Svetimšalė. Meilės labirinte. Ketvirta knyga by knygos.lt

Svetimšalė

•

meilės labirinte

Diana Gabaldon

Ijanas buvo beeinąs drauge, bet Merta sulaikė jį papurtyda mas galvą, ir aš nuėjau viena, nusekiau paskui Džeimį iki kalvos viršūnės. Jis ėjo dideliais žingsniais, nepailsdamas, kaip žmogus, pra tęs vaikščioti po kalnus, ir priėjo progumą anksčiau, negu spė jau su juo susilyginti. Sustojo pasieny, veikiau ten, kur turėjo būti lauko siena. Vis dar buvo matyti plūktinė trobelės asla, pro ją prasikalusi žolė buvo retesnė negu miežiai netoliese ir žales nė, vešėjo, užstojama medžių pavėsio. Nuo gaisro maža buvo likę pėdsakų; prie ugniavietės, dabar žiojinčios, iš žemės styrojo keli nuodėguliai, židinio akmuo tysojo plokščias ir atviras it antkapis. Saugodamasis nežengti į sunykusių sienų ribojamą plotelį, Džeimis pradėjo eiti aplink aikštelę. Triskart apsuko ratą apie ugniavietę, visą laik prieš saulės judėjimo kryptį, kairėn, kairėn ir dar kartą kairėn, kad sugriautų planus visam blogiui, koks tik taikytųsi atsekti įkandin. Stovėjau pašaly ir stebėjau. Tai buvo asmeniška akistata, bet negalėjau jo palikti vieno, ir nors Džeimis į mane nepažvelgė, vis tiek žinojau, kad džiaugiasi mano buvimu netoliese. Galų gale jis sustojo prie suvirtusių akmenų krūvos. Ištiesė ranką ir atsargiai uždėjo ant jų delną, valandėlę pabuvo užsi merkęs, sakytum, melsdamasis. Tada liovėsi, pasiėmė kumščio dydžio akmenį ir atsargiai padėjo ant krūvos, tarytum jis galė tų prispausti nerimstančią vėlę. Persižegnojo, atsisuko ir tvirtu, neskubriu žingsniu priėjo prie manęs. – Neatsigręžk, – tyliai pasakė, paėmė man už parankės, ir mudu pasukom kelio link. Aš ir nesigręžiau.

Džeimis, Fergiusas ir Merta nuėjo su Ijanu ir šunimis ieš koti avių, o mane paliko vieną parvesti virtinės arklių namo. Toli gražu nebuvau įgudusi arklių prižiūrėtoja, bet tikėjausi,

Svetimšalė

•

meilės labirinte

kad pusmylį susitvarkysiu, jei tik niekas netikėtai neiššoks man priešpriešiais. Šis grįžimas namo į Lalibrochą labai skyrėsi nuo pirmo kar to, kai ten parsiradome; tąsyk abudu buvome bėgliai. Aš – iš ateities, Džeimis – nuo savo praeities. Anoji viešnagė buvo lai minga, bet kupina įtampos ir nesaugumo; visąlaik grėsė pavo jus, kad mus aptiks, kad Džeimį suims. Dabar, Sandringamo kunigaikščio užtartas, Džeimis grįžo pareikšti savo prigimtinių teisių, o aš – užimti teisėtos žmonos vietos greta jo. Andai atsiradom susitaršę, nelaukiami ir brutaliai sudrums tėme šeimynos gyvenimą. Šįkart parvykome iš anksto pranešę, su deramom ceremonijom, nešini lauktuvėmis iš Prancūzijos. Nors buvau tikra dėl širdingo sutikimo, vis dėlto man kilo klau simų, kaip Ijanui ir Džeimio seseriai Dženei patiks, kad pasiliksi me visam laikui. Jie juk šeimininkavo dvare kaip ponas ir ponia kelerius metus po Džeimio tėvo mirties ir pragaištingų įvykių, lėmusių Džeimiui įstatymų pasmerktojo gyvenimą ir tremtį. Paskutinę kalvą perkopiau be netikėtų nutikimų, ir dvaras su visais ūkiniais pastatais atsivėrė man po kojomis, atslenkant pirmiesiems lietaus debesų tuntams skalūno stogai tamsėjo. Staiga mano kumelė pasibaidė, išsigandusi ėmė stotis piestu ir vėl kristi ant priekinių kanopų, o su ja šokinėjau ir aš, stengda masi išlaikyti rankose vadžias. Negalėjau jos nė kaltinti, mat iš už namo kampo išniro du milžiniški išsipūtę kamuoliai ir ėmė ristis pažeme nelyginant išpampę debesys. – Liaukis! – šūkavau aš. – Tprū! Visi žirgai jau blaškėsi į šalis ir tampė virvę, ir nedaug trūko, kad mane būtų sutrypę. Nieko sau bus sugrįžtuvės, pamaniau, jeigu leisiu visai Džeimio veislinei kaimenei kolektyviai susi laužyti kojas. Vienas iš debesų truputį pasikėlė, tada dribtelėjo ant žemės, ir Dženė Freizer Murėj, išsivadavusi nuo nešulio – plunksninio čiu žinio, leidosi tekina prie kelio, tik tamsios garbanos plaikstėsi.

Diana Gabaldon

Nė akies mirksnio nesudvejojusi, ji pašoko, sugriebė arti miausią arklį už kamanų ir staigiai trūktelėjo žemyn. – Tprū! – sudraudė ji. Arklys, matyt, pažinęs autoritetingą balsą, tikrai sustojo. Dar šiek tiek pastangų, ir žirgai buvo sutramdyti, o kol aš nuli pau nuo arklio, prie mūsų priėjo dar viena moteris ir devynerių dešimties metų berniukas, tas patyrusia ranka pagelbėjo sutvar kyti kitus gyvulius. Atpažinau mažąjį Rebį Maknabą ir padariau išvadą, kad mo teris turi būti jo motina, Merė. Per sąmyšį ir tąsymąsi su arkliais, ryšuliais ir čiužiniais nelabai galėjome normaliai pasikalbėti, bet spėjau greitosiomis apsikabinti su Džene. Ji kvepėjo cinamonu, medumi ir švariu prakaitu nuo fizinių pastangų, o pro visa tai dar buvo justi kūdikio kvapas, tas paradoksalus kvapų mišinys, susidedantis iš atpilto pieno, skystų vidurių kvapų ir nepaprastos švaros aromato, kuriuo dvelkia naujutėlaitė, lygutėlė odelė. Valandėlę laikėmės susikibusios, tvirtai apsikabinusios, pri simindamos paskutinį mudviejų apsikabinimą, kai išsiskyrėme tamsią naktį pamiškėje – aš leidausi ieškoti Džeimio, o ji grįžo pas naujagimę dukrytę. – Kaip mažoji Megė? – paklausiau, pagaliau atsiplėšusi nuo jos. Dženė vyptelėjo, pusiau pašaipiai, pusiau išdidžiai. – Ką tik pradėjo vaikščioti ir visiems namams varo siaubą. – Ji pažvelgė įkalnėn, į tuščią kelią. – Sutikot Ijaną, ar ne? – Taip, Džeimis, Merta ir Fergiusas su juo nuėjo avių ieškoti. – Gerai, kad jie nuėjo, o ne mes. – Ji mostelėjo į besiniauks tantį dangų. – Tuoj tuoj pradės lyt. Tegu Rebis nuveda arklius į arklides, o tu eikš, padėsi parnešt čiužinius, kitaip šiąnakt šlapi miegosim. Užvirė darbas, bet kai prapliupo lyti, mudvi su Džene paten kintos jau sėdėjome svetainėje, paskubomis vyniojome lauktu vių ryšulius, mūsų atvežtus iš Prancūzijos, ir stebėjomės, kokia augi mažė Megė, guvi dešimties mėnesių panelytė apskritomis

Svetimšalė

•

meilės labirinte

mėlynomis akutėmis, su žemuogių spalvos garbanėlių aureole, o juk ne prasčiau ūgtelėjęs ir jos vyresnysis broliukas, mažius Džeimis, kresnas beveik ketverių metų vyrukas. Būsimasis jau nylis buvo dar tik vos matyti po mamos prijuoste, bet pastebė jau, kad retsykiais ten vis švelniai priglunda jos delnas, ir tai matant, man truputį gėlė širdį. – Paminėjai Fergiusą, – užklausė Dženė, kai mudvi įsišne kome. – Kas toks? – Ak, Fergiusas? Jis... na, jis... – Dvejojau nežinodama, kaip apibūdinti Fergiusą. Kišenvagiui menkos perspektyvos gauti darbo ūkyje. – Jis Džeimio, – pagaliau paaiškinau. – Šit kaip? Na, tikriausiai galės miegot arklidėse, – susitai kė su mintimi Dženė. – Kad jau prašnekom apie Džeimį, – ji dirstelėjo pro langą, kur žliaugė lietus, – tikiuosi, netruks surast jie tas avis. Turiu numačiusi skanią vakarienę ir nenoriu, kad belaikant susigadintų. Iš tiesų, kai grįžo vyrai, jau buvo sutemę, Merė Maknab buvo padengusi stalą. Stebėjau, kaip ji ruošiasi – smulkių kaulų tamsiaplaukė moteris kiek susirūpinusiu veidu nušvito šypsena, kai Rebis grįžo iš arklidžių ir atėjo į virtuvę, išalkęs ir nekan traujantis, kada gi bus vakarienė. – Kai vyrai grįš, mo luaidh, – atsakė motina. – Juk žinai. Eik ir nusiprausk, kad būtum pasiruošęs. Vyrai, kai pagaliau parsirado, atrodė kur kas reikalingesni prausyklos nei Rebis. Permirkę nuo lietaus, apsitaškę ir išsipur vinę iki kelių, vienas po kito įsliūkino į svetainę. Ijanas nusivy niojo nuo pečių šlapią skraistę ir pasikabino ant židinio gro telių, ten, šalia kaitrios ugnies, nuo jos ėmė varvėti ir garuoti. Fergiusas, išvargęs per šią netikėtą pažintinę kaimo gyvenimo ekskursiją, tik šleptelėjo kur stovėjęs ir lyg nutirpęs įsispoksojo sau tarp kelių. Dženė pakėlė galvą pažiūrėti į brolį, nematytą beveik metus. Nužvelgusi jį nuo lietuje sumirkusių plaukų iki purvais apskre tusių kojų, parodė į duris.

Diana Gabaldon

– Lauk, ir išsiaunat kojas, – griežtai sukomandavo ji. – O jei buvot aukštutiniam lauke, nepamirškit grįždami pasiusiot ant durų staktų. Taip apsisaugoma, kad neparsineštum dvasių į na mus, – paaiškino ji man pritildžiusi balsą ir greitosiomis dirs telėjusi į duris, pro kurias Merė Maknab ką tik išbėgo atnešti valgio. Džeimis susmuko į krėslą, pramerkė vieną tamsiai mėlyną akį ir nužvelgė seserį. – Parsirandu į Škotiją vos gyvas po kelionės laivu, keturias dienas joju per kalvas, o kai grįžtu, tai net negaliu trobon kojos įkelt, kad lašeliu perdžiūvusią gerklę suvilgyčiau; ne, puolu po laukus braidyt ir pasimetėlių avių rankiot. O kai pagaliau par plumpinu, nori mane vėl lauk išvaryt, kad apmyžčiau tau durų staktas. Na jau! Jis vėl užmerkė akį, susidėjo rankas kryžmai ant pilvo ir dar labiau išsidrėbė krėsle, gyvas atkaklaus užsispyrimo įsi kūnijimas. – Džeimi, mieliausias, – švelniai prašneko sesuo. – Ar vaka rieniausi, ar šunims sušert? Gerą valandėlę jis drybsojo kaip drybsojęs, užmerktomis akimis. Tada, pasidavęs ir giliai atsidūsėjęs, kad net sušvilpė, vargais negalais atsistojo. Nervingai trūktelėjo petį, pamojo Ijanui ir abu pasuko prie durų, paskui Mertą, kuris jau buvo peržengęs slenkstį. Praeidamas Džeimis grybštelėjo ilga ranka, pričiupo Fergiusą, pastatė ant kojų ir mieguistą išsitempė. – Sveikas parvykęs namučiuosna, – niauriai drėbtelėjo Džei mis ir, paskutinį kartą ilgesingai pažvelgęs į liepsnojantį židinį ir laukiantį viskį, vėl nužirgliojo į tamsą.

Diana Gabaldon

Sėdėjau užsimerkusi ir mintimis sekiau, kaip teka mano kraujas – nuo slaptųjų storasienių širdies kamerų per tam siai violetinę plaučių veną, kur greitai paraudonuoja, plaučių dumplėms pumpuojant deguonį. Tada – trykštančiu srautu pro aortos lanką ir galvotrūkčiais aukštyn ir žemyn, miego arterija, inkstų, poraktine arterijomis. Iki smulkiausių kapiliarų, kurie skleidžiasi po odos paviršium, sekiau savo kraujo kelią per vi sas kūno sistemas, prisimindama tobulumo jausmą, sveikatos pojūtį. Ramybę. Ramiai sėdėjau, kvėpavau iš lėto, jaučiausi suglebusi ir ap sunkusi, lyg ką tik būčiau pakilusi po meilės akto. Oda atrodė plona, lūpos patinusios, o drabužiai liesdamiesi priminė Džei mio delnus. Neatsitiktinai jo vardas buvo pasirinktas man iš gydyti. Ar kalbėtume apie kūno, ar apie sielos sveikatą, meilė jam buvo man reikalinga kaip oras alsuoti ar kraujas sroventi gyslomis. Mano protas stiepėsi į jį, nesvarbu, miegočiau aš ar būdraučiau, rado ir liko patenkintas. Kūnas iškaito ir spindėjo, vos tik atgijęs, jau alko jo kūno. Galvos nebeskaudėjo. Dar valandėlę pasėdėjau, giliai alsuo dama. Tada atsistojau ir nužingsniavau pašlaite namų link.

Aš iš tikrųjų niekad nė neturėjau namų. Penkerių metų li kau našlaitė ir toliau trylika metų gyvenau akademinės valkatos gyvenimą su dėde Lambertu. Kventinas Lambertas Bošampas, gamtos mokslų magistras, filosofijos daktaras, Karališkosios Azijos draugijos narys, vieną po kitos kūrė laikinas stovyklavie tes palapinėse dulkėtose plynaukštėse, kalnų olose, iššluotuose ir išdabintuose tuščios piramidės kambariuose ir jose dirbo ar cheologo darbą, jį išgarsinusį dar gerokai anksčiau, negu auto mobilio avarija nutraukė jo brolio gyvenimą ir bloškė manąjį jam į rankas. Ne iš tų, kurie dvejoja dėl tokių menkniekių kaip našlaitė dukterėčia, dėdė Lambertas kaipmat užrašė mane į in ternatinę mokyklą.

Svetimšalė

•

meilės labirinte

Aš, taip pat ne iš tų, kurie pasiduoda likimo vingiams ne pakovoję, kategoriškai atsisakiau ten važiuoti. Ir dėdė Lemas, atpažinęs manyje šį tą, ko ir pats apsčiai turėjo, gūžtelėjo pečiais ir, akimoju apsisprendęs, amžiams pasiėmė mane iš tvarkos ir rutinos pasaulio – pasaulio, kuriame karaliauja aritmetika, šva rios paklodės ir kasdienės maudynės vonioje, – kad lydėčiau jį klajonėse. Bastūnų gyvenimas tęsėsi ir su Frenku, nors kasinėjimų lau kus pakeitė universitetai, mat istorikas paprastai kasinėja tarp keturių sienų. Tad kai 1939 metais prasidėjo karas, man jis ma žiau nei kitiems sudrumstė įprastą gyvenimą. Persikrausčiau iš paskutinio mūsų nuomojamo buto į jau nesniųjų medicinos seserų bendrabutį Pembruko ligoninėje, iš ten – į karo lauko ligoninę Prancūzijoje, o prieš karo pabai gą – atgal į Pembruką. Paskui buvo tie keli trumpi mėnesiai su Frenku prieš mudviejų kelionę į Škotiją, bebandant vėl vienam kitą atrasti. Ir tik tam, kad vėl kits kitą prarastume kartą visiems laikams, kai aš įėjau į akmenų žiedą, perėjau beprotybės ruožą ir vėl išėjau kitapus, į praeitį, kuri buvo manoji dabartis. Tad buvo keista ir gana nuostabu nubusti Lalibroche, vir šutinio aukšto miegamajame, greta Džeimio, ir bežiūrint, kaip aušra paliečia jo miegantį veidą, suvokti, kad jis šioje lovoje gimė. Visus namų garsus, nuo girgždančio užpakalinių laiptų laiptelio po ankstyvos tarnaitės kojomis iki lietaus barbenimo į skalūno stogą, jis buvo tūkstančius kartų girdėjęs anksčiau; gir dėdavo taip dažnai, kad apskritai liovėsi girdėti. O aš girdėjau. Džeimio motina, Elena, prie durų buvo pasodinusi vėlyvųjų rožių krūmą. Nestiprus sodrus jo kvapas vis dar pleveno pasie niais ir smelkėsi pro miegamojo langą. Atrodė, ji pati praeidama siekia švelniai paliesti sūnų. Pasveikindama paliesti ir mane. Už paties namo plytėjo Lalibrochas: laukai ir klojimai, kai mas ir sklypai. Džeimio žvejota upelyje, atitekančiame nuo kal vų, laipiota po ąžuolus ir išstypusius maumedžius, valgyta prie kiekvieno nuomininko židinio. Tai buvo jo namai.

Diana Gabaldon

Bet ir Džeimis išgyveno neramumų ir permainų. Suėmi mas ir pabėgimas, paskelbtojo už įstatymo ribų slapstydama sis, samdomo kario gyvenimas be šaknų. Vėl suėmimas, įkali nimas ir kankinimai, ir pabėgimas tremtin, kuri taip neseniai pasibaigė. Bet pirmuosius keturiolika metų jis gyveno vienuose namuose. Ir netgi kai paauglystėje jį, kaip buvo įprasta anais laikais, išsiuntė dvejus metus globotiniu pas motinos brolį Dug lą Makenzį, ši laikina permaina buvo neatskiriama gyvenimo dalis vyrui, kuris grįš ir visam laikui apsigyvens savo žemėse, rūpinsis nuomininkais ir dvaru, taps didesio darinio dalimi. Pa stovumas buvo jam skirtoji dalis. Bet jis kurį laiką praleido svetur, patyrė dalykų, kurių Lali broche nėra, kurių nepatirsi net už uolingų Škotijos krantų. Džei mis kalbėjosi su karaliais, prisilietė prie teisės ir prekybos, patyrė nuotykių, smurto, susidūrė su magija. Kai kartą peržengtas namų slenkstis, ar įstengs skirtoji dalia jį nulaikyti? – spėliojau aš. Leisdamasi kalvos šlaitu, pamačiau jį pakalnėj, kraunan tį akmenis krūvon ir taisantį sauso mūro užtvarą, ribojančią vieną iš mažesniųjų laukų. Šalia ant žemės gulėjo pora triušių, tvarkingai išdarinėtų, bet dar nenuluptų. – „Namie jūreivis, iš jūrų marių namie, o medžioklis namie nuo kalvų“ , – pacitavau ir prisigretinau šypsodamasi jam. Džeimis atsakydamas irgi nusišypsojo, nusišluostė nuo kak tos prakaitą, tada apsimestinai sudrebėjo. – Neminėk man jūros, Sasenach. Šįryt mačiau, kaip du ber niokėliai malūno tvenkiny plukdo medžio skiedrą, ir vien nuo to vaizdo vos neišvėmiau pusryčių. Nusijuokiau. – Tai tau visai nemaga grįžt į Prancūziją? – Dievaži, nė už ką. Net dėl brendžio negrįžčiau. – Jis už kėlė ant pertvaros viršaus dar vieną akmenį ir įstatė vieton. – Eisi namo? A. E. Housmano (1859–1936) eilėraštis. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)

Svetimšalė

•

meilės labirinte

– Taip. Nori, parnešiu triušius? Jis papurtė galvą ir pasilenkė jų paimti. – Nereik. Ir aš pats grįžtu. Ijanui reik padėt įrengt naująjį rūsį bulvėms. Po kelių dienų turėjo būti nuimtas pirmas Lalibroche bulvių derlius, ir – mano baugščiu nepatyrusio žmogaus patarimu – joms supilti buvo kasamas nedidelis šakniavaisių rūsys. Kai tik pažvelgdavau į tą bulvių lauką, apnikdavo labai prieštaringi jaus mai. Viena vertus, matydama išsikėtojusius, vešlius bulvienojus jusdavau nemenką pasididžiavimą. Kita vertus, nuo minties, kad galbūt šešios dešimtys šeimų turės per visą žiemą prasimaitinti tuo, kas slypi po tais bulvienojais, mane ištikdavo visiška panika. Pernai, remdamiesi ne kuo kitu, o mano probėgšmais duotu pa tarimu, Lalibrocho gyventojai geriausią miežių lauką užsodino bulvėmis – iki tol Aukštumose nežinota kultūra. Žinojau, kad bėgant laikui bulvės taps Aukštumose svarbiu pragyvenimo produktu, mat joms mažesnį pavojų negu mie žiams ar avižoms kelia kenkėjai ir nederlingi metai. Bet jei ir buvau tatai prieš daugelį metų perskaičiusi geografijos vadovė lyje, toli gražu nebūčiau drįsusi sąmoningai prisiimti atsakomy bės už tą derlių valgysiančių žmonių likimą. Pamaniau, įdomu, ar įgijęs praktikos lengviau prisiimi ri ziką dėl kitų žmonių. Džeimis nuolat tą atsakomybę prisiim davo – tvarkydavo dvaro nuomininkų reikalus taip, lyg būtų gimęs jau tai darydamas. Betgi žinoma, jis juk ir gimė su ta atsakomybe. – Ar jau greit baigsit rūsį? – pasiteiravau. – O taip. Ijanas liepė padirbti duris, o duobė jau beveik iš kasta. Gilumoje žemė minkšta, ir kai jis ten atsistoja, medinė koja sminga. Nors Ijanas visai neblogai vertėsi su medine koja, kuria pa keisdavo dešinę blauzdą ir pėdą, retsykiais dėl jos kildavo pa našių nesmagumų. Džeimis susimąstęs pažvelgė įkalnėn už mūsų.

Diana Gabaldon

– Reikės rūsį pabaigt ir uždengt iki šio vakaro – prieš aušrą vėl lis. Pažiūrėjau į tą pusę, kur jis žvelgė. Šlaite ničnieko nebuvo matyti, tik žolė, viržiai ir keli medžiai, taip pat kaip kaulėti šon kauliai pro skurdžią augaliją kyšojo uolėtos granito gijos. – Iš kur tu, po paraliais, žinai? Džeimis šyptelėjo ir smakru parodė į kalvos viršūnę. – Matai ten ąžuoliuką? O gretimai – uosį? Sutrikusi pažiūrėjau į medžius. – Matau. Na ir ką? – Lapai, Sasenach. Matai, abu medžiai atrodo šviesesni negu paprastai? Kai ore yra drėgmės, ąžuolo ar uosio lapai pasisuka, ir matai jų išvirkščią pusę. Visas medis dėl to atrodo keliais at spalviais šviesesnis. – Tikriausiai taip, – abejodama atsakiau, – jei tik žinai, ko kios spalvos tas medis paprastai būna. Džeimis nusijuokė ir paėmė man už parankės. – Sasenach, gal aš ir neturiu klausos muzikai, bet akis kaktoj turiu. O anuos medžius esu matęs bent kokius dešimt tūkstan čių kartų visokiu įmanomu oru. Iš lauko iki namų buvo geras gabalėlis kelio, ir didumą jo mes nuėjom tylėdami, mėgaudamiesi trumpa popietės saulės šiluma, kurią jautėme nugara. Pauosčiau orą ir pamaniau, kad Džeimis tikriausiai teisus dėl artėjančio lietaus; regėjos, visi įprasti rudens kvapai sustiprėję – aštriai kvepėjo pušų sakai, dulkėmis dvelkė subrendę javai. Ir aš jau mokausi, pamaniau: pradedu skirti Lalibrocho ritmą, reginius ir kvapus. Gal bėgant laikui pažinsiu jį taip pat gerai kaip ir Džeimis. Spustelėjau jam ranką, jo plaštaka atsakydama irgi spustelėjo. – Pasiilgsti Prancūzijos, Sasenach? – staiga paklausė jis. – Ne, – krūptelėjau. – O ką? Jis gūžtelėjo pečiais, į mane nežiūrėdamas. – Na, aš tik pamaniau, kai pamačiau tave besileidžiančią pa kalnėn su pintine ant rankos, kokia tu graži atrodai, kai saulė

Svetimšalė

•

meilės labirinte

nušviečia tavo rudus plaukus. Pagalvojau, atrodai taip, lyg čia būtum augus, kaip sodinukas – tarytum visuomet čia būtumei buvusi. O tada man toptelėjo mintis, kad galbūt tau Lalibro chas – tik mažas užkampis. Nėra čia didingo gyvenimo kaip Prancūzijoj, nė darbo įdomaus nėra, kokį ligoninėj rasdavai. – Jis droviai pažvelgė į mane iš viršaus žemyn. – Turbūt nerimau ju, kad tau čia ilgainiui nenusibostų. Patylėjau valandėlę prieš atsakydama, nors ir pati buvau apie tai pagalvojusi. – Ilgainiui, – atsargiai prašnekau. – Džeimi, aš... gyvenime esu daug ko mačiusi ir buvusi daugely vietų. Ten, iš kur atėjau, buvo dalykų, kurių čia kartais pasigendu. Norėčiau vėl pasiva žinėti Londono omnibusu arba pakelti telefono ragelį ir pasi kalbėti su kuo nors, kas šiuo metu toli. Norėčiau atsukti čiaupą ir turėti karšto vandens, kad nereikėtų tempti jo iš šulinio ir kaitinti katile. Patiktų visa tai, bet be to išsiverčiu. O jei kal bėsim apie didingą gyvenimą, tai aš jo netroškau, kai turėjau. Labai puiku rengtis gražiais drabužiais, bet jei su jais dar bū tinai gauni klausytis paskalų, veltis į intrigas, turi kęsti nerimą kvailuose pobūviuose, žiūrėt smulkiausių etiketo taisyklių... ne. Jau verčiau sėdėsiu su namine suknele ir kalbėsiu, ką noriu. Džeimis nusijuokė, ir aš vėl spustelėjau jam ranką. – O dėl darbo... ir čia man darbo per akis. – Dirstelėjau į žoleles ir vaistus krepšy po ranka. – Galiu būti naudinga. O jei gu ir pasiilgstu motinėlės Hildegardos ar kitų bičiulių, tai gal ne toks greitas ryšys kaip telefonu, bet galima rašyt laiškus. Sustojau, laikydamasi Džeimio parankės, ir pakėlusi galvą pažiūrėjau į jį. Saulė leidosi, jos spinduliai buvo nuauksinę vie ną jo veido pusę, išryškindami stiprius skruostikaulius. – Džeimi... aš noriu tik būti ten, kur ir tu. Nieko daugiau. Valandėlę jis stovėjo nejudėdamas, tada pasilenkė ir labai švelniai pabučiavo man į kaktą.

33 Savo brolio sargas

P r a ė j u s p i r m a j a m tylaus slapstymosi už kampų laikotar

piui, Fergiusas įsiliejo į šeimynos gyvenimą ir pradėjo eiti oficia lias arklidžių parankinio pareigas kartu su Rebiu Maknabu. Nors Rebis buvo metais ar dvejais jaunesnis už Fergiusą, smulkutis prancūziukas nebuvo jo nė kiek praaugęs, jiedu greit susibičiuliavo ir tapo neišskiriamais draugais, išskyrus tuos kar tus, kai susiginčydavo – taip nutikdavo du tris kartus per die ną, – o tuomet kėsindavosi vienas kitą nudėti. Kai vieną rytą ginčas virto peštynėmis ir besispardantis, kumščiais besišvais tantis kamuolys, ėmęs raičiotis po pieninę, išvertė du paraugtus skardinius dubenėlius grietinėlės, Džeimis paėmė juodu į nagą. Niūria besibaigiančios kantrybės mina jis nutvėrė abu ne naudėlius už pakarpos ir nuvilko toliau nuo pašalinės akies, į klojimą, ir ten, spėjau, įveikė visus skrupulus dėl fizinių baus mių, jei dar tų skrupulų buvo užsilikę. Iš klojimo išėjo dideliais žingsniais, purtydamas galvą ir segdamasis diržą, ir drauge su Ijanu išjojo slėniu į Broch Mordą. Berniukai išlindo truputį vė liau, gerokai pritilę ir vėl geriausi draugai, matyt, išmėginimų suvienyti. Buvo, tiesą sakant, taip pritilę, kad net leido mažiui Džei miui sekioti iš paskos, kol jiedu dirbo savo darbelius. Tą patį rytą, kiek vėliau dirstelėjusi pro langą, pamačiau visus tris kie melyje priešais duris bespardančius sviedinį iš susuktų skudurų. Buvo šalta, ūkanota diena, lakstančių ir šūkaujančių berniukų iškvepiamas oras lengvais garo debesėliais kilo į viršų. Pr 4, 9.

Diana Gabaldon

– Turi gražų dručkį berniuką, – tariau Dženei, kuri rausėsi po adymo krepšį ieškodama sagos. Ji pakėlė akis, pamatė, į ką žiūriu, ir nusišypsojo. – O taip, mažius Džeimis mielas bernaitis. – Ji priėjo ir at sisėdo greta prie lango pažiūrėti į žaidžiančius vaikus apačio je. – Kaip iš akies trauktas tėtis, – meiliai pasakė ji, – bet manau, išaugs kur kas platesnių pečių. Gali būti, bus tokio ūgio kaip dėdė – matai, kokios kojos? Tikriausiai jos tiesa, pamaniau; nors mažius Džeimis, ku riam greit turėjo sueiti ketveri, vis dar buvo apvalainas vaikutis, jo kojytės buvo ilgos, o nugarytė – plati ir raumeninga. Buvo ilgų, dailių kaulų kaip dėdė ir priminė jį tuo pačiu tvirtumu, lyg būtų ne iš kūno, o kokios elastingesnės medžiagos. Mačiau, kaip berniukas prišoko prie kamuolio, mitriai jį pa čiupo ir sviedė pakankamai stipriai, kad praskrietų Rebiui Ma knabui virš galvos, ir šis rėkalodamas nuskuodė jo atsinešti. – Ir dar kai kuo primena dėdę, – pasakiau. – Man atrodo, jis irgi bus kairiarankis. – O Dieve! – aiktelėjo Dženė ir suraukusi kaktą įsižiūrėjo į savo atžalą. – Tikiuosi, kad ne, bet gal ir tavo tiesa. – Ji atsidu so ir papurtė galvą. – Viešpatėliau, kai pagalvoju, kiek Džeimis prisikamavo dėl to, kad yra kairys! Visi kaip vienas bandė jį perlaužt – tėvai, mokytojai, – betgi visuomet buvo užsispyręs kaip ožys, nenusileido. Bent jau visi, išskyrus Ijano tėvą, – pri dūrė ji susimąsčiusi. – Tai Ijano tėvui neatrodė, kad kairiu būti bloga? – smalsiai paklausiau, žinodama, kad apskritai tais laikais manyta, jog kai riarankiu būti geriausiu atveju neša nelaimę, o blogiausiu – tai ženklas, kad esi velnio apsėstas. Džeimis rašė dešine, beje, var gais negalais, nes mokykloje nuolat gaudavo lupti, jei tik imda vo plunksną kaire ranka. Dženė papurtė galvą, juodos garbanos krestelėjo iš po skepetos. – Ne, keistas jis buvo žmogus, senis Džonas Murėjus. Sakė,

Svetimšalė

•

meilės labirinte

jeigu jau Viešpats panorėjo padaryti Džeimio kairę ranką tokią stiprią, tai būtų nuodėmė niekint tą dovaną. O ir kardą jis val dė kaip reta kas, tas senasis Džonas, tai mano tėvas paklaũsė ir leido Džeimiui išmokt kautis kaire. – O aš maniau, tai Duglas Makenzis išmokė Džeimį kautis kaire ranka, – nustebau. Pamaniau, įdomu, ką Dženė mano apie dėdę Duglą. Ji linktelėjo, palaižė siūlo galą ir vienu greitu judesiu įvėrė į adatos skylutę. – Taigi, taip, tik daug vėliau, kai Džeimis užaugo ir išvažiavo pas Duglą globotiniu. Pirmųjų kirčių jį išmokė Ijano tėvas. – Ji šypsojosi, žiūrėdama į marškinius skreite. – Pamenu, kai jie buvo mažiukai, senis Džonas pasakė Ijanui, kad jo darbas – sto ti Džeimiui iš dešinės, nes kautynėse privalo sergėti vado sil pnesniąją pusę. Ir jis sergėjo – labai jau rimtai jie į tai žiūrėjo, abudu. Ir tikriausiai senis Džonas dėl to buvo teisus, – pridūrė ji ir nutraukė atlikusį siūlo galą. – Po kurio laiko jau niekas nebe norėjo su jais muštis, net Maknabų berniokai. Džeimis su Ijanu abu buvo aukšti ir gerai kovėsi, o kai stovėdavo petys petin, niekas jųdviejų nepaguldydavo, net jeigu būdavo daugiau nei dviese. – Ūmai ji susijuokė ir užsikišo už ausies neklusnią gar baną. – Pažiūrėk kada, kaip jiedu po laukus vaikšto. Tikriausiai nė nebejaučia patys, kad vis dar to laikosi. Bet Džeimis visada pasitraukia į kairę, kad Ijanas užimtų savo vietą iš dešinės ir sergėtų silpnesniąją pusę. Valandėlę pamiršusi taisomus marškinius, Dženė žvelgė pro langą, užsidėjusi delną ant apvalaino pilvuko. – Tikiuosi, bus berniukas, – ištarė ji, žvelgdama į juodaplau kį sūnų kieme. – Kairiarankiui ar dešiniarankiui – vyrui gera turėt brolį pagalbininku. Pagavau jos žvilgsnį krypstant į atvaizdą ant sienos – visai mažutis Džeimis, stovintis broliui Viliui tarp kojų. Abu vaikai užrietę nosis ir nepaprastai rimti; Vilio ranka globėjiškai padėta broliukui ant peties.

Diana Gabaldon

– Gera Džeimiui, kad turi Ijaną, – pasakiau. Dženė nusuko akis nuo paveikslo ir sumirkčiojo. Buvo dve jais metais vyresnė už Džeimį, vadinasi, turėjo būti trejais jau nesnė už Viljamą. – Taigi, gera. Ir man gera, – tyliai pasakė ji ir vėl pasiėmė marškinius. Paėmiau iš adymo krepšio vaikišką suknutę ir išverčiau, kad prieičiau prie prairusios siūlės po pažastim. Lauke buvo taip šalta, kad tik berniukai ten galėjo žaisti ir vyrai dirbti, užtat sve tainėje buvo jauku; mums darbuojantis, langus greit aptraukė garas, atskirdamas mudvi nuo šalto pasaulio lauke. – Jei jau kalbam apie brolius, – prabilau prisimerkusi ver dama siūlą į adatą, – kai augai, ar dažnai matydavai Duglą ir Kolumą Makenzius? Dženė papurtė galvą. – Kolumo aš nesu mačiusi. Duglas buvo čia porą sykių, par vežė Džeimį per Naujuosius ar kaip, bet negalėčiau pasakyt, kad gerai jį pažįstu. – Ji pakėlė nuo siuvinio iš susidomėjimo susiau rėjusias spindinčias akis. – Bet tu juk juos turi pažinot. Papasa kok, koks yra Kolumas Makenzis. Man visad buvo smalsu, kai ką nugirsdavau iš svečių, bet tėvai niekad apie jį nekalbėjo. – Ji valandėlę patylėjo suraukusi kaktą. – Ne, klystu, kartą tėtė šį tą apie jį pasakė. Duglas kaip tik išjojo, grįžo su Džeimiu atgal į Binachdą. Tėtė rymojo ant tvoros kieme, žiūrėjo, kaip jie tols ta ir dingsta iš akių, o aš priėjau pamojuoti Džeimiui – visada nusimindavau, kai jis išvykdavo, nes nežinodavau, kaip ilgai jo nebus. Šiaip ar taip, mes lydėjom juodu akimis, kol užjojo ant kalvos viršūnės, o tada tėtė krustelėjo, suniurzgė ir pasakė: „Pa dėkdie Duglui Makenziui, kai jo brolis Kolumas mirs.“ Tada, regis, prisiminė, kad ir aš čia esu, nes atsisukęs nusišypsojo man ir pasakė: „Nagi, mergužėle, kas pietų?“ Ir daugiau apie tai nė žodžio. Juodi antakiai, ploni ir ryškūs it kaligrafo ranka nubrėžtos linijos, Dženei susimąsčius kilstelėjo į viršų.

Svetimšalė

•

meilės labirinte

– Man pasirodė keista, nes buvau girdėjusi – beje, kaip ir visi, – kad Kolumas smarkiai luošas ir kad Duglas už jį vado vauja, renka duoklę ir sprendžia ginčus, o kai prireikia, veda klaną į mūšį. – Taip ir yra. Bet... – Sutrikau nežinodama, kaip apibūdinti tą simbiotinį santykį. – Na, tiksliausiai galėčiau taip pavaizduot – kartą nugirdau juos ginčijantis, ir Kolumas pasakė Duglui: „Štai ką tau pasakysiu: jeigu broliams Makenziams skirtas tik vienas kuolas ir vienos smegenys, tada džiaugiuosi savo dalimi!“ Dženė prajuko nustebusi, tada įsistebeilijo į mane, giliose mėlynose akyse ruseno mąsli ugnelė, tokia panaši į brolio. – Och, tai štai kaip visa yra, ar ne? Tikrai kartą pagalvojau išgirdusi, kaip Duglas šneka apie Kolumo sūnų, mažąjį Hamišą; regis, kaip dėdė, per daug jau meilus buvo. – Greita tu, Džene, – pasakiau išpūtusi akis. – Labai jau greita. Man ilgai truko susigaudyt, nors ištisus mėnesius kas dien juos mačiau. Ji kukliai gūžtelėjo pečiais, bet lūpose žaidė šypsenėlė. – Aš klausausi, – paprastai atsakė ji. – Klausausi, ką žmonės šneka – ir ko nešneka. O žmonės čia, Aukštumose, šneka apie tikras baisybes. Tai... – ji nukando siūlo galą ir tvarkingai išspjo vė galiukus į saują, – papasakok apie Leochą. Sakoma, didelis jis, bet ne toks didingas kaip Bjulis ar Kilreivokas. Mudvi šnekučiavomės ir triūsėme visą rytą, pasiuvusios ėmėmės verpti vilną mezgimui, sukirpom naują suknytę Me gei. Berniukai už lango liovėsi šūkauti, užtat apačioje kitoj pusėj namo pasigirdo prislopinti balsai ir trankomos durys, vadinasi, vyriškoji jaunimo dalis bus sušalusi ir sugriuvusi į virtuvę. – Įdomu, ar greit pradės snigti? – balsu pagalvojo Dženė, pažvelgusi pro langą. – Ore drėgmė tvyro; matei šįryt virš ežero miglą? Papurčiau galvą. – Tikiuosi, dar nepradės. Tuomet Džeimiui ir Ijanui būtų sunkiau pargrįžti.

Diana Gabaldon

Iki Broch Mordos kaimo nuo Lalibrocho nebuvo nė de šimties mylių, bet kelias ištisai ėjo kylančiais kalvų šlaitais, su stačiais ir uolėtais nuolydžiais, ir veikiau tai buvo ne kelias, o elnių takas. Galų gale tikrai pradėjo snigti, netrukus po vidurdienio, ir sutemus dar ilgai sukdamosi krito snaigės. – Bus pasilikę nakvoti Broch Mordoje, – nusprendė Dženė, iškišusi naktine kepuraite apmautą galvą pro langą, pasidairiusi į debesuotą, rausvą nuo snygio dangų ir vėl įtraukusi ją vidun. – Nesirūpink dėl jų, tikriausiai šiltai apsikamšę tupi pas ką nors trobelėj, apsistoję nakčiai. Raminamai nusišypsojo man ir uždarė langines. Kitame ko ridoriaus gale staiga pasigirdo klyksmas, Dženė tyliai aiktelėjo ir pasikaišė naktinius marškinius. – Labanakt, Klere! – šūktelėjo man, jau tekina lėkdama mo tiniškos gailestingumo pareigos atlikti. – Miegok ramiai. Paprastai ir miegodavau ramiai; nors klimatas buvo šaltas ir drėgnas, namai buvo tvirtai suręsti, o žąsų pūkų patalui netrūko antklodžių. Vis dėlto šiąnakt be Džeimio neradau ramybės. Lova atrodė milžiniška ir drėgna, kojos šalo ir vis ieškojo sau vietos. Mėginau gulėti ant nugaros, rankas lengvai sunėrusi po krūtine, užsimerkusi, giliai kvėpuodama, ir įsivaizduoti Džeimį; jeigu sugebėčiau jį įsivaizduoti greta tamsoje giliai kvėpuojantį, galbūt ir pavyktų užmigti. Iš visų plaučių užgiedojo gaidys, ir aš pašokau nuo pagalvės taip, lyg po lova kas būtų detonavęs dinamito briketą. – Pusproti! – nusikeikiau aš, o kraujas iš išgąsčio visame kūne tvatino kaip kūju. Atsikėliau ir pravėriau langinę. Snigti nustojo, bet dangus vis dar buvo balzganas nuo debesų, visiškai vienodos spalvos nuo horizonto iki horizonto. Tolėliau, vištidėje, vėl paleido ka karinę gaidys. – Užsičiaupk! – riktelėjau. – Nakties vidurys, plunksnuotas tu benkarte!

Svetimšalė

•

meilės labirinte

Tarsi pasityčiojimas ramų nakties orą perskrodė dar vienas kakariekū, ir kitame koridoriaus gale pravirko vaikas, o iš pa skos Dženės balsu drėbtelėjo prislopintas, bet sodrus geiliškas pertaras. – Tavo dienos suskaičiuotos, – pranešiau nematomam gaidžiui. Jokio atsako nebepasigirdo, ir, valandžiukę palaukusi, kad būčiau tikra, jog gaidys jau miegos, uždariau langinę ir pase kiau jo pavyzdžiu. Tas sambrūzdis visiškai sujaukė mintis. Užuot ėmusi austi kitą giją, nutariau susitelkti į save ir viltis, jog fizinė kontemplia cija padės tiek atsipalaiduoti, kad užmigsiu. Padėjo. Pusiaumiga, mintims apsistojus kažkur ties kasa, lyg pro miglą girdėjau, kaip mažius Džeimis tapsi koridoriumi į mamos miegamąjį – iš miegų prikeltas pilnos pūslės, jis retai kada susivokdavo padaryti tai, kas akivaizdu, bet dažnai iš vai kų kambario nuklysdavo laiptais žemyn ieškotis pagalbos. Keliaudama į Lalibrochą galvojau, ar tik nebus man sunku gyventi greta Dženės: ar nepavydėsiu jai taip lengvai pasiekia mo vaisingumo. Gal ir būčiau pavydėjusi, jei nebūčiau mačiusi, kad dosni motinystė taip pat turi savo kainą. – Kvailuti, juk puodukas prie pat tavo lovytės stovi, – ana pus durų suirzusi barėsi Dženė, vesdama mažių Džeimį atgal į lovą. – Juk išeidamas turėjai už jo užkliūti – ko gi tau puodynė neverda, kad susiprastum į jį padaryt? Ko reikia kiekvieną mie lą naktį ateit daryt į mano puoduką? Jiedu ėmė lipti laiptais, ir balsas nutolo, o aš nusišypsojau, mintimis čiuoždama žarnyno vingiais žemyn. Ir dar dėl kai ko nepavydėjau Dženei. Iš pradžių baiminausi, kad Feit gimimas bus kaip nors iš vidaus mane sužalojęs, bet Reimono prisilietimas tą baimę nuvijo. Baigdama savo kūno inventorizaciją ir jusdama, kaip mingant atsipalaiduoja nugara, supratau, kad ten viskas gerai. Jeigu pavyko vienąkart, pavyks ir kitą. Reikia tik laiko. Ir Džeimio.

Diana Gabaldon

Koridoriaus grindų lentos sugirgždėjo nuo Dženės žings nių, jie ūmai paspartėjo, nes tolimajame namo gale pro miegus suinkštė Megė. – Vaikai – didis džiaugsmas, bet ir vargelis ne mažesnis, – škotišku akcentu sumurmėjau po nosim ir užmigau.

Visą kitą dieną pralaukėme triūsdamos, viena ausim nuolat klausydamosi, ar nesukaukšės tarpuvartėje arklių kanopos. – Tikriausiai pasiliko kokio sandorio užbaigt, – tarė Dže nė, iš pažiūros rami. Bet pro mano akis nepraslydo, kaip ji stabteldavo kaskart praeidama pro langą į alėją, kuri vedė prie namo. Man pačiai sunkiai sekėsi suturėti vaizduotę ir neleisti jai įsismarkauti. Karaliaus Jurgio pasirašytas laiškas, patvirtinantis, kad Džeimiui suteikiama malonė, gulėjo užrakintas stalčiuje, dvaro šeimininko kabineto rašomajame stale. Džeimis jį laikė žeminančiu ir norėjo sudeginti, bet aš užsispyriau, kad jį dėl visa ko pasiliktume. Dabar, klausantis garsų pro žiemos vėjų švilpimą, man lindo mintys, kad visa tai buvo kokia klaida arba piktas pokštas – vaidenosi, kad Džeimį vėl suima raudonšvar kiai dragūnai, vėl nusitempia ir įkiša kankintis į kalėjimą, o virš galvos pakimba kartuvių kilpos pavojus. Galų gale, visai prieš pat sutemstant, vyrai parsirado, arkliai tempė krepšius su druska, adatomis, marinavimo prieskoniais ir kitomis smulkmenomis, kuriomis pats Lalibrochas negalėjo apsirūpinti. Išgirdau, kaip, vedamas į arklides, sužvingo žirgas, ir nu skuodžiau į apačią, o ten iš virtuvės jau išpuolė Dženė. Kai pamačiau aukštą Džeimio siluetą, tamsuojantį klojimo fone, man tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Nubėgau per kiemą, nekreipdama dėmesio į ploną sniego sluoksnį, vis dar nenutir pusį nuo žemės paviršiaus, ir puoliau jam į glėbį. – Kur jūs, po velnių, buvot? – pareikalavau pasiaiškinti.