Sanderis by knygos.lt

prologas Senamiestis Stokholmas 1880 metai, lapkritis

lanas toks paprastas ir toks nuostabus. Dabar reikėjo tik vieno kito gerai apgalvoto žodžio reikalingiems asmenims, ir galop jis nebebus atskirtas nuo aukštuomenės. Jis nusišypsojo ir išlipo ant grindinio, kur jį pasitiko vėsi dulksna. Pasistatė apykaklę nuo Druskos ežero vėjų ir susigrūdo rankas į kišenes. Aiškus daiktas, ji kentės, bet paklusti turėtų – kito pasirinkimo jai nėra. Jis įkvėpė, kol plaučiai prisikaupė oro, paskui iškvėpė. Apskritai niekam nė motais, ko ji nori, ką jaučia ar galvoja. Dideliais žingsniais jis nužirgliojo per purviną siaurą skersgatvį ir ėmė leistis Šepsbrono link. Be kukliai apsirengusios pardavėjos ir pagyvenusio vyriškio su kailiniais ir skrybėle, apačioje, Šepsbrono krantinėje, trynėsi nuskurusios visuomenės atmatos, plikšiai, susigūžę nuo vėjo šuorų. Toliau, ant Blasieholmo, savo prašmatnumu viliojo ką tik pastatytas „Grand Hotel“, ir jis įveikė kelią perkirsdamas bėgius, saugodamasis arklinio tramvajaus ir taip priartėdamas 9

prie viešbučio durų. Durininkas nusilenkęs įleido jį vidun, jis nusivilko apsiaustą, nusimovė pirštines. Jį iškart apgobė šiluma, prabanga ir slopus triukšmas. Jo laukė svarbus susitikimas, lemiamas susitikimas. Jis ketino parduoti tyrą merginą.

1 Stokholmas 1880 metai, gruodis

eatrisė Liovenstriom išlipo iš briko. Ore tvyrojo šaltis, žvarba nuo gatvės grindinio įsismelkė pro naujų vakarinių jos batelių padus. Laukdama, kol vežikas padės išlipti iš briko pusseserei, pusbroliui ir dėdei, ji apsidairė. Aplink juos į aikštę riedėjo karietos, brikai ir kuklūs keturračiai lando pakeliamu viršumi, tad ratų bildesys ir arklių pasagų kaukšėjimas grindiniu kurtino ausis. Būrelis vaikų stovėjo palei Gustavo II Adolfo statulą, prasižioję iš nuostabos jie spoksojo į plūstančius teatro lankytojus, ir Beatrisei nudiegė širdį, kai pamatė, kokie ploni tų vaikų drabužiai. Per apsiaustą, pamuštą medvilne, drobe ir šilku, per daug metrų taftos, raukinių, mezginių ir siuvinėjimų Beatrisė vis dėlto juto, kaip ledinis vėjas skverbiasi prie jos kūno. Vaikai greičiausiai buvo sustirę nuo šalčio. Jos draugija jau patraukė prie teatro durų, bet Beatrisė dar delsė. Ji atlošė galvą ir apmetė akimis šviesų plieskiamą fasadą. Kai kas sakė, kad Operos teatras – netrukus švęsiąs šimto metų jubiliejų – nešiuolaikiškas ir pernelyg paprastas, bet jai visada patiko tos gražios baltos kolonos ir skliautuo11

tas portalas. Kaip tik tada, kai ji jau ketino vytis kitus, gatvės grindiniu atbildėjo dar vienas lando ir užtvėrė jai kelią. Nuteptas blizgiais dažais, raudonais ratų stipinais, padabintas auksuotomis gražmenomis jis buvo prašmatnesnis už kitus ekipažus aikštėje, ir Beatrisei parūpo, kam jis priklauso. Vežikas patraukė vadžias, ir plunksnomis papuošti žirgai suprunkštė. – Bėja! Eik šen, sušalsi, – pašaukė Sofija, ir Beatrisė atsakydama nenoriai linktelėjo galvą. Šaltis smarkėjo, dulkė lietutis, ir ranka ji apčiuopė, kad gobtuvas sudrėko. Nuo drėgmės jos garbanos neklusniai susitaršė, liko tik viltis, kad daili šukuosena neišsileis. Ji nuskubėjo paskui nedidelę savo draugiją, kuri jau ėjo į vidų, kartu trokšdama bent dirstelėti į tuos, kas atvažiavo į Operos teatrą akį rėžiančiu ekipažu. Lando viduje Šarlota Volin atsistojo. Sublizgo deimantų vėrinys jai ant kaklo. – Tai tu nepatenkintas, kad jį nusipirkai? – paklausė, taisydamasi suknią. – Aš nusipirkau? – klausimu į klausimą atsakė Setas Hamerstalis. Lando – tik šią savaitę atgabentas iš didžiausio Stokholmo brangininko šikšniaus – buvo išpuoštas absurdiška gausybe auksinių kutų ir storo aksomo, ir dabar Setas linksmai pasižiūrėjo į savo meilužę. – Kiek pamenu, tai tu jo užsimanei, – tarė jis ir ištiesė ranką prie durų. – Man gana ir to, kad patenkinta tu. – Nė vienas iš mano draugų neturi tokio lando, – pasakė Šarlota ir apsigobė pečius audinės kailiniais. – Tiktai aš. – Gal verčiau važiuokime namo, – pasiūlė jis prisiminęs, kaip juodu praleido šią popietę. – Tada man nuodugniai parodytum, kokia patenkinta esi. Tačiau Šarlota papurtė galvą. 12

– Neišsisukinėk, branguti, mums bus smagu, kai išlipsime, – pasakė. – Ne taip smagu kaip tavo namuose, – jis atidarė lando dureles, išlipo ir atkišo jai ranką. – Nebandyk atsikalbinėti, žinau, kad džiaugiesi mane lydėdamas, – nusijuokė ji ir įdėjo ranką jam į delną. – Neapsakomai, – atsakė jis, ir Šarlota vėl nusijuokė. Pro duris sklido šviesa, ir kuo arčiau juodu ėjo, tuo minios gausmas garsėjo. Setas užgniaužė aimaną, kai prisiminė, kad žiūrės „Aidą“. Opera „Aida“ ilga. Nepakenčiamai ilga. Teatro fojė knibždėte knibždėjo žiūrovų. Išsipusčiusios moterys su savo šeimomis, pagyvenę ponai žilstelėjusiomis žandenomis ir būreliai jaunuolių maišėsi su kilmingomis panelėmis ir frakuotais ar tamsiais kostiumais apsirengusiais vyrais. Lūkuriuodama saviškių Beatrisė išskleidė vėduoklę. Kvepalų ir pudros dvelksmą atmiešė cigarų tvaikas. Ji nerimavo, jog nauja suknelė – ji buvo tokia ankšta per liemenį, kad trukdė alsuoti, – bus pernelyg giliai iškirpta, bet išvydo kelias moteris su gerokai didesnėmis iškirptėmis negu jos. Beatrisė atsisuko, išgirdusi slopų šūksnį. Ir nusišypsojo savo pusseserei Sofijai, kuri išplėtusi akis dairėsi po fojė. – Kiti netrukus ateis, – tarė Sofija. – Tėtis sutiko pažįstamą, – ji uždėjo ranką Beatrisei ant peties. – Neįsivaizdavau, kad bus šitiek žmonių, – sukuždėjo ir išskleidė vėduoklę. Suknia dengė jai krūtinę. Priešais sustojęs vyriškis be jokios gėdos rijo Sofiją akimis. Ji pasislinko prie Beatrisės. – Džiaugiuosi, kad šįkart tave irgi leido. Vyriškis nutolo marmurinėmis grindimis, bet palengvėjimas truko neilgai, nes kitas ponaitis, išvydęs Sofiją, sustojo ir išpūtė akis. Žmonėjimasis su vienais metais jaunesne pussesere retai kada palankus savimeilei, pamanė Beatrisė, bet ši13

tas spektaklis bemaž absurdiškas. Žinoma, prie to prisidėjo ir nauja rožinės pudros spalvos Sofijos suknia. Rožytės ir siaura aksominė juosta – tamtyč užsakyta pas Augustą Lundan, geidžiamiausią Stokholmo siuvėją, – ir begaliniai laibas liemuo išryškino tyrą pusseserės grožį. Ryt jų durininkas tikrai turės gainioti vyriškius, kurie slankios aplinkui, norėdami bent užmesti akį į šią geltonplaukę rudakę septyniolikmetę. – Mieloji, tikriausiai tu niekaip negali atrodyti bent kiek mažiau žavinga? – paklausė Beatrisė. Sofija numojo ranka. – Ateina Edvardas, – tepasakė ir kukliai parodė į brolį, kuris artinosi prie jų. Edvardas Liovenstriomas abejingai yrėsi per žmonių jūrą. Su tamsiu fraku, elegantiškomis pilkomis kelnėmis ir ryškiaspalviu kaklaraiščiu. Telieka tik pasakyti, kad Dievas buvo puikiai nusiteikęs, kai meistravo brolį ir seserį, pamanė Beatrisė matydama, kokią sumaištį kelia Edvardas moteriškajai žiūrovų daliai. Sesers ir brolio grožis vertė iš kojų. Beatrisė droviai perbraukė ranka per šviesiai žalią šilkinę savo suknią. Iš priekio ji buvo lygi ir siaura, bet nugara įmantriai papuošta klostėmis ir raukiniais, padabinta rožytėmis ir juosta, pereinančia į neilgą šleifą. Graži suknelė, bet stovėdama šalia Sofijos ir Edvardo ji labiausiai norėjo likti nepastebima. Vis dėlto Beatrisė ištiesė nugarą, kai Edvardas priėjo. – Kas yra? – paklausė, kai Edvardas pirma nusilenkė, o paskui atidžiai ją nužvelgė. – Nieko, – atkirto jis. – Tik pirmąkart matau tave su vakarine suknia. Tau tinka, – jis pamerkė. – Tėtis paprašė, kad ateičiau pirmas, – kalbėjo Edvardas toliau, o Beatrisė net nesuskubo atsiliepti pagirta. Jis atkišo abiem alkūnes. Sesuo įsikibo į vieną, Beatrisė į kitą parankę, ir trijulė ėmė skintis kelią juodomis ir baltomis marmuro grindimis. 14

„Aida“ buvo gausiai lankoma opera, tad buvo sunku eiti greta visiems trims. Beatrisė kiek atsiliko ir staiga atsitrenkė į kitą lankytoją. Atsitrenkė smarkiai ir susiraukė, kartu murmtelėjusi atsiprašymą. – Nieko tokio, – atsakė vyriškis, su kuriuo susidūrė. Ji pakėlė akis, jas pasitiko pilkų protingų akių žvilgsnis. Vyriškis mandagiai linktelėjo galvą ir iškart nusisuko į savo palydovę, besikvatojančią moterį, kuri dėvėjo suknią su tokia didžiule iškirpte, kad Beatrisė nepajėgė nespoksoti. Nuogi jos pečiai buvo išpudruoti, ji mūvėjo itin aptemptomis odos spalvos pirštinėmis, su kuriomis atrodė kaip plika. Aukso spalvos vakarinė suknia iš tiesų buvo stulbinamo grožio. O iškirptė... Beatrisė niekuomet nebuvo mačiusi taip puikiai paaukštintos krūtinės, tokios pernelyg putlios – taip, kuplios. Moteris kvatojosi mostaguodama rankomis, ir Beatrisė priblokšta dyrėjo į tokį vešlų kūningumą. Ji nebūtų nustebusi, jei... Nežinia kodėl vyriškis vėl žvilgtelėjo į Beatrisę, ir ji atsikvošėjo. Jeigu jis būtų buvęs kiek lėtesnis, Beatrisė būtų suskubusi nusigręžti. O dabar buvo nučiupta stovinti ir atvirai žiopsanti. Vyriškis vyptelėjo, kilstelėjo antakį, ir susigėdusi Beatrisė suprato, kad jis puikiai žino, kur ji dėbso. Susidrovėjusi ji užsičiaupė, bet pernelyg vėlai, vyras jau buvo nusigręžęs. Jis kažką pratarė moteriai su didžiule iškirpte, o toji atsiliepė balsiai nusikvatodama. Beatrisė susigriebė sulaikiusi kvapą ir atsikvėpė, įtikinėdama save, jog elegantiškoji pora tikrai juokėsi ne iš jos. Sumišusi ji nusivijo pusseserę ir pusbrolį. Liovenstriomų vietos buvo pirmoje eilėje iš dešinės ložei, rezervuotai karališkajai šeimai. Aplinkui visi garsiai kalbėjosi ir juokėsi, daugumas į Operos teatrą vaikščiojo tik tam, kad patys pasirodytų ir būtų matomi, bet Beatrisė nekantriai laukė spektaklio pradžios. Pakilo uždanga, ir ji nekantraudama pri15

kando lūpą. Kai pasigirdo muzika, ji nugrimzdo į kitą pasaulį, pilną vergių, faraonų ir Egipto kaitros. Kartkartėmis šnairavo į Sofiją, kuri buvo tokia pat susižavėjusi ir susikaupusi, kaip ir ji. Paskutiniai iki pertraukos garsai apmirė, sugriaudėjo plojimai, vėl nusileido uždanga. Stebuklingas reginys. Beatrisė pamatė, kaip žemai, parteryje, atsistojo aukštas plačiapetis vyriškis. Tai su juo ji susidūrė fojė. Jo draugė – moteris su didžiule iškirpte – suglobė vakarinį krepšelį, vėduoklę ir šleifą, kartu šnekučiuodamasi su greta sėdinčiais. Tuo tarpu vyriškis žvalgė žiūrovų eiles. Vilkįs juodais drabužiais, plaukai trumpai kirpti, bet glotniai nusiskutęs, tad rimtas veidas regėjos bemaž pažeidžiamas. Jo draugė koketiškai mostelėjo, ir Beatrisė pamatė, kaip jis iškart atsisuko, paėmė ją už rankos ir kiek įžūliai jai nusišypsojo, nuo tos šypsenos Beatrisei nudiegė paširdžius. O toji moteriškė tik žaismingai kepštelėjo jam vėduokle ir toliau tauškėjo su kaimynais. Vyriškis vėl ėmė žvalgyti salę. Jis pakėlė akis į ložes, ir Beatrisė mikliai atsitraukė į prieblandą. Labiausiai nenorėjo vėl būti nučiupta spoksanti į juodu kaip žalia kaimo kvaišelė. Per pertrauką daugumas vyrų nuskubėjo į vieną iš kavinių greta Operos teatro, bet Edvardas ir dėdė Vilhelmas patraukė į fojė, kur grumdėsi aukštuomenė. Užuot likusios sėdėti per pertrauką, Beatrisė ir Sofija nusekė paskui juodu. Kojos grimzdo į minkštą kilimą, nuo židinio sklido šiluma, skambėjo taurės. Viename iš paauksuotų veidrodžių Beatrisė pamatė pati save. Edvardas neklydo, žalia spalva man iš tiesų tinka, pamanė. Ši puošni suknia taip skyrėsi nuo paprastai jos dėvimų apdarų, kad Beatrisė nusišypsojo savo atvaizdui. Po krištoliniais sietynais elegantiškos moterys šnekučiavosi su frakuotais vyriškiais, žinoma, smagu stebėti prašmatnią pu16

bliką, tačiau menkutė Beatrisės dalelė troško verčiau patyrinėti Operos teatro apystatą. Edvardas ir dėdė Vilhelmas paėjėjo kiek toliau ir ėmė negarsiai šnekučiuotis. Kažkas atidarė langą į Striomeno pusę, ir žiema atmiešė posūrį vakaro orą. Beatrisė stebėjo dėdę, kuris visą vakarą nepasakė jai nė žodžio. Paskui ilgesingai pasižiūrėjo į atdaras duris. Pasistengė liautis nekantriai trypčiojusi. Sofija pasisveikino su pagyvenusia ponia, savo mamos pažįstama, ir Beatrisė pamėgino domėtis jų pašnekesiu. Tačiau jos mintys klydo kitur. Ji nenorėjo stypsoti ir taukšti apie tai, kaip pirkti šilko kaspinus ar kaip sunku Stokholmo merginas išmokyti geromis tarnaitėmis, tik jau ne Operos teatre. Kaip galima neapsižvalgyti po rūmus? Ji pašnairavo į dėdę Vilhelmą. Beatrisė skaitė, kad čia kabo Normą vaidinančios Ženi Lind portretas. Be to, čia turėtų būti daugybė paveikslų ir skulptūrų, kurias ji irgi vylėsi pamatyti. Koja toliau nerimo. Ji išskleidė vėduoklę. Vėl suskliaudė. Nereikėjo ypatingo proto, kad suprastum, jog rūstus jos globėjas būtų nepritaręs, jei būtų ėmusi bastytis po teatrą viena. Ji atsiduso. Sofija prisikišo prie jos. – Kas čia toks? – sušnibždėjo ir žvilgtelėjo į vyriškį, kuris atsistojo šalia Edvardo ir dėdės Vilhelmo. – Nenutuokiu, – atsakė Beatrisė. Vyriškis regėjosi esąs apie šešiasdešimties metų, aukštas ir kukliai apsirengęs, su fraku ir balta kaklaskare. Edvardas parodė jiedvi galvos linktelėjimu, ir vyriškis išvydęs Sofiją nusilenkė, bet juk visi taip elgėsi, tad Beatrisė jo nesmerkė. Paskui vyriškis pažvelgė į Beatrisę. Jo akys buvo šviesios ir šaltos kaip žiemiškas oras, ir, kai visi trys vyrai ėmė artintis jų link, tas net nešyptelėjo. – Grafas Rosenšioldas, – tarė Edvardas. – Ar galiu pristatyti savo seserį Sofiją? O čia mūsų pusseserė Beatrisė. 17

Beatrisė tūptelėjo, ir grafas jai nusilenkė. Kažkoks šešėlis šmėstelėjo blukiose žiemiškose akyse, bet Beatrisė nesuprato, ką jis reiškia. Kiek atokiau fojė Setas Hamerstalis stovėjo ir stebėjo sambūrį. – Ar tu jį pažįsti? – paklausė Šarlota, pasekusi jo žvilgsnį. Ji pasiėmė saldainį iš dubenėlio, kurį jai atkišo Setas, ir įsidėjo į burną. Setas pakreipė galvą. Žinoma, grafą jis pažino, bet kitų ne. – Kodėl klausi? – pasidomėjo. – Kai anksčiau pažvelgė į tave, regis, labai paniuro, – atsakė Šarlota ir išsirinko dar vieną skanėstą. – Ką jam padarei? – Kodėl manai, jog aš jam ką nors padariau? – abejingai paklausė jis. Bet Šarlotos neapgavo jo abejingumas. Dienraščių įprotis vaizduoti Setą kaip bejausmį verslininką nebuvo laužtas iš piršto. Ji skeptiškai kilstelėjo antakius. – Prieš kelerius metus aš jam greičiausiai sykį ar du pakenkiau finansiškai, – paaiškino jis. Šarlota nusijuokė. – Kuo jis vardu? Anksčiau nebuvau jo mačiusi. – Taip. Spėju, kad grafas Rosenšioldas retai lanko Operą, – atsakė Setas. – Jei neklystu, jis labiau mėgsta ne tokius dorybingus renginius. Šarlotai sublizgo akys. – Sakai, jis grafas? Setas pasižiūrėjo į gražiąją savo meilužę. Šarlotai patiko kilmingi vyrai ir jų kapitalas. Dažniausiai ją globodavo koks nors grafas arba princas. Jis pats buvo vienas iš tų kelių netituluotų išimčių. Bet juk ir Setas net nepadoriai turtingas. – Grafas, – pabrėžė jis. – Mm. 18

– Tu jau didelė mergaitė, Šarlota, – tarė Setas. – Neketinu tau trukdyti, jei nori sumedžioti grafą. Bet Rosenšioldas tikras šėtonas. Verčiau žinok, kur lendi, jei bandysi apsukti jam galvą. – Tai tu nė lašelyčio nepavydi? – paklausė Šarlota ir papūtė lūpas. Setas tik pakraipė galvą šitaip bandomas. Užtat jo dėmesį patraukė aukšta rudaplaukė, kuri stovėjo šalia grafo ir mindžikavo, žvalgydamasi aplinkui. Tai su ja susidūrė fojė, susivokė jis ir vyptelėjo, nes matė, kaip ji visu kūnu nestygsta vietoje. Šarlota tarškėjo, bet pokalbis ėmė jam įgristi, o rudaplaukė, regis, ketino sprukti. Nedera jiems leisti jos vienos, pamanė jis ir atkišo Šarlotai saldumynus. – Turiu įkvėpti gryno oro, – atsiprašė. – Čia tikrai yra bent tuzinas tavo bičiulių, – jis žvilgtelėjo į Rosenšioldą. – Žinoma, ir dorasis grafas. Paliksiu tave valandėlę. Elkis kaip tinkama, bet viliuosi, kad naktį praleisime kartu. Šarlota gūžtelėjo pečiais, ir Setas nužingsniavo prie durų. Rudaplaukei jau buvo pavykę pasprukti. Jis pamatė, kad ji eina laiptų link, ir pasekė pavymui.