrauti su įvairiais žmonėmis. Be abejo, mokykla, kurią rekomendavo Aurelija, buvo privilegijuota, bet jos vadovų mąstysena, deja, pernelyg nepriklausoma: jie priimdavo ir ne tokios aukštos kilmės berniukus kaip Markas Junijus Brutas, jei šie buvo pakankamai gabūs, ir net gabias mergaites.
Turint tokią motiną kaip Servilija, neapkęsti mokyklos tiesiog neišvengiama, nors Gajus Kasijus Lionginas, Servilijai labiausiai patinkantis Bruto bendraklasis, buvo iš tokios pat geros šeimos kaip jos sūnus. Tačiau Brutas pakentė Kasijų tik todėl, kad taip norėjo motina. Kas sieja jį su triukšmingu nenuorama Kasijumi, kuriam galva pramušta karui, nesantaikai ir žygdarbiams? Su siaubinga kankyne, kuria Brutui tapo mokykla ir tokie bendraklasiai kaip Kasijus, vaikinuką sutaikė tik mokytojo palankumas.
Deja, žmogus, kurį Brutas labiausiai troško pavadinti draugu, buvo dėdė Katonas; bet Servilija nieko nenorėjo girdėti apie sūnaus draugystę
su niekinamu įbroliu. Jai niekada nenusibosdavo priminti sūnui, kad dėdė
Katonas kilęs iš Tuskulo valstiečio ir keltiberės vergės, o Brutas sujungė dvi be galo senas gimines: Lucijaus Junijaus Bruto, Romos respublikos įkūrėjo (nuvertusio nuo sosto paskutinį Romos karalių, Tarkvinijų Išdidųjį) ir Gajaus Servilijaus Ahalos (nudūrusio Melijų, kuris bandė pasiskelbti Romos karaliumi pirmaisiais jaunos Respublikos dešimtmečiais). Todėl Junijus Brutas, iš motinos pusės patricijus Servilijus, negali bendrauti su dėde Katonu – prasisiekėliu pašlemėku.
– Bet tavo motina ištekėjo už dėdės Katono tėvo ir pagimdė jam du vaikus, – kartą paprieštaravo Brutas.
– Ir taip užsitraukė amžiną nešlovę! – atrėžė Servilija. – Aš nepripažįstu nei tos santuokos, nei tų palikuonių – o tu, branguti, irgi nepripažinsi!
Taip baigėsi pokalbis. Nebeliko vilties, kad jam bus leista dažniau nei reikalauja padorumas susitikti su dėde Katonu. O koks nuostabus žmogus dėdė Katonas! Tikras stoikas, besižavintis senaisiais griežtais Romos papročiais, nemėgstantis apgaulingo prašmatnumo, smerkiantis įtakingų galiūnų, tokių kaip Pompėjus, pretenzijas į didybę. Pompėjus Didysis. Dar vienas prasisiekėlis be tinkamų protėvių. Pompėjus, kuris nužudė Bruto tėvą, paliko našle motiną, suteikė galimybę nereikšmingai žmogystai – paliegusiam Silanui įsiropšti į jos lovą ir padaryti jai porą tuščiagalvių mergiūkščių, kurias Brutas nenoromis vadina seserimis...
– Apie ką galvoji, Brutai? – šypsodamasi paklausė Julija.
– Apie nieką, – numykė Brutas.
– Tu išsisukinėji. Aš noriu žinoti tiesą!
– Galvojau, koks nuostabus žmogus yra mano dėdė Katonas.
Ji suraukė plačią kaktą:
– Dėdė Katonas?
– Tu jo nepažįsti, nes jis dar per jaunas posėdžiauti senate. Tiesą sakant, jis vyresnis už mane tiek, kiek jaunesnis už mano mamą.
– Ar ne jis neleido plebėjų tribūnams nugriauti griozdiškos kolonos Porcijaus bazilikoje?
– Taip, tai padarė mano dėdė Katonas! – išdidžiai patvirtino Brutas. Julija gūžtelėjo pečiais.
– Mano tėvas sako, kad jis pasielgė kvailai. Jei kolona būtų buvusi nugriauta, plebėjų tribūnų buveinė būtų buvusi daug erdvesnė.
– Dėdė Katonas buvo teisus. Koloną kartu su pirmąja Romos bazilika pastatė Katonas Cenzorius, todėl ji ten ir turi stovėti, kaip reikalauja protėvių paprotys. Katonas Cenzorius leido plebėjų tribūnams naudotis šiuo pastatu, atsižvelgęs į jų sunkią padėtį: jie yra magistratai, išrinkti plebėjų, jie neatstovauja visai tautai ir neturi teisės rinktis šventykloje. Bet jis neatidavė
jiems pastato, tik leido naudotis jo dalimi. Tada jie buvo jam dėkingi. Dabar jie nori perstatyti baziliką, už kurią sumokėjo Katonas Cenzorius. Dėdė Katonas neleis sudarkyti istorinio savo prosenelio ir bendravardžio statinio.
Julija iš prigimties buvo taikaus būdo ir nemėgo ginčų, todėl tik dar kartą nusišypsojo, uždėjo ranką Brutui ant peties ir meiliai spustelėjo. Brutas išlepintas, paniuręs ir išpuikęs, bet jinai seniai jį pažįsta ir – nors nelabai supranta kodėl – labai jo gaili. Gal todėl, kad jo motina tokia... tokia klastūnė?
– Tai vyko, kai mano teta Julija ir mama dar buvo gyvos, todėl, man atrodo, dabar niekam netoptelės nuversti kolonos, – pasakė ji.
– Tavo tėvas turi netrukus grįžti, – tarė Brutas, nes jo mintys vėl nukrypo į vedybas.
– Šiomis dienomis, – linksmai pasimuistė Julija. – Oi, kaip aš jo pasiilgau!
– Kalbama, kad jis kelia neramumus Italijos Galijoje anapus Pado upės, –pasakė Brutas, nejučiomis prabilęs ta pačia tema, kurią gyvai aptarinėjo moterys, apsupusios Aureliją ir Serviliją.
– Kam jam to reikia? – paklausė Aurelija, suraukusi tiesius tamsius antakius. Garsiosios violetinės akys žaibavo. – Tiesą sakant, kartais Roma ir Romos didikai man kelia pasibjaurėjimą! Kodėl jie visada smerkia ir apkalba mano sūnų?
– Nes jis pernelyg aukštas, pernelyg gražus, pernelyg mylimas moterų ir pernelyg išpuikęs, – atsakė Cicerono žmona Terencija, visada tiesmuka ir irzli. – Be to, – pridūrė garsiojo rašytojo ir oratoriaus sutuoktinė, – jis vienodai puikiai kalba ir rašo.
– Tos savybės įgimtos, ir nė viena iš jų nenusipelnė visiems žinomos žmogystos šmeižto! – atkirto Aurelija.
– Turi omeny Lukulą? – pasitikslino Pompėjaus žmona Mucija Tercija. – Ne, jo bent šituo negalima kaltinti, – nesutiko Terencija. – Mano nuomone, jam labiau rūpi karalius Tigranas ir Armėnija, o ne įvykiai Romoje, išskyrus raitelius, jei šie negali prasikurti, rinkdami mokesčius jo provincijose.
– Tu turi omeny Bibulą, juk jis jau grįžo į Romą, – pasakė didinga moteris, sėdinti geriausiame krėsle.
Margame būryje ji vienintelė nuo galvos iki kojų vilkėjo baltai, ir drabužis buvo suklostytas taip, kad slėptų visas moteriškas grožybes, jei viešnia jų turi. Ant išdidžios kaip karalienės galvos puikavosi vainikas iš septynių grynos vilnos sruogų, susuktų į ritinėlius ir pridengtų plonu šydu, kuris pakilo, kai ji atsisuko į moteris ant gulto.
– Vargšas Bibulas! – prunkštelėjo vyriausioji vestalė Perpenija. – Jis niekaip neįstengia paslėpti savo pykčio nuogumo.
– Taip aš ir sakiau, Aurelija, – vėl prašneko Terencija. – Tavo aukš-
tas gražuolis sūnus įžeidinėja mažiukus žmogeliukus, tokius kaip Bibulas, todėl pats kaltas, kad tie galanda dantis. Didžiausia kvailystė išjuokti žmogų bendraamžių akivaizdoje, pavadinti jį Blusa. Bibulas – priešas visam gyvenimui.
– Kokie niekai! Tai atsitiko prieš dešimt metų, kai juodu buvo dar pienburniai, – atsakė Aurelija.
– Liaukis, puikiai žinai, kokie jautrūs neaukšti vyrukai pašaipoms dėl ūgio, – atsiliepė Terencija. – Tu, Aurelija, kilusi iš senos politikų giminės. Politika pagrįsta viešąja nuomone apie žmogų. Tavo sūnus pakenkė Bibulo įvaizdžiui. Žmonės iki šiol jį vadina Blusa. Jis niekada neatleis ir nepamirš.
– Jau nekalbu apie tokius padarus kaip Katonas, kurie ausis ištempę klausosi, kaip Bibulas drabsto Cezarį purvais, – kandžiai įsiterpė Servilija.
– O ką sako Bibulas? – iškošė Aurelija pro dantis.
– Tarkim, kad tavo sūnus, užuot iš Ispanijos iškart grįžęs į Romą, išvyko į Italijos Galiją ir pradėjo kurstyti sukilti žmones, kurie neturi Romos pilietybės, – atsakė Terencija.
– Niekų kalba! – pareiškė Servilija.
– Kodėl niekų kalba, garbioji ponia? – ištarė žemas vyro balsas.
Kambaryje įsiviešpatavo tyla, kol mažoji Julija išlėkė iš kampo ir puolė prie atvykėlio.
– Tėti! O, tėti!
Cezaris pakėlė ją nuo žemės, pabučiavo į lūpas ir į skruostą, apkabino, švelniai paglostė baltus kaip šerkšnas plaukus.
– Kaip gyvena mano dukrytė? – paklausė, šypsodamasis jai vienai.
Bet Julija įstengė ištarti tik: „O, tėti!“ ir įsikniaubė tėvui į petį.
– Kodėl niekų kalba, garbioji ponia? – pakartojo Cezaris, patogiai įtaisęs vaiką dešinės rankos linkyje. Dabar, žiūrint į Serviliją, šypsena dingo net iš jo akių. Jis matė, kad ji moteris, bet nemanė, kad tai svarbu.
– Cezari, čia Servilija, Decimo Junijaus Silano žmona, – pristatė viešnią Aurelija, matyt, nė kiek neįsižeidusi, kad sūnus dar neištaikė laiko su ja pasisveikinti.
– Kodėl, Servilija? – vėl paklausė jis, linktelėjęs, kai motina ištarė jos vardą.
Servilijos balsas buvo ramus ir lygus, o žodžius ji tarė taip, lyg šie būtų aukso vertės:
– Todėl, kad šis gandas nelogiškas. Kam tau vargintis, kurstant Italijos Galijos gyventojus sukilti? Jei būtum kalbėjęsis su žmonėmis, kurie neturi pilietybės, ir pažadėjęs pasirūpinti, kad jie gautų balso teisę, tai būtų tinkamas elgesys Romos didiko, siekiančio tapti konsulu. Tu tiesiog būtum telkęs klientus: teisinga ir pagirtina veikla greitai kylančiam politikui. Buvau ište-
kėjusi už žmogaus, kuris rengė sukilimą Italijos Galijoje, taigi žinau, koks tai baisus pasirinkimas. Lepidui ir mano vyrui Brutui gyventi Sulos Romoje buvo nepakenčiama. Jų politinė veikla buvo baigta, o tavo tik prasideda. Ką tu laimėtum, keldamas maištą?
– Tikra tiesa, – patvirtino Cezaris, ir jo akyse, kurios Servilijai pasirodė šaltokos, sužibo linksmos kibirkštėlės.
– Žinoma, tiesa, – atsiliepė ji. – Iš tavo karjeros – bent kiek apie ją girdėjau – atrodo, kad, jei tu iš tikrųjų keliavai po Italijos Galiją ir kalbėjaisi su žmonėmis, kurie nėra Romos piliečiai, vadinasi, žvalgeisi klientų.
Jis atlošė galvą ir nusijuokė. Buvo puikus ir, pamanė Servilija, puikiai tai žinojo. Šis žmogus nesiims nieko, pirmiau neapskaičiavęs, kokį poveikį padarys publikai, Servilija tai nujautė, bet ne daugiau: Cezaris niekuo neišsidavė, kad jo linksmybė apgalvota.
– Aš iš tikrųjų telkiau klientus.
– Juk sakiau, – ištarė Servilija ir nusišypsojo kairiuoju mažų slapių lūpų kampučiu. – Niekas to negali tau prikišti, Cezari. Nesirūpink, – pridūrė ji oriai ir kiek iš aukšto, – aš pasirūpinsiu, kad mieste pasklistų teisinga įvykio versija.
Ji peržengė ribą. Cezaris negalėjo leisti, kad su juo globėjiškai kalbėtųsi kažkokia Servilija, nors ir kilusi iš Servilijų giminės patricijų atšakos. Niekinamai dirstelėjęs į ją, jis įsmeigė akis į Muciją Terciją, kuri it pakerėta klausėsi pokalbio. Pastatęs Juliją ant grindų, Cezaris priėjo prie Mucijos Tercijos ir širdingai paspaudė jai abi rankas.
– Kaip gyveni, Pompėjaus žmona? – paklausė jis.
Ji sumišo ir kažką sušnibždėjo. Netrukus jis perėjo prie Kornelijos Sulos, savo pusseserės ir Sulos dukters. Paeiliui sveikinosi su jomis, nes pažinojo visas, išskyrus Serviliją. Ši užgniaužė pasipiktinimą, kad Cezaris taip atžariai nutraukė pokalbį, ir susižavėjusi stebėjo jį. Net Perpenija neliko abejinga jo žavesiui, o rūsti matrona Terencija neabejotinai maivėsi! Pagaliau liko tik motina, paskutinė.
– Mama, tu puikiai atrodai.
– Ir puikiai jaučiuosi. O tu, – pridūrė sausai įprastu žemu balsu, – atrodo, visiškai atsigavai.
Ši pastaba jį įskaudino, nustebusi pamanė Servilija. Aha! Kažkokie užslėpti jausmai!
– Visiškai atsigavau, – ramiai patvirtino jis ir atsisėdo ant gulto šalia motinos, bet iš kitos pusės negu Servilija. – Susirinkote kokiu nors konkrečiu reikalu?
– Čia mūsų ratelis. Kartą per aštuonias dienas susitinkame kurios nors namuose. Šiandien mano eilė.
Sulig tais žodžiais Cezaris pakilo ir atsiprašė, kad turi išeiti: jis apdulkėjęs po kelionės, nors Servilija pamanė kaip gyva nemačiusi keliautojo tokiais nepriekaištingai švariais drabužiais. Bet jam dar nespėjus išeiti iš kambario, prie jo priėjo Julija, vesdama už rankos Brutą.
– Tėti, čia mano draugas Markas Junijus Brutas.
Šypsena buvo plati, pasveikinimas širdingas. Brutui Cezaris aiškiai padarė įspūdį (be abejo, taip ir turėjo būti, pamanė Servilija, vis dar įsižeidusi).
– Tavo sūnus? – paklausė Cezaris Brutui per petį.
– Taip.
– Turi sūnų nuo Silano? – paklausė jis.
– Ne, tik dvi dukteris.
Cezaris kilstelėjo antakį ir nusišypsojo. Paskui išėjo.
Ir susitikimas tapo... ne, ne kankyne, veikiau nuobodybe. Moterys išsiskirstė gerokai prieš vakarienę. Servilija tyčia lūkuriavo, kol liko paskutinė.
– Norėčiau aptarti su Cezariu vieną reikalą, – pasakė ji Aurelijai prie durų. Brutas atsiliko ir spoksojo į Juliją pilnomis meilės akimis. – Man nederėtų ateiti sykiu su jo klientais, todėl gal galėtum surengti susitikimą su juo prie keturių akių. Kuo greičiau, tuo geriau.
– Žinoma, galėčiau, – atsakė Aurelija. – Aš tau pranešiu.
Aurelija nieko neklausinėjo, niekuo neišsidavė, kad jai smalsu. Ši moteris niekada nekiša nosies į svetimus reikalus, pamanė dėkinga Bruto motina ir išėjo.
Ar gera būti namie? Po penkiolikos mėnesių. Cezaris buvo išvykęs ne pirmą kartą ir ne ilgiausiam laikui, bet šį kartą oficialiai, todėl jausmas buvo kitoks. Kadangi vietininkas Antistijus Vetas nepasiėmė į Tolimąją Ispaniją legato, Cezaris buvo antras pagal svarbą romėnas šioje provincijoje –teismai, finansai, administravimas. Vienatvė, kelionės iš vieno Tolimosios Ispanijos galo į kitą galvotrūkčiais, kaip jis įpratęs, ir nė valandėlės laiko užmegzti tikroms draugystėms su kitais romėnais. Turbūt neverta stebėtis, kad vienintelis žmogus, kuriam Cezaris Tolimojoje Ispanijoje pajuto palankumą, nebuvo romėnas; turbūt neverta stebėtis, kad vietininkas Antistijus Vetas nemėgo pavaduotojo, nors juodu neblogai sutarė, o kartais, atsidūrę tame pačiame mieste, netgi drauge pavakarieniaudavo, aptarinėdami reikalus. Vienintelis Cezario, patricijaus iš Julijų Cezarių giminės, patiriamas sunkumas buvo santykiai su ligšioliniais viršininkais, kurie pernelyg aiškiai suvokė, kokios jis aukštos kilmės, palyginti su jų. Kiekvienam romėnui svarbiausia – įžymūs protėviai. Be to, Cezaris viršininkams primindavo Sulą. Kilmė, aštrus protas, darbštumas, įspūdinga išvaizda, šaltos kaip ledas akys...
Tai ar gera būti namie? Cezaris stebeilijo į nepriekaištingai sutvarkytą darbo kambarį. Nė vieno dulkėto paviršiaus, visi ritinėliai savo vietose kibire ar apvalioje dėžėje. Ant stalviršio tik avino rago rašalinė ir molinis plunksnų puodelis, neužstojantys įmantrių ornamentų – lapų ir žiedų intarsijos.
Bent jau pirmosios akimirkos namie pasirodė ne tokios nepakenčiamos, kaip jis būgštavo. Eutichui atidarius duris, jis išvydo pulką čiauškančių moterų ir vos nepabėgo, bet paskui suvokė, kad tai puiki pradžia; namai be mielosios Cinilos tušti kaip jo siela, bet kalbėti apie tai neprireiks. Anksčiau ar vėliau mažoji Julija prabils apie motiną, bet ne dabar, vėliau, kai jo akys apsipras su Cinilos nebūtimi ir nebeašaros. Jis beveik neprisiminė šio buto be jos. Cinila gyveno čia kaip jo sesuo, kol užaugo ir galėjo tapti jo žmona. Ji buvo neatskiriama nuo jo vaikystės ir jaunystės. Neįkainojama moteris, dabar tik pelenai šaltame tamsiame kape.
Įėjo motina, kaip visada santūri ir abejinga.
– Kas skleidžia gandus apie mano kelionę į Italijos Galiją? – paklausė Cezaris, statydamas jai krėslą šalia savojo.
– Bibulas.
– Aišku. – Jis atsiduso ir atsisėdo. – Ką gi, to ir reikėjo tikėtis. Jeigu įžeidi mažiuką Bibulą taip, kaip jį įžeidžiau aš, tai įsitaisai priešą visam gyvenimui. Kaip aš jo neapkenčiau!
– O kaip jis tavęs neapkenčia.
– Kvestorių dvidešimt, ir man pasisekė. Traukėme burtus, ir man teko tarnybos vieta toli nuo Bibulo. Bet jis beveik dvejais metais už mane vyresnis, vadinasi, pagal pareigybių seką mes visada eisime atitinkamas pareigas tuo pačiu metu.
– Tai tu ketini pasinaudoti patricijams Sulos suteikta privilegija ir iškelti savo kandidatūrą į kurulinius edilus dvejais metais anksčiau nei plebėjas Bibulas, – ištarė Aurelija, ne klausdama, o teigdama.
– Būčiau kvailys, jei taip nepadaryčiau, o aš nesu kvailys, mama, – atsiliepė sūnus. – Jei, eidamas trisdešimt septintuosius, sieksiu būti išrinktas pretoriumi, senate būsiu praleidęs šešiolika metų, neskaitant tų, kai buvau Jupiterio flaminu. Gana ilgas laikas laukti kiekvienam.
– Bet laukti teks – dar šešerius metus. O tuo tarpu?
Jis neramiai pasimuistė.
– Jau dabar jaučiu, kaip Romos sienos mane slegia, nors mieste esu vos kelias valandas. Visada mieliau gyvenčiau užsienyje.
– Bus daug teismo procesų. Tu – garsus advokatas, ne blogesnis už Ciceroną ir Hortenzijų. Tau pasiūlys keletą įdomių bylų.
– Bet Romoje, visada Romoje. Ispanija, – ištarė Cezaris, nekantriai pa-
silenkdamas į priekį, – man buvo atradimas. Pasirodė, kad Antistijus Vetas – tingus vietininkas, jis mielai duodavo man tiek darbo, kiek aš sutikdavau paimti, nors buvau tik pradėjęs politinę veiklą. Taigi provincijoje aš nagrinėjau bylas ir tvarkiau vietininko finansus.
– Atlikti antrąją pareigą tau tikriausiai buvo sunkus išbandymas, – sausai atsiliepė motina. – Pinigai tavęs nedomina.
– Keista, paaiškėjo, kad domina, kai tai Romos pinigai. Sąskaitybos mane pamokė vienas nepaprastas žmogus – Gadų bankininkas, kartaginietis Lucijus Kornelijus Balbas Vyresnysis. Jis turi sūnėną, nors juodu beveik bendraamžiai – Balbą Jaunesnįjį, kuris yra jo partneris. Jie daug dirbo Pompėjui Didžiajam, kai šis buvo Ispanijoje, ir dabar, atrodo, didžiuma Gadų priklauso jiems. Jei vyresnysis Balbas ko nors nežino apie bankininkystę ir finansus, vadinasi, to galima nežinoti. Savaime suprantama, iždas buvo palaida bala. Bet, padedant Balbui Vyresniajam, man pavyko viską sutvarkyti. Man jis patiko, mama. – Cezaris gūžtelėjo pečiais, vyptelėjo. – Tiesą sakant, jis – vienintelis žmogus, su kuriuo ten susidraugavau.
– Draugystei užmegzti reikia dviejų žmonių pastangų, – pasakė Aurelija. – Tu pažįsti daugiau žmonių negu visi kiti kilmingi romėnai kartu paėmus, bet tu neprisileidi per arti nė vieno savo luomo romėno. Todėl tie keli tikri draugai, kuriuos turi, visada svetimšaliai arba neaukštos kilmės romėnai.
– Niekai! – nusišypsojo Cezaris. – Aš geriau sutariu su svetimšaliais, nes augau tavo daugiabutyje, apsuptas žydų, sirų, galų, graikų ir dievai žino ko dar.
– Ką gi, kaltink mane, – abejingai atsiliepė ji.
Jis nusprendė praleisti šią pastabą pro ausis.
– Markas Krasas – mano draugas, nors jis romėnas, toks pats kilmingas kaip aš.
– Tu ką nors uždirbai Ispanijoje? – atrėmė ji.
– Truputį vienur, truputį kitur – Balbo dėka. Deja, provincijoje bent kartą buvo ramu, jokių dailių kuklių neramumų Lusitanijos pasienyje. Jei jie būtų kilę, įtariu, Antistijus Vetas būtų kariavęs pats. Bet nusiramink, mama. Mano piratiškos santaupos juodai dienai nepražuvo. Pinigų užteks magistrato rinkimams.
– Kaip antai kurulinio edilo? – susirūpino ji.
– Kadangi esu patricijus ir negaliu tapti plebėjų tribūnu, nelabai turiu iš ko rinktis, – atsakė jis, išėmė iš puodelio plunksną ir padėjo ant stalo. Jis niekada nevartaliodavo rankose daiktų, bet kartais tekdavo į ką nors žiūrėti, vengiant motinos žvilgsnio. Keista. Jis užmiršo, kaip ji geba išmušti iš vėžių.
– Tavo piratiškų pinigų nepakaks, Cezari, kurulinio edilo pareigybė
suryja baisybę pinigų. Aš tave pažįstu! Tu nesitenkinsi tiesiog gerais cirko reginiais. Tu iš kailio nersiesi, kad reginiai būtų geriausi Romos atmintyje. – Turbūt. Pagalvosiu apie tai, atėjus laikui, po trejų ketverių metų, –ramiai atsakė jis. – O kol kas ketinu kitą mėnesį dalyvauti rinkimuose į Apijaus kelio prižiūrėtojo vietą. Niekas iš Klaudijų nenori imtis šio darbo. – Dar vienas nuostolingas sumanymas! Iš iždo gausi po vieną sestercijų šimtui mylių kelio, o išleisi po šimtą denarijų vienai myliai.
Cezariui įkyrėjo pokalbis. Kaip visada, kai juodu ištardavo vienas kitam daugiau nei kelis sakinius, motina pradėjo bambėti apie pinigus ir jo abejingumą jiems.
– Žinai ką, – ištarė Cezaris, imdamas nuo stalo plunksną ir dėdamas ją atgal į puodelį, – niekas niekada nesikeičia. Aš tai užmiršau. Būdamas toli, įsivaizdavau svajonių motiną – kaip ir kiekvienas žmogus. Ir štai tikrovė. Amžini pamokslai apie mano polinkį švaistyti pinigus. Liaukis, mama! Tai, kas svarbu tau, nesvarbu man.
Ji kietai sučiaupė lūpas ir valandėlę tylėjo. Paskui stodamasi ištarė:
– Su tavimi prie keturių akių kuo greičiau nori pasikalbėti Servilija.
– O kam? – paklausė jis.
– Be abejo, pasakys, kai susitiksite.
– O tu žinai?
– Aš niekam neužduodu klausimų, išskyrus tave, Cezari. Tada neišgirstu melagysčių.
– Vadinasi, manai, kad aš nemeluoju.
– Savaime suprantama.
Jis pradėjo stotis, bet vėl susmuko į krėslą ir susiraukęs paėmė iš puodelio kitą plunksną.
– O ji įdomi. – Jis pakreipė galvą. – Bibulo skleidžiamą gandą įvertino stulbinamai tiksliai.
– Jei prisimeni, aš prieš kelerius metus sakiau tau, kad Servilija geriausiai išmano politiką iš visų mano pažįstamų. Bet mano žodžiai nepadarė tau tokio įspūdžio, kad panorėtum su ja susipažinti.
– Ką gi, dabar susipažinau. Ir ji man padarė įspūdį. Tik ne pasipūtimu. Ji drįso elgtis su manimi globėjiškai.
Jo balsas skambėjo taip, kad Aurelija, jau einanti prie durų, apsisuko ir įsistebeilijo į Cezarį.
– Silanas tau ne priešas, – šaltai pasakė.
Šie žodžiai jį prajuokino, bet juokas greit nutilo.
– Kartais man patinkanti moteris – ne priešo žmona, mama! Ir Servilija man, rodos, truputį patinka. Be abejo, privalau išsiaiškinti, ko ji nori. Kas žino? Galbūt manęs?
– Sunku pasakyti. Servilija paslaptinga.
– Ji man šiek tiek priminė Cinilą.
– Nesileisk klaidinamas švelnių jausmų, Cezari. Servilija nė kiek nepanaši į tavo velionę žmoną. – Jos akys apsimiglojo. – Cinila buvo be galo miela jauna moteris. Servilijai trisdešimt šešeri, ji nėra jauna ir toli gražu ne miela. Tiesą sakant, manau, kad ji šalta ir kieta kaip marmuro luitas.
– Ji tau nepatinka?
– Ji man labai patinka. Bet kokia yra, tokia yra. – Šį kartą Aurelija priėjo prie durų ir tik tada atsisuko. – Netrukus vakarieniausime. Ar tu valgysi čia?
Jo veidas sušvelnėjo.
– Argi aš galiu nuvilti Juliją, šiandien kur nors išeidamas? – Jam toptelėjo dar viena mintis. – Keistas vaikinukas tas Brutas. Kaip aliejus – viskas paviršiuje, bet spėju, kad gilumoje glūdi geležinė šerdis. Julija elgėsi taip, tarsi jis būtų jos nuosavybė. Nebūčiau pamanęs, kad Brutas galėtų jai patikti.
– Abejoju, ar jis jai patinka. Bet juodu seni draugai. – Šį kartą sušvelnėjo jos veidas. – Tavo duktė nepaprastai geros širdies. Šiuo atžvilgiu ji panaši į motiną. To būdo bruožo daugiau iš nieko šioje giminėje ji negalėjo paveldėti.
Servilija nemokėjo vaikščioti lėtai, todėl namo žingsniavo kaip paprastai sparčiai. Brutui sunku buvo spėti paskui ją, bet jis nesiskundė. Saulė jau nebe taip kepino, be to, jis mintimis vėl buvo su nelemtuoju Tukididu. Julija buvo laikinai užmiršta. Kaip ir dėdė Katonas.
Paprastai pakeliui Servilija kartais jį užkalbindavo, bet šiandien nekreipė dėmesio, tarsi sūnaus šalia nebūtų. Ji galvojo apie Gajų Julijų Cezarį. Tą akimirką, kai Servilija jį išvydo, jai išdžiūvo gerklė, ir ji sėdėjo priblokšta, apkvaišusi, nustėrusi. Kaip ji galėjo niekada jo nepamatyti? Jų ratas siauras, jie negalėjo nesusitikti. Ir vis dėlto ji niekada neregėjo Cezario! Taip, Servilija apie jį girdėjo – kaip ir kiekviena kilminga romėnė. Ir dauguma skubėdavo įvairiomis dingstimis su juo susipažinti, bet Servilija buvo ne tokia. Ji numojo į jį ranka – dar vienas Memijus ar Katilina, vyras, kuris apsvaigina moteris šypsena ir tuo naudojasi. Bet pakako vieno žvilgsnio į Cezarį, ir ji suprato: jie nei Memijus, nei Katilina. O, jis, be abejo, apsvaigindavo šypsena ir tuo naudodavosi! Betgi tai buvo ne viskas. Atitolęs, abejingas, nepasiekiamas. Dabar lengviau suprasti, kodėl moterys, su kuriomis Cezaris trumpai pasismagindavo, paskui ilgėdavosi jo, verkdavo ir puldavo į neviltį. Jis duodavo joms tai, ko pats nevertino, bet niekada neatiduodavo savęs. Servilija sugebėdavo likti bešališka, todėl ėmė tyrinėti savo reakciją į naują pažįstamą. Kodėl jis? Trisdešimt šešerius metus nė vienas vyras nereiškė jai nieko, išskyrus saugumą ir tinkamą visuomeninę padėtį. Be abejo,
jai labiau patiko šviesiaplaukiai vyrai. Brutą jai išrinko kiti; pirmą kartą jinai išvydo jį vestuvių dieną. Ji labai nusivylė, pamačiusi, kad jis juodbruvas. Paskui nusivylė ir visomis kitomis jo savybėmis. Silaną, šviesiaplaukį gražuolį, ji išsirinko pati. Jai iki šiol buvo malonu į jį žiūrėti, nors visais kitais atžvilgiais jis irgi ją apvylė. Paliegęs, nelabai šviesaus proto ir silpnabūdis.
Nieko nuostabaus, kad su juo ji nesusilaukė sūnaus! Servilija nuoširdžiai tikėjo, kad būsimo kūdikio lytį lemia tik ji, todėl pirmą naktį po vestuvių su Silanu nusprendė, kad Brutas bus jos vienintelis sūnus. Tada prie jo labai nemažo turto prisidės irgi labai nemaži Silano pinigai.
Gaila, kad ji neturi galios parūpinti Brutui trečio, dar didesnio turto! Pamiršusi Cezarį, nes prisiminė sūnų, Servilija mėgavosi mintimis apie penkiolika tūkstančių talentų aukso, kurį jos seneliui Servilijui Cepijonui pavyko pavogti gabenant iš Narbono Galijos prieš trisdešimt septynerius metus. Servilijui Cepijonui atiteko daugiu aukso, negu saugoma Romos ižde, nors aukso luitai seniai pavirto įvairiu nekilnojamuoju turtu: pramoniniais Italijos Galijos miesteliais, plačiais kviečių laukais Sicilijoje ir Afrikos provincijoje, daugiabučiais per visą Italijos pusiasalį ir anoniminėmis draudžiamų senatoriams verslų partnerystėmis. Servilijui Cepijonui mirus, viskas atiteko Servilijos tėvui, šiam žuvus Italijos kare – jos broliui, trečiajam Kvintui Servilijui Cepijonui jos gyvenime. Taip, viskas atiteko jos broliui Cepijonui! Kad jis taptų paveldėtoju, pasistengė jos dėdė Druzas, nors jis žinojo tiesą. O kas buvo tiesa? Kad Servilijos brolis Cepijonas iš tikrųjų buvo jai netikras brolis, pirmas vaikas, kurį jo motina pagimdė tam išsišokėliui Katonui Salonijanui, nors tuo metu tebebuvo ištekėjusi už Servilijos tėvo. Gegužiukas Servilijaus Cepijono lizde, aukštas, ilgakaklis, rudaplaukis gegužiukas su Katono nosimi, kuri visai Romai skelbė, kieno jis vaikas. Dabar, kai Cepijonui sukako trisdešimt, visi įtakingesni Romos gyventojai žino, kieno jis sūnus. Juokinga! O kur teisingumas? Tolozos auksas galų gale atiteko gegužiukui, išperėtam Servilijaus Cepijono lizde.
Brutas krūptelėjo, šiurkščiai pabudintas iš susimąstymo: motina griežė dantimis. Garsai buvo šlykštūs, visi, kas juos išgirsdavo, išblykšdavo ir bėgdavo šalin. Bet Brutas pabėgti negalėjo. Jis tik vylėsi, kad ji griežia dantimis dėl nesusijusios su juo priežasties. To tikėjosi ir einantys priekyje vergai: jie susižvelgė, apimti siaubo, jų širdys pradėjo smarkiau plakti, juos išpylė prakaitas.
Servilija nieko nepastebėjo ir veržliai žingsniavo pirmyn, tik trumpos stiprios kojos šmėkščiojo kaip Atropės žirklės. Prakeiktas Cepijonas! Ką gi, dabar per vėlu, Brutas nieko nepaveldės. Cepijonas vedė advokato Hortenzijaus dukterį iš vienos seniausių ir garsiausių Romos plebėjų šeimų, ir Hortenzija laukiasi pirmojo kūdikio. Vaikų bus daug daugiau: Cepijono turtas
toks didelis, kad jo nesumažins net tuzinas sūnų. O pats Cepijonas sveikas ir stiprus kaip visi Katonai, kvailos ir gėdingos Katono Cenzoriaus antrosios santuokos palikuonys. Baigdamas aštuntą dešimtį, senis vedė savo vergo Salonijaus dukterį. Tai nutiko prieš šimtą metų, Roma kvatojo susiriesdama, paskui atleido šlykščiam senam ištvirkėliui ir priėmė vergės vaiką į aristokratų gretas. Žinoma, Cepijonas gali mirti nuo nelaimingo atsitikimo, kaip jo tikras tėvas Katonas Salonijanas. Servilija vėl sugriežė dantimis: beviltiška! Cepijonas kariavo keliuose karuose ir tebėra gyvas ir sveikas, o juk jis drąsuolis. Ne, su Tolozos auksu reikia atsisveikinti. Brutas niekada nepaveldės dalykų, nupirktų už tuos pinigus. Taip neteisinga! Brutas bent jau iš motinos pusės tikras Servilijus Cepijonas! O, jei Brutas galėtų paveldėti tą trečią turtą, būtų turtingesnis už Pompėjų Didįjį ir Marką Krasą kartu sudėjus!
Likus keliems žingsniams iki Silano durų, abu vergai prišoko prie jų, ėmė daužyti ir dingo, kai tik durys buvo atidarytos. Taigi tada, kai į vidų įėjo Servilija su sūnumi, atrijus buvo tuščias: šeimyna sužinojo, kad Servilija griežia dantimis. Todėl niekas neperspėjo, kas jos laukia svetainėje. Servilija įlėkė pro duris, vis dar kunkuliuodama įniršiu dėl Bruto prarasto Tolozos aukso, ir jos tūžmingos akys užkliuvo už... netikro brolio Marko Porcijaus Katono. Bruto mylimo dėdės Katono.
Jis įsitaisė naują keistybę: nebevilkėjo po toga tunikos, nes Romos piliečiai taip rengdavosi pirmosiomis Respublikos dienomis. Ir jei Servilijos akių nebūtų aptemdžiusi neapykanta, ji tikriausiai būtų pripažinusi, kad ši stulbinama, nepaprasta mada (kuria niekas, be Katono, nesekė) jam tinka. Dvidešimt penkerių metų vyras pačiame žydėjime, per karą prieš Spartaką buvęs itin griežtas sau ir taupus kaip paprastas pėstininkas, nevalgė riebaus maisto, gėrė tik vandenį. Trumpi banguoti plaukai buvo rausvai kaštoniniai, didelės akys šviesiai pilkos, oda lygi ir įdegusi, ir jam pavyko puikiai atrodyti apnuoginta dešine kūno puse nuo peties iki klubo. Liesas, tvirtas, dailiai beplaukis, raumeninga krūtine, plokščiu pilvu. Nuoga dešinė ranka irgi raumeninga ir gyslota. Kaklas labai ilgas, galva gražios formos, o lūpos svaiginamai žavios. Tiesą sakant, jei ne stulbinama nosis, nepaprastu grožiu jis būtų galėjęs varžytis su Cezariu, Memijumi ar Katilina. Bet nosis – milžiniška, plona, smaili, kumpa – nustelbė viską. Žmonės su pagarbia baime sakydavo, kad ši nosis gyvena atskirą gyvenimą.
– Jau ruošiausi išeiti, – paskelbė Katonas garsiu, šiurkščiu, rėžiančiu ausį balsu.
– Gaila, kad neišėjai, – iškošė Servilija pro dantis (kuriais negriežė, nors norėjo).
– Kur Markas Junijus? Man sakė, kad išsivedei jį kartu.
– Brutas! Vadink jį Brutu, kaip visi kiti!
– Nepritariu pastaraisiais dešimtmečiais įvykusioms permainoms, susijusioms su vardais! – išrėkė Katonas dar garsiau. – Žmogus gali turėti pravardę, dvi ar net tris, bet pagal tradiciją jį reikia vadinti vardu ir giminės vardu, o ne pravarde.
– O man labai patinka šios permainos, Katonai! O su Brutu tu nesusitiksi.
– Manai, nusileisiu, – prabilo jis valdingai, kaip buvo įpratęs, – bet aš niekada nenusileisiu, Servilija. Niekada nenusileisiu, kol gyvas būsiu. Tavo sūnus – mano tikras sūnėnas, o vyro jo pasaulyje nėra. Ar tau patinka, ar ne, aš ketinu atlikti pareigą jam.
– Šeimos galva – jo patėvis, o ne tu.
Katonas šaižiai nusijuokė ar veikiau nusižvengė.
– Decimas Junijus – vargšas mulkis, kurį amžinai pykina, jis tinkamas auklėti tavo sūnų ne labiau už dvesiančią antį.
Nors Katonas buvo baisus storaodis, Servilija žinojo visus įtrūkimus. Pavyzdžiui, Emilija Lepida. Kaip Katonas mylėjo ją, būdamas aštuoniolikmetis! Buvo visiškai apkvaišęs it koks nors graikas dėl jaunučio berniuko. O Emilija Lepida pasinaudojo Katonu, kad susigrąžintų atgailaujantį Metelą Scipijoną.
– Šiandien pas Aureliją mačiau Emiliją Lepidą, – lyg tarp kitko ištarė Servilija. – Puikiai atrodo. Tikra mažutė žmonelė ir motina. Sakė, kad dar niekada taip nemylėjo Metelo Scipijono.
Strėlė akivaizdžiai įsmigo į taikinį. Katonas išbalo.
– Ji pasinaudojo manimi kaip jauku, kad atgautų jį, – piktai pasakė. –Tipiška moteris – klastinga, apgaulinga, be jokių principų.
– Tu tokios nuomonės apie savo žmoną? – paklausė Servilija, plačiai šypsodamasi, linksmai kibirkščiuojančiomis akimis.
– Mano žmona Atilija. Jei Emilija Lepida būtų tesėjusi žodį ir ištekėjusi už manęs, tai netrukus būtų sužinojusi, kad moterų gudrybių aš nepakenčiu. Atilija daro ką liepiama ir gyvena pavyzdingai. Man priimtinas tik nepriekaištingas elgesys.
– Vargšė Atilija! Ar įsakytum ją nužudyti, jei užuostum jai iš burnos sklindant vyno kvapą? Dvylikos lentelių įstatymai tai leidžia, o tu esi aistringas senovės įstatymų šalininkas.
– Aš esu aistringas Romos senosios gyvensenos, papročių ir tradicijų šalininkas, – subaubė jis, išpūsdamas šnerves, ir šios pasidarė panašios į burbulus abipus nosies. – Mano sūnus, mano duktė, ji ir aš valgome maistą, pagamintą Atilijos, gyvename kambariuose, kuriuos tvarko ji, ir dėvime drabužius, kuriuos ji pasiuvo iš audeklo, jos išausto iš pačios suverptų siūlų.
– Tai štai kodėl tu pusnuogis! Turbūt ji sukasi kaip skruzdėlė.
– Atilija gyvena pavyzdingai, – pakartojo jis. – Aš neleidžiu patikėti vaikų auklėjimo tarnams ir auklėms, todėl Atilija asmeniškai atsakinga už trejų metų dukterį ir metų sūnų. Atilijai darbo pilnos rankos.
– Jau sakiau, sukasi kaip skruzdėlė. Tu pakankamai turtingas turėti tarnų, Katonai, ir ji tai žino. Pinigus saujoje laikai suspaudęs, o žmoną pavertei tarnaite. Ji tau nepadėkos. – Sunkūs balti vokai kilstelėjo, Servilija juodomis akimis pašaipiai nužvelgė netikrą brolį nuo galvos iki kojų. – Vieną dieną, Katonai, tu pareisi namo per anksti ir pamatysi, kad ji ieško paguodos už santuokos ribų. Kas galėtų ją kaltinti? Tau labai tiktų ragai!
Bet šį kartą Servilija prašovė; Katonas buvo labai patenkintas savimi.
– Apie tai negali būti nė kalbos, – nedvejodamas pareiškė jis. – Dabar, kai kainos tokios išpūstos, negaliu mokėti už vergą brangiau, negu geras vergas kainuodavo prosenelio laikais, bet, patikėk manimi, aš renkuosi žmones, kurie manęs bijo. Aš skrupulingai teisingas, vergas, kuris ne veltui valgo mano duoną, nenukenčia, bet visi jie yra mano nuosavybė ir tai supranta.
– Idilė, o ne namų ūkis, – nusišypsojo Servilija. – Kad tik neužmiršus papasakoti Emilijai Lepidai, ko ji neteko. – Ji nuobodžiaudama pasimuistė. – Išeik, Katonai, a? Brutą tu gausi tik per mano lavoną. Mūsų tėvai skirtingi – ačiū dievams už šią malonę! – bet valia abiejų plieninė. Ir aš, Katonai, daug protingesnė už tave. – Ji sumurkė kaip katė. – Tiesą sakant, aš kur kas protingesnė už bet kurį iš savo netikrų brolių.
Trečias smūgis sukrėtė jį iki širdies gelmių. Katonas sustingo, sugniaužė kumščius.
– Galiu taikstytis su tavo pagieža, kai užgaulioji mane, Servilija, bet ne tada, kai užsipuoli Cepijoną! – sukriokė jis. – Tai nepelnytas šmeižtas! Cepijonas – tavo, o ne mano tikras brolis! Kaip gaila, kad jis man netikras brolis! Myliu jį labiau už visus pasaulyje! Bet šmeižto aš nepakęsiu, ypač iš tavo lūpų!
– Pasižiūrėk į veidrodį, Katonai. Visa Roma žino tiesą.
– Mūsų motina iš Rutilijų – Cepijonas paveldėjo odos spalvą iš tos jos giminės atšakos!
– Tauškalai! Rutilijų plaukai buvo gelsvai rusvi, jie patys – žemaūgiai ir neturėjo nosių kaip Katono Salonijano. – Servilija niekinamai prunkštelėjo. – Toks su tokiu pasižįsta, Katonai. Nuo pat tavo gimimo Cepijonas atsidėjo tau. Jūs panašūs kaip du vandens lašai ir visą gyvenimą neperskiriami. Visada kartu, niekada nesiginčijate... Cepijonas – tavo tikras brolis, o ne mano!
Katonas atsistojo.
– Tu pikta moteris, Servilija.
Ji tyčia nusižiovavo.
– Tu ką tik pralaimėjai mūšį, Katonai. Lik sveikas, durys atviros. Išeidamas iš kambario, jis per petį metė paskutinius žodžius: – Galų gale aš nugalėsiu! Aš visada nugaliu!
– Tik per mano lavoną! Bet tu mirsi pirma manęs.
Paskui Servilijai reikėjo pasikalbėti su dar vienu vyru jos gyvenime – su sutuoktiniu, Decimu Junijumi Silanu, kurį, pripažino ji, Katonas apibūdino taikliai: „Mulkis, kurį amžinai pykina.“ Nežinia, kas negerai su jo skrandžiu, bet jis iš tiesų linkęs bloguoti ir yra neginčijamai drovus, nuolankus, silpnabūdis žmogus. Visas jo žavesys, mąstė Servilija, žiūrėdama, kaip jis knebinėja vakarienę, išorinis. Gražus veidas, slepiantis tuštumą. Tačiau apie kitą gražų veidą, Gajaus Julijaus Cezario veidą, taip jokiu būdu nepasakysi. „Cezaris... Aš juo susižavėjau, aš jo sužavėta. Akimirksnį Aurelijos namuose aš irgi buvau jį sužavėjusi, bet paskui nesuvaldžiau liežuvio ir jį įžeidžiau. Kaip galėjau užmiršti, kad jis iš Julijų? Net patricijų Servilijų giminės atstovė negali leisti sau tvarkyti kurio nors iš Julijų gyvenimo ar reikalų...“
Drauge vakarieniavo ir dvi dukterys, kurias ji pagimdė Silanui. Jos kaip paprastai erzino Brutą (sesutės laikė jį nugeibėliu). Junija buvo truputį jaunesnė už Cezario Juliją, septynerių, o Junila beveik šešerių. Abi tamsokos odos ir be galo patrauklios; nėra pagrindo būgštauti, kad neįtiks vyrams! Nepaprastas grožis ir didelis kraitis – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti. Jos jau oficialiai sužadėtos su dviejų garsių giminių atžalomis. Tik Brutas dar laisvas, nors pats jau išsirinko. Mažąją Juliją. Koks jis keistas, pamilo vaiką! Nors paprastai Servilija net sau neprisipažindavo, kad kartais nesupranta Bruto, šį vakarą ji buvo pasiryžusi nemeluoti. Pavyzdžiui, kodėl sūnus įsivaizduoja, kad yra intelektualas? Jei jis neatsikratys šios minties, tai niekada nieko nepasieks. Intelektualai niekinami, nebent, kaip Cezaris, būtų be galo drąsūs kariai arba, kaip Ciceronas, be galo puikūs advokatai. Brutas nebuvo nei energingas, nei sumanus, nei draugingas kaip Cezaris arba Ciceronas. Gerai, kad jis taps Cezario žentu. Šiek tiek tos stebuklingos energijos ir žavesio teks ir jam, turi tekti. Cezaris... Kuris kitą dieną atsiuntė raštelį, kad mielai susitiks su ja prie keturių akių savo bute žemutinėje Patricijų gatvėje, daugiabučio tarp Fabricijaus dažyklos ir Subūros pirčių trečiame aukšte. Rytoj ketvirtą valandą po pietų pirmo aukšto koridoriuje jos lauks toks Lucijus Dekumijus ir palydės į viršų. Nors Antistijaus Veto vietininkavimo laikas Tolimojoje Ispanijoje buvo pratęstas, Cezaris nebuvo davęs žodžio likti su juo. Cezaris nesiekė išsirūpinti asmeninio paskyrimo, provincija jam teko burtais. Viena vertus, už-
trukti Tolimojoje Ispanijoje būtų buvę malonu, bet kvestoriaus pareigybė pernelyg nereikšminga ir negali būti pagrindas įgyti geram vardui Forume. Cezaris puikiai suprato, kad kelis artimiausius gyvenimo metus privalo praleisti Romoje. Roma turi nuolat matyti jo veidą, Roma turi nuolat girdėti jo balsą.
Jis dvidešimties metų pelnė piliečio vainiką už nepaprastą drąsą, todėl buvo priimtas į senatą dešimčia metų anksčiau negu įprastas amžius – trisdešimt metų, jam leista kalbėti posėdžiuose nuo pat pradžių, nors šiaip būtų galėjęs prabilti, tik išrinktas aukštesnio rango magistratu nei kvestorius. Bet Cezaris šia nepaprasta privilegija nepiktnaudžiavo; jis buvo pernelyg įžvalgus ir neketino įkyrėti senatoriams, papildydamas kalbėtojų sąrašą, ir taip gerokai per ilgą. Cezariui nereikėjo gražbyliauti, kad atkreiptų dėmesį, priminimas apie kone unikalią jo padėtį buvo akivaizdus. Pagal Sulos įstatymą jis viešai privalėjo nešioti ant galvos piliečio ąžuolo lapų vainiką. Ir visi, jį išvydę, turėdavo atsistoti ir ploti, net garbingiausi konsulai ir cenzoriai. Šis įstatymas išskirdavo ir iškeldavo Cezarį virš minios, ir viena, ir kita jam labai patiko. Visi kiti stengdavosi įgyti kuo daugiau įtakingų draugų. Cezariui labiau patikdavo vaikščioti vienam. O, reikia turėti pulkus klientų ir puikaus patrono reputaciją. Bet kilti į viršūnę – o jis buvo įsitikinęs, kad pakils, – susisaisčius su kokia nors grupuote, į Cezario planus neįėjo. Grupuotės kontroliuoja savo narius.
Pavyzdžiui, buvo optimatai („geriausieji“) . Iš daugelio senato grupuočių ši buvo įtakingiausia. Optimatai dažnai darydavo poveikį rinkimams, dirbdavo svarbiausiuose teismuose, garsiausiai rėkdavo komicijose. Bet jie buvo be jokių principų. Vienintelis jiems visiems bendras dalykas – įsišaknijusi neapykanta permainoms. O Cezariui permainos patiko. Kiek daug dalykų verkiant reikėjo pakeisti, pataisyti, panaikinti! Tarnyba Tolimojoje Ispanijoje parodė Cezariui, kad permainos neišvengiamos. Vietininkų korupcija ir godumas pražudys imperiją, jei jie nebus sutramdyti. O tai tik viena permaina, kurią jis nori pamatyti. Nori įgyvendinti. Visoms Romos gyvenimo sritims žūtbūt reikia dėmesio, pertvarkos. Tačiau „geriausieji“ pagal tradiciją nepalaužiami, priešinasi net visiškai nereikšmingiems pokyčiams. Cezariui tokie nepatinka. O jie nemėgsta jo; jų itin jautrios nosys seniai užuodė, kad Cezaris radikalas.
Tiesą sakant, buvo tik vienas garantuotas kelias, kuriuo ir pasuko Cezaris: karvedžio kelias. Bet teisėtai vadovauti vienai iš Romos armijų jis galėtų, tik iškilęs bent iki pretoriaus, o norėdamas būti išrinktas vienu iš aštuonių valdininkų, kurie prižiūri teismus ir teisėtvarką, privalo artimiausius šešerius metus praleisti Romoje. Agituoti, kad už jį balsuotų, rengti rinkimų kampaniją, stengtis susidoroti su chaosu politinėje arenoje. Išlikti
šio pasaulio pirmame plane, įgyti įtakos, galios, klientų, rėmėjų raitelių, besiverčiančių prekyba, įvairiausių šalininkų. Cezaris viską turės daryti pats ir tik savo vardu, o ne kaip vienas iš „geriausiųjų“ ar kokios kitos grupuotės. Visos frakcijos reikalauja, kad jų nariai galvotų vienodai, dar geriau – kad negalvotų apskritai.
Bet Cezario tikslai buvo didesni, nei įkurti savo frakciją; jis norėjo tapti
Pirmuoju Romoje. Primus inter pares, pirmasis tarp lygiųjų, viskas visiems, turintis didžiausią veiksmų laisvę ir reikšmę. Pirmasis Romoje – įkūnyta galia. Kad ir ką jis sakytų, jo klausysis, ir niekas negalės jo nuversti, nes jis nei karalius, nei diktatorius; už savo padėtį turi būti dėkingas asmeninėms savybėms, o ne pareigybei ar kariuomenei. Gajus Marijus prasimušė į žmones žygdarbiais, nugalėdamas germanus, nes neturėjo garsių protėvių – įrodymo, kad yra vertas tapti Pirmuoju Romoje. Sula tokių protėvių turėjo, bet šio titulo negavo, nes pasiskelbė diktatoriumi. Tiesiog jis buvo Sula – didis patricijus, autokratas, nenugalimas karvedys, apdovanotas iškilniuoju žolynų vainiku. Pirmasis Romoje – tai legendinis karvedys, padaręs svaigią politiko karjerą.
Todėl tas, kas ketina tapti Pirmuoju Romoje, negali priklausyti jokiai grupuotei; jis pats privalo sukurti grupuotę ir pasirodyti Romos forume ne kaip kieno nors statytinis, o kaip grėsmingas sąjungininkas. Nūdienėje Romoje tai padaryti lengviau, jei esi patricijus, o Cezaris buvo patricijus. Jo tolimi protėviai buvo senato nariai tada, kai jį sudarė vos šimtas žmonių, Romos karaliaus patarėjų. Kai Romos dar, galima sakyti, nebuvo, jo protėviai patys buvo Alba Longos ant Albos kalno karaliai. O dar anksčiau, prieš trisdešimt devynias kartas, jo prosenelė buvo pati deivė Venera, ji pagimdė Enėją, Dardanijos karalių. Šis atplaukė į Lacijų ir įkūrė naują karalystę, kuri vieną gražią dieną taps Romos teritorija. Tokios puikios giminės atstovą žmonės linkę laikyti vertu tapti grupuotės vadovu. Romėnams patinka žmonės, turintys garsių protėvių, ir kuo didingesni protėviai, tuo daugiau galimybių sukurti savo frakciją.
Taigi Cezaris žinojo, ką reikia nuveikti per devynerius metus, kurie jam liko iki konsulavimo. Jis privalo taip nuteikti žmones, kad jie laikytų jį vertu tapti Pirmuoju Romoje. Tai nereiškia, kad jis turi siekti sau lygių palankumo; tai reiškia, kad jis turi daryti poveikį tiems, kurie jam nelygūs. Tie, kas jam lygūs, bijos jo ir nekęs, kaip visų, kurie siekia tapti Pirmuoju Romoje. Tie, kas jam lygūs, nagais ir dantimis kovos su juo, jokios kliūtys jų nesulaikys, kad tik nuverstų pirma, negu jis taps pernelyg galingas. Todėl jie nekenčia Pompėjaus Didžiojo, kuris įsivaizduoja esąs Pirmasis Romoje šiuo metu. Na, jis ilgai neišsilaikys. Šis titulas priklauso Cezariui, ir niekas nesukliudys jam jo gauti. Cezaris tai žinojo, nes pažino save.
Kitą dieną po grįžimo, auštant, jam buvo malonu įsitikinti, kad rytinio pasveikinimo atėjo didokas klientų būrelis. Priimamasis buvo pilnas žmonių, ir į juos žiūrinčio užvaizdo Euticho riebus veidas švietė plačia šypsena. Džiaugsmu spindėjo ir senis Lucijus Dekumijus. Linksmas ir sudžiūvęs kaip svirplys, jis guviai mindžikavo, kai Cezaris išniro iš savo kambarių.
Jis pabučiavo Lucijų Dekumijų į lūpas, apstulbindamas daugelį jų susitikimo liudininkų.
– Pasiilgau tavęs labiau už visus kitus, išskyrus Juliją, tėveli, – pasakė Cezaris, stipriai apkabindamas Lucijų Dekumijų.
– Roma be tavęs nebe ta, Pove! – atsiliepė Lucijus Dekumijus, pavadinęs Cezarį sena pravarde, kurią sugalvojo, kai šis dar tik pradėjo vaikščioti.
– Atrodo, tu visiškai nesensti, tėveli.
Tai buvo tiesa. Niekas iš tikrųjų nežinojo, kiek metų Lucijui Dekumijui, nors tikriausiai veikiau septyniasdešimt negu šešiasdešimt. Ko gero, jis gyvens amžinai. Jis tebuvo ketvirtosios klasės pilietis iš miestiškosios Subūros tribos, todėl niekada nebus svarbus asmuo ir jo balsas nė viename susirinkime nieko nereikš – ir vis dėlto Lucijus Dekumijus buvo pakankamai įtakingas ir galingas tam tikruose sluoksniuose. Jis buvo kryžkelės kolegijos, kuri rinkdavosi Aurelijos insuloje, prižiūrėtojas, ir kiekvienas, kas gyveno netoliese, kad ir aukštos klasės, privalėjo bent retkarčiais užsukti į nedidelę užeigą, sykiu smuklę ir religinių susirinkimų vietą. Lucijus Dekumijus, kolegijos prižiūrėtojas, turėjo nemažą valdžią, be to, sukaupė didelius turtus, versdamasis įvairia nusikalstama veikla, ir už pakenčiamas palūkanas mielai skolindavo pinigus tiems, kuriuos vieną gražią dieną galėtų panaudoti savo – arba savo patrono Cezario – tikslais. Cezario, kurį mylėjo labiau už abu apkūnius savo sūnus, Cezario, kuris vaikystėje sykiu su juo patyrė įtartinų nuotykių. Cezaris, Cezaris...
– Paruošiau tau kambarius ateičiai, – pasakė senis, plačiai šypsodamasis. – Nauja lova puiki.
Šaltokos melsvos akys nušvito; Cezaris irgi plačiai nusišypsojo ir pamerkė.
– Iš pradžių išbandysiu, paskui nuspręsiu, tėveli. Ta proga prisiminiau... gal nuneštum raštelį Decimo Junijaus Silano žmonai?
Lucijus Dekumijus suraukė kaktą.
– Servilijai?
– Matau, kad ši ponia yra garsi.
– Kaipgi kitaip. Su vergais elgiasi žiauriai.
– Iš kur tu žinai? Ko gero, jos vergai dažnai lankosi kryžkelės kolegijos užeigoje ant Palatino kalvos.
– Gandai sklinda, gandai! Ji ramiausiai įsako nukryžiuoti vergą, jei mano,
kad juos reikia pamokyti. Yra tai padariusi sode visų akivaizdoje. Tiesa, paprastai įsako nuplakti taip, kad ant kryžiaus jis traukia neilgai.
– Kokia rūpestinga, – pasakė Cezaris ir pradėjo rašyti raštelį Servilijai. Jis nepadarė klaidos, nepamanė, jog Lucijus Dekumijus bando jį perspėti, kad su ja nesusidėtų, ar drįsta kritikuoti jo skonį. Lucijus Dekumijus tiesiog atliko pareigą ir perdavė svarbią informaciją.
Valgis Cezariui reiškė nedaug – jis nebuvo smaguris, juo labiau ne Epikūro filosofijos šalininkas, taigi, eidamas nuo vieno kliento prie kito, išsiblaškęs kramtė traškią šviežią bandelę, iškeptą Aurelijos kepėjo, užsigerdamas vandeniu iš stiklinės. Žinodamas Cezario dosnumą, užvaizdas jau kelis kartus buvo apėjęs lankytojus su lėkštėmis, pilnomis tokių pat bandelių, skiestu vynu tiems, kuriems jis patinka labiau už paprastą vandenį, ir dubenėliais aliejaus ar medaus bandelėms pamirkyti. Gražu žiūrėti, kaip auga Cezario klientūra!
Vieni atėjo tik parodyti patronui, kad pasiruošę paklusti jo įsakymams, o kiti turėjo konkrečių tikslų: rekomendacijos darbui, kurį norėjo gauti, tarnybos ižde ar archyvuose tinkamą išsilavinimą įgijusiam sūnui; ką Cezaris mano apie kliento dukteriai peršamą jaunikį ar pasiūlymą pirkti žemės. Keletas prašė pinigų ir gavo jų greitai ir maloniai, tarsi Cezario piniginė būtų buvusi plati kaip Marko Kraso, nors iš tiesų ji buvo beveik tuščia.
Dauguma klientų po kelių malonių žodžių ar trumpo pokalbio išėjo. Tiems, kurie pasiliko, reikėjo kelių žodžių raštu, ir jie laukė, kol jis, sėdėdamas prie stalo, dalija popierius. Todėl prabėgo daugiau kaip keturios ilgėjančios pavasario valandos, kol išėjo paskutinis lankytojas, bet dienos likučiai priklausė Cezariui. Žinoma, klientai pernelyg nenutolo. Kai Cezaris, atsakęs į neatidėliotinus laiškus, po valandos išėjo iš buto, jie nusekė įkandin – lydės jį ten, kur jam reikia. Žmogus, turintis klientų, privalo jais puikuotis viešai!
Deja, kai Cezaris su svita pasiekė Argileto galą ir nužingsniavo tarp Emilijų bazilikos ir Hostilijaus kurijos laiptų, Romos forume nebuvo nė vieno įtakingo žmogaus. Čia buvo viso romėnų pasaulio centras, žemutinis Forumas, erdvė, nusėta garbintinais, senoviniais ar tiesiog praktiškais daiktais. Paskutinį kartą jis tai matė prieš kokius penkiolika mėnesių. Niekas nepasikeitė. Niekada nesikeisdavo.
Priešais vėrėsi Komicijų aikštė, apgaulingai mažas ratas plačių laiptų, eilėmis besileidžiančių iki apačios. Šiame statinyje vykdavo ir plebėjų, ir tribų susirinkimai. Sausakimšoje Komicijų aikštėje tilpdavo apie tris tūkstančius žmonių. Jos galinėje sienoje prieš Hostilijaus kurijos laiptus buvo rostrai, iš kurių politikai kreipdavosi į minią, susirinkusią Komicijų aikštėje apačioje. Čia buvo ir garbiai sena Hostilijaus kurija, kurioje senatas posėdžiaudavo visus šimtmečius nuo tada, kai karalius Tulas Hostilijus ją pastatė. Ji buvo
per maža, Sulai padidinus senatorių skaičių, ir aptriušusi, nors sieną puošė nuostabi freska. Kurcijaus tvenkinys, šventieji medžiai, Scipijonas Afrikietis ant aukštos kolonos, paimtų karo laivų „snapai“ – taranai – ant kitų kolonų ir gausybė statulų ant įspūdingų postamentų – ir tūžminga kaip Apijaus Klaudijaus Aklojo mina, ir giedra, savimi patenkinta kaip genialaus klastūno pirmojo senatoriaus Skauro veido išraiška. Šventojo kelio grindinio plokštės buvo nudilintos labiau, negu jį supanti travertino apdaila (Sula pakeitė apdailą, bet protėvių papročiai draudė tobulinti pačią gatvę). Kitoje atviros erdvės, užgriozdintos dviem trim tribunolais, pusėje stovėjo dvi neskoningos bazilikos, Opimijaus ir Sempronijaus, o joms iš kairės – didinga Kastoro ir Polukso šventykla. Kaip tarp tokios daugybės kliūčių gali vykti posėdžiai, teismai ir susirinkimai – paslaptis, bet jie vyksta – visada vykdavo ir visada vyks.
Šiauriau stūksojo milžinas Kapitolijus, viena viršūnė aukštesnė už kitą, tikras jukinys šventyklų raižiai nudažytomis kolonomis, frontonais, su paauksuotomis statulomis ant oranžinėmis čerpėmis dengtų stogų. Naujieji Aukščiausiojo ir Geriausiojo Jupiterio namai (senieji prieš kelerius metus sudegė) vis dar statomi, paniuręs pastebėjo Cezaris; Katulas akivaizdžiai vangus statybų prižiūrėtojas, niekada neskuba. Bet milžiniškas Valstybės archyvas jau buvo visiškai užbaigtas ir užėmė kalvos priekinės pusės vidurį: aukštuose su arkadomis ir galerijomis turėjo tilpti visi Romos archyvai, įstatymai ir sąskaitos. O Kapitolijaus papėdėje stovėjo kiti viešieji pastatai: Santarvės šventykla, greta – maža senoji senato posėdžių salė, kurioje senatas priimdavo užsienio delegacijas.
Cezaris traukė į kampinį pastatą už posėdžių salės, atskiriantį Jungo gatvę nuo Kapitolijaus kalvos. Tai buvo Saturno šventykla, labai sena ir didelė, griežtai dorėniškojo stiliaus, išskyrus ryškias spalvas, kuriomis buvo nutepliotos jos medinės sienos ir kolonos. Čia buvo laikoma senovinė šio dievo statula, kurią reikėjo tepti aliejumi ir muturiuoti audeklu, kad nesuirtų. Be to – tai ir buvo tikrasis Cezario tikslas – čia buvo Romos iždas.
Pati šventykla stovėjo ant dvidešimties laiptų aukščio podiumo. Šio akmeninio luito viduje glūdėjo koridorių ir kambarių labirintas. Dalį jų užėmė įstatymų, įamžintų akmenyje ar bronzoje, saugykla, nes nerašytoji Romos teisė reikalavo, kad visi įstatymai būtų laikomi čia; bet laikas ir lentelių perteklius kėlė kitas sąlygas: kai į saugyklą pro vienas duris buvo įnešamas naujas įstatymas, pro kitas duris buvo išnešamas kitas laikyti kitur. Daug daugiau vietos buvo skirta iždui. Čia, kambariuose už didžiulių geležinių durų, buvo saugomas Romos materialusis turtas – daugelio tūkstančių talentų vertės aukso ir sidabro luitai. Čia, apytamsėse kontorose, blausiai apšviestose krūpčiojančių spingsulių ir pro grotas išorinėse sienose
prasiskverbiančios saulės, dirbo keletas tarnautojų, tvarkančių Romos sąskaitų knygas, nuo aukštesniųjų, kuriuos galima apibūdinti kaip iždo tribūnus – tribuni aerarii – iki varganų raštininkų ir dar varganesnių valstybinių vergų, kurie šluodavo dulkinas grindis, bet paprastai įstengdavo nepastebėti voratinklių girliandų ant sienų.
Dėl Romos provincijų ir pajamų augimo Saturno šventykla seniai pasidarė per maža iždui, bet romėnai nemėgdavo atsisakyti pastatų, kadais paskirtų valstybinėms įstaigoms, todėl iždas tebebuvo Saturno šventykloje. Dalis monetų ir luitų buvo perkelta į kitų šventyklų rūsius, visų metų, išskyrus einamuosius, sąskaitų knygos buvo iškraustytos į Sulos archyvą, todėl iždo valdininkų ir valdininkėlių padaugėjo. Dar vienas Romos prakeiksmas – tarnautojai, bet iždas, šiaip ar taip, yra iždas, valstybės pinigus reikia tinkamai pasėti, išauginti, nuimti derlių, nors tai reiškia, kad reikės pasibaisėtinai daug darbininkų.
Palyda liko stovėti, su pasididžiavimu, spindinčiomis akimis žiūrėdama į Cezarį, o šis priėjo prie didžiulių raižytų durų šoninėje Saturno šventyklos pamato sienoje. Jis buvo apsisiautęs baltutėle toga su plačia purpurine senatoriaus juosta ant dešinio tunikos peties, o ant galvos užsidėjęs piliečio vainiką, nes viešose vietose privalėjo jį nešioti. Kas nors kitas būtų mostelėjęs palydovui pabelsti į duris, bet Cezaris pats padaužė belstuku ir palaukė, kol durys atsargiai prasivėrė ir kažkas iškišo galvą.
– Gajus Julijus Cezaris, Tolimosios Ispanijos provincijos vietininko Gajaus Antistijaus Veto kvestorius, nori pateikti savo provincijos ataskaitas, kaip reikalauja įstatymas ir paprotys, – ramiai ištarė Cezaris.
Jis buvo įleistas, ir durys užsidarė; visi klientai liko lauke.
– Rodos, tu tik vakar grįžai? – paklausė Markas Vibijus, vyriausiasis iždininkas, kai Cezaris buvo atlydėtas į jo blausiai apšviestą darbo kambarį.
– Taip.
– Juk žinai, kad skubėti nėra reikalo.
– Man yra. Kvestoriaus tarnyba nebaigta, kol nepateikiau ataskaitų.
Vibijus sumirksėjo.
– Tai pateik.
Iš togos užančio Cezaris ištraukė septynis ritinėlius, kiekvieną užantspauduotą dukart: Cezario žiedu ir Antistijaus Veto žiedu. Vibijus jau ketino perlaužti pirmojo ritinėlio antspaudus, bet Cezaris jį sulaikė.
– Kas yra, Gajau Julijau?
– Čia nėra liudininkų.
Vibijus vėl sumirksėjo.
– Na, paprastai mes ne itin rūpinamės tokiomis smulkmenomis, – nerūpestingai atsiliepė jis ir paėmė ritinėlį kreivai šyptelėdamas.
Meilė Cezarį padarydavo silpną, o jis to nepakentė.
COLLEEN McCULLOUGH (Kolin Makalou, 1937–2015) –viena populiariausių visų laikų Australijos rašytojų. Už nuopelnus šalies kultūrai jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Išgarsėjusi kultiniu romanu „Erškėčių paukščiai“ (1977), kuris iki šių dienų visame pasaulyje perleidžiamas dideliais tiražais, C. McCullough parašė daugiau nei dvidešimt įvairaus žanro knygų. Tarp jų – didelio tarptautinio dėmesio sulaukęs istorinių romanų ciklas apie senovės Romą. Lietuvoje jau išleistos dvi šio ciklo knygos: „Pirmasis Romoje“ (2010) ir „Žolynų vainikas“ (2010). „Cezario moterys“ – trečiasis lietuvių kalba pasirodantis senovės Romos ciklo romanas –pasakoja apie audringą romėnų karvedžio Julijaus Cezario gyvenimą.
Legendomis apipintas vyras, vieniems – niekšas, kitiems – herojus, Julijus Cezaris skinasi kelią į valdžią. Tačiau jo laimėjimai neapsiriboja politiniu lauku. Cezariui pavyksta užkariauti ne vienos moters širdį. Romane C. McCullough prakalbina Cezario moteris ir atskleidžia tikrąją jų įtaką jo šlovės istorijai.
Kilmingos žmonos, kerštinga meilužė, globėjiška motina ir vienturtė duktė. Per Cezario moterų istorijas atsiskleidžia įspūdinga senovės Romos panorama: politinės intrigos, galios žaidimai, pareigos, pagundos ir meilė. Meilė, kuri Cezariui – tik dar vienas politinis ginklas. Ir kovos prasideda.
McCullough puikiai perteikia veržlią, ugningą senovės Romos dvasią. –Publishers Weekly
Didinga istorija, kurią McCullough pasakoja su rašytojams būdinga aistra ir istorikams būtinu tikslumu. – The Sunday Times
