UDK 821.111(73)-93 Me-01
Versta iš: Richelle Mead Last Sacrifice, Vampire Academy, Book 6 Razorbill, Penguin Group, Penguin Young Readers Group, New York, 2010
Ciklo „Vampyrų akademija“ knygos: Vampyrų akademija Šalčio dvelksmas Šešėlio pabučiuota Kraujo pažadas Dvasios galia Paskutinė auka
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
ISBN 978-609-01-1256-4 Copyright © 2010 Richelle Mead Cover design by Emilian Gregory Photograph copyright © 2010 Michael Frost © Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013
V V Pirm a s
Man nepatinka narvai.
Nepatinka ir zoologijos sodai. Jau per patį pirmą apsilankymą apėmė klaustrofobija žiūrint į vargšus gyvūnus. Buvo sunku patikėti, kad koks nors padaras gali taip gyventi. Kartais man gaila net nusikaltėlių, pasmerktų gyvenimui kameroje. Ir tikrai nemaniau, kad pačiai gali tekti praleisti gyvenimą už grotų. Tačiau pastaruoju metu likimas dažnai iškrečia netikėtų pokštų, ir štai aš – kalėjimo kameroje. – Ei! – suklykiau įsitvėrusi į grotas, skiriančias mane nuo viso pasaulio. – Kiek aš čia dar sėdėsiu? Kada teismas? Negalit laikyti manęs šiame požemyje amžinai! Na gerai, gerai, ne visai požemyje, bent jau ne tamsiame urve surakintą surūdijusiomis grandinėmis. Kamera buvo maža, plikomis sienomis, plikomis grindimis, žodžiu... plika. Šalta. Sterili. Ir slėgė labiau nei koks viduramžių požemis. Pajutau šaltą, kietą metalą. Grotos kone linksmai spindėjo fluorescentinėje šviesoje. Akies krašteliu mačiau įsitempusią sergėtojo nugarą, žinojau, kad jų yra ir daugiau. Dar žinojau, kad nė vienas nesiteiks man atsakyti, bet vis tiek rėkavau antrą dieną iš eilės. Man nutilus vėl įsivyravo įprastinė kalėjimo tyla ir aš susmukau ant gulto kampe. Jis, kaip ir viskas mano naujuosiuose namuose, buvo plikas ir šaltas. Taip. Pradėjau gailėtis, kad manęs
6
Richelle Mead
neuždarė tikrame požemyje – ten bent jau galėčiau paspoksoti į voratinklius ar žiurkes. Pakėliau akis į lubas ir mane apėmė klaustrofobija – dingojosi, kad lubos pamažu leidžiasi žemyn. Ėmė trūkti oro. Atrodė, kad net sienos artėja prie manęs... Staigiai atsisėdau sunkiai gaudydama kvapą. Nežiūrėk į lubas ar sienas, Rouz, priminiau sau. Pažvelgiau į sugniaužtus kumščius ir ėmiau mąstyti, kaip užvirė šita velniava. Atsakymas aiškus: kažkas mane pakišo ir apkaltino nusikaltimu, kurio nepadariau. Ir ne šiaip nusikaltimu. Žmogžudyste. Kažkas įžūliai apkaltino mane sunkiausiu nusikaltimu, kokį gali padaryti morojus ar dampyras. Taip, esu žudžiusi ir anksčiau. Esu. Esu pažeidusi nemažai taisyklių ar net įstatymų. Tačiau šaltakraujiškos žmogžudystės tikrai neįvykdžiau. Juolab nenužudžiau karalienės. Sutinku, karalienė Tatjana nebuvo mano draugė. Ji buvo šalta ir viską apskaičiuojanti morojų valdovė. (Morojai – gyvi, magiją valdantys vampyrai, kurie gerdami kraują nenužudo savo aukų.) Mudviejų su Tatjana santykiai visą laiką buvo įtempti dėl keleto priežasčių. Viena iš jų ta, kad susitikinėjau su jos sūnėnu Adrianu. Kita – mano nepritarimas jos siūlomai kovos su strigojais politikai. (Strigojai – nemirę mus persekiojantys vampyrai.) Ir nors Tatjana ne kartą manim pasinaudojo, niekada nelinkėjau jai mirties. Bet kažkas, matyt, linkėjo, negana to, visus įkalčius nukreipė prieš mane. Blogiausia, kad ant sidabro kuolelio, kuriuo buvo nužudyta Tatjana, rasti mano pirštų atspaudai. Kita vertus, kuolelis mano, tad savaime suprantama, kad ant jo liko mano pirštų atspaudų. Tačiau kitiems tai buvo nenuginčijamas įrodymas. Sunkiai atsidususi iš kišenės išsitraukiau suglamžytą popiergalį. Vienintelis mano skaitalas. Suspaudžiau jį rankose, nė ne-
Paskutinė auka
7
reikėjo pažvelgti į žodžius – per tiek laiko išmokau juos atmintinai. Laiškelis privertė mane susimąstyti, ką žinau apie Tatjaną. Apie daug ką susimąstyti. Slegiama plikų kalėjimo sienų nutariau persikelti į jaukesnę aplinką – savo geriausios draugės Lisos mintis. Mus sieja ryšys, leidžiantis skaityti jos mintis ir matyti pasaulį jos akimis. Visi morojai valdo vieną iš penkių žemiškųjų ar magiškųjų elementų, Lisos elementas yra dvasia. Jis suteikia jai nepaprastų gydomųjų galių. Tarp morojų dvasios elementas itin retas, dauguma jų valdo žemiškuosius elementus, todėl menkai nutuokia apie dvasios galias, kurios iš tiesų yra neįtikėtinos. Kai prieš kelerius metus pasitelkusi dvasios elementą Lisa prikėlė mane iš mirusiųjų, tarp mūsų atsirado ryšys. Nors persikėlusi į jos mintis išsilaisvinau iš savo narvo, tai neišsprendė mano bėdų. Lisa iš paskutiniųjų stengėsi įtikinti kitus morojus, kad esu nekalta, tačiau teisme pateikti įkalčiai bylojo prieš mane. Mano kuolelis, tapęs žmogžudystės įrankiu, tebuvo pradžia. Mano priešai netruko prisiminti mudviejų su karaliene nesutarimus ir netrukus rado liudytoją, šis pasakė, kur neva buvau žmogžudystės metu. Jo liudijimas paliko mane be alibi. Taryba nusprendė, kad surinktų įkalčių pakanka pradėti teismo procesą, kuriame bus paskelbtas nuosprendis. Lisa iš paskutiniųjų mėgino atkreipti morojų dėmesį ir juos įtikinti, kad manimi buvo pasinaudota. Deja, jos nelabai kas klausėsi, nes buvo įsitraukę į pasiruošimą iškilmingoms Tatjanos laidotuvėms. Monarcho mirtis – svarbus įvykis, tad morojai ir dampyrai – pusiau vampyrai kaip aš – plūdo iš viso pasaulio pasižiūrėti laidotuvių ceremonijos. Vaišės, gėlės, dekoracijos, net muzikantai... Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Tikriausiai net Tatjanos vestuvėms nebūtų rengtasi taip skrupu-
8
Richelle Mead
lingai. Tad savaime suprantama, kad tokioje sumaištyje buvau tiesiog pamiršta. Daugumai užteko, kad esu uždaryta ir daugiau nieko nenužudysiu. Tatjanos žudikė rasta, teisingumas įvykdytas. Byla baigta. Nespėjus geriau įsižiūrėti, kur dabar yra Lisa, mane į tikrovę sugrąžino bruzdesys. Išgirdau, kaip kažkas pareikalavo pasimatyti su manim. Pirmasis lankytojas per kelias dienas. Širdis ėmė smarkiau daužytis, pripuoliau prie grotų vildamasi, kad atėjusysis pasakys, jog įvyko siaubingas nesusipratimas. Ko ko, bet to asmens tikrai nelaukiau. – Seni, – paklausiau silpnu balsu. – Ko čia atėjai? Prieš mane stovėjo Eibas Mazuras. Kaip visada, buvo sunku atitraukti nuo jo akis. Vidury vasaros tvankiame ir drėgname Pensilvanijos užkampyje jis vilkėjo pagal užsakymą siūtą eilutę. Ją papildė purpurinis šilko kaklaraištis ir šalikas (o jis kuriems galams?). Aukso grandinės ant kaklo ir auksiniai žiedai ausyse paryškino jo tamsų gymį, juoda barzda buvo madingai patrumpinta. Eibas buvo morojus, nors nekilmingas, bet ganėtinai įtakingas. Be to, jis buvo mano tėvas. – Aš tavo advokatas, – linksmai atšovė jis. – Atėjau pasikalbėti su savo ginamąja. – Joks tu advokatas, – atkirtau. – Visos tavo pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Nelabai gražu iš mano pusės. Eibas, net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, pasisiūlė atstovauti man svarstant bylą. Tačiau aš tebetupėjau už grotų ir laukiau teismo, tad tikriausiai patys suprantat, kad jo gynyba nedavė žymesnių rezultatų. Bet viską apmąsčiusi supratau, kad dėl vieno dalyko jis teisus. Joks advokatas, geras ar blogas, nebūtų manęs ištraukęs. O jis sutiko imtis beviltiškos bylos, nors, tiesą sakant, nesupratau, kodėl – mes
Paskutinė auka
9
nebuvome labai artimi. Matyt, pirma, dėl to, kad nepasitikėjo kilmingaisiais, antra, jautė tėvišką pareigą. – Mano gynyba buvo nepriekaištinga, – atrėžė jis. – Bet tavo prakalba, kaip reikia planuoti žmogžudystę, tau tikrai pakenkė. Buvo nelabai išmintinga aiškinti šitai teisėjai. Negirdom nuleidusi jo priekaištą sukryžiavau rankas. – Tai ką čia veiki? Žinau, kad atėjai ne tik tėviškų jausmų vedamas. Niekada nieko nedarai be priežasties. – Aišku, ne. Kodėl turėčiau ką nors daryti be priežasties? – Man nerūpi tavo atžagari logika. Eibas man mirktelėjo. – Nepavydėk. Jei labai pasistengsi, gal kurią dieną imsi mąstyti taip pat genialiai kaip aš – tai paveldima. – Eibai, – perspėjau, – netuščiažodžiauk. – Gerai jau, gerai. Atėjau pasakyti, kad galbūt teismas prasidės anksčiau. – Ką? Bet juk tai gerai! Bent jau aš maniau, kad gerai, tačiau Eibo išraiška bylojo ką kita. Girdėjau, kartais teismo reikėdavo laukti keletą mėnesių. Vien nuo minties, kad tiek laiko teks praleisti už grotų, apimdavo klaustrofobija. – Rouz, ar supranti, kad teismas bus labai panašus į bylos svarstymą? Tie patys įkalčiai ir tas pats nuosprendis – kalta. – Bet juk mes dar turim laiko tai pakeisti, ar ne? Rasti, kas mane išteisintų... – Staiga supratau, kur šuo pakastas. – Sakei, teismas įvyks anksčiau. Kada? – Jį norima surengti iškart po to, kai bus karūnuotas naujasis karalius ar karalienė. Vienas iš karūnacijos renginių... Eibas kalbėjo nerūpestingai, bet tamsiose akyse perskaičiau tikrąją jo žodžių prasmę. Mintyse paskaičiavau.
10
Richelle Mead
– Laidotuvės šią savaitę, iškart po jų – rinkimai... Nori pasakyti, kad būsiu nuteista po dviejų savaičių? Eibas linktelėjo. Įsitvėriau grotų, širdis daužėsi kaip pašėlusi. – Dvi savaitės? Nejuokauji? Kai jis pasakė, kad teismas paankstintas, maniau, jog turim dar kokį mėnesį – užtektinai laiko įrodyti mano nekaltumą. Kaip tai padaryti? Nežinia. O dabar neliko laiko. Dviejų savaičių nepakaks, ypač turint omeny sumaištį rūmuose. Vos prieš kelias akimirkas negalėjau pakęsti laukimo, o dabar iš manęs buvo atimtas netgi laikas. Dar labiau viską komplikavo atsakymas į kitą mano klausimą. – Per kiek... – pasistengiau tvardytis, kad nevirpėtų balsas. – Per kiek laiko po nuosprendžio paskelbimo įvykdoma bausmė? Nežinia, ką esu paveldėjusi iš Eibo, bet šis tas mus tikrai sieja: abu nevyniojam žodžių į vatą. – Greičiausiai iškart. – Iškart... – Atsitraukiau nuo grotų ir vos nesusmukau ant gulto. Paskui pajutau adrenalino antplūdį. – Iškart? Vadinasi, lieka dvi savaitės. Po dviejų savaičių galiu būti... negyva. Beje, ta mintis nedavė ramybės nuo tada, kai supratau, jog kažkas suklastojo įkalčius norėdamas pakišti mane. Monarchų žudikai nesėda į kalėjimą, jie pasmerkiami myriop. Tiesa, mirties bausmė morojams ir dampyrams taikoma retai, mes stengiamės elgtis civilizuotai, norėdami parodyti, kad esame geresni už kraugerius strigojus. Tačiau tam tikri nusikaltimai, bent jau įstatymo akivaizdoje, verti mirties bausmės – tarkim, išdavikiškos žmogžudystės. Staiga ėmė drebėti rankos, akys prisipildė ašarų.
Paskutinė auka
11
– Taip nesąžininga, – pasakiau Eibui. – Pats supranti, kad nesąžininga. – Mano nuomonė čia nesvarbi, – atsakė jis ramiai. – Tiesiog konstatuoju faktus. – Dvi savaitės, – pakartojau. – Ką mes galim padaryti per dvi savaites? Juk turi už ko užsikabinti, tiesa? Ar bent jau surasi. Tai tavo aistra... Apimta nevilties ir isterijos nesugebėjau suregzti rišlaus sakinio. – Bus nelengva, – atsiduso Eibas. – Rūmai rengiasi laidotuvėms ir rinkimams. Aplink tvyro sumaištis, o tai ir gerai, ir blogai. Apie pasiruošimus žinojau iš Lisos minčių, mačiau, koks ten chaosas. Rasti kokį nors mano nekaltumo įrodymą bus ne šiaip sunku, o beveik neįmanoma. Dvi savaitės. Dvi savaitės, po kurių galiu mirti. – Negaliu, – pasakiau Eibui lūžinėjančiu balsu. – Negaliu taip numirti... – Nejaugi? – jis nustebęs kilstelėjo antakius. – O tai kaip tada turėtum numirti? – Kovodama. – Iš akių ištryško ašara, skubiai nusibraukiau ją atpakalia ranka. Tikėjau tuo visą gyvenimą ir dabar nenorėjau prarasti to, kas svarbiausia. – Kaudamasi už tuos, kuriuos myliu, o ne kažkieno suplanuotoje egzekucijoje. – Yra visokių kovų, – pasakė Eibas. – Ne tik fizinių. O dvi savaitės yra dvi savaitės. Ar tai blogai? Taip. Bet vis geriau negu viena. Be to, nėra nieko neįmanomo. Gal atsiras naujų įkalčių. Palaukim ir pamatysim. – Nekenčiu laukimo. Šita kamera... ji tokia ankšta. Man trūksta oro. Nusibaigsiu nesulaukusi egzekucijos.
12
Richelle Mead
– Labai abejoju, – Eibo žvilgsnis buvo šaltas, be jokios užuojautos. Šalta meilė. – Drąsiai stodavai prieš gaujas strigojų, o dabar išsigandai kameros? – Ne tik jos! Dieną naktį kankinuosi šiame narve žinodama, kad mano mirties laikrodis tiksi ir niekas jo nesustabdys! – Mirtinos situacijos – ne visada rimčiausias mūsų išbandymas. Kartais sunkiausia tiesiog išlikti. O ne. Gal bent šį kartą galima apsieiti be pamokslų? Ėmiau žingsniuoti po kamerą. – Nepaistyk nesąmonių. Kalbi visai kaip Dimitrijus, kai man duodavo gyvenimiškas pamokas. – Jis išgyveno lygiai tą patį. Netgi daugiau. Dimitrijus. Giliai įkvėpiau ir pamėginau nusiraminti. Iki žmogžudystės didžiausia mano gyvenimo bėda buvo Dimitrijus. Prieš metus – nors, rodos, praėjo visa amžinybė – jis buvo mano kovos mokytojas, mokė, kaip apsaugoti morojus. Ir išmokė – bet ne vien to. Mudu pamilome vienas kitą, nors tai buvo draudžiama. Buvo nelengva taikstytis su draudimais, bet galiausiai radome išeitį, kaip galėtume būti kartu. Tačiau visos viltys žlugo, kai Dimitrijus buvo paverstas strigojum. Išgyvenau tikrą košmarą. O paskui įvyko stebuklas, kuriuo niekas netikėjo. Pasitelkusi dvasios galią Lisa jį atvertė dampyru. Deja, mūsų santykiai negrįžo į senas vėžes... Piktai pažvelgiau į Eibą. – Taip, išgyveno, bet jautėsi siaubingai prislėgtas. Ir vis dar jaučiasi. Dėl visko, kas nutiko. Dimitrijų slėgė nusikaltimai, kurių pridarė būdamas strigojus. Jis negalėjo sau atleisti ir pareiškė nebegalįs nieko mylėti. Viską dar labiau apsunkino tai, kad pradėjau susitikinėti su
Paskutinė auka
13
Adrianu. Po daugybės tuščių pastangų susitaikiau su mintim, jog mūsų su Dimitrijum meilė išblėso, ir atverčiau naują puslapį tikėdamasi rasti laimę su Adrianu. – Aha, – šaltai mestelėjo Eibas. – Jis prislėgtas, o tu tiesiog spinduliuoji džiaugsmu. Atsidusau. – Kartais kalbėti su tavim tas pats kaip kalbėti su manim: tai slegia ir erzina. Ar yra kita priežastis, dėl kurios čia atėjai? Negi tik pranešti blogą žinią? Nežinodama būčiau buvusi laimingesnė. Aš negaliu taip mirti. Mano mirtis negali būti suplanuota kažkieno kalendoriuje. Eibas gūžtelėjo pečiais. – Tiesiog norėjau tave pamatyti. Pasikalbėti. Supratau, kad jis sako tiesą. Kalbėdamas nenuleido nuo manęs akių. Sergėtojų mūsų žodžiavimasis nedomino. Tačiau pastebėjau ir tai, kad retkarčiais Eibo žvilgsnis nuklysdavo, jis tyrinėjo koridorių, kamerą ir kitas jį dominančias smulkmenas. Ne veltui yra vadinamas Žalčiu. Jis viską apskaičiuoja, visada pasinaudoja esama padėtim. Regis, beprotiški sumanymai būdingi mūsų šeimai. – Dar norėjau tave prablaškyti. – Jis nusišypsojo, iš po pažasties ištraukė keletą žurnalų bei knygų ir padavė man pro grotas. – Gal skaitymas atitrauks nuo liūdnų minčių. Kažin ar skaitymas palengvins dvi iki mirties likusias savaites. Žurnalai buvo apie madas ir šukuosenas, knyga – apie grafą Montekristą. Mėginau juokauti, kad pamirščiau gąsdinančią tikrovę. – Mačiau filmą. Tavo subtili užuomina anaiptol ne subtili, nebent joje ką nors paslėpei.
14
Richelle Mead
– Knygos visada geresnės už filmus. – Eibas jau gręžėsi eiti. – Gal kitąkart galėsim pasišnekėti apie literatūrą. – Palauk! – Numečiau skaitinius ant gulto. – Kol dar neišėjai... Per tą sumaištį niekas nė neužsiminė, kas ją galėjo nužudyti. Eibas nieko neatsakė, ir aš griežtai jį nužvelgiau. – Manai, tai padariau aš? Ką aš žinau, gal jis laiko mane žudike, bet vis tiek nusprendė padėti. Jam tai būdinga. – Tikiu, kad mano miela dukrelė gali žudyti, – galiausiai atsakė jis. – Bet Tatjaną nužudei ne tu. – Tai kas tai padarė? – Šitai, – pasakė nueidamas, – aš ir stengiuosi išsiaiškinti. – Bet ką tik sakei, kad mums neliko laiko! Eibai! – Nenorėjau, kad jis išeitų. Nenorėjau likti viena su savo baimėmis. – Mano padėtis beviltiška! – Tiesiog prisimink, ką sakiau tau teismo salėje, – pareiškė jis. Jam dingus iš akių, klestelėjau ant gulto ir mintimis grįžau į tą dieną teisme. Pasibaigus svarstymui jis pareiškė, – ir gan griežtai, – kad man nebus įvykdyta mirties bausmė, kad netgi nebūsiu teisiama. Ir nors Eibas Mazuras ne iš tų, kurie švaistosi tuščiais pažadais, ėmiau manyti, kad net ir jis ne visagalis, ypač kai mums beveik neliko laiko. Dar kartelį išsitraukiau suglamžytą popieriaus gniutulėlį ir ištiesinau. Jį irgi gavau teismo salėje – perdavė Ambrozijus, Tat janos tarnas ir berniukas žaisliukas. Rouz, jei skaitai šį laiškelį, vadinasi, nutiko kažkas siaubingo. Tikriausiai manęs nekenti ir aš tavęs nekaltinu. Galiu tik pasiteisinti, kad balsuodama už tą dekretą norėjau jus apsaugoti nuo kur
Paskutinė auka
15
kas pragaištingesnio įstatymo. Yra morojų, siekiančių, kad sergėtojų tarnyba būtų privaloma visiems dampyrams – pasitelkus įtaigą. Dekretas kuriam laikui nutildė tą frakciją. Tačiau tau rašau norėdama pasidalyti paslaptimi, kurią turėtum atskleisti tik patikimiems asmenims. Vasilisa turi užimti savo vietą taryboje. Tai įmanoma. Ji ne paskutinioji iš Dragomirų – yra dar vienas, nesantuokinis Eriko Dragomiro vaikas. Daugiau nežinau nieko, bet jei surasi jo sūnų ar dukrą, Vasilisa gaus balso teisę, kurios yra verta. Nors turi daug ydų ir esi nežaboto būdo, tu vienintelė, kuriai galiu patikėti šią užduotį. Nedelsk. Tatjana Ivaškova Daugybę kartų skaityti žodžiai nepasikeitė, kaip ir jų sukelti klausimai. Negi tai tiesa? Ar laiškelį tikrai parašė pati Tatjana? Ar gali būti, kad ji – nepaisydama atviro priešiškumo – man patikėjo tokią svarbią paslaptį? Morojų pasaulyje sprendimus priimdavo dvylikos kilmingųjų šeimų atstovų taryba, tačiau šiuo metu jų buvo tik vienuolika. Nors Lisa buvo paskutinioji savo giminės atstovė, pagal morojų įstatymus be kitų Dragomirų ji negalėjo gauti vietos taryboje ir balso teisės. Taryba jau spėjo priimti keletą bjaurių įstatymų, pasak laiškelio, priims jų ir daugiau, jei padėtis nepasikeis. Lisa būtų galėjusi užkirsti tam kelią, ir kai kam tai aiškiai nepatiko. Nepatiko taip, kad net griebėsi žmogžudystės. Dar vienas Dragomiras. Dar vienas šeimos atstovas užtikrintų Lisai balso teisę. Dar vienas balsas taryboje galėtų viską pakeisti. Pakeisti morojų pasaulį. Net mano pasaulį – tarkim, ar būčiau pripažinta kalta. Ir tikrų tikriausiai pakeistų Lisos pasaulį. Po tos avarijos ji liko viena. Susimąsčiau, ar ji apsidžiaugtų broliu arba seserim. Aš susitaikiau su mintim, kad mano tėvas aferistas, bet
16
Richelle Mead
Lisa savo tėvus garbino, laikė juos geriausiais iš geriausių. Tiesa ją sukrėstų, ir nors visą gyvenimą stengiausi apsaugoti ją nuo užpuolikų, dabar ėmiau suprasti, kad saugoti reikia ne tik nuo jų. Bet iš pradžių turiu išsiaiškinti tiesą. Jei tik žinočiau, kad laiškelį parašė tikrai Tatjana... Ei, juk galiu pasiklausti jos pačios, tik tam teks padaryti vieną ne itin malonų dalyką. Kita vertus, kodėl ir ne? Dabar padaryčiau bet ką. Atsisėdau nugara į grotas ir sutelkiau dėmesį į tuščią sieną. Įsitikinusi, kad valdau padėtį, atsikračiau visų užtvarų, saugančių mane nuo dvasių pasaulio. Įtampa išėjo iš manęs kaip oras iš baliono. Ir staiga mane apsupo dvasios.