Jan-Philipp Sendker
Birmoje. Matyt, nerami dvasia. Maištinga asmenybė, kurios siela, užuot nurimusi po mirties, rado prieglobstį jumyse. Taigi jūsų kūne dabar gyvena dvi sielos. Staiga atsitiesiau. Nuostaba jo akyse. Dvejonė manose. – Dvi sielos? – pakartojau. – Taip. – Netikiu. Ne visi paaiškinami dalykai – tiesa. Ne visos tiesos paaiškinamos. – Negaliu sakyti, kad dėl to jus kaltinu. Istorija labai neį prasta. Tačiau neabejoju, kad nutiko būtent taip. – Kiek laiko ši siela bus mano kūne? – Iki mirties. – Amžinai? Aš niekada jos neatsikratysiu? Linguodamas visu liemeniu, jis vėl suėmė man už plaštakų. – Yra viena galimybė grąžinti ją atgal... Vienuolis nutilo ir ilgai žiūrėjo į mane. – Turėtumėt sužinoti, kas buvo ta moteris. Išsiaiškinti, ko dėl ji mirė. Tik taip ji atras ramybę. Tik tada galės palikti jūsų kūną. Bet jūs turėtumėt leistis į ilgą kelionę. Jos tikslas nežino mas. Ar jūs pasiruošusi?
8 skyrius
M
ano plaukais žaidė šiltas vėjas, akinama saulė kybojo tiesiai virš galvos. Stovėjau lėktuvo uodegos šešėlyje, ranka prisidengusi akis, ir smalsiai dairiausi. Heho oro uostas – vie nintelis mažutis terminalas, vienas kilimo ir leidimosi takas ir bokštas, žemesnis už medžius. Mūsų lėktuvas čia buvo vienin telis. Jis stovėjo aerodrome it įsibrovėlis iš labai keisto, labai tolimo pasaulio. Lakūnas išjungė variklius, ir nebegirdėjau nieko, tik ūžiantį vėją. Kiti keleiviai, turistų grupė iš Italijos, keli bir miečiai ir du vienuoliai, aplenkė mane ir pamažu tirpo ma žutėje atvykimo zonoje. Trys vyrai traukė bagažo vežimėlį, prikrautą lagaminų, krepšių ir kuprinių. Vėjo šuoras išjudino šviesiai rudą laibą dulkių velnią ir nusivijo jį per aerodromą. Pakėliau krepšį ir neryžtingai nuėjau paskui vyrus. Vis stab telėdama ir apsidairydama. Lyg norėdama dar kartą įsitikin ti, kur nusileidau. Dienas po pašnekesio su vienuoliu praleidau kaip transo ištikta. Ryžausi paklausyti jo patarimo. Eimė pritarė, lyg būgš tautų, kad galiu apsigalvoti. Paskubomis susiruošiau kelionei. Ilgas skrydis į Bankoką, vėlavom, nespėjau į Rangūno lėktuvą. Daug valandų laukimo. Kone visą kelionę snūduriavau. Dabar su kiekvienu žingsniu kračiausi įtampos. Nuovargis nuslopo, jaučiausi ne tokia išsekusi. Pernelyg laukiau. Nekant
59
Jan-Philipp Sendker
ravau kuo greičiau pamatyti brolį. Jo padedama, pajėgsiu išsi aiškinti balso savo galvoje likimą. Prie oro uosto nieko nevyko. Smėlyne prie pašiūrės lau kė sena apdaužyta tojota nuleistais langų stiklais. Prie vairo miegojo vairuotojas. Ant durelių kažkas juodais dažais buvo užrašęs „Taksi“. Dvejodama pabeldžiau į antvožą. Vairuotojas nekrustelėjo. Pabarbenau dar kartą, atkakliau. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane užmiegotomis akimis. – Galite mane nuvežti į Kalavą? Vyriškis linksmai nusišypsojo, nusižiovavo ir pasirąžė. Išli po iš mašinos, iš naujo susirišo lungį, atsuktuvu atidarė baga žinę, įgrūdo į ją mano kuprinę ir pabandė uždaryti bagažinę, nors užraktas buvo sugedęs. Nepavyko, todėl apvyniojo viela buferį ir iškišo pro skylę, metale išgraužtą rūdžių. Dureles man atidarė įkišęs ranką pro langą į vidų. Spyruoklės nušiurusiuose apmušaluose buvo išduobusios gilius ratus. Priekyje nebuvo nei valdymo svirčių, nei prietaisų skydo, tik klaiki juodų, gelto nų, raudonų laidų ir vielų maišalynė. Sudvejojau. Jis ragindamas linktelėjo, ir aš įlipau. Netrukus sustojome prie kiosko kelkraštyje. Vairuotojas nusipirko maišelį betelio ir šviežią baltų jazminaičių girliandą, šią užkabino ant užpakali nio vaizdo veidrodėlio. Automobilyje akimirksniu pasklido jų aromatas. Vėjas kelyje buvo vėsus ir sausas. Mėginau uždaryti langą, bet iš abiejų pusių trūko rankenėlių. Pajutau, kad vairuotojas veidrodėlyje mane stebi. – Šalta, panele? – Truputį, – atsakiau. Jis linktelėjo. Sulėtino greitį, bet už artimiausio posūkio vėl leidosi lėkti. – Kur jus nuvežti Kalave, panele? – Ar Kalavo viešbutis tebestovi? – Žinoma. – Tada bus gerai ten.
60
Suderinta širdis Mūsų akys veidrodyje susitiko. Jis pakraipė galvą ir nusi šypsojo. Dantys buvo kruvinai raudoni nuo kramtomo betelio. – Jei panelė norėtų, galėčiau pasiūlyti keletą kitų viešbučių. – Kuo blogas Kalavo viešbutis? Jis valandėlę patylėjo. – Niekuo, panele. Tiesiog mes, vietiniai, nenorėtume ten apsistoti. – Kodėl ne? – Kalbama, kad ten yra vaiduoklių. Turėjau susiprasti. – Kokių vaiduoklių? – paklausiau atsidususi. – O, tai labai liūdna istorija. Per karą viešbutyje buvo ligo ninė. Deja, joje mirė keletas anglų. Kalbama, kad jų šmėklos tebeklaidžioja po namus. – Aš netikiu vaiduokliais. Ar bent vieną matėte? – Ne, žinoma, ne. – Taigi. – Bet aš neapsistoju Kalavo viešbutyje, – pakraipė galvą ir nusišypsojo jis. – Kada nors kalbėjotės su žmogumi, kuris juos matė? – Ne, panele. Mano keleiviai ten nenakvoja. – Aš jau kartą buvau apsistojusi tame viešbutyje, dvi savai tes, ir nesutikau nė vieno vaiduoklio. Spėjau, kad jis gauna didesnį kyšį iš kitų viešbučių, todėl nesiginčijau. Mes važiavome kalvota vietove, tokioje dirbti žemę nebuvo lengva. Prie kelio lauką buivolu arė vyriškis. Matyt, neseniai čia palijo. Žemė buvo slidi, vyriškis ir galvijas purvini. Išsekęs buivolas klampojo per purvyną; ūkininkas, dėvintis tik per mirkusį lungį, iš paskutiniųjų laikė plūgą. Abu atrodė taip, lyg galėtų susmukti bet kurią akimirką. Už poros šimtų jardų saulėje kibirkščiavo auksinė stupa. Tarp kalvų ir laukų, tarp medžių ir bambukų giraitėse įžiūrėjau pagodas, vienuolynus ir šventyklas.
61
Jan-Philipp Sendker
Kartą staiga sustojome dėl dviejų užsispyrusių jaučių: kin kinys buvo užtvėręs kelią. Po geros valandos įvažiavome į Kalavo viešbučio kiemą. Vairuotojas sustojo prie durų, išėmė iš bagažinės mano ku prinę, davė man kortelę su savo pavarde ir adresu, jei apsigal vočiau ir norėčiau apsistoti kitur, palinkėjo maloniai paviešėti Kalave ir nuvažiavo. Viešbučio darbuotojų kol kas niekur ne buvo matyti. Durys buvo atlapotos, todėl žengiau kelis žingsnius į vidų smarkiai plakančia širdimi. Vienas žvilgsnis į priimamąjį, ir užplūdo prisiminimai. Laikrodžiai ant sienos rodė laiką Ban koke, Paryžiuje, Tokijuje, Niujorke ir Birmoje, visi netiksliai. Nuo sienų it oda, pernelyg ilgai pasideginus saulėje, luposi tinkas. Raktų spintelės, kuriose niekada taip ir nemačiau nė vieno rakto. Nei anksčiau čia apsistojusi, nei dabar. Šalta neo no šviesa. Išblizgintos grindys. Vėjyje ramiai plaikstėsi gelto nos užuolaidos. Lyg būčiau grįžusi namo. Lyg būčiau šiame viešbutyje gyve nusi daug metų. – Labas! – sušukau, bet niekas neatsakė. Gretimame kambaryje televizorius transliavo muziką, prieš jį ant suolo miegojo jaunuolis. – Labas! – vėl garsiai sušukau, belsdama į durų staktą. Jaunuolis pabudo ir nustebęs pažvelgė į mane. Matyt, gy ventojo nieku gyvu nesitikėjo. Mano kambarys, 101, buvo nepasikeitęs. Didelis, aukštos lubos, baltintos sienos, dvi lovos, tarp jų mažas naktinis staliu kas, prie lango du krėslai, net mažutis korėjietiškas šaldytuvas tebestovi toje pat vietoje. Vis dar neveikiantis. Jauna registratorė buvo labai maloni. Mokėjo kelias angliš kas frazes. U Ba nepažįstanti. Išėjau ieškoti arbatinės, kurioje pirmą kartą sutikau brolį. Ten kas nors tikrai žinos, kur jis gyvena. Gatve iš viešbučio nužingsniavau į miestelio centrą. Gatvė buvo apsodinta puoš niausiosiomis karpažolėmis, oleandrais ir šeivamedžiais, atro
62
Suderinta širdis dė tvarkingesnė, negu prisiminiau. Lėtai vaikštinėjo pėstieji, dauguma susiėmę už rankų ar parankių. Beveik visi mane pa sveikino šypsena. Prie manęs privažiavo vaikiukas ant gerokai jam per didelio dviračio ir sušuko: „Kaip sekasi?“ Nespėjau atsakyti, o jis jau buvo dingęs už posūkio. Priėjau kryžkelę. Sustojau, kad susigaudyčiau, kur esu. De šinėje buvo parkas su užžėlusia golfo aikštele. Prie vartų pu šies šešėlyje laukė du arklių kinkiniai. Kairėje į miestelio centrą vedė pagrindinė gatvė. Pasukau ja ir priėjau mokyklą. Pro at darus langus sklido vaikų balsai. Ir tada išvydau U Ba. Atpažinau iš tolo. Iš eigasties – guvių žingsnių. Iš dešine ranka kilstelėto lungio, kad galėtų greičiau eiti. Jis žingsniavo gatve tiesiai į mane. Širdis suplakė tankiau. Visos mano kūno ląstelės prisiminė. Akys pritvinko ašarų. Gurktelėjau, ryžtingai suspaudžiau lūpas. Kur aš taip ilgai buvau? Kodėl niekada nenusileidau il gesiui, traukiančiam prie U Ba, į Kalavą? Kaip sunku klausyti širdies. Kieno gyvenimą gyvenau pastaruosius dešimt metų? Jis pakėlė akis ir išvydo mane. Abu sulėtinome žingsnį. Trumpam stabtelėjome, paskui ėjome toliau, kol susitikome akis į akį. Viena aukšta, kitas žemas. Viena nebelabai jauna, kitas dar nelabai senas. Brolis ir sesuo. Norėjau jį apkabinti, priglausti prie širdies, bet kūnas ne klausė. Įtampą išsklaidė U Ba. Jis žengė paskutinį žingsnelį prie manęs, ištiesė rankas ir nedrąsiai suėmė mano galvą. Pažvelgė į mane pavargusiomis, išsekusiomis akimis. Mačiau, kaip jos sudrėko. Kaip prisipildė ašara po ašaros ir paplūdo. Jo lūpos virpėjo. – Aš neskubėjau, – sušnibždėjau. – Neskubėjai. Atleisk, kad nepasitikau oro uoste. – U Ba! Tu net nežinojai, kad atskrendu. – Nežinojau? – vos pastebima šypsena. Apkabinau jį. U Ba pasistiebė ir trumpam padėjo galvą man ant peties.
63
Jan-Philipp Sendker
Vienos svajonės didelės. Kitos mažos. – Kur tavo daiktai? – Viešbutyje. – Turime juos vėliau pasiimti. Apsistosi pas mane, tiesa? Prisiminiau jo trobelę. Prisiminiau bičių spiečių, įdubusią kušetę, paršą po namu. – Nežinau. Nenorėčiau būti našta. – Našta? Džulija, tai būtų garbė, – jo balsas sudrebėjo, pas kui jis pamerkė ir tyliai kalbėjo toliau: – Be to, Kalavo gyven tojai nebesišnekės su manim išgirdę, jog priverčiau seserį, kuri perskrido pusę pasaulio, kad mane pamatytų, apsistoti viešbu tyje. Apie tai negali būti nė kalbos. U Ba paėmė man už parankės ir nusivedė į tą pusę, iš kurios atėjo. – Iš pradžių išgerkime arbatos ir ko nors užkąskime. Turbūt esi alkana po ilgos kelionės? Ar lėktuvuose duoda valgyti? Mes kirtome gatvę ir nuėjome į restoraną. Didelis kiemelis su skėčiais, žemais staliukais ir mažutėmis taburetėmis buvo pilnutėlis. Atsisėdome po skėčiu prie paskutinio ir vienintelio laisvo staliuko. Mano kojos kyšojo virš stalo. Greta gyvai šnekučiavosi dvi moterys, iš kitos pusės sėdė jo pora kareivių žaliomis uniformomis. U Ba sveikindamasis linktelėjo jiems. – Šio restoranėlio savininkai – tie patys žmonės, kurie laikė arbatinę, kur mes pirmą kartą susitikome, – pasakė jis koste lėjęs. Prisiminiau seną aplūžusią pašiūrę dulkėtomis grindimis ir taukuotas stiklines spinteles su sausainiais ir ryžių pyragai čiais, užtūptais musių. – Daug geriau. – Tu atnešei jiems laimę, – plačiai nusišypsojo man U Ba. Brolis ilgai žiūrėjo į mane, netardamas nė žodžio. Arbata buvo atnešta dviejuose kavos puodeliuose. Maniškiame plūdu riavo kažkoks negyvas vabzdys. Parodžiau jį, padavėja atsipra
64
Suderinta širdis šė, paėmė šaukštelį, išžvejojo padarą iš arbatos ir švystelėjo per turėklą. Iš nuostabos netekau žado, ir ji nušliurino šalin. – Norėtum kitos? – paklausė U Ba. Linktelėjau. Jis vikriai sukeitė puodelius. – Aš ne tai turėjau omeny, – sutrikau. Arbatos skonis buvo savitas, tokią arbatą gerdavau tik Bir moje. Labai stiprus, kartokas, nuslopintas saldinto sutirštinto pieno. U Ba gurkšnojo arbatą neatplėšdamas nuo manęs akių. Jo žvilgsnis neerzino. Nei vertino, nei tyrė. Tiesiog žiūrėjo į mane. Ir vis tiek kėlė man nerimą. Prabėgo dešimt metų. Kodėl mes nepratrūkome žodžiais? Kaip gyveni? Ką veiki? Negi neturime nieko pasakyti vienas kitam po šitiek laiko? Jau ruošiausi nutraukti tylą, bet jis akimis pasakė, kad tu rėčiau dar akimirką luktelėti. Padavėja atnešė du garuojančius dubenėlius makaronų sriubos. – „Nepaisyk trumpalaikiškumo. Neaplenk savęs klaidžioda ma mintyse, bet ir negaišk laiko praeityje. Menas atvykti – tai būti vienu metu vienoje vienintelėje vietoje. Suvokti ją visais pojūčiais. Jos grožį, bjaurumą, jos nepaprastumą. Be baimės leisti jai tave priblokšti. Menas būti, kur esi.“ Kartą perskaičiau knygoje, kurią restauravau. Rodos, pavadinimas buvo „Apie kelionę“. Tau patinka? Linktelėjau, nors ir nesupratau, apie ką jis kalba. Jis pakreipė galvą ir nusišypsojo man. – Tu žavi. Dar žavesnė negu mano prisiminimuose. Sutrikusi nusijuokiau. – Šiandien penkioliktoji. Koks sutapimas, – tariau vildama si, kad jis supras užuominą. – Žinau. Negi galėčiau pamiršti? – jo veidu perbėgo šešėlis. – Ar tebevyksta procesijos pagerbti Mi Mi ir mano tėvui? U Ba niūriai papurtė galvą ir nesmagus apžvelgė restoranė lį. Pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo: – Kariškiai uždraudė.
65
Jan-Philipp Sendker
– Ką?! – paklausiau garsiai. Per garsiai. – Kodėl? Jis vos įstengė nekrūptelėti. Kareiviai prie gretimo staliuko atsistojo ir smalsiai nužvelgė mus išeidami. Jie įsėdo į kariš ką visureigį prie arbatinės ir nuvažiavo. Pakilo dulkių debesis, atbangavo iki mūsų ir alsiai nusėdo ant taburečių ir staliukų. Kostelėjau. Brolis, priešingai, ėmė kvėpuoti lengviau. – Armija nemėgsta demonstracijų. – Net dviem įsimylėjėliams paminėti? – nusistebėjau. – Ypač tada. – Jis gurkštelėjo arbatos. – Ko labiausiai bijo ginkluoti žmonės? Kitų ginkluotų žmonių? Ne! Ko smurtin gi žmonės bijo labiausiai? Smurto? Sakyčiau, ne! Kas kelia di džiausią grėsmę žiauriems savanaudžiams? Visi jie labiausiai bijo meilės. – Bet žmonės viso labo atnešdavo gėlių į Mi Mi namus. Kas čia pavojinga? – Žmonės, kurie myli, pavojingi. Jie nepažįsta baimės. Jie paklūsta kitiems įstatymams. U Ba norėjo sumokėti. Padavėja kažką pasakė birmietiškai, nieko nesupratau; brolis atsiliepė keliais sakiniais, ir juodu nu sijuokė. – Jiems nereikia mūsų pinigų. Šeimininkas vaišina. – Ačiū. – Ji tau dėkoja. – Už ką? – Kad leidai jai padaryti tau paslaugą. Buvau pernelyg išsekusi, kad suvokčiau tokią logiką. Malo niai linktelėjau ir atsistojau. – Ar pasamdyti kinkinį, kuris mus nuvežtų į viešbutį? Tu juk pavargusi po tokios įtampos. – Ne, nieko baisaus. Netoli. Pareisiu. U Ba vėl kostelėjo. Sausai, aštriai. – Tu peršalęs? Jis papurtė galvą ir vėl paėmė man už parankės. Nužings niavome pagrindine gatve viešbučio pusėn. Man pasirodė,
66
Suderinta širdis kad brolis kaskart švelniai prilaiko mane, kai bandau paspar tinti žingsnį. Saulė metė ilgus šešėlius, netrukus panirs už kalnų. Atvėso. Viešbutyje U Ba palaukė priimamajame, kol užlipsiu į tre čią aukštą ir susirinksiu daiktus. Iš mandagumo sumokėjau už dvi paras. U Ba, nesiklausydamas prieštaravimų, užsimetė ant pečių mano kuprinę ir nuskuodė pirmas.