Deeanne gist
– Bet juk tu nekeršysi? – susidomėjo Rasas. – Negi nori išvysti „Morgano naftą“ liepsnose ir Darių kartu? To klausimo Tonis nenorėjo išsamiai nagrinėti. – Viskas, ko aš noriu – tai sukurti didesnę ir geresnę naftos kompaniją, nei Darius kada nors sapnavo. Tam aš turiu perprasti tą verslą. Pradedant nuo įrenginių veikimo. – Galiu tau duoti savo skrybėlę. Ji išpurvinta kasyklose, bet be tokios nepamatysi nė vieno gręžinių darbininko. Tonis nusikvatojo. – Esu kokių šešių pėdų ūgio, o po tavo skrybėle visai prapulčiau. Be to, ką gi trosininkas darys su gręžėjo kepure? Vadinasi, netinka. Jis ištiesė ranką. Rasas ją paspaudė. – Tikiesi sutikti Sprekelmejerio dukterį? – Kokią dukterį? – Kelnėtą mergiotę, – susakė Rasas, vartydamas akis. – Tą, kuri sukėlė tokį sambrūzdį Niujorke ir kurios vardas buvo minimas visuose laikraščiuose. – Kelnėtos mergiotės, – pasišaipė Tonis. – Tai niekas daugiau, kaip krūva moteriškų apatinių kelnių. Rasas sukikeno. – Geriau savo naujajam bosui girdint taip nekalbėk. Girdėjau, kad jis nuo tos mergužėlės visiškai priklausomas. – Manau, net jei tos mergiotės su plačiom kelnėm vienądien nuspręstų tapti juodadarbėmis, aš dailiąja lytimi nesusidomėčiau – mat nuo aušros iki sutemų plušėsiu. Jis pasiėmė lagaminą. – Žiūrėk, saugokis, girdi? – perspėjo Rasas, tapšnodamas jam per petį. – Saugosiuos. Toniui žengiant vartų link, atsklido žemas ir sodrus Raso balsas, parodijuojantis populiarią vaikišką dainelę: Kostiumą apdainuoki moters, kuri joja Su dvidešimt neklaužadų, ją laikančių už kojos, Kol mergina judėjo, dainuoti jie pradėjo, Žinai ką, ženk su ja už pavadėlio.