VIRSELIS Oligar cho žm ona
Klasė pratrūko juoku, bet Mo pasijuto lyg tas vabalas visomis savo antenėlėmis apsivejanti „ж“ išraitymus ir atsiverianti keistam ir gracingam grožiui šios nepažįstamos raidės, tikrai geresnės už ausį rėžiančius, šaižius, atstumiančius anglų kalbos garsus. Ji vartė rankose pakelį vyšnių skonio saldainių, pirktų saldumynų parduotuvėje. – Duok ir man vieną, – pamatęs juos paprašė Hepburnas. – Neturėtumėte jų valgyti, sere. Jums sukils cukrus, – ėmė atkalbinėti Mo. – Duok jį man arba atimsiu visus, – nusijuokė jis. Ji išlupo vieną į popierėlį suvyniotą saldainį iš pakelio, atnešė ir susiraukusi tėškė jam ant stalo. – Žinai, Mo, – pasakė Hepburnas, – man rodos, aš tau truputį patinku. Visą pamoką iki šios akimirkos Mo visai neblogai laikėsi, bet dabar jos veidą ir kaklą staiga išmušė raudonis. Elis sėdėjo čia pat ir žinojo, kad, jos nuomone, Hepburnas vertas dėmesio. Dabar ji tapo kaip niekad pažeidžiama. Kiek vėliau mergaičių tualete joms visoms leidžiant per rankas cigaretę prie jos priėjo Safrona. – Tu tikrai manai, kad Hepburnas patrauklus? – paklausė ji, traukdama iš kosmetinės lūpdažį. Sklido kalbos, girdi, pamiršusi savo kosmetinę Safrona apsimesdavo negaluojanti, kad galėtų metro parbildėti namo ir ją pasiimti. – Nieko, – gūžtelėjo pečiais Mo ir pajuto, kad vėl rausta. – Pernai jo vos neišgrūdo už tai, kad dulkino šeštokę. Ji pati tai neigė, bet visi šneka, kad nuo jo pastojo. – Ką nori tuo pasakyti? Kad jeigu dulkino ją, tai dulkins ir mane? Esu tikra, kad viskas ne taip paprasta. Safrona nusijuokė ir suglaudusi pakštelėjo ką tik padažytas lūpas. – Na jau, o aš esu tikra, kad paprasta, – atšovė. – Hm. Gal ir tavo tiesa, – šyptelėjo Mo ir visas nustebino išpūtusi žiedo formos dūmą. 71