Page 1


Įžanga Dženė išsiruošė ieškoti trobelės auštant. Nepajėgda-

ma užmigti, slegiama stingdančios tylos, ji visą naktį tysojo ant didžiulės lovos su keturiomis kolonomis. Nors jau kelias savaites suvokia, kad neišgirs alkano kūdikio verksmo, vis tiek laukia ištempusi ausis, o krūtys tvinksta, pasirengusios pasotinti mažutes godžias lūpytes. Galiausiai Dženė įjungė lemputę ant spintelės prie lovos, kambarys nušvito, ant tualetinio staliuko sužaižaravo krištolinė vaza. Joje sudėti pušų kvapo muilo gabaliukai metė keistą žalzganą šešėlį ant senovinio sidabrinio veidrodžio ir plaukų šepečių. Moteris išlipo iš lovos ir ėmė rengtis: apsimovė ilgas apatines kelnes ir užsivilko nailoninę striukę, kurią dėvėdavo po slidinėjimo kostiumu. Ketvirtą valandą buvo įsijungusi radiją. Orų prognozė nepakito: temperatūra Granito apygardoje, Minesotoje – vienuolika laipsnių šalčio, vėjo greitis  – keturiasdešimt kilometrų per valandą. Pučiant vėjui gali atšalti iki minus septyniolikos. Bet nesvarbu. Niekas nesvarbu. Dženė nepasiduos, net jei mirtinai sušals ieškodama trobelės. Ji kažkur čia, šiame miške tarp klevų, ąžuolų, visžalių medžių, norveginių pušų ir krūmokšnių. Bemiegės nakties valandomis Dženė kūrė veiksmų planą. Vienas Eriko žingsnis atitinka jos tris, – kai jie vaikščiodavo kartu, jis žirgliodamas nejučia išsiverždavo į priekį. Jie iš to netgi pasišaipydavo. 7


– Ei, palauk miestietės! – rėkdavo Dženė. Kartą eidamas į trobelę Erikas užmiršo raktą ir apsisukęs grįžo namo. Parėjo po keturiasdešimties minučių, vadinasi, nuo miško pakraščio pasiekia trobelę per dvidešimt. Erikas niekada nebuvo ten nusivedęs Dženės. – Suprask, – kalbėdavo jis, – kiekvienam dailininkui reikia vietos, kur jis galėtų pabūti visiškai vienas. Iki šiol Dženė nemėgino ieškoti trobelės. Ūkio darbininkams buvo uždrausta eiti į mišką. Netgi Klaidas, trisdešimt metų išdirbęs ūkio valdytoju, dievažijosi nežinąs, kur tas namelis. Storas apledėjęs sniego sluoksnis paslėpė visus takus, bet Dženė šliuoš slidėmis. Reikės būti atsargiai, kad nepaklystų. Nesigaudydama tankiai sužėlusiame pomiškyje, ji gali pradėti sukti ratus. Suvokdama tai, nusprendė pasiimti kompasą, plaktuką ir didelį audeklo gabalą – prismeigs skiautes prie medžių kamienų, kad rastų kelią atgal. Slidinėjimo kostiumas kabojo sandėliuke prie virtuvės. Dženė jį apsivilko, laukdama, kol užvirs vanduo kavai. Kava padės sutelkti mintis. Naktį moteris svarstė, ar nereikėtų nueiti pas šerifą Gandersoną. Tačiau jis tikrai atsisakys padėti, tik spoksos tuo pažįstamu niekinančiu žvilgsniu. Reikia pasiimti termosą kavos. Dženė neturi trobelės rakto, bet galės išdaužti stiklą plaktuku. Nors Elzė jau daugiau kaip dvi savaites netvarko namų, milžiniškas senas namas tebetviska, akivaizdžiai teigdamas, kad čia laikomasi griežtų švaros reikalavimų. Išeidama ekonomė visada nuplėšdavo prie sieninio telefono kabančio kalendoriaus lapelį. Kalbėdamasi su Eriku, Dženė nepiktai pašiepė šį įprotį: – Elzė ne tik išvalo tai, kas ir taip švaru, bet ir pašalina kiekvienos darbo dienos vakarą. Dabar Dženė nuplėšė penktadienio, vasario 14-osios, lapelį, suglamžė, įsižiūrėjo į tuščią vietą po ryškiu užrašu „Šeštadienis, vasario 15-oji“, ir sudrebėjo: negali būti, kad praėjo tik keturiolika mėnesių nuo tos dienos, kai ji susipažino su Eriku galerijoje. Atrodo, ištisas šimtmetis. Ji pasitrynė delnu kaktą. 8


Per nėštumą kaštoniniai plaukai patamsėjo, tapo beveik juodi. Dabar, brukami po slidininko kepuraite, jie atrodo nutįsę ir negyvi. Kairėje durų pusėje pakabintas kriauklės formos veidrodis netiko didžiulėje virtuvėje su medinių sijų lubomis. Dženė pažvelgė į savo atvaizdą. Aplink akis juodi ratilai, paprastai jos akių spalva žalsvai melsva, o dabar iš veidrodžio spokso kiaurymės išplėstais vyzdžiais, skruostai įkritę. Po gimdymo numetusi daug svorio Dženė netgi per liesa. Moteris iki pat viršaus užbruožė užtrauktuką, kakle pulsavo kraujagyslė. Jai tik dvidešimt septyneri, atrodo dešimčia metų vyresnė, o jaučiasi lyg šimtametė. O, jei tik ji pajėgtų išsivaduoti iš to sąstingio, jei namuose nebūtų taip ramu, taip bauginamai, šiurpinamai tylu. Dženė pažvelgė į ketaus krosnelę prie rytinės virtuvės sienos. Šalia stovi malkų prikrautas lopšys. Dabar vėl visiškai nenaudingas. Dženė atidžiai nužvelgė lopšį ir sukrėsta, kad jis stovi virtuvėje, atsuko nugarą, pasiėmė termosą, pripylė kavos. Pasiėmusi kompasą, plaktuką, vinių ir audeklo atraižas, viską sukišo į drobinį krepšį, apsimuturiavo veidą šaliku, apsiavė slidinėjimo batus, užsitempė soras kailines pirštines ir atidarė duris. Veriantis, stingdantis vėjas tik pasityčiojo iš to veidą dengiančio šaliko. Duslus karvių mykimas tvarte priminė gedinčiųjų aimanas. Kilo saulė, sniegas suspindo rausvu auksu, tačiau tai nesumažino geliančio šalčio. Dabar Klaidas apeina karvidę, kiti darbininkai šakėmis krauna šieną į ėdžias juodiems angusų veislės galvijams, kurie ieškodami pašaro bei užuovėjos susirinko į tvartą iš storu sniego sluoksniu nuklotų ganyklų. Šiame didžiuliame ūkyje dirba pustuzinis vyrų, tačiau netoliese nėra nė vieno, – maži tamsūs siluetai kruta prie horizonto. Slidės stovėjo už virtuvės durų, ji nusinešė jas šešis laiptelius žemyn, nusviedė ant žemės, įsispyrė į apkaustus ir užsisegė. Laimė, pernai išmoko gerai slidinėti. Dženė pradėjo ieškoti trobelės po septintos valandos. Nusprendė šliaužti viena kryptimi ne ilgiau kaip pusvalandį. Kelionę pradėjo nuo tos vietos, kur Erikas pranykdavo miške. Šakos 9


virš galvos buvo tokios tankios, kad saulės spinduliai vos prasiskverbė. Kiek pašliaužusi tiesiai, moteris pasuko į dešinę ir grįžo į miško pakraštį. Vėjas užžerdavo sniegu vėžes vos tik nušliaužus, bet kiekviename posūkyje Dženė prismeigdavo prie medžio audinio skiautelę. Vienuoliktą valandą ji grįžo namo, pasišildė sriubos, persimovė sausas kojines, prisivertė nekreipti dėmesio į pulsuojantį kaktos ir rankų skausmą ir vėl išsiruošė į kelią. Penktą valandą, kai įžambūs saulės spinduliai beveik išnyko, suragėjusi iš šalčio ji jau ketino nutraukti tos dienos paieškas, bet nusprendė pakilti dar į vieną kalvą. Ir staiga pamatė ją – mažą rąstų trobelę skiedrų stogu, pastatytą Eriko senelio 1869 metais. Dženė spoksojo į namelį kandžiodama lūpas, perverta aštraus nusivylimo. Langinės uždarytos, regis, namelyje jau seniai niekas nesilankė. Kaminą užpustęs sniegas, iš vidaus nesklinda joks šviesos žiburėlis. Negi ji drįso viltis, kad iš kamino rūks dūmai, pro užuolaidas skverbsis šviesa, o ji prieis ir atvers duris? Prie durų prikalta metalinė lentelė, raidės išblukusios, bet dar įskaitomos. ĮEITI GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA. PAŽEIDĖJAI BUS BAUDŽIAMI. Pasirašo Erikas Fricas Kriugeris, 1903. Kairiame trobelės šone stovėjo siurblinė, kurią pusiau dengė plačiašakės pušys. Dženė pamėgino įsivaizduoti, kaip Erikas vaikystėje ateina čia su savo motina. „Karolinai patiko trobelė tokia, kokia yra, – pasakojo Erikas. – Tėvas ruošėsi namelį atnaujinti, bet motina nė girdėti nenorėjo.“ Nebejausdama šalčio Dženė prišliaužė prie artimiausio lango, ištraukė iš maišo plaktuką ir trenkė į stiklą. Viena šukė krisdama įbrėžė skruostą, bet moteris nepajuto tekančio kraujo, tuoj pat sustingusio ant veido. Vengdama aštrių briaunų Dženė atsargiai įkišo ranką, atšovė sklendę, pakėlė rėmą, tada nusispyrė slides, peržengė žemą palangę, atitraukė užuolaidą ir įlipo į trobelę. Čia buvo tik vienas nedidelis kambarys. Prie šiaurinės sienos riogsojo krosnelė, prie jos – suversta malkų krūva. Beveik visas 10


baltas pušines grindis klojo išblukęs rytietiškas kilimas. Priešais krosnelę dunksojo sofa aukšta atkalte ir plačiais ranktūriais bei derantys krėslai. Šalia langų stovėjo ilgas ąžuolinis stalas su suolais ir ratelis, kuriuo tikriausiai dar galima verpti. Didžiulė ąžuolinė indauja prikrauta mėlynais raštais išmargintų indų, stovi aliejinės lempos. Statūs laiptai veda į kairę. Šalia jų – dėklai su neįrėmintais paveikslais. Sienos iškaltos šviesiomis, glotniomis it šilkas pušinėmis lentelėmis, nukabinėtos paveikslais. Dženė nustėrusi vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito. Čia tikras muziejus, netgi blausi šviesa nepaslepia išskirtinio paveikslų, akvarelių, anglimi ir tušu atliktų eskizų grožio. Ką sakys kritikai, pamatę šiuos šedevrus, svarstė Dženė. Kai kurie ant sienų kabantys paveikslai buvo įrėminti. Tikriausiai Erikas ketina eksponuoti šiuos kitoje parodoje. Medinė daržinė per pūgą. Tačiau kodėl ji atrodo kitokia? Suklususi stirna, pasirengusi sprukti į mišką, veršiukas, siekiantis karvės spenio, rugiagėlių pilni liucernų laukai laukia pjūties, maldininkai skuba į parapijos bažnyčią, ramybėje sustingusi pagrindinė Granito miestelio gatvė. Jaudinantis paveikslų grožis akimirką nuramino sudirgusią Dženę. Galiausiai ji priėjo prie neįrėmintų drobių, sukrautų ant artimiausios lentynos, ir vėl aiktelėjo žavėdamasi nepaprastu Eriko talentu, jo gebėjimu vienodai įtaigiai tapyti peizažus, žmones, gyvūnus, žaismingą vasaros sodą su senamadišku vaikišku vežimėliu ir... Ir staiga Dženė pamatė tai. Pati nesuvokdama šoko prie kitų piešinių ir eskizų stirtų, išplėtusi akis iš nuostabos puldinėjo palei sieną nuo vienos drobės prie kitos. Galiausiai visiškai sutrikusi, klupdama nubėgo prie laiptų ir užlėkė į viršų. Pasiekusi paskutinį laiptelį ji pasilenkė, kad neatsitrenktų į stogo šlaitą, ir įžengė į palėpę. Kai pakėlė galvą, ją apakino košmariškai ryškios spalvos nuo galinės sienos. Dženė sukrėsta žvelgė į savo atvaizdą. Kas čia? Veidrodis? Ne, jai einant artyn nutapytas veidas nejudėjo. Blau11


si šviesa pro stoglangį metė dryžius lyg ištįsusius vaiduoklio pirštus. Dženė spoksojo į drobę, nepajėgdama atitraukti akių, gerdama į save kiekvieną groteskišką smulkmeną. Iš gerklės išsiveržė beviltiška aimana. Pagaliau ji prisivertė nutirpusiais pirštais griebti drobę ir nutraukti ją nuo sienos. Po kelių akimirkų, pasikišusi piešinį po pažastimi, ji jau šliaužė šalin nuo trobelės. Sustiprėjęs vėjas gniaužė kvapą, slopindamas jos beviltišką klyksmą.


1 Akivaizdu, kad Eriko Kriugerio, ką tik atrasto vidurio

vakarų dailininko, paroda sulaukė milžiniško pasisekimo. Priėmimas, skirtas kritikams ir ypatingiems svečiams, prasidėjo ketvirtą, bet visą dieną galerijoje šurmuliavo lankytojai, iš vitrinos privilioti didingo paveikslo „Karolinai atminti“. Dženė pareigingai ėjo nuo vieno kritiko prie kito pristatinėdama Eriką, plepėjo su kolekcininkais, prižiūrėjo, kad padavėjai neštų naujus padėklus su užkandžiais ir papildytų šampano taures. Diena prasidėjo sunkiai nuo pat tos akimirkos, kai Dženė šįryt atsimerkė. Paklusnioji Betė atsisakė eiti į darželį. Dvimetei Tinai dygsta krūminiai dantukai, ir ji kelis kartus gailiai verkdama buvo pabudusi naktį. Pirmosios naujųjų metų dienos pūga Niujorke sujaukė eismą, paliko purvinas sniego krūvas automobilių įvažose. Kol Dženė pristatė dukteris į darželį ir nusigavo į kitą miesto pusę, beveik valandą pavėlavo į darbą. Ponas Hartlis buvo įtūžęs. – Viskas žlunga, Džene. Niekas neparuošta. Įspėju tave: man reikia žmogaus, kuriuo galiu pasikliauti. – Labai atsiprašau. – Dženė sviedė paltą į spintą. – Kada ponas Kriugeris atvyksta? – Apie pirmą valandą. Ar gali patikėti: tris paveikslus atvežė vos prieš kelias minutes! Dženei visad atrodydavo, kad tas smulkutis šešiasdešimtmetis vyriškis nusiminęs tampa septynerių metų berniuku. Dabar jis raukėsi, lūpos virpėjo. 13


– Bet tie paveikslai jau čia, tiesa? – raminamai paklausė ji. – Taip, bet kai ponas Kriugeris skambino vakar, aš klausiau, ar jis išsiuntė tuos tris paveikslus. Jis labai įniršo, manydamas, kad jie dingo. Dailininkas reikalauja, kad motinos portretas būtų pastatytas vitrinoje, nors jis ir neparduodamas. Džene, patikėk manimi, atrodo, kad tam paveikslui pozavai tu. – Ne, tikrai nepozavau. – Dženė vos susilaikė nepaplekšnojusi ponui Hartliui per petį. – Mes jau turime visus paveikslus. Taigi sukabinkim. Ji greit nurodė, kur ką kabinti, sugrupavo aliejumi tapytas drobes, akvareles, eskizus tušu ir anglimi. – Turi gerą akį, Džene, – nušvitęs pagyrė ponas Hartlis, kai paskutinė drobė rado savo vietą. – Žinojau, kad suspėsim. Taip, taip, žinojai, pamanė Dženė, nuslopindama atodūsį. Galerija atsidarė vienuoliktą valandą. Penkiomis minutėmis anksčiau svarbiausias paveikslas buvo pastatytas vitrinoje, šalia aksomo rėmuose kabojo dailus užrašas: PIRMOJI ERIKO KRIUGERIO PARODA NIUJORKE. Paveikslas iš karto patraukė Penkiasdešimt septintosios gatvės praeivių dėmesį. Sėdėdama už savo rašomojo stalo Dženė stebėjo žmones, sustojančius pasigrožėti. Daugelis užeidavo į galeriją apžiūrėti kitų darbų. Kai kurie klausė Dženės: – Ar tai jūs pozavote paveikslui lange? Dženė dalino lankstinukus su Eriko Kriugerio biografija. „Erikas Kriugeris įsiveržė į meno pasaulį prieš dvejus metus. Gimęs Minesotoje, Granito miestelyje, piešia savo malonumui nuo penkiolikos metų. Gyvena keturių kartų šeimos ūkyje, kur veisia galvijus. Jis – „Kriugerio kalkakmenio“ bendrovės prezidentas. Pirmasis dailininko talentą atrado meno kūrinių pardavėjas iš Mineapolio. E. Kriugeris jau yra surengęs parodas Mineapolyje, Čikagoje, Vašingtone ir San Fransiske. Jam trisdešimt ketveri. Nevedęs.“

14


Dženė įsižiūrėjo į nuotrauką ant lankstinuko viršelio. Be to, jis labai gražus, pamanė ji. Pusę dvylikos prie jos priėjo ponas Hartlis. Susirūpinusi ir išsigandusi veido išraiška buvo beveik išnykusi. – Ar viskas gerai? – Viskas puiku, – patikino Dženė ir numatydama tolesnį klausimą tarė: – Perskambinau maisto tiekėjams. „The Times“, „The New Yorker“, „Newsweek“ ir „Art News“ kritikai tikrai atvyks. Per priėmimą laukiame mažiausiai aštuonių, o jei leistume tuos, kurie veržiasi pro duris, susidarytų eilė. Trečią valandą lankytojų nebeleisime, taigi maisto tiekėjai turės pakankamai laiko pasiruošti. – Tu šauni mergaitė, Džene. Dabar, kai viskas sutvarkyta, ponas Hartlis atsipalaidavo ir vėl tapo geraširdis. Bet kas bus, kai ji praneš negalinti likti iki priėmimo pabaigos? – Lija ką tik pasirodė, – pasakė Dženė, turėdama galvoje valandininkę padėjėją,  – todėl mūsų padėtis gera.  – Ji šelmiškai šyptelėjo. – Taigi, atsipalaiduokite. – Pamėginsiu. Pasakyk Lijai, kad grįšiu prieš pirmą ir pietausiu su ponu Kriugeriu. O tu taip pat eik ko nors užvalgyti. Dženė žiūrėjo, kaip Hartlis žvaliai išeina pro duris. Tuo metu vėl pasigirdo šurmulys – atvyko keli nauji lankytojai. Ji norėjo geriau apžiūrėti paveikslą lange, todėl net neapsivilkusi palto išėjo į lauką. Norėdama geriau įvertinti perspektyvą, Dženė atsitraukė kelis metrus nuo stiklo. Praeiviai, pažvelgę į paveikslą ir moterį, skubiai ją apeidavo. Drobėje jauna moteris sėdėjo priebutyje ant sūpynių, veidu į besileidžiančią saulę. Ant lieknos figūros krito rausvai violetiniai šešėliai, moteris buvo apsisupusi tamsiai žaliu apsiaustu. Aplink šešėlio temdomą veidą vijosi melsvai juodų plaukų sruogelės. Suprantu, ką ponas Hartlis turėjo galvoje, pamanė Dženė. Aukšta kakta, tankūs antakiai, didelės akys, plona tiesi nosis, didelė burna primena mano bruožus. Medinis priebutis nudažytas baltai, kampą remia grakšti kolona, fone vos matyti mūri15


nė namo siena. Saulėlydžio fone juoduoja per lauką pas motiną bėgančio berniuko siluetas. Spindintis sniegas žada speiguotą naktį. Moters figūra sūpuoklėse sustingusi, žvilgsnis nukreiptas į besileidžiančią saulę. Berniukas guviai bėga prie motinos, šalia – tvirta siena, aplink  – beribė erdvė, bet moteris atrodo visiškai atsiribojusi. Kodėl? Galbūt dėl be galo liūdnų jos akių? Ar dėl akivaizdaus stingdančio šalčio? Kodėl ji nori sėdėti tokiame šaltyje? Kodėl nestebi saulėlydžio pro kambario langą? Dženė suvirpėjo. Šį megztinį aukštu kaklu jai dovanojo buvęs vyras Kevinas. Jis netikėtai apsilankė Kalėdų išvakarėse nešinas megztiniu ir žaislais dukterims. Tačiau nė žodžiu neužsiminė, kodėl nesiunčia alimentų ir kad yra skolingas Dženei du šimtus dolerių. Megztinis buvo pigus ir nešiltas, tačiau bent jau naujas, o turkio spalva puikiai tiko prie močiutės auksinės grandinėlės ir medaliono. Žinoma, meno pasaulyje didelis privalumas yra tai, kad žmonės rengiasi kaip patinka, todėl per ilgas vilnonis sijonas ir per platūs batų aulai nebūtinai rodo Dženės neturtą. Tačiau verčia eiti į vidų. Dabar mažiausiai reikia pasigauti gripą, kurio epidemija jau kilo Niujorke. Dženė dar kartą pažvelgė į paveikslą, žavėdamasi dailininko gebėjimu nukreipti žiūrovo žvilgsnį nuo figūros priebutyje į vaiką ir saulėlydį. – Gražu, – sumurmėjo Dženė. – Visiškai tobula. Kalbėdama ji nevalingai žengė atgal, paslydo ant slidaus šaligatvio ir į kažką atsitrenkė. Stiprios rankos sugriebė ją už alkūnių ir neleido parvirsti. – Ar jūs visada tokiu oru stovite lauke be palto ir kalbatės su savimi? – paklausė pašaipus balsas. Dženė apsisuko ir sutrikusi sumurmėjo: – Labai atsiprašau. Atleiskite. Aš jūsų neužgavau? Atsitraukusi ji suvokė, kad žvelgia į veidą iš lankstinuko, kurį visą rytą dalino lankytojams. Jergutėliau! Ir iš visų žmonių aš būtinai turėjau atsitrenkti į Eriką Kriugerį, pagalvojo ji. Dailininko akys išsiplėtė, veidas išbalo, lūpos išsitempė. Jis supyko, nusiminusi pamanė ji. Aš jo vos neparverčiau. 16


Ji atgailaudama ištiesė ranką. – Prašau man atleisti. Grožėjausi jūsų motinos portretu. Jis... To neįmanoma apsakyti. Oi, prašom užeiti į vidų. Aš – Dženė Makpartland, dirbu šioje galerijoje. Kriugeris ilgai neatitraukė akių nuo Dženės veido, tyrinėdamas kiekvieną bruoželį. Nežinodama, ką daryti, ji stovėjo ir tylėjo. Pamažu dailininko išraiška pasikeitė. – Dženė. – Jis nusišypsojo, pakartojo: – Dženė. – Ir pridūrė: – Nebūčiau nustebęs, jei būtumėt prisistačiusi... Tiek to, nesvarbu. Šypsena visiškai pakeitė dailininko išvaizdą. Jų akys buvo beveik viename aukštyje, bet Dženės batų pakulnė aštuonių centimetrų, taigi Kriugerio ūgis apie metrą septyniasdešimt aštuonis. Klasikiniame gražiame dailininko veide išsiskyrė gilios mėlynos akys. Tankūs, gražiai išlenkti antakiai sumažino kaktos plotį. Auksaspalviuose plaukuose blykčiojo sidabro sruogelės, garbanos aplink veidą kaip senose romėnų monetose. Kriugerio šnervės buvo gležnos, burna jausminga kaip moters iš paveikslo. Vyriškis vilkėjo kupranugario vilnos paltą, ryšėjo šilkinį šaliką. O ko aš tikėjausi, pamanė Dženė. Išgirdusi žodį „ūkis“, ji iš karto įsivaizdavo dailininką, įžengiantį į galeriją mūvintį džinsais, vilkintį striuke, avintį purvinais batais. Prisiminusi tai, Dženė nusišypsojo ir grįžo į tikrovę. Koks absurdas. – Pone Kriugeri... – drebėdama kreipėsi Dženė. – Džene, jums šalta, – pertraukė ją dailininkas. – Labai atsiprašau. – Jis suėmė moterį už alkūnės, stumtelėjo prie galerijos durų ir jas atidarė. Atsidūręs salėje, Kriugeris iš karto ėmė tyrinėti, kaip sukabinti paveikslai, pasidžiaugė, kad paskutinieji buvo pristatyti laiku. – Vežėjui pasisekė, – šypsodamasis pridūrė jis. Dženė sekė dailininką, kol šis kruopščiai apžiūrinėjo ekspoziciją, pataisė dvi per plaukelį pakrypusias drobes. Paskui patenkintas linktelėjo ir paklausė: – Kodėl „Pavasario arimą“ pakabinote šalia „Rugiapjūtės“? 17


– Tai tas pats laukas, tiesa? – paklausė Dženė. – Pajutau tęstinumą tarp žemės arimo ir derliaus nuėmimo. Norėčiau, kad dar būtų vasaros vaizdas. – Yra, – pasakė Kriugeris, – bet šįkart jo neatrinkau. Dženė pažvelgė į laikrodį virš durų. Beveik dvylikta. – Pone Kriugeri, jei neprieštaraujate, nuvesiu jus į pono Hartlio kabinetą. Mano viršininkas užsakė judviem staliuką rusų arbatinėje pirmą valandą. Jis tuoj ateis, o aš noriu nubėgti ir sukrimsti suvožtinį. Erikas Kriugeris padėjo Dženei apsivilkti paltą. – Ponas Hartlis šiandien pietaus vienas, – tarė jis, – nes aš labai išalkęs ir einu su jumis. Žinoma, jeigu jūs su niekuo nesusitarusi. – Ne, aš ketinau nusipirkti suvožtinį artimiausioje užkandinėje. – Eime į tą arbatinę. Tikiuosi, gausime staliuką. Dženė mėgino priešintis, žinodama, kad ponas Hartlis įtūš, ir jos darbo vietai iškils rimtas pavojus. Ji per dažnai vėluoja į darbą, praėjusią savaitę turėjo dvi dienas likti namie, nes Tina sirgo laringitu. Tačiau ji suprato, kad dabar negali rinktis. Restorane Kriugeris gavo vietas prie norimo staliuko kampe, nors jie nebuvo užsisakę iš anksto. Dženė atsisakė siūlomo vyno. – Aš įkaušiu per penkiolika minučių. Naktį mažai miegojau. Man kriaušių sidro. Jie užsisakė keptų sumuštinių. Kriugeris palinko per stalą. – Džene Makpartland, papasakokit apie save. Ji vos išsilaikė nesusijuokusi. – Ar kada lankėte Deilo Karnegio kursus? – Ne. Kodėl klausiate? – Ten moko, kad per pirmą susitikimą reikia to paklausti, – parodyti, kad domitės pašnekovu: noriu žinoti apie tave. – Bet aš iš tikrųjų noriu žinoti apie jus. Padavėjas atnešė gėrimus ir Dženė gurkšnodama pasakė: – Esu šeimos, kurią šiuolaikinis pasaulis vadina išsiskyrusia, galva. Turiu dvi dukreles. Betei treji, o Tinai ką tik sukako dveji. 18


Gyvename rusvo smiltainio name, Rytų Trisdešimt septintojoje gatvėje. Jei turėčiau fortepijoną, jis užimtų visą mano butą. Dirbu ponui Hartliui ketverius metus. – Kaip jūs galite dirbti turėdama tokias mažas dukreles? – Kai jos gimė, turėjau dvi savaites atostogų. – O kodėl taip greitai grįžote į darbą? Dženė gūžtelėjo pečiais. – Susipažinau su Kevinu Makpartlandu tą vasarą, kai baigiau koledžą. Studijavau dailę. Fordhamo universitete, Linkolno centre. Kevas turėjo nedidelį vaidmenį mažame teatre netoli Brodvėjaus. Mamutė sakė, kad darau klaidą, bet aš, žinoma, jos neklausiau. – Mamutė? – Mano senelė. Ji augino mane nuo vienų metų. Močiutė buvo teisi. Kevas gana malonus vaikinas, bet lengvabūdis. Neplanavo susilaukti dviejų vaikų per dvejus santuokos metus. Vos Tinai gimus jis išsikraustė. Dabar mes išsiskyrę. – Aš jis išlaiko dukteris? – Vidutinės aktoriaus pajamos – trys tūkstančiai dolerių per metus. Kevas – visai geras aktorius ir kartais neblogai uždirba, bet šiuo metu jis mūsų neremia. – Bet jūs tikriausiai neleidote dukterų į darželį nuo pat gimimo dienos? Dženei užgniaužė gerklę. Tuoj akys pasrus ašaromis. Ji skubiai paaiškino: – Kol aš dirbau, mergaites prižiūrėjo senelė. Ji mirė prieš tris mėnesius, bet dabar aš tikrai nenoriu apie ją kalbėti. Kriugeris palietė jos ranką. – Džene, užjaučiu jus. Atleiskit. Paprastai nesu toks įkyrus. Dženė prisivertė nusišypsoti. – O dabar mano eilė. Papasakokit apie save. Kol Kriugeris kalbėjo, Dženė kramsnojo sumuštinį. – Jūs tikriausiai skaitėte mano biografiją lankstinuke. Aš  – vienintelis vaikas šeimoje. Mama žuvo per nelaimingą atsitikimą fermoje, kai man buvo dešimt metų... Tiksliau tariant – per 19


mano dešimtą gimtadienį. Tėvas mirė prieš dvejus metus. Ūkį prižiūri valdytojas, o aš daugiausiai laiko praleidžiu savo studijoje. – Būtų gaila, jei to nedarytumėt, – pasakė Dženė. – Jūs tapote nuo penkiolikos metų, tiesa? Ar tada nesuvokėte, kad esate talentingas? Erikas pateliūškavo taurėje vyną ir padvejojęs gūžtelėjo pečiais. – Galėčiau atsakyti kaip visada: tapau iš pašaukimo, – bet tai būtų netiesa. Motina buvo dailininkė. Deja, nelabai talentinga, bet jos tėvas – gana gerai žinomas. Everestas Bonardis. – Aišku, aš jį žinau!  – šūktelėjo Dženė.  – Bet kodėl jūs to neįrašėte į savo biografiją? – Jei mano darbai geri, nieko aiškinti nereikia. Viliuosi, kad paveldėjau šiek tiek senelio talento. Mano motina eskizavo ir tuo mėgavosi, bet tėvas siaubingai pavydėjo jos meno. Manau, susipažinęs su motinos šeima San Fransiske jis pasijuto kaip bulius indų parduotuvėje. Tikriausiai motinos giminė žiūrėjo į jį kaip į vidurio vakarų juodadarbį mėšlinais batais. Tėvas priekaištavo motinai, kad ji galėtų savo gabumus panaudoti gamindama naudingus dalykus. Pavyzdžiui, siūdama skiautines antklodes. Vis dėlto jis ją dievino. Bet aš visada žinojau, kad tėvui labai nepatiktų, jeigu, pasak jo, švaistyčiau laiką tapydamas, todėl stengiausi, kad jis nesužinotų. Pro debesis pasirodė pusiaudienio saulė, ir ant jų stalo ėmė šokinėti vitražinio lango nuspalvinti spinduliai. Dženė sumirksėjo ir pasuko galvą. – Džene, tikriausiai jus nustebino mano reakcija, kai susitikome. Tiesą sakant, pamaniau, kad pamačiau vaiduoklį. Jūs neįtikėtinai panaši į Karoliną. Ji buvo maždaug jūsų ūgio, tik jos plaukai tamsesni, akys žalios, o jūsų mėlynos su žalsvu atspalviu. Tačiau panašūs ir kiti bruožai – šypsena, judesys, kai klausydamasi palenkiate galvą. Jūs tokia pat liekna. Mano tėvas visada jaudinosi dėl motinos liesumo. Vis mėgino priversti daugiau valgyti. Ir aš pats vos nepasakiau: Džene, suvalgykite pagaliau sumuštinį. Jūs jį vos palietėt. 20


– Nieko tokio, – patikino Dženė.  – Bet dar greit išgerkim kavos, nes poną Hartlį ištiks širdies smūgis, kai sužinos, kad jūs atvykot, kai jo nebuvo. O aš turėsiu anksti pasprukti iš priėmimo ir visiškai žlugsiu jo akyse. Eriko šypsena pranyko. – Turite planų šiam vakarui? – Labai svarbių: jei pavėluosiu pasiimti dukteris iš ponios Kurtis darželio, turėsiu didelių nemalonumų.  – Dženė kilstelėjo antakius ir patempė lūpas, vaizduodama ponią Kurtis. – „Paprastai baigiu darbą penktą valandą, bet darau išimtį dirbančioms motinoms, ponia Makpartland. Tačiau pusė šešių – galutinė riba. Nenoriu girdėti apie jokius pavėlavimus į autobusą ar telefono skambučius paskutinę minutę. Arba ateinate iki pusės šešių, arba kitą rytą jūsų vaikai lieka namie. Aišku?“ – Aišku... – Erikas nusijuokė. – O dabar papasakokite apie savo dukteris. – O, tai nesunku. Žinoma, jos šaunios, gražios, mielos ir... – Pradėjo vaikščioti šešių mėnesių, o kalbėti – devynių. Šnekate kaip mano motina. Sako, šitaip ji apibūdindavo mane. Dženei suspaudė širdį, pamačius sielvartingą Kriugerio veido išraišką. – Esu tikra, kad ji kalbėjo tiesą, – tarė ji. – O aš esu įsitikinęs, kad ne. Džene, Niujorkas mane slegia. Kaip jūs jautėtės čia augdama? Atnešus kavą, jie vis dar kalbėjosi. Dženė pasakojo apie gyvenimą mieste: – Manhatane nėra pastato, kurio nemėgčiau. – Negaliu įsivaizduoti, – sausai atkirto Erikas. – Bet, antra vertus, jūs nematėte kitokio gyvenimo. Jie pakalbėjo apie Dženės santuoką. – Kaip jautėtės, kai viskas baigėsi? – paklausė Erikas. – Keistai, bet gailėjausi panašiai kaip pasibaigusios pirmosios meilės. Skirtumas tas, kad turiu dukteris. Už jas visada būsiu dėkinga Kevinui. 21


Kai jie grįžo į galeriją, ponas Hartlis jau laukė. Dženė susinervinusi stebėjo raudonas pykčio dėmes ant viršininko skruostų ir žavėjosi, kaip Erikas jį nuramino. – Manau, sutiksite, kad lėktuvo maisto neįmanoma valgyti. Kadangi ponia Makpartland kaip tik rengėsi pietauti, įsiprašiau, kad leistų man eiti kartu. Aš nurijau vos kelis kąsnelius ir dabar nekantriai laukiu pietų su jumis. Beje, leiskite pagirti, kad puikiai iškabinote mano darbus. Raudonos dėmės Hartlio skruostuose išnyko. Prisiminusi didelį sumuštinį, kurį Erikas suvalgė, Dženė nekaltai pareiškė: – Pone Hartli, aš rekomenduoju ponui Kriugeriui Kijevo kotletą. Priverskit jį užsisakyti. Erikas išlenkė antakį ir praeidamas pro Dženę sumurmėjo: – Labai ačiū. Vėliau ji gailėjosi taip impulsyviai paerzinusi Eriką. Ji beveik nepažįsta to vyro. Tai kodėl atrodo, kad jie artimi? Jis labai supratingas, bet buvo justi slapta jėga. Tačiau jei visą gyvenimą turi pinigų, esi gražus ir talentingas, tai kodėl negalėtum jaustis saugus. Visą popietę galerijoje šurmuliavo lankytojai. Dženė stebėjo svarbius kolekcininkus. Jie visi buvo pakviesti į priėmimą, bet ji žinojo, jog daugelis ateis anksčiau, kad galėtų apžiūrėti parodą. Turint galvoje, kad dailininkas dar nežinomas, paveikslų kainos didelės. Netgi labai didelės, bet atrodė, kad Erikui Kriugeriui visiškai nesvarbu, ar jie bus parduoti. Ponas Hartlis grįžo, kai galerija buvo uždaryta publikai. Jis pasakė Dženei, kad Erikas nuėjo į viešbutį persirengti priėmimui. – Džene, tu padarei didelį įspūdi Kriugeriui, – nustebęs kalbėjo Hartlis. – Jis klausinėjo vien tik apie tave. Penktą valandą pobūvis įsisiūbavo. Dženė vedžiojo Eriką nuo kritikų prie kolekcininkų, pristatydavo, palaikydavo pokalbį, leisdavo pasišnekėti vieniems ir vėl nuvesdavo prie kitų lankytojų. Žmonės klausinėjo: „Ar ši moteris pozavo jums tapant „Karolinai atminti“?“ 22


Atrodė, kad Erikui malonu girdėti šį klausimą. – Pradedu manyti, kad taip ir buvo, – linksmai atsakinėjo jis. Ponas Hartlis sveikino atvykstančius svečius. Iš patenkintos viršininko šypsenos Dženė sprendė, kad kolekcija turi milžinišką sėkmę. Akivaizdu, kad kritikams Erikas Kriugeris darė įspūdį ir kaip vyras. Vietoj sportinio švarko ir kelnių dabar jis vilkėjo gerai pasiūtą tamsiai mėlyną kostiumą ir tikriausiai pagal užsakymą siūtus baltus marškinius su sąsagomis rankogaliuose. Tamsiai raudonas kaklaraištis po iškrakmolyta balta apykakle išryškino įdegusį veidą, mėlynas akis ir sidabrines plaukų sruogeles. Ant kairės rankos mažojo piršto blizgėjo siauras auksinis žiedas. Dženė pastebėjo papuošalą per pietus ir suvokė, kodėl jis atrodo matytas, – tokį patį mūvi moteris paveiksle. Tikriausiai tai vestuvinis dailininko motinos žiedas. Dženė paliko Eriką kalbėtis su Elisona Spenser, elegantiška jauna kritike iš „Meno naujienų“ žurnalo. Elisona vilkėjo prie pelenų spalvos plaukų derantį šviesų kostiumėlį. Staiga Dženė suvokė seginti apdribusį vilnonį sijoną, auliniai batai vis tiek atrodo nuavėti, nors ji pakalė puspadžius ir nusiblizgino, o megztinis – pigus beformis sintetinis skuduras. Dženė pamėgino pateisinti netikėtai užplūdusį liūdesį: diena buvo sunki, ji pavargo. Laikas išeiti, ji bijo pasiimti dukteris. Kol močiutė buvo gyva, grįžti į namus būdavo malonu. „Mieloji, o dabar atsisėsk ir pailsėk. Aš suplaksiu mums po skanų kokteilį.“ Močiutė mėgdavo klausytis apie įvykius galerijoje, prieš miegą skaitydavo dukrytėms pasakas, o Dženė ruošdavo vakarienę. „Džene, tu nuo aštuonerių metų gamini geriau už mane.“ „Na, mamute, – erzindavosi ši, – jei tu taip ilgai nekepintum pjausnių, jie nevirstų ritmušomis.“ Mirus močiutei, ji kasdien pasiima dukras iš darželio, autobusu parsiveža į namus ir gamindama vakarienę malšina alkį sausainiais. Dženė jau ketino nusikabinti paltą, bet ją užkalbino vienas iš svarbiausių kolekcininkų. Galiausiai be penkių pusę šešių ji 23


įstengė pabėgti. Dar pasvarstė, ar atsisveikinti su Eriku, bet jis buvo įsitraukęs į pokalbį su Elisona Spenser. Tačiau koks skirtumas, kad ji išeina? Įveikusi vėl užplūdusį liūdesį, Dženė tyliai paliko galeriją pro tarnybines duris.

Šauksmas naktyje  

Knygos šauksmas naktyje ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you