Page 1

VIRŠELIS – Ilga istorija. – Papasakok nors kiek. – Na, jis man buvo nupirktas dovanų už... eee... už tai, kad laikiau dėžes su vaizdajuostėmis. O aš nenorėjau Suzi jo vežti, nes... na, suprantate, kad negalėjau. Ji būtų supratusi ar atspė­ jusi, ar dar kaip. – Tačiau dabar jai niekas nekliudo sužinoti. – Taip, Sinjora. – Jis stovėjo nukoręs galvą ir jautėsi kaip ke­ tverių metų berniukas. – In bocca al lupo, Luidži, – pasakė Sinjora, tada užrakino duris ir įsiremdama į jas dar patikrino, ar tikrai užsirakino.


KONĖ Kai Konstans O’Konor suėjo pen­­kiolika, motina liovėsi daryti desertus. Prie arbatos jokio pyrago, duona ant stalo aptepta ne sviestu, o plonytėlaičiu mar­ garino sluoksneliu, saldainiai ir šokoladas – ištremti iš namų. – Brangioji, daraisi apkūnoka, – pasakė motina, kai Kons­ tans ėmė protestuoti. – Visos teniso pamokos, visos prašmat­ nios vietos, kuriose lankomės, nieko nepadės, jeigu turėsi storą užpakalį. – Ko nepadės? – Privilioti tinkamą vyrą, – nusijuokė motina. Ir nespėjus Konei paprieštarauti pridūrė: – Patikėk, žinau, ką kalbu. Nesa­ kau, kad teisinga, tačiau toks jau pasaulis, todėl jeigu žinome taisykles, kodėl nežaisti pagal jas? – Tavo laikais, mama, gal ir buvo tokios taisyklės, bet nuo tada viskas pasikeitė. – Tikėk manim, – nukirto motina. Tai buvo jos legendinė frazė – ji nuolat liepdavo žmonėms tikėti ja dėl vienokio ar ki­ tokio dalyko. – Niekas nepasikeitė, ar penktas, ar septintas de­ šimtmetis, vis tiek vyrai nori lieknos, dailios žmonos. Kad atro­ dytų kaip dama. Tie vyrai, kurių norime mes, nori, kad moterys atrodytų tinkamos savo vaidmeniui. Džiaukis, kad šitai žinai, nes dauguma tavo draugių mokykloje to nežino. Konė paklausė tėvą: 242


– Ar mamą vedei todėl, kad ji buvo liekna? – Ne, vedžiau todėl, kad buvo graži, patraukli, nuoširdi ir mokėjo prisižiūrėti. Žinojau, kad moteris, kuri rūpinasi savi­ mi, rūpinsis manimi ir tavimi, kai tu atsirasi, ir namais. Labai paprasta. Konė mokėsi brangioje mergaičių mokykloje. Motina visad reikalaudavo, kad ji pasikviestų draugių vaka­ rienei arba paviešėti savaitgalį. – Tada ir jos tave kviesis, o svečiuose galėsi susipažinti su jų broliais ir brolių draugais, – aiškino ji. – Mama, kaip kvaila! Čia juk ne kokia aukštuomenė, kur visi esam pristatomi karalienės rūmuose. Su kuo susipažinsiu, su tuo ir bus susipažinta, ir bus gerai. – Ne, nebus gerai, – atšovė motina. Kai Konei buvo septyniolika ar aštuoniolika, ji pamatė, kad draugauja kaip tik su tais vaikinais, kuriuos jai būtų parinku­ si motina: gydytojų sūneliais, advokatų sūneliais, jaunuoliais, kurių tėvai buvo sėkmės lydimi verslininkai. Vieni buvo labai įdomūs, kiti kvailiai, bet Konė žinojo, kad įstojus į universitetą viskas bus gerai. Tada ji tikrai susipažins su žmonėmis, kurių žinojo ten esant. Pati susiras patinkamų draugų, o ne rankios iš mažo būrio, kurį motina laiko tinkamu. Prieš pat devynioliktą gimtadienį ji užsirašė į Dublino uni­ versitetą. Nuvažiavusi kelis kartus apėjo universiteto miestelį, išklausė kelias viešas paskaitas, kad taip nesijaudintų, kai spalį prasidės mokslas. Tačiau rugsėjį nutiko neįtikėtinas dalykas. Mirė tėvas. Sto­ matologas, daugybę laiko praleidžiantis golfo aikštelėje, kurio praktikos sėkmę nemažai lėmė buvimas partneriu savo dėdės firmoje, turėjo gyventi amžinai. Taip visi sakė. Nerūkė, išgerda­ vo tik dėl kompanijos, daug sportavo. Per visą gyvenimą jokio streso. Tačiau žmonės, aišku, nežinojo apie lošimą. Tik po jo mir­ ties sužinojo apie skolas. Ir kad namas turės būti parduotas.

243


Kad nebus pinigų Konei ar kuriam kitam vaikui leisti į univer­ sitetą. Konės motina visus tuos įvykius atlaikė ledine išraiška. Per laidotuves elgėsi tobulai, visus pakvietė į namus salotų ir vyno. – Ričardas būtų norėjęs, – sakė ji. Jau ėmė sklisti gandai, bet ji nenuleido galvos. Tik likusi vie­ na su Kone, tik tada nusimesdavo viešai rodomą kaukę. – Jeigu nebūtų miręs, aš jį nužudyčiau, – kartojo ji ir karto­ jo. – Plikom rankom pasmaugčiau, kad šitaip mums padarė. – Vargšas tėtis... – Konės širdis buvo minkštesnė. – Tikriau­ siai jį kažkas labai slėgė, jeigu jis švaistė pinigus šunų ir arklių lenktynėms. Tikriausiai jis ko nors ieškojo. – Jeigu dabar atsistotų prieš mane, iškart suprastų, ko ieško­ jo, – atkirto motina. – Bet jeigu būtų likęs gyvas, gal būtų mums paaiškinęs, gal net atsilošęs, pasipasakojęs mums. – Konė norėjo tėvą prisi­ minti gražiai – švelnų ir linksmo būdo. Jis taip dėl visko nesi­ nervindavo, neprigalvodavo tiek taisyklių ir reikalavimų. – Nebūk kvaila, Kone. Dabar jau šaukštai popiet. Vienintelė mūsų viltis – kad tu gerai ištekėtum. – Mama! Nebūk idiotė, mama. Aš dar daug metų netekėsiu. Turiu baigti universitetą, paskui norėsiu keliauti. Ketinu kurti šeimą maždaug trisdešimties metų. Motina pažvelgė į ją akmeniniu veidu. – Išsiaiškinkime tuojau pat – nebus jokio universiteto. Kas mokės mokestį už mokslą, kas apmokės tavo išlaikymą? – Ką nori, kad aš daryčiau? – Darysi tai, ką turėsi daryti. Gyvensi su tėvo šeima, jo dė­ dėms ir broliams baisiai gėda dėl šios jo silpnybės. Vieni žinojo, kiti ne. Tačiau jie išlaikys tave Dubline vienus metus, kol baigsi sekretorių kursus, gal dar ką nors apmokės, paskui susirasi dar­ bą ir kuo greičiau ištekėsi už kokio nors tinkamo vyriškio. – Bet, mama... Aš noriu studijuoti, viskas sutvarkyta, aš priimta.

244


– Dabar viskas bus atitvarkyta. – Taip neteisinga, negali būti. – Sakyk savo velioniui tėvui, jo darbas, ne mano. – Bet ar aš negalėčiau ir dirbti, ir studijuoti universitete? – Iš to nieko gero nebūna. Be to, tėvo giminaičių gauja ne­ laikys tavęs savo namuose, jeigu dirbsi valytoja ar pardavėja, o geresnio darbo nesitikėk. Gal reikėjo smarkiau kovoti, sakė sau Konė. Bet sunku pri­ siminti, kaip tada viskas atrodė. Kokie visi buvo priblokšti ir nusiminę. Ir kaip buvo baisu žinoti, kad ji gyvens nepažįstamų pusbro­ lių šeimoje. Mama su dvynukais išvažiavo į provinciją pas savo tėvus. Ji sakė, kad grįžti į miestelį, iš kurio kadaise pergalingai išvažiavai, – sunkiausias išbandymas, galintis tekti žmogui. – Bet jie tavęs gailės, todėl bus tau geri, – pasakė Konė. – Man nereikia nei jų gailesčio, nei gerumo. Man reikia sa­ vojo išdidumo. Jis tai atėmė. Štai šito aš jam niekad neatleisiu, kol būsiu gyva.  SEKRETORIŲ KURSUOSE Konė susidraugavo su Vera, baigusia

tą pačią mokyklą. – Man baisiai gaila, kad tavo tėvas prarado visus pinigus, – išpoškino Vera, ir Konės akys priplūdo ašarų. – Buvo klaiku. Matai, tas baisumas kitoks negu tėvui mi­ rus – toks jausmas, lyg jis visą laiką būtų buvęs visiškai kitoks žmogus, o mes nė vienas jo nepažinojome. – Oi, puikiausiai pažinojot, tiesiog nežinojot, kad jam pa­ tinka lenktynėse lažintis. Ir jis niekad nebūtų taip elgęsis, jeigu būtų žinojęs, kad jūs taip krimsitės, – tarė Vera. Konė džiaugėsi sutikusi tokį mielą ir supratingą žmogų. Ir nors mokykloje jiedvi nebuvo artimos, čia kaipmat susi­ draugavo.

245


„Man rodos, nežinai, kaip gera, kai kas nors tave užjaučia, – rašė ji motinai. – Tai tarsi karšta vonia. Galiu galvą dėti, kad pas senelę ir tau visi bus tokie geri, jeigu tik jiems leisi ir pasi­ sakysi, kaip tau bloga.“ Laiškas iš motinos buvo griežtas ir dalykiškas. „Būk maloni ir neieškok užuojautos verkdama ant kiekvieno peties. Gailestis nėra paguoda, kaip ir švelnūs žodžiai. Orumas ir išdidumas – štai kas turi tave lydėti į vidutinį amžių. Meldžiu Dievą, kad jie nebūtų iš tavęs atimti, kaip buvo atimti iš manęs.“ Nė žodelio, kad ji pasigenda tėvo. Apie tai, koks buvęs švel­ nus vyras, geras tėvas. Visos jo nuotraukos buvo išimtos iš rėmų. Rėmai parduoti aukcione. Konė nedrįso klausti, ar išsau­ gotos jos vaikystės fotografijos. Konei su Vera sekretorių kursuose sekėsi puikiai. Jos mokė­ si stenografijos ir spausdinti mašinėle, taip pat raštvedybos ir biuro vadybos, privalomų tokiems platiems kursams. Pusbro­ lių šeimai, kurioje ji gyveno, buvo nesmagu, kad ji taip vargsta, ir dėdė su dėdiene davė jai daugiau laisvės, negu būtų davusi motina. Konei patiko būti jaunai ir gyventi Dubline. Jiedvi su Vera eidavo į šokius, kur sutikdavo įdomių žmonių. Vaikinas, var­ du Džekas, įsižiūrėjo Konę, o jo bičiulis Kevinas – Verą, tad jie dažnai susitikinėdavo keturiese. Nei ji, nei Vera neturėjo jokių rimtų ketinimų, tačiau abu vaikinai turėjo. Abudu spaudė jas užsiimti seksu. Konė atsisakė, bet Vera sutiko. – Kodėl taip darai, jeigu nepatinka, jeigu bijai pastoti? – ap­ stulbusi klausė Konė. – Aš nesakiau, kad nepatinka, – atšovė Vera. – Sakiau, kad ne taip nuostabu, kaip visos pasakoja, ir nesuprantu, kam visas tas šnopavimas ir šniokštavimas. O pastoti aš nebijau, pradėsiu gerti tabletes. Nors aštunto dešimtmečio pradžioje Airijoje kontracepcija dar buvo oficialiai uždrausta, kontraceptinės tabletės galėdavo būti išrašomos mėnesinių ciklui sureguliuoti. Nereikia stebėtis,

246


kad tokia daugybė moterų ėmė skųstis jų sutrikimu. Konė pa­ manė, kad gal būtų neblogai pasekti jų pavyzdžiu. Niekad ne­ žinai nei dienos, nei valandos, kada gali tekti su kuo nors per­ miegoti, ir būtų apmaudu vilkinti reikalą laukiant, kol pradės veikti tabletė. Džekui Konė nepasisakė vartojanti tabletes. Jis nesiliovė ti­ kėjęsis, kad ji galų gale supras, jog jie skirti vienas kitam, taip kaip Kevinas su Vera. Jis kūrė ir kūrė naujas svajones, turinčias jai įtikti. Juodu keliausią į Italiją, o prieš išvykdami išmoksią itališkai – kokiuose nors vakariniuose kursuose arba iš kasečių. Ten nuvykę galės švaistytis scusi ir grazie ne prasčiau už vieti­ nius. Jis buvo gražus, aistringas ir ėjo dėl jos iš proto. Tačiau Konė laikėsi. Nebus jokio romano, jokių rimtų santykių. Kon­ traceptinės tabletės rodė jos praktiškumą. Kad ir kokias tabletes gėrė Vera, jos jai netiko, nes tuo laiku, kai ji perėjo prie kitokių, ėmė ir pastojo. Kevinas džiūgavo. – Mes ir taip visą laiką norėjom tuoktis, – kartojo jis. – Aš pirmiausia norėjau šiek tiek pagyventi, – kūkčiojo Vera. – Mes jau šiek tiek pagyvenom, o dabar pradėsim tikrą gy­ venimą, tu, kūdikis ir aš. – Kevinas negalėjo atsidžiaugti, kad jiems nebereikės gyventi namie. Galės turėti savo namus. Na­ mai pasirodė nesą labai jaukūs. Veros tėvai nebuvo turtingi ir tikrai labai supyko, kai duktė, jų manymu, spjovė į brangiai atsiėjusius profesinius kursus nė dienelės nepadirbusi pagal specialybę. Be to, jų visai nežavėjo šeima, į kurią Vera ruošėsi nutekėti. Nors Kevino tėvus jie laikė labai garbingais žmonėmis, ne tokių tikėjosi savo dukrelei. Verai nereikėjo šitos įtampos aiškinti Konei: pačios Konės motiną panašiom aplinkybėm būtų reikėję surišti. Ji įsivaizdavo ją klykiant: „Jo tėvas dažytojas! Ir jis šituo verčiasi! Nesigėdi­ ja šito vadinti verslu.“ Vera galėjo nesivarginti aiškindama, kad

247


Kevino tėvas turi nedidelę statybos ir apdailos firmelę, kuri il­ gainiui gali išaugti į solidžią kompaniją. Nuo pat septyniolikos metų Kevinas užsidirbdavo duo­ ną. Dabar jam buvo dvidešimt vieni ir jis be galo didžiavosi, kad taps tėvu. Vaikų kambarį dviaukščiame keturių kambarių name jis tris kartus išdažė. Norėjo, kad būtų idealiai paruoštas kūdikiui. Veros vestuvėse, kur Džekas buvo pabrolys, o Konė pamer­ gė, Konė apsisprendė. – Nuo šios dienos daugiau nesusitikinėsime, – pranešė ji. – Nejuokauk, ką aš padariau? – Džekai, tu nieko nepadarei, tik buvai geras ir nuostabus, bet aš nenoriu tekėti, noriu dirbti ir važinėti užsienin. Jo atviras, doras veidas suglumo. – Aš ir leisčiau tau dirbti, kasmet per atostogas vežčiau į Italiją. – Ne, Džekai, mielas Džekai, ne. – O aš maniau, šįvakar net galėtume visiems paskelbti. – Jo veidą apniaukė nusivylimas. – Mes net gerai vienas kito nepažįstame. – Mes pažįstame vienas kitą tiek pat, kiek ir šitie jaunieji, o tu tik pažiūrėk, kaip toli jie nuėję, – pavydžiai tarė Džekas. Konė nepasakė mananti, jog jos draugė Vera pasielgė labai neprotingai visam gyvenimui susirišdama su Kevinu. Jautė, kad Vera greitai pavargs nuo tokio gyvenimo. Vera linksmomis juodomis akimis ir į jas lendančiais tamsiais kirpčiukais, kaip ir andai mokykloje, netrukus bus mama. Ji sugebėjo palenk­ ti savo pasipūtėlius tėvą ir motiną, visus privertė linksmintis vestuvėse. Žiūrėkit, kaip ji, neslėpdama pilvuko, prie pianino užvedė Hey Jude. Kaipmat visas kambarys traukė: La la la la la la, hey Jude. Konei ji dievagojosi kaip tik tokio gyvenimo ir norinti. Keisčiausia, nes paaiškėjo, kad taip ir yra. Užbaigusi kursus nuėjo dirbti į Kevino tėvo biurą. Žaibiškai ten įvedė tvarką. Vietoj

248


daugybės smaigų popieriams pamauti atsirado tikra dokumentų spinta, ant stalo gulėjo lankytojų knyga, kurioje kiekvienas turėjo pasirašyti. Mokesčių inspektoriaus apsilankymas nebekėlė tokio siaubo. Palengva Vera firmą pakėlė į aukštesnį lygį. Vaikiukas buvo tikras angelėlis, smulkaus veidelio, ilgais juodais kaip Veros ir Kevino plaukais. Per krikštynas Konei pirmąkart smilktelėjo pavydas. Ji ir Džekas buvo krikšto tėvai. Džekas jau turėjo kitą draugę, gyvą mergaičiukę. Per trumpu sijonuku, nederamu krikštynoms. – Tikiuosi, kad esi laimingas, – pakuždėjo Konė jam prie krikštyklos. – Rytoj pat grįžčiau pas tave. Ne, Kone, šįvakar. – Negali būti nė kalbos, net galvoti negražu. – Ji tik tam, kad padėtų negalvot apie tave. – Gal ir padės. – Arba kitos dvidešimt septynios, nors abejoju. Atšiaurumas, kurį Veros tėvai rodė Kevino tėvams, ištirpo. Kaip dažnai atsitinka, nekaltas kūdikis krikšto drabužėliais, lei­ džiamas per rankas, viską pakeitė. Visi tame mažame ryšulėly­ je ieškojo savo nosies, ausų ir akių. Verai nebereikėjo dainuoti Hey Jude, kad juos pralinksmintų, jie ir taip buvo laimingi.  JŲ DRAUGYSTĖ NENUTRŪKO. Sykį Vera paklausė:

– Ar nori žinoti, kaip Džekui tavęs reikia? – Prašau, ne. Nė žodžio. – O ką man sakyti, kai jis paklaus, ar tu su kuo nors susiti­ kinėji? – Pasakyk jam tiesą: kad retkarčiais susitikinėju, tačiau, tavo nuomone, per daug vaikinais nesidomiu ir tikrai neketinu už nieko tekėti. – Gerai, – pažadėjo Vera. – Bet man pasakyk, ar po jo tau kas nors patiko?

249


– Vieną kartą lyg ir taip. – Ar ėjai su juo iki galo? – Negaliu su padoria ištekėjusia moterimi ir motina kalbėti apie tokius dalykus. – Vadinasi, ne, – pasakė Vera, ir abi ėmė juoktis kaip tada, kai mokėsi spausdinti. Konės grožis ir santūri laikysena labai padėdavo per pokal­ bius su darbdaviais. Ji nerodydavo jokio nekantrumo, bet ir neatrodydavo išpuikusi. Atsisakė visai viliojančio darbo banke, nes jis buvo laikinas. Su ja kalbančiam vyriškiui ji padarė įspūdį ir jį nustebino. – Tačiau kam davėte prašymą, jeigu neketinote imti šio dar­ bo? – paklausė jis. – Jeigu žvilgtelėtumėte į savo skelbimo tekstą, įsitikintumė­ te, kad jame nėra nė žodžio apie tai, kad mano darbas bus lai­ kino pobūdžio. – Bet, panele O’Konor, įkelti koją į banką jau yra didelis da­ lykas. Konė nesutriko. – Jei ketinčiau dirbti bankininkystėje, norėčiau būti lygi su visais kitais darbuotojais ir priklausyti sistemai, – pareiškė ji. Tą vakarą savo bičiuliams golfo klube jis pasakė: – Prisimenat Ričardą O’Konorą, dantistą, kuris liko plikas kaip tilvikas? Pas mane atėjo jo duktė, tikra Greisė Keli, šalta ir rami. Norėjau duoti jai darbelį, vien iš pagarbos vargšeliui Ričardui, bet ji atsisakė. Bet protinga velniūkštis. Vienas bičiulių turėjo viešbutį. – Ar registratūroje ji tiktų? – Kaip tik tai, ko ieškai, nebent tau truputį per daug rafi­ nuota. Taigi kitą dieną Konė vėl buvo pakviesta pokalbio. – Darbas labai paprastas, panele O’Konor, – paaiškino vy­ riškis. – Taip, o ko aš tada išmoksiu? Nenorėčiau darbo, kuris ma­ nęs nelavintų, nereikalautų augti.

250


– Reikėtų dirbti naujame aukščiausios klasės viešbutyje, jis gali tapti toks, kokį padarysite. – Kodėl manote, kad aš tinkama šiam darbui? – Trys priežastys: jūs graži, mokat šnekėti ir aš pažinojau jūsų tėvą. – Kalbėdama su jumis nė karto neužsiminiau apie savo ve­ lionį tėvą. – Taip, bet aš žinau, kas jis buvo. Nekvailiok, mergyte, ir im­ kis darbo. Tavo tėvui patiktų, kad jo dukra bus pasirūpinta. – Na, jeigu jam ir patiktų, gyvas būdamas tikrai nedaug nu­ veikė, kad šitaip būtų. – Nekalbėk taip, jis jus visus labai mylėjo. – Iš kur žinot? – Golfo aikštelėje nuolat rodydavo mums jūsų trijų nuotrau­ kas. Gabiausi vaikai pasaulyje, sakydavo. Jai ėmė graužti akis. – Aš nenoriu darbo, kuris siūlomas iš gailesčio, pone Hei­ sai, – pasakė ji. – Norėčiau, kad mano duktė jaustų tą patį, bet kartu neno­ rėčiau, kad ji taip keltųsi puikybėn. Žinai, kad puikybė – di­ džioji nuodėmė, o dar svarbiau, jog ji labai prasta draugė žie­ mos vakarą. Vienas turtingiausių Dublino žmonių dalijosi su ja mintimis. – Dėkui, pone Heisai, jūs labai malonus. Ar galima dar pa­ galvoti? – Labai norėčiau, kad sutiktum dabar. Šito darbo laukia pus­ tuzinis jaunų moterų. Imkis šio darbo ir padaryk iš jo saldai­ niuką. Tą vakarą Konė paskambino motinai. – Pirmadienį pradedu dirbti „Heiso viešbutyje“. Per viešbu­ čio atidarymą būsiu pristatyta kaip pirmoji registratorė, atrink­ ta iš šimtų pretendenčių. Taip sako ryšių su visuomene žmonės. Įsivaizduok, mano nuotrauka bus vakariniuose laikraščiuose! – jaudinosi Konė.

251


Motinai jos žinia nepadarė įspūdžio. – Jie tik nori paversti tave kvailute blondine, tirpstančia prieš fotografus. Konė pajuto, kaip užkepa širdis. Ji skrupulingai vykdė mo­ tinos nurodymus: užbaigė sekretorių kursus, gyveno dėdės šeimoje, susirado darbą. Ji nesileis šitaip įžeidinėjama ir mo­ koma. – Jeigu prisimeni, mama, aš norėjau mokytis universitete ir būti advokate. To neįvyko, todėl dirbsiu darbą, kokį galiu gau­ ti. Gaila, kad tavo nuomonė apie jį tokia prasta, maniau, apsi­ džiaugsi. Motina beregint puolė atgailauti. – Atsiprašau, tikrai atsiprašau. Jei žinotum, kokia kandi aš darausi... Visi sako, kad esu panaši į mūsų protetę Keitę, juk prisimeni, ji buvo šeimos legenda. – Viskas gerai, mama. – Ne, negerai, man gėda. Aš tavim labai didžiuojuos. Taip piktai kalbu tik todėl, kad negaliu pakęsti, kai turiu būti dėkin­ ga tokiems žmonėms kaip tas Heisas, su kuriuo tavo tėvas žais­ davo golfą. Jis tikriausiai žino, kad esi vargšo Ričardo duktė, ir darbą davė iš gailesčio. – Ne, mama, nemanau, kad jis ką nors žino, – ramiausiai pamelavo Konė. – Teisingai, iš kur jis galėtų žinoti? Praėjo jau beveik dveji metai, – liūdnai tarė motina. – Mama, aš paskui paskambinsiu ir viską papasakosiu. – Būtinai, mieloji, ir nekreipk į mane dėmesio. Man nieko daugiau neliko, tik išdidumas. Nė vieno čia neketinu atsipraši­ nėti, vaikštau iškėlusi galvą kaip visada. – Džiaugiuosi, kad esi patenkinta mano darbu, ir perduok gerų dienų dvynukams. – Konė suprato visai nutolsianti nuo dviejų keturiolikmečių berniūkščių, mažame miestelyje lan­ kančių nemokamą Brolių Krikščionių mokyklą, o ne privačią Jėzuitų gimnaziją, kaip buvo planuota.

252


Tėvo nebėra, iš motinos pagalbos nesulauksi. Ji turi pati ma­ nytis. Darys, kaip sako ponas Heisas. Atiduos visas jėgas šitam darbui, savo pirmajai tarnybai. „Heiso viešbutis“ ją prisimins kaip pirmąją ir pačią geriausią registratorę.  JI BUVO PUIKUS pasirinkimas. Ponas Heisas nesiliovė savęs

sveikinęs, kad priėmė ją į darbą. Ir dar tokia panaši į Greisę Keli. Įdomu, kiek reikės laiko, kol ji susitiks savo princą.  PRIREIKĖ DVEJŲ metų. Žinoma, iki tol ji būdavo apipilama

visokiausiais siūlymais. Nuolatiniai viešbučio klientai versli­ ninkai elegantiškąją registratorę panelę O’Konor kviesdavo į geresnius restoranus ir net į naktinius klubus, pradėjusius dyg­ ti mieste. Tačiau ji laikėsi itin santūriai. Šypsodama maloniai jiems sakydavo nemaišanti darbo su malonumu. – Nėra reikalo į tai painioti darbo, – beviltiškai maldavo Te­ dis O’Hara. – Klausykit, aš apsistosiu kitame viešbutyje, jeigu sutiksite būti mano viešnia. – Vargu ar tai būtų tinkamas būdas atsidėkoti „Heiso vieš­ bučiui“ už tokią gerą vietą, – vėl nusišypsojo Konė. – Išsiųsti visus klientus pas konkurentus. Apie visus savo garbintojus ji pasakodavo Verai. Kas savaitę aplankydavo ją, Keviną ir Deirdrę, netrukus sulauksiančią bro­ liuko ar sesutės. – Tave kvietė į pasimatymą Tedis O’Hara? – išpūtė akis Vera. – Oi, prašau tave, tekėk už jo, Kone, tada jis su mumis su­ darytų sutartį išdekoruoti visas jo parduotuves. Apsirūpintume visam gyvenimui. Negaišk, tekėk už jo dėl mūsų. Konė nusijuokė, bet suprato draugams neparūpinanti jokių užsakymų, o juk galėtų. Kitą dieną ponui Heisui ji pasakė ži­

253


nanti labai gerą nedidelę dažymo ir apdailos darbų firmą, jeigu viešbutis norėtų įtraukti ją į paslaugų teikėjų sąrašą. Ponas Hei­ sas paaiškino visa tai palikęs tvarkyti atitinkamam vadybinin­ kui, bet jam tikrai reikia, kas galėtų imtis tokio darbo jo paties namuose Foksroke. Kevinas su Vera nepaliaudavo žavėtis to namo didumu ir puikumu, Heiso šeimos gerumu. Jis irgi turėjo dukrelę, vardu Mariana, Kevinas su tėvu jai įrengė mergaitišką miegamąjį pa­ naudodami visą įmanomą prabangą. Rausvas vonios kambarys, atskiras tokiam vaikui! Vera su Kevinu niekad nerodydavo jokio pavydo ir visada jai dėkodavo už tai, kad ji juos parekomendavo. Ponas Heisas, patenkintas atliktu darbu, firmelę prirodė ir kitiems. Netrukus Kevinas ėmė važinėti šaunesniu sunkvežimiuku. Net pradėta šnekėti apie didesnį namą, kai gims kūdikis. Jie tebedraugavo su Džeku, dirbančiu elektros versle. Ar galėčiau ir jam pamėtėti kokio darbelio? – mąstė Konė. Vera pažadėjo ištirti padėtį. Tačiau Džekas štai ką atsakė: „Pasakyk tai pasipūtusiai raganai susikišti savo pagalbą.“ Vera pranešė tik tiek, kad jis „nesusiviliojo“, mat ji buvo iš tų, kurios mėgsta pa­ laikyti taiką. Kaip tik tada, kai Verai ir Kevinui gimė antras vaikelis, Čarlis, Konė susipažino su Hariu Keinu. Tokio gražuolio ji dar nebuvo regėjusi: aukštas, vešliais kaštoniniais plaukais, susiraičiusiais ant pečių, tuo visiškai nepanašus į viešbutyje sutinkamus vers­ lininkus. Visiems jis draugiškai šypsodavosi ir elgdavosi taip, tarsi visur tikėtųsi būti maloniai sutinkamas. Durininkai griū­ dami puldavo jo įleisti, viešbučio kioske pardavėja palikdavo kitus pirkėjus ir paduodavo jam pageidaujamą laikraštį, netgi Konė, garsėjanti kaip Sniego karalienė, pakeldavo akis ir malo­ niai nusišypsodavo. Jai ypač patiko, kad jis įvertino tai, kaip ji susidoroja su įno­ ringais keliaujančiais verslininkais. – Esate tikra diplomatė, panele O’Konor, – susižavėjęs tarė jis.

254


– Visada smagu jus matyti, pone Keinai. Pasitarimų kamba­ ryje viskas paruošta. Haris Keinas su dviem partneriais valdė naują ir labai sėkmin­ gai veikiančią draudimo bendrovę. Ji atėmė didelę dalį verslo iš seniau įsitvirtinusių kompanijų. Kai kurie žmonės į jo firmą žvelgė įtariai. Per greitai plečiasi, sakė jie, prisidirbs bėdos. Bet bėdos ženklų nebuvo matyti. Partneriai dirbo Golvėjuje ir Kor­ ke, o kiekvieną trečiadienį susitikdavo „Heiso viešbutyje“. Nuo devynių iki pusės pirmos su sekretore posėdžiaudavo pasitari­ mų kambaryje, paskui pietaudavo su svarbiais žmonėmis. Kartais jie vaišindavo ministrus arba pramonės ar didžiųjų profesinių sąjungų šulus. Konė nesuprato, kodėl jie nesirenka Dublino biure. Vienoje karaliaus Jurgio epochos stiliaus aikščių Haris Keinas turėjo didelį prestižinį biurą, kur dirbo beveik tu­ zinas darbuotojų. Tikriausiai dėl privatumo, nutarė ji, ir dar dėl to, kad čia niekas netrukdo. Viešbučiui buvo griežtai nurodyta trečiadieniais į pasitarimų kambarį nepermesti jokių skambu­ čių. Be abejo, šita sekretorė žino visas jų paslaptis ir kur užkasti lavonai... Konė smalsiai lydėdavo ją žvilgsniu, kas savaitę atei­ nančią ir išeinančią su jais. Ji išsinešdavo portfelį, prikimštą do­ kumentų, ir niekad neidavo pietauti su visais. Tačiau ji, matyt, tikra patikėtinė. Konė norėtų kam nors šitaip dirbti. Kam nors, labai pana­ šiam į Harį Keiną. Ji pradėjo kalbinti šią moterį pasitelkdama visą savo žavesį ir visus turimus profesinius įgūdžius. – Ar kambaryje viskas pagal jūsų norus, panele Keisi? – O taip, panele O’Konor, antraip ponas Keinas būtų jums pasiskundęs. – Mes ten ką tik įtaisėme naują vaizdo ir garso aparatūrą, gal kartais praverstų per pasitarimus. – Dėkui, bet nereikės. Panelė Keisi visad stengdavosi kuo greičiau išeiti, tarsi jos portfelį degintų pinigai. Gal taip ir būdavo. Konė su Vera valan­ dų valandas apie tai kalbėdavo.

255


– Mano galva, ji tikriausiai fetišistė, – pasakė Vera. Jos pa­ sikeisdamos šokdino ant kelių Čarlį ramindamos Deirdrę, kad Čarlis niekad nebūsiąs toks gražus ir toks mylimas. – Kąąą? – Konė neįsivaizdavo, ką Vera turi galvoje. – Sadomazochistė, kas trečiadienį čaižo juos rimbu, kol tie nepasikelia. Kitaip jie nieko negali. Štai kas jos portfelyje. Rimbai! – Oi Vera, norėčiau, kad tu ją pamatytum. Konė kvatojo lig ašarų įsivaizduodama panelę Keisi tokiame vaidmenyje. Ir, keista, kartu jautė užplūstant pavydą: o jeigu ty­ kioji, elegantiškoji panelė Keisi tikrai turi intymių santykių su Hariu Keinu? Iki tol niekas jai nekėlė tokių jausmų. – Jis tau patinka, – surimtėjusi tarė Vera. – Tik todėl, kad nežiūri į mane. Pati žinai, kad šitaip visada būna. – Kaip manai, kodėl jis tau patinka? – Jis man truputį primena tėtį, – staiga atsakė Konė, dar ne­ spėjusi suvokti, jog taip ir yra. – Dar didesnė priežastis neišleisti jo iš akių, – pasakė Vera – vienintelis žmogus, kuriam buvo leidžiama užsiminti apie ve­ lionio Ričardo O’Konoro įprotį lošti lenktynėse nesulaukiant žudančio jo dukters žvilgsnio. Lyg ir neklausinėdama, Konė vis daugiau sužinodavo apie Harį Keiną. Beveik trisdešimties metų, nevedęs, tėvai kaime, smulkūs ūkininkai. Jis pirmasis iš šeimos dalyvauja dideliame versle. Gyveno viengungiškame bute su langais į jūrą, lanky­ davosi premjerose ir parodų atidarymuose, bet visada su kom­ panija. Jo pavardė pasirodydavo laikraščiuose, bet visada kalbant apie vieną iš daugelio arba sėdintį žirgų lenktynėse kartu su aukščiausiais šalies asmenimis. Kai sumanys vesti, nuotaką rinksis iš tokios šeimos kaip Heiso. Garbė Dievui, kad jo duktė dar tik mokinukė, antraip būtų jam ideali pora.

256

Vakariniai kursai  

Knygos Vakariniai kursai ištrauka

Advertisement