Issuu

VIRSELIS Oligar cho žm ona

Klasė pratrūko juoku, bet Mo pasijuto lyg tas vabalas visomis savo antenėlėmis apsivejanti „ж“ išraitymus ir atsiverianti keistam ir gracingam grožiui šios nepažįstamos raidės, tikrai geresnės už ausį rėžiančius, šaižius, atstumiančius anglų kalbos garsus. Ji vartė rankose pakelį vyšnių skonio saldainių, pirktų saldumynų parduotuvėje. – Duok ir man vieną, – pamatęs juos paprašė Hepburnas. – Neturėtumėte jų valgyti, sere. Jums sukils cukrus, – ėmė atkalbinėti Mo. – Duok jį man arba atimsiu visus, – nusijuokė jis. Ji išlupo vieną į popierėlį suvyniotą saldainį iš pakelio, atnešė ir susiraukusi tėškė jam ant stalo. – Žinai, Mo, – pasakė Hepburnas, – man rodos, aš tau truputį patinku. Visą pamoką iki šios akimirkos Mo visai neblogai laikėsi, bet dabar jos veidą ir kaklą staiga išmušė raudonis. Elis sėdėjo čia pat ir žinojo, kad, jos nuomone, Hepburnas vertas dėmesio. Dabar ji tapo kaip niekad pažeidžiama. Kiek vėliau mergaičių tualete joms visoms leidžiant per rankas cigaretę prie jos priėjo Safrona. – Tu tikrai manai, kad Hepburnas patrauklus? – paklausė ji, traukdama iš kosmetinės lūpdažį. Sklido kalbos, girdi, pamiršusi savo kosmetinę Safrona apsimesdavo negaluojanti, kad galėtų metro parbildėti namo ir ją pasiimti. – Nieko, – gūžtelėjo pečiais Mo ir pajuto, kad vėl rausta. – Pernai jo vos neišgrūdo už tai, kad dulkino šeštokę. Ji pati tai neigė, bet visi šneka, kad nuo jo pastojo. – Ką nori tuo pasakyti? Kad jeigu dulkino ją, tai dulkins ir mane? Esu tikra, kad viskas ne taip paprasta. Safrona nusijuokė ir suglaudusi pakštelėjo ką tik padažytas lūpas. – Na jau, o aš esu tikra, kad paprasta, – atšovė. – Hm. Gal ir tavo tiesa, – šyptelėjo Mo ir visas nustebino išpūtusi žiedo formos dūmą. 71

„Ateitis priklauso ne silpnadvasiams. Ji priklauso drąsiems.“ Ronaldas Reiganas

Septintas skyrius

ol atėjo laikas kelionei į Rusiją, Mo įprato kasdien vaikščioti palaidais plaukais, nusipirko storą airišką megztinį iš avių vilnos, verstos odos batelius žema pakulne ir saują sidabrinių žiedų, – jų įsigijo su Safrona vaikštinėdama po Portobelą*, – be to, kiekvieną šeštadienio vakarą Elio namuose negyvai nusigerdavo, tik žolės niekada nerūkė. Pasak Elio, jo tėvai vis ketino skirtis, ir vieną kartą Mo kaip tik buvo jų namuose, kai ponas Zinas (iš nesuskaičiuojamų savo turtų jis finansavo visus banko „West Bank“ sandorius, o paskui viskas baigėsi tuo, kad gaunamą korespondenciją jam teko tikrinti metalo detektoriumi) šiaip taip ištvėrė penktadieninę „dorybingosios šeimos moters“ maldą, o ponia Zin (šiai patiko Mo, galbūt todėl, kad kadaise jautė simpatiją jos tėvui) susiraukė, tarsi kas nors būtų mėginęs jai į akis įtėkšti citrinų sulčių. Kiekvieną savaitę Elis pirkdavo hašišo, niršiai ir susikaupęs sukdavo suktines ir jas dalydavo, bet pats nerūkė – kaip tie kazino magnatai, kurie niekada dėl nieko nesilažina. – Paklusk naciams ir pogromo nebus, – sušnabždėjo jai Elis mėgindamas paaiškinti, kodėl yra toks taupus, bet netrukus kyštelėjęs galvą pro savo miegamojo duris pasišaukė Imo, namuose gyvenančią filipinietę tarnaitę, ir paprašė atnešti dar kelias skardines alaus ir rūkytos lašišos. * Gatvė vakarinėje Londono dalyje, Noting Hile, kur yra dėvėtų drabužių ir senienų turgus.

Anna Blundy

– Tu teisus, Eli, – pritariamai linktelėjo Mo, jau pripratusi, kad jo paranoja yra beribė. – Rusijoje daug kas pasikeitė, – kreipėsi į savo mokinius Hepburnas, prisimerkęs nuo nemaloniai ryškios šviesos oro uosto laukiamajame. – Bet per daug neįsišėlkite. Kitaip sakant, kiekvieno mūsų žingsnio KGB jau neseks, bet nenoriu, kad iš фартсовщики* pirktumėte kvaišalus ar rūkytumėte Raudonojoje aikštėje, sutarta? – Ir jis pamerkė akį Mo, tarsi kaip tik ji būtų turėjusi pažeisti įstatymus ir įkišti juos visus į gulagą. Visi nusijuokė, mat, kaip Mo netruko išmokti, rimtos pastabos būdavo sutinkamos siautulingai linksmai, o humoras – niūriu ir supratingu galvų linkčiojimu. Taip buvo lengviau – kažkaip snobiškiau. Lėktuve Mo sėdėjo greta Elio. – Mano mama dėl šios kelionės baisiausiai triedžia, o taviškė? – paklausė jis siaubingą triukšmą keliantiems užpakaliniams lėktuvo ratams atsiplėšus nuo pakilimo tako. Į langus lyg įkypai krentančios ašaros teškeno santūraus angliško lietaus lašeliai, o lėktuvas lėkė aukštyn: perskrodė tirštą, pilką jau keli mėnesiai Londoną gaubusį debesį ir staiga atsidūrė nuostabiame laisvės mėlyje. – Ji nori, kad vaikščiočiau lankydamas отказники** ir mojuodamas sumauta Izraelio vėliava. Siaurame žydiškame jos protelyje nė netvykstelėjo mintis, kad galėčiau nuoširdžiai domėtis Rusija ir jos kultūra. – Bet juk tu nesidomi, ar ne? – nusijuokė Mo, imdama iš kitoje tako tarp eilių pusėje sėdėjusios Safronos kramtomąją gumą. Ji nuleido stalelį-padėklą, pasidėjo ant jo rankas delnais žemyn ir pamėgino nusiraminti. – Ne, bet nesu iš tų, kuriems rūpi tik matematika, matematika, matematika, dar daugiau matematikos ir šachmatai, – * Nelegaliai dažniausiai užsienietiškais daiktais prekiaujantis žmogus. ** Buvusios Tarybų Sąjungos piliečiai, daugiausia žydai, kuriems nebuvo leista emigruoti iš šalies.

Oligar cho žm ona

verksmingai pasiskundė jis. – Ir dar hebrajų kalbos pamokos. Beje, kaip čia nutiko, kad mama nepalydėjo tavęs į oro uostą? – Ak, ji tik daro man gėdą, todėl neleisiu jai susipažinti nė su vienu iš savo draugų. Dėl to ir tu negali ateiti pasisvečiuoti į mano namus, – pasakė ji puikiai žinodama, kad visiškas nuoširdumas – geriausia maskuotė. Niekas netikėjo nė vienu Mo sakomu žodžiu. – Kažin, ar nebūtų galimybės pasidulkinti? – atsainiai paklausė jis žvalgydamasis („Ir tai vadinama verslu?“) ir tikėdamasis tuoj pat gauti šią paslaugą. – Sakykime, kad ir Leningrade? – Nieko nebus, – patikino jį Mo. – Čia ISRO* misija. Bet tu tikrai mielas. Jis dažnai šito klausdavo – šiaip sau, dėl visa ko, giliai širdyje susitaikęs, kad visą gyvenimą nepažins moters, nesuprasdamas, kokį pranašumą dar po kelerių metų jam suteiks jo intelektas ir pinigai. Juk amžinai jie nebus nepatyrę paaugliai. – Taip, – linktelėjo Elis. – Teisingai. O kuo tau neįtiko ISRO? – Jis papurtė savo vešlias garbanas, o Safrona nusijuokė. – Atrodai kaip Džimis Hendriksas, vyruti, – tarė ji. Buvo užsitepusi tokį storą sluoksnį dažų, kad jos akių vokai, rodės, tuoj nusvirs neišlaikę naštos. Bet nepaisant šios kvailokos demonstratyvios drąsos, jiems atsidūrus Tarybų Sąjungos oro erdvėje Mo suspurdėjo širdis, ji daužėsi kaip pašėlusi lėktuvui nusileidus Maskvos Šeremetjevo oro uoste ir vos nesprogo, kai pralaukus tris valandas muitininkas per apsauginį stiklą rūsčiai dėbtelėjo Mo į akis ir paklausė, kokiu tikslu ši atvyko į šalį. „Pabėgau, – norėjo pasakyti ji. – Prašau, leiskite man čia pasilikti visam laikui.“ * ISRO – Indian Space Research Organization (Indijos kosmoso erdvės tyrimų centras), taip pat vadinama berniukų šukuosena – vešlūs garbanoti plaukai.

Anna Blundy

Nes Mo jau buvo mačiusi šimtus mylių besitęsiantį, baltą monotonišką kraštovaizdį ir ledą – tokį storą, kad gali užšaldyti bet kokią netektį, tokį šaltą, kad gali atvėsinti bet kokį nepageidaujamą jausmą. Jau buvo mačiusi kelias rikiuotes ginkluotų kareivių kailinėmis kepurėmis, papuoštomis emblemomis su kūju ir pjautuvu, šalčio sukaustytu kilimo ir leidimosi taku žygiuojančias link jos, ir žinojo, kad tie kareiviai apgintų ją nuo... na, nuo kapitalistinio ar panašaus blogio. Čia ji būtų vakarietė – tokia romantiška, kerinti, tiesiog Nuostabioji Mo. Ir jie jaustų, kad būtent ji ištesėjo pažadą ir pabėgo, nors iš tiesų puikiai suprato, kad viskas vyksta atvirkščiai. – Draskai sau šiknutę? – paklausė ji pasus tikrinančios moters. Tai turėjo būti pasisveikinimas. – Здравствуйте*, – atsakė moteris ir suspaustų jos lūpų kampučiuose šmėstelėjo kažkas panašaus į šypsenėlę. Dar šiandien rytą Mo, apsirengusi drabužiais, šaukte šaukiančiais „Aš – vakarietė paauglė“, nuobodžiai stūmė laiką Londono priemiestyje, o vakare spektaklio veiksmas atvedė ją prie Maskvos Didžiojo teatro laiptų, po tuo pačiu rožiniu ir baltu portiku, kur kadaise stovėjo царицы**, kur sustodavo žirgų traukiamos rogės ir iš jų pabirę kailiniuoti keleiviai įsimaišydavo į elegantiškų žmonių minią, kur iš taftos pasiūtų suknių šleifai vilkdavosi per sniego tižę, kur išdidžiai, ant pirštų galų pralėkdavo į darbą vėluojantys Nurijevas ir Pavlova ir kur ji, Mo, nedrąsiai įamžino savo atvykimą į Tarybų Sąjungą tokiu oru visiškai netinkamais verstos odos bateliais sniege įmynusi kelis pėdsakus. – Eikš, Momikse, – vėl išbandė naują pravardę Elis bakstelėdamas Mo alkūne, susigrūdęs rankas į palto kišenes. – Hepburnas pasius, jei praleisime uvertiūrą, ir tik todėl, kad tu čia lipdai sumautą sniego senį. * Laba diena (rus.). ** Carienės (rus.).

Oligar cho žm ona

Priešais juos stovėjęs vyras nusiėmė nuo galvos juodą kailinę шапка* ir delnu atsargiai ją perbraukė. – Kaip manai, ar tas kailis dar gyvas? – nuleidęs balsą paklausė Elis, pūsdamas Mo į skruostą šiltą kvapą, persisunkusį tvaiku paskutinės jo sutrauktos cigaretės, „Dunhill Lights“, su penkiolikmečiui būdingu pasitikėjimu savimi pirktos neapmuitinamų prekių parduotuvėje, nemaloniai duriantį jai į nosį. Mo šyptelėjo, suspaudė kaulėtą Elio ranką ir juodu pro duris įžengė į verpetu besisukančią, raudoną ir auksinę svajonę – Didžiojo teatro interjero kitaip ir nepavadinsi, – o žiūrovai stovėdami klausėsi verčiančio stipriau plakti širdį valstybės himno, griaudėjančio iš orkestro duobės. – Kaip aš tavęs geidžiu... – tarstelėjo Elis braudamasis per minią, vesdamas Mo į jiems paskirtas vietas, entuziastingai vis krestelėdamas savo garbanas. Po spektaklio jie kartu su Safrona grįžo į viešbutį nuleidę galvas, kovodami su šalčiu, laviruodami, stengdamiesi nesusidurti su kitais praeiviais – blyškiomis pūgos apgaubtomis šmėklomis, skubančiomis plačiais pilkais šaligatviais, besivaikančiomis vienos kitas, – o dangaus fone dunksančių pastatų siluetai, rodės, stabdė miestą apėmusį vakarinį skubėjimą ir šiltai apsirengusius žmones, nervingus, tvirtai pasiryžusius pasiekti savo namus, kad ir kur jie būtų. Šešių juostų gatvėmis kartais dar pračiuoždavo vienas kitas automobilis, lėtai nupupsėdavo per miestą, bet blanki gelsva jų priekinių žibintų šviesa neįstengdavo prarėžti visa apimančios nakties tamsos. Aplink viešpatavo beveik mirtina tyla, o milžiniškuose stenduose užrašyti įsakymai statyti geresnį komunizmą, matyt, turėjo būti vykdomi rytoj. Čia nebuvo nei barų, nei parduotuvių ar restoranų, nei blykčiojančių reklamų, žadančių neriboto vartojimo amžinybę, nei raginimų leisti pinigus ir susikurti kuklią * Kepurę (rus.).

Anna Blundy

gerovę. Šioje tuščioje tamsoje Mo atsiskleidė tiesa, kurios ji nesitikėjo rasti. Mat staiga tarsi iš niekur išdygo Pavelas. Suprantama, taip atrodė tik užsieniečiams, nes jie nepažinojo miesto ir nenutuokė, kad nelegalūs prekiautojai stoviniuoja ant visų gatvių kampų, netoli didžiausių turistų traukos centrų, suvaidina, kad susitiko juos visiškai atsitiktinai, ir pradeda neįpareigojantį pokalbį, iš kurio beveik visada išpeša naudos. Tiesą sakant, užsieniečius Pavelas užuosdavo iš tolo, kaip koks vilkas, ir lyg atsitiktinai išnirdavo iš tamsos budrus, pasiruošęs staiga pulti. Puolė jis ir šį kartą. – Labas. Aš Polis, – prisistatė jis, draugiškai paduodamas Eliui savo plačiadelnę ranką. Pavelas vilkėjo slidininko striukę, kepurės nenešiojo, jo plaukai buvo trumpi ir šviesūs, akys – žydros kaip dangus, ir iš karto negalėjai tvirtai pasakyti, ar jis rusas, nors jo oda atrodė pilkšva, nesveika. – Iš kur jūs? Mo paminėjo Londoną. – Londonas! Didysis Benas? – nutvėrė pokalbio giją jis. Ir mėgdžiodamas 1940-aisiais pastatyto filmo „Trumpas susitikimas“ kalbą, tardamas vibruojantį „r“, pridūrė: – Tai gramofonas. – Visi, taip pat ir Pavelas, griausmingai nusikvatojo. – Aš iš Sibiro. Mano gimtinė netoli Tomsko. Aš sibirietis! – sušuko ir kumščiu dunkstelėjo sau į krūtinę. Tada paspaudė rankas ir merginoms. – Norite rusiškos cigaretės? – pasiūlė jis, kyštelėjęs plikas rankas sau į kišenes ir jau traukdamas nestorą kartoninę dėžutę. Trys anglai ištiesė kaklus į ją pasižiūrėti, o Pavelas vienu nykščio judesiu ją atidarė. Cigaretes sudarė maždaug colio ilgio į rūkomąjį popierių suvynioto tabako ritinėlis ir filtras – ilga kartoninė tūbelė. – Atrodo kaip daiktas, labiau tinkamas kištis į vaginą, – leptelėjo Safrona. – Kaip sakote? Gal galėtumėte kalbėti lėtai, aš angliškai taip gerai nemoku, – plačiai šypsodamasis ir tardamas žodžius su amerikietišku akcentu paprašė Pavelas. 78

Oligar cho žm ona

Anglai nusijuokė, bet Safronos žodžių nepakartojo, užtat sukandę dantimis nusitraukė pirštines ir iš pakelio paėmė po cigaretę. – Štai taip, – stovėdamas labai arti jų tyliai paaiškino Pavelas. Jis paėmė iš Mo rankų papirosą ir, suspaudęs jį pirštais, padarė savotišką kandiklį. – Turite amerikietiškų cigarečių? Gal „Lucky Strike“? – paklausė jis, ir Elis, staiga supratęs, kad naujasis pažįstamas kalba apie mainus, išsitraukė savo „Dunhill“ ir išėmęs tris cigaretes padavė Pavelui. – „Dunhill“? – susidomėjo Pavelas; jis pagarbiai paėmė pakelį. – Tokių dar niekada nemačiau. Pavelas atidavė pakelį Eliui, sumedžiotą grobį atsargiai įsidėjo į savo cigarečių dėžutę ir koja atsainiai pažarstė sniegą. Jis avėjo ryškiai raudonus įsispiriamus batus. Lauke spaudė ne mažesnis kaip penkiolikos laipsnių šaltis. – Kokiame viešbutyje apsistojote? Tarptautiniame? „Kosmose“? O gal „Rosija“? – vėl paklausė jis žvelgdamas spindinčiomis akimis, tik dar labiau pabrėžiančiomis juodos nakties begalybę. – „Ukraina“, – pasakė Safrona. – Šit kaip? Neįprasta. Palydėsiu jus, – pasisiūlė Pavelas ar, tiksliau sakant, įsakė ir sparčiai nužingsniavo siaura gatvele, kuri, kaip baiminosi Mo, galėjo vesti tiesiog į mirtį arba bent jau į kalėjimą. – Nesijaudink, – atsigręžęs ir žvilgtelėjęs tiesiai į Mo tarė jis, lyg būtų skaitęs merginos mintis. – Šias gatves Polis pažįsta kaip savo penkis pirštus. Elis pažvelgė į merginas ir kilstelėjo antakius. Jiems beeinant Pavelas ėmėsi sandorių. – Gal turite džinsų? Kosmetikos? O jūs, merginos, turite „Tampax“? – klausinėjo jis. Taigi Safronos juokelį jis vis dėlto suprato. – Jums galiu pasiūlyti kareiviškų kepurių, diržų, žen79

Anna Blundy

klelių, Lenino biustą. Parodysite man, ką turite, o aš savo prekes rytoj atnešiu į viešbutį, gerai? O fotoaparatų turite? Už fotoaparatą atiduočiau kareivišką milinę. Na, ką pasakysite? Staiga Pavelas, liepęs anglams palaukti, nėrė į tamsoje skendintį tarpdurį. – Man baisu, – tarė Mo, vėl grįžusi prie visiško atvirumo, kuriuo niekas netiki, politikos. – O man jis atrodo žavus, – prisipažino Safrona. – Ak, tiesiog nuostabu. Vos penkias minutes lieku vienas su dviem merginomis, ir štai tarp mūsų įsiterpia ponas Sumautas Gelbėtojas su kryželiu ant kaklo. – Šiaip jau jis komunistas, ne krikščionis, – alkūne niuktelėjo jam į šoną Mo. – Na, kai esi apipjaustytas kaip aš, tai tikrai nėra skirtumo, – paaiškino Elis. – Dėl Dievo... Bent aštuonias sekundes pagalvok apie ką nors kita, – liepė jam Mo. – Ne apie savo pimpalą? Neįmanoma. Tuo metu grįžo Pavelas. – Turėjau paskambinti draugui, – pasakė. – Ar čia gyveni? – paklausė Mo stebėdamasi, kad tokioje niūrioje ir grėsmingoje tamsoje gali būti žmonių būstų. – Deja, нет*. Čia labai prestižinė vieta. Pats miesto centras, čia pat teatrai. Ne, čia gyvena vienas mano bičiulis. Safrona įsitraukė į pokalbį su Pavelu, o Mo su Eliu ėjo drauge rūkydami šlykščius папироски**, kiek galėdami spartindami žingsnį ir šitaip gindamiesi nuo šalčio persmelktos ir bauginančios tamsos. – Hepburnui tu tikrai patinki, – kaip paprastai įvertino Elis. – Aš visiems patinku, – nusijuokė Mo, koketiškai krestelėjo plaukus ir susiraukusi žvilgtelėjo į Elį. * Ne (rus.). ** Papirosėlius (rus.).

Oligar cho žm ona

– Man nelabai, bet jei tikrai nori, galiu išdulkinti. – Ne, nesivargink, – atsakė Mo. Jiems beeinant ir Safronai įsitraukus į rimtas dalykines derybas su rusu, Mo pamėgino įsivaizduoti, kaip mokytojas ją bučiuoja prispaudęs prie sienos tamsiame koridoriuje, viename iš tų tamsiai žalių rusiškų traukinių, pūškuojančiame per miškus, kur giliame sniege už medžių tyko vilkai, kur kadaise disidentai krito nuo KGB statytinių ilgais odiniais apsiaustais rankos – gavo kulką į tarpuakį, už nugaros surištomis rankomis dusliai šlumštelėjo į pusnį, ir nekaltą baltą sniegą nudažė tamsus kraujas. Mo įsivaizdavo, kaip jis tvirtai apkabinęs ją per liemenį žiūri tiesiai į akis, o ji užsimerkia ir mielai jam pasiduoda. Tiesa, aš jam tikrai patinku, bet jis niekada nedrįs taip pasielgti, niekada nedrįs švelniai pabučiuoti man į kaklą, suleisti pirštų į plaukus, pagalvojo Mo. Bet kas nors kitas iš jų grupės galėtų... Juk niekada nežinai. Jie su Eliu sprigtelėjo kartonines papirosų nuorūkas per tilto turėklus, pažvelgė į storą šimtu pėdų žemiau tekančios Maskvos upės ledą ir jiems dingtelėjo, kažin, kaip būtų, jei dabar jie smigtų žemyn ant akių užkritusiais plaukais. Per kitą, tolesnį tiltą link skaisčiai šviečiančios raudonos Kremliaus žvaigždės nudundėjo metro traukinys – tuščias, tik paskutinio jo vagono lange šmėstelėjo vieno susigūžusio keleivio figūra. – Gal šokam? – pasiūlė Elis galva mostelėdamas į ledo sukaustytą upę. – Porinė savižudybė? „Privilegijuotos mokyklos snobukai nusižudo ir lieka ledo kape.“ – Liaukis. Noriu grįžti į viešbutį. Čia ne mažiau kaip penkiolika laipsnių šalčio, – pasiskundė Mo, tada demonstratyviai pačiuožinėjo šaligatviu ir pašokinėjo, įkyriai skubindama Elį eiti drauge. – Nagi, bičiuliai! – jiedviem žingsniuojant pro savo būdelėje stovintį ir nieko nematančiomis akimis žvelgiantį eismo reguliuotoją garsiai šūktelėjo Pavelas. Už tai, kad šnekasi su užsie81

Anna Blundy

niečiais, Pavelas galėjo būti suimtas, todėl labai stengėsi būti palaikytas vienu iš jų. – Gal eime į barą? – pasiūlė, o gal veikiau liepė Pavelas, pro sukamąsias duris jiems įžengus į viešbučio „Ukraina“ vestibiulį, kuriame budintys du apsaugininkai pilkomis uniformomis kuo skubiausiai įsitempė, tarsi išgirdę komandą „ramiai“, ir pervėrė juos rūsčiais žvilgsniais. Budintys vyrai susigūžę lošė kortomis ir slapta pešė dūmą. Jei būtų paprašę Pavelo parodyti pasą, būtų tuoj pat išspyrę jį lauk, bet šį kartą apsaugininkus suklaidino jo maskuojamieji drabužiai ir akcentas, juolab kad vakariečiai įvirto visi kartu ir nė vienas iš būrio neišsiskyrė, mat visi buvo aptekę pinigų ir keistai apsirengę. Vėliau jie Pavelą pričiups, bet kol kas jam pavyko prasmukti. „Baras“, – perskaitė Elis iškabą virš įėjimo į vieną iš painių koridorių, kuris iš didžiulio, aidaus, oro uostą primenančio pagrindinio vestibiulio siaura, ant dulkėto parketo patiesta kaštoninio kilimo juosta vedė į išlenktą žalvariu puoštą barą, skiriantį dvi liftų grupes. Langų čia nebuvo, tik kelios plastikinės sodo kėdės ir stalai ant storos kiliminės dangos, plieninės dešimties liftų durys, – po penkerias abiejose plačios centrinės viešbučio liftų patalpos pusėse, – ir pats baras, ant kurio prekystalio kėpsojo kelios labai jau rytų europietiškai atrodančios juodųjų serbentų gėrimo skardinės, kelios nedidelės skardinėlės „Heineken“ alaus, kelios lėkštės su baltos duonos riekelėmis ir ant jų uždėtais pilkšvos žuvies gabalėliais ir vienas pakelis bulvių traškučių; vienoje lentynoje buvo sustatytas tarybinis šampanas, kitoje – degtinė, čia pat stovėjo ir kelios siauros ir aukštos taurės su ant kraštų pamautais apelsinų griežinėliais, be to, čia dar buvo ir iš pirmo žvilgsnio nuobodulio kamuojamas barmenas nešvariu baltu padavėjo švarku. Jam už nugaros ant prie sienos pritvirtintos konsolės stovintis televizorius baisiausiai blerbė, o iš jo ekrano sklido melsva, eterio trukdžių keliamo sniego slopinama šviesa. 82

Oligar cho žm ona

Ši vieta Pavelui, rodos, buvo gerai pažįstama, nors atsipalaiduoti čia jis negalėjo – liko įsitempęs, susijaudinęs, kalbėjo pa šnibždomis. Jis nuėjo paspausti rankų dviem jauniems arabams, kurie vilkėjo plonos odos švarkus, sėdėjo suglaudę galvas, rūkė ir nepaleido iš rankų tuščio degtinės butelio ir dviejų stiklelių. Abiejų akys buvo pasruvusios krauju, abu nesiskutę. Šalia jų ant grindų atidarytas pūpsojo didelis skalbinių krepšys, grūste prigrūstas supakuotų apatinių kelnaičių ir kojinių. Ten pat stovėjo ir į futliarą įdėta gitara. Vienas iš arabų padavė Pavelui kažkokį mažą daiktelį, šis greitai įsikišo jį į kišenę. Atsilygindamas Pavelas taip pat slaptai perdavė arabui mažytį paketėlį. Mo suvokė atsidūrusi pasaulyje, kuriame tariamai atsitiktinis susitikimas gali lemti viską. Katią šis vakaras ne juokais erzino. Ji beveik kiekvieną vakarą gerokai suirzdavo, bet nebuvo kvailė. Ji mėgo pinigus ir įsitikino nuo patiriamos prievartos galinti tiesiog atsiriboti, kaip kadaise atsiribojo nuo Vasilijaus Vasiličiaus ir šlykštaus jo išpuolio traukinyje. Katia stengėsi galvoti apie gyvenimą, kurį vieną gražią dieną susikurs už savo uždirbtus pinigus, vyrus laikė bjauriais gyvuliais, o savo kūną – parduoti skirta preke. Ji vis dar buvo įstrigusi – kaip bulvė įšalusioje žemėje po didžiule sniego pusnimi, vis pagalvodavo ji, – bute prie Юго-Западная* stoties, nes gyveno su Vasilijaus Vasiličiaus pažįstamu, vardu Saša, kuris kaip muses meduje laikė keturias merginas ir, beje, tikrai nesielgė taip jau blogai, juolab turint galvoje, kad buvo padugnių padugnė. Viršutiniame aukšte gyveno jo senelė, ji ateidavo nešina pyragais ir marinuotų daržovių stiklainiais, stengdavosi merginas truputį motiniškai pagloboti, be to, netrukus, išmaldavusi iš Vasilijaus Vasiličiaus suteikti jai progą, iš Kirgasko čia atvažiavo ir geriausia jos draugė Olga. * Pietvakarių (rus.).

Anna Blundy

– Kvaiša tu! – vieną niūrią ir pilką rudens dieną, artinantis viską sunaikinti grasinančiai žiemai, lyjant lietui stovėdama autobusų stotelėje klyktelėjo Katia ir suspaudusi draugę glėbyje apsipylė ašaromis. – Dabar abi būsime kvaišos, – linktelėjo Olga. Ji greitai įprato prie kasdienės rutinos: pasiimdavo klientus viešbučio „Rosija“ bare, vakare paskutiniu metro grįždavo namo pas Sašą ir atiduodavo jam tariamai pusę uždirbtų pinigų, nors iš tiesų jis niekada negaudavo daugiau nei trečdalio. Katiai nuo pat pradžių buvo aišku kaip ant delno, kad tipas, kurį šį vakarą pasičiupo, nusigers kaip maišas dar nespėjęs jai atskaičiuoti grynųjų, ir jai būtų patikę jo atsikratyti, bet turėjo susitikti su paslaptinguoju „Andriušos draugu“, tad tempėsi ir tą girtą seną bjaurastį, jei kartais nieko geresnio nepasitaikytų. – Katenka, prašau... Aš jam turiu būti dėkingas už savo gyvybę, – verkšleno Andriuša, bet jam nė nereikėjo taip stengtis, nes Katiai ir šiaip jau buvo smalsu pagaliau susitikti su tuo tipeliu Pavelu, nes ten, Kirgaske, jis užvaldė Andriušos gyvenimą: jame atsirado prekyba degtine, nešvarūs pinigai, paslaptingos žaizdos ir mėlynės. Dėkingas už gyvybę? Galbūt. Bet Katiai tai labiau priminė Stokholmo sindromą. Ji lūkuriavo viešbučio „Rosija“ vestibiulyje vengdama įkaušusių suomių, mėginančių užmegzti pažintį – tie suomiai tik riausiai atvyko pasižiūrėti futbolo rungtynių ir, jei nebūtų buvusi užimta, Katia juos greičiausiai būtų aptarnavusi, – ir pagaliau, bateliams nepakeliamai spaudžiant pirštus (šiltus batus ji buvo įkišusi į plastikinį pirkinių maišelį ir palikusi bagažo saugykloje), nuėjo į telefono būdelę paskambinti toli esančiam Andriušai ir sužinoti, kas čia vyksta. – Ačiū Dievui, paskambinai. Pasikeitė planai. Pavelas turi darbo. Eik į „Ukrainos“ viešbutį Kutuzovo prospekte... – Žinau, kur yra „Ukraina“, Andriuša, – atsiduso ji ir padėjo ragelį. 84

Oligar cho žm ona

Nuostabu. Sprendžiant iš balso, Andriuša irgi buvo girtas, ir Katia dėl jo nerimavo, – na, bent jau būtų nerimavusi, dievaži, tikrai būtų, jei nebūtų turėjusi per akis savų rūpesčių. Jos tėvas sirgo, jį pjovė plytų fabriko kosulys, anksčiau ar vėliau imdavęs kankinti visus jame dirbančius, ir mama jai užsiminė, girdi, jos nuomone, gyventi jam liko neilgai. O ji štai stypso čia, laukdama ir vis nesulaukdama greičiausiai išsigalvoto Andriušos draugo, apie kurį girdėjo šnekant jau ne pirmus metus. Dabar jis, rodos, gyvena Maskvoje ir galbūt gali jai padėti. O pagalbos jai tikrai reikėjo. Dabar ji sėdi sumautoje „Ukrainoje“ šalia besiseilėjančio nomenklatūrininko ir laukia pasirodant Pavelo. Atėjo keli užsieniečiai vaikai, panašaus amžiaus kaip ji, bet vis tiek vaikai, ir vaikinukas vis rijo ją akimis, lyg būtų norėjęs prieiti, bet, pamanė ji, jis per jaunas, tokie kūdikiai niekada neišdrįsta. Katia jau buvo apmetusi atsarginį planą, jeigu jos kompanionas nugriūtų, – žinojo, kad taip ir nutiks. Tada ji nueis ir prisidės prie dviejų irakiečių studentų, kuriuos čia besitrinančius buvo mačiusi ir anksčiau – jie supirkinėjo ir perpardavinėjo smulkias prekes, daugiausia žolę iš Afganistano. Vienas iš jų tikriausiai jai sumokėtų ir ilgai neužtruktų, bet tektų eiti į tualetą, nes jie tikrai gyvena bendrabutyje, o ne čia, viešbutyje, o jai tai niekada nepatiko – rankomis įsiremdavo į bakelį ir stengdavosi nežiūrėti į klozetą, jeigu kartais ją supykintų. Olga, vienintelė iš Sašos merginų, tikrai mėgusi trintų morkų dietą, – jos apsimetinėjo, kad yra modeliai, o Saša nuolat ragino uždirbtus pinigus leisti plastinėms nosies operacijoms, – šį vakarą turėjo japoną, apsistojusį apartamentuose su vaizdu į Kremlių ir, beje, pasisiūliusį paimti jas abi. Katia jau ėmė gailėtis, kad jo nepasičiupo, nors kartu su kita mergina nebūtų galėjusi dirbti, nes nebūtų drįsusi pažvelgti jai į akis, bet dabar apie tai jau negalvojo. Jei būtų ėjusi su jais, dabar tikriausiai jau būtų grįžusi į butą, gulėtų įsirangiusi po antklode ir mintyse skaičiuotų pelną. Netru85

Anna Blundy

kus jiedvi su Olga pačios įstengs nuomotis butą ir galės mesti darbą viešbučiuose. Tik reikia turėti galvą ant pečių. Ir būti atsargioms. Katia įtraukė skruostą ir jį sukando. Mo nustėro. Prie stalelio salės gale, apšviesta ryškios, iš viršaus krentančios šviesos (galbūt taip sumontuotos tyčia, kad kliudytų megztis bet kokiems intymumams), jauna mergina nudėvėtais aukštakulniais, skoningu sijonu ir sidabro spalvos blizgia palaidinuke flirtavo su pagyvenusiu kostiumuotu vyriškiu. Mergina, kuri vieną gražią dieną, po daugelio metų, kai ši akimirka bus beveik visiškai pamiršta, taps labai svarbia didžiausios Mo gyvenimo dramos dalyve. Katia rūkė labai ploną cigaretę su ant filtro nupiešta peteliške ir kartais siurbtelėdavo iš tamsiai geltono šampano pripiltos taurės, stovinčios ant stalelio priešais ją. Ir šampano, ir greta stovėjęs degtinės butelis buvo jau beveik tušti. Jos kompaniono veidas buvo sodriai įraudęs, juo žliaugte žliaugė prakaitas. Vyras buvo atsisagstęs kelias viršutines marškinių sagas, o jo veidas atrodė išpurtęs nuo alkoholio. – Tėtukas? – pašnibždomis pamėgino atspėti Elis jiems artinantis prie baro ir mėginant užvaldyti šią bauginančią erdvę savimi pasitikintiems jaunuoliams būdinga eisena. – „Jauna mergina su tėvu gurkšnoja nekaltus gėrimus Maskvos bare.“ Mo nusijuokė ir juodu drauge pirštais parodė į butelį šampano tikėdamiesi, kad bus teisingai suprasti. Nepakeldamas į juos akių barmenas nešvariu pirštu pabarbeno į ant prekystalio padėtą lentelę, kurioje dviem kalbomis buvo parašyta: „Tik už valiutą“. Pasirausęs savo džinsų kišenėse, Elis ištraukė dvidešimties dolerių banknotą – labiausiai vertinamą valiutą, kurią jiems buvo patarta čia vežtis. Barmenas gūžtelėjo pečiais, paėmė pinigus ir ant prekystalio jiems prieš nosį pastatė butelį šampano, – gal tai buvo tam tikras iššūkis, o gal prisipažinimas, kad jam viskas jau vis tiek. Mo parodė į taures ir tarė: – Пожалуйста. Prašyčiau... 86

Oligar cho žm ona

Tokia užduotis barmenui pasirodė beveik per sunki, bet jis atsiduso, atnešė dar ir tas dvi taures, o tada visiškai palaužtas sunkiai šlumštelėjo ant žemos kėdės. – Grąžos, rodos, nebus, – gūžtelėjo pečiais Elis, tada paėmė butelį, taures ir pasuko prie tuščio stalelio. Metas jau turėjo būti vėlus, gal net po vidurnakčio. Elis stovėdamas atkimšo butelį ir šliūkštelėjo šampano: šis sušnypštė, iškilo virš abiejų taurių kraštų ir, išsiliejęs ant stalelio, putodamas subėgo į balutę aplink puspilnę peleninę – tą vakarą, rodės, viskas liejosi per kraštus ir giliai širdyje jie abu tai suprato. – Po galais... – sėsdamasis tarė jis. – Į sveikatą. – На здоровье*! – plačiai šypsodamasi pritarė Mo. Safrona, iki šiol vis laukusi, kad Pavelas grįš pas ją, numojo ranka ir prisidėjo prie jų. – Kaip manai, ar jis pažįsta kekšę, kuri sėdi su tuo lavonu? – paklausė ji. – Jis sakė, kad jam patinka mano palaidinė. Keturi svarai. Kamdeno šliuzas. Mo nebūtų taip drąsiai pavadinusi Katios „kekše“. – Ji graži, – sumurmėjo ji, bet Safrona jau nesiklausė. Pavelas jos nepažinojo, bent jau kol kas, ir netrukus grįžo pas savo užsieniečius tvarkyti verslo reikalų ir – galbūt vėliau – pasimėgauti seksu, pagalvojo jis, jei tik merginos nebus per daug santūrios. Kai po pusvalandžio jie atsikimšo antrą butelį šampano, kartu su kitais mokiniais pasirodė Hepburnas – visas snieguotas, užpustytas. – Viešpatie šventas, kur jūs buvote?! – sušuko jis – gražiai įraudusiais skruostais, tai sugniauždamas, tai vėl ištiesdamas delnus, taip tikėdamasis juos sušildyti. – Visur jūsų ieškojome! Maniau, jus sučiupo ir įmetė į Liubianką! – „Komunistai nužudo pasiklydusius mokyklinės ekskursijos dalyvius!“ – paslaugiai šūktelėjo Elis. * Į sveikatą (rus.).

Anna Blundy

Netekęs stovint prieš mokinius ir turint neįkainojamą informacijos dovaną savaime atsirandančio autoriteto, Hepburnas, – arba Spenseris, kaip droviai buvo pasiūlęs jį vadinti per kelionę, – beveik niekuo nesiskyrė nuo savo mokinių: nusiėmęs kepurę ir viena ranka persibraukęs plaukus, dabar jis plačiai šypsojosi, mat nebuvo tikras, ar bus priimtas į draugiją, ar dėl vyresnio amžiaus atstumtas. – Ką gi, džiaugiuosi, kad nenužudė, – daktaras Spenseris Hepburnas nusijuokė, atsigręžė į kitus grupės narius ir, vis dar negalėdamas įveikti savo sumišimo, pasiūlė: – Nagi, draugužiai. Imkime ir truputį sušilkime. Vienas iš arabų paėmė gitarą, pagarbiai palenkė galvą arčiau stygų ir, vos pradėjo skambinti „Let it Be“ melodiją, tipas, kuris tikrai nebuvo jaunosios merginos tėtukas, visiškai nusmigęs, atsegtu kelnių praskiepu plojosi ant grindų. Mo pamatė, kad mergina, kurią dabar pasikvietė arabai, eina šypsodamasi, nepamiršusi nei rankinės, nei cigarečių. Ji žingsniavo pro stalelį, prie kurio buvo susibūrę anglai mokiniai ir jų mokytojas, – ilgakojė, rusvaplaukė, gražiai išsišovusiais skruostikauliais, spinduliuojanti seksualinį pasitikėjimą, – ir Mo pagalvojo, kad ji galėtų būti net jaunesnė negu atrodo, ir jai truputį pagailo šios merginos, pasidažiusios pigiu lūpdažiu, nusitepusios akių vokus storu nemadingų blizgių melsvų šešėlių sluoksniu. Nepaisant visko Mo suprato, kad dėl taip atrodančių merginų, nuo kurių sklinda ramybė ir atviras seksualumas, žudomi žmonės. Dobiami. Padėti iš koto išvirtusiam mergišiui niekas neskubėjo, juolab barmenas, kuris ir šiaip jau, rodės, nuo Brežnevo mirties niekaip nepabunda iš gilios komos. Pirmas Katią užkalbino mokytojas, atsinešęs butelį šampano ir kelias nenaudotas plastikines stiklines, prisėdęs prie stalelio ir prabilęs sklandžia rusų kalba. Katia matė, kad jį domina tam88

Oligar cho žm ona

siaplaukė mergina, kaip spėjo, jo mokinė, bet prie jos buvo prilipęs keistuolis su akiniais ir šviesiaplaukis vaikinas, sėdėjęs lyg ir ne savo rogėse, galbūt net nepriklausantis tai draugijai. Ar galėtų būti, kad jis – rusas? – Kas jis toks? Ar mes jį pažįstame? – atsainiai pūsdama dūmus paklausė ji Chaledo. – Mačiau, kaip su juo kalbėjotės. Abu vaikinai gūžtelėjo pečiais, bet, Katios nuomone, elgėsi kažkaip įtartinai, todėl ji nepaleido iš akių „užsieniečio“ ryškiai raudonais įsispiriamais batais – beje, tokius avėdavo homikai. Mokytojas buvo vardu Spenseris (nors, daugiau neištvėręs tokio slapukavimo, jis kostelėjo ir prisipažino esąs „daktaras Hepburnas“) ir norėjo sužinoti, iš kur Katia kilusi, kuo dirba jos tėvai ir ką ji veikia Maskvoje. Katios akyse švystelėjo lengvas nuobodulio šešėlis, mat visas šias nesąmones jau buvo ne kartą girdėjusi. Užsieniečiai visuomet mėgdavo apsimesti, kad užmezga su tavimi tikrus santykius, kad jie tau beprotiškai patinka, o sumokėti jų prašai tik todėl, kad Rusijoje taip sunku gyventi. Rusai tik paklausdavo, ką ji darytų, o ko ne ir kiek kainuos čiulpimas, įprastas seksas, analinis, tada tėkšdavo pinigus ant naktinio stalelio šalia lovos ir imdavosi darbo. Tiesa, pastaruoju metu, keičiantis ir sluoksniuojantis visuomenei, kurioje ji užaugo, – pionierių stovyklų, marinuotų grybų ir masinių mitingų už taiką visuomenei, nedaug buvo rusų, galinčių sau leisti naudotis jos paslaugomis. Spenseris tarškėjo kaip užsuktas, o Katia trumpai jam atsakinėjo – išsiblaškiusi, galvodama apie tai, kad negali pakęsti baro, plastikinių stiklinių, dienos šviesos lempų, viso šito belangio ir troškaus pragaro. Ji galvojo apie tai, kad greitai grįš į Kirgaską pasimatyti su tėčiu, galų gale pasižiūrėti, kaip laikosi Andriuša, ir trumpam ištrūkti iš šio gyvenimo. Ji bjaurėjosi vakariečiais vyrais ir jų paikomis dovanomis, kurios, jų nuomone, buvo prabangios, bet iš tiesų tik leisdavo jiems pasijusti nevisiškais šlykštūnais ir manyti, kad pakišę kvepalų buteliukus ir šilkinius 89

Anna Blundy

apatinius, pirktus neapmuitinamų prekių parduotuvėje, jie yra lyg ir jos vaikinai. Tik jie nesuprato, kad rusai vaikinai nuolankiai laukdavo giliame sniege prie metro stotelių laikydami rankose tris į celofaną suvyniotus gvazdikus, palydėdavo namo ir priglausdavo savo karštas lūpas prie tavo šalto skruosto. Jie nesivesdavo tavęs į kambarį, trenkiantį kilimų valiklio putomis, ir nebarškindavo tavęs per išeinamąją apsipylę prakaitu ir vaitodami. – Ar skaitei Charmsą? – paklausė Spenseris nuo išgerto šampano krauju pasruvusiomis akimis, mėgindamas užmegzti su mergina ryšį vieninteliu jam žinomu būdu. Dieve, apie ką jis čia? Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio satyra? Ar, jo nuomone, tai – įžanga, nors kol kas nesusiprotėjo net jai cigaretės pridegti? Ne, tų anglų ji, matyt, niekada nesupras... – Daniilą? Aišku. Mokykloje jo kūriniai slapta eidavo iš rankų į rankas, – pasakė jam Katia. – Negali būti! – akivaizdžiai susižavėjęs tokia romantika sušuko Spenseris. Ji niekada taip ir nesuprato, kodėl draudžiamos knygos taip jaudino užsieniečius. Juk skaityti „Vieną Ivano Denisovičiaus gyvenimo dieną“, išleistą normalia knyga, tikrai buvo lengviau, nei atspausdintą ant šūsnies rašomojo popieriaus lapų, pasirodančių po vieną per savaitę, – taigi perkrimsti visą knygą užtrukdavo metus. Na, gal tokia literatūra užsieniečių taip nežavėtų, jeigu jie čia gyventų, pagalvojo Katia. – Mo, Eli, Safrona! Ateikite! Ši mergina skaitė Daniilą Charmsą! Trys vaikai susižvalgę nusijuokė, bet pasiėmė savo gėrimus ir atėjo, tipelį, kuris galbūt buvo rusas, ir savo klasės draugus palikę sėdėti kitoje stalelio pusėje, nors šviesiaplaukis vis tiek nenuleido nuo jų akių; jis aprėpė žvilgsniu visą patalpą kaip virš pievos skraidantis vanagas. 90

Oligar cho žm ona

Katiai patiko, kad pas juos atėjo tamsioji mergina. Kam čia slėpti, jai visuomet patikdavo, kai prie jos prieidavo moteris. Kad ir ko ji norėtų, jos norai tikrai nebus šlykštesni už tikėtinus vyro įgeidžius. Ne, tenkinti tų įgeidžių ji neatsisakydavo, tikrai ne, nebent jie tapdavo itin nepadorūs, o taip, žinoma, kartais nutikdavo. „Galvok apie pinigus“, – tuomet mintyse sakydavo sau Katia, jausdamasi kaip riebalais kūną išsitepusi ilgų distancijų plaukikė, visą dėmesį sutelkusi į tolumoje matomą krantą. Katiai tas tolimas krantas buvo savas būstas ir plaukti iki jo jai buvo likę jau neilgai. Ši anglė mergaitė spinduliuoja šilumą, dingtelėjo Katiai, panašią į tą, kuri sklinda nuo ką tik iš orkaitės išimto slyvų pyrago, ji įraudusi, susijaudinusi, ji juokiasi ir tikisi būti dievinama, išklausoma, liečiama. Tokia, kokia būtų norėjusi būti ir galbūt buvusi Katia, jei nebūtų laimėjusi to konkurso ir tapusi viena iš Sašos Юго-Западная stoties merginų. Chaledas, pro tirštą alkoholio rūką, kuriame skendėjo jo smegenys, suuodęs gerą progą, ištraukė parodyti Safronai visas apatines kelnaites ir kojines, o jo bičiulis Tarikas, irgi apgirtęs, tebebrązgino gitarą. – Šitos su širdelėmis atrodo tokios nuodėmingos! – spygtelėjo Safrona, iš karto pasiruošusi sudaryti sandorį. – Dvidešimt dolerių už dvi poras... Katią apstulbino irakiečio akiplėšiškumas, ji išsiėmė iš pakelio paskutinę cigaretę ir jau ketino suspausti kartoninę dėžutę, bet Mo ją sulaikė. – Ne! – šūksniu sudraudė Katią Mo, paėmė iš jos pakelį, nuplėšė šonines iškyšas, o tada sulenkė jį per pusę suglausdama viršų ir apačią ir išlankstė mažytę dėžutę. – Да-дааа! – nusijuokė ji, grąžindama cigarečių pakelį Katiai, tik jau kaip dovaną. Katia pažvelgė jai į akis ir nusišypsojo. 91

Anna Blundy

– Спасибо, – padėkojo. – Ačiū. – Nėra už ką, – atsakė Mo, o Elis, kuris dabar atrodė tylesnis nei įprasta, – mat gerdamas ir rūkydamas mokytojo akivaizdoje jautėsi šiek tiek nejaukiai, – paaiškino, kad ji visada taip elgiasi. – Jos laukia lankstinių meistrės karjera, nes daugiau nieko nemoka, – pasakė jis. – Бумажку дай, – paprašė Katia kreipdamasi į visus, sėdėjusius prie stalelio. Niekas neatsiliepė. – Popieriaus! Spenseris iš švarko kišenės išsitraukė spiralinę užrašų knygelę mėlynomis linijomis ir išplėšė vieną lapelį. Katia palinko prie savo darbo, išlankstė gulbę ir padavė ją Mo. – Gerai jau, ji daug gražesnė už mano dėžutę, – džiugiai nusišypsojo Mo, nuoširdžiai sujaudinta ir sužavėta tokia dovana. – Manau, pagrįstai galime sakyti, kad prakišai, Momikse, – vėl įsiterpė Elis, tada vienu mauku išgėrė likusį šampaną ir sugniuždė plastikinę stiklinę, matyt, norėdamas pabrėžti, koks jis vyriškas. – „Britanija paskutinę akimirką pralaimi oregano* mūšį su galingąja Tarybų Sąjunga.“ – Origamių. – Hm... Na... tik nereikia dabar užsiundyti ant manęs nacio Adolfo Eichmano. – Vadinasi, kiekvienas, kuris nesineria iš kailio ir prieš tave nekeliaklupsčiauja, yra nacių parankinis? – Rasime būdą priversti prieš mus keliaklupsčiauti, – linktelėjo galvą jis krestelėdamas savo garbanas. Jiems visiems begeriant ir bepokštaujant Katia paėmė iš Mo namų adresą, brūkštelėtą ant dar vieno užrašų knygelės lapelio, ir ėmė vaizduotis namą, aptvertą statinių tvora, tėvą su katiliuku ant galvos ir skėčiu rankoje ir pievelėje lakstantį korgį. – Anglijoje lyja? – paklausė ji, įbedusi žvilgsnį į adresą, tarsi norėdama įminti jo mįslę, galvodama apie tai, kad ten lietus turėtų būti švarus, o ne rūgštus kaip Maskvoje. * Itališkų čiobrelių rūšis.

Oligar cho žm ona

– Taip, labai dažnai, – pripažino Mo ir pamanė, kaip vis dėlto keista, kad pasaulis tiek težino apie Angliją. – O rūkas? Smogas? – vis klausinėjo Katia, įsivaizduodama iš tamsos išnyrančius Čarlzo Dikenso romanų veikėjus, vilkinčius apsiaustus su gobtuvais, rankose laikančius lazdeles sidabro spalvos galu. – Ne! Smogo jau nebūna! – nusijuokė Mo ir jie su Eliu ėmė vaidinti, kad iriasi per tirštą gelsvą rūką ieškodami vienas kito glėbio. Katia žvilgtelėjo į Mo su šypsena, nepaisant geležinės uždangos spinduliuojančią vienybę ir palaikymą. Bent jau taip atrodė gerokai į kuodą įčiupusiai Mo. Ji nebuvo tikra, ar pasaulis atrodo mielesnis, kai pasigeria, ar iš tiesų toks ir yra, bet tokį jį regi tik girta. Galbūt šį jausmą dar sustiprino sausakimšo baro atmosfera, kur per akimirką galėjai nutraukti draugystę arba užmegzti naują. Mo paklausė Katios, kiek jai metų, – tai buvo vienas iš tų klausimų, kuriuos užduoti jie mokėsi per pamokas, panašus į „Kuo tu vardu?“ ir „Kur yra kino teatras?“ Katia apsižvalgė, lyg norėdama įsitikinti, ar šios paslapties nenugirs kas nors, galbūt tūnantis už vienos iš kolonų, tada pakėlė ranką ištiestu delnu kaip draugystę skelbianti gorila ir sugniaužė kumštį: kartą, du, tris. – Пятнадцать лет, – pasakė ji. Penkiolika. Dieve... Ir vis dėlto kas žino, penkiolika metų šioje Dievo pamirštoje vietoje tikriausiai prilygsta visai amžinybei. Gal daug šį darbą dirbančių merginų net jaunesnės? (Taip ir buvo.) Mo giliai įkvėpė stengdamasi pajusti, koks reikšmingas šis prisipažinimas, ir pamėgino įsivaizduoti, kaip jiedvi su Katia drauge lanko kurią nors iš Maskvos mokyklų, kaip plaukuose ryši didelius raudonus kaspinus, kaip juokiasi iš mokytojo, kaip per pertrauką dalijasi sumuštinį ir pagal dešimties balų skalę vertina į karo tarnybą vykstančių vaikinų visiškai trumpai nukirptais plaukais žavesį. 93

Anna Blundy

Pavelas mokė Elį, kaip net nesusiraukus vienu gurkšniu išgerti stiklelį degtinės (svarbiausia – tinkamai kvėpuoti). – Čia tai bent! – Mo išgirdo šūktelint Elį, išmetusį kelias burneles. – Klausyk. Bičiuli. Juk iš tikrųjų tu ne Polis, tiesa? Argi toks vardas tinka mano sibiriečiui sugėrovui? – apgirtęs, neaiškiai tardamas žodžius tarė jis apkabindamas savo naująjį draugą per pečius. – Aš Pavelas. – Pavelas švelniai šyptelėjo, išsivadavo iš jį įžeidžiančio apkabinimo ir dar kartą paspaudė Eliui ranką – jau kaip kitas, šiek tiek tikroviškesnis asmuo. Citrininiu muilu kvepianti Katia (vieną dieną ji atskleidė mamos paslaptį ieškodama antiseptiko žaizdai patepti ir paprastame baltame pakelyje radusi gabalėlį muilo) pasilenkė prie Mo ir sušnabždėjo: – Jis tave myli, nes tu pasitiki savimi ir esi laiminga. Ji tai pasakė rusiškai, parodė į Elį, o paskui, mėgdžiodama Mo, atmetė plaukus sau už pečių ir plačiai nusišypsojo. Mo niekada nemanė, kad taip elgiasi, bet ateityje nusprendė atkreipti į tai dėmesį. Galbūt dėl to, kad šiame nejaukiame bare prie liftų jiedvi daugiau negalėjo padaryti nieko, tik parodyti, kad viena kitą supranta, o gal todėl, kad abi buvo visiškai girtos, Katia ir Mo pradėjo juoktis. Katia susirietė ant kėdės įrėmusi kaktą į kelius, beveik paslėpusi veidą, ir tirtėjo visu kūnu kaip įmanydama stengdamasi vyti šalin mintis, kurios visai nebuvo juokingos. Mo kvatojosi susiėmusi pilvą, rodės, jai tuoj prasidės priešmirtiniai traukuliai; jai iš akių plūstelėjo ašaros, o nuo juoko skaudėjo skruostus. – Rodos, jūs, merginos, puikiai leidžiate laiką, – tarė Spenseris, traukdamas baltą plastikinę kėdę, įsiterpdamas tarp merginų, suardydamas tarp jų pradėjusį rastis artumą, kurio jis, matyt, ir bijojo, ir troško, ir į jų trijų stiklines negrabiai šliūkštelė94

Oligar cho žm ona

damas dar šampano. Jis pasiraitojo savo dukslių baltų marškinių rankoves ir alkūnėmis įsirėmė į lipnų, gėrimu aplaistytą stalelį. – Dieve mano, pažiūrėkit! – nustebusi staiga sušuko Mo ir palietė mokytojui petį. Be sąmonės tysojęs vyriškis dabar keturiomis ropojo liftų link, o Pavelas ėjo prie jos kažko tyliai pasakyti į ausį. – Aš tave stebėjau. Tavo labai graži oda, – sušnabždėjo jis. – Norėčiau ją paliesti. Vėliau Mo atsirado (o tiksliau sakant – pasimetė) koridoriuje, svirduliuodama link savo kambario dvidešimt trečiame aukšte, laikydama rankoje sunkų jo raktą. Moteris oranžine, gausiai laku supurkšta šukuosena – ji, regis, budėjo prie liftų ir saugojo eilėmis sukabintus besisūpuojančius raktus – nenoromis padavė jai raktą pakeltu balsu vis berdama nesuprantamus įsakymus. Mo susvyravo ir viena ranka atsirėmė į tapetuotas sienas sunkiai gaudydama kvapą ir juokdamasi. Šį vakarą pasaulis nebuvo stabilus. Pavelas prilaikė Mo viena ranka apkabinęs liemenį, ji, nė nestabtelėjusi susigaudyti, kas čia vyksta, atsisuko veidu į jį, o jis prirėmė ją prie sienos ir pabučiavo, tarsi laužytų prieš savo valią duotą tylos įžadą. – Dieve... – sumurmėjo jis žengdamas žingsnį atgal, kad galėtų pažvelgti į ją, šypsodamasis tokia šypsena, tarsi šią akimirką jam lėmė paslaptingas likimas, tarsi taip ir turėjo nutikti, žvilgsniu skverbdamasis į jos sielos gelmę ir vildamasis joje rasti, tikėdamas, kad rado joje... išganymą? – Mo... Atsakiusi į Pavelo bučinį ir visu kūnu prie jo prigludusi, Mo apkabino jį per juosmenį, ištraukė į kelnes sukištus marškinių skvernus ir pirštais perbraukė per nugarą nuo strėnų aukštyn. Mo sąmonę užliejo tamsos banga, ji liovėsi priešintis, pasidavė ir leidosi užvaldoma visiškos užmaršties. Bet Pavelas neketino jos prarasti. – Juk tu irgi nori, tiesa? – tarė jis ir dar kartą pažvelgė žemyn, jai į veidą, norėdamas įsitikinti, kad Mo yra tokia, kokią jis manė ją esant, – įsitikinti, kad neapsiriko. 95

Anna Blundy

– Aną savaitę man sukako penkiolika, – pašnibždomis tarė ji šnopuodama, prasižiojusi, išplėtusi akis, apsivijusi jį rankomis ir kojomis. Mo sakė tiesą, bet taip, kad ji skambėtų kaip absurdiškas pokštas, ir jos noras padrąsinti jį buvo ne mažesnis už jo norą būti padrąsintam. Galų gale argi jis nemato, kad iš tiesų jai tiek pat metų kaip ir toms kalvoms, kad jos amžius – vien nepriekaištingos maskuotės dalis? Ji troško kartu su Pavelu prasmegti šio vakaro tamsybėje, pirmoje savo naujo gyvenimo naktyje, kad jųdviejų maištas prieš ledo sukaustytą upę ir tuščias gatves būtų tobulas. Bet Pavelo akys linksmai žybtelėjo ir jis atšlijo norėdamas atidžiai į ją įsižiūrėti. – Na, man septyniolika... – pradėjo sakinį jis ir tikrai būtų kalbėjęs toliau, bet viešbučio grindys išslydo Mo iš po linkstančių kojų, ji visiškai prarado pusiausvyrą ir garsiai dunkstelėjusi parkrito – nusilesusi mokinė Maskvos koridoriuje, kuriai vėl pajusti tvirtą pagrindą po kojomis padėjo jos naujas rūpestingas draugas. Kur, mintyse paklausė savęs ji, palengva lyg per miglą suvokdama, kad šis absurdiškas sapnas jos verpetu besisukančioje sąmonėje nė nemano sklaidytis ir kad ji guli ant grindų ketindama mylėtis su rusu, – kur Elis? Garsiai spragtelėjusios atsidarė durys, o jie su Pavelu apsižvalgę iš karto suprato ir kaip jie atrodo, ir kaip akivaizdu, jog ką tik grabaliojosi koridoriuje. Be to, net ir šioje visa gaubiančioje, gašlumo persmelktoje migloje Mo suvokė, kieno čia kambarys: jis buvo Spenserio, o į juos žvelgianti mergina buvo Katia – susitaršiusiais plaukais, visa įraudusi, nešina atsegta ir plačiai atverta rankine. Iššokusi į koridorių ji paskubomis uždarė kambario duris, dėbtelėjo į porelę, su kuria vos prieš valandėlę kartu traukė dainas, taip, tarsi jos nepažinotų ir, kišdamasi į rankinę šimto dolerių banknotą, nulėkė koridoriumi. Bet bėgo neilgai: stabtelėjo ir atsigręžė į juos, lyg staiga kažką supratusi. 96

Oligar cho žm ona

– Ты Павел? – paklausė. – Tu Pavelas? Pavelas sulaikė kvėpavimą, ištiesino pečius ir pažvelgė tiesiai jai į akis. – Ne, – angliškai atsakė jis. – Mano vardas Polis. Katia apsisuko ir nuėjo, o Mo jai pavymui sušuko: – Sudie, Katia! Buvo malonu su tavimi susipažinti! Parašyk man! Paskui Mo išgirdo, kaip дежурная paskutiniais žodžiais plūsta Katią, lipančią į liftą. Greitai blaivėdama Mo galėjo tik įsivaizduoti, ką tie žodžiai reiškia. – Kodėl melavai? – vis dar sėdėdama ant dirbtinės kiliminės dangos, kuria buvo išklotos koridoriaus grindys, paklausė ji Pavelo. – Nes turėjau su ja susitikti. Bet nenoriu įsimylėti kekšės, – paaiškino Pavelas, tada padėjo Mo atsistoti ir palydėjo ją į kambarį, palaikė jai plaukus, kol ji palinkusi virš klozeto lupo ožius, paskui atnešė stiklinę vandens ir uždėjęs ranką ant kaktos palaukė, kol Mo ėmė migdytis gulėdama tamsoje, viengulėje lovoje, o šalimais, kitoje, su drabužiais ir vaikiškai apsikabinę tysojo Safrona ir Elis. – Спокойной ночи, – prieš išeidamas sušnabždėjo jis. – Labanakt. Mo paėmė Pavelo telefono numerį, bet surinko jį tik po keliolikos metų.