Page 1

Deeanne gist

– Bet juk tu nekeršysi? – susidomėjo Rasas. – Negi nori išvysti „Morgano naftą“ liepsnose ir Darių kartu? To klausimo Tonis nenorėjo išsamiai nagrinėti. – Viskas, ko aš noriu  – tai sukurti didesnę ir geresnę naftos kompaniją, nei Darius kada nors sapnavo. Tam aš turiu perprasti tą verslą. Pradedant nuo įrenginių veikimo. – Galiu tau duoti savo skrybėlę. Ji išpurvinta kasyklose, bet be tokios nepamatysi nė vieno gręžinių darbininko. Tonis nusikvatojo. – Esu kokių šešių pėdų ūgio, o po tavo skrybėle visai prapulčiau. Be to, ką gi trosininkas darys su gręžėjo kepure? Vadinasi, netinka. Jis ištiesė ranką. Rasas ją paspaudė. – Tikiesi sutikti Sprekelmejerio dukterį? – Kokią dukterį? – Kelnėtą mergiotę, – susakė Rasas, vartydamas akis. – Tą, kuri sukėlė tokį sambrūzdį Niujorke ir kurios vardas buvo minimas visuose laikraščiuose. – Kelnėtos mergiotės, – pasišaipė Tonis. – Tai niekas daugiau, kaip krūva moteriškų apatinių kelnių. Rasas sukikeno. – Geriau savo naujajam bosui girdint taip nekalbėk. Girdėjau, kad jis nuo tos mergužėlės visiškai priklausomas. – Manau, net jei tos mergiotės su plačiom kelnėm vienądien nuspręstų tapti juodadarbėmis, aš dailiąja lytimi nesusidomėčiau – mat nuo aušros iki sutemų plušėsiu. Jis pasiėmė lagaminą. – Žiūrėk, saugokis, girdi?  – perspėjo Rasas, tapšnodamas jam per petį. – Saugosiuos. Toniui žengiant vartų link, atsklido žemas ir sodrus Raso balsas, parodijuojantis populiarią vaikišką dainelę: Kostiumą apdainuoki moters, kuri joja Su dvidešimt neklaužadų, ją laikančių už kojos, Kol mergina judėjo, dainuoti jie pradėjo, Žinai ką, ženk su ja už pavadėlio.


A n t r as sk yrius Tonis dairėsi po Mėlynių gatvę. Turėtų būti čia. Vyrukas traukinių stotyje sakė, kad Salivanas Sprekelmejeris gyvena miesto šiaurės vakaruose, dviejų aukštų Džordžijos stiliaus name, apsuptame milžiniškų karijų, su erdviu kiemu, juosiamu baltų kuoliukų tvoros. Namas nė iš tolo neprilygo pretenzingiems Morgano rūmams, bet vietelė turėjo visus pasiturinčios, kilmingos šeimos namų požymius. Nusitraukęs plačiakraštę skrybėlę, Tonis pravėrė vartus ir žengė į prieangį, kuris buvo pločio sulig namu, kedro pašto dėžutę puošė raižiniai. Akimirką pasigrožėjęs darbu, jis žengtelėjo porą žingsnių pirmyn ir išdrįso kyštelėti galvą pro tinklelį. Atviras koridorius vedė tiesiai į namo galą, abipus buvo kambariai ir čia pat, prie slenksčio, laiptai. Jis jau buvo bekeliąs ranką pasibelsti, bet susilaikė, tamsioje viršulaiptėje pamatęs atsėlinančią kairėn dešinėn besižvalgančią žmogystą. Akimirksniu atšokęs atgal Tonis įsispoksojo pro tarpdurį. Žmogysta viršulaiptėje užsiropštė ant turėklo ir pasileido žemyn, tabaluodama kojomis ir maskatuodama rankomis. Tonis instinktyviai puolė pro duris, stengdamasis sugauti išdykusį berniūkštį, bet nustėro priešais išvydęs moters nugarą. Tos prakeiktos plačios kelnės – ir dar tai, kaip ji nusprendė nusileisti laiptais, – jį ir suklaidino dėl lyties. Tai būta ne vaikėzo. Tai būta visiškai subrendusios moters. Su skrybėle, aukštyn sukeltais plaukais, liaunu liemeniu ir smailais auliniais. Iš pradžių ji čiuožė puikiai, bet paskui kairėje pusėje kažkas kryptelėjo, galbūt kulkšnis, ir moteris aiktelėjusi susverdėjo. Jam nė nesumojus, ji griuvo ant grindų. Tonis priklaupęs padėjo jai atsisėsti. 25


Deeanne gist

– Ponia, ar nesusižeidėt? – Po velnių, – nusikeikė ji, skrybėlės plunksna besdama jam į akį. – Tik pažiūrėkit. Tonis pasitraukė. Štai ji užsikelia kairę koją ant dešinės ir sumaskatuoja aulinių batų kulnu. Tas kabo kaip beiškrintantis dantis, kuris jau seniai turėjo būti išrautas. – Naujausio modelio batai, – pareiškė ji. – Tiesiai iš Montgomerio Vordo katalogo. Įsivaizduojat? Ir kaip išsilaiko ta jos skrybėlė – štai ko jis neįsivaizdavo. Šitas pusantro karto aukštesnis negu galva galanterijos šedevras buvo nusagstytas plieninėmis sagtimis, kaspinų kilpomis, plunksnomis, lapais, ir net žydras paukštis ant jo tupėjo. Moteris va nukrito ant grindų, o skrybėlė tik pakrypo į kairę. Ji ištiesė ranką. Paėmęs ją, kita ranka sugriebęs už parankės, Tonis padėjo jai atsistoti. – Manote, kad kita pora batų, atkeliavusi iš Mičigano gatvės, bus nors kiek patvaresnė negu ši? Ji perbraukė per plačių kelnių priekį, tada pakėlė akis. Negeisk savo artimo moters. Tokį paliepimą jis prisiminė, išvydęs jos akių žydrynę, duobutes skruostuose ir persikų spalvos lūpų putnumą. Jis manė, kad Sprekelmejerio žmona mirusi. Bet aiškiai matyti, kad klydo: štai ji – gyva, sveika ir puikiai atrodanti. Jis nė nenumanė, kad ji tokia jaunutė. Ir dar važinėjanti dviračiu. Bet juk galėtų važinėti, jeigu jau dukra tokia pašėlusi dviratininkė. Tonis gniaužė skrybėlę. – Kaip jūs, ponia? Ji prisimerkusi brūkštelėjo sau per užpakalį, tada žvilgtelėjo į jį, į duris, vėl į jį. – Seniai čia stovit? – Jau ketinau belstis, bet jūs, ponia, kad griuvot… Ji užsidengė burną. – Matėte mane? – Mačiau, kaip griuvote, ponia. Pažiūrėjusi dar sekundėlę, ji šyptelėjo. – Įtariu, kad matėte ne tik tai, ar ne? 26


Širdies nerimas

Jis irgi nusišypsojo. – Nesuprantu, ką turite galvoje. Ji sukrizeno. – Ką gi, pone. Atsiprašau ir dėkoju jums už pagalbą. – Nėra už ką. Neskauda? – Ne. Po galais, juk esu drėbusis kur kas stipriau nei šįkart. Nagi, galėčiau jums kuo nors pagelbėti? – Taip, ponia. Atvykau paklausti jūsų vyro, ar jam nereikia trosininko. – Vaje. – Ji plačiai nusiviepė. – Jeigu norite pasikalbėti su mano vyru, jums teks labai ilgai laukti. Bet jeigu norėjote pasikalbėti su mano tėčiu, tai rasit jį štai čia.  – Ji kryptelėjo galvą į uždarytas duris. Jis pajuto, kaip veidą užplūdo raudonis. – Prašau man atleisti, panele. – Niekis. – Ji mostelėjo ranka. – Tai koks jūsų vardas, vaiki? Vaiki? – Tonis Brajentas, panele. – Na, eime, Toni Brajentai, supažindinsiu jus su savo tėčiu. – Ji sukrypavo, tada prisislinko ir sušnibždėjo jam: – Jūs, hmm, nesakysit? – Ko? – Ką matėt. – Jai linktelint turėklų pusėn, skrybėlės paukščiukas vos nenukrito nuo laktos. – Aš nieko nemačiau. Lyžtelėjęs pirštą, jis persižegnojo ir mirktelėjo. – Oi, kaip ačiū, – padėkojo ji, juokas nuskardeno lyg varpelis. Pasibeldusi ji kyštelėjo galvą pro duris, kažką suburbėjo, tada jas pravėrė ir rankos mostu pakvietė Tonį vidun. – Tėti, čia ponas Tonis Brajentas iš… – Bomonto, – pagelbėjo Tonis. – Iš Bomonto, – pakartojo ji. – Pone Brajentai, čia mano tėtis – teisėjas Sprekelmejeris. – Teisėjas? – sukluso Tonis. – Trisdešimt penktosios teisėjų apygardos, – patvirtino ji. – Užeik, užeik, – pakvietė Sprekelmejeris. 27


Deeanne gist

Apkūnus vyriškis visiškai pražilusia barzda ir žydromis kaip ir dukters akimis padėjo plunksną į prašmatnų žalvarinį dėklą. Jeigu jo vilnonis kostiumas būtų ne rudas, o raudonas, galėtų būti Kalėdų Senelis. – Gal atneštum mums kavos, Estera? – paprašė Sprekelmejeris. – Tuoj pat, – atsakė ji ir jau buvo beeinanti. – Ese… Ji, uždėjusi ranką ant durų rankenos, stabtelėjo. – Tu šlubuoji? – susirūpino tėvas. Prieš žvilgtelėdama į koją ji pašnairavo į Tonį. – Ak, tai tie nauji batai. Nulūžo kulnas. Vos tik žengiau atidaryti durų. – Tie dviratininkų batai, kuriuos buvai užsisakiusi? – Taip. Tik pamanyk. Jau nebepasiuva tokių, kokius anksčiau pasiūdavo. – Na, tai tuoj pat nešk juos batsiuviui. – Taip ir padarysiu. Dabar galiu eiti? Ji išklibikščiavo iš kambario ir uždarė duris. Teisėjo Sprekelmejerio veidas ją sekant vis labiau niaukėsi. – Tikiuosi, ji nebandė čiuož… – burbtelėjo jis, tada, krestelėjęs galvą, atsistojo ir ištiesė Toniui ranką. – Ponaiti Brajentai, prašom sėstis. Tonis klestelėjo į stora medžiaga apsiūtą krėslą ir žvilgtelėjo pro didelį skliautuotą langą. Vaizdą užstojo milžiniškas naftos bokštas, užgriozdinantis beveik visą galinį kiemą. Tokių įrenginių buvo prie kiekvieno namo, pro kurį jis praėjo. Korsikana, ne daugiau nei poros kvadratinių mylių miestas, buvo sausakimša naftininkų ir ne mažesnio skaičiaus gręžimo bokštų, neleidžiančių pamiršti šleikštaus benzino kvapo. – Na, tai kuo galėčiau padėti, jaunuoli? Tonis pasidėjo skrybėlę ant kėdės. – Norėčiau dirbti įrankių prižiūrėtoju ar kuo, sere. – Kada nors esi dirbęs gręžiniuose? – Tik tiekimo skyriuje. Kasyklose – ne. Bet turiu kietą sprandą, guvų protą ir jūs nerasite geresnio darbininko visoje valstijoje. 28


Širdies nerimas

Sprekelmejeris pasižiūrėjo į kažkokius popierius ant stalo, stumtelėjo juos šalin. – Ką reiškia „tik tiekimo skyriuje“? – Paprastai rūpindavausi užsakymais ir įrankių bei prekių atplukdymu „Morgano naftai“. – Ir kas atsitiko? – Ponas Morganas praeitą savaitę numirė, o Morganas jaunesnysis nusprendė, kad mano paslaugų jam daugiau nebereikia. – Sakai, tavo pavardė – Brajentas? – Taip, pone. Tonis Brajentas. Teisėjas dėbtelėjo pro akinių viršų. – Tai Antonijaus trumpinys? – Taip. – Kiek tau metų? – Dvidešimt aštuoneri. – Sakyk tu man. – Jis atsilošė. – Įdomu. Toniui nespėjus paklausti, koks įdomumas, pro duris nešina padėklu su kava įžengė panelė Sprekelmejer. Sulūžę auliniai buvo pakeisti dviratininkės batais su kojinėmis. Tonis ir Sprekelmejeris stryktelėjo. – Ką jūs, nesistokit, aš tik minutei. Ji pastatė padėklą ant ąžuolinės indaujos ir pradėjo pilstyti kavą. Sprekelmejeris atsisėdo. Tonis liko stovėti. – Jums su grietinėle, pone Brajentai? – paklausė ji nusisukusi, paukštelis ant skrybėlės sulinksėjo. – Ačiū, be. – Su cukrumi? – Taip, ponia. – Vieną gabalėlį ar du? – Du, malonėkit. – Oi, atrodo, turėsime tokį pat smaližių kaip tu, tėte. Pamatęs, su kokia meile Sprekelmejeris pažiūrėjo į dukterį, Tonis nusistebėjo. Aišku, kodėl žmonės šneka, kad jis labai atsidavęs jai. Tonio tėvas niekuomet nebūtų taip rodęs jausmų. Pasisukusi ji padavė Toniui puoduką. 29


Deeanne gist

– Sėskitės, sėskitės. Juk liepiau jums, pone. – Aš nieko prieš ir pastovėti. Ir kaip jis galėjo palaikyti ją Sprekelmejerio žmona? Juk ji tokia jauna. Betgi vesti gerokai jaunesnę moteriškę nėra negirdėtas dalykas. Ar ne taip pasielgė jo tėvas? Gurkšnodamas kavą Tonis spėliojo, kiek jai galėtų būti metų, bet atspėti buvo sunku. Tekamasis amžius jau bus senokai praėjęs, tai jau tikrai. Tačiau ji tebeturėjo puikią figūrą. Viena kita raukšlelė aplink akis ir nė vienos – aplink lūpas. Jai turėtų būti apie trisdešimt, bet apskritai jis metų pasakyti negalėtų. Ji ant stalo pastatė tėvo puoduką su lėkštute. – Ese, kodėl gi tau neprisidėjus prie mūsų? – pasiūlė Sprekelmejeris. – Ponaitis Brajentas domisi darbu mūsų telkiniuose. Mūsų? Negi tas vyras savo dukterį išties įtraukęs į verslo reikalus? Ji prisipylė puoduką ir sau. Cukraus įsidėjo tris gabalėlius – jis matė. Nusiėmė skrybėlę, nunešė ją pakabinti, o tada klestelėjo į apmuštą kėdę šalia. Tik tada atsisėdo ir jis. – Kokios turite patirties, pone Brajentai? – pasidomėjo ji. Šitaip užkluptas, jis sutriko. Negi Sprekelmejeris ketina jai leisti jį apklausti? – Ką tik sakiau jūsų tėvui, kad aš rūšiuodavau įrankius ir prekes „Morgano naftoje“, kol Morganas vyresnysis mirė. Jos veidas apniuko. – Girdėjome apie jo mirtį. Taip netikėtai. Jūs jį pažinojote? – Pažinojau, tik artimi mes niekuomet nebuvome. – Ne, žinoma, ne. – Ji papūtė kavą. – Vadinasi, patirties dirbti kasyklose neturite. – Ne, ponia. Dar ne. Bet norėčiau įgyti – „Salivano naftoje“ ar kur kitur. Ji susižvalgė su tėvu. – Atrodo, patirties trūkumas ir bus problema. Dirbti kasyklose yra visai kas kita nei rūšiuoti įrankius. Jis prisimerkė. Viena, kai jo gabumais abejoja Rasas, patyręs gręžėjas, bet visai kas kita – sėdėti štai šičia ir būti apklausiamam moteriškės su paukščiu ant skrybėlės. 30


Širdies nerimas

– Sakote, nesusitvarkyčiau? – paklausė jis irzlesniu tonu, negu ketino klausti. Ir nors manė, kad klausimas retorinis, panelė Sprekelmejer pervėrė jį žvilgsniu nuo apačios aukštyn, tarsi bandydama įvertinti visus jo privalumus. Kad ir suirzęs, jis pasitempė. – Nereikėtų pykti, pone Brajentai. Fiziškai jums nieko netrūksta. Tačiau man rūpi jūsų drąsa. – Nesuprantu. – Darbui gręžiniuose reikia vyriškio, kuris gebėtų likti ramus pavojaus akivaizdoje. Pažiūrėjusi palaikyčiau jus stipriu, bet nežinau, kaip vertinti jūsų drąsą. Tonis pastatė porceliano puoduką ant magnolijos stalo krašto, kad nesudaužytų. – Panele Sprekelmejer, jūs manęs klausiate apie vyriškumą? Ji linktelėjo. – Nieko asmeniška, tik reikalinga darbui. Jis sugriežė dantimis. Kad ir ką ji čia skiedžia, juk pagaliau jis jau suaugęs Morganas. Kas, kad šiuo metu jo rankose skrybėlė – net mažiausias jo pirštelis turi kur kas daugiau jėgos negu šita visa mergužėlė, pradedant ta juokinga skrybėle padengta galva ir baigiant dviratininkės batais apautomis kojomis. Dabar jis prisiminė visus tuos straipsnius, kuriuos buvo apie ją skaitęs. Pasilenkęs artyn, iškošė: – Tarp kelnių nešiojimo ir buvimo vyru esama šiokių tokių skirtumų. Ji sulaikė kvėpavimą ir, atrodo, pirmąkart nuo Tonio atvykimo pritrūko žodžių. Vis dėlto, nosinaite nusišluosčiusi lūpų kampučius, tučtuojau atgavo amą. – Šiaip ar taip, naftos telkiniai – ne vieta naujokams. Sezoniniai darbininkai vidury dienos gali žūti arba susižaloti.  – Ji gūžtelėjo pečiais. – Deja, atrodo, kad jums pagelbėti negalėsime. Tonis klausiamai sužiuro į Sprekelmejerį. Juk tas vyriškis tikrai neleis jai priimti tokio sprendimo už jį. Bet senojo teisėjo veidas buvo neperprantamas. Paspoksojęs į Tonį, jis pasimuistė ir atsisuko į dukterį. 31


Deeanne gist

– O ką, Ese, nejau manai, kad jis netiktų Ketvirtosios ir Kolino gręžiniams? Juk vieną vyrą mes ten siuntėme. Papurčiusi galvą, ji atrėžė: – Bet jis neturi jokios patirties. – Neturėjo ir Džeremis, o tu tik pažiūrėk į jį. Tam gręžėjui tik aštuoniolika… – Tai buvo kitas atvejis, – nepasidavė ji. – Kiti, seni laikai. Sprekelmejeris susijuokė. – Ketveri metai, o tau – seni laikai. – Naftos kasyklose tai ilgas laikas. Teisėjas nieko nebesakė. Tonis netikėjo savo ausimis – negi ta moteriškė turi tiek galios. Ak, kaip knietėjo aplaužyti jai ragus. Tačiau jis liko ramus ir laukė. Ji pakreipė galvą. – Tikrai nori leisti jam pabandyti, tėti? Sprekelmejeris patraukė pečiais. – Jis iš tiesų tvirtas vaikis. – O bando mus įtikinti, kad dirbo prie stalo pas didįjį konkurentą. Juk tam jis turėjo baigti mokyklą. Tonis net loštelėjo, gaudydamas orą. Pastaba apie kelnes tikrai nebus pro šalį. Jis žinojo, kad gali likti be nieko, bet atsargumo nebepaisė. – Panele Sprekelmejer, gal norėtumėte apžiūrėti mano mokyklos baigimo pažymėjimą?  – Tonis patapšnojo per kišenes, tarsi tas visuomet būtų po ranka. – Arba parašyti mano gimtojo miesto mokytojai, kad duotų rekomendaciją? Jau ruošėsi pasakoti, kad mokėsi Spenserio dailyraščio, sąskaitybos, bankininkystės ir verslo etikos ne kur kitur, o Brajento ir Stratono verslo koledže, bet susivokė, kad tokiais matais naftininko narsa nematuojama. Stodamasi kaip kokia valdovė ji ruošėsi nupurtyti Tonį Brajentą lyg dulkelę nuo dviratininkės batų. Iš mandagumo jis irgi atsistojo. – Daryk, kaip nori, tėti, – pareiškė Esė. – Bet aš už šitą samdinį atsakomybės neprisiimu. 32


Širdies nerimas

Dabar jau aišku, kodėl šita moteris niekuomet nebuvo ištekėjusi. Jai žingsniuojant iš kambario, Tonis nužvelgė kelnėtą liemenį, ant skrybėlės virpčiojantį žydrą paukštį. Gerai, pagalvojo. Dabar bent galės su teisėju pasišnekėti kaip vyras su vyru. Vos tik durys užsidarė, Sprekelmejeris nusišypsojo. – Pajėgsi dirbti pas moterį, ponaiti Brajentai? – Pas šitą? Viską pasakė suspindusios teisėjo akys. – Negi pas kurią kitą. – Kiek man mokėsite?

Širdies nerimas  

Knygos Širdies nerimas ištrauka

Advertisement