Ronja, plėšiko duktė

VIRSELIS UDK 821.113.6-93

Li428

Vers­ta iš: Astrid Lindgren Rönja Rövardotter Stockholm, Raben & Sjögren Bokforlag AB, Stockholm

ISBN 978-9955-38-988-0 ISSN 1822-7171 © Saltkråkan AB/Astrid Lindgren 1981 www.astridlindgren.net All foreign rights shall be handled by Saltkråkan AB, Box 10022, SE-181 10 Lidingö,. Sweden © Vertimas į lietuvių kalbą, Eugenija Stravinskienė © Leidykla „Alma littera“, 2011

1 Tą naktį, kai Ronja gimė, kalnus drebino baisi perkūnija, audra taip šėlo, kad visi pikti padarai, kurių knibždėte knibždėjo Matiso kalne, persigandę sulindo į savo urvus ir slėpynes, tiktai plėšriosios girių skraidūnės negalėjo atsidžiaugti žaibais, todėl, visa gerkle rėkdamos, suko ratus aplink plėšikų pilį Matiso kalne. Luvisa, gulėdama patale ir laukdama kūdikio, troško ramybės, todėl tarė Matisui: – Nubaidyk tas šlykščias skraidūnes, man reikia tylos, juk nė pati negirdžiu, ką dainuoju!

Iš tikrųjų Luvisa dainavo, ruošdamasi gimdyti. Taip, girdi, esą lengviau, o ir kūdikis būsiąs linksmesnis, jeigu ateisiąs į šį pasaulį su daina.

5

Ronj a plė š i k o du k t ė

Matisas pasiėmė lanką ir paleido kelias strėles pro šaudymo angą.

– Nešdinkitės šalin, bjaurybės, – suriko jis. – Šiąnakt aš turiu sulaukti kūdikio, argi nesuprantat, žiežulos nelemtos!

– Ho ho, ar girdit, šiąnakt jis turės vaiką, – suklykė skraidūnės, – perkūnijos vaiką, tikriausiai mažytį ir šlykštų, ho ho!

Matisas dar kartą paleido kelias strėles tiesiai į jų būrį, bet šios tik nusikvatojo ir, piktai klykdamos, nuskrido tolyn palei pat medžių viršūnes.

Tuo metu, kai Luvisa dainuodama gimdė, o Matisas kaip galėdamas baidė skraidūnes, jo plėšikai sėdėjo didžiojoje akmeninėje menėje, valgė, gėrė ir triukšmavo ne mažiau kaip girios skraidūnės. Juk reikėjo ką nors veikti belaukiant, nes visi dvylika laukė – kaip ten baigsis bokšto kambarėlyje. Mat, kiek jie minė, Matiso kalne pirmą kartą turėjo gimti kūdikis.

O labiausiai laukė Peras Plikakaktis.

– Kad tik greičiau parbėgtų tas mažasis plėšikas, – pasakė jis. – Aš jau senas, sukriošęs ir veikiai baigsis mano plėšikiškas gyvenimas. Baisiai norėčiau pamatyti naująjį plėšikų atamaną, o tada ramiai galėsiu drožti į aną pasaulį.

Vos jis šitaip tarė, atsivėrė durys, ir įgriuvo Matisas, kone paklaikęs iš džiaugsmo. Nesitverdamas kailyje keliais šuoliais aplėkė pusratį viduriu menės ir užriko nesavu balsu:

6

A s t ri d

L i n d g r e n

– Aš turiu vaiką! Ar girdit, ką sakau, aš jau turiu vaiką!

– O kokios padermės tas tavo vaikas? – iš savo kampo paklausė Peras Plikakaktis.

– Duktė plėšikė, tebūnie pašlovinta, – suriko Matisas, – duktė plėšikė, štai ji, pažiūrėkit!

Per aukštą slenkstį į menę įžengė Luvisa su kūdikiu ant rankų. Plėšikai ūmai nutilo.

– Galgi jums alus gerklėj užšalo, kad žado netekot, – tarė Matisas. Jis paėmė iš Luvisos mergaitę ir apėjo ratu, rodydamas kiekvienam plėšikui.

– Štai! Jei norit pamatyti gražiausią vaiką, kada nors gimusį plėšikų pily!

Mergaitė gulėjo ant jo rankų ir atmerkusi akutes žiūrėjo tiesiai į tėvą.

– Čia tai bent vaikas, nemanykit, jau daug ką supranta, – tarė Matisas.

– Kaip ją pavadinsit? – paklausė Peras Plikakaktis.

– Ronja, – atsakė Luvisa. – Jau seniai esu išrinkusi jai vardą.

– O jeigu būtų gimęs sūnus, kaip tada? – paklausė Peras Plikakaktis.

Luvisa įsmeigė į jį akis ir ramiai tarė: – Jeigu pasakiau, kad Ronja, tai ir bus Ronja!

Paskui atsigręžė į Matisą.

– Gal jau atiduosi man?

Tačiau Matisas nenorėjo paleisti dukters iš rankų. Jis tebestovėjo, su nuostaba žvelgdamas į jos skaisčias akis,

7

Ronj a plė š i k o du k t ė

mažytę burnelę, juodas plaukų sruogas, bejėges rankutes, ir alpėjo iš meilės.

– Vaikeli, tu šitomis savo rankutėmis jau pačiupai mano plėšikišką širdį ir nepaleidi, – tarė jis. – Nesuprantu kodėl, bet tai tikra tiesa.

– Gal duosi man truputį ją palaikyti, – paprašė Peras Plikakaktis, ir Matisas atsargiai, lyg kokį aukso kiaušinį, paguldė Ronją ant jo rankų.

A s t ri d

L i n d g r e n

– Šnekėjai šnekėjai, štai ir turi naująjį plėšikų atamaną.

Tik žiūrėk, kad neišmestum, nes tada tai tau galas.

Tačiau Peras Plikakaktis tik šypsojosi Ronjai savo bedante burna.

– Lengvutė visai tartum plunksnelė, – nustebęs tarė jis ir pakilnojo kelis sykius.

Matisas pasipiktinęs tučtuojau atėmė iš jo mergaitę.

Ronj a plė š i k o du k t ė

– O ko tu tikėjais, avigalvi? Gal manei, kad čia jau atamanas su išsipūtusiu pilvu ir smaila barzdele, ką?

Plėšikai bemat suprato, jog šito vaiko verčiau nekibinti, jeigu nenori gadinti Matisui nuotaikos. Iš tikrųjų, kam čia jį erzinti. Taigi susėdo visi ir pradėjo už kits kito girti ir šlovinti naujagimę. Ne vieną kaušą alaus ištuštino jos garbei, ir Matisas vėl buvo linksmas ir laimingas. Pats atsisėdo į aukštasuolį tarp plėšikų, retsykiais vis parodydamas savo įstabų kūdikį.

– Burka pasprings sužinojęs, – tarė Matisas. – Tegu lindi savo plėšikų urve ir graužiasi nagus iš pavydo, ak, perkūnai su paraliais, taip inkš, kad visos skraidūnės ir gauruočiai nykštukai Burkos girioje turės užsikimšti ausis, kaip kažin ką!

A s t ri d

L i n d g r e n

Peras Plikakaktis linktelėjo galvą patenkintas ir kikendamas tarė: – Tikra teisybė, Burka uždus iš apmaudo. Juk Matiso giminė gyvens toliau, o Burkos – šmikšt šuniui ant uodegos.

– Iš tikrųjų šuniui ant uodegos, – tarė Matisas, – stačiai galas jam! Kiek mano makaulė nutuokia, ne Burkai turėti vaiką, ir tikriausiai niekad neturės.

Ir staiga taip trenkė perkūnas, kad dar niekas tokio nebuvo girdėjęs Matiso girioje. Netgi plėšikai persigandę išbalo, o Peras Plikakaktis kūlversčia nusirito, mat buvo silpniausias. Ronja irgi suknirkė, ir Matisas susirūpino baisiau negu nuo griausmo.

– Mano kūdikis verkia, – suriko jis. – Kas čia darosi, kas čia darosi?

Tik Luvisa stovėjo ramiausiai. Ji paėmė mergaitę iš Matiso rankų ir priglaudė prie krūties. Ronja bemat nustojo verkti.

– Tai bent pykštelėjo, – tarė Peras Plikakaktis, irgi šiek tiek nusiraminęs. – Velniai mane griebtų, kažką nutrenkė.

Taip, perkūnas trenkė ne juokais, visi tuo aiškiai įsitikino, kai išaušo rytas. Senutėlė Matiso pilis, stovinti ant aukščiausio Matiso kalno viršūnės, skilo pusiau. Nuo pačių kuorų iki pogrindžių pilis dabar buvo padalinta į dvi dalis, o vidury atsiradęs bedugnis plyšys.

– Ronja, tavo gyvenimas prasideda ne šiaip sau kada, – pasakė Luvisa, stovėdama lauke su mergaite ant rankų

11

Ronj a plė š i k o du k t ė

ir žiūrėdama į klaikiai suniokotą pilį. Matisas niršo tarsi girios žvėris. Kaip galėjo šitokia nelaimė ištikti jo prosenelių pilį? Tačiau ilgai dėl ko nors Matisas nešėldavo, tuoj pat sugebėdavo rasti paguodą.

– Ką gi, nebebus dabar tiek paslaptingų užkaborių ir visokių urvų rūsiuose, nebereikės tiek šlamšto laikyti.

Gal jau niekas nepaklys Matiso pilyje. Juk atsimenat, kaip Peras Plikakaktis buvo dingęs ir keturias dienas negalėjo rasti kelio atgal!

Perui Plikakakčiui nelabai patiko, kad Matisas priminė tą įvykį. Bene jis kaltas, kad tuomet taip atsitiko, juk tik norėjo apžiūrėti, kokia didžiulė Matiso pilis, ir, aišku, puikiai įrodė, net pats joje paklydo. Vargšelis, jau buvo kone leisgyvis, kai šiaip taip parsirado į akmeninę menę.

Plėšikai, ačiū Dievui, taip gerklojo ir ūžė, kad iš tolo juos išgirdo, kitaip niekaip nebūtų išsikapstęs.

– Juk visos pilies mums niekada nereikėjo, – tarė Matisas. – Mes ir toliau gyvename savo menėse, kambariuose ir bokšte, kaip iki šiol gyvenome. Tik baisiai pikta, kad nebeturim kur savo reikalu nubėgti. Perkūnai su paraliais, išeinama liko anoje plyšio pusėje, ką darysime, jeigu kurį prispirs, kol įsirengsim naują.

Tačiau šios bėdos pavyko greitai atsikratyti, ir gyvenimas Matiso pilyje slinko kaip slinkęs. Tik tuo skyrėsi, kad čia dabar buvo vaikas. Dar visai mažas vaikelis, dėl kurio kartais plėšikai, o ir pats Matisas, imdavo paikioti. Taip manė Luvisa. Aišku, visai ne bėda, kad jie išmoko šio-

12

A s t ri d

L i n d g r e n

kio tokio švelnumo, ne tik kumščiais mataruoti, bet vis dėlto keista buvo žiūrėti, kaip visi dvylika plėšikų ir jų vadas kvailiausiai vypso ir krykštauja iš džiaugsmo, pamatę mergaitę, ropinėjančią po menę. Rodos, didesnio stebuklo nebūtų kaip gyvi regėję. Ronja iš tikrųjų skraidyte skraidė po aslą, nes mokėjo labai stipriai atsispirti kaire koja, ir plėšikams tai atrodė didelė išmonė. Betgi juk dauguma tokių vaikų išmoksta šliaužioti, kalbėjo Luvisa.

Tik niekas dėl to neina iš galvos, o ką kalbėti, kad tėvas viską užmirštų ir savo darbą apleistų.

– Ar norit, kad Burka viską pasiglemžtų jums iš panosės net Matiso girioje? – piktai paklausė ji, kai plėšikai su Matisu priešakyje anksčiausiai parrūko namo pasižiūrėti, kaip Ronja valgo košelę, kol dar Luvisa neįgrūdo jos nakčiai į pakabinamą ant karties lopšį.

Tačiau Matisui jos šnekos buvo nė motais.

– Ronja mano, balandėle mano, – suriko jis, kai Ronja, pasispirdama kaire koja, lyg strėlė šovė per aslą, vos tik jis įžengė pro duris. Paskui pasisodino savo balandėlę ant kelių ir ėmė valgydinti koše, o visi dvylika plėšikų vėpsojo akis padėję. Košės dubenėlis stovėjo ant židinio atbrailos, kiek tolokai, o Matiso plėšikiški pirštai buvo nelabai grabūs, gerokai košės išdrabstė ant aslos, o dar ir Ronja retkarčiais įsikibdavo į šaukštą ir iškošiavo Matisui net ant­ akius. Kai pirmą kartą užkrėtė jam ant akių košės, plėšikai taip nusižvengė, kad Ronja išsigando ir ėmė verkti, tačiau netrukus suvokė radusi linksmą žaidimą ir toliau juokino

13

Ronj a plė š i k o du k t ė

plėšikus, nors Matisui tai ir nelabai patiko. Šiaip jam bet kokios Ronjos išmonės atrodydavo neprilygstamos ir kad ji pati vienintelė tokia visame pasaulyje.

Netgi Luvisa neiškentė nekvatojusi, žiūrėdama į Matisą su mergaite ant rankų ir koše aplipintais antakiais.

– Mielas Matisai, kas galėtų patikėti, kad tu galingiausias plėšikų vadas visuose kalnuose ir giriose! Burka kelnes prileistų, pamatęs dabar tave tokį.

– Aš jį greitai pripratinčiau, – ramiai atsakė Matisas.

Burka buvo pikčiausias Matiso priešas. Jau Burkos tėvas ir senelis buvo Matiso tėvo ir senelio priešai, nuo neatmenamų laikų abi gentys nekentė viena kitos. Ir plėšikavo visada, gąsdindami dorus žmones, kuriems tekdavo važiuoti su arkliais per pačią girios tankmę. „Dieve, padėk laimingai pervažiuoti Plėšikų daubą“, – sakydavo žmonės, turėdami galvoje siaurą tarpeklį tarp Burkos girios ir Matiso girios. Ten amžinai tykodavo plėšikai, ir koks skirtumas, ar jie buvo Burkos plėšikai, ar Matiso, apgrobtam visai vis tiek. Tiktai Matisui ir Burkai buvo didelis skirtumas. Jie mirtinai varžėsi dėl grobio ir ramiausiai plėšė iš kits kito, jeigu per mažai vežimų traukdavo Plėšikų dauba.

Viso to Ronja nežinojo – dar buvo per maža. Nė menkiausio supratimo neturėjo, kad jos tėvas – galingas plėšikų atamanas. Jai jis buvo tik barzdotas gerasis Matisas, kuris juokėsi, dainavo, rėkavo ir valgydino ją koše. Ronja mylėjo Matisą.

14

A s t ri d

L i n d g r e n

Tačiau mergaitė augo diena po dienos, ir jos akiratis pamažu plėtėsi. Ilgą laiką Ronja manė, kad akmeninė menė – tai visas pasaulis. Čia jai buvo labai smagu, be galo patiko sėdėti po ilgu ilgu stalu ir žaisti su kankorėžiais bei akmenukais, kurių grįždamas namo parnešdavo jai Matisas. Aišku, mažam vaikui akmeninėje menėje buvo visai gera. O kiek čia būdavo jai pramogų, kiek galėdavo išgirsti.

Ronjai be galo patikdavo klausytis plėšikų dainų vakarais prie židinio. Ji patyliukais tūnodavo po stalu ir klausydavosi, kol išmoko visas jų dainas atmintinai. O paskui ir pati pradėjo traukti drauge savo skardžiu balseliu. Matisas negalėjo atsigėrėti ja, taip įstabiai dainuojančia. Šokti taip pat Ronja išmoko. Įsisiautėję plėšikai pradėdavo trypti ir šuoliuoti po menę lyg puspročiai, ir Ronja bemat pradėjo juos mėgdžioti. Ji irgi striksėdavo, raitydavosi, kartodavo plėšikų šuolius, o Matisas alpėdavo iš džiaugsmo. O kai paskui plėšikai sugriūdavo ant suolų prie ilgojo stalo atgauti dvasios kaušu alaus, tėvas išsijuosęs girdavosi dukteria.

– Ji daili tarsi girios skraidūnė, kaip kažin ką! Tokia pat grakšti, tamsiaakė ir juodaplaukė. Gražesnės mergaitės jūs dar nesat regėję, kaip kažin ką!

Plėšikai tik linkčiojo galvas, pritarė jam. O Ronja tuo tarpu tupėjo po stalu su savo kankorėžiais ir akmenukais, o žiūrėdama į plėšikų kojas su gauruotomis kailinėmis naginėmis, vaizduodavosi, jog čia jos išdykėlės ožkos.

Tokių ožkų ji buvo mačiusi tvarte, kai Luvisa nusivedė ją, eidama melžti.

15

Ronj a plė š i k o du k t ė

Ir nieko daugiau Ronja neregėjo per savo trumpą amželį. Nėmaž neturėjo supratimo, kas dedasi už Matiso pilies sienų. Ir vieną gražią dieną Matisas turėjo pripažinti – nors ir baisiai nenoromis – kad laikas atėjo.

– Luvisa, – pasakė jis žmonai. – Mūsų dukrai metas susipažinti su Matiso girios gyvenimu. Paleisk ją iš namų!

– Žiūriu, kad pagaliau supratai, – tarė Luvisa. – Mano valia, seniai reikėjo taip padaryti.

Taigi Ronjai buvo leista laisvai bėgioti, kur tik nori. Žinoma, Matisas pirma turėjo jai šį tą pasakyti.

A s t ri d

L i n d g r e n

– Saugokis skraidūnių, gauruočių nykštukų ir Burkos plėšikų, – tarė jis.

– O kaip man sužinoti, kokios tos skraidūnės, gauruočiai nykštukai ir Burkos plėšikai? – paklausė Ronja.

– Atskirsi, – tarė Matisas.

– Hm, gerai, – sutiko Ronja.

– Ir žiūrėk, kad nepaklystum miške, – perspėjo Matisas.

– O ką daryti, jei paklysiu miške? – paklausė Ronja.

– Susirask kelią atgal, – atsakė Matisas.

– Hm, gerai, – tarė Ronja.

– Ir saugokis, kad neįkristum į upę, – pasakė Matisas.

– O ką daryti, jeigu įkrisiu į upę? – paklausė Ronja.

– Plauk, – paaiškino Matisas.

– Hm, gerai, – tarė Ronja.

– Ir saugokis, kad nenugarmėtum į Pragaro nasrus, – pasakė Matisas.

Jis turėjo galvoje plyšį, kuris skyrė Matiso pilį į dvi dalis.

– O ką daryti, jeigu nugarmėsiu į Pragaro nasrus? – paklausė Ronja.

– Tada jau nieko nedarysi, – pasakė Matisas ir taip su­ stugo, lyg krūtinę būtų perplėšęs baisus skausmas.

– Hm, gerai, – atsakė Ronja, kai Matisas pagaliau nutilo. – Aš negarmėsiu į Pragaro nasrus. O ką dar pasakysi?

– Gal ir viskas, – tarė Matisas. – Ilgainiui ir pati suprasi. O dabar eik!

17