Kalbu apie tai, kai esi tarsi palaimintas, gali įkvėpti kitus. Štai ko aš noriu. Kai kurie nori išgarsėti, kad visi žinotų, kas jie tokie. Ką jie supranta? Svarbiausia ne tai, kad visi apie tave žinotų, ne būti tuo, kas esi, o būti daugiau, nei esi. Svarbu ne tai, ką darai, o ką priverti daryti kitus. Aš garsi net kai niekas nežiūri. Garsi dar nespėjusi išgarsėti. Noriu, kad į mane žiūrėdami žmonės galvotų tai, apie ką niekada negalvojo, ko nė nemanė galį galvoti. Tai menas. Ir jis velniškai erzina, ypač jei jo nesupranti. O gal ir nėra ką suprasti, bet vis tiek savaip žavu. Visą laiką pasąmonėje tarsi laukiniai gyvūnai šmėsčioja keisčiausios mintys, užplūsta niekada nejausti jausmai. Jų nesupranti, net nežinai, geri jie ar blogi, ir tave gąsdina suvokimas, kad jiems prasiveržus negrįžtamai gali pasikeisti visas tavo gyvenimas. Visas gyvenimas! Taip. Tokia jau aš. Visas gyvenimas! Markas sakydavo, kad aš svajotoja, bet mano svajonės paprastai išsipildo. O tai visai kas kita. Žinau. Esu arogantiška. Tačiau sakau tai, ką galvoju, ir negaliu susilaikyti. Tai mano kraujyje. Jis galėjo būti su manim, o pažiūrėkit į jį dabar – paliktas ir pamirštas. (Ji pasižiūri į kamerą su kraują stingdančia išraiška. Netikėtai pastebėjusi savo žvilgsnį ranka prisidengia veidą nuo kameros.) Stop. (Ji nusibraukia ašaras ir išjungia kamerą.)
13