Rikošetas

VIRSELIS 28 •

Sandra Brow n

– Oi! – Ką?

– Vis dėlto man reikia nepamiršti įjungti signalizaciją.

DiDi prasispraudė pro jį ir pažvelgė į šaldytuvą. Tada, kaip ir Dankanas, atsitraukė nuostabos iškreiptu veidu.

– Kas gi čia?

– Jei man reikėtų spėti, sakyčiau, kad tai Fredžio Moriso liežuvis.

2 skyrius

Dankanas iš ryto ketino nešti nupjautą liežuvį – dabar jau kelių mėnesių senumo – teismo medicinos ekspertui. O kol kas įdėjo į įkalčių maišelį ir vėl įkišo į šaldytuvą.

DiDi pašiurpo.

– Tu juk neketini jo palikti čionai? Drauge su savo maistu?

– Aš nenoriu, kad nuo jo mano namai dvoktų.

– Tu neketini ieškoti pirštų atspaudų?

– Iš to nieko nebus, tik didelis jovalas.

Kad ir kas lankėsi jo namuose, ar Savičius, ar vienas iš jo pasiuntinukų, – Dankanas spėjo, kad teisingas variantas yra antrasis, – jis tikrai nebuvo toks kvailas, kad paliktų pirštų atspaudų. Beje, dar baisiau nei šaldytuve rasti grėsmės ženklą – susiraukšlėjusį mėsos gabaliuką – buvo žinoti, kad į jo namus buvo įsibrauta. Pats savaime tas liežuvis tebuvo pokštas. Savičiui būdingas pagrūmojimas pirštu. Jis rodo Dankanui nosį ir tyčiojasi iš jo pralaimėjimo.

Tačiau tai, ką šis liežuvis reiškė, nekėlė noro juoktis. Dankanas suprato: piktdžiugiškas Savičiaus atsisveikinimas buvo paslėptas grasinimas, ir šis liežuvis tikrai nereiškė, kad dabar tas grasinimas įvykdytas. Tai buvo tik preliudas, užuomina apie tai, kas jo laukia. Tai buvo garsus ir aiškus pareiškimas, kad Dankanas yra pažeidžiamas ir kad Savičiaus ketinimai

30 •

Sandra Brow n

rimti. Įsibraudamas į Dankano namus jis pradėjo naują mūšį jų kare. Po šio mūšio liks tik vienas.

Nors DiDi akivaizdoje Dankanas nenorėjo rodyti nerimo, jis nebuvo linkęs nuvertinti Savičiaus brutalumo. Kai jis nuspręs pulti Dankaną, puolimas bus negailestingas. Labiausiai Dankaną baugino tai, kad jis gali pamatyti tą puolimą tik kai jau bus per vėlu.

Jis vylėsi po šio nutikimo būsiąs atleistas nuo pareigos apsilankyti tame apdovanojimų pobūvyje su DiDi. Dabar ji tikrai nereikalaus, kad jis eitų drauge. Bet DiDi vis viena laikėsi savo, ir Dankanas galiausiai pasidavė. Jis apsivilko tamsiu kostiumu, pasirišo kaklaraištį ir juodu nuėjo į vieną iš pagrindinių miesto viešbučių, besirikiuojančių palei upę, kur turėjo vykti iškilmingas renginys. Įžengdamas į pobūvio salę Dankanas tulžingai apžvelgė minią ir sustingo.

– Tai gražiausia! – sušuko jis.

Pasekusi jo žvilgsnį DiDi suaimanavo.

– Dankanai, aš nežinojau, kad jis taip pat čia bus. Garbės žodis.

Teisėjas Katas Leirdas, nepriekaištingai apsirengęs ir šaltas kaip gėrimas jo rankose, maloniai šnekučiavosi su policijos viršininku Teiloru.

– Aš oficialiai atleidžiu tave nuo įsipareigojimo, – pasakė DiDi. – Jei nori išeiti, aš neprieštarauju.

Dankanas neatitraukė nuo teisėjo akių. Kai Leirdas juokdavosi, jo akių kampučiuose susimesdavo dailios raukšlelės.

Jis atrodė kaip žmogus, šventai įsitikinęs kiekvieno savo gyvenime padaryto žingsnio teisingumu – pradedant kaklaraiščio šiam vakarui pasirinkimu ir baigiant Savičiaus teismo proceso nutraukimu.

Dankanas nusprendė būsiąs prakeiktas, jei pabrukęs uodegą išsliūkins lauk.

R i k o š e ta s

•

31

– Velniai griebtų, ne, – pasakė jis DiDi. – Aš tikrai nepraleisiu progos pabūti tavo palydovu dabar, kai esi šitaip išsipuošusi. Tu pagaliau dėvi sijoną! Pirmą kartą gyvenime matau tave su sijonu.

– Aš nuo jų atsižegnojau, kai baigiau katalikiškąją mokyklą.

Jis reikšmingai nužvelgė jos kojas.

– Geresnės nei patenkinamos. Tiesą sakant, labai geros.

– Tu tikras bjaurybė, bet dėkui.

Juodu drauge yrėsi per minią kartkartėmis sustodami – šnektelėdavo su vienu kitu policininku, luktelėdavo, kol juos pristatys svarbiems pareigūnams, su kuriais iki šiol nebuvo pažįstami. Keletas užsiminė apie Dankano paras kalėjime – vieni su nepasitenkinimu, kiti su užuojauta. Į replikas jis atsakydavo sąmojais.

Pastebėjęs juos, policijos viršininkas Teiloras atsiprašęs pasitraukė nuo būrelio pareigūnų ir prisiartino pasveikinti DiDi nusipelnius apdovanojimo, kuris jai vėliau turėjo būti įteiktas. Jai bedėkojant, kažkas kreipėsi į Dankaną iš užnugario.

Pasisukęs jis akis į akį susidūrė su Leirdu, kurio veidas spinduliavo tokia pat nekaltybe kaip soprano partiją giedančios merginos tėčio bažnyčios chore. Dankano žandikaulių raumenys iškart įsitempė, bet jis atsakė civilizuotai: – Labas vakaras, teisėjau Leirdai.

– Labas vakaras, detektyve. Tikiuosi, nejaučiate man atšiaurių jausmų, – pasakė jis ištiesdamas dešinę ranką.

Dankanas ją paspaudė.

– Už kalėjime praleistas paras? Už jas tegaliu kaltinti save patį.

– O už neteisingą teismą?

Dankanas dirstelėjo teisėjui per petį. Nors DiDi tą akimirką buvo pristatoma merui ir jis entuziastingai purtė jai ranką, viena akimi ji įsitempusi sekė, kas vyksta tarp Dankano

32 •

Sandra Brow n

ir Leirdo. Dankanui be galo norėjosi pačiais suprantamiausiais žodžiais apibūdinti teisėjui, ką jis mano apie jo sprendimą ir į kurią vietą linki susikišti gongą.

Tačiau šis vakaras yra DiDi. Jis privalo tvardytis. Ir net nepasakys teisėjui apie nemalonią staigmeną, kuri jo laukė namie grįžus iš kalėjimo.

Dankanas pažvelgė teisėjui tiesiai į tamsias akis.

– Jūs, lygiai kaip aš, žinote, kad Savičius yra kaltas dėl Moriso nužudymo, taigi esu įsitikinęs, jog drauge su manimi jaučiate nerimą dėl to, kad jį teko paleisti. – Jis kiek patylėjo, kad žodžiai prasismelktų teisėjui į sąmonę. – Tačiau taip pat esu įsitikinęs, kad, įvertinęs aplinkybes, jūs priėmėte sprendimą remdamasis įstatymu ir savo paties sąžine.

Teisėjas Leirdas vos pastebimai linktelėjo.

– Aš esu patenkintas, kad suprantate padėties subtilumus.

– Na, aš turėjau keturiasdešimt aštuonias valandas jiems apmąstyti. – Dankanas nusišypsojo, bet jei teisėjas bent kiek suvokė aplinką, jis tikrai turėjo suprasti, kad šypsena nebuvo draugiška. – Prašyčiau man atleisti. Mane kviečiasi porininkė.

– Žinoma. Malonaus vakaro.

Teisėjas žengtelėjo į šalį ir Dankanas, praėjęs pro jį, grįžo prie DiDi. – Ką jis pasakė? – puse lūpų paklausė DiDi, kai Dankanas paėmė ją už parankės ir pasuko bufeto link.

– Jis man palinkėjo maloniai praleisti vakarą. O tai, mano nuomone, reiškia išgerti.

Jis alkūnėmis praskynė kelią iki bufeto ir užsisakė burbono su vandeniu, o jai paprašė dietinės kolos. Prie jų prisiartino detektyvas iš jų padalinio, nevikriai nešdamasis gėrimo taurę vienoje rankoje, o kitoje vos nulaikydamas lėkštę su šaltaisiais užkandžiais.

– Sveikas, Dankai, – maumodamas sumuštinį su krabais prašvokštė jis. – Pristatyk mane savo naujai simpatijai.

R i k o š e ta s

•

33

– Ėsk šūdą ir pasprink, Vorli, – atrėžė DiDi. – Nieko nepasakysi – kalba kaip gryniausia detektyvė Bouen!

Vorlis buvo geras detektyvas, bet vienas iš galvijų, apie kuriuos pirma buvo užsiminusi DiDi. Jis niekuomet nepaleisdavo iš burnos dantų krapštuko, dabar irgi jį čiulpė, net kimšdamas sumuštinius. Juodu su DiDi nuolat varžydavosi, kuris kurį riebiau įžeis. Paprastai tokios varžybos baigdavosi lygiosiomis.

– Atstok, Vorli, – subarė Dankanas. – DiDi šį vakarą pagerbta. Elkis kaip dera.

DiDi bet kuriomis aplinkybėmis išlikdavo tikra policininkė. Pradirbęs su ja dvejus metus, Dankanas buvo įsitikinęs, kad tik tokia ji ir būna. Net šį vakarą, nors segėjo sijoną ir šia proga buvo pasidažiusi lūpas, ji mąstė kaip policininkė.

– Pasakyk Vorliui, ką mes radome tavo namuose.

Dankanas papasakojo apie aptiktą nupjautą liežuvį. Parodęs mėsos gabalėlį, gulintį Vorlio lėkštėje, pasakė: – Atrodo maždaug taip.

– Po perkūnėliais. – Vorlis nusipurtė. – Iš kur žinai, kad teisėtas jo savininkas buvo Morisas?

– Tik spėju, bet tai ganėtinai tvirtas spėjimas, ar taip nemanai? Rytoj nusinešiu jį į laboratoriją.

– Savičius žaidžia su tavimi kaip katė su pele.

– Ką gi, jis visuomet buvo juokdarys.

– Bet įsibrauti į tavo gyvenamąją erdvę... – Vorlis perstūmė dantų krapštuką į kitą lūpų kraštą ir įsimetė Dankano parodytą mėsos gabalėlį į burną. – Tai jau akiplėšiška drąsa. Na, tai kaip, Dankai, tu sunerimęs?

– Jis būtų visai kvailas, jei nebūtų šiek tiek sunerimęs, – už jį atsakė DiDi. – Ar ne tiesa, Dankanai?

– Tikriausiai, – susimąstęs atsiliepė jis.

Dankanas svarstė, ar, įvykus lemiamai jų akistatai, galėtų be sąžinės graužimo nužudyti Savičių. Ir priėjo prie išvados, kad galėtų, nes pats Savičius tikrai nesvyruodamas jį nudėtų.

34 •

Sandra Brow n

Norėdamas prasklaidyti niūrią pokalbio nuotaiką, Vorlis tarė: – Kalbant nuoširdžiai, DiDi, tu šį vakarą atrodai gan karšta.

– Bet tau iš to maža naudos.

– Jei gerokai prisigersiu, gal tu man net imsi atrodyti panaši į moterį.

DiDi neliko skolinga.

– Gaila, aš nepajėgčiau išgerti tiek, kad tu man pradėtum priminti vyrą.

Tai buvo įprastas bendradarbių apsižodžiavimas. Vyrai, dirbantys smurtinių nusikaltimų skyriuje, mėgdavo užkurti DiDi pašaipų pirtį, bet visi gerbė jos gebėjimus, atsidavimą darbui ir profesines ambicijas – viso šito ji turėjo su kaupu. Kai šių jos savybių prireikdavo, erzinimas liaudavosi ir jos nuomonė būdavo gerbiama lygiai taip pat kaip ir jos partnerių vyrų, o kartais – ir labiau. „Moteriška nuojauta“ skyriuje nebuvo vien tik madingas posakis. Dėl nepaprastų DiDi gebėjimų skyriaus darbuotojai buvo tvirtai įtikėję, kad ji tikrai yra. Žinodamas, kad ji gali apsiginti ir be jo pagalbos, Dankanas nusigrįžo ir ėmė žvilgsniu klydinėti po susirinkusiųjų minią.

Po kurio laiko jis prisimins, kad ta moteris prikaustė jo dėmesį dėl savo plaukų.

Ji stovėjo tiesiai po vienu iš kryptinių žibintų, įmontuotų į lubas trisdešimt pėdų aukštyje jai virš galvos. Tokio žibinto šviesoje jos plaukai buvo nubalę ir atrodė, tarytum ji būtų vienintelė šviesiaplaukė visoje minioje.

Jos šukuosena buvo paprasta, galima sakyti, net griežta – atgal sušukuoti plaukai prie sprando buvo susukti į kuodą, bet išryškino tobulą profilį ir ilgą grakštų kaklą. Kurį laiką Dankanas grožėjosi jos blyškiu sprandu, o nepažįstamoji moteris, minioje slepianti kitas savo kūno linijas, tolo. Akimirką jis išvydo jos nugarą. Visą. Gundančius kvadratinius colius nuogos odos nuo kaklo iki juosmens, net šiek tiek žemiau.

R i k o š e ta s

•

35

Jis nežinojo, kad ant tos kūno dalies įmanoma dėvėti papuošalus, bet kaip tik ten, ant strėnų, buvo matyti sagtis, žėruojanti į deimantus panašiais brangakmeniais. Dankanui dingtelėjo, kad brangakmeniai turėtų būti šilti nuo jos kūno.

Vien pažvelgus į ją, jį išmušė karštis.

Vienas vyriškis iš už nugaros jai kažką pasakė. Moteris atsigręžė ir Dankanas pirmą sykį gavo progą pažvelgti jai į veidą. Vėliau jis pagalvojo, kad keista, jog jo apatinis žandikaulis tą akimirką neatvipo iki žemės.

– Dankai, – sugriebęs virš alkūnės papurtė jį Vorlis. – Ar tau kas nutiko?

– Ne. Žinoma, ne.

– Aš klausiau, kaip tau sekėsi kalėjime.

– A, tiesiog pasakiškai.

Kolega palinko į priekį ir klastingai pašnairavo į Dankaną.

– Ar teko atlaikyti romantikos ieškančių kameros draugužių atakas?

– Ne, Vorli, jie visi svajojo apie tave.

DiDi netikėtai garsiai suprunkštė.

– Geras smūgis, Dankanai.

Jis vėl nusigręžė tenai, kur žiūrėjo anksčiau, bet šviesiaplaukė jau buvo dingusi iš tos vietos. Karštligiškai apmetęs akimis salę Dankanas ją vėl surado. Ji kalbėjosi su oria pagyvenusia pora ir gurkšnojo baltąjį vyną; neatrodė, kad ją domintų taurės ar pokalbio turinys. Ji mandagiai šypsojosi, bet akys klajojo kažkur toli, tarytum jai nerūpėtų, kas vyksta aplinkui.

– Tu kažkuo susižavėjęs. – DiDi pasislinko artėliau ir pasekė jo žvilgsnį. – Iš tiesų, Dankanai, – pasakė ji susierzinusi, kai pamatė, į ką jis žiūri. – Tu ieškai sau bėdos.

– Nieko negaliu padaryti. Mane apėmė akimirkos geidulys.

– Tai pažabok jį.

– Vargu ar sugebėčiau.

– Turi omeny, nenori.

36 •

Sandra Brow n

– Teisingai, nenoriu. Ir nežinojau, kad būti trenktam žaibo gali būti taip malonu.

– Žaibo?

– Taigi. Ir dar kai ko.

DiDi kritiškai nužvelgė moterį ir gūžtelėjo pečiais.

– Na, taip, mano nuomone, ji visai nieko. Jei mėgsti aukštas, lieknas, nuostabiais plaukais ir nepriekaištinga oda.

– Ką jau kalbėti apie veidą.

Ji garsiai sriūbtelėjo dietinės kolos.

– Taip, ir veidas neblogas. Negaliu nepripažinti to, ką dera pripažinti. Kaip visuomet, tavo seksualinis radaras apsistojo prie skaniausio kąsnelio visoje salėje.

Jis dirstelėjo į ją gudriai šypsodamasis.

– Toks jau mano talentas.

Pora pasitraukė nuo moters ir paliko ją stovėti vieną minios viduryje.

– Ta dama atrodo suglumusi ir vieniša, – pasakė Dankanas. – Galimas daiktas, jai reikia didelio stipraus policininko, kuris galėtų ją išgelbėti. Pasaugok mano gėrimą. – Jis įbruko taurę DiDi į rankas.

– Ar tu išprotėjai? – Ji žengė jam iš priešakio ir užstojo kelią. – Tai būtų kvailumo viršūnė. Aš neketinu stovėti šalia ir žiūrėti, kaip tu naikini pats save.

– Ką čia paistai?

DiDi pažvelgė į jį staiga susiprotėjusio žmogaus žvilgsniu.

– A, tu nežinai.

– Ko nežinau?

– Ji ištekėjusi, Dankanai.

– Šūdas. Ar tikrai žinai?

– Taip. Už teisėjo Kato Leirdo.

– Ką jis tau pasakė?

Eliza Leird pastatė deimantais nusagstytą rankinę ant miegamojo stalelio ir nusiavė basutes. Katas atėjo į miegamąjį pirma jos. Jau apsivilkęs pižama, sėdėjo ant jų lovos krašto.