VIRSELIS
Visoms nerimastingoms šio pasaulio širdims, niekada galutinai nepalūžtančioms
Prologas
Oksfordas, 1842 m. balandis Šventojo Egidijaus bažnyčios, stūksančios vos už kelių namų gatvės gale, bokšto laikrodžio dūžiai skaičiavo valan das pavasario nakties tyloje. Trys, keturi, penki, mintyse kartojo Maja. Šeši, septyni – o gal jau aštuoni? Apsnūdusi devynerių metų mergaitė skaičiuodama netruko suklysti ir, nuskambėjus paskuti niam dūžiui, nebežinojo, ar dabar vienuolikta, ar jau vidurnaktis. Atsidususi apsivertė ant kito šono grabaliodama antklodės, kažkur nuslydusios, jai besiblaškant per sapnus. Kambaryje buvo vėsu. Nors dienomis saulutė jau ilgokai skleidė šilumą, bet naktys dar neatrodė pavasariškos. Tačiau Grinvudų šeimoje – jos kiekviena karta išaugindavo bent po vieną gydytoją – buvo įprasta žiemą vasarą nors per sprindį laikyti langą pravirą – dėl gryno oro ir or ganizmui grūdinti. Kiek Maja įstengė prisiminti, kitaip niekada ir nebuvo. Pastačiusi ausis ji klausėsi tyliausių kambario šlamesių. Gilus, aiškiai girdimas ritmingas kvėpavimas reiškė, kad jaunesnioji se suo kaip visuomet kietai įmigusi. Ir motina, ir tarnaitė Nenė nega lėdavo atsidžiaugti, kad Andželina užmigdavo vos padėjusi galvą ant pagalvės, o apie Mają to negalėjai pasakyti, ir tai buvo ne vie nintelis abi mergaites skiriantis bruožas. Kas pirmą kartą pamaty davo Martą Grinvud kartu su abiem dukterimis, nejučia – nuste bęs ir sutrikęs – imdavo žvilgčioti tai į vieną, tai į kitą mergaitę. Andželina buvo kaip iš akies lupta motina – abi gležnos, pablyš 7
kusios šviesiaplaukės tokiomis pat didelėmis tamsiai mėlynomis akimis kaip lėlės iš biskvitinio porceliano. O Maja, priešingai, ša lia smulkaus sudėjimo sesers atrodė gana apkūni. Net žiemą jos oda būdavo tam tikro atspalvio. Nors ji didžiavosi stiprios kavos tamsumo plaukais, ir jie – ne taip kaip Andželinos – savaime gar banojosi, būdavo sunku juos paversti tokia šukuosena, kokią itin mėgsta mažesnės mergaitės ir paauglės. Užtat Majos akys atrodė ypatingos: krintant tiesioginiams saulės spinduliams, šviesiai ru dose rainelėse žybčiodavo auksas, jos mirguliuodavo tarsi nenu gludintas gintaras ar medus. Artimiau bendraujantys su šia šeima žmonės žinojo, kad Džeraldas Grinvudas buvo vedęs antrą kartą, ir kaipmat spėdavo Mają, – kaip ir jos vyresnį brolį Džonataną, – esant iš pirmosios santuokos. Prieš gerus dvejus metus Grinvudai čia, į Šventojo Egidijaus gatvę, atsikraustė iš nedidelio namelio Turlio gatvėje. Dviejuose pirmo aukšto kambariuose įsikūrė Majos senelis, sulaukęs beveik septyniasdešimties metų ir nebesiverčiantis gydytojo praktika. Vieną dieną, visur tebestovint pusiau iškrautoms ar neatplėštoms dėžėms, Maja su stikline pieno ir keksu rankose buvo pasodin ta ant senelio sofos, – kad nesipainiotų po kojomis kambariuose triūsiantiems darbininkams, o Andželina tuo metu viršutiniame aukšte ramių ramiausiai pūtė į akį pietų pokaičio. Būti kartu su nešnekiu seneliu Majai atrodė visai paprasta. Jo tylėjimas ją nu teikdavo nepalyginti maloniau nei Andželinos malimas liežuviu, nei nepaliaujami motinos ir tarnaitės Nenės nurodinėjimai nesi kūprinti, eiti mažesniais žingsniais ir kalbėti tyliau. Pamažu sup dama kojas ji ėmė dairytis po naujai įrengtą kambarį su aukštais vitražiniais langais į gatvę. Žvilgsnis užkliuvo už portreto, anks čiau jos nematyto, nors ir auksiniais rėmais. Ko gero, jis čia buvo patekęs iš tam tikros patalpos senelio namuose, į kurią vaikams per sekmadieninius apsilankymus niekada nebuvo leidžiama kai šioti nosies. Todėl Maja iki pat kraustymosi dienos, kai baldų pa kuotojai stačią pro duris į koridorių stūmė sunkią ąžuolinę lovą, buvo šventai įsitikinusi, kad senelis jokios lovos neturi, o miega ant oda aptrauktos kušetės ligonių priimamajame, mat jame ir 8
šiaip leisdavo daugiausia laiko. Tą paveikslą jis, matyt, labai ver tino, nes kaipmat pasikabino nė nelaukdamas, kol bus išpakuotos ir sutvarkytos jo mėgstamos knygos. Paveikslas vaizdavo moterį senoviškais lygiais drabužiais, visai nepanašiais į pūstus sijonus, kokių Maja į valias matė dėvint motiną ir kitas gatvėje sutinkamas moteris. Juodutėliai tos moters plaukai buvo tik truputį papurenti ir, kaip Majai tada atrodė, palaidoki palyginti su kruopščiai sušu kuotomis, tvirtai sutemptomis ir surištomis motinos garbanomis. Nors laikas jau buvo palietęs spalvą ir drobę, įsižiūrėjusi atidžiau ji pastebėjo, kad tos moters akys tokios pat įstabios kaip ir jos pa čios. Niekas kitas šeimoje tokių neturėjo. „Seneli, – paklausė ji tada, – kas toji moteris paveiksle?“ Grub lėtos senelio rankos tvirčiau suspaudė lazdą: daktaras Džonas Grinvudas ilgai žiūrėjo įsmeigęs akis iš pradžių į paveikslą, paskui į Mają. „Tai tavo senelė Alisa, mieloji. Jau seniai mirusi. Tada dar nebuvo nei tavęs, nei Džonatano. Tu į ją labai panaši.“ Jo balsas skambėjo taip liūdnai, kad Maja nežinojo, ką atsakyti, todėl šiek tiek susigėdusi toliau kramsnojo savo keksą. Bet nuo tos akimir kos jautėsi smagiai žinodama, kad turi tokias pat akis kaip senelė, nors šios ir nebebuvo gyvos. Vėl išmušė bokšto laikrodis, Maja atsidususi persirito ant kito šono, tik dabar iškišo koją iš po antklodės, nes darėsi per šilta. Nuo praeitos žiemos senelis irgi jau buvo danguje. Kaip ir Džonatano mama; jos jis, deja, visai neprisiminė. Majos motina nemėgo, kai Maja sakydavo „miręs“, o ne „dan guje“; tai esąs blogas gydytojų tonas, vis pykdavo ji. Todėl Maja stengėsi atsižvelgti į motinos norą, nors ir nesuprato, kodėl taip sakyti nedera. Tai tik vienas iš daugybės atvejų, kai motina ją vis pamokydavo. Taip pat buvo neaišku, kodėl ji įspėdavo Mają daž niau už Andželiną. Kartais pabudusi iš nerimastingo miego ji apie visa tai pagalvodavo, ir apie mirtį, ir apie dangų. Ir apie santykius šeimoje – šie dažnai atrodydavo tokie painūs, kad imdavo svaigti galva; pagalvodavo ir apie Džonataną, vos sulaukusį penkiolikos, o jau tokį suaugusį; deja, matydavo jį retai – nuo tada, kai brolis pradėjo lankyti Vinčesterio mokyklą. Išties jis jai atsiėjo tik pus 9
brolis. Kažin, ar būtų mylėjusi Džonataną labiau, jei jis būtų buvęs „tikras“ brolis? Nors Andželina buvo tikra sesuo, Maja jos nė iš tolo taip nemylėjo, kad ir kaip stengėsi. Į galvą be perstojo lįsdavo visokios mintys, o kartu kildavo vis naujų klausimų. Tad nėra ko stebėtis, jog iš ryto ji jausdavosi tokia pavargusi, kad visai nenorė davo ropštis iš lovos, o Andželina visada pašokdavo guvi ir žvali. Dabar Maja buvo jau visai pabudusi. Pasitaikydavo, kad, to kioms mintims neduodant ramybės, ji nuslinkdavo pasikalbėti apie visa tai pas tėvą, nes jis, visiems kitiems seniai nugrimzdus į sapnų karalystę, dažnai tebesėdėdavo darbo kambaryje viduri niame aukšte arba rausdavosi pirmo aukšto bibliotekoje. Vis dėlto rytais, kai tarnaitei Nenei vargais negalais pavykdavo ištempti ją iš patalo, jis būdavo jau seniai išėjęs. Jaunystėje tėvas buvo daug keliavęs, lankęsis Italijoje ir Grai kijoje, nukakęs į Pietvakarių Aziją. Namuose galėjai visur matyti įskilusių vazų ir lėkščių, pažaliavusių monetų ir aptriušusių lentga lių su medžio raižiniais. Visi tie daiktai buvo nepaprastai vertingi, todėl laikomi užrakinti po stiklu, nepasiekiami smalsiems Majos pirštams. Džeraldas Grinvudas be galo daug žinojo apie senovės laikus, Baliolo koledže dėstė antikinę istoriją, bet, atrodo, vis dar norėjo kuo daugiau išmokti. Majai jis laiko negailėdavo, kad ir kiek tuo metu būtų rodęs laikrodis. Beatodairiškai stumdavo šalin savo popierius ir knygas, sodindavosi ją ant kelių ir atidžiai klausydavo si, o norėdamas ką nors paaiškinti, susimąstęs užtraukdavo pypkę. Maja atsargiai pakėlė galvą – pro apatinį durų plyšį žėrėjo gelsvas šviesos ruožas. Ji šiek tiek luktelėjo, paskui atsisėdo, išlipo iš lovos ir pamažėl tapsėdama basomis kojomis nėrė pro duris, stengdamasi nieku gyvu nepažadinti sesers, ir apgraibomis nu slinko koridoriumi, grakščiai aplenkdama visas girgždančias ki limu išklotų medinių grindų vietas. Jos motina vis nepraleisdavo progos pasiskųsti „siaubinga sena dėže“, taip ji vadino Blekholą. O Maja mėgo šį namą – kaip tik todėl, kad jis buvo išties pana šus į dėžę ir jame netrūko gūdžių užkaborių, o jų tamsoje galėjai ką nors smagiai išgąsdinti. Nors vietos čia buvo į valias, motinai atrodė per didelė prabanga abiem mergaitėms skirti po kambarį. 10
Todėl kitas miegamąsias patalpas ji laikė svečiams – Kembridžo, Londono ar užsienio profesoriams, retsykiais čia nakvojantiems ir kiauras naktis diskutuojantiems su tėvu ir kai kuriais studentais. Dažnai vieniems ateinant, kitiems išeinant, motina niurnėdavo turinti daug darbo; tokiais atvejais jo išties netrūkdavo. Bet kai ji susirūpinusi zuidavo iš vieno kambario į kitą nurodinėdama, ko kių ir kiek užkandžių paruošti, kokius kambarius kaip sutvarkyti, Maja jos akyse įžvelgdavo tam tikrą blizgesį. Motina pati į vazas primerkdavo ką tik nuskintų gėlių, o paskui apsitaisiusi elegantiš kais drabužiais priimdavo svečius. Maja žengė žemyn; sulig kiekviena laiptų pakopa darėsi vis šviesiau, nes tėvo darbo kambarys buvo praviras: galėjai matyti tamsiai raudono su šviesiais ornamentais kilimo kampą ir ma syvaus darbo stalo šoną. Tėvas kambaryje sėdėjo ne vienas; pro jo pažįstamo balso murmesį buvo girdėti kitas balsas. Su saldžiu pypkės dūmų kvapu atrodė sumišęs kitas, aštresnis. Majos širdis suspurdėjo. Ričardas! Ričardas yra atėjęs! Ričardas Frensis Bartonas, Trejybės koledžo antro kurso stu dentas, Blekhole būdavo laukiamas svečias nuo tada, kai Džeraldas Grinvudas jį pirmą kartą sutiko savo bičiulio gydytojo namuose: čia universiteto pirmakursis Bartonas nuomojosi kambarį. Ponia Grinvud rausdavo lyg gimnazistė, kai Ričardas galantiškais kom plimentais dėkodavo jai už kvietimą pietų. Maja dažniai matydavo tėvą su juo vaikštant sode ir nepaliaujamai sukant ratu. Juodu dis kutuodavo apie svetimas kalbas ir kultūras arba dalydavosi prisi minimais – gamtovaizdžių ir žmonių, kuriuos buvo matę ar sutikę Prancūzijoje ir Italijoje; ten prabėgo Ričardo vaikystė. Kai kada jie įsitaisydavo Džeraldo darbo kambaryje pasriubsnoti brendžio, kaip dabar, šią vėlyvą valandą. Džeraldas – kitaip neįsivaizduosi – traukdavo savo pypkę, o Ričardas rūkydavo tik cigaretes. Niekam šiuose namuose jis nebuvo taip kritęs į širdį kaip Majai. Ji nulipo iki pakopos, esančios tame pačiame aukštyje kaip dar bo kambario durys, atsitūpė, apsikabino apvaliai ištekintus turėk lų laikiklius ir įspraudė tarp jų veidą, – kad nepraleistų nė vieno žodžio – o gal šmėkštelės net pats Ričardas? 11
– ...įtikinti savo senį, kad stumti mane į bažnytininko karjerą beprasmiška. Juoda laikino pašalinimo iš universiteto dėmė mano asmens byloje šiuo požiūriu ypač dera, – Maja girdėjo pasitenkini mo gaidelę žemame, šiurkštokame Ričardo balse. – Gerai išėjo, kad paskaita sutapo su konkūro pradžia. Užuot klausęsis profesoriaus pamokymų, šalia Vorčesterio koledžo susitikau su keliais studijų draugais, sėdome į išsinuomotą vežimą ir pirmyn į varžybas! – Tai, žinoma, neliko nepastebėta, – neišleisdamas pypkės iš dantų sumykė Džeraldas. – Ne. Majai dingojosi, kad Ričardo balse suskambo šiokia tokia kal tės pajauta. – Mus iškvietė pas dekaną, jis ketino būti gailestingas ir žadėjo tik įspėti. Tad priėjau prie jo ir išklojau argumentus, kad žiūrėti varžybas nesąs joks dorovės pažeidimas. Aiškus daiktas, piktinau si, kad universitetas, drausdamas dalyvauti šiuose renginiuose, elgiasi su mumis kaip su mokinukais. Savo kalbą dar pagardinau tokiais nuvalkiotais posakiais kaip „pasitikėjimas gimdo pasitikė jimą“ – ir viskas, lauk iš universiteto. Stojo neilga tyla, per kurią Džeraldas, matyt, kimšosi pypkę, nes netrukus iš kambario pakvipo šviežiais dūmais, paskui jis at sikrenkštė ir tarė: – Rengti kliūtines žirgų lenktynes universitetas visada leidžia tik už savo teritorijos, o tuo metu, kai jos vyksta, prevencijos dėlei numato svarbias paskaitas, nes baiminasi dėl jūsų saugumo. Jau ne vienas žiūrovas per tokias varžybas yra pakliuvęs po ratais arba po kanopomis. Su buku principingumu ar perdėta globa tai neturi nieko bendra. Džeraldas Grinvudas visai nevertino griausmingų baudžiamų jų pamokslų. Jis šventai tikėjo, kad žmogaus protas pajėgus viską suvokti pats, todėl ramus ir dalykiškas argumentavimas, jo nuo mone, buvo nepalyginti paveikesnis, kad žmogus imtų nuoširdžiai gailėtis dėl savo paklydimų – Maja tai žinojo iš savo patirties. – Bet, – neperstodamas toliau kalbėjo Džeraldas, matyt, norė damas užbėgti už akių galimam Ričardo prieštaravimui, – juk tu iš 12
paskutiniųjų stengiesi, kad galėtum didžiuotis keistuolio ir prieš gyniautojo reputacija. Leidžiu sau priminti tavo triukšmingus va karėlius ir profesorių bei globėjų karikatūras. O pirmąjį trimestrą iškviesti į dvikovą studijų draugą reikia nemaža įžūlumo. Šis epizodas buvo nuskambėjęs visame Oksforde. Vienas aukš tesnio kurso studentas pasityčiojo iš vos spėjusio įsirašydinti į universitetą Ričardo Bartono ūsiukų nukarusiais galais, nešioja mų pagal italų madą. Šis mandagiai nusilenkė, padavė jam savo vizitinę kortelę ir pasiūlė rinktis ginklą. Dvikovos buvo oficialiai uždraustos, todėl vyresnio kurso studentas iššūkio nepriėmė. Kad ir kaip ten būtų, nuo pat studijų pradžios Ričardas Bartonas tapo garbingo universiteto įžymybe. – Tik toks kaip aš, išaugęs žemyne, išmano visas riteriškos elg senos subtilybes; čia apie jas, kaip matyti, visai nežinoma, – karštai gynėsi Ričardas. Vis dėlto Džeraldas nebuvo linkęs toliau gilintis į šią temą. – Kas bus tavo studijų draugams, irgi dalyvavusiems lenktynėse? – Pašalinimas iš koledžo iki trimestro pabaigos. Ne daugiau. – Nusivylęs atsakė Ričardas. – Taigi, mielasai, – Džeraldas atsiduso ir atjausdamas kalbėjo toliau, – šiek tiek per daug stryktelėjai viršum savo tikslo. Galiu tave suprasti – mano tėvas irgi nebuvo laimingas, kad savo laiku netęsiau šeimos tradicijos ir netapau gydytoju kaip jis. Man taip pat prireikė laiko suvokti, kad ir mano sūnus, nors gaunantis puikius pažymius iš lotynų ir graikų, labiau domisi tuo, kas ropoja ir skrai do, o ne senaisiais raštais. – Jis porą kartų garsiai paptelėjo pypkę. – Vadinasi, užsitraukęs nemalonę palieki šiuos šventus skliautus. Gaila. Išties labai gaila. Iki šiol nedaug tesutikau studentų, prilygs tančių tau intelektu ir gebėjimais. Antra vertus, toks laisvas protau tojas kaip tu vargiai tiktų šiai institucijai. Ką ketini daryti? – Mausiu kur nors į Pietų Australijos kolonijas, į Kvinslandą, Naująjį Pietų Velsą arba į Jungtinę Kanados provinciją. Dėl ma nęs – nors ir į Neapolį, į Šveicarijos gvardiją, ar net į svetimšalių legioną, tik kuo toliau nuo šitų šaltų, permirkusių saliūkščių ir bu kagalvių jų gyventojų! 13
Jo balse buvo girdėti tiek pykčio ir nevilties, kad Majai suspau dė širdelę. – Bet mieliausia būtų Indija. Tikiuosi įtikinti tėvą, kad nupirk tų karininko licenciją – kol dar nepasibaigęs karas Indijos šiaurės vakarų kalnuose. Matyt, netinku niekam kitam, kaip už kelių pen sų dienos atlygį būti apšaudomam afganų. Jo žodžiai atrodė kupini pagiežos. – Nagai niežti kaip reikiant pamokyti afganus – už Kabulo įgu los kareivių ir civilių sausio skerdynes. Net kare būtina paisyti bent šiokio tokio garbingumo. – Bet armijoje, Ričardai... – Žinau, – atkirto šis apmaudžiai, – ir tenai, tarnaudamas ka riuomenėje, turėčiau savo laisvajai dvasiai, – šiuos du žodžius iš tarė tulžingai, – uždėti apynasrį. Bet būdamas ten galėčiau bent mokytis kalbų, dar neturinčių nei žodynų, nei gramatikos. Išmo kęs kalbėti, įsimaišyčiau tarp tų žmonių, tarsi tapčiau vienu iš jų, gilinčiausi į papročius ir tradicijas. Jei turėčiau kapitalo, galėčiau leisti sau malonumą keliauti ir... – Negražu klausytis, ką kiti šneka, – sušnibždėjo švelnus balse lis Majai už nugaros, ir ji nevalingai atsigręžė. Dviem pakopomis aukščiau stovėjo Andželina – tokiais pat baltais naktiniais marški niais kaip ir ji. Savo blizgančiais geltonais plaukais, susuktais ant daugybės mažų popieriaus juostelių, sesuo atrodė panaši į ange liuką – arba veikiau į pykstantį angelą vaikišku veidu ir smerkian čiomis akimis. – Bet tai juk Ričardas, – patyliukais sukuždėjo Maja, kad kaip nors pasiteisintų. – Aš turiu klausytis, kai jis pasakoja! Užaugusi būsiu tokia pat kaip jis – drąsi ir narsi, tokia pat nesutramdoma, tokia pat... – Tai visiškai neįmanoma, – niekinamai atšovė Andželina. – Juk tu mergaitė! Pyktis nutvilkė Mają, nejučiomis ji pašoko sugniaužusi kumščius. – Įmanoma ar ne – dar pažiūrėsim! – atkirto garsiau nei no rėjo. 14
– Kas čia dedasi? – Tarpduryje išdygo Džeraldas Grinvudas, jis žvelgė į abu baltus padarėlius šiek tiek nustebęs ir mažumą šyp sodamasis. Andželina kaip žaibas nėrė laiptais aukštyn ir dingo viršutinio aukšto tamsoje. Maja stovėjo suglumusi ir panarinusi galvą, kojų pirštais rausdamasi į laiptų kilimo pūką. – Visai nežinojau, kad Blekhole vaidenasi tokia žavinga nakties dvasia. Skambant Ričardo balsui Maja iš padilbų dirstelėjo į duris. Jis stovėjo šalia tėvo, ūgiu pranokdamas šį visa galva – aukštas, pla čiapetis. Nors vilkėjo kostiumą, nors pasmakrę puošė kaklaraištis, o juodus plaukus skyrė sklastymas, jis visa savo išvaizda atrodė panašesnis į italą arba čigoną per prekymetį Šventojo Egidijaus turgavietėje nei į anglą. Ričardo žvilgsnis, vos pastebima šypsenė lė, žaidžianti šiaip jau niūrokai atrodančiame veide, nudažė Majos žandus džiaugsmingu raudoniu. – Gal pasisveikinkim, princese? Jis peržengė slenkstį, atsitūpė ir išskėtė rankas. Palengvėjusia širdimi Maja nuskriejo per kelias laiptų pakopas tiesiai jam į glė bį. Veidu glausdamasi prie jo švarko peties ji uodė tabako dūmų, vilnonio audinio, muilo ir kremo kvapą su vien Ričardui būdingu sunkiu medžio prieskoniu. – Ričardas atėjo atsisveikinti. Rytoj išvažiuoja iš Oksfordo ir, matyt, į Angliją grįš labai negreitai. Maja pakėlė galvą ir sumišusi pasižiūrėjo į tėvą, o šiam buvo išties nesmagu, kad tenka taip ją nuliūdinti. Jos akys krypo į kam puotą Ričardo veidą atsikišusiais žandikauliais, klausiamai, net maldaujamai žvelgė į tamsias akis, savo spalva tokias panašias į jo sios pačios, su bergždžia viltimi – gal tai tik vienas pokštų, kokiais jis taip dažnai mėgdavo ją paerzinti? Bet jo akys į jos klausimą atsakė rimtai, beveik atsiprašomai. Nuo tada, kai Džonatanas parsirasdavo į namus tik per atosto gas, Ričardas buvo vienintelis ir mylimiausias jos žaidimų draugas. Andželinai vis neidavo iš galvos kvailos lėlės; kartą Maja netyčia sukūlė porcelianinio arbatos servizo puodelį ir nuo tada prie lėlių 15
kambario jai buvo draudžiama net prisiartinti. O su Ričardu sode ji kaudavosi mediniais kardais: kai Maja jam gerai pataikydavo, jis susiėmęs už tos vietos ir vaidindamas, kad mirtinai skauda, kris davo ant vejos. Sūpynes po obelimi įsiūbuodavo taip aukštai, kaip tėvas niekada nebūtų drįsęs, o ji iš džiaugsmo ir malonios baimės imdavo spiegti. O bibliotekoje juodu pasitiesdavo ant grindų didį jį atlasą, sukišdavo nosis ir versdami puslapį po puslapio – Maja savo vaikiškomis rankutėmis, Ričardas savo nuostabiai dailiais pirštais – keliaudavo Marko Polo maršrutais. Numatydavo būsi mas savo ekspedicijas į Artimuosius Rytus, kad prisikrovę šilko, arbatos, prieskonių, aukso ir brangakmenių grįžtų į Angliją. Ir da bar visam tam galas? Į Indiją, toptelėjo mintis, ir ji nurijo seilę. Kūną nukrėtė šaltis, kažin koks gumulas įstrigo gerklėje. – Jei nebūčiau pabudusi, – patyliukais ištarė Maja, – tavęs dau giau nebebūčiau mačiusi. – Žinai, – giliai atsiduso Ričardas, švelniai glostydamas jai nu garą, – aš nelabai moku atsisveikinti. O, va, sveikintis man nepa lyginti maloniau. – Bet, – pratrūko ji staiga, – bet tu negali imti ir pradingti! Jos pirštai įsikibo jam į švarką tarsi taip galėtų sulaikyti. Išti kus tokiai bėdai, Maja ryžosi patikėti jam savo didžiausią paslaptį. Apsikabino jam kaklą, prisiglaudė skruostu prie smilkinio, tos vie tos, kur labiausiai kvepėjo kažkuo panašiu į lakricą, ir pakuždėjo į ausį: – Aš juk žadu už tavęs tekėti. Iškart atsitraukė nuo jo susigėdusi, nes pamanė, kad bus išjuok ta. Bet Ričardas tik pasižiūrėjo į ją nustebęs, net šiek tiek sutrikęs. Paskui vėl priglaudė prie savęs. Jo lūpos buvo taip arti jai prie au sies, kad ilgi barzdos plaukai švelniai kuteno, šnibždant garsus. – Tai labai netikėtas ir prasmingas pasipiršimas, Majoška. Jo balse buvo girdėti pasitenkinimo virpulys. – Iš manęs, kaip santuokinio vyro, džiaugsmo turėtum, žino ma, nedaug – tau tai reikėtų dar kartą gerai apgalvoti! O aš mielai grįšiu prie šios minties, kai vėl pasimatysime. Kol tai bus, – jis ati traukė ją nuo savęs ir smiliumi spustelėjo nosies galiuką, – stropiai 16
spręsk uždavinius, kokius tik lieps tėvelis. Juk žinai, kad nemėgstu kvailų moterų! O aš tau rašysiu kiek galėdamas dažniau. Ar sutar ta, mažoji ledi? Maja linktelėjo galvutę, ir Ričardas atsistojo. – Ačiū, profesoriau, už viską. Abu trumpai spustelėjo vienas kitam ranką. – Ne, ne, nevarkite, pats rasiu, kaip išeiti. Jausdamasi visiška bejėgė, įspraudusi savo šaltus kaip ledas pirštus tėvui į saują Maja žiūrėjo, kaip Ričardas Bartonas nuskuba laiptais žemyn ir paprasčiausiai dingsta iš mažo jos pasaulio.