Veikėjai Tomas
Alisa
Tomas Vordas yra septintasis septintojo sūnaus sūnus. Todėl jis turi likimo dovaną – dovaną, dėl kurios tobulai tinka būti šmėklų medžiotojo mokiniu. Jis regi ir girdi mirusiuosius ir iš prigimties yra tamsos priešas. Bet tai nereiškia, kad Tomas nebijo; jam prireiks didelės drąsos, kad sugebėtų pasiekti tai, kas nepavyko dvidešimt devyniems jo pirmtakams.
Tomas nepajėgia apsispręsti, ar Alisa yra gera, ar bloga. Ji gąsdina vietinius kaimelio vaikus, turi giminių dviejuose baisiausiuose raganų klanuose (Malkinų ir Dinų) ir jau spėjo panaudoti juodąją magiją. Būti ragana ji mokėsi ne savo noru, be to, kelis kartus pagelbėjo Tomui bėdoje. Ji atrodo esanti ištikima draugė, bet ar ja galima pasitikėti? Mama
Šmėklų medžiotojas
Medžiotoją vargu ar palaikysi paprastu žmogumi. Jis yra aukštas, atrodo grėsmingai. Dėvi ilgą, juodą apsiaustą su gobtuvu, su savimi visada nešiojasi lazdą ir sidabrinę grandinę. Kaip ir jo mokinys Tomas, medžiotojas yra kairiarankis septintasis septintojo sūnaus sūnus. Jis jau daugiau nei šešiasdešimt metų gina Grafystę nuo tamsoje tykančių padarų.
Ji visada žinojo, kad Tomas taps šmėklų medžiotojo mokiniu. Ji sūnų vadina savo „dovana Grafystei“. Mama yra mylinti motina, ji daug išmano apie vaistažoles, mediciną ir gimdymus; ji visada šiek tiek skyrėsi nuo aplinkinių. Mamos vaikystė Graikijoje lieka paslaptimi. Tiesą sakant, ji turi ir daugiau paslapčių...
V I L KO
L PA R
K AS
TER
IS
K A L VA PJA
L VA I KO K A
USN IO V IRŠŪ
Medžiotojo varpas
Ta k a s
Ta k a
s
Medžiotojo namai
Š
Miškas
Miškas
R
V P
E ČIP
N DE N
Ke
AS
lia
s
Upė
K U N IGA M I E ST IS
K au lė tosios Lizės na ma i
NĖ
Aukščiausią grafystės tašką gaubia paslaptis. Kalbama, kad ten per galingą audrą, bandydamas įkalinti visam pasauliui grasinusį blogį, žuvo žmogus. Tada vėl atslinko ledynai, o jiems atsitraukus pasikeitė net kalvų pavidalai ir slėniuose įsikūrusių miestelių pavadinimai. Dabar aukščiausioje kalvos viršūnėje nebeliko nė pėdsako to, kas buvo padaryta, bet pavadinimas išliko. Vietiniai ją vadina...
Sargybos kalva.
sk
y r ius
š
mėklų medžiotojui atvykus, jau leidosi saulė. Ilga ir sunki diena artėjo prie pabaigos, laukiau, kada ateis laikas vakarieniauti. – Tikrai jis – septintasis sūnus? – paklausė šmėklų medžiotojas. Iš viršaus dėbsojo į mane ir nepatikliai purtė galvą. Tėtis linktelėjo. – Tu taip pat buvai septintasis sūnus? Tėtis dar kartą linktelėjo ir, pradėjęs nekantriai tryp čioti, aptaškė mano bridžius rudu purvu ir mėšlu. Nuo jo kepurės snapelio varvėjo lietaus vanduo. Beveik visą mėnesį lijo. Ant medžių jau nedrąsiai rodėsi lapai, bet dar toli šaukė iki tikro pavasariško oro. Mano tėvas buvo ūkininkas, senelis – taip pat. Pir moji ūkininkų taisyklė skelbia, kad negalima skaidyti ūkio. Nevalia jo tiesiog išskirstyti savo vaikams; juk tada 13
Jo se ph D e l a ney
jis sulig kiekviena karta vis mažėtų, kol galiausiai nieko nebeliktų. Taigi tėvas palieka ūkį vyriausiajam sūnui, o tada randa darbus kitiems. Jeigu tik įmanoma, pasisten gia, kad kiekvienas išmoktų kokio nors amato. Tereikia susitarti dėl mainų. Pavyzdžiui, su vietiniu kalviu. Ypač kai ūkis didelis ir kalviui nuolat atsiranda daug darbo. Tada tikėtina, kad paims mokiniu, tačiau tik vieną sūnų. Aš – septintasis. Atėjus mano eilei, dėl visų mainų jau buvo susitarta. Tėtis nežinojo, ką daryti, taigi bandė kalbinti šmėklų medžiotoją, kad šis priimtų mane mo kiniu. Bent jau tada taip maniau. Dar neįtariau, kad čia prisidėjusi mama. Ji rūpinosi daug kuo. Kai dar nebuvau gimęs, šis ūkis buvo įsigytas už jos pinigus. Kaip kitaip septinta sis sūnus būtų jį įpirkęs? Negana to, mama kilusi ne iš Grafystės. Ji atvyko iš už jūrų marių. Daugelis žmonių praleisdavo pro ausis, bet labai atidžiai įsiklausęs galėjai išgirsti, kad ji kitaip taria kai kuriuos žodžius. Tik nepamanykite, kad mane ketino parduoti į vergiją. Ūkio darbai man vis tiek jau buvo atsibodę, o „miestas“, kuriame gyvenome, iš tiesų tebuvo kaimas nuošaliame užkampyje. Nė už ką nebūčiau norėjęs ten praleisti viso savo gyvenimo. Viena vertus, man visai pa tiko mintis, kad būsiu šmėklų medžiotojas; juk tai kur kas įdomiau nei melžti karves ar kratyti mėšlą po laukus. 14
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
Kita vertus, šiek tiek bijojau, nes tai – pavojingas darbas. Tektų mokytis, kaip ginti ūkius ir kaimus nuo naktinių pabaisų. Kova su šmėklomis, kaukais ir kitais siaubūnais – kasdienis rūpestis. Tuo užsiima šmėklų medžiotojas, o aš ketinau tapti jo mokiniu. – Kiek jam metų? – paklausė svečias. – Rugpjūtį sueis trylika. – Tokio amžiaus galėtų būti didesnis. Moka skaityti ir rašyti? – Taip, – atsakė tėtis. – Skaito, rašo, be to, moka grai kiškai. Mama išmokė, kai jis dar tik ropojo ant grindų. Šmėklų medžiotojas linktelėjo, pažvelgė kitapus purvu pažliugusio tako į ūkį už tvoros. Atrodė, kad kaž ko klausosi. Tada gūžtelėjo. – Tas gyvenimas sunkus vyrui, kur jau ten berniu kui, – tarė. – Manai, ištvers? – Jis stiprus, suaugęs bus drūtas kaip aš, – ištiesęs nugarą ir atsistodamas visu ūgiu atsakė tėtis. Vis tiek jo viršugalvis vos siekė šmėklų medžiotojui smakrą. Šis netikėtai šyptelėjo. To mažiausiai tikėjausi. Jo platus veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens. Iki tol ma niau, kad jis nuožmus. Dėvėdamas ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu atrodė panašus į šventiką, bet, kai pažvelg davo tiesiai į akis, niūri veido išraiška darė jį panašų į budelį, bandantį nuspręsti, kiek reikės virvės, kad tave pakartų. 15
Jo se ph D e l a ney
Iš po gobtuvo išlindę plaukai buvo žili kaip ir barzda, tačiau antakiai – juodi ir vešlūs. Plaukai kyšojo ir iš šner vių, o akys – kaip ir mano – žalios. Tada pastebėjau dar kai ką. Jis su savimi turėjo ilgą lazdą. Žinoma, pamačiau ją iš karto, bet tik dabar atkrei piau dėmesį, kad ją laiko kairėje rankoje. Nejaugi jis, kaip ir aš, kairiarankis? Kaimo mokykloje dėl to patyriau nemalonumų. Man net pakvietė vietinį pastorių, jis tik žiūrėjo, purtė galvą ir kartojo, kad turiu su tuo kovoti, kol dar ne per vėlu. Ne supratau, ką jis nori pasakyti. Nė vienas mano brolių ne buvo kairiarankis, tėtis irgi ne. Tiesa, mama buvo tokia kaip aš, tačiau neatrodė, kad tai jai trukdytų, o kai mo kytojas pririšo plunksną man prie dešinės rankos pirštų ir pagrasino, kad nuo kairiarankiškumo gydys lazda, ji išsivedė mane iš mokyklos ir toliau mokiausi namie. – Už kiek jį paimsite? – mano mintis nutraukė tėtis. Pagaliau perėjo prie reikalo. – Dvi ginėjos už bandomąjį mėnesį. Jeigu matysiu, kad tinka, rudenį grįšiu ir būsi man skolingas dar de šimt. Jeigu ne, galėsi pasiimti vaikį ir sumokėsi man tik vieną už vargą. Tėtis paskutinį kartą linktelėjo ir sandoris buvo baig tas. Nuėjome į daržinę, tėtis sumokėjo, bet rankos juodu vienas kitam nepaspaudė. Niekas nenorėjo liestis prie šmėklų medžiotojo. Vien stovėdamas tik už šešių pėdų nuo jo, tėtis galėjo save laikyti drąsiu vyru. 16
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
– Netoliese turiu reikalų, – tarė šmėklų medžioto jas, – bet išaušus grįšiu pasiimti berniūkščio. Pasirūpink, kad jis būtų pasiruošęs. Nemėgstu lūkuriuoti. Vos jam dingus iš akių, tėtis patapšnojo man per petį. – Dabar tavęs laukia naujas gyvenimas, sūnau, – tarė. – Eik, nusiprausk. Daugiau ūkyje dirbti neteks.
Įėjęs virtuvėn, užtikau savo brolį Džeką, apsikabinusį žmoną Elę. Ji jam šypsojosi. Man Elė labai patinka. Ji šilta ir draugiška, šalia jos jautiesi taip, lyg jai tikrai rūpėtum. Pasak mamos, Dže kui pasisekė, kad Elė už jo ištekėjo, nes gyvendamas su ja brolis tapo ne toks nerimastingas. Džekas – vyriausias ir didžiausias iš mūsų. Ir – gra žiausias šioje bjaurybių šutvėje, juokaudamas pridur davo tėtis. Na taip, brolis tvirto sudėjimo, stiprus, raus vaskruostis ir mėlynakis, bet jo vešlūs juodi antakiai beveik suaugę į vieną, taigi nepritariau tėčiui. Niekada nesiginčijau tik dėl to, kad jis įsitaisė gražią ir gerą žmo ną. Elės plaukai – tokios spalvos kaip geriausios kokybės šiaudai praėjus trims dienoms po pjūties, o oda žvakių šviesoje tiesiog spindėjo. – Rytoj ryte išvykstu, – išpyškinau. – Vos prašvitus iškeliausiu su šmėklų medžiotoju. Elės veidas nušvito. 17
Jo se ph D e l a ney
– Nori pasakyti, jis sutiko tave mokyti? Linktelėjau. – Mėnesį pabandys. – Šaunuolis, Tomai. Labai dėl tavęs džiaugiuosi, – pasveikino ji. – Negaliu patikėti! – šaipėsi Džekas. – Šmėklų me džiotojo mokinys! Kaipgi tu dirbsi, juk negali užmigti, jeigu kambaryje nėra degančios žvakės? Nusijuokiau, bet brolis buvo teisus. Kartais kai ką re gėdavau tamsoje, o žvakė tuos reginius išvaikydavo, kad galėčiau nors trumpam sudėti bluostą. Džekas priėjo prie manęs, riaumodamas čiupo už sprando ir pradėjo tampyti aplink virtuvės stalą. Tokie mano vyresniojo brolio pokštai. Juokais priešinausi, bet netrukus jis mane paleido ir paplekšnojo man per nugarą. – Puiku, Tomai, – tarė jis. – Dirbdamas tą darbą su sikrausi turtus, tik yra viena bėda... – Kokia? – paklausiau. – Ar žinai, kad tau reikės labai daug pinigų? Patraukiau pečiais. – Todėl, kad už juos galėsi nusipirkti kiek nori draugų! Bandžiau šypsotis, bet Džeko žodžiuose buvo tiesos. Šmėklų medžiotojas ir dirbo, ir gyveno vienas. – Džekai! Nebūk toks žiaurus! – drausmino Elė. – Tai tik pokštas, – lyg nesuprasdamas, ko Elė taip jaudinasi, atsakė Džekas. 18
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
Bet ši žiūrėjo ne į Džeką, o į mane, ir pamačiau, kad ji nuliūdo. – O, Tomai! – tarė ji. – Vadinasi, kai gims vaikelis, būsi išvykęs... Ji atrodė labai nusivylusi. Man irgi pasidarė liūdna, kad nepamatysiu dukterėčios. Mama sakė, kad Elei gims mergytė, o ji niekada neklysta dėl tokių dalykų. – Kai tik galėsiu, grįšiu jūsų aplankyti, – pažadėjau. Elė bandė šypsotis, Džekas, priėjęs arčiau, apkabino mane per pečius. – Šeima visada bus su tavimi, Tomai, – padrąsino jis. – Jeigu tik mūsų reikės, visada tave paremsime.
Po valandos atsisėdome vakarieniauti. Visi žinojome, kad ryte iškeliausiu. Tėtis sukalbėjo įprastą maldelę, visi sumurmėjome: „Amen“, tik mama ne. Ji, kaip visada, nuleidusi akis žiūrėjo į maistą ir mandagiai laukė, kol baigsime. Maldai pasibaigus, mama man šyptelėjo. Tai buvo šilta, ypatinga šypsena. Nemanau, kad kiti ją paste bėjo. Pasijutau truputėlį geriau. Virtuvę vis dar šildė židinyje liepsnojanti ugnis. Di džiulio medinio valgomojo stalo vidury stovėjo žalvari nė žvakidė, tokia išblizginta, kad galėjai joje matyti savo veido atspindį. Įstatyta degė bičių vaško žvakė; ji brangi, bet mama negali pakęsti degančio lajaus kvapo. Ūkyje vadovavo tėtis, bet kartais žodį tardavo ir mama. 19
Jo se ph D e l a ney
Kai pradėjome šlamšti garuojantį mėsos troškinį, netikėtai pastebėjau, koks tėtis atrodo senas ir pavargęs. Jo veide šmėkščiojo liūdesys. Tačiau jis atkuto, kai juodu su Džeku prakalbo apie kiaulienos kainas ir ar jau laikas kviesti skerdiką. – Geriau palaukime dar mėnesį, – pareiškė tėtis. – Kaina dar tikrai pakils. Džekas purtė galvą, vyrai pradėjo ginčytis. Tai buvo draugiškas ginčas kaip daugelyje šeimų, mačiau, kad tė čiui tai patinka. Aš nesikišau. Man tai – jau praeitis. Kaip tėtis sakė, ūkyje dirbti man nebeteks. Mama su Ele tyliai kikeno. Bandžiau nugirsti, apie ką jos šnekasi, bet tuo metu Džekas įsijautęs ėmė kel ti balsą. Kai mama žvilgtelėjo jo pusėn, mačiau, kad to triukšmo jai jau gana. Nejausdamas mamos žvilgsnio ir toliau garsiai gin čydamasis, Džekas ištiesė ranką siekdamas druskinės ir netyčia ją išvertė ant stalo. Nedelsdamas griebė žiupsnį ir metė per kairįjį petį. Tai senas Grafystės prietaras. Esą taip nubaidai nelaimes, kurias prišaukei išberdamas druską. – Džekai, tam patiekalui nereikia druskos, – barė mama. – Ji tik gadina gerą troškinį, be to, tai virėjos įžeidimas! – Atleisk, mama, – atsiprašė Džekas. – Tu teisi. Ska nu ir taip. Ji jam šyptelėjo, tada pažvelgė į mane. 20
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
– Kodėl niekas nekreipia dėmesio į Tomą? Negražu, juk tai paskutinis jo vakaras namuose. – Viskas gerai, mama, – patikinau. – Man patinka sėdėti ir klausytis. Mama linktelėjo. – Ką gi, turiu tau kai ką pasakyti. Po vakarienės pa lauk virtuvėje, pasikalbėsim.
Taigi, kai Džekas, Elė ir tėtis nuėjo miegoti, atsisėdau prie židinio ir kantriai laukiau, ką ji pasakys. Mama ne iš tų moterų, kurios kelia erzelį; pirmiau sia ji paaiškino, ką įdės kelionei: atsargines kelnes, trejus marškinius ir dvi poras gerų kojinių, adytų tik po vieną kartą. Spoksojau į žarijas, kojomis baksnojau į židinio at brailą, o mama atsitempė supamąją kėdę ir pasuko taip, kad sėdėdama žiūrėtų tiesiai į mane. Jos juoduose plau kuose bolavo kelios žilos sruogos, bet vis tiek ji atrodė kaip tada, kai buvau jai vos kelius siekiantis kūdikis. Jos akys tebebuvo šviesios ir skaidrios, ir, jei ne blyški oda, galėjai sakyti, kad ji trykšta sveikata. – Šis vakaras – paskutinis, kai galime pasikalbėti, – pradėjo ji. – Išeiti iš namų ir pradėti savarankišką gyve nimą – svarbus žingsnis. Jeigu turi ką nors pasakyti ar nori ko nors paklausti, nesidrovėk. 21
Jo se ph D e l a ney
Nesugalvojau nė vieno klausimo. Išvis nesisekė gal voti. Bet po tų žodžių pajutau, kad tuoj apsiašarosiu. Kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla. Girdėjosi tik ma no pėdų bilsnojimas į židinio atbrailą. Galiausiai mama atsiduso. – Kas? – paklausė. – Katė nukando liežuvį? Gūžtelėjau. – Baik muistytis, Tomai, ir atidžiai klausykis, ką sa kau, – perspėjo mama. – Taigi, ar lauki rytojaus, kai ga lėsi pradėti naują darbą? – Nežinau, mama, – atsakiau, prisiminęs Džeko pokštą apie perkamus draugus. – Niekas nenori turėti reikalų su šmėklų medžiotoju. Neturėsiu nė vieno drau go. Man bus liūdna. – Nebus taip blogai, kaip atrodo, – guodė mama. – Galėsi kalbėtis su šeimininku. Jis bus tavo mokytojas, ir neabejoju, kad bėgant laikui taps draugu. Būsi visada užsiėmęs. Nuolat mokysies ko nors naujo. Nebus kada liūdėti. Ar nemanai, kad bus įdomu ir tau patiks? – Bus įdomu, mama, bet tas darbas truputį gąsdina. Noriu dirbti, bet nežinau, ar sugebėsiu. Noriu keliauti ir pamatyti pasaulio, bet bus sunku toli nuo šeimos. Pasi ilgsiu jūsų visų. Pasiilgsiu namų. – Negali čia pasilikti, – tarė mama. – Tavo tėtis tuoj bus per senas dirbti, kitą žiemą perduos ūkį Džekui. Elė greitai gimdys, neabejoju, kad jie susilauks ir daugiau 22
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
vaikų; greitai tau čia nebeliks vietos. Tad geriau jau išeik pats, kol dar taip neatsitiko. Negalėsi grįžti namo. Ji kalbėjo šaltu, griežtoku tonu. Nuo tų žodžių man sugniaužė gerklę ir krūtinę. Buvo sunku kvėpuoti. Nutariau eiti miegoti, bet ji dar turėjo ką pasakyti. Neprisimenu, kada mama yra tiek ilgai kalbėjusi nesu stodama. – Turėsi darbą ir dirbsi, – griežtai prisakė mama. – Ne šiaip dirbsi; dirbsi gerai. Ištekėjau už tavo tėvo todėl, kad jis buvo septintasis sūnus. Pagimdžiau jam šešis sū nus, kad galėčiau susilaukti tavęs. Tu esi septinto septin tas, turi dovaną. Tavo būsimas šeimininkas dar stiprus, bet jau nebe toks galingas kaip anksčiau, netrukus ateis laikas jam pasitraukti. Jis beveik šešiasdešimt metų keliauja po Grafystę, at lieka savo pareigą. Dirba savo darbą. Greitai ateis tavo eilė. Jeigu ne tu, tada kas? Kas saugos paprastus žmones? Kas pasirūpins, kad jiems nieko neatsitiktų? Kas prižiū rės, kad ūkiuose, kaimuose ir miestuose būtų saugu? Kas užtikrins, kad moterys ir vaikai galėtų nebijodami vaikš čioti gatvėmis ir takais? Nežinojau, ką sakyti, neprisiverčiau pažiūrėti jai į akis. Tik stengiausi nepravirkti. – Myliu visus, gyvenančius šiuose namuose, – kiek švelnesniu balsu tarė ji. – Tačiau tu – vienintelis visoje Grafystėje toks kaip aš. Kol kas esi berniukas, kuriam 23
Jo se ph D e l a ney
reikia užaugti, bet esi septintasis septintojo sūnaus sū nus. Turi dovaną – sugebi padaryti tai, ką reikia. Žinau, kad kada nors tavimi didžiuosiuos. Ką gi, – stodamasi tarė mama. – Puiku, kad išsiaiškinome. Eik miegoti. Ry toj tavęs laukia daug įspūdžių, privalai būti pasiruošęs. Ji mane apkabino ir šiltai nusišypsojo. Bandžiau at rodyti laimingas ir šypsotis, bet savo kambaryje susi mąstęs atsisėdau ant lovos ir galvojau apie jos žodžius. Mano mama labai gerbiama kaimynų. Apie augalus ir vaistus ji išmano daugiau už vietinį gydytoją; kai kyla sunkumų gimdyvėms, pribuvėja visada prašo pakviesti mamą. Ji – tikra sėdinčių kūdikių gelbėtoja. Kartais kū dikiai užsimano gimti kojytėmis į priekį, o mano mama puikiai moka juos dar gimdoje apsukti. Daugybė Gra fystės moterų jaučiasi skolingos mano mamai už išsau gotą gyvybę. Bent taip sako tėtis. Mama kukli ir niekada šitaip ne kalba, tik daro tai, ką reikia. Žinojau, kad to tikimasi ir iš manęs. Norėjau, kad ji manimi didžiuotųsi. Bet ar tiesa, kad ji ištekėjo už tėčio ir pagimdė jam šešis sūnus vien tam, kad galėtų susilaukti manęs? Neį tikėtina. Taip galvodamas priėjau prie lango, atsisėdau ant se nos pintos kėdės ir pažvelgiau šiaurės pusėn. Danguje kabantis mėnulis viską paskandino sida brinėje šviesoje. Žvelgdamas per du ražienų laukus ir 24
Šmėklų medž i otoj o moki n ys
šiaurinę ganyklą, mačiau mūsų ūkio pakraštį ties Koriko kalva. Man tas vaizdas patiko. Mėgau stebėti Koriko kal vą iš toli. Tai tolimiausia vieta, kurią dar galėjai įžiūrėti. Prieš lipdamas į lovą visada atlikdavau šį ritualą. Spoksodavau į kalvą ir įsivaizduodavau, kas kitoje pusė je. Žinojau, kad iš tikrųjų ten tik laukai, o dar už dviejų mylių, kaip dera kaimui – keletas namų, maža bažny čia ir dar mažesnė mokyklėlė, – tačiau mano vaizduo tė kūrė visai kitokį paveikslą. Kartais įsivaizduodavau aukštus kalnus, nuo kurių matosi vandenynas, o kar tais – mišką ar didžiulį miestą aukštais bokštais ir švie čiančiais žibintais. Tą vakarą žvelgdamas į kalvą prisiminiau savo bai mę. Iš tolo atrodė viliojančiai, bet atsidurti arčiau neno rėjau. Kaip tikriausiai supratote, Koriko kalva taip vadi nosi ne šiaip sau. Prieš tris kartas pasaulyje vyko baisus karas. Jame dalyvavo ir Grafystės vyrai. Tai buvo baisiausias, žiau riausias pilietinis karas iš visų, šeimos buvo išdraskytos, ir brolis kovojo prieš brolį. Paskutinę karo žiemą kaimelio pakrašty, maždaug už mylios į šiaurę, vyko didžiulis mūšis. Kai jis galiau siai baigėsi, nugalėtojų kariuomenė atsigabeno belais vius į kalvą ir pakorė juos ant medžių šiauriniame šlaite. Tokio likimo neišvengė ir keli sąjungininkai. Juos taip nubaudė už bailumą priešo akivaizdoje; bet buvo ir kita 25
Jo se ph D e l a ney
priežastis. Sklandė gandai, kad tie vyrai atsisakė žudyti žmones, kuriuos laikė savo kaimynais. Net Džekui nepatikdavo dirbti tame ūkio krašte prie tvoros, ir šunys nedrįsdavo bėgti giliau į šalia dunksan tį mišką. O aš, jausdamas daugiau nei kiti, išvis negalė jau dirbti šiaurinėje ganykloje. Mat iš ten girdėjau juos. Girdėjau, kaip girgžda virvės ir nuo svorio aimanuoja medžiai, kaip kitoje kalvos pusėje dūsauja ir dejuoja pa karuokliai. Mama sakė, kad mudu – tokie patys. Viena žinojau tikrai: ji panašiai kaip aš galėjo matyti tai, ko nematė kiti. Vieną žiemą, kai buvau labai mažas ir visi broliai dar gy veno kartu su mumis, naktį nuo kalvos sklido tokie aiš kūs ir baisūs garsai, kad girdėjosi net mano kambaryje. Broliai nieko nejuto, o aš klausiausi ir niekaip negalėjau užmigti. Kas kartą, kai pašaukdavau, mama atskubėda vo į mano kambarį, nors jai vos išaušus reikėjo keltis ir imtis darbų. Galiausiai ji neapsikentusi nutarė viską išsiaiškinti. Vieną naktį užkopė į Koriko kalvą ir nuėjo prie medžių. Kai grįžo, viskas nurimo, kelis mėnesius nieko nesigirdėjo. Taigi, mudu su mama kai kuo buvome visiškai ne panašūs. Mama buvo narsesnė už mane.
sk
y r ius
a
tsikėliau likus valandai iki aušros, bet mama jau triūsė virtuvėje, gamino mano mėgstamiausius pusryčius – kiaušinienę su kumpiu. Kai duonos riekele šluosčiau tuščią lėkštę, tėtis taip pat nulipo žemyn. Atsisveikindamas jis ištraukė kažką iš kišenės ir davė man į rankas. Tai buvo maža titnago dėžutė, priklausiusi jo tėčiui, o dar anksčiau – seneliui, vienas jo mėgstamiausių daiktų. – Sūnau, noriu, kad ją turėtum, – tarė. – Gal tau pra vers naujajame darbe. Grįžk aplankyti mūsų. Jei išeini iš namų, nereiškia, kad nebesi čia laukiamas. – Laikas eiti, sūnau, – priėjusi paskutinį kartą apka binti tarė mama. – Mokytojas jau prie vartų, neversk jo laukti. Mūsų šeimoje nepriimta ilgai atsisveikinti, tad vie nas išėjau į kiemą. 27