V V Pirm a s
Man nepatinka narvai.
Nepatinka ir zoologijos sodai. Jau per patį pirmą apsilankymą apėmė klaustrofobija žiūrint į vargšus gyvūnus. Buvo sunku patikėti, kad koks nors padaras gali taip gyventi. Kartais man gaila net nusikaltėlių, pasmerktų gyvenimui kameroje. Ir tikrai nemaniau, kad pačiai gali tekti praleisti gyvenimą už grotų. Tačiau pastaruoju metu likimas dažnai iškrečia netikėtų pokštų, ir štai aš – kalėjimo kameroje. – Ei! – suklykiau įsitvėrusi į grotas, skiriančias mane nuo viso pasaulio. – Kiek aš čia dar sėdėsiu? Kada teismas? Negalit laikyti manęs šiame požemyje amžinai! Na gerai, gerai, ne visai požemyje, bent jau ne tamsiame urve surakintą surūdijusiomis grandinėmis. Kamera buvo maža, plikomis sienomis, plikomis grindimis, žodžiu... plika. Šalta. Sterili. Ir slėgė labiau nei koks viduramžių požemis. Pajutau šaltą, kietą metalą. Grotos kone linksmai spindėjo fluorescentinėje šviesoje. Akies krašteliu mačiau įsitempusią sergėtojo nugarą, žinojau, kad jų yra ir daugiau. Dar žinojau, kad nė vienas nesiteiks man atsakyti, bet vis tiek rėkavau antrą dieną iš eilės. Man nutilus vėl įsivyravo įprastinė kalėjimo tyla ir aš susmukau ant gulto kampe. Jis, kaip ir viskas mano naujuosiuose namuose, buvo plikas ir šaltas. Taip. Pradėjau gailėtis, kad manęs