VIRSELIS S i g i ta s Pa ru l s k i s
buvo, bet galėjo būti. Žiūri į mane aliejinėmis praeities akimis, klausia: na ką, ar tu vertas gyvenimo dovanos, šikniau, ar vertas? Apima keistas, paradoksalus jausmas – kuo labiau tolsti nuo praeities, tuo lengviau ji tave pasiveja. Senieji meistrai. Paprasčiausias amato dalykas, meistriškumo demonstravimas jiems taip sklandžiai virsta metafora, simboliu – taip tiesmukai, be jokių įžangų gali suvokti, kad pro langą sklindanti, mergaitę su vėriniu nušviečianti šviesa Jano Vermeero paveiksle yra gyvenimo prasmės šviesa, vilties ir visų kitų mus šiame pasaulyje palaikančių iliuzijų šviesa... Ak, senieji meistrai, ak, seni perdylos, pasipūtėliai, megalomanai, šunsnukiai genijai, visą šviesą užrakinę savo talento gniaužtuose, mums palikę tik siaurą plyšelį... Ak, apgailėtinas šiuolaikinis menas, kuriam žmogus visiškai nepažįstama, tolima, nesuprantama ir net neįdomi tikrovė, ak, mūsų gėda ir sielvartas šiuolaikinis menas – aklas, kurčias, bukas, savim patenkintas debilas. • Kažkada šlaisčiausi po centrinę geležinkelio stotį – smagu vaikščioti po stotį, kai pačiam nereikia išvažiuoti. Stotis praranda vienaprasmę plokštumą, vieną funkciją, ir tampa daugiaprasmė, tai yra atsiranda dar ir estetinė, ir filosofinė dimensija. Kai esi keleivis – tave stotis tyrinėja, esi jai kaip kraujas kūnui, kaip maistas skrandžiui. O kai tu prašalaitis – pats tyrinėji stotį, nes ji užsiėmusi kitais keleiviais. Ryja, virškina, atrajoja, išspjauna. O tu stebi ir džiaugiesi. Arba ne. Berlyne jau liepos sukrovė žiedus, nors dar tik gegužės pabaiga, einu krautis lagamino, užteks, manęs laukia oro uosto vartai. Šiaip ar taip, vartai į dangų.
Déjà vu
Déjà vu Norėdamas nutraukti samsaros grandines, žmogus turėtų sudeginti šiuos du: mintis apie malonumus ir troškimus auginančius veiksmus. Šankara, „Atskirties verčiausias perlas“
Mano vaikystės bičiulis Griška Goldbliumas į Pažadėtąją žemę išvyko seniai, būdamas gal tik kokių dešimties. Susikrovė daiktus į keletą lagaminų ir iškeliavo. Žinoma, ne vienas, kartu su tėvais. Tuo metu už žydų emigraciją populiaresnis buvo tiktai obuolių vynas ir švedų popžvaigždžių kvartetas „ABBA“. Laišką iš jo gavau jau sugriuvus geležinei uždangai. Praėjo dar keleri metai, ir laikinąją tėvynę nusprendė aplankyti pats Grigorijus. Papasakojo juokingų nuotykių iš žydų ir arabų gyvenimo, pribloškė mane žinia, kad žydų yra net ir tarp negrų, o gal atvirkščiai – negrų tarp žydų, paskui paprašė jį nuvežti į štetlą, tai yra į miestelį, kuriame kadaise abu augom, žvejojom tame pačiame tvenkinyje, nors jam visuomet kibdavo didesnės žuvys ir dėl to aš jo šiek tiek nemėgau. 75
S i g i ta s Pa ru l s k i s
Kai stovėjom prie maurais apėjusio tvenkinio – ten jau niekas dabar nežvejoja, nebent miruoliška mėnulio šviesa, – Griša staiga prisipažino iki šiol sapnuojąs Lietuvą. Stovėjo, žiūrėjo virš išlikusių sukrypusių namukų stogų, tų pačių, po kuriais kadaise gyveno barzdoti prekiautojai siūlais, silkėmis ir gelžgaliais, tarsi ten tikėtųsi pamatyti skrendantį smuikininką, ir dūsavo: negaliu pamiršti šitų prakeiktų pievų ir ežerų, sakė jis, negaliu, tarsi būčiau susmirdęs valstietis. Jis tai įvardijo kaip amžino žydo sindromą, o aš paguodžiau: Griša, nesikankink, jūs irgi žmonės. Grįžtant į sostinę abiejų nuotaika sugedo. Mane apėmė bjauri nostalgija, virtusi nepakenčiama nuojauta, kad visas gyvenimas ištekėjo pro pirštus. Tapo panašus į tą maurais aptrauktą tvenkinį. Taip visuomet būna, kai žmogus grįžta į savo nusikaltimo vietą, vadinamą vaikyste. Visos tave išauginusios, į pasaulį išmetusios viltys ir svajonės išskerstos, telikę atminties griuvėsiai ir savigailos kryžiai. Grišką ėmė kankinti jau ne sentimentai, o baisus dantų skausmas. Susitarėme, kad jis man paskambinsiąs rytoj, o šiandien jo popietė sugadinta – praleisiąs ją dantų gydytojo kėdėje. Jis man taip ir nepaskambino. Turbūt turėjo svarbesnių reikalų, pamaniau. O gal ir jis nebenorėjo matyti savo išniekintos vaikystės liudytojo. Praeitis žmones dažniau išskiria nei suartina. Praėjo kone trys mėnesiai nuo tos mūsų išvykos, ir man paskambino. Bet ne Griša Goldbliumas, o kažkoks dantų gydytojas. Paprašė susitikti. Jo balsas ir tonas skambėjo taip neįprastai, kad sutikau nė neišsiaiškinęs kodėl. Kai gydytojai kviečia susitikti, mus ištinka stuporas. Baimė, kad jie žino tai, ką mes numanom tik miglotai. Kitaip sunku paaiškinti žmonių nuolankumą gydytojų genčiai. Užsisakiau kavos, bet gydytojas, pusamžis vyriškis žilstelėjusiais, retėt pradėjusiais plaukais, kilstelėjo savo taurę su konjaku ir patarė man sekti jo pavyzdžiu: užsisakyti ko nors stipresnio. Paėmiau viskio su ledu. 76
Prieš mirtį norisi švelnaus
– Jūs Dievą tikite? – paklausė gydytojas ir pažvelgė į mane tokiomis akimis, tarsi norėdamas pateikti argumentą, kad jis nejuokauja. – Taip, – atsakiau nedvejodamas. Mano santykiai su įvairiomis dievybėmis (pradedant Egiptu, baigiant ateiviais iš kosmoso) labai komplikuoti, bet seniai suvokiau vieną dalyką: neverta apie tas komplikacijas niekam aiškinti. Kuo daugiau aiškini, tuo kvailesnis atrodai. Todėl dabar, paklaustas ar tikiu Dievą, visuomet atsakau: taip. Be abejo. Ir gyvent kur kas paprasčiau. – Gerai, – linktelėjo gydytojas. – Bus paprasčiau. – Taip, – dar sykį patvirtinau aš. – Kur kas paprasčiau! – Matot, gydytojai labai retai išsikrausto iš proto. Galima ant pirštų suskaičiuoti daktarus, kuriems nuvažiavo stogas, – kaip ir anksčiau labai rimtai kalbėjo tas žmogus. – O ypač dantų gydytojams. Ar jūs kada nors girdėjote, kad dantistas išsikraustytų iš proto arba mėgintų nusižudyti? – Ne, – atsakiau. Bet tuojau pat pagalvojau: vis dėlto, turėtų būti išimčių. Ir labai tikėtina, kad viena jų kaip tik sėdi priešais mane. – Ar matėt filmą „Švilpiko diena“? Su Billu Murray’um ir Andie MacDowell? – vėl paklausė gydytojas. Ir vėl jo balse – nė lašelio ironijos ar bent jau elementaraus atsipalaidavimo. Visas virtęs atviru nervu. – Taip, – vėl burbtelėjau jau gailėdamasis, kad sutikau čia ateiti. „Švilpiko dieną“, be abejo, buvau matęs: pasaka apie tipelį, užstrigusį toje pat dienoje. Tiesa, visa ta fantastika – esą žmogus kiekvieną sykį iš ryto atsikelia vis tą pačią dieną, net jeigu vakare nusižudo, vis tiek ryte atsikels gyvas, o diena bus ta pati kaip ir vakar. Taigi, visa ši kvaila fantastika yra banalus moralas vyrams, norintiems be jokių pastangų parsigriauti moterį į lovą. Ir tas užstrigėlis, tai yra Billas Murray’us, turi padaryti daugybę gerų darbų, išmokti krūvą reikšmingų dalykų (skambint pianinu, deklamuot prancūziškas eiles ir panašų šlamštą), kad atsikratytų pasipūtėliško egoizmo ir taptų galantišku, jautriu vyru, žmogumi, piliečiu. Šlykštynė. Feministinė bjaurastis. Nes rezultatas vis tiek tas pats – galiausiai jis tą moterį (gražuolę Andie) vis tiek parsigriauna. 77
S i g i ta s Pa ru l s k i s
O gydytojas akivaizdžiai arba girtas, arba kvankštelėjęs, arba visai joks ne gydytojas. Psichopatas, kviečiantis į pasimatymus tokius patiklius asilus kaip aš. Tarsi man dantį skaudėtų, kokio velnio aš čia atsivilkau, – keikiau save paskutiniais žodžiais. – Žinot, aš jau eisiu, – pasakiau gydytojui. – Reikalai. – Ir energingai atsistojau. – Jums Grigorijus Goldbliumas perduoda linkėjimų, – ištarė gydytojas, ir ši frazė mane sustabdė. – Jis čia, Vilniuje? – paklausiau tikrai gerokai nustebęs. – Jis čia. Ir jis labai čia. – Gydytojo ištartas „labai“ skambėjo maždaug taip: „LABAI!“ Tai, ką paskui gydytojas papasakojo, galima nusakyti vienu žodžiu: kliedesys. Esą prieš mėnesį pas jį į kabinetą su skaudančiu dantimi atėjęs pacientas – minėtasis Grigorijus Goldbliumas, tai yra mano vaikystės bičiulis Griša. Gydytojas prigrūdęs į danties skylę vaistų ir liepęs pas jį apsilankyti po poros dienų. Tačiau Griša atėjęs tik kitą savaitę. Ir ne šiaip kitą savaitę, o tą pačią valandą kaip ir anąsyk. Ir su tuo pačiu skaudančiu dantimi. Ir kalbėjęs lygiai tą patį. Žodis į žodį. Apie kelionę su savo bičiuliu, tai yra su manimi, į vaikystės vietas. Aš vėl subruzdau nešdintis kur akys mato. Gydytojas palingavo galva ir jau kone abejingai išlemeno: – Skamba beprotiškai, suprantu, bet jis atėjo ir dar po savaitės, ir dar po savaitės, ir dar... Ir visą laiką tas pats dantis! Dantis, kurį aš neapsikentęs ištraukiau! Jūs suprantate? Suprantate! – vyriškis į mane žiūrėjo kaip į vienintelę būtybę šioje planetoje, galinčią jį suprasti ir palaikyti. – Žinoma, – pritariau. Bet gal kiek per daug dirbtinio entuziazmo pasigirdo mano balse, nes gydytojas nuleido galvą, visas jo kūnas kažkaip suzmeko, subliuško, lyg kas būtų išleidęs iš jo orą. – Jūs galite tai patikrinti, – staiga pakėlė galvą jis. – Ateikite ketvirtadienį pusę penkių ir pažiūrėkite, ir tada galėsite man iškviesti sanitarus su tramdomaisiais marškiniais. Maldauju, ateikite! Ateikite! 78
Prieš mirtį norisi švelnaus
– Be abejo, – pažadėjau tvirtai, be jokio apsimetinėjimo. Dievinu tokius pažadus. Tokius, kurių tikrai niekada netesėsiu. Žinoma, aš tvirtai nusprendžiau niekur neiti. Paprasčiausiai pasistengsiu kuo greičiau išmesti šiuos paistalus iš galvos. Bet kuo arčiau buvo ketvirtadienio popietė, tuo labiau mane graužė kvailas smalsumas. Gal Griša neišvažiavo? Tiesiog nusprendė pasigydyti dantis čia, pas mus, nes Izraelyje tokios paslaugos kur kas brangesnės. O pasakos apie ataugantį ištrauktą dantį tėra... Hm. Bet jeigu gydytojas beprotis, tai kodėl jis išprotėjo kaip tik Grišos kontekste? Juk Goldbliumas ne kokia nors garsenybė, ne žvaigždė, net ne dvasininkas. Gal gydytojo seneliai turėjo kokių nors reikalų su naciais? Lietuviškojo identiteto krizė holokaustinės sąžinės pagrindu? Nuėjau. Šiek tiek po pusės penkių. Iš pradžių sėdėjau ir varčiau žurnalus apsimesdamas, kad laukiu. Pavyzdžiui, žmonos. Kaip tik šalia dantų gydytojo kabineto buvo kažkoks grožio salonas. Plaukai, nagai ir ragai. Neiškentęs pravėriau daktaro kabineto duris. Krėsle sėdėjo vyras, bet jo galvą užstojo ties juo palinkusio gydytojo nugara. „Griša“, – pusbalsiu pašaukiau aš, gydytojas pamažu ėmė suktis į mane, atidengdamas krėsle pusiaugula drybsančio žmogaus galvą, ir... Grįžtant į sostinę abiejų nuotaika sugedo. Mane apėmė bjauri nostalgija, virtusi nepakenčiama nuojauta, kad visas gyvenimas ištekėjo pro pirštus. Tapo panašus į tą maurais aptrauktą tvenkinį. Taip visuomet būna, kai žmogus grįžta į savo nusikaltimo vietą, vadinamą vaikyste. Visos tave išauginusios, į pasaulį išmetusios viltys ir svajonės išskerstos, telikę atminties griuvėsiai ir savigailos kryžiai. Grišką ėmė kankinti jau ne sentimentai, o baisus dantų skausmas. Susitarėme, kad jis man paskambinsiąs rytoj, o šiandien jo popietė sugadinta – praleisiąs ją dantų gydytojo kėdėje. Jis man taip ir nepaskambino. Turbūt turėjo svarbesnių reikalų, pamaniau. O gal ir jis nebenorėjo matyti savo išniekintos vaikystės liudytojo. Praeitis žmones dažniau išskiria nei suartina. 79
S i g i ta s Pa ru l s k i s
Praėjo kone trys mėnesiai nuo tos mūsų išvykos, ir man paskambino. Bet ne Griša Goldbliumas, o kažkoks dantų gydytojas. Paprašė susitikti. Jo balsas ir tonas skambėjo taip neįprastai, kad sutikau nė neišsiaiškinęs kodėl. Kai gydytojai kviečia susitikti, mus ištinka stuporas. Baimė, kad jie žino tai, ką mes tik miglotai numanom. Kitaip sunku paaiškinti žmonių nuolankumą gydytojų genčiai. Užsisakiau kavos...
Dievas Kai atsidarau savo puslapį „Facebooke“... Beje, ar kalbininkai dar neliepė sakyti „Veidaknygėje“? Nebūtų aštrus svetimkūnis lietuvių kalbai – palyginkim su maldaknyge. O juk ir funkcijos labai panašios – visi ten meldžiasi, tiesa, dažniausiai patys už save ir sau, ir apie save. Taigi kai atsidarau tą sociopatų mėgstamiausią erdvę, mane pasitinka klausimas: ką galvojate? Tai pats geriausias dalykas, ką tas puslapis gali žmogui pasiūlyti – jis skatina galvoti. Apie ką įprastai žmogus galvoja? Žinoma, apie seksą. Arba apie maistą, paskui vėl apie... Be abejo, tai susiję su amžiumi. Seksas ir maistas – iki keturiasdešimties. Po – vaistai ir Dievas. Vaikai ir skolos į šią porą nesunkiai telpa. Kažkas parašė, kad mano santykiai su Dievu komplikuoti. Nemanau. Santykiai kaip santykiai. Kaip su darbdaviu. Jis mane įdarbino savo kūrinyje, sukūrė mane, sraigtelį su dauginimosi įranga, aš jo užsakymą įvykdžiau, iš esmės esame atsiskaitę. Vienas iš kito nieko nebesitikime. Jam mano darbai menki ir kvaili, o man jo – keliantys šiurpą (atšilimas, juodoji skylė, apokalipsė, politikai, feminizmas ir t. t.). Ar yra prasmė tikėti Jį, kurio vienintelis įrodymas – pačių žmonių parašytos knygos, liguistos fantazijos ir ser80
S i g i ta s Pa ru l s k i s
Galbūt dėl to, kad tėvo ir motinos dviračiai taip niekad nestovėjo, taip surėmusių savo gyvenimus jų beveik niekad nemačiau. Jie abu buvo pasisukę skirtingomis kryptimis. Harmonijos ir pusiausvyros ilgesys – štai kodėl šis įvaizdis svarbus. Du dviračiai taikiai subedę galvas pakrūmėje, o pavasario žiedai neriasi iš savo kriauklių, šimtai tūkstančių apsinuoginusių afrodičių. Dabar, beje, ruduo. Vienoje ruduo mielas kaip katinas ant palangės – murkia, šildosi silpnėjančioje saulėje, laižosi, parazitas, nenori nieko galvoti nei apie angliakasius, nei apie žiedus, nei apie ilgas ledo žarnas, kurios kantriai mūsų laukia, kurių neįveiks joks klimato atšilimas.
Tarp žemės ir dangaus Provincijos melodrama
Kai protokolą surašęs policininkas Verbiejus pagaliau išėjo, ponia Emilija piktai dėbtelėjo į vyrą ir jau kelintą sykį pakartojo tą patį retorinį priekaištą ir kaltinimą konstatuojantį klausimą: – Nejaugi manai, kad kas nors patikės kvaila pavogto dviračio istorija? Sutuoktinis Juozapas pastaruoju metu girtuokliavo. Dažniau nei anksčiau. O tas „anksčiau“ buvo jau prieš porą metų, kai jis išėjo į pensiją. Ir ponia Emilija buvo beveik įsitikinusi, kad jo dviračio niekas nepavogė, paprasčiausiai Juozapas bus kur nors jį palikęs. Pasivaišino su bičiuliu ir paliko patvory. Ir tas cirkas su policija visiškai nereikalingas. Tik apsijuoks prieš žmones, suteiks pretekstą kandžioms replikoms. – Negi tu manai, kad patikės?.. – vėl norėjo pakartoti klausimą Emilija, bet vyras ją nutvilkė tokiomis baisiomis akimis, kad ji li88
Prieš mirtį norisi švelnaus
kusią klausimo dalį pakartojo sau panosėje. Ji ir pati suprato, kad klausimas beprasmis (kuo dažniau jį kartojo, tuo jai pačiai jis skambėjo vis beprasmiškiau), bet nuolatinės vyro girtuoklystės išvargino moterį, norėjo jam įgelti, atkeršyti, pati apsiraminti. Dviratis buvo apynaujis, pirktas kaip tik išėjimo į užtarnautą poilsį proga. Jeigu Dievas vis dėlto yra, ir jeigu jis vyras, o dar žydas, kas gali laukti moters po mirties? Netikiu aš šitomis nesąmonėmis, netikiu, šaukia Juozas, kai ji ragina jį eiti į bažnyčią, nėra, visiškai nieko nėra, niūriu balsu kartoja jis, jeigu tik kalba pakrypsta religijos temomis. Ponia Emilija, kai buvo jaunesnė, taip pat bažnyčią lankė, galima sakyti, formaliai. Sulaukusi amžiaus, kai mėnesinių reguliarumą pakeičia reguliarūs vizitai pas gydytojus, pasirengimą amžinajai kelionei ji ėmė vertinti kur kas rimčiau. Kaip gi taip, tiek puikių paveikslų, pastatų, tiek jaunų vyrų į kunigus stoja, celibato laikosi, ir nieko? Taip negali būti... Tik štai vienas dalykas keistas, jeigu tiek daug religijų, kaip Dievas gali būti vienas? Ką jis – mada? Kaip koks nors drabužis – vieniems reikia Alacho su purvinu chalatu, kitiems – Kristaus, kabančio tarp dangaus ir žemės, tretiems Jahvės, ketvirtiems dharmos ir nirvanos – ir visiems pagal pageidavimą? O jeigu iš tiesų dievų yra daug ir tarp jų taip pat vyksta varžybos, politinės batalijos? Jeigu jie vienas kitam įsiskolina, dovanoja dovanas, suteikia velykinių ar kokių nors Pesacho nuolaidų? Pavyzdžiui, jei musulmonas, užmušęs krūvą kitatikių, po mirties iš tikrųjų gaus keletą žmonų, tai kas gali garantuoti, kad ji, ponia Emilija, nebus pasirinkta kaip kokio nors bjauraus teroristo sugulovė? Tiesa, sakoma, kad jie geri meilužiai, tie juodaplaukiai, gaurais apaugę laukiniai, bet po mirties patekti į haremą... – galvojo ponia Emilija, atsirėmusi į vėsaus, šviesiai ruda spalva dažyto suolelio atkaltę, ir moters skruostai šiek tiek raustelėjo. Paskui ji šyptelėjo savo mintims, tarsi jos būtų kažkas kita nei ji pati, ir vėl atsivertė maldaknygę. 89
S i g i ta s Pa ru l s k i s
Ji vis dėlto dar sykį pakartojo klausimą apie dviratį, ir vyras neišlaikė – trenkė į žemę viską, kas buvo ant stalo: lėkštė subyrėjo į daugybę šukių, cukrinė skilo pusiau, pažerdama cukraus gabalėlius po visą virtuvę. Šakutė ir peilis, ko gero, nepatyrė rimtesnių pokyčių. Hm. Gerai, kad savo mėgstamą arbatinį buvo pastačiusi ant spintelės. Tokio įsiutusio Juozapo ji seniai nebuvo mačiusi. Nejaugi viskas dėl to nelaimingo dviračio? Nieko, tegul pasikankina. Jis nėra jau toks šiknius, kaip kai kurie jo bendraamžiai, bet pastaruoju metu per daug atsipalaidavęs. Išeidama į bažnyčią ponia Emilija griežtai pasakė, kad grįžusi rastų virtuvę sutvarkytą. Pasakė ne dėl to, kad tikėtų, jog jis nors pirštą pajudins, bet kad pati nusiramintų. Kad lengvai jam įgeltų. Na, kaip įprastai. Užgrojo vargonai, moteris priklaupė, stengdamasi išmesti iš galvos buitinių rietenų fragmentus ir susikaupti maldai. Neteisinga, kai vaikai išeina anksčiau už savo tėvus, – ši mintis ponią Emiliją pasitikdavo kiekvieną sykį, kai tik ji užsukdavo į kapines (o eidama iš bažnyčios tai darydavo kiekvieną sykį) aplankyti dukters kapo. Žuvo nesulaukusi nė keturiasdešimties. Nesaugus greitis, girtas vairuotojas, keletas lavonų, metalo laužo krūva, skausmo kalnas, ašarų upeliai, kilogramas piliulių, raminamųjų, migdomųjų ir kitokių. Argi įmanoma kuo nors išgydyti atmintį... Kam tai rūpi. Moteris apsižvalgė – arti nematyt nė vieno lankytojo. Greitais įprastais judesiais ant kapo pasitiesė kilimėlį, atsigulė ant nugaros. Žemė dar nespėjusi įšilti, dangus švarus, nė menkiausio debesies, lyg būtų netikras, aptrauktas melsva drobe ir kiekvieną akimirką galintis praplyšti, ir iš to plyšio vieną sykį staiga plūstels begalinė tamsa ir šaltis, o gal atvirkščiai – ugnies kamuoliai ir viską deginantis verdantis lietus. Kai nėra žmonių, ji visada taip daro – stengiasi įsijausti į mirusiosios vaidmenį, pajusti tai, ko niekad nejuto ir niekad nejus, – kažką, kas visą gyvenimą stūksojo tolumoj, kėlė nerimą ir baugulį, bet taip niekada ir nepriartėjo... 90
Prieš mirtį norisi švelnaus
– Ar jūs gerai jaučiatės? – pasigirdo balsas iš dangaus, ir ponia Emilija krūptelėjo. Atmerkė akis: ant takelio šalia kapo stovėjo pusamžis vyras. Moteris nevalingu judesiu timptelėjo žemyn sijoną, atsistojo, sulankstė kilimėlį, dar sykį pasitaisė drabužius. – Puikiai, – pasakė linktelėjusi vyrui ir nuėjo taku vartų link. Tai keistuolis, kas gi klausia numirėlio, ar jis gerai jaučiasi, šyptelėjo sukdama prie parduotuvės, kurioje ketino nusipirkti gabalą vyšnių pyrago, o gal net ir tortą su paukščių pienu. Velniop visas dietas, kuriomis pastaruoju metu mėgino kankinti savo stamboką kūną. Juozapai, trauk galas tą dviratį, nusipirksim naują, – tokius ar panašius žodžius norėjo ištarti ponia Emilija grįžusi namo, tačiau, vos perkėlusi koją per virtuvės slenkstį, keletą akimirkų apskritai neteko žado. Jos nuostaba buvo tokia didelė, kad moteris skubiai uždarė virtuvės duris ir nuėjo į svetainę, kurios duris taip pat uždarė, paskui atsisėdo ant fotelio krašto ir rankomis stipriai užspaudė ausis. Po kelių akimirkų jai iš gerklės pasigirdo veriantis inkštimas. Gydytoja Goda Strimaitienė atvažiavo po pusantros valandos. Be abejo, būtų atvykusi ir greičiau, bet ponia Emilija jai paskambino ne iš karto. Atsipeikėjusi po pirmo šoko, ji grįžo į virtuvę jau turėdama konkrečių veiksmų planą: ryžtingai nupjovė virvę, jau spėjusį atvėsti vyro kūną nuvilko prie tachtos. Atgavusi kvapą, perrengė Juozapą švariais marškiniais. Marškinėliai, kuriais jis vilkėjo prieš pasikardamas, buvo be apykaklės, o ponia Emilija nenorėjo, kad virvės paliktos žymės būtų matomos. Ji apskritai nenorėjo, kad apie savižudybę būtų kam nors daugiau žinoma, išskyrus Godą, jaunystės draugę, vyriausiąją miestelio ligoninės gydytoją. Savižudžių, ypač pakaruoklių, kunigas nė iš tolo neįsileidžia į bažnyčią, o ir kaimynams bei pažįstamiems būtų proga laidyti piktus liežuvius: ponia Emilija nenorėjo, kad nevykusi vyro mirtis susilpnintų jos socialines pozicijas. 91
S i g i ta s Pa ru l s k i s
Atvirkščiai, ji norėjo būti normali, padori našlė, kurios gyvenimą gedulas ir orūs laidotuvių ritualai sutaurina, o ne teršia apkalbomis ir nešvankiais įtarinėjimais. – Tu nepasakei, kad jis pasikorė, – priekaištingai lingavo galva Goda, neatitraukdama akių nuo melstelėjusio Juozapo veido. – Goda, noriu paprašyt labai svarbaus dalyko, – susikaupusi prabilo ponia Emilija. – Parašyk pažymą, kad jis mirė nuo infarkto. Gydytoja tebežiūrėjo į velionį ir nieko nesakė. Jau ir taip liesas vyro veidas po mirties dar labiau sukrito, skruostai ir akys įdubo, skruostikauliai iššoko, tarsi pasitraukus gyvybei jo viduje būtų atsiradusi tuštuma, vakuumas, mėginantis sunaikinti ir kūniškąjį žmogaus pavidalą, suspausti jį, išsunkti iki paskutinio lašo. Jeigu ponia Emilija būtų klausiusis, būtų girdėjusi, kad gydytoja keletą minučių niekaip negali užvesti automobilio, nes pro ašaras nemato, kur įkišti raktelį, tačiau ponia Emilija nieko nebegirdėjo: jos ausyse skambėjo griežtas, o gal kiek ir piktdžiugiškas draugės atsakymas: „Ne!“ Ji nesutiko konstatuoti infarkto. – Goda, po velnių, kodėl? – susinervino ponia Emilija. – Tu žinai, kas čia prasidės, kai visi sužinos... – Jai net kvapą užėmė nuo tokios minties, ir moteris nutilo. – Aš negaliu, – purtė galvą gydytoja. – Negaliu tau atleisti, tai tu, tu jį sužlugdei. Ponia Emilija išpūtė akis. – Goda, kas tau? Ką tu čia kalbi, Goda, ar tu su manim kalbi? Goda, atsipeikėk! – Aš jį mylėjau, aš mylėjau, o ne tu. Tu paprasčiausiai pasinaudojai proga, ir to aš tau niekad neatleidau. Įsitempei jį į lovą kaip paskutinė šliundra... Niekad neatleidau, niekad. Ir neatleisiu. Visuomet ateina metas atsiskaityti. Ir kodėl tu manai, kad kas nors patikės savižudybės versija? Gal jį kas nors pasmaugė miegantį? Kur įrodymai, kad tai savižudybė, a?! Kur?!! – Goda atsistojo, pabučiavo nu92
Prieš mirtį norisi švelnaus
mirėliui į kaktą ir pasuko prie durų. Dar sykį atsigręžė, prikimusiu, ašarų smaugiamu balsu tyliai ištarė: – Tu jį pražudei, tu. – Kokias čia nesąmones kalbi, Goda, atsipeikėk. Juk tai tikriausias marazmas, dėl Dievo meilės. Jūs tik paklausykit, net nejuokinga! Jeigu kas nors tarp jūsų ir buvo – juk tai buvo prieš tūkstantį metų! Kodėl tu visus tuos metus tylėjai, kodėl staiga dabar, kas atsitiko? – Ponia Emilija nebeturėjo jėgų stovėti ir klestelėjo ant tachtos šalia velionio. Tiek siurprizų per vieną dieną jai buvo jau per daug. Goda nieko nebeatsakė, išvažiavo, ir viskas. Niekas nepatikės savižudybės versija? Kaip tai suprasti? Poniai Emilijai ėmė kaisti viena veido pusė, o pakaušis atvirkščiai – atrodė, kad viršugalvis pasinėrė į ledą. Policininkas Verbiejus keletą sykių taukštelėjo krumpliais į duris ir nelaukęs kvietimo žengė į vidų. Nors su Juozapu buvo pažįstamas jau keliolika metų, bet iš pradžių jis netikėjo vagystės istorija. Kaip ir Juozapo žmona, ponia Emilija, manė, kad dviratį vyras bus palikęs kur nors pas sugėrovą. Bet ne, atsirado. Už keleto kilometrų nuo miestelio, prie autobuso stotelės. Nors ir smulkmena, bet vis tiek gerai, kas gerai baigiasi, darydamas virtuvės duris pagalvojo policininkas Verbiejus ir sustingo tarpduryje, nes pamatytas vaizdas jį pribloškė: Juozapas, užsimerkęs ir kažkaip nepatogiai nunarinęs galvą, pamažu kilo nuo grindų aukštyn. Ant kėdės stovėjusi ponia Emilija per šviestuvo kablį pernertą virvagalį iš visų jėgų traukė žemyn, ir jos vyras, šiek tiek trūkčiodamas, iš lėto kilo aukštyn, į dangų, nors jo veidas neatrodė patenkintas tokia perspektyva. Policininkui Verbiejui akimirksnį net pasirodė, kas Juozapo veido išraiška panaši į žmogaus, kuriam spaudžia per ankšta apykaklė, o jis neturi teisės jos pasitaisyti.
93