VIRSELIS S i g i ta s Pa ru l s k i s
buvo, bet galėjo būti. Žiūri į mane aliejinėmis praeities akimis, klausia: na ką, ar tu vertas gyvenimo dovanos, šikniau, ar vertas? Apima keistas, paradoksalus jausmas – kuo labiau tolsti nuo praeities, tuo lengviau ji tave pasiveja. Senieji meistrai. Paprasčiausias amato dalykas, meistriškumo demonstravimas jiems taip sklandžiai virsta metafora, simboliu – taip tiesmukai, be jokių įžangų gali suvokti, kad pro langą sklindanti, mergaitę su vėriniu nušviečianti šviesa Jano Vermeero paveiksle yra gyvenimo prasmės šviesa, vilties ir visų kitų mus šiame pasaulyje palaikančių iliuzijų šviesa... Ak, senieji meistrai, ak, seni perdylos, pasipūtėliai, megalomanai, šunsnukiai genijai, visą šviesą užrakinę savo talento gniaužtuose, mums palikę tik siaurą plyšelį... Ak, apgailėtinas šiuolaikinis menas, kuriam žmogus visiškai nepažįstama, tolima, nesuprantama ir net neįdomi tikrovė, ak, mūsų gėda ir sielvartas šiuolaikinis menas – aklas, kurčias, bukas, savim patenkintas debilas. • Kažkada šlaisčiausi po centrinę geležinkelio stotį – smagu vaikščioti po stotį, kai pačiam nereikia išvažiuoti. Stotis praranda vienaprasmę plokštumą, vieną funkciją, ir tampa daugiaprasmė, tai yra atsiranda dar ir estetinė, ir filosofinė dimensija. Kai esi keleivis – tave stotis tyrinėja, esi jai kaip kraujas kūnui, kaip maistas skrandžiui. O kai tu prašalaitis – pats tyrinėji stotį, nes ji užsiėmusi kitais keleiviais. Ryja, virškina, atrajoja, išspjauna. O tu stebi ir džiaugiesi. Arba ne. Berlyne jau liepos sukrovė žiedus, nors dar tik gegužės pabaiga, einu krautis lagamino, užteks, manęs laukia oro uosto vartai. Šiaip ar taip, vartai į dangų.