Page 1


Pirmas skyrius

2007 metų birželio 3 diena – Marti!  – Auroros balsas nuplazdėjo tarsi kalnų aidas.  – Ar girdi mane? Klausimas pradingo vyno rūsių, dunksančių trisdešimt metrų po žeme, labirinte. Čia tvyranti ramybė kažkuo priminė bažnyčią: tyla ir prieblanda nuteikė susikaupimui ir apmąstymams. Brukartų vyno rūsys panėšėjo į šventovę su dešimtimis koridorių, kurie tarsi milžiniškas voratinklis saugojo milijonus stebuklą brandinančių butelių. Aurora į vyno rūsį užsukdavo, kai tik pasitaikydavo proga, nes tik čia pasisemdavo jėgų tolesniems darbams. Ji dar sykį pašaukė sūnų vardu, bet atsakymo neišgirdo. Lėti Auroros žingsniai skleidė vos girdimą aidą, kuris tarsi nematomas pėdsakas sugrąžino ją į tą dieną, kai brolio vedama už rankos ji pirmą kartą pateko į vyno rūsį. Tada buvo vos penkerių, bet ši drėgna ir apytamsė patalpa jos nėmaž neišgąsdino, netgi pasirodė magiška. Ji ilgiau nei valandą apžiūrinėjo vieną kãvos* – putojančio vyno – butelį, kantriai *  Cava (isp.) – putojantis vynas, pagamintas tradiciniu būdu: antroji fermentacija vyksta buteliuose, kurie vėliau ir pateikiami prekybai. Garsiausias kavos regionas yra Penedesas Katalonijoje.

11


laukdama akimirkos, kada iškils pirmasis burbuliukas, o paskui pasirodys ir kiti. Smulkus, mažuliukas, vos regimas burbuliukas kils iš lėto, kaskart didės, o po jo prasiverš kiti, ir visi drauge susilies į tylią šnypščiančią simfoniją. Ji netikėjo broliu, kad burbuliukai pasirodo tą akimirką, kai kava „įkvepia“ oro. „Lauk nelaukusi, vis tiek jų nepamatysi. Mielės butelyje padeda vyno cukrui fermentuotis, šis virsta alkoholiu ir anglies dioksidu, o burbuliukai pasirodo tik butelį atkimšus, kai jame nebelieka slėgio.“ Bet ji nesiklausė ir kantriai laukė, nes dar buvo maža mergaitė ir nesuprato visų tų įmantrių žodžių prasmės. – Marti, ar girdi mane? Martis, užėmęs kvapą, atsirėmė į koloną, laikančią stogo skliautą. Griežtas ir žemas Auroros balsas sujaukė tylą. Vaikinas susirietė ir sulaikė kvėpavimą. Jam buvo neramu, kai motina pernelyg arti; paslėpęs veidą po motociklininko šalmu, kurį laikė apkabinęs abiem rankomis, užsimerkė ir dėjosi, kad jo čia nėra. Už kelių metrų nuo jo, už butelių virtinės, Žana irgi sukluso. Ranka užčiaupė ją bučiavusio vaikino burną ir tvirtai prispaudė jį prie savęs. Aurora vėl pašaukė sūnų vardu, o per nepaliaujamą lašų kapsėjimą nuo drėgnų lubų kažkur tolumoje išgirdusi švelnų Žanos atokvėpį nujautė, kad duktė čia – ne viena. Martis iš visų jėgų suspaudė šalmą, ir kai Auroros žingsniai lėtai ištirpo tyloje, palūkėjęs keletą sekundžių išsėlino iš savo slėptuvės. Atsistojo, pažvelgė pro angą tarp eilėmis suguldytų butelių ir, kramtydamas lūpas, vienu kumščiu trenkė į kitą. Žana apkabino vaikiną, kurio net vardo nežinojo, mat jis tik prieš keletą dienų įsidarbino pas Brukartus sodininko padėjėju. Atlošusi jo galvą pabučiavo. Pajuto, kaip į nugarą įsiremia šaltas stiklas, jos kūnui siūbuojant ir švelniai judinant čia palengva

12


buteliuose bręstantį vyną. Žanai nevalingai išsprūdo pasitenkinimo šūksnis. Neįstengdamas atitraukti akių Martis nagais įsikirto į šalmą.

Iš savo miegamojo balkono Aurora žvelgė į sodą. Šviežiai nupjauta žolė, nuo Sudano rožių ir įvairiaspalvių pelargonijų mirgantys gėlynai, baltu žvyru apvesti raudonomis plytomis grįstų takelių kraštai. Ji prisidegė cigaretę ir pasirėmė į turėklus. Apačioje iki devinto prakaito plušo visas būrys pagalbinių darbininkų. Šią popietę čia bus švenčiamos jos vyriausio sūnaus Bielio vestuvės, ir jie ruošė sodą tinkamai priimti tris šimtus svečių, kurie mindžios žolę ir nesiskirstys ligi vėlyvos nakties. Aurora nemėgo didelių švenčių; pernelyg daug žmonių, per daug bereikšmių pokalbių ir tuščių žodžių. Galiausiai visiška beprasmybė. Tačiau ilgainiui ji išmoko jas atbūti, drausmingai, kaip ir visa, ko imdavosi. Nubraukusi nuo kaktos nepaklusnią plaukų sruogą ji užsimerkė; atvėrusi akis vidury baseino, uždengto didžiule metalizuoto plastiko danga ir paruošto šventinei ceremonijai, išvydo savo vyrą. Susidėjęs rankas už nugaros Rajus Brukartas, regis, plūduriavo ant vandens. Tolumoje už plytinčių vynuogynų dunksojo Monserato kalnas, pačios gamtos sukurta užuovėja nuo žvarbių šiaurės vėjų vynuogėms auginti. Rajus parvažiavo naktį. Aurora pasitiko jį santūriu pakštelėjimu į skruostą ir pakvietė į kabinetą. Atsisėdusi į krėslą, iš kurio Gabrielius Brukartas dešimtmečius valdė savo vyno imperiją, ji papasakojo apie vynuogių ūkio naujienas, apie rūpesčius derliaus nuėmimui artėjant ir tai, kas laukia darbymečiu, apie išaugusį eksportą ir apie sprendimą pasiūlyti Bieliui tapti produkcijos realizavimo skyriaus generaliniu direktoriumi. Rajus jos nepertraukė, ir kol žodžiai sklai-

13


dėsi, tarsi susigerdami į knygomis nukrautas kabineto sienas, jo žvilgsnis nuslydo žmonos figūra: grakščios kojos, sukryžiuotos viena ant kitos ir šiek tiek pakreiptos į šalį, vis dar stangrios krūtys, kaštoninės garbanos, tiesi nosis, išraiškingi skruostikauliai, putlios lūpos ir akyse, kurių spalva priklausomai nuo šviesos mainėsi tarp žalios ir pilkos, slypinti jėga. Ta energija trykštanti mergina, kuri prieš daugelį metų jį sužavėjo, dabar – brandžiu grožiu stulbinanti moteris. Rajaus tėvas būtų paaukojęs pusę savo sėkmės, kad tik jo vienturčiam sūnui bent perpus tiek būtų rūpėjusi bendrovė ir vynuogės, kiek rūpėjo jam. „Aistros nenusipirksi ir neparduosi, arba ji yra, arba  – ne“,  – neslėpdamas nusivylimo kalbėjo senasis Brukartas. Kai Rajus pirmąkart parsivedė Aurorą, Gabrielius Brukartas pamanė, kad tai tiesiog dar viena sūnaus užgaida, dar vienas jo trofėjus – tiesiog eilinė mergina. Smulkaus ūkininko vyndario duktė, dar paauglystėje netekusi tėvo, Aurora del Bas studijavo chemiją ir buvo pasiryžusi sunkiai dirbti, kad taptų tuo, ką buvo pažadėjusi tėvui. Gabrielius Brukartas, galingiausias regiono žmogus, vėliau ištisas popietes skyrė pokalbiams su ta mergina, šnekėjo apie vynuogynus, putojančio vyno ateitį ir apie tai, kokia svarbi šiam produktui kokybė, kol galiausiai suprato, kad Aurora – kur kas daugiau nei daili moteris. Tą dieną, kai Rajus pasakė norįs ją vesti, tėvas palaimingai atsikvėpė: pagaliau bus kam rūpintis Brukartų vyno rūsiais. Iki vestuvių ceremonijos dar buvo likusios septynios valandos. Aurorai ta proga jau buvo padaryta šukuosena, nors jos skoniui – pernelyg rafinuota; bet tiek kirpėja, tiek jos vienintelė duktė Žana įtikinėjo, jog tai tobula šukuosena prie tobulo drabužio tobulai dienai atšvęsti. Užgesinusi cigaretę paauksuotoje peleninėje ji įėjo į miegamąjį. Ant lovos puikavosi dviejų dalių šampano spalvos kostiumėlis, vienetinis dizainerio drabužis,

14


kurio ji daugiau niekada nevilkės. Eidama pro didžiulį, kone pusę sienos užimantį veidrodį, ji pasitaisė baltų kelnių juosmenį; jos buvo tokios plačios, kad panėšėjo į sijoną; jau trisdešimt metų tokiomis mūvi, ir laikui bėgant jos tapo tarsi jaunystę menančia relikvija. Aurora iš miegamojo perėjo į salę, iš kur galėjai patekti į visus septynis pirmojo aukšto kambarius. Fotografijomis nukabinėtos sienos bylojo apie šių namų vyno istoriją. Pačiame viduryje, žinoma, puikavosi Gabrieliaus Brukarto portretas. Kai ją prislėgdavo vienatvė, apnikdavo abejonės ir ypač kai reikėdavo kieno nors patarimo, ji įsistebeilydavo į rimtą uošvio veidą ir svarstydavo, kaip jis elgtųsi ja dėtas: „Dvejok kiek tinkama, bet kad niekas to nematytų. Rėk tiek, kiek tau reikia, bet kad niekas tavęs negirdėtų; ir priėmusi sprendimą niekada neužmiršk, kad tavo žodis čia lemiamas.“ Ir ji išmoko tylėti, svarstyti, spręsti, išsirėkti be žodžių ir įsakinėti be baimės, kad suklys. Grakščiai, kaip ir bet ką darydama, nusileido laiptais ir vestibiulyje pamačiusi rožių puokštes suraukė antakius. Kai visko per daug, lieka tik žingsnis iki vulgarumo, o marčios sumanymas užversti namus gėlėmis jai atrodė nepamatuotas. Iš namų ji pasuko į sodą, kur dešimtys nepažįstamų žmonių skubinosi užbaigti šventinę ruošą. Anapus kukmedžių gyvatvorės, ant erdvios pievos, kur stebėjo savo vaikus augant, dabar buvo išskleista didelė iškilmių palapinė. Būsimoji Bielio žmona Martina pati rūpinosi viskuo, kas buvo susiję su vestuvių ceremonija. „Jeigu norėtum man padėti...“ – užsiminė mergina po oficialaus pranešimo apie tuoktuves; vis dėlto Aurora nepriėmė kvietimo. Ne, ji visiškai netroško padėti, ir jai visai nepatiko, kad namai pilni puokščių, bet nutylėjo. Energingu žingsniu, kelnėms plaikstantis lyg pašėlusiame šokyje, tiesi kaip styga, spindinčiomis akimis, ji pasitiko dieną, kuri baigsis tragedija. Aurora praėjo nediduką tvenkinį, van-

15


dens paviršiuje atsispindėjo Brukartų namas, ir pasuko keliuku, vedančiu į Senąjį vyno rūsį. Ir saulėtas namas, ir Senasis vyno rūsys buvo saugotini kultūros paveldo objektai, pastatyti XX amžiaus pradžioje, vadovaujant architektui ir Gaudi mokiniui Sezarui Martineliui, iš mokytojo paveldėjusiam architektoninę kalbą, nors pagal kultūrines, ideologines ir politines nuostatas jis priskyrė save prie novecentistų* ir buvo savotiškas tarpininkas tarp abiejų srovių. Savo veikla išgarsėjo agrarinės kooperacijos, kurią įkvėpė Katalonijos Sandrauga, įkarštyje ir per tą laikotarpį kooperatiniams ūkiams Martinelis suprojektavo kone pusšimtį vyno rūsių. Jis laikomas industrinės architektūros tėvu, be to, jis ne tik projektuodavo pastatą, bet ir racionaliai sutvarkydavo jo erdvę. Išskirtiniu atveju tapo Brukartų vyno rūsys: jį prižiūrėjo vienas asmuo. Vyninė dirbo visu pajėgumu net iki aštuntojo dešimtmečio, bet Brukartų kãvos gamybos apimčiai didėjant neišvengiamai teko statyti naują vyno rūsį. Atokiau nuo gyvenamojo namo iškilo į didžiulį laivą panašus pastatas, nei grožiu, nei elegancija neprilygstąs Senajai vyninei. Šiame pastate Martinelis vietoj sienų buvo įrengęs parabolines arkas, jos rūsiui tarsi suteikė šventumo aureolę. Ne veltui kooperatyvų vyno gamyklos, tikri architektūros šedevrai, sukurti įžymiojo Martinelio, buvo vadinamos vyno katedromis. Auroros nurodymu arkos buvo įstiklintos, taip pavyko išsaugoti nuostabaus statinio eleganciją, ir ja kasdien žavėdavosi turistų grupės, besilankančios vyno rūsiuose. Senoji vyno darykla tapo savotišku muziejumi, kur buvo galima susipažinti su šeimos ir jos vardu vadinamos kavos istorija. Kartais Aurora ten rengdavo susitikimus, bet kai Martina prasitarė apie galimybę ten švęsti vestuves, moteris nusprendė, kad ceremonija vyks prie baseino, o pobūvis – erdvioje palapinėje, kur galima priimti daug svečių. *  1906 m. Katalonijoje atsiradęs kultūrinis judėjimas.

16


*** Jos pasitikti išėjo Matejus Gavalda, sandėlio vadovas, kuris pas Brukartus jau dirbo apie penkis dešimtmečius, o pastaruosius ketverius metus asmeniškai rūpinosi Marčiu. Gavalda užsikišo už ausies pieštuką ir, dar jai nespėjus paklausti, pranešė, kad kavos buteliai jau paruošti šventei. Trys šimtai svečių ir du šimtai vardinių kavos Aurora de Brucart butelių prie užkandžių. Trys šimtai svečių ir du šimtai kavos Imperial butelių prie žuvies. Trys šimtai svečių ir šimtas penkiasdešimt kavos Daurat butelių ir dar tiek pat putojančio vyno briuto prie mėsos. Trys šimtai svečių ir šimtas penkiasdešimt 2000-ųjų derliaus Monferė Reserva de Reservas butelių prie jaunavedžių torto. Neišsenkama putojančio vyno jūra; šimtai butelių, kurie sugrįš atgal į rūsius net neatidaryti. Aurora pasistengė nuslėpti susierzinimą; jai buvo staigmena, kad Bielis per savo vestuves nusprendė patiekti Monferė putojantį vyną, bet susilaikė, tik paklausė Gavaldos, kur prapuolė Martis. – Šiandien jis truputį suirzęs. Šavjeras pažadėjo prieš iškilmes pavėžinti jį naujuoju motociklu. Tai jis jau kadai nuėjo ieškoti šalmo. Jeigu atvirai, aš nežinau, kur jis dabar ką veikia.

Martis atėjo į pasaulį visiškai netikėtai. Iš vaikų Bielis buvo vyriausias, po pustrečių metų gimė dvyniai Šavjeras ir Žerardas. Trijų vaikų Aurorai visiškai pakako, nes ji jau buvo tapusi dešiniąja uošvio ranka. Vaikais rūpinosi auklės ir Rajus. Ne, vaikų jiems jau buvo gana. Ji nebeturėjo nei laiko, nei noro vėl tapti motina. Rajus neatlyžo; po trijų berniukų gimimo jis nieko taip netroško, kaip susilaukti mergytės, bet Aurora tvirtai laikėsi savo. Kaip du vandens lašai panašūs dvyniai iš motinos

17


paveldėjo akis ir skruostus, o atskirti juos galėjai vien pagal mažutį randą ant Šavjero kaklo. Šavjeras su Žerardu buvo lyg nesutramdomų velniūkščių porelė. Dar nė septynerių neturėjo, kai vieną šeštadienio popietę, suradę rinkinį, kurį Rajus laikė Šventojo Jono nakčiai, susprogdino petardą tiesiai po senelio kabineto langais, kur šis buvo prigulęs siestos. Gabrielius Brukartas pašoko prakaito išpiltas, širdis plakė lyg pašėlusi, diegė ranką. Nebuvo kada net gydytojo iškviesti. Jau seniai našlaujantį Gabrielių Brukartą palaidojo šeimos panteone, ir tą naktį Aurora, pasidavusi silpnumo akimirkai, galiausiai peržengė per save. Po devynių mėnesių gimė Žana. Senelio mirtis ir kaltės jausmas dvynius šiek tiek apmaldė, ir namie įsivyravo ramybė. Vaikai augo, ir Aurora kaip niekada anksčiau pasinėrė į darbą. Ji kovojo, kad didėtų pardavimas, kad pralenktų Diuranus-Argemi, vienintelius kavos gamintojus, pajėgius konkuruoti su Brukartais, o abiejų šeimų santykiai ilgus metus apsiribojo vien konfrontacija ir bylinėjimusi. Ji triūsdavo dieną naktį, ir tai, kad dingo menstruacijos, nurašė nervams. Juodbruvas kaip tėvas, bet šviesiomis motinos akimis, Martis buvo žavus kūdikis, ir netrukus tapo šeimos numylėtiniu. Praėjo metai, kol buvo pastebėtas perdėtas vaiko romumas, ir tai, kad jis nesistengia mokytis vaikščioti, kad jam sunkiai sekasi kalbėti, nėra normalu. Tuomet prasidėjo nesibaigiantys vizitai pas gydytojus, po ligonines, ir begalės atliktų tyrimų patvirtino, kad mažasis Brukartas niekada nebus toks kaip kiti vaikai. Nors ir smarkiai protiškai atsilikęs, Martis augo linksmas ir laimingas. Kai jam suėjo dvidešimt metų, metė mokyklą ir pradėjo dirbti Brukartų įmonėje. Aurora liepė elgtis su juo kaip su bet kuriuo kitu darbininku, nors ir savininkės sūnus, įmonėje jis visiems buvo tiesiog Martis  – dvidešimt ketverių metų vyras vaiko siela.


Vynuogynų tyla  

Knygos Vynuogynų tyla ištrauka

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you