Vandenio era

Įžanga Keturios laiko akimirkos

1945 m. rugpjūčio 28 d., Sagamio įlanka, Japonija Jau beveik pilnačiai švytint JAV eskadrinio minininko „Nicholas“ vyriausiasis valgyklos viršininkas Vernas Beketas pasilenkė per dešiniojo borto turėklą. Besidairant į išmetusius inkarus 38-ojo operatyvinio junginio laivus, akys užkliuvo už linijinio laivo „Missouri“. Rytą Vernas pamatys, kaip „Missouri“ įplauks į Tokijo uostą priimti besąlyginės japonų kapituliacijos. Pagaliau Antrasis pasaulinis karas baigėsi ir Ramiajame vandenyne. Žengęs iš tamsos prie Verno prisigretino geriausias jo draugas jaunesnysis leitenantas Džonis Leinas. Atsistojęs prie turėklo jis prisidegė cigaretę. Degtuko blyksnis apšvietė jaunų vyrų veidus – nuovargio išraišką.

– Po velnių, jei būčiau žinojęs, kad čia tu, nebūčiau užsivilkęs šitos kvailos gelbėjimo liemenės.

Vernas nebuvo nusiteikęs tuštiems plepalams.

– Nulėk nuo denio tokiu metu ir be galo džiaugsies ją dėvintis, – pasakė ir smarkiai patempė savo paties liemenės diržus.

– Taip, ko gero. – Džonis atsuko nugarą įlankoje pučiančiam lengvam brizui. – Sakyk, Vernai, pastarąją valandą ar dvi kartais negirdėjai laive jokių keistų garsų?

– Kad lyg ir ne. O kas?

– Nežinau. Tikriausiai man tik pasigirdo. – Jis godžiai įtraukė cigaretės dūmo, palaikė plaučiuose ir tik tada išleidęs srovelę tarė: – Tai, manai, karas su japais tikrai baigėsi?

Vernas tylėjo.

9

10 Vandenio era

– Aišku, baigėsi, – atsakė Džonis pats sau. – Vargu ar jie nori, kad dar vienas miestas išlakstytų į šipulius nuo atominės bombos.

– Ką jau kalbėt apie šimtą tūkstančių civilių, paleidžiamų pelenais, – pridūrė Vernas ir jam gerklę užspaudė šmėstelėję galvoje klaikūs vaizdai.

Kai prieš tris savaites ant Hirošimos ir Nagasakio nukrito dvi atominės bombos, jam taip ir liko krūtinėje blogumas.

Pokalbio pertrauka buvo nesmagi, bet ne tokia nesmagi, kad Džonis nutiltų.

– Ei, girdėjau, kad kai rytoj „Missouri“ prisišvartuos Tokijuj, tikriausiai būsim vieni iš eskorto. Ko gero, suglausim pečius su kai kuriais aukščiausiais laivyno pareigūnais, bent įsivaizduoji? Gal grįžę namo laikraščiuose rasim net nuotraukų su imperatorium Hirohito, mums subines bučiuojančiu!

Nuo kapitono tiltelio pasiųsti` dvylika laivo varpo dūžių nutraukė tulžingą Džonio kalbą ir paskelbė naujos dienos pradžią.

Vernas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.

– Nulis nulis. Gal man vertėtų kiek snustelėt prieš prasidedant pusryčių ruošai. Labanakt, Džoni.

Keista, Džonio atsakymas tebuvo šaltas plačiai atmerktų akių žvilgsnis į tuštumą.

– Bičiuli, sakau, laba…

Džonis pertraukė Verną staiga pakeltu balsu: – Štai, Vernai! Štai ir vėl!

Tikrų tikriausiai iš laivo sklido linkstančio metalo girgždesys.

Visai įprasta girdėti šitaip girgždant, kai eskadrinis minininkas sveriasi per audros bangas, bet anaiptol neįprasta nuleidus inkarą tokiame ramiame vandenyje.

– Kas čia, po velnių? – Džonis nustėro graudžiam linkimo girgždesiui stiprėjant.

Jie jau beveik susigaudė. Laivagalyje už kambuzo atsarginis laivo katilas deformavosi nuo didžiulės perkrovos – garo slėgio užrūdijus apsauginiam vožtuvui.

Staiga tūkstančio galonų talpos katilas su kurtinamu trenksmu susprogo ir dešiniojo borto pertvaroje išmušė skylę. Plyštantis me-

Eric Rankin 11

talas su spiegiančiu svilinančio oro šuoru sviedė abu vyrus už turėklų į šaltus Sagamio įlankos vandenis.

Per kelias minutes visuose flotilės laivuose buvo paskelbta kovinė parengtis, kaip pašėlusios kaukė sirenos, švysčiojo prožektoriai, tačiau po valandėlės ir vėl viskas nurimo. Neskaitant dviejų metrų skersmens skylės aštriais kraštais viršutiniame „Nicholas“ denyje ir dviejų vienišų būtybių, plūduriuojančių vidunakčio jūroje, vaizdas atrodė visai kaip prieš kelias minutes.

Supdamasis vandens paviršiuje, laikydamasis ant vandens vien dėl gelbėjimo liemenės, Vernas pamažu atsikvošėjo ir stengėsi įsisąmoninti, kas ką tik atsitikę. Iki šios akimirkos jis ketvertą metų tarnavo kariniame laive ir nė karto nebuvo sužeistas. Žvelgdamas aukštyn į žvaigždėmis žėrintį dangaus skliautą, negalėjo nesistebėti ironiška padėtimi. „Kuo mane pripažins laivyne? Taikos auka?“ Mėnesienos apšviesta sodriai raudona kraujo dėmė vandens paviršiuje patvirtino baimingą įtarimą, kad juodu su Džoniu sunkiai sužaloti.

– Džoni! – iškosėjo Vernas, užspringęs patekusiu į plaučius sūriu vandeniu. – Džoni! Kaip tu?

Vernas įstengė pasiirti porą mostų artyn prie draugo. Ir susilėtino priblokštas siaubo, iš arčiau pamatęs, kad Džonio gerklė plačiai atsivėrusi, giliai į kaklą įsirėžęs tebestyro dantytas metalo gabalas.

– O tu Dieve… – sušnibždėjo supratęs, kad Džonis jau neišgyvens.

Aukštai virš galvos kažkas nuo „Nicholas“ tiltelio su rankiniu prožektoriumi šukavo vandenyno paviršių.

Vernui pavyko pamojuoti virš galvos iš karto abiem rankomis dėmesiui atkreipti. Greitai įvertinęs savo būklę suabejojo, ar ir pats turi bent kiek daugiau už Džonį galimybių būti ištrauktas iš vandens gyvas. Tegu į jį nepataikė lekiantis metalas ar kokia kita skeveldra, vis dėlto ir pats sužalotas, patyrė sunkių vidinių traumų. Žiauriai degino liemenį, greičiausiai iš inksto prasidėjo vidinis kraujavimas.

Susiėmęs už pilvo apačios kairėje pajuto, kaip standžiai šis išsipūtęs, kraujas ėmė smarkiai spausti iš vidaus odą.

12 Vandenio era

Viską gaubiančioje tamsumoje sunkiai atsiduso ir pasidavė galimai mirčiai, prisiminė vienintelę savo išmoktą maldą.

– Gulsiu aš dabar miegot, – garsiai pasakė silpnu drebančiu balsu. – Meldžiu, Diev, sielą paglobot. O jei teks mirt… – Nutilo šovus netikėtai minčiai. – Na, iki teks mirt, aš noriu pasikalbėt su savo angelu sargu… jei tokį turiu.

Stačiomis irdamasis girdėjo sparčius žingsnius ir slopius šauksmus laivo draugams užsiropštus ant denio. O pro tuos pažįstamus garsus prasiverždavo ir dar kai kas – kažin kokie tolimi, tylūs garsai. Susitelkęs suprato girdįs balsą, švelnų, moterišką, vis kartojantį virtinę nesuprantamų žodžių.

– Ei! – sušuko Vernas tamsoje. – Ar čia kas nors yra?

Jau išgirdo žodžius aiškiai. Jie tarsi atsklido iš toli ir kartu skambėjo galvoje.

– Vernai, aš čia, – tepasakė balsas.

Jis suprato, kad šiuos žodžius ir girdėjo visą laiką kartojant.

Jo sveikas protas linko prie išvados, kad jam haliucinacija arba, geriausiu atveju, kalbasi pats su savimi. Tačiau net jeigu ir taip, jis negali į tą kerintį balsą neatsiliepti.

– Kas… Kas tu?

– Aš esu tas, ko tu prašei.

– Mano angelas sargas?

Stojo ilga tyla. Galiausiai balsas atsakė: – Jei tau tokia būtybė teikia paguodą, labai prašom kreiptis į mane šiuo vardu.

Toks trumpas atsakymas Verną įtikino, kad ne jis pats kuria pokalbininko kalbą. Juk pats niekam, juo labiau sau, neištartų tokių žodžių kaip „tokia būtybė“ ar „šiuo vardu“.

– Tu čia esi dėl to, kad aš mirštu, tiesa?

Vėl akimirką tyla.

– Aš čia dėl to, kad mane kvietei. „Nes aš tave kviečiau? Tu sakai, kad vien tiek ir teturėjau padaryt?“ – Na, gerai, paklausiu kitaip. Ar šiąnakt aš mirsiu? – Pats krūptelėjo nuo tokio klausimo, nes tikėjo atsakymą jau žinąs.

Eric Rankin 13

– Ne, Vernai, šiąnakt tu nemirsi. Niekas šio gyvenimo, kad ir koks ilgas ar trumpas jis būtų, nepalieka neįvykdęs, ką turi šioje žemėje įvykdyti.

Paslaptingas pareiškimas jį paguodė ir kartu sutrikdė.

– Nesuprantu.

– Tu turi man kai ką padaryti.

– Aš… – Jam net kvapą užėmė. – Aš turiu kai ką padaryt tau?

– Taip, turi perduoti žinią.

– Žinią?! Kokią žinią? Kam tokiam perduot?

– Šiuo metu negaliu atsakyti į tokius klausimus, – paaiškino balsas. – Tačiau galiu pasakyti štai ką: kai ateis laikas, jūra tau praneš ir žinią, ir kam reikia ją perduoti. Dėl to tavęs prašau visada būti prie vandens, kad galėtum žinią ir priimti, ir perduoti.

Nieko nesuprasdamas, visai sumišęs, Vernas tesuprato, kad pokalbis – o gal tikrai haliucinacija – baigiasi.

– Luktelėk! – jis beviltiškai sušuko tamsoje. – Ar tu dar mane aplankysi?

Laimei, išgirdo atsakymą.

– Vernai, aš su tavim buvau visada. Ir visada būsiu. Šiems žodžiams tebeaidint galvoje, kūną nudilgsėjo – pulsavo energingai – supurtė smarkūs traukuliai, ir akių obuoliai akiduobėse nevalingai užvirto. ◆ ◆ ◆ Palei „Nicholas“ bortą lynais buvo nuleidžiama motorinė valtelė. Joje sėdėjo valtelės škiperis, du įgulos nariai ir laivo medicinos karininkas. Jis rėkavo komandas jūreiviams laivo denyje.

– Nagi! Judinkitės, nuleiskit šitą valtį! Ir įjunkit tą prožektorių!

– Klausau, pone! – patvirtino supratęs komandą apšvietėjas. – Prožektorius jau ruošiamas.

– Ar žinom, kiek ten gali būt vyrų? – į kažką kreipėsi gydytojas.

– Ką tik skubiai patikrinom, – atsakė vienas jūreivių prie eskad­ rinio minininko turėklo. – Visi laive, išskyrus tik virtuvės viršininkus Beketą ir jaunesnįjį leitenantą Leiną. Tebeieškom jų laive, bet keisdamiesi pamainom juodu galėjo išeiti ant denio.

14 Vandenio era

Staiga užsiplieskė didžiulis prožektorius ir spindulys ėmė lakstyti tamsiu vandens paviršiumi.

– Va ten! – sušuko apšvietėjas, nukreipęs spindulį į kažką plūduriuojantį. Škiperis nukreipė valtelę į apšviestą plotą.

– Dieve mano! – sušuko medikas pamatęs negyvėlį, plūduriuojantį veidu aukštyn, plačiai atmerktomis akimis. Dantytas metalo gabalas, įstrigęs Džonio gerklėje, kone nukirto galvą. – Vienas negyvas! – sušuko stovintiems denyje, paskui kreipėsi į savo komandą: – Greičiau, čiupkit šitą apklotą ir padėkit jį įtraukti per bortą… Atsargiai.

Kai Džonis buvo įtrauktas į valtelę ir uždengtas, prožektoriaus spindulys vėl ėmė lėtai slankioti vandeniu aplinkui. Netrukus apšvietėjui iš siaubo užėmė gerklę. Iš savo posto aukštai ant tiltelio jis pamatė būrį pilkų pelekų, slenkančių į ryškų šviesos skritulį.

Springtelėjęs riktelėjo įspėdamas: – Rykliai! Rykliai!

Būrys pilkų torpedas primenančių pavidalų, iš viso septyni ar aštuoni, apsupo bedvasį Verno kūną.

– Atrodo, jie šį jūrininką pastebėjo anksčiau už mus, – pasakė gydytojas, purtydamas galvą – beprasmiška gelbėti. – Rykliai užuodžia kraują iš velnioniškai toli.

Stebėtinai darniai gyvūnai glaudžiai apsupo Verną ratu smailiais snukiais į kūną. Laukia tinkamos akimirkos sutartinai pulti.

Vis dėlto buvo keista, net valčiai atsargiai plaukiant į gyvūnus, jie neketino trauktis.

– Kas čia, po perkūnais, dedasi? – užsikirsdamas išlemeno škiperis, valtelei slystant tiesiai į padarus, baugiai plūduriuojančius vandens paviršiuje.

Prisiartinę vyrai jau girdėjo pasikartojantį tamsą veriantį trūkčiojamą švilpesį.

Karo laivo gydytojas dar gerai nesusigaudė, kas darosi, nors vieną dalyką jis tikrai suprato.

– Čia ne rykliai, – pasakė jis, atpažinęs garsiai vis iškvepiamą orą. – Čia delfinai.

– Delfinai?! – paklausė netikėdamas škiperis. – Viešpatie, ką jie čia daro?

Eric Rankin 15

– Nė neketinu spėliot. Tik manau, mums jie netrukdys. Tiesiog paskubėkim, ištraukim tą vargšą iš vandens.

Kai valtelė užtenkamai priartėjo, du įgulos nariai sugriebė ir per bortą įtraukė Verną, paruošę dar vieną apklotą uždengti ir antram kūnui. Tiesiog dėl tvarkos gydytojas pridėjo du pirštus Vernui prie kaklo, kad patvirtintų ir antrą mirties atvejį. Ir išpūtė akis.

– Palaukit! Jaučiu pulsą!

Iš karto sujudęs gydytojas praplėšė valgyklos viršininko uniformą ir ėmė ieškoti žaizdos, o vienas jūreivis kyštelėjo Vernui po nosimi uostomosios druskos.

Pamažu atgaudamas sąmonę Vernas abejingomis akimis pažvelgė aukštyn į keturis palinkusius virš jo vyrus.

– Apgailestauju, kad priverčiau jus, vyručiai, čia nusileist, – pasakė vos iškosėdamas, – nes nemanau, kad galėtumėt man dar kuo nors padėt. Viduj viskas jau suirę.

Gydytojas čiuopė abiem rankomis Vernui pilvą, atsargiai pamaigė pirštų pagalvėlėmis, gal aptiks vidaus pažeidimų požymių.

– Ar tikrai, jūrininke? Gal žinai ką nors, ko aš nesuprantu? – paklausė nudžiugęs, tik sutrikęs, nes nustatė, kad virtuvės viršininkas Vernas Beketas, patyręs tokį baisų sprogimą, tiesiog nepaaiškinamai išvengė sunkesnio sužalojimo. Žinia apie paslaptingą Verno išsigelbėjimą pasklido greitai. Dar daug dienų laivo „Nicholas“ įgula tik apie jį ir tekalbėjo. Tačiau dar ilgiau visus domino pasakojimas apie būrelį delfinų, kurie taip globėjiškai buvo apsupę Verną. Jūrininkai neabejingi tokiems pranašingiems ženklams, todėl Verną imta laikyti žmogumi, kuris turi ypatingą ryšį ne tik su jūra, o ir su joje gyvenančiais padarais. ◆ ◆ ◆ 1989 m. rugpjūčio 17 d. – Tortola, Britų Mergelių salos Palmių gaubiamo žvyrkelio gale parūdijusi metalinė iškaba skelbė čia esant mokslinio tyrimo centrą. Ranka rašytos raidės, kreivos ir padrikos, pranešė dviem jauniems verslininkams, kad jie atvyko į

Devintas skyrius

Važiuodamas namo po filmavimo „Jūros pasaulyje“, Rajanas bandė susigaudyti tarp savo minčių apie Rebeką, apie delfinus, apie daugybę vaizdo montavimo aparatūros ir apie Verną. Džiaugėsi, kad filmavimas iki pat darbo dienos galo buvo virtęs įprasta rutina, tačiau kartu negalėjo paneigti, kad jaučiasi taip, lyg būtų įtraukiamas į kažin kokį keistą atsitiktinių sutapimų raizginį. Savo juodą mersedesą SL500 atverčiamu stogu pasuko į Penktosios valstijų automagistralės kelkraštį ir paskambino į Los Andželą, į studiją Fox. Netrukus buvo sujungtas su archyvo skyriumi.

– Rajanas Eriksonas? – nepatikliai perklausė jaunas, džiugus vyriškas balsas. – Rajanas Eriksonas iš „Pietų pakrantės safario“?

– Ko stebėtis? Skambinu studijai nuolat, – nusijuokė Rajanas.

– Taip, bet niekad neskambinat mums, archyvui. Kuo galėčiau pagelbėt?

– Reikalas štai koks. Šiandien „Jūros pasauly“ filmavom medžiagą apie delfinus ir man reikia trupučio papildomos tyrimų medžiagos. Ar Fox bibliotekoj yra kokių senų dokumentinių filmų? Na, žinot, Žako Kusto. Ko nors panašaus.

– Tikriausiai rasim. Kada jums reikia?

Rajanas atsidūsėjo, suprasdamas, kaip skubiai reikia.

– Tuoj pat, – ištarė labai tyliai.

Pašnekovas padvejojo, paskui pasakė: – Kada tuoj pat?

– Na, jei ką nors rasit, norėčiau, kad iš karto tą filmuotą medžiagą atsiųstumėt man elektroniniu paštu. – Rajanas šitokios paslaugos paprašė pirmą kartą, todėl juto, kad prašymą reikia pagrįsti. – Porą 88

Eric Rankin 89

scenų ketinam perfilmuot, tai man praverstų bet kokia informacija, kad neatrodyčiau kaip koks visiškas mulkis.

Archyvaras mielai sutiko.

– Supratau! Tik leiskit pažiūrėt, ką mes turim, – pasakė, tikriausiai peržvelgdamas kompiuteryje visus susijusius pavadinimus iš Fox archyvo. – Štai, yra keli seni dokumentiniai filmai, aštunto ir devinto dešimtmečių: „Banginiai ir delfinai“, „Delfino dienoraščiai“. Ei, o kaip va šitas, iš laidų ciklo„Beieškant“: „Delfinai – jūros žmonės“? Skamba įdomiai.

– Jūros žmonės? Tikrai taip vadinasi?

– Kaip tik taip ir parašyta.

Rajanas apsimetė esąs abejingas.

– Aišku, turbūt geras filmas, kaip ir kiti. Ar turit mano elektroninio pašto adresą?

– Turim. Tikriausiai jūsų interneto jungtis belaidė. Girdžiu automobilius.

– Taip. Tai greičiau atsiųskit. Aš paieškosiu kur kelkrašty sustot ir užkąsiu, kol failas krausis. Ak, ir ačiū už pagalbą, – padėkojo Rajanas ir uždarė mobilųjį. Įvažiavęs į Ensinitaso greitkelį ir pasukęs kairėn prie vandenyno, prisiminė, kaip nuvažiuoti į „Svamį“, nedidukę sumuštininę Ramiojo vandenyno pakrantėje prie greitkelio. Užsisakė ypatingą sumuštininės patiekalą – kalakutienos mėsainį ir datulių kremo.

Atsisėdo prie staliuko užkandinės kiemelyje. Numatydamas, kiek maždaug failas krausis, valgydamas stebėjo link horizonto besileidžiančią saulę. Maždaug po pusvalandžio grįžo į automobilį, sėdo į vairuotojo sėdynę ir įsijungė nešiojamąjį kompiuterį.

Elektroninis laiškas iš studijos Fox buvo ką tik baigęs krautis.

Besileidžiančios saulės spinduliams vis nuožulniau atsimušant nuo variklio dangčio ir žlibinant, tamsinti langai ir užtrauktas minkštas stogas sudarė visai pakankamą šešėlį, kad aiškiai matytų kompiuterio ekraną. Rajanas pasisuko standžioje odinėje sėdynėje ir atsidarė laiško priedą.

Netrukus iš automobilio erdvinės sistemos, prijungtos prie kompiuterio per dažninės moduliacijos bangų siųstuvą, pasigirdo

90 Vandenio era

klaikūs žemo tono garsai. Ekrane pasirodė laidos pradžios kadras su garsiąja Einšteino formule E = MC2. Komentuodamas vaizdą skardus balsas pranešė: „Čia Beieškant serija, kurioje šiandieninė mokslinė fantastika virsta rytdienos moksline tikrove.“ Rajanas net sukikeno pamatęs prastą laidos grafiką, išgirdęs „vaiduoklių namo“ garso takelį ir teatrališkus komentarus. „Šioje serijos dalyje kviečiame drauge su mumis patyrinėti žmogaus antrininkus, gyvenančius vandenynuose… – Balsas trumpai nutilo įspūdžiui sustiprinti. – Delfinai – jūros žmonės.“ Paskui pasakotojas paaiškino, kad serijos filmo pavadinimas kilęs iš daktaro Džono K. Lilio knygos „Lilis apie delfinus – jūros žmones“.

Vos po įžanginių laidos komentarų Rajanas liovėsi šaipęsis iš primityvios techninės kokybės, nes per dvidešimt dvi minutes – ir jokios reklamos – sužinojo neįtikimai daug nuostabių dalykų apie delfinus. „Čia yra, ar tiksliau – buvo, delfinas, – melodingai intonavo pranešėjas, ekrane pasirodžius nedideliam hipopotamą primenančiam padarui. – Prieš šešiasdešimt milijonų metų šie keturkojai kopė Darvino išlikimo laiptais kartu su gausybe kitų sausumos žinduolių ir roplių. Tačiau delfinai toje evoliucinėje kelionėje padarė lankstą.

Kaip dabar žinome, prieš maždaug keturiasdešimt milijonų metų priešistoriniai delfinai grįžo į jūrą, iš kurios prieš amžinybę buvo kilę. Galima tik spėlioti, kodėl dabartinių delfinų protėviai šitaip pasielgė, bet greičiausiai svarbiausias veiksnys – varžybos dėl maisto. Gyventi sausumoje kasdien darėsi vis sudėtingiau, augančios gyvūnų populiacijos konkuravo dėl ribotų išteklių, o vandenynas teikė maistą nuolat ir gausiai. Šiandien tiriant delfinus netrūksta įrodymų, kad kadaise į vandenį jie persikėlė iš sausumos, tarp krūtinės peleko ir raumenų jie tebeturi leteną.“ Skambant balsui už kadro, ekrane pasirodžiusi rentgeno nuotrauka atskleidė stulbinamą vaizdelį: penkiapirštę ataugą, apibūdintą Rebekos. Kitoje laidos dalyje buvo aptariama smegenų dydis ir sandara, nulemiantys gyvūno protinius gabumus. Komentatorius

Eric Rankin 91

pabrėžė, kad 1600 gramų sveriančios afalinos smegenys yra maždaug trisdešimčia procentų didesnės už žmogaus.

Rajanas nė nepajuto, kaip vis labiau jį įtraukia skelbiami laidoje atradimai, išgirdęs naują teiginį jis kaskart pakeldavo antakius. O labiausiai jį sudomino pasakotojo pranešimas apie delfinų echolokacinius gebėjimus. „Jau daug metų žinoma, – toliau pasakojo balsas, – kad delfinai, išlavinę labai stiprų echolokacinį pojūtį, susikuria mintyse aplinkos garsinę hologramą, arba sonogramą. Šis akustinis įsisąmoninimas yra akivaizdžiausia technologijos, kurią mes vadiname ultragarsiniu vaizdavimu, biologinė atmaina. Pavyzdžiui, gydytojai, tirdami nėščiąją ultragarsu, taiko aparatūrą, gebančią didelio dažnio garso bangų aidą paversti trimačiu negimusio vaisiaus vaizdu. Kad ir kokia nuostabi ši elektroninė įranga, teikiamu vaizdo ryškumu ji neprilygsta vaizdams, kokius, kai kurių mokslininkų įsitikinimu, delfinai sukuria naudodamiesi biologine tokios pat technologijos versija.

Mokslininkai įsitikinę, kad delfinai taiko šią įgimtą ultragarso formą ne tik žiūrėdami vieni į kitus, bet ir žvelgdami vieni į kitų vidaus organus. Jie lengvai iš karto gali aptikti piktybinį auglį ar pamatyti, kaip neritmingai plaka širdis.“ Laidos pabaigoje buvo pateikta žinių santrauka: delfinai reevoliucionavo į oru kvėpuojančius vandenyno gyventojus; jie gali sudėtingiau mąstyti; tarpusavyje bendrauja sudėtinga kalba; gyvena labai organizuotomis socialinėmis grupėmis – būriais; jiems būdingas ultragarsinis vaizdavimas meta iššūkį pačiai sudėtingiausiai aido nustatymo aparatūrai, kokią tik yra sukūrusi žmonija.

Kompiuterio ekranui užtemus, Rajanas nesiliovė stebėjęsis, kodėl šitokie dalykai apie delfinus nežinomi plačiau. Prisiminė straipsnį žurnale, rašytą kreacionisto, smerkiantį evoliucijos teoriją ir primenantį teologinį požiūrį: jei evoliucija tikrai būtų vykusi, Afrikoje būtų gausu trumpakaklių žirafų griaučių. Tas argumentas buvo privertęs Rajaną panašiai manyti: jei delfinai kadaise ir vaikščiojo žeme, turėtų tebeturėti tai įrodančias letenas… Dabar jis jau žino – delfinai jas turi!

92 Vandenio era

Mersedeso padangos sucypė ir automobilis išdūmė iš aikštelės.

Privažiavęs Penktojo greitkelio sankirtą sustojo prie šviesoforo.

Varikliui veikiant tuščiąja eiga, Rajanas suprato, kad nėra prasmės sukti į pietus ir vėl važiuoti į San Diegą. „Jūros pasaulis“ bus uždarytas, kol jis nuvyks, Rebekos veikiausiai nebebus.

Tačiau nesvarbu. Jis turi grįžti. Įsijungus žaliai šviesai, jis pasuko vairą į dešinę ir kelių lygių žiedu galingu mersedesu nurūko pietų kryptim į pagrindinį greitkelį.

Dešimtas skyrius

Rebekai „Jūros pasaulyje“ labiausiai patikdavo valandėlę užsibūti po uždarymo – tada pasigirsdavo mišrus jūrų liūtų, jūrų vėplių, orkų ir paprastųjų delfinų, pasklidusių po visą parką, choras, tarsi jie vėl švęstų kasdienį turistų kariuomenės pasitraukimą.

Tačiau šį vakarą aidingų klyksmų ir niurnesių giesmė jai skambėjo liūdnai ir graudžiai. Rebeka klausė savęs, ar įspūdį temdo jos nuotaika. Sėdėdama ant suolo prie baseino, parietusi plikas kojas po medvilniniu sportiniu nertiniu, ji žiūrėjo, kaip daktaras Volisas pakuoja aparatūrą.

Nelabai buvo apie ką šnekėtis, nebent apie neišvengiamai niūrią tikrovę.

– Na, tai ką jūs dabar veiksit? – pasiteiravo ji.

Trojus patylėjo, o paskui tarsi apdujęs tarė: – Visiškai nenumanau.

Rebeka krūptelėjo. Išgirsti Trojų prisipažįstant, kad neturi jokio naujo sumanymo, su kuriuo galėtų sieti savo viltis, buvo tas pat, kaip išgirsti jį skelbiant sau mirties nuosprendį.

– Jūs galit vėl dėstyti, – pasiūlė ji išeitį.

Ta mintis nuotaikos jam nepakėlė.

– Dėstyt? O ką dėstyt… Gal savo ydingą hipotezę apie delfinų bendravimą? O gal aš galėčiau dėstyt kursą, kaip tuščiai praleist penkiolika metų ir iššvaistyt milijonus dolerių kvailai svajonei?

– Čia ne kvaila svajonė. Jūs savo tyrimais tęsėt Džono Lilio darbą nuo ten, kur jis buvo nutrūkęs. Lilis džiaugtųsi jūsų laimėjimais.

Trojus išvargęs susmuko ant suolo. Įsirėmęs rankomis į kelius sunkiai atsiduso.

93

94 Vandenio era

Jai gėlė širdį matant, kaip jis kankinasi. Ji uždėjo ranką jam ant plaštakos paguosti.

– Kaip gaila, kad šitaip baigėsi.

Išvargęs Trojus dėl švelnaus jos prisilietimo visai pasidavė.

– O man negaila. Na, aišku, aš priblokštas, bet man būtų gerokai sunkiau atlaikyt, jei čia nebūtų tavęs ir jei man nepadėtum. – Pavargusiose akyse ėmė kauptis ašaros, ir Trojus nusigręžė. – Tavo nuoširdus rūpinimasis mano darbu ir manim reiškė daugiau, nei tu įsivaizduoji.

Jei Rebeka pravirktų, jis tik dar labiau sielvartautų, todėl ir ji sutramdė savo ašaras.

– Daktare Volisai… Trojau, man buvo garbė būti jūsų studente ir padėjėja. Tikrai nepamiršiu tų nepaprastų dalykų, kurių iš jūsų išmokau.

Tokią sielvartingą bendravimo akimirką atvyko nekviestas svečias. Vis arčiau prie baseino aptvaro vartelių taukšėjo skubūs žingsniai.

– Tuk tuk, – suskambėjo Rajano balsas. – Ar čia yra kas gyvas? – paklausė lėtai žengdamas pro vartelius į mokslinių tyrimų zoną.

Jis pasirodė pačiu netinkamiausiu metu, visai nelauktas ir nekviestas.

– Ką jūs čia veikiat? – puolė jį Rebeka pašokusi nuo suolo, tarsi jai reikėtų atremti tikrą antpuolį. – Norėčiau išgirst rimtą paaiškinimą arba, prisiekiu, iškviesiu apsaugą!

Nors dieną Rajanas elgėsi ir ne visai džentelmeniškai, vis tiek nesijautė nusipelnęs tokio priešiškumo.

– Oho. Nusiraminkit. Tiesiog sugrįžau dar truputį šnektelėt apie delfinus, ir tiek, – paaiškino Rajanas, sutrikęs dėl jos pykčio. – Beje, mane čia įleido apsaugos darbuotojai, tai gal nelabai beverta juos kviesti. – Žengęs kelis žingsnius artyn, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė blizgią reklaminę nuotrauką, kurioje jis stovėjo prie dryžuoto visureigio. – Jūs nustebsit, kokį gausit autografą ar du autografus.

Rebeka ištraukė iš jo pirštų nuotrauką ir sviedė žemėn.

– Na, leiskit jus patikint, kad mums jūsų autografas visai neįdomus.

Eric Rankin 95

– Jums? – perklausė Rajanas, prieblandoje nematydamas nuošaliai stovinčio Trojaus. – Jūs norit pasakyt, kad jums su… – Patylėjo ir suktelėjo galvą į du delfinus, plaukiojančius baseine. – Su jais?

Rebeka nukreipė žvilgsnį į delfinus.

– Ką jūs čia šnekat? Aš kalbu ne apie juos, – pašaipiai tarė.

– Ji turi galvoj mane. – Daktaras Volisas išėjo iš šešėlio ir ištiesė ranką pasisveikinti. – Aš esu Trojus. Trojus Volisas. – Tada išpūtė akis atpažinęs. – O jūs Rajanas Eriksonas iš „Pietų pakrantės safario“. Ką jūs veikiat čia, San Diege?!

Tai, kad Rebekai neatrodė verta pranešti profesoriui apie savo interviu, truputį išmušė Rajaną iš vėžių.

– Na, aš čia šiandien filmavau šiek tiek savo laidai, Rebeka buvo laidos viešnia. – Atkurdamas mintyse dienos įvykius, Rajanas prisiminė Rebeką užsiminus, kad ji padėjusi vykdyti kažkokius bandymus. – O, tai jūs tikriausiai tas mokslininkas, kuriam priklauso visa šita aparatūra?

Rebeka rūsčiai pažiūrėjo į Rajaną, paskui sunerimusi vėl kreipėsi į Trojų: – Daktare Volisai, prisiekiu, aš nieko jam nesakiau! Mudu čia kalbėjomės tik dėl to, kad turėjom pasitraukt nuo jo filmavimo komandos.

Trojus neatrodė bent kiek susirūpinęs.

– Rebeka, kažin ar bereikia mums saugot šią paslaptį, – priminė jis.

Rajanas dėl tokių kalbų suglumo.

– Kokią paslaptį?

Rebeka vis labiau nervinosi.

– Aš tikra, kad jūsų nesudomins.

– O, tikrai? Nenorit pabandyt?

Ji pakėlė akis, sunėrė rankas ir staiga treptelėjo basa koja.

– Na, pirmiausia tai jums derėtų pasigraibyti pradinių žinių, kaip delfinai naudojasi garso lokacija, nes to, kaip suprantu, neišmanot, taigi aš…

– Turit galvoj, kaip jie ultragarsinį aidą paverčia trimačiais vaizdais? – įsiterpė Rajanas pačiu laiku, kaip patyręs televizininkas,

96 Vandenio era

beveik pažodžiui prisiminęs „Beieškant“ laidų serijos pasakotojo žodžius.

Stovinčiam šalia jos Trojui pritariamai linksint, ji karštligiškai galvojo, ką pasakyti.

– Gerai, o iš kur jūs žinot, jeigu vos prieš kelias valandas net nenutuokėt, kad delfinai yra žinduoliai?

– Reporteris turi savo šaltinių, – patenkintas atsakė Rajanas į jos pašaipą. – Kaip jūs mėgstat sakyt, „kad ir kaip ten būtų“…

Trojus įsiterpė: – Trumpai tariant, Rajanai, mes bandėm įrodyt, kad delfinai ne tik priima ultragarsinius vaizdus, bet gali juos siųsti kitiems delfinams.

Iš tuščio Rajano žvilgsnio buvo matyti, kad jis nepagauna paprasto Trojaus aiškinimo ir potekstės.

– Tai sakot, kad galbūt jie siunčia vieni kitiems vaizdus?

– Ne visai vaizdus, bet kuo tiksliausias savo ultragarsinių echogramų kopijas. Pateiksiu jums pavyzdį. Tarkim, visi mes esam delfinai ir prieš savaitę aš paleidau savo sonaro signalą na, nė nežinau, į didžiulį jūrinį vėžlį. Ultragarsui atsimušus nuo vėžlio kūno, gavęs ultragarsinį aidą, aš iš karto pakeičiau jį skaitmeniniu pavidalu ir paverčiau tobulu trimačiu vaizdu savo mintyse.

– Aš jūsų mintį seku, – pasakė Rajanas, vargu ar pats tuo būdamas tikras.

– Gerai. Ir štai kas įdomiausia. Įsivaizduokit, kad aš galiu laikyt atminty tą vėžlio vaizdą, kaip skaitmeninis failas laikomas kompiuterio atmintinėj, ir paskui kada tik panorėjęs galiu siųst jums tą failą kaip kokiu ultragarsiniu elektroniniu laišku.

– Vadinasi, vaizdas, kurį aš pamatysiu, – formulavo klausimą Rajanas, pirštais rašydamas ore kabutes, – bus tiksli kopija to, į ką leidot garsą?

– Visai taip, lyg tas vėžlys būtų štai čia, priešais jus.

Rajanui ėmė ryškėti visas Trojaus teorijos įspūdingumas.

– Ir paskui galėčiau persiųst šitą vėžlio failą Rebekai?

Matant Rajaną puikiausiai susikalbant su Trojumi, Rebekai atrodė, kad ji mato visiškai kitą žmogų nei tas, kuris jai anaiptol nepatiko.

Eric Rankin 97

– Kaip tik taip, – patvirtino Trojus vėl pagyvėjęs. – Dabar įsivaizduokit, kad šis skaitmeninis failas keliauja ne tik iš delfino delfinui, o ir iš delfinų kartos į kartą!

– Vadinasi, keliauja jau maždaug keturiasdešimt milijonų metų, – įsiterpė Rebeka.

Rajanas nelabai norėjo tikėti.

– Ar sakot, kad jeigu delfinas prieš keturiasdešimt milijonų metų nuskaitė dinozauro vaizdą, tai to delfino sukurtas failas galbūt siuntinėjamas iki šiol?!

Trojus ilgiau patylėjo, siekdamas perteikti savo įspūdingą teoriją.

– Tiksliai taip ir sakau. Ir kaip tik tam buvo sukonstruotas šitas prietaisas – tiems vaizdams perimti ir parodyti. Ar jūs bent įsivaizduojate, kas būtų, jei taptumėt pirmuoju žmogum, tikrai žinančiu, kaip tikrovėj atrodė ichtiozauras? Arba, jeigu jau apie tai prakalbom, kaip atrodė priešistorinis žmogus?

– Pala pala, bet… kaip delfinai tą žinotų, jeigu jie gyvena vandeny, o mes – sausumoj?

Tačiau vos tik Rajanas paklausė, iš karto gavo atsakymą.

– Ar jūs niekad nesimaudot? – paerzino Rebeka.

Pritrenktas ir pralinksmėjęs Rajanas atsisėdo ant suolo.

– Na, o ką jūs iki šiol pamatėt? Šis klausimas akimirksniu nuslopino visus tris apėmusį jaudulį.

– Deja, nieko, – prisipažino Trojus. – Atmetimo būdu ši tiesa veda mane prie trijų galimai logiškų išvadų. Pirma, mano teorija visiškai neteisinga, delfinai ultragarsinių vaizdų vieni kitiems nesiuntinėja. Antra, galbūt mano prietaisai tebėra nepajėgūs jų transliuojamų dalykų iššifruoti. Arba, trečia… – Trojus nutilo.

Rebeka apie trečią galimybę dar nieko nebuvo girdėjusi.

– Trečia?! – paragino ji Trojų kalbėti.

– Arba, trečia, Sendis ir Aidas nėra linkę mums talkinti čia…

Galbūt juodu tiesiog nesiuntė vienas kitam tokių pranešimų, kokius mano aparatūra skirta interpretuoti.

Rebeka sumišo.

– Kodėl jie turėtų netalkint? – ji garsiai nusistebėjo. – Kaipgi jie netalkina?

98 Vandenio era

– Tu ne prasčiau už mane žinai, kad nelaisvėje delfinai dažnai elgiasi kitaip nei laisvėj, – aiškino Trojus. – Gal tai svarbiausia priežastis, kodėl izoliuoti jie nesinaudoja tuo gebėjimu vaizduot.

– Tai kodėl neįsigyjate valties ir nebandote išplaukę į atvirą vandenyną? – uždavė Rajanas tiesiog savaime besiperšantį klausimą.

– Jei būčiau turėjęs daugiau laiko ir daugiau pinigų, kaip tik tai ir būčiau padaręs, – paaiškino Trojus. – Bet dabar jau per vėlu.

Juk delfinų būrelis tose platybėse neatsiras lyg lazdele pamojus, o rėmėjai neketina man mokėt, kad aš dienų dienas sūpuočiausi prabangiame tyrimų laive.

Rajanas prisiminė visus tuos netikėtus susitikimus su delfinais, kai dirbo jachtų pardavimo agentu ir vadovaudavo išbandant jachtas, – kaip paprasta būdavo jų rasti, jeigu svečiai pageidaudavo juos pamatyti. Vis dėlto nė pats nepatikėjo, kas jam šovė į galvą šiedviem pasiūlyti.

– O ką, jeigu aš jus nuplukdyčiau savo laivu už dyką? Niuporte turiu daugiau nei vienuolikos metrų laivą, visada pripildytą degalų ir paruoštą išplaukti.

Rebeka net išsižiojo lyg stabo ištikta, nepatikėjo savo ausimis.

– Jūs labai dosnus, Rajanai. Jei reikalai klostytųsi kitaip, gal jūsų pasiūlymą net ir priimčiau. Deja, aparatūrą kitos savaitės pradžioj pasiims.

– Tai plaukiam šį savaitgalį. Aš laisvas, jeigu tik jūs laisvi.

Trojų lyg kas būtų pakeitęs, neviltį išstūmė nutrūktgalviškas pakilumas.

– Siūlot rimtai?

– Taip siūlau retai. – Rajanas nusišypsojo ir mirktelėjo. – Dabar tikrai rimtai.

– Aš… Aš nė nežinau, ką pasakyt. Rebeka, ką manai?

Rebeka atsargiai traukė šalin apsauginį skydą, kuriuo gynėsi nuo Rajano.

– Manau, pasielgtumėt kvailai, jeigu atsisakytumėte pono Eriksono siūlymo.

Nuo tokių žodžių Trojus suplojo rankomis ir džiaugsmingai šūktelėjo pagautas euforijos. Energingai žingsniavo palei baseiną,

Eric Rankin 99

dėdamasis atmintin, kurios aparatūros jam reikės eksperimentui atvirame vandenyne.

Rajanas taikėsi pasikalbėti su Rebeka prie keturių akių, viliojo ją šalin nuo netoliese nerimastingai besisukinėjančio Trojaus.

– Na, tai ar galėčiau sakyti, kad neapykantos man nejaučiat? – paklausė jis.

Nustebusi dėl tokio klausimo, Rebeka įsispitrėjo į Rajaną.

– Rajanai, štai ką noriu jums pasakyti: aš nejaučiu neapykantos niekam – nei gyvam, nei negyvam, įskaitant ir patį. Bet prisipažįstu, man nepatiko, kaip šiandien su manim elgėtės.

Rajanas pajuto sprūstantį iš burnos jam visai nebūdingą atsakymą.

– Atsi… prašau. Gal galėtume tiesiog pamiršt, kas buvo rytą, ir pradėt bendraut nuo šios akimirkos?

Rebeka sunėrė ant krūtinės rankas ir spoksojo į jį.

– Ir kaip, jums atrodo, turėtume pradėt?

– O jei susidraugautume? Jei drauge paprasčiausiai pavakarieniautume? Šiandien.

Ji pakraipė galvą ir nusijuokė iš jo ryžto.

– Žinote ką? Kad įsitikintumėte, jog ilgai nepykstu, kvietimą priimsiu. Tik pirma turėsim užsukt į mano namus, kad galėčiau truputį pasišvarint. Sutinkate?

– Hm, šiek tiek įtartina. Kaip man žinot, ar neketinat manęs užpult, kai būsim vieni?

– Pasitikėkit manim. Manau, pajėgsiu susivaldyt.

Rajanas mąsliai linktelėjo ir ištarė vaidindamas puolusį į neviltį: – Kaip tik šito ir bijojau.

210 Vandenio era

– Klausau, kapitone. – Rajanas atidavė pagarbą ir nėrė pro duris.

Rebeka stebėjo jį pro langą. Paskui nukreipė dėmesį į delfinus, lėtai plaukiančius vandens paviršiumi.

– Ar šiandien jie šerti?

Trojus priėjo prie lango ir pasižiūrėjo.

– Dar ne. Pamaniau, tvarkos nekeisiu, maisto tiekėja tu. Turim šviežių skumbrių, Randžio atvežtų prieš porą valandų.

– Gerai. Gal eisiu ir pamaitinsiu, kol Rajanas keps didkepsnius.

Rebeka žengė porą žingsnių prie durų. Trojus – jai iš paskos.

– Ačiū, Rebeka. Už viską. Suprantu, vis kartojuos, tačiau niekaip negaliu išsakyt, koks tau dėkingas už viską, kiek man padėjai per šias pastarąsias savaites. ◆ ◆ ◆ Už kelių mylių prie triukšmingo purvino kelio apleistoje lūšnelėje per garsiakalbį traškėjoTrojaus balsas, garsiakalbį Džeris buvo pasistatęs prie lovos.

– Per kelias savaites?! – Džeris net suspiegė prie garsiakalbio ir, dar kartą godžiai patraukęs marihuanos suktinės, žiūrėjo į kylantį virš galvos dūmą. – Per šias pastarąsias savaites?! Oho, įdomu! – Gulėdamas be marškinių, pasikasė suniežtėjusį pliką pilvą.

Narkotiko veikiamas jo balsas palengva stiprėjo.

– O kaip tie visi metai, kuriuos atėmei iš manęs, ką, daktare Volisai? Kaip tie ištisi metai?! – Jo tirada skambėjo taip garsiai, kad žmonės, eidami pro jo langą, sunerimę skubiai nerdavo į kitą gatvės pusę. ◆ ◆ ◆ Stovėdama iki krūtinės šiltame tvenkinio vandenyje, Rebeka džiaugėsi matydama abu, – motiną ir jauniklį, – greitai ryjančius iš šaldymo dėžės atneštas skumbres.

– Judu išalkot! – pasakė įkalbinėdama delfinus paskutines dvi žuvis paimti tiesiai iš rankų.

Eric Rankin 211

Rebeka ir pati buvo išbadėjusi. Saulei leidžiantis už nedidelių Tortolos salos kalvų, čirškančių didkepsnių kvapas kankino.

– Kas nori gražaus, sultingo jautienos žlėgtainio? – šaukė Rajanas, lyg skaitydamas jos mintis. – Nes šitie gražučiukai jau tuoj bus gatavi…

Staiga vakaro tylą nutraukė baisus baldo trenksmas ir iš trobelės atsklido paklaikę šauksmai.

– Rajanai, Rebeka! Ateikit, greičiau! – Persimainęs susijaudinusio Trojaus balsas nubaidė aplinkui tupinčius paukščius, Rajanui į ugnį įkrito kepsnys. – Greičiau!

Nors ir labai sunerimusi Rebeka lipo iš vandens pamažu, kad neišgąsdintų delfinų. O išlipusi pasileido tekina pakrante kiek kojos neša. Atvėrusi trobelės duris pamatė Rajaną su Trojumi stebeilijančius į monitorių.

– Kas? Kas čia? – paklausė sunkiai atgaudama kvapą. – Ką nors pamatėt?

– Žiūrėk, – pakvietė Trojus ir pasitraukė nuo monitoriaus, leisdamas jai prieiti.

Rebeka žiūrėjo į vaizdą ekrane – begalvę moterį, laikančią abiejose rankose po žuvį.

– Vėl aš! Ar bent mano liemuo. – Taip jos kūną matė delfinai nuo pečių žemyn. Čiupusi kėdę ji įsitaisė tarp Rajano ir Trojaus ir įdėmiai žiūrėjo į ekraną, iš nuostabos išpūtusi akis. – Ir čia dvi paskutinės žuvys, kurias ką tik jiedviem sušėriau.

– Koks jausmas būt savo pačios serialo žvaigžde? – pasiteiravo Rajanas.

Jai nespėjus atsakyti, vaizdas pasikeitė ir iš karto paaiškėjo, kad seansas bus gerokai turiningesnis nei išvakarėse.

Trojus žvilgtelėjo į šalį patikrinti, ar įjungtas skaitmeninio vaizdo disko rašytuvas. Visi trys susikaupę žiūrėjo, kaip tiksliai nukopijuotą įvykio sceną pakeitė nauja perkurta tikrovė. Žuvis iš Rebekos rankos akimirksniu dingo, jie matė jau tuščią ranką, išsitiesiančią ir vėl susigniaužiančią plaštaką, tarsi Rebeka mankštintų pirštus.

Po kelių sekundžių ekrane kairė ranka padidėjo ir nesiliovė greitai lankstytis.

212 Vandenio era

– Pala. Šitaip aš nedariau, – suglumo Rebeka. – Trojau, kas čia darosi?

Daktaras Volisas neatsakė, tačiau drebantys pirštai, barbenantys į klijuotos faneros lentynėlę, išdavė, kad vyksta kai kas nepaprasta.

Po akimirkos išnyko animacinės Rebekos rankos oda, visai kaip anksčiau išnyko žuvis.

– Kad juos kur… – ištarė Rajanas ir užsikirto.

Siurrealistišką valandėlę, per kurią tiesiog negalėjo patikėti savo akimis, trijulė regėjo didelės skiriamosios gebos vaizdą – rankos sausgysles ir raumenis, susitraukiančius kaskart sugniaužiant kumštį ir tuoj pat atsipalaiduojančius jį atgniaužiant.

– Dieve brangus, – sušnibždėjo Rebeka, kai raumenys nusilupo ir pasirodė tebesilankstantys pirštų kauliukai. Ryškumu ir detalumu vaizdas pranoko visas rentgeno galimybes.

Akimirksniu ekranas aptemo.

Po kelių sekundžių pasirodė naujas vaizdas. Vėl išryškėjo penkiapirštė atauga, tik dabar ji buvo ne žmogaus – delfino.

Rebeka išblyško.

– Daktare Volisai, ar gali būti, kad ji daro tai, ką aš manau?

Trojus pamažu mąsliai linktelėjo.

Rajanas ničnieko nesusigaudė.

– Kaip? Ką ji daro?

Trojus paaiškino virpančiu balsu, bet ryžtingai: – Jūs nepatikėsit, manau, mes stebime paskaitą, kuo delfinai ir žmonės panašūs ir kuo skiriasi.

– Taip! – suspiegė Rebeka. – Nesuprantat? Delfinė tartum sako: „Ta būtybė, kuri mus maitino šias porą dienų, yra gyvūnas, turintis penkiapirštę galūnę, panašią kaip mūsų, tik patogesnę gyventi sausumoje, o ne vandenyne.“ – Ką?! Kaip, po paraliais, jūs darot tokią išvadą vien iš rankos kaulų vaizdų?!

– Nes delfinė naudoja tas pačias vaizdines priemones, kokias rodau ir aš, skaitydama paskaitas „Jūros pasauly“.

– Ir aš taip manau, – pasakė Trojus tebevirpančiu balsu. – Įdomu, ar delfinai lygina ir kitus mūsų panašumus…

Eric Rankin 213

Ilgai spėlioti neprireikė.

Monitoriuje pasirodė žmogaus kaukolė. Ji ištirpo ir vėl pasirodė didelės skiriamosios gebos vaizdas – smegenys. Du pusrutuliai ir žievė. Paskui, kaip Trojus ir spėjo, ekrane pasirodė delfino kaukolė, išnyko, pasirodė panašiõs, kaip žmogaus, sandaros delfino smegenys.

Tada buvo matyti, kaip žmogus vaikšto stačias, paskui vandeniu praplaukė delfino pavidalas.

– Negaliu patikėt, – susižavėjęs ir purtydamas galvą ištarė Trojus.

Matydamas tokius lyginimus, Rajanas prisiminė seną laidą iš ciklo „Beieškant“, kurią žiūrėjo automobilyje, ir mintyse laidos pavadinimas „Delfinai – jūros žmonės“ tarsi apvirto ir tapo pavadinimu „Žmonės – sausumos delfinai“.

– Negali būti, – suniurnėjo jis ir pasirėmė ranka į monitorių, kad išsilaikytų ant kojų.

Visų trijų nuostabai, tolesni vaizdai, atrodė, perteikia ne ką kita, o Homo sapiens evoliuciją. Nuoseklia seka – atskiriant taškelių raštu juodame fone – buvo rodomi žmogaus evoliucijos etapai nuo dvikojo padaro, dar sunkiai vaikštančio stačiomis, iki šiuolaikinio hominido – tikrojo žmogaus, kuris, eidamas skersai ekrano, vis lankstė miklius pirštus. Ekrane stambiu planu pasirodžius dviem žmogaus rankoms, staiga atsirado lyg filmuotas vaizdas, trobelė iš primityviai sukrautų akmenų.

– Kas čia per pokštai?! – staiga tarė Rajanas. – Juk mes matom žmogaus istoriją?! Ar įmanoma?!

Trojus prisivertė išlikti objektyvus ir profesionaliai ramus.

– Rajanai, delfinai Žemėj gyvena keturiasdešimt milijonų metų. Tiek laiko pakanka, kad taptum visų mūsų evoliucijos etapų liudytojais.

Ekrane vėl pasirodė taškelių raštas, o tada prasidėjo sulėtinta animacija – du žmonės grūmėsi plikomis rankomis.

– Manau, kad tai, ką matom, – esminis paaiškinimas, kaip delfinai supranta žmones, – spėjo Trojus. – Mes šiltakraujai, kvėpuojantys oru žinduoliai, daug kuo panašūs į juos, tačiau besiskiriantys tuo, kad gyvenam sausumoj, vaikštom, kuriam daiktus ir linkę konfliktuoti ir smurtauti.

214 Vandenio era

Paskutinis animacinis filmukas apie vėlesnius žmonijos išradimus: mechanizmus, transporto priemones ir įvairiausių pavidalų bei įvairiausio dydžio ginklus, – baigėsi branduolinio sprogimo grybu. Paskui vėl nejudantys taškeliai. O kai taškuotasis raštas dingo, ekranas papilkėjo, tarsi kas būtų ėmęs ir išjungęs kompiuterį.

Paskaita, trukusi ne daugiau kaip penkias minutes, baigėsi.

Ilgokai tvyrojo siurrealistiška tyla.

– Gerai, ar šitaip iš tikrųjų viskas vyko, ar tik visi patyrėm tokią pačią haliucinaciją? – nerimaudama paklausė Rebeka.

– Aš įjungsiu įrašą ir išsiaiškinsim, – atsakė Trojus ir spustelėjo kelis skaitmeninio vaizdo disko rašytuvo mygtukus. Netrukus mažesniame, įrašų atkūrimo, monitoriuje ėmė kartotis patelės perduoti vaizdai.

Paskaitai kartojantis, Trojus susidomėjo tamsiais intarpais tarp įvykių.

– Kaip manot, ką reiškia šitie pertrūkiai tarp scenų?

Rajanas, prisimerkęs žiūrėdamas į ekraną, nutarė atsakyti į klausimą.

– Man primena laiko žymeklius, dedamus tarp televizijos laidos epizodų. Dažniausiai jie ištisai juodi ir nurodo, kur bus įterpiama reklama.

Trojus pasvarstė Rajano aiškinimą.

– Laiko žymekliai, – ištarė susimąstęs. Kai tarp animacijos epizodų vėl pasirodė skiriamasis intarpas, jis sustabdė margą taškelių raštą. – O ką reiškia tie mažyčiai taškeliai? Ir kodėl jie visada lygiai tose pačiose vietose?

Keista, Rebeka taškelių raštą atpažino. Iš pradžių pati nepatikėjo, bet kuo ilgiau žiūrėjo į ekraną, tuo tikresnė buvo.

– Čia ne taškai. – Ji sunkiai nurijo seilę ir vėl ilgai ir atidžiai žiūrėjo į monitorių.

Trojus atsitraukė, kad matytų bendrą taškų miglos vaizdą, žiūrėjo, ar taškeliai nesusilieja į kokį paslėptą paveikslėlį. Nieko neįžiūrėjęs paklausė: – Na, ir kas čia?

Rebeka ne iš karto prabilo, ir įtampa tapo beveik nebepakenčiama.

Eric Rankin 215

– Čia žvaigždės ir planetos.

– Atrodo, aš jau nesuprantu, – prisipažino Trojus. – Žvaigždės ir planetos?!

O Rajanas suprato. Jis atpažino plakato Rebekos bute piešinį.

– Gerai, bet jau darosi velnioniškai keista. Tai čia Gyvybės medis?

– Atleiskit, – įsiterpė Trojus. – Aš vienintelis nė per nago juodymą nesuprantu, apie ką judu kalbat. Gal katras malonėtumėt paaiškint?

– Čia mūsiškės Saulės sistemos planetos, lygiai išsirikiavusios ir savo rikiuote kertančios per vidurį Paukščių Taką. Žiūrėkit, šitie ryškesni taškai eilėj yra Saulės sistemos planetos, o tas pailgas mažyčių taškelių debesis – Paukščių Takas. Čia rečiausia konjunkcija, kuri įvyksta maždaug kas penkis tūkstančius metų. Senovės majai vadino ją Gyvybės medžiu, nes planetų linija jiems atrodė kaip didžiulė šaka skersai medžio kamieno.

Trojus mąstė apie jos aiškinimą.

– Kas kiekvienus penkis tūkstančius metų? Ar gali būti? Tai ar tam ir skirtos šitos užsklandos… laiko žymekliai, sudėlioti tarp įvykių sekos kas penkis tūkstančius metų? – Jis vėl paleido įrašą ir pastebėjo, kad iš pradžių taškų raštas pasirodo gerokai dažniau nei pabaigoje. Teko pripažinti prielaidos logiškumą. – Žiūrėkit, – paragino jis rodydamas į ekraną. – Štai viena paskutinių užsklandų, prieš grumtynių plikomis rankomis sceną. Paskui matom kitą užsklandą, po kurios buvo padaryti mūsų laikų atradimai: laivai, lėktuvai, branduoliniai ginklai. O tada viena tokia paskutinė žymė prieš ekranui ištuštėjant. Lyg delfinė praneštų apie Gyvybės medžio konjunkciją, kurios dar nė nebuvo.

– Todėl taip ir rodo… – paslaptingai pasakė Rebeka. – Beliko keleri metai.

Trojus atsigręžė ir pasižiūrėjo į Rebeką.

– Luktelėk. Tai nori pasakyt, kad žinai tikslią datą?!

– Jokia čia paslaptis. Du tūkstančiai dvyliktų metų gruodžio dvidešimt pirmoji, žiemos saulėgrįžos diena.

Rajanas palaukė, kol žinia bus įsisąmoninta, ir paragino: – Rebeka, papasakok profesoriui viską.

216 Vandenio era

Trojus turėjo tvirčiau laikytis ant kėdės.

– Viską?! Kokį dar viską?!

Rebeka atsikosėjo ir ėmė pasakoti: – Gerai, štai kas. Pasak majų kalendoriaus, du tūkstančiai dvyliktųjų gruodžio dvidešimt pirmoji yra paskutinė diena laiko tėk­ mėje, kokią mes ją pažįstam.

Tuštėjantis ekranas Trojaus mintyse susisiejo su tais nerimą keliančiais žodžiais. Jis nervingais judesiais atsidarė nešiojamąjį kompiuterį, prijungtą prie interneto per pasaulinį mobilųjį tinklą.

– Tai jūs man sakot, kad jeigu įvesiu į Google langelį „Du tūkstančiai dvyliktų gruodžio dvidešimt pirmoji“, tai jau pirmose pateiktose svetainėse bus aiškinama apie kažin kokią apokaliptinę majų pranašystę?!

– Imkit ir pažiūrėkit, – paragino Rebeka linktelėdama į jo kompiuterį.

Trojus lyg pašėlęs surinko langelyje žodžius ir, pamatęs kompiuterio ekrane atsiradusius pirmus dešimt variantų, perskaitė visus pavadinimus.

– Tu beveik teisi. Išskyrus vieną, viskas čia apie majų kalendorių.

– O apie ką tas vienas? – pasidomėjo Rebeka.

– Čia Jungtinių Valstijų karo laivyno observatorijos prognozė dėl ateinančio sezono permainų.

Taip taręs įjungė observatorijos svetainę būdamas tikras, kad nebus joje nieko, tik informacija apie žiemos saulėgrįžą. Atidaręs puslapį, kuriame pateikiama tiksli kiekvienos sezono permainos data ir laikas artimiausius šešiolika metų, Trojus persuko vaizdą iki du tūkstančiai dvyliktų metų.

– Štai: dvyliktųjų žiemos saulėgrįža, ji vyks tiksliai vienuoliktą valandą vienuolika minučių iš ryto Žemės juostiniu laiku.

Rajanas su Rebeka net išsižioję susižvalgė, jų akys buvo kupinos nuostabos.

– Ką jūs ką tik pasakėt? – Iš įtampos Rajano balsas nuskambėjo taip, lyg jis kviestų Trojų į dvikovą.

Rebeka išblyško ir sustingo.

– Aš tik perskaičiau, kas parašyta ekrane. – Trojus nepaprastai sutriko šitaip kolegas pribloškęs. – Kas judviem?

Eric Rankin 217

Netarusi nė žodžio Rebeka atsistojo, pasisuko ir pasmaukė žemyn džinsų juosmenį, kad būtų matyti tatuiruotė.

Daktaras Volisas neteko amo.

– Iš kur šitas? – išlemeno jis, savo sveiku protu iš paskutiniųjų stengdamasis susigaudyti, ką mato.

– Rajanai, gal derėtų pasakyt. Kažin ar pati aiškiai dabar mąstau.

Ak, o jeigu jau sakysit, tai gal ir savo laikrodį parodykit?

– Laikrodį? O kuo čia dėtas laikrodis?!

Rajanas nusisegė nuo riešo laikrodį ir įspraudė ciferblatu žemyn Trojui į saują. Net ir prietemoje nesunku buvo matyti nugarėlėje išgraviruotus skaitmenis 11:11.

Sunerimęs Trojus žengė atatupstas.

– Rajanai! Rebeka! Kas čia, po perkūnais, dedasi?

– Velnioniškai geras klausimas, – atsakė Rajanas ir nuleido galvą ant virpančių rankų. – Ką jau ką, bet tikrai žinau – mano gyvenimas buvo gerokai paprastesnis iki sutikau judu.