Leisdamiesi į slaptąjį sodą nežinome, ką rasime – slaptavietės nematyti iki paskutinės akimirkos. Bet vos atveriame vartus, viskas staiga atsiskleidžia. – Robinas Komptonas (Robin Compton)
1 skyrius
Slaptojo sodo beieškant
Slaptieji sodai kartais minimi per bičiuliškus pokalbius Europoje. Svečiuojantis Prancūzijoje, kas nors jums gali pasiūlyti reikšmingesnį gyvenimo sprendimą apmąstyti savajame jardin secret. Italijoje jus ragintų nueiti į giardino segreto, kad susivoktumėte, ko iš tikrųjų norite ir ką jaučiate. Taip simboliškai vadinama toji įstabi, mažai kam žinoma slapta sielos buveinė, kurioje slypi atsakymai, kas iš tiesų esame ir ko iš tikrųjų trokštame. Iš naujo atradus šią (mūsų širdyje visados buvusią) vietą, vėl įsidega vidinė ugnelė, atgyja vaikiškas žaismingumas. Ilgai laukta kelio 19
nė prasideda. Ima klostytis vienalaikiai įvykiai ir, jei esame atviri, gyvenimas tampa nuotykingų, mįslingų ir netikėtų susitikimų virtine, vedančia mus kaip tik ten, kur turime būti. Tai man nutiko bestovint sode per vieną vakarėlį Gra se – kvepalų pasaulio sostinėje, Pietų Prancūzijoje. Sutikau kvepalų kūrėją su šeštuoju pojūčiu. „Išmokite puoselėti savo jardin secret“, – sušnibždėjo jis. Būdamas „nosimi“, marias laiko jis praleido prie daugybės tarsi vargonų vamz deliai surikiuotų kvapų buteliukų. Ką tik buvau atvirai pa sakiusi, kad mano vyras prancūzas išsikraustė, o aš pati išė jau iš dosniai atlyginamo vadovaujamojo darbo norėdama pradėti naują gyvenimą. Prisipažinau: nors turėjau visas trokštamas materialines gėrybes, jaučiau tuštumą ir ilgė jausi prasmingesnio gyvenimo. Pašnekovas patikino, kad tai rasiu slaptajame sode. – Un jardin secret, – atitariau. – Ar ir aš jį turiu? – Ak, – atsiduso jis, pauostė orą ir su provansiečių ak centu pridūrė: – Visi jį turi. Italai juos turi. Ir tokie ameri kiečiai kaip jūs tikriausiai turi. – Kalbate ne apie fizinę vietą, – pasitikslinau. – Mais non.* Ji – jūsų širdyje, – parodė man į krūtinę. Jis paaiškino, kad slaptieji sodai atsirado tamsiais vidu ramžiais – maišaties, karo ir maro laikais – kai augti buvo galima tik pasislėpus už saugomų sienų. Tai buvo laikas, kai kovos dėl politinės valdžios, sausra ir badas vertė žmo nes ieškoti būdų išlikti. Sodai – vidinės sielos šventovės išraiška. Išdrįsus įžengti į vidų, atsiveria galimybė tyri * Pažodžiui „bet ne“ (pranc.), vartojama norint stipriau paprieštarauti. 20 Slaptojo sodo beieškant
nėti dvasios sritį ir augti užstotam nuo griežtų žvilgsnių, kritikos ir grėsmių, kylančių iš materialaus pasaulio. Šios moteriškumo buveinės padeda atgyti nuojautai, sapnams ir įžvalgoms. – Netrukus leisitės į kelionę? – paklausė jis. – Ne. Kol kas neketinau, – atsakiau. – Betgi ką tik baigėte dirbti? – Taip, – patvirtinau. – Iškeliavusi būtinai aplankykite mano bičiulį, – ir už rašė adresą kitoje savo kortelės pusėje. – Jis padės jums su žinoti šį tą daugiau. Garsiai perskaičiau vardą ir adresą: – Karimas. Iš Kairo? Kairas – Prancūzijoje? Jo akyse sužibo kibirkštėlės. – Egipte. Jis turi parduotuvėlę didžiųjų Gizos pirami džių papėdėje. Labai gabus kvepalininkas. – Seniai noriu ten nukeliauti, – atsakiau, – bet nedrįstu apie tai galvoti... ypač dabar. Vos prieš kelias savaites teroristai ten užpuolė ir išžudė grupelę turistų. Pašnekovas atidžiai klausėsi. – Bus matyti, – tarė jis. – Visur jūsų ieškau, – įsiterpė vakarėlio šeimininkė ir, stvėrusi pašnekovui už alkūnės, nusivedė. Pakeliui jis dar spėjo atsisukti, mirktelėjo man ir pranyko vidinia me sode. Po kelių savaičių, kai jau buvau primiršusi apie šį pokal bį, paskambino viena draugė ir labai susijaudinusi pranešė: – Vykstu į Egiptą. Gal norėtum kartu? Išėjai iš darbo, gali laisvai sau klajoti. Slaptojo sodo beieškant 21
Galbūt daugumai žmonių nebūtina prarasti beveik vis ką ir patirti krizę, kad pradėtų ieškoti prasmės ir dvasinės bendrystės, bet mano kelias buvo toks. – Turėčiau likti čia ir ieškoti naujo darbo, – atsakiau. – Tau skyrė nemažą išeitinę išmoką. Gali padaryti per trauką. Važiuojam. Jau buvau beatsisakanti, bet čia iš atminties išniro keistasis pokalbis apie slaptąjį sodą ir kvepalininko pra našystės. – Žinau, kad gali nemokamai skristi daugybę mylių, – pridūrė Žiuli. – Gal Grase turi pažįstamą „nosį“? – paklausiau suglu musi. – Ar kam nors apie mane pasakojai? Verslo patirtis ir praktiškumas mane vertė abejoti aiš kiaregystėmis bei reiškiniais, kurių neįmanoma aprėpti protu, logiškai paaiškinti. – Tik vakar sužinojau, kad važiuoju. Beje, kas ta „nosis“? – A, taip vadina kvepalų kūrėjus. Lėktuve išsitraukiau kvepalininko vizitinę kortelę. – Šitas žmogus, Andželas, užrašė man savo bičiulio var dą – jei kartais keliaučiau į Kairą. Maniau, kvaištelėjęs, – pasakiau. – Kvaištelėjęs – kažin, gal veikiau aiškiaregis. Supranti, atsitiktinumų nebūna, – pareiškė Žiuli. Pažvelgiau į ją nustebusi. – Iš tikrųjų? Ar ką nors žinai apie slaptuosius sodus? Variklis suūžė ir papurę debesys suraibuliavo šviesoje anapus lango ovalo. – Apie juos kalba prancūzai. Manau, tai simbolis, – at sakė ji. 22 Slaptojo sodo beieškant
– Kadaise tokie sodai iš tikrųjų egzistavo, kai kurie iš liko iki šiol. O ką turi galvoje sakydama, kad tai simbolis? – Leisk pagalvoti, – ji sukando rašiklio galiuką ir susi mąstė. – Va čia yra kažkas, kas mus sieja su siela, – kalbė jo ji, rodydama sau į krūtinę. – Vieta, atribota nuo įprasto pasaulio. Ji saugi. Slapčia, niekam netrukdant, čia galima augti, sveikti ir patirti pilnatvę. – Manau, tu tokią vietą turi, – nusistebėjau aš. Žiuli nusijuokė ir toliau sprendė kryžiažodį. – O aš – tikriausiai ne, – pasiguodžiau. – Jaučiuosi ga nėtinai tuščia. – Esu tikra, kad ir tu ją turi. Tiesiog užsimerk ir įsivaiz duok, kaip ta vieta atrodo, – pasiūlė Žiuli. Perspektyva ir glumino, ir jaudino – reikės ištyrinėti naują vietovę, pažinti jos ribas, sudaryti žemėlapį. Naktį slaptąjį savo sodą išvydau sapne. Sėdėjau auksinėje dyku moje. Kopos ritosi tarsi bangos. Ničniekas neaugo. Nebuvo medžių, gėlių, bičių ar paukščių. Mano širdis jautėsi bergž džia ir tokia perdžiūvusi kaip sausros nualinta žemė. Jei kur nors mano sieloje ir gyvavo dieviškoji esmė, tai ji, ro dės, glūdėjo giliai po smėliu. Pabudusi išėjau pasivaikščioti į viešbučio kiemą. Ant kalvos dunksojo piramidės, virš dykumos kilo mėnulis. Ši vieta pažino subtilią sapnų galią. Kadaise, kai Didysis sfinksas stovėjo visiškai užpustytas smėlio, jauna sis Tutmozis sapne sutiko Saulės dievą ir šis pažadėjo, kad atkasęs sfinksą Tutmozis taps faraonu. Jaunuolis darė, kaip sapne pamokytas, ir vėliau valdė Egiptą. „Metas ir man at kreipti dėmesį į sapnus“, – pamaniau. Kalvos šlaitu užko piau iki pat Didžiosios piramidės, o vėjas nešė smėlį tolyn Slaptojo sodo beieškant 23
į dykumą. Kažkur tolumoje vešėjo oazė – slaptasis sodas dykumoje. Kitos dienos popietę Kaire veikiančiame Egipto mu ziejuje apžiūrėjusi auksinę Tutanchamono kaukę, sėdinčio raštininko skulptūrą ir Saulės dievą garbinančio faraono Echnatono atvaizdus, taksi vairuotojo paprašiau nuvežti mane į kvepalų parduotuvę. Kol Žiuli tvarkė darbo reika lus, aš traukiau savais keliais. Iš lauko buvo sunkoka įžvelg ti, kaip iš tikrųjų atrodo parduotuvėlė. Už tinkuotų sienų slypėjo skoningai išdailintas salonas, puoštas prabangiais šilko patiesalais, rytietiškais medžio raižiniais ir veidro džiais, o priešais juos driekėsi juvelyriškai rankomis pada rytų stiklinių buteliukų eilės. Apvedžioti auksu, brangiųjų aliejų buteliukai švelniai spindėjo šviesoje. Už prekystalio stovinčiam vyriškiui padaviau Andželo vizitinę kortelę ir paaiškinau, kad norėčiau susitikti su Karimu. – Palaukite čia, – paprašė jis. Po akimirkos pajutau kažką stovint už nugaros ir atsi sukau. Aukštas grakštus vyras ištiesė man ranką. – Aš – Karimas. Kviečiu į vidų, – jis pasivedė mane į nuošalų kampelį prie patogaus minkštasuolio. – Prašom sėstis. Gal išgertumėte kinrožių arbatos? Nepratusi prie tokio parduotuvėlių darbuotojų vaišin gumo, sumikčiojau: – Mm... mielai, dėkui. Jis arabiškai paliepė paaugliui berniukui jos atnešti. Būdama amerikietiškos – „nagi, prie reikalo“ – galvose nos, nenorėjau švaistyti laiko pasisėdėjimui. Tikėjausi pa uostyti kvepalų ir griebtis kito darbo. Tačiau Karimas (ir 24 Slaptojo sodo beieškant
kelionė) pratino mane prie kitokio ritmo. Lėtai, vienodais tarpais jis traukė juodojo tabako cigarą. Atrodė, kad prieš tvarkydamas reikalą Karimas nori užmegzti ryšį ir sukurti pasitikėjimą. Berniukas atnešė raudonos arbatos, supiltos į stiklinę auksiniu krašteliu. Kvepalininkas vilkėjo rudus nepriekaištingai sukirptus marškinius trumpomis ran kovėmis. Migdoliškos jo akys spindėjo nežemiška šviesa. Sprendžiant iš smulkių raukšlelių palei lūpų kampučius, jam galėjo būti maždaug trisdešimt penkeri. Sėdėjau ne jaukioje tyloje su arbatos stikline rankose, pagaliau jis giliai įkvėpė ir atsikrenkštė. – Gyvenate Prancūzijoje? Linktelėjau galvą. – Patinka man ten. – Bet jūs – amerikietė, – jis primerkė akis, tarsi būtų skaitęs užrašus ant vidinės skelbimų lentos. – Vaikų neturi te, jūsų gyvenime – pereinamasis laikotarpis. Aš loštelėjau atgal ir sukryžiavau rankas. Iš kur jis žino? Turbūt kvepalininkas iš Graso bus pasakęs, pamaniau. Išlaisvinau rankas ir buvau beatsipalaiduojanti, bet staiga suvokiau, kad apie vaikus anam kvepalininkui nepasako jau. Mano kūnas vėl įsitempė. – Jums nejauku? – paklausė Karimas. – Ne, jaučiuosi gerai, – sumelavau ir jis, ko gero, tai su prato. – Pastarieji metai jums buvo kupini netekčių ir širdgė los. Širdis sudaužyta. Iš šalies žiūrint, jūsų santuoka buvo sėkminga, bet tikros meilės nepatyrėte. Mano akys pritvinko ašarų. Norėjau Karimą sulaikyti, bet jis pridūrė: Slaptojo sodo beieškant 25
– Matau, kad toks žinojimas jums – naujiena, tačiau jūs – viena iš mūsų, – nuramino jis. Ar jis norėjo pasakyti, kad ir aš sugebėčiau skaityti iš vidinės kito žmogaus gyvenimo knygos? Karimas kalbėjo toliau. Jis pasakojo apie skaudžiausias mano vaikystės pa tirtis, tarsi būtume kartu augę, ir juto skausmą, slypintį už tvirtos mano išorės. Negalėjau protu paaiškinti, iš kur jis tai žino. Paskiau pasikalbėjo su paaugliu, kuris šįkart pri nešė padėklą su dailiais rankų darbo buteliukais, išdėliojo juos tarp mudviejų ant stalelio ir vėl dingo už karoliukais siuvinėtos užuolaidos. Karimas, tarsi nujausdamas mano klausimą, pakėlė ilgą buteliuko kamštelį ir pamosavo juo šiltame ore. Ant lubų besisukantis ventiliatorius išsklaidė saldų sausme džio kvapą. – Lygiai taip oru sklinda mūsų mintys ir jausmai, – tarė jis, rodydamas į neregimą gėlių ir prieskonių kvapą, aki mis neįžvelgiamą, bet juntamą nosimi. – Nešiojamės juos tarsi debesį. Tereikia išsiugdyti sugebėjimą jausti ir atverti suvokimo duris. Deja... – jis stabtelėjo, atidžiai pažvelgė į mane ir žaismingai nusišypsojo lūpų kampučiu, – daugu ma žmonių serga anosmija. Žinote, ką tai reiškia? Papurčiau galvą ir gurkštelėjau raudonos arbatos. Nuo saldžiarūgščio, sumišusio su medumi kinrožių skonio go murys apsalo iš malonumo. – Jie neturi uoslės. Ir kadangi šis jutimas jiems nepažįs tamas, jie netiki, kad jis egzistuoja. Bet jūs tikite. Karimas davė man laiko suvokti jo žodžius. „Aš tikiu? Taip kiaurai matyti nesugebu“, – pamaniau. – Ko nors ieškote? 26 Slaptojo sodo beieškant
Į klausimą pasistengiau atsakyti dalykiškai: – Mielai įsigyčiau kvepalus, panašius į Gerleno Bagatelle. Kvepia gėlėmis. Mano mėgstamiausi, – atsa kiau. – Prancūzų kalbos žodis bagatelle reiškia kasdienę smulkmeną. Mažmožį. – Bet tai, ko jūs ieškote, nėra kasdieniška. Eime, – pa kvietė atsistodamas. Dvejojau, nes nebuvau tikra, ar galiu juo visiškai pasi kliauti, tačiau kažkas širdyje pašnibždėjo, kad viskas gerai. Karimas paėmė raktą, atidarė meniškai padarytus geleži nius vartus ir išėjo į lauką. Čia tarsi mažutė oazė atsivėrė apželdintas vidinis kiemas su jazmino pavėsyje trykštančiu fontanu. Žėlė papirusai, žydėjo saldžiai kvepiantys lotosai. Užburiamai gurgėjo vanduo, nenutrūkstamai srūvantis iš dykumos gelmių. Kiemelio sienas puošė mėlynų plytelių mozaika, vaizduojanti mėnulį su žvaigždėmis. – Slaptasis sodas! – sušukau apstulbusi nuo įvykių vie nalaikiškumo. – Ar tai alavijas? – Taip. O štai kinrožė ir baltažiedis lubinas, – atsakė Karimas, rodydamas į gėles. – Šiame krašte augalai nuo seno vartojami gydymui. Jis paaiškino, kad sodas – tai sielos viduje slypinčio ro jaus simbolis. – Jūs taip pat atrasite savo sodą ir būsite labai laiminga. Tačiau pirmiausia turite surasti trūkstamą sėklą, ją pasėti ir kruopščiai puoselėti. – Prastokai suprantu simbolių kalbą, – tariau. – Prašom sakyti tiesiai. – Krizės jus ištinka, nes per mažai save mylite. Auginkite šią meilės sėklą ir jūsų pasaulis sužydės, sugis širdis. Slaptojo sodo beieškant 27
Mintyse jam pritariau. Meilės – besąlygiškos – ilgėjau si labai ilgai ir dažnai geismą ar įsimylėjimą painiojau su meile. Tačiau besąlygiškoji meilė taip ir liko dieviškuoju slėpiniu. Troškau jos, mėginau įsivaizduoti, tačiau neišma niau, kaip ir kur tokią meilę rasti. Karimas pasakė, kad ją galėčiau rasti ir puoselėti slaptajame savo sielos sode. – Netrukus leisitės į kelionę Nilu? – paklausė Karimas. – Rytoj. – Jūsų laukia sunkus darbas. Protas jus labai vargina, – tarė jis rodydamas man į galvą. – Kam taip nerimauti? Tai nieko nekeičia. Didžiulės tamsios jo akys buvo primerktos tarsi Budos. Gūžtelėjau pečiais. – Ne ten ieškojote, – pasakė nedvejodamas. – Sutuoktinis ir dailūs daiktai nesuteiks tikrosios meilės ir laimės. Visa tai – viduje. Karimas buvo teisus. Tikėjausi, kad vyras man taps tikruoju laimės šaltiniu, tačiau bendravimas buvo seklus ir tuščias. Atsakingas darbas tarptautinėje įmonėje iš pradžių teikė įkvėpimą, bet paskiau taip pat prarado patrauklumą. Aš atsidūsėjau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. Prieš išvykdama iš Žydrojo Kranto, stovėjau kryžkelėje. Ar to liau dirbant vadovaujamąjį darbą kopti karjeros laiptais, ar paklusti sielos balsui ir imtis to, apie ką visados svajojau – rašyti? Jei nuspręsčiau patraukti nauju keliu, turbūt tektų verstis be žemėlapių ir vadovų. Reikėtų leistis į nepažįsta mą teritoriją, susibičiuliauti su intuicija, pasikliauti šio ty laus ramaus vidinio balso patarimais. Kelionė šiuo nuoša liu ir sudėtingesniu taku atrodė reikšmingas, bet nelengvas ir kiek bauginantis nuotykis. 28 Slaptojo sodo beieškant
Dar valandėlę tyliai pastoviniavę, grįžome į vidų. Karimas vieną po kito parodė man aliejus. – Man patinka sandalmedis, raudonasis gintaras ir egiptinis jazminas, – tariau. Jis padavė pauostyti paskutinį buteliuką. – Tauru, – pasakiau užsimerkdama, kad geriau pajus čiau. Akyse ėmė tvenktis ašaros. – Šis labai malonus. Kaip vadinasi? Tai buvo net ne kvapas, o būsena. Aukštutinė nata – tai darna. Vidurinioji, širdies nata – ramybė, o pagrindinė – sąmoningumas, jeigu tik jį įmanoma perteikti kvapu. Tai atrodė be galo pažįstama ir kartu neapčiuopiama – lyg ore išsisklaidantys kvepalai. – Vadinasi „Ananda“, – pasakė Karimas. – „Ananda“ reiškia palaimą. – Nuostabus kvapas! – sušukau ir mane užliejo sunkiai nusakomas džiaugsmo pojūtis. Karimas padėjo buteliuką atgal ant sidabrinio padėklo. – Kaip tik tai randame giliai vidinėje savo šventovėje. Suradę visą laiką nešiojamės savo krūtinėje ir iš to supran tame pagaliau priėję tai, ko ieškojome, – paaiškino jis, rodydamas man į širdį, ir aš jutau – ląstelėmis, kaulais ir visa savo esybe – kad jis, ko gero, teisus. Padėjėjas paauglys supakavo aliejus, taip pat mažytį „Anandos“ buteliuką, ir paėmė iš manęs pinigus. Karimas palydėjo mane prie durų ir ištiesė ranką. – Jei galėčiau kuo nors pagelbėti... – Ačiū, esu dėkinga, – pasakiau. Nors iš tikrųjų jau čiausi ir dėkinga, ir apimta pagarbios baimės, ir šiek tiek apnuoginta, ir apžavėta dailiojo svetimšalio. Jis kilstelėjo Slaptojo sodo beieškant 29
ranką ir švelniai pamojavo man žengiant per slenkstį atgal į besileidžiančią Egipto saulę. Vėliau, žvelgdama į rudus Nilo vandenis iš savo kajutės, mintimis grįžau prie susitikimo. Karimas skaitė širdis kaip kiti – knygas. Apie mane jis žinojo tai, ko pati sau nela bai norėjau pripažinti. Neabejoju, kad matė ir bjaurastį, ir gėrį. Toks gebėjimas gali kilti tik iš meilės, nusprendžiau. Ir meilė turi būti be galo didelė, kad, matydamas žmogaus esmę, galėtum jį priimti. Troškau, kad kas nors taip mane pamiltų. Tačiau pirmiausia turėjau išmokti mylėti pati save ir dovanoti šią meilę kitiems. Nepaprasta Karimo aiškiare gystės dovana mano ieškojimams suteikė naują matmenį. Jis atskleidė tokį bendrystės su žmonėmis lygmenį, kuris kartu baugino ir traukė.
Nilo vandenis plakantis garlaivio ratas ir ilga kelionė upe suteikė puikią progą imti meilės sėklą ir, kaip siūlė Karimas, pasėti ją slaptajame savo sode. Užsimerkusi pamėginau įsi vaizduoti, kokia ji – meilės sėkla? Maža lyg granatmedžio, bet iš jos gali išaugti stiprus medis, gausiai vedantis vaisius, kuriais galima dalytis su kitais žmonėmis. Rato menčių skleidžiamas ritmingas garsas užburiamai ragino keliauti gilyn į save. Panirusi į save, leidausi svajoti. Širdyje vėl iš vydau kopas, bet už smėlėtos dykumos pamačiau vartus ir stumtelėjusi atidariau. Užžėlęs takas vedė į nedirbamą, piktžolėmis apaugusią vietą. Ten radau tuščią tvenkinį, gilų šulinį ir apgriuvusią šventyklą. Palei šulinį, žemės lopinėlyje, kur kitados buvo 30 Slaptojo sodo beieškant
auginamos vaistažolės, stiebėsi keli rozmarinai, čiobreliai ir sulaukėjęs rožių krūmas. Aptikusi surūdijusį kastuvą, il gai kasiau, plėšdama iš dirvos piktžoles ir rinkdama stiklo šukes. Žemė buvo tamsi, drėgna, sodriai, kone salsvai kve pėjo ir atrodė kupina jėgų. Paėmiau sėklelę, atsargiai paso dinau į žemę ir paliejau gaiviu vandeniu iš šulinio gelmės. Vaizduotėje paženklinau tą vietą medgaliuku ir sukaupiau kantrybę. Nuo mažiausio vandens šlako dykuma tuojau siautulin gai atgyja. Nusprendžiau visą kelionę kas kiek laiko grįžti į vidų puoselėti savo sielos sodo. Nuolat skyriau laiko dvasi niam susikaupimui, savęs pažinimui, širdgėlos ir netekčių apmąstymui. Patyliukais meilės, o kartu su ja ir ramybės sėklos sudygo ir įleido šaknis. Dieną su kitais bendrake leiviais išėjusi į denį, vaikščiodama po krokodilo pavidalo šventyklą ar derėdamasi su prekeiviais, vis pagalvodavau apie mano širdyje augančią meilę ir išreikšdavau ją žo džiais bei veiksmais. Per kitą dienotvarkėje numatytą apsilankymą slapta jame sode įsivaizdavau, kaip mano meilės medis atrodytų per patį žydėjimą ir koks būtų sodas, jei metus ar dvejus jį prižiūrėčiau. Išmintingi sodininkai netgi numato, kaip jų sodai atrodys po kelių dešimtmečių. Būsimajame krašto vaizdyje kriokliais tekėjo skaidrus tyras vanduo. Ramiame tvenkinyje knibždėjo karpių, paviršiuje atsispindėjo dan gaus žydrynė. Žydėjo mažutės orchidėjos, milžiniškos spalvingos kamelijos ir magnolijos. Taką dabino lengvo vėjelio nešami vyšnių žiedlapiai. Regėjau uolas, kalnus, jūras ir lygumas. Sienos buvo subyrėjusios – sodas kvie tė žmones į vidų pasiskinti vaistažolių, paragauti vaisių – Slaptojo sodo beieškant 31
žvilgančių raudonų granatų. Manasis sodas buvo savitai tobulas. Man paprasčiausiai reikėjo į jį įaugti. Jutau, kad puoselėdama vidinį kraštovaizdį, sukursiu aplink save ra mią aplinką, kurioje vidus ir išorė galų gale susilies, pavirs vienas kito atspindžiu ir sukurs pilnatvę, išgydysiančią su dužusią mano širdį.
Slaptojo sodo vaizdinys Esu tikra, kad kiekvienas iš mūsų turime slaptąjį sodą. Tačiau daugelis tai suprantame tik tada, kai pabandome jį įsivaizduoti. Vizualizacijos pratimais galima sužadinti vaizduotę ir užmegzti pokalbį su savo siela, savo sielos Savastimi. Tai tarsi sapnavimas išliekant budriam, sąmoningam. Siela, šnekėdama subtilia vaizdinių ir įvykių kalba, dažnai atskleidžia įstabių, žavių dalykų. Norint įtvirtinti sunkiai nu sakomus psichikos ir vaizduotės veiklos įspūdžius, reikia jiems suteikti materialų pavidalą – užrašyti, išreikšti vaizdiniais. Imdamiesi tokios veiklos, pasi ruoškite užrašų knygelę ir rašiklį arba skaitmeninį įrašymo įrenginį, kad baigę pratimą galėtumėte už fiksuoti savo įspūdžius. Verta po ranka turėti dėžu tę pastelių, spalvotų pieštukų ar koliažo priemonių. Galite paprašyti bičiulio, kad perskaitytų toliau pa teiktą pratimo tekstą, arba iš anksto jį įsirašyti (skai tomą savo pačių balsu), kad galėtumėte klausytis patogiai įsitaisę ir atsipalaidavę. 32 Slaptojo sodo beieškant
Raskite patogią ramią vietą, kur apie dvidešimt minučių jūsų niekas netrukdytų. Šis laikas bus skir tas atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į save. Iš pradžių kelias akimirkas raminamai pakvėpuokite. Įkvėpkite meilę ir šviesą, o iškvėpdami paleiskite visą dienos įtampą, nerimą, rūpesčius. Vėl įkvėpkite ir atpalai duokite žandikaulius, pečius, klubus ir kitas vietas, kad jos nebūtų įsitempusios. Iškvėpdami leiskite įtampai išsisklaidyti. Užsimerkę įsivaizduokite, kad einate akmeniniu gatvės grindiniu. Pėdomis pajuskite paviršiaus nely gumus. Saulės spinduliai šildo jums pečius, švelnus vėjelis glamonėja veidą. Tolumoje per lauką čiurle na upeliukas, jo krantus jungia medinė tilto arka. Pereinate tiltą ir toliau keliaujate taku. Priešakyje – vartai. Jie veda į slaptąjį jūsų sodą. Kišenėje suran date raktą ir atidarote vartus. Žengiate per slenkstį. Atsidūrę savo šventovėje, atkreipkite dėmesį į spal vas, kvapus ir erdves aplinkui. Ar šviesu? Gal yra au galų? Ar matote pastatų, žmonių? Keliaukite tolyn, į slaptojo sodo vidurį. Galbūt čia rasite fontaną, krioklį, tvenkinį ar ką kita. Dar patyrinėkite aplinką, kol rasite pačią švenčiausią vie tą. Kas tai – šventykla, saugomas namas, o gal senų medžių giraitė? Atneškite padėkos auką savo sodui, kad jus priėmė. Aukoti galite padėkos žodį, gėlę ar ką nors, kas jums brangu. Ištieskite rankas ir atverki te širdį, kad galėtumėte priimti pamokymus ar daik tus, praversiančius jums pažinimo kelyje. Pajuskite, Slaptojo sodo beieškant 33
kaip šioje buveinėje ramu ir tylu. Dar valandėlę čia pabūkite, pasidžiaukite slaptuoju savo sodu. Kai baigsite, pasiimkite tai, kas jums reikalinga. Grįžkite prie savo šventvietės slenksčio. Įsiminkite jūsų dėmesį pakeliui patraukusias smulkmenas. Kol dar esate čia, įsidėmėkite, kaip jaučiasi jūsų kū nas, protas, dvasia. Priėję vartus, paskutinį kartą apsižvalgykite, paskiau išeikite ir juos uždarykite. Prisiminkite, kad panorėję visada galite čia sugrįž ti. Palengva keliaukite taku. Tilteliu vėl pereikite per upelį, grįžkite į akmenimis grįstą gatvę ir ten, iš kur leidotės į kelionę. Baigę atsimerkite.
Skirkite laiko patirčiai užrašyti. Aprašykite, ką ma tėte, kaip jautėtės ir ką galbūt sutikote. Gal gavote dovaną ar žinią? Išreikškite savo jausmus raštu arba apsakykite juos naudodami garso įrašymo priemo nę. Simbolių kalbai puoselėti galite nupiešti, nuta pyti ar koliažo technika pavaizduoti slaptąjį savo sodą. Internete paieškokite konkrečių pavidalų, ku riais būtų galima išreikšti jums iškilusius vaizdinius. Tegu kelionės į slaptąjį sodą paveikslas susidėlioja savaime jums bedirbant. Užbaigtą paveikslą galite pasidėti ten, kur dažnai jį matytumėte.
34 Slaptojo sodo beieškant