Page 1

gyventojus, kompiuteriai gaminami laikantis vadinamųjų švediškųjų normų. Mano manymu, Vokietijoje leistini dydžiai yra gerokai per dideli ir grynai techninio pobūdžio. Vis dėlto žmogaus kūnas yra subtili, natūrali, o ne techninė sistema. Tariamieji specialistai šį faktą, deja, tiesiog pamiršta. Tokią puikiai subalansuotą sistemą – žmogų – iš pusiausvyros lengvai išmuša, įskaitant ir laiko faktorių, vadinamasis elektros smogas (elektros spinduliuotės aplinkoje visuma). Dėl šios priežasties tampa vis svarbiau konsultuotis su atitinkamu specialistu, kai tenka įrengti techninio darbo vietą, pavyzdžiui, kompiuterių kambarį. Atsakingas ir sąmoningas darbdavys rūpinasi savo darbuotojų sveikata ir gera savijauta. Kaip atlygį jis gauna vis mažiau ligos lapelių, už kuriuos reikia mokėti. Mes teikiame pagalbą ir konsultuojame iniciatyvines piliečių grupes, kurios kovoja su mobiliojo ryšio stočių plėtimu. Jų antenų miškas darosi vis tankesnis. Žmonės vis dažniau susimąsto apie jų sveikatai keliamą pavojų. Mes informuojame apie grėsmę ir teikiame paaiškinimus. Susitikimuose nuolat diskutuojama apie leistinas normas ir ribinius dydžius. Galvodami apie savo vaikų ir vaikaičių ateitį, privalome šias priemones visaip remti. Mes, matavimų specialistai, suteikiame reikalingų žinių, ieškantiems informacijos teikiame vertingų patarimų.

20

Įžanga


Kas tai yra virgulės?

Istorija Apie virgulių naudojimą randama duomenų visose istorinėse epochose. Senovės Kinijoje virgulėmis buvo tyrinėjama statybų vieta, o pirmykštės tautos virgulėmis ir švytuoklėmis ieškojo vandens. Buvimo vietos tyrinėjimas tikriausiai buvo vienas iš seniausių žmonijos instinktų. Virgulininkai šimtmečiais buvo laikomi specialistais, gebančiais atrasti šaltinį, žemės turtus, „geras vietas“ namo ar bažnyčios statybai. Taip buvo išvengiama „blogųjų vietų“. Vystantis civilizacijai šis instinktas ėmė vis silpnėti ir nykti, vis dėlto ir šiandien civilizacijos nepaliestose vietose gyvenančios pirmykštės tautos ir gentys moka atrasti stovykloms tinkamas ir netinkamas vietas. Pavyzdžiu gali būti indėnai hopiai, kurie gyvendami laisvėje moka savo aplinkoje atrasti vandenį nesinaudodami jokiomis techninėmis priemonėmis. Panašių dalykų moka ir Australijos aborigenai. Seniausias virgulininko atvaizdas rastas pietinėje Prancūzijoje Lasko olų piešiniuose (apie 15 000 metų prieš Kristų). Kapaviečių radiniai ir senovės Egipto hieroglifai irgi rodo, kaip seniai žmonių turėta žinių apie radiosteziją ir virgules. 21


Kas yra radiostezija? Išvertus pažodžiui, ši iš lotynų ir graikų kalbų žodžių sudaryta sąvoka reiškia spinduliuotės nustatymą. Nustatyti spinduliuotės vietas naudojant virgules ar švytuokles geriau ar blogiau sugeba kiekvienas žmogus, pasitelkęs pasąmonėje slypinčias galias. Labai senus laikus siekianti radiostezijos istorija liudija, jog visada buvo žmonių, kurie mokėjo su virgule tyrinėti po žeme esančius reiškinius. Vienuoliai, žemdirbiai, architektai ar kareiviai – daugelis jų buvo jautrūs, gebėjo aptikti požeminius dirgiklius ir mokėjo naudotis virgule. Iš seniausios Kinijos istorijos žinoma ne tik fengšui doktrina, bet ir tai, kaip buvo atrandamos stovykloms ar statybai tinkamos vietos. Tam skiriama daug dėmesio dabartiniuose fengšui patarimuose. Istoriniuose šaltiniuose rašoma apie karaliaus Kuang Ju įsakymą ištirti bet kokios statybos vietą ir sužinoti, ar po žeme negyvena „piktosios žemės dvasios“. Piešiniuose jis vaizduojamas jojantis ant drakono, o spinduliuotės ieškantys kinai vadino save „drakono raiteliais“. Šis istorinis kinų karaliaus įsakas šiuolaikiniams statybų biologams turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Žodis virgulė reiškia „rykštelę“, „vytelę“, su kuria jautrūs žmonės stengėsi kažką atrasti. Kas tai galėjo būti? Istoriniu požiūriu pirmiausia tai buvo vanduo, mūsų svarbiausias gyvybės eliksyras. Biblijoje randame aprašymą, kaip Mozė sudavė lazda į uolą, iš kurios tuomet ištryško vanduo. Šiais laikais būsimų didelių gręžinių vietų tyrinėjimas šulinių statytojams yra įprastas dalykas. Nors ir galima atlikti techninius matavimus, bet tai gerokai ilgiau trunka. 22

Kas tai yra virgulės?


Su virgule greičiau ir tikslingiau. Kai kurių virgulininkų darbo sėkmingumas siekia net 85 procentus, o firmoms, kurios dirba, sakysim, besivystančiose šalyse pagal naujausius mokslinius gręžimo metodus, aptikti vandenį pavyksta gerokai rečiau. Yra duomenų, jog net dykumose, kur joks prietaisas negali aptikti vandens, virgulininkams tai pasiseka. Vienas tyrimas buvo atliekamas iš lėktuvo, o paskui buvo tiriama su virgule. Viduramžiais su virgule buvo ieškoma žemės turtų. Išgarsėjo Rūdiniuose kalnuose gyvenęs gydytojas Georgas Baueris, į kasybos istoriją įėjęs savo lotynišku vardu „Agrikola“. Daugelyje virgulėms skirtų knygų jis vaizduojamas medžio raižinyje, po kuriuo parašyta: „Virgulininkas, kuris ieško slaptų žemės lobių, vadinamųjų gyslų.“ Tuo laikotarpiu buvo pirmąkart pastebėta, jog tarp vandens ir rūdų yra ryšys. Agrikolos knygoje pateikiama rūdakasių liudijimų, kad ieškodami rūdos telkinių jie visada atkreipdavo dėmesį į vandens šaltinius. Šaltiniai trykšdavo arba netoliese rūdos klodų, arba tiesiai iš virš jų esančių žemės plyšių. Ir mano ieškojimai ne visuomet baigdavosi trykštančio vandens radimu. Labai didelės įtakos turi mėnulio fazė. Per delčią vanduo tikra ta žodžio prasme nueina gilyn į žemę ir jį labai sunku aptikti. Per mėnulio priešpilnį rezultatai būna daug geresni. Be to, vanduo, kaip teigia vandens specialistas iš Tirolio Johanas Granderis, neturi būti „skaistus“, o jau pribrendęs gręžiniui. Vienuolynuose taip pat buvo ieškoma vandens. Daugelyje benediktinų vienuolynų, pavyzdžiui, Švento Stepono ir Istorija

23


kituose, miežiniam alui daryti reikėjo labai gero vandens. Tokį vandenį atrasdavo vienuolyno virgulininkai. Boirono vienuolyne, kuris yra visai netoli nuo mano namų, irgi buvo keli vienuoliai, kurie mokėjo naudotis virgulėmis, dažniausiai padarytomis iš medžio šakos. Jie buvo dažnai kviečiami į namus, kurių gyventojai turėjo bėdų, o man kartais tekdavo patikrinti jų tyrimus ir patvirtinti rezultatus. Virgulė buvo sėkmingai naudojama ir ieškoti naftos telkiniams. Geri virgulininkai su ja aptiko daugybę naftos telkinių Tolimuosiuose Rytuose, Teksase, Arkanzase. Daugeliui dabartinių naftos magnatų būtent virgulė atvėrė kelią į svarbiausios mūsų planetos ūkio šaką ir milijardinį pelną. Yra žinoma vieno Amerikos naftos pramonėje išgarsėjusio virgulininko pono Brauno istorija. Jis buvo aukštąjį išsilavinimą turintis elektrotechnikos inžinierius, kuriam pagal profesiją daug artimesnė buvo technika nei gamta. Ir vis dėlto atkaklioje kovoje už naftos telkinius jis įgijo puikaus virgulininko šlovę. Arkanzase jam reikėjo tiksliau pažymėti naftos gręžinių vietas, kuriose mokslininkai buvo numatę esant naftos. Tačiau Braunas nepatarė ten gręžti, nes, jo manymu, ten buvo tik minimalūs naftos ištekliai. Juo niekas nepatikėjo. Nugalėjo brangiai mokamų profesionalių ekspertų nuomonė. Buvo padaryta daug gręžinių, pasiektas beveik 2000 metrų gylis. Nudilo be galo daug gręžimo galvučių, ir galiausiai gręžinių kaštai pasiekė milijoną dolerių. Visos pastangos ir išlaidos nuėjo šuniui ant uodegos ir gręžinių buvo atsisakyta. Vis dėlto ponas Braunas nusiminusiam naftos verslininkui parodė, ką gali virgulininkas. Vietovėje, kuri vadinamiesiems specialistams pasirodė neįdomi, Braunas su savo virgule aptiko daugiau nei dešimt juodojo aukso šaltinių. Visi susidomėję laukė ieškojimo rezultatų. Iš gręži24

Kas tai yra virgulės?


nių ištryško milžiniški naftos fontanai! Verslininkas įsitikino, jog Braunas visiškai teisus. Jo, kaip virgulininko, gebėjimai taip ištobulėjo, kad jis nustatydavo ne tik naftos kiekį telkinyje, bet ir telkinio gylį. Šiuo žmogumi susidomėjo kitos naftos verslovės. Netrukus jis buvo pripažintas kaip specialistas, niekas nebežiūrėjo į jo darbą skeptiškai. Virgulė savo darbą išmanančio specialisto rankose ir vėl nugalėjo techninius matavimo prietaisus! Šie pasakojimai ir pavyzdžiai rodo, jog darbas su virgule buvo ir tebėra efektyvus. Mokslas taip pat turėtų nevengti šios temos ir neignoruoti dalykų, kurie mums visiems svarbūs. Dar Maksas Plankas, kurio vardu pavadintas ne vienas mokslinis institutas, buvo tos nuomonės, jog mokslas privalo rimtai panagrinėti tokį su žemės gelmėmis susijusį fenomeną. Šią mokslininko nuomonę jo kolegos priskyrė prie keistų idėjų, o juk pirmieji požymiai jau buvo jo kvantinėje teorijoje! Kaip būtų buvę svarbu pripažinti tą faktą, kad žmogaus sveikatą veikia geopatogeniniai veiksniai. Ir kaip būtų svarbu, jei medicina pripažintų, jog į spinduliavimą žmogaus organizmas reaguoja ligomis. Žemės spinduliuotė ir sveikata yra neatidėliotina tema, kurios turėtų imtis šiandieninis mokslas visuomenės labui. Iki šiol, deja, vis dar trypčiojama vietoje. Teigiamus poslinkius stabdo dvi grupės: vieną sudaro tie, kurių rankose virgulė nejuda arba ją judina patys; antrąją mokslininkai, kurie šio fenomeno nesugeba įtikinamai paaiškinti, nes, galimas daiktas, ne ten ieško. Darbą su virgule jie laiko šarIstorija

25


latanizmu arba apgaule. Tai gerai apie save galvojančiųjų grupė. Neigti virgulės teikiamas galimybes, vadinasi, eiti lengviausiu keliu. Nematyti faktų ir nepaisyti teigiamų darbo rezultatų jau yra tam tikras ribotumas. Savo kasdieniame darbe ir man tenka išgirsti įvairiausių nuomonių. Taip atsitiko ir 1999 metais vienoje Austrijos televizijos laidoje, į kurią buvau pakviestas kaip ekspertas. Diskusijų laidoje turėjo būti pademonstruota, kaip dirbama su virgule, kai ieškoma vandens gyslų. Laidos tema – „Vandens paieškos su virgule“. Buvo filmuojama prie Bodeno ežero, kur ir buvo institutas, kuriame tuo metu vedžiau seminarus. Forarlberge gyvenantys vadinamieji vandens ieškotojai prieš kameras demonstravo savo meną, kiekvienas buvo apsiginklavęs keliais virgulės variantais. Vandens paieškos televizijos studijoje prasidėjo. Buvo transliuojamas interviu su fizikos profesoriumi iš Vienos, kuris buvo lankęsis tik vieninteliame virgulių seminare ir pritarė nuomonei, jog visa tai tėra fantazijos. Kai buvau paprašytas išdėstyti savo požiūrį į pasisakymus ir demonstravimą, ėmiau dalykiškai gilintis į reikalo esmę. Jei yra žinoma, kad virgulės parodymus per tyrimus atliekantį žmogų smarkiai veikia techniniai laukai, vadinasi, sumanymas ieškoti vandens šioje televizijos studijoje, kur yra stiprus elektros smogas, negali pavykti. Profesoriui iš Vienos paaiškinau taip: „Požeminės srovės jėgos poveikio paaiškinimo reikia ieškoti kvantinėje Makso Planko fiziko26

Kas tai yra virgulės?


je, ir jis yra materijos, šiuo atveju uolienos ir vandens, kaip gyvybės eliksyro, sąveikos pasekmė.“ Mano žodžiai klausytojams sukėlė nuostabą. Man pavyko šia nuolat aptarinėjama tema jiems šį bei tą paaiškinti. Apie požemines vandens sroves plačiau kalbėsiu pasakodamas apie baroną fon Polį. Radiostezijai ir mokslui apie virgules 1929 metų sausis yra svarbi data. Anomis labai snieguoto sausio dienomis Bavarijos virgulininkas baronas fon Polis išsiruošė į netoli Landshuto esantį Vilsbiburgo miestą. Nors miestas buvo visiškai nežinomas, bet jo burmistras Brandlas pakvietė jį, kad virgulininkas ištirtų, ar šioje gražioje vietovėje prie Dunojaus intako Vilso nėra trikdžių zonų. Man atrodo, jog tyrimas buvo ypatingas. Iki šiol buvo įprasta tirti tik atskirus atvejus, o virgulininkas iš Dachau baronas fon Polis užsimojo per savaitę ištirti visą miestą. Prieš pradėdamas darbą, baronas tvirtino, jog visų nuo vėžio mirusių žmonių lovos turėjo stovėti stiprios spinduliuotės zonose, ir ketino su virgule tas zonas aptikti ir vėliau pažymėti jas vietovėje. Iki to laiko dar niekas nebuvo bandęs per septynias dienas ištyrinėti visą miestą. Tokiam užmojui reikėjo didelio žinių bagažo ir ištvermės. Tyrimui gerokai kliudė ir apsnigti sodai bei pievos. Lauko darbai paprastai būdavo atidedami šiltesniems mėnesiams ir tik labai retai buvo tyrinėjama esant blogam orui. Kaip „matavimo prietaisas“ žmogus yra itin jautrus, todėl tik labai retais atvejais galėjo iškęsti tokius nepatogumus. Vis dėlto Polis būtinai norėjo atlikti tyrinėjimus ir, prižiūrint policijai, pradėjo darbus. Jis nesistengė surasti bet kokius trikdžius, o sąmoningai ieškojo stipriausią spinduIstorija

27


liuotę skleidžiančių požeminių vandens gyslų. Jų spinduliuotės intensyvumą skalėje jis žymėjo nuo 1 iki 12. Vilsbiburgo žemėlapyje buvo žymimos tik stipriausią spinduliuotę skleidžiančios vietos, pažymėtos skaičiumi 12. Kai kuriuose namuose Polis net nustatė, kur stovėjo bėdų

Vandens gyslos

Geologinių lūžių vietos

Šachtos

Tektoninės zonos

Hartmano tinklas

Kario tinklas

Tektoninės zonos ir geologinių lūžių vietos Vilsbiburge 28

Kas tai yra virgulės?


sukėlusios lovos, nors prieš tai visai nežinojo, kur jos buvo. Tai rodė, jog dirba tikras savo dalyko žinovas. Apygardos gydytojas dr. Bernhuberis, neatsižvelgdamas į Polį, buvo atlikęs lavonų skrodimą ir nustatęs, kuriuose namuose ligoniai buvo mirę nuo vėžio. Šį sąrašą jis perdavė burmistrui Brandlui. Buvo palyginti žemėlapiai, kuriuose Polis pažymėjo vėžį sukeliančias pavojingas požemines vandens gyslas, ir gydytojo sąrašai. Išaiškėjo stulbinantis faktas, jog visų 54 nuo vėžio mirusių ligonių gulėta kaip tik barono fon Polio aptiktose intensyvaus spinduliavimo zonose. Vadinasi, jam pavyko įrodyti, jog visi mirties nuo vėžio atvejai buvo susiję su namais arba miegamosiomis vietomis, kurios buvo virš labai didelių vandens gyslų. Šie rezultatai pribloškė medikus, bet jie nedrįso jais abejoti, nes tyrimas buvo griežtai kontroliuojamas ir oficialiai protokoluojamas. Vis dėlto baronas fon Polis negalėjo džiaugtis savo laimėjimais. Buvo atrastas „deguto šaukštas“: teigiama, kad jo tyrimas per lengvas, nes Vilsbiburge esą buvo per daug susirgimų vėžiu. Tuomet virgulininkas nuvyko į Bavarijos miestą Grafenau, kuriame buvo užfiksuota mažiausiai tokių ligų. Ten jis atliko tokį patį tyrimą. Anuo metu Grafenau gyveno tik 2000 gyventojų. Čia buvo gerokai mažiau stipraus spinduliavimo zonų ir nuo vėžio mirusiųjų skaičius buvo daug mažesnis. Vis dėlto žmonės buvo mirę nuo vėžio kaip tik Polio aptiktose stipraus spinduliavimo zonose. Sąsajos tarp spinduliavimo ir susirgimų dar kartą buvo patvirtintos. Istorija

29


Po pusantrų metų tyrinėtojas Polis vėl apsilankė Vilsbiburgo mieste. Per tą laiką nuo vėžio mirę žmonės taip pat buvo gyvenę jo anksčiau nustatytose pavojingose zonose. Ar pavyko ne medikui įrodyti susirgimų vėžiu priežastis? 1972 metais Polio žemėlapis buvo dar kartą patikrintas, bet šį kartą jau buvo dirbama su fizikiniu matavimo prietaisu – scintiliaciniu skaitikliu. Ulmo tyrinėtojas Štenglė pažymėjo tas pačias žemės spinduliuotės zonas, kurias buvo aptikęs ir Polis. Šis matavimas buvo pirmasis tokio tipo bandymas ištirti gausiau apgyvendintą vietą. Rezultatų sutapimas ir po dešimtmečių buvo įtikinamas įrodymas, kurio mokslas, deja, ir iki šiol nepripažįsta. Buvusio Vokietijos prezidento žmona, medicinos mokslų daktarė Veronika Karstens, atidarydama medicinos savaitę Baden-Badene padarė taiklią išvadą: „Jei esant visoms įmanomoms piktybinių navikų formoms visada išryškėja tas pats faktorius – žemės spindulių poveikis, – tai ar ne mūsų pareiga žmonijai visomis išgalėmis imtis tirti šį fenomeną!“ Ketvirtajame dešimtmetyje Maksas Plankas buvo tos nuomonės, jog mokslas privalo rimtai tirti žemės spindulių fenomeną ir reikalavo nedelsiant steigti specialų mokslinių tyrimų institutą. Jau šimtmetį laukiame, kada bus įvykdytas šis vieno žymiausių mokslininkų noras.

30

Kas tai yra virgulės?

Virgulė  

Knygos Virgulė ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you