76
nęs ir yra apmuturiuota tvarsčiais nuo kaklo iki juosmens it koks kovoje kritęs kareivis. – Nurimk. Šnekėdamasi su tavimi neketinu pažeisti HIPAA akto. Tik pamaniau, kad gal būtų gerai keletą minučių su kuo nors paplepėti. Nebent tau reikia būti kitur? Turėčiau budėti prie tėvo lovos. Tai pirmas kartas per dvylika valandų, kai palikau jį vieną ir užsukau į kavinę užkąsti, kad ištverčiau dar dvylika. Bet štai sėdžiu prieš Suzaną. Penkias minutes, pasižadu. – Ne, – ištariu pirmą iš daugybės melų. – Nieko skubaus.
Kai vėl įžengiu į tėvo palatą, manęs laukia du policininkai. Bet, juos išvydęs, visai nenustembu. Tai tik dar vienas punktas ilgame netikėtumų sąraše. – Ponas Vorenas? – klausia pirmasis policininkas. Taip pavadintas pasijuntu keistai. Tailande mane vadino Ajarn Vorenu – mokytoju Vorenu, tačiau net ir toks kreipinys man buvo nejaukus, tarsi vilkėčiau per didelius marškinius. Tiesą sakant, niekada nežinojau, nuo kokio akimirksnio žmogus tampa suaugusiu ir pradeda atsiliepti į titulus kaip šis, bet neabejojau esąs tam dar nesubrendęs. – Aš – pareigūnas Vigbis, o jis – pareigūnas Dumontas, – taria policininkas. – Užjaučiam dėl... – jis susigriebia nespėjęs garsiai ištarti žodžio „netekties“. – Dėl to, kas atsitiko. Pareigūnas Dumontas žengia į priekį, rankoje laikydamas popierinį maišelį. – Avarijos vietoje radom jūsų tėvo daiktų ir pamanėm, kad norėsit juos turėti, – sako jis. Ištiesiu ranką ir paimu maišelį. Jis lengvesnis, nei tikėjausi. Policininkai atsisveikina ir išeina iš palatos. Ant slenksčio Vigbis atsigręžia. – Mačiau visas iki vienos jo parengtas „Animal Planet“ serijas, – taria. – Ar matėt tą apie vilkę, kuri per plauką nenusinuodijo? Verkiau kaip kūdikis, prisiekiu Dievu. Jis kalba apie Vazoli, jauną patelę, atgabentą tėvui į Redmondą, nes zoologijos sode su ja buvo šiurkščiai elgiamasi. Jis surentė jai 77
aptvarą ir kartu įleido du brolius, sukurdamas naują gaują. Vieną dieną po darbo valandų į Redmondą įsibrovė gyvūnų teisių aktyvistas ir mėsą, atvežtą iš skerdyklos, pakeitė mėsa su strichninu. Vazoli buvo dominuojanti būrio vilkė, todėl pradėjo ėsti pirmoji ir netekusi sąmonės susmuko į kūdrą. Operatoriai nufilmavo tėvą, graibantį ją iš vandens, nešantį į priekabą ir vyniojantį ją į antklodes, kad sušiltų, kol pradės vėl reaguoti į aplinką. Šis policininkas man nori pasakyti ne tik tai, kad mėgsta vilkus. Jis dar sako: Aš prisimenu aną jūsų tėtį. Ir priduria: Tas kūnas ligoninės lovoje iš tikrųjų nėra Lukas Vorenas. Jiems išėjus, atsisėdu šalia tėvo ir peržiūriu maišelio turinį. Lakūno tipo saulės akiniai, kvitas iš Džifio Lubio, atsarginių automobilio dalių keitėjo. Beisbolo kepuraitė su nukramtytu snapeliu. Mobilusis telefonas. Piniginė. Padedu maišelį, pavartau piniginę. Ji labai nubrizgusi, bet mano tėvas dažnai pamiršdavo apskritai ją pasiimti. Eidamas į vilkų aptvarą, palikdavo ant sunkvežimio prietaisų skydelio, nes koks nors smalsus žvėris ją tikriausiai būtų ištraukęs iš užpakalinės kišenės. Kai man sukako dvylika, traukdamas su tėčiu į gamtą buvau įgudęs turėti grynųjų, kad nekiltų nesusipratimų bakalėjos krautuvės eilėje įstrigus be pinigų. Šaltai ir abejingai atverčiu piniginę. Joje – keturiasdešimt trys doleriai, „Visa“ kortelė ir vizitinė stambių gyvūnų veterinaro Linkolne kortelė. Perforacinė ėdalo ir grūdų parduotuvės kliento nuolaidų kortelė, kurios kitoje pusėje tėvo ranka brūkštelėta ŠIENAS?, o po tuo žodžiu pakeverzotas telefono numeris. Dar piniginės dydžio Karos atvaizdas – prastos kokybės melsvame fone, koks visada būna mokyklos nuotraukose. Jokių ženklų, kad jis pažįsta mane. Visa tai turbūt atiduosiu Karai. Laminuotoje piniginės kišenėje – vairuotojo pažymėjimas. Nuotraukoje tėvas visai nepanašus į save: plaukai subraukti atgal, jis dėbso į fotoaparatą, tarsi būtų įžeistas. Apatiniame dešiniajame kampe žiba maža raudona širdelė. Prisimenu, kaip aš, šešiolikmetis, pildžiau dokumentus savo vairuotojo pažymėjimui. – Ar aš noriu būti organų donoras? – šūktelėjau mamai, besisukiojančiai virtuvėje. 78
– Nežinau, – atsakė ji. – Ar nori? – Kaip manai, ar man reikėtų tai nuspręsti tučtuojau? Mama gūžtelėjo pečiais. – Jei dabar negali, to langelio nežymėk. Tuo metu į virtuvę įžengia tėvas nustverti ko užkąsti prieš grįždamas į Redmondą. Prisimenu, tada man toptelėjo, kad net nežinojau jį esant namie tą rytą; tėvas pasirodydavo ir išeidavo kada tinkamas; mes nebuvom jo namai, buvom vieta, kur jis galėjo palįsti po dušu, persirengti ir retsykiais pavalgyti. – Ar tu – organų donoras? – paklausiau. – Ką? – Vairuotojo pažymėjime. Tu supranti, ko klausiu. Mane turbūt tai dirgintų. – Susiraukiau. – Mano akių ragena kito žmogaus akyse. Kepenys kitame kūne. Lupdamas bananą, jis turėjo atsisėsti anapus stalo prieš mane. – Na, jeigu jau taip nutiktų, – trūktelėjo pečiais, – kažin ar fiziškai pajėgtum sudirgti. Galų gale to langelio nepažymėjau. Labiausiai todėl, kad ryžtingai palaikydavau priešingą pusę, jei mano tėvas kam nors pritardavo. Tačiau tėvas aiškiai manė kitaip. Pasigirsta tylus beldimas į atviras duris, ir įeina Trina, socialinė darbuotoja. Mudu jau pažįstami; ji dirba su daktaru Sent Kleru. Trina stūmė Karos vežimėlį, kai mano sesuo buvo pirmąkart atvežta aplankyti tėvo, gulinčio ligoninės lovoje. – Labas, Edvardai, – taria ji. – Galiu užeiti? Linksiu galva, ir Trina prisitraukia kėdę šalia manęs. – Kaip jaučiatės? – pasiteirauja. Lyg ir keista išgirsti tokį klausimą iš tos, kuri už tai gauna atlygį. Argi kas nors, su kuriuo ji susitinka, linkęs atsakyti: „Nuostabiai!“ Ar ji šmaižiotų aplink mane, jei manytų, kad aš puikiai su viskuo susidoroju? Iš pradžių nesupratau, kodėl mano tėvui, neturinčiam sąmonės, paskirta socialinė darbuotoja. Paskui sumojau, kad Trina čia lankosi dėl manęs ir Karos. Ankstesnis mano socialinės darbuotojos apibrėžimas buvo susijęs su globa, taigi nelabai nutuokiau, kokią pagalbą ji galėtų man pasiūlyti, bet ji labai sumani ir nuo79
voki. Jei noriu pasišnekėti su daktaru Sent Kleru, Trina jį suranda. Jei pamirštu vyriausiojo ordinatoriaus pavardę, ji man primena. – Girdėjau, šiandien kalbėjotės su daktaru Sent Kleru, – prabyla Trina. Pažvelgiu į tėvo profilį. – Ar galiu kai ko paklausti? – Žinoma. – Ar kada nors esat mačiusi, kad žmogus atsigautų? Tas, kuriam... buvo taip blogai kaip jam? Tai sakydamas neįstengiu žiūrėti į ligoninės lovą. Spoksau į dėmę ant grindų. – Yra daugybė atvejų, kai žmonės išsikapsto po galvos smegenų sužalojimo, – atsako Trina. – Bet iš to, ką man papasakojo daktaras Sent Kleras, supratau, kad jūsų tėvo sužalojimas pražūtingas ir jo galimybės pasveikti yra labai menkos, net ir geriausiu atveju. Mano skruostus užlieja karštis. Prispaudžiu prie jų plaštakas. – Taigi kas sprendžia? – tyliai teiraujuosi. Ji supranta, ko klausiu. – Jei jūsų tėvas būtų patekęs į ligoninę sąmoningas, – švelniai sako Trina, – jo būtų paklausta, ar jis norėtų, kad būtų užpildytas išankstinis nurodymas – pareiškimas, paaiškinantis, kas yra jo sveikatos priežiūros įgaliotinis. Kas turi teisę kalbėti jo vardu sprendžiant reikalus dėl jo sveikatos. – Manau, jis norėjo paaukoti organus. Trina linkteli. – Pasak Organų dovanojimo akto, yra protokolas šeimos nariams, reglamentuojantis, kokia tvarka turi būti duoti nurodymai paaukoti organus žmogaus, kuris medicininiu požiūriu neveiksnus ir negali kalbėti savo vardu. – Bet jo vairuotojo pažymėjime yra organų donorystės ženklas. – Tada viskas kiek paprasčiau. Tas ženklas reiškia, kad jis – registruotas donoras ir kad teisiškai sutinka aukoti organus. – Ji delsia. – Tačiau, Edvardai, reikia dar kai ką nuspręsti prieš pradedant galvoti apie organų donorystę. Kai jis tokios būklės, nėra jokios teisinės hierarchijos, jei kiltų klausimas, ar išjungti gyvybės palaikymo prietaisus. Kad ligoniui, patyrusiam tokius suža80
lojimus kaip jūsų tėvas, reikia nutraukti gydymą, nuspręsti turi artimiausias jo giminaitis, kitiems net nespėjus prabilti apie organų aukojimą. – Su savo tėvu nešnekėjau šešerius metus, – prisipažįstu. – Nežinau, ką jis valgo pusryčiams, ir visai nenutuokiu, ką, jo nuomone, turėčiau padaryti atsidūręs šioje padėtyje. – Tada, – sako Trina, – manau, jums reikia pasikalbėti su seseria. – Ji nenori šnekėtis su manimi. – Ar tikrai? – suabejoja socialinė darbuotoja. – O gal jūs nenorit pasikalbėti su ja? Kai po kelių minučių ji išeina, atlošiu galvą ir atsidūstu. Tai, ką pasakė Trina, yra gryna teisybė: slapstausi šioje palatoje su tėvu todėl, kad jis be sąmonės ir negali pykti ant manęs, jog išėjau iš namų prieš šešerius metus. O sesuo gali širsti ir tikrai lies pyktį. Pirmiausia dėl to, kad pasprukau netaręs nė žodžio. Antra – kad grįžau ir buvau įstumtas į padėtį, kurios šeimininkė, suprantama, turėjo būti ji: asmuo, geriausiai pažįstantis tėvą. Dabar jis tikriausiai norėtų matyti ją sėdint šalia, jei tik tai būtų įmanoma. Susizgrimbu vis dar laikąs tėvo piniginę. Išimu vairuotojo pažymėjimą, pirštu perbraukiu širdelę, organų donoro simbolį. Bet, kišdamas jį atgal į laminuotą skyrelį, ten aptinku dar kai ką. Ogi nuotrauką, apkarpytą, kad tilptų į piniginės kišenėlę. Darytą 1992 m. per Heloviną. Joje esu užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę, dengtą kailiu, su styrančiomis dviem smailiomis ausimis. Veidas išpaišytas, kad atrodytų kaip snukis. Buvau ketverių ir norėjau vilko kostiumo. Kažin, ar tada supratau, kad jis mylėjo tuos žvėris labiau už mane. Įdomu, kodėl jis nešiojosi šią nuotrauką piniginėje, nepaisydamas to, kas įvyko tarp mudviejų.
Net būdamas septyneriais metais vyresnis už Karą, pavydėjau jai. Jos plaukai raitėsi kaštoninėmis garbanėlėmis, skruostai buvo putlučiai, ir kai mama gatve stumdavo vaikišką vežimėlį, žmonės ją stabdydavo tik norėdami pagirti, kokį gražų kūdikį turinti. Paskui jie atkreipdavo dėmesį į antros klasės mokinuką, kuris paniuręs kėblindavo šalia jos – perdėm liesą, perdėm drovų. 81
Bet aš pavydėjau ne Karos išvaizdos, o proto. Ji nebuvo mergaitė, kuri tik žaidžia su lėlėmis. Ji išdėliodavo jas po visą namą ir sukurdavo painią istoriją apie našlaitę, kuri piratų laivu be bilieto plaukia per vandenyną ieškoti moters, pardavusios ją, vos gimusią, norėdama išgelbėti savo vyrą nuo kalėjimo. Kai ji parnešdavo iš pradinės mokyklos pažymių knygelę, joje mokytojai visada būdavo įrašę pastabą apie jos fantazijas. Kartą mama turėjo eiti pas mokyklos direktorių, nes Kara įtikino savo klasės draugus, kad jos senelis buvo astrofizikas, kad šeštą valandą vakaro Saulė susidurs su Žeme ir mes visi žūsim. Nors mudu skyrė nemažas metų tarpas, kartais, kai ji paprašydavo su ja pažaisti, sutikdavau. Vienas mėgstamiausių jos žaidimų buvo pasislėpti miegamojo drabužinėje ir pakilti raketa. Tamsoje ji taukšdavo apie planetas, pro kurias lėkdavom, o kai vėl atverdavo duris, aiktelėdavo neva išvydusi ateivius su šešiomis akimis ir kalnus, liulančius it žalia želė. Patikėkit, nors buvau ganėtinai didelis ir viską puikiai supratau, anuomet tenorėdavau pamatyti tuos ateivius ir kalnus. Regis, jau vaikystėje suvokiau esąs kitoks, o didžiausia mano puoselėjama viltis buvo ta, kad įmanoma pasikeisti ir būsiu toks kaip visi. Bet atverdavau drabužinės duris, ir mano žvilgsnis susmigdavo į tą patį seną tualetinį staliuką, komodą ir mamą, dėliojančią sulankstytus Karos skalbinius. Nieko stebėtina, kad tėvui iškeliavus į miškus Kara visiems, kurie klausdavo apie jį, aiškindavo skirtingai: Jis kasinėja su egiptologais Kaire. Jis rengiasi kosminio laivo skrydžiui. Jis filmuojasi juostoje su Bradu Pitu. Nė nenutuokiau, ar ji iš tikrųjų tikėjo tuo, ką pasakojo, bet galiu pasakyti tik tiek: o, kad man būtų buvę taip lengva rasti pateisinimus savo tėvui. Ligoninės aukštas, kur guli Kara ir kiti ortopediniai ligoniai, labai skiriasi nuo Intensyviosios priežiūros skyriaus. Tėvo aukšte tvyro mirtina tyla, ir nori nenori turi pritildyti balsą iki šnabždesio, o čia daugiau bruzdesio, skamba seselių, bendraujančių su pacientais, balsai, užsakymų vežimėlio, kurį stumia savanoris, girgždesys ir balsų srautas, besiliejantis iš daugybės televizorių, dudenančių anapus palatų slenksčio. 82
Kai įeinu į Karos palatą, ji žiūri „Laimės ratą“. – „Tik gerieji miršta jauni“*, – sako ji, spręsdama galvosūkį. Mama pamato mane pirmoji. – Edvardai? Ar kas nors atsitiko? Ji turi galvoje tėvą. Žinoma, jai šovė tokia mintis. Išvydus Karos miną, man nudiegia širdį. – Jam viskas gerai. Na, jam nėra gerai. Bet jokių pokyčių. – Jau viską gadinu. – Mama, ar galėčiau trumpai šnektelėti su Kara akis į akį? Mama pažvelgia į Karą ir linkteli. – Eisiu paskambinti dvyniams. Atsisėdu ant kėdės, kurią man užleido mama, ir pristumiu ją arčiau prie lovos. – Taigi, – prabylu, mostelėdamas į sutvarstytą Karos petį. – Ar tau labai skauda? Sesuo spokso į mane. – Yra skaudėję ir labiau, – ramiai atsako ji. – Hm, man labai gaila, kad turėjom vėl susitikti šitokiomis aplinkybėmis. Ji gūžteli, jos lūpos suspaustos siaura linija. – Taip. O kodėl tu čia? – po valandėlės klausia. – Kodėl negrįžti atgal prie savo reikalų ir nepalieki mūsų ramybėje? – Taip ir padarysiu, jei nori, – tariu. – Bet tikrai norėčiau tau papasakoti, ką veikiu. Ir taip pat norėčiau sužinoti, ką veiki tu. – Gyvenu su tėčiu, žinai, su tuo vyruku apačioje, kurį tu dediesi pažįstąs geriau už mane. Ranka persibraukiu veidą. – Juk ir taip nelengva, o tu dar gieži ant manęs dantį? – Ak, Dievulėli. Tu teisus. Ir ką aš sau manau? Turėčiau pasveikinti tave sugrįžusį išskėstomis rankomis. Nepaisyti, kad tu sudraskei mūsų šeimą į skutelius, nes esi savanaudis – pabėgai iš namų, užuot mėginęs ką nors išspręsti, o dabar štai atlėkei kaip gelbėtojas ir apsimeti, kad tau nepaprastai rūpi tėtis. Neįmanoma jos įtikinti, jog vien todėl, kad tave ir kitą žmogų * Bilio Džoilo (Billy Joel) daina „Only the good die young“.
83
skiria pusė planetos, tu negali išvyti jo iš minčių. Patikėkit. Aš mėginau. – Žinau, kodėl išėjai, – sako Kara, pakeldama smakrą aukštyn. – Tau iškeliavus, tėtis įsiuto. Mama taip sakė. Anuomet Kara buvo per maža, kad suprastų, bet dabar ji jau suaugusi; galų gale ji ėmė klausinėti. O mama, be abejonės, atsakė į klausimus taip, kaip išmanė. – Žinai ką? Man visai nė motais, kodėl pasprukai, – taria Kara. – Tik noriu žinoti, kodėl varginaisi grįžti, kai niekam tavęs čia nereikia. – Mamai reikia, kad čia būčiau. – Giliai įkvepiu. – Be to, aš noriu čia būti. – Ar Tailande radai Jėzų, Budą ar dar ką nors? Ar gavai atleidimą už praeitį, kad galėtum atsistoti ant kito savo karmos gyvenimo laiptelio? Na, įsivaizduoji, Edvardai, aš tau neatleidžiu. Ir baigta! Beveik laukiu, kad ji man iškiš liežuvį. Ji įskaudinta, – tariu sau. – Ji niršta. – Klausyk. Jei nori nekęsti manęs, tebūnie. Jei nori, kad kitus šešerius metus tavęs atsiprašinėčiau, ir tai padarysiu. Tačiau dabar šnekam ne apie tave ir mane. Turim visą pasaulio laiką vėl išsiaiškinti savo santykius. Bet tėtis to laiko neturi. Mums reikia sutelkti dėmesį į jį. Kara nunarina galvą, tad suprantu ją sutinkant. – Gydytojai sako... kad jo sužalojimai nepagydomi... – Jie jo nepažįsta, – atkerta Kara. – Jie – gydytojai, Kara. – Bet ir tu jo nepažįsti... – O jeigu jis nebeatsigaus? – nutraukiu ją. – Kas tada? Jos skruostai išbąla, ir aš suprantu, kad ji veja šalin tokią mintį. Kad ji neleidžia į galvą įsėlinti nė menkiausiai abejonei, nes bijo, kad ji tenai įsišaknys kaip siauralapis gaurometis, kuris vasarą auga palei kelią ir plinta it koks vėžys. – Apie ką kalbi? – sušnabžda ji. – Kara, jis negali amžiams būti prijungtas prie gyvybę palaikančių prietaisų. Ji išsižioja. 84
– Jėzau. Tu taip jo nekenti, kad ketini jį nužudyti? – Aš jam nejaučiu neapykantos. Suprantu, tuo netiki, bet myliu jį taip, kad suku galvą, ko norėtų jis, o ne ko norėtume mes. – Moki tikrai supistai rodyti tą savo meilę, – sako Kara. Nešvankybei išsprūdus iš jaunesniosios sesutės lūpų atrodo, tarsi girdėčiau braižant vinimi klasės lentą. – Negali man pasakyti, kad tėtis norėtų, jog už jį kvėpuotų tie aparatai. Kad jis norėtų gyventi su kažkuo, kas jį maudytų ir keistų jam sauskelnes. Kad jis nesiilgėtų darbo su vilkais. – Tėtis – kovotojas. Jis nepasiduos. – Sesuo papurto galvą. – Neįtikėtina, kad mudu net šnekam apie tai. Negaliu patikėti, kad tu manai turįs teisę man sakyti, ko tėtis norėtų ar nenorėtų. – Aš – realistas, ir tiek, – atsakau. – Turi būti pasiruošusi kai kuriems sunkiems pasirinkimams. – Pasirinkimams? – ji paspringsta tuo žodžiu. – Apie sunkius pasirinkimus žinau viską. Ar turėjau visiškai sugniužti, ar ištverti, kai mano tėvai skyrėsi? Net jeigu mane paliko vienas žmogus, kuris būtų supratęs, ką jaučiu? Ar turiu gyventi su mama, ar su tėčiu, nes visai nesvarbu, ką nuspręsiu, mat žinau, kad mano atsakymas įskaudins vieną jų. Man buvo labai sunku pasirinkti, ir aš pasirinkau tėtį. Kaip tau apsiverčia liežuvis dabar tai sakyti? Nejau iš manęs tikiesi, kad jo atsisakysiu? – Žinau, kad jį myli. Suprantu, nenori jo netekti... – Prieš išeidamas iš namų pasakei mamai norįs jį nužudyti, – piktai atkerta Kara. – Taigi nūnai turi progą. Negaliu kaltinti motinos, kad papasakojo seseriai. Tokia tiesa. – Tai buvo labai seniai. Viskas keičiasi. – Taigi. Ir po dviejų savaičių ar po dviejų mėnesių, o gal po ilgesnio laiko tėtis gali išeiti iš ligoninės. Neurologai vertė mane tikėti visai ne tuo. Ne tai regėjau ir savo akimis. Kita vertus, suprantu, kad ji teisi. Kaip galiu tvarkyti šeimos reikalus su savo seseria, kai nesu šios šeimos dalis? – Nori tikėk, nori ne, – tariu, – bet gailiuosi palikęs namus. Tačiau dabar aš čia. Suprantu, tu pyksti, bet šįsyk tau nereikės visko atlaikyti vienai. – Jei nori man padėti, – sako Kara, – pasakyk ligoninei, kad aš prisiimu atsakomybę už tai, kas bus su tėčiu. 85
– Tu dar nesi pilnametė. Jie tavęs neklausys. Ji įdėmiai žiūri į mane. – Bet tu galėtum, – taria.
Tiesą sakant, noriu, kad tėvas atsigautų ir pasitaisytų, bet ne todėl, jog jis to nusipelnė. O todėl, kad noriu kuo greičiau išvažiuoti. Šiuo atžvilgiu Kara neklysta. Šešerius metus buvau atitrūkęs nuo šeimos. Negaliu vos įžengęs apsimesti, kad nieko neįvyko. Tai ir pasakau mamai, kai išėjęs iš Karos palatos randu ją vaikštinėjančią koridoriuje. – Grįžtu namo. – Tu esi namie. – Ma, – sakau, – ką mes apgaudinėjam? Kara nenori, kad čia būčiau. Svarstant apie tai, ko norėtų tėtis šiomis aplinkybėmis, iš manęs jokios naudos. Užuot padėjęs, tik trukdau. – Tu nusikamavęs. Pervargęs, – ramina mama. – Visą parą prabuvai ligoninėje. Važiuok ir išsimiegok tikroje lovoje. – Iš rankinės ji išsitraukia raktų ryšulį ir atkabina vieną raktą. – Nežinau, kur dabar gyveni, – sakau. Tarsi tai nebūtų svarus įrodymas, kad nepriklausau šeimai. – Bet žinai, kur gyvenai anksčiau. Tai atsarginis raktas, kurį nešiojuosi, jeigu Kara pamestų savąjį. Akivaizdu, name nieko nėra. Turbūt tau bus neprošal tenai nukakti ir įsitikinti, kad viskas kaip buvę. Tarytum Beresforde, Naujajame Hampšyre, būtų įsilaužimų. Mama įspraudžia raktą man į delną. – Tik išsimiegok tenai. Suvokiu turįs atsisakyti, visiškai nutraukti ryšius. Skubėti į oro uostą ir nusipirkti bilietą į pirmą lėktuvą, skrendantį į Bankoką. Deja, man atrodo, kad galvoje knibždėte knibžda musių, o gomuryje jaučiu gailesčio skonį, panašų į migdolų. – Vieną naktį. – Edvardai, – sako mama, kai einu šalin nuo jos. – Tavęs nebuvo šešerius metus. Bet prieš tai gyvenai su juo aštuoniolika metų. Turi padėti labiau, nei manai. 86