Nuostabusis Ozo salies burtininkas

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą www.knyguklubas.lt

NUOSTABUSI S OZO SALIE S BURT ININKA S Frank Limen Baum

Frank Limen Baum „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ 2000 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta gražiausia metų knyga.

Frank Limen Baum

NUOSTABUSI S

OZO SALI E S BURT IN I NKA S Iliustravo EDVARDAS JAZGEVIČIUS

GRAŽIAUSIA 2000-ųjų METŲ KNYGA

Frank Limen Baum

NUOSTABUSI S

OZO SALI E S BURT IN I NKA S Iš anglų kalbos vertė LIUDA PETKEVIČIŪTĖ Iliustravo EDVARDAS JAZGEVIČIUS

Vilnius

/

2013

pamiršti, kaip vos nepalydėjo galvos tarp galingų Liūto žandikaulių. Tačiau pamažu jis atlyžo, ir jiedu tapo kuo geriausi draugai.

Ligi vakaro joks nuotykis nebesudrumstė ramios jų kelionės. Tiesa, sykį Geležinis Medkirtys nejučia užmynė keliu ropojantį vabalą ir vargšą negy­ vai sutraiškė. Medkirtys baisiausiai dėl to susikrimto, nes visuomet labai rū­ pinosi šiukštu nedaryti žalos jokiam gyviui. Jam net ištryško kelios sielvarto bei atgailos ašaros. Jos lėtai nuriedėjo jo veidu ant žandikaulio vyrių ir šie tučtuojau ėmė rūdyti. Kai šiek tiek vėliau Dorotė jį kažko paklausė, Med­ kirtys nevaliojo praverti burnos, mat jo žandikauliai buvo jau gan smarkiai užrūdiję. Apimtas siaubo jis ėmė pašėlusiai mostaguoti rankomis, prašyda­ mas Dorotę pagalbos, bet ši nieko nesuprato. Liūtas irgi nesuvokė, kas atsi­ tiko. Bet Kaliausė akimoju čiupo iš Dorotės krepšio indelį su alyva ir patepė Medkirčiui žandus. Netrukus jis vėl galėjo sklandžiai kalbėti.

– Tai bus man gera pamoka, – tarė jis, – kad kitąsyk atidžiau žiūrėčiau, kur žengiu. Sutrėškęs kokį vabzdį ar mašalą, vėl apsiverkčiau, o juk nuo aša­ rų mano žandikauliai taip aprūdija, kad paskui negaliu nė žodžio ištarti.

Nuo tada jis iš tiesų ėmė žengti labai atsargiai, įsmeigęs akis į kelią, kad išvydęs triūsiančią skruzdėlytę galėtų laiku ją perlipti ir neužgauti. Geležinis Medkirtys žinojo neturįs širdies, tad labai žiūrėjo, kad su kuo nors nepasi­ elgtų beširdiškai ar nemaloniai.

– Jums, žmonėms, kurie turit širdį, – kalbėjo jis, – yra kas pasako, kada ir kaip elgtis, ir jūs nepadarote bloga. Bet aš jos neturiu, todėl privalau būti ypač atsargus. Žinoma, kai Ozas įdės man širdį, galėsiu ir aš taip labai nesirūpinti.

VII. Kelionė pas Didįjį Ozą Nakvynės jie turėjo apsistoti tiesiog po didžiuliu medžiu girioje, nes aplinkui nebuvo matyti jokių namų. Beje, kupli jo laja visai neblogai gynė keliaunin­ kus nuo rasos. Be to, Geležinis Medkirtys savuoju kirviu prikirto dideliausią krūvą malkų, o Dorotė sukūrė puikų laužą, prie kurio beregint apšilo ir ne­ besijautė tokia vieniša. Tik va – jiedu su Toto sudorojo paskutinius duonos trupinius, ir jai galva neišnešė, ką čia prasimanius pusryčiams.

– Jei nori, – pasisiūlė Liūtas, – sumedžiosiu tau girioje elnią. Galėsi jį išsikepti, kaip liepia keistai išrankus jūsų, žmonių, skonis. Turėsi puikius pusryčius.

– O ne! Nedaryk šito, maldauju! – ėmė prašyti Geležinis Medkirtys. – Jei nužudysi vargšelį elnią, aš apsipilsiu ašaromis, ir mano žiaunos vėl už­ rūdys.

Tuomet Liūtas nuskuodė gilyn į tankmę ir pats sau vienas prasimanė vakarienės. Beje, niekas taip ir nesužinojo, ką, o jis pats niekuomet apie tai neužsiminė.

Kaliausė aptiko riešutais apkibusį lazdyną ir priskynė jų pilną Dorotės krepšelį – kad ji ilgam turėų kuo malšinti alkį. Mergaitę sužavėjo šis gražus ir išmintingas Kaliausės poelgis, tačiau ji plyšo juokais, matydama, kaip ne­ grabiai tas vargšiukas raško riešutus. Jo šiaudais kimštos rankos buvo tokios nevikrios, o riešutai tokie smulkūs, kad jis išbarstydavo bemaž tiek pat, kiek pririnkdavo. Bet pačiam Kaliausei, rodos, visai nerūpėjo, kiek laiko kainuos pripildyti krepšį, nes riešutaudamas vaikštinėjo tolokai nuo laužo. Mat jis baisiai bijojo supleškėti nejučia pasigavęs kokią paklydėlę žiežirbą, tad sten­ gėsi laikytis kuo atokiau nuo ugnies ir tik trumpam priėjo artyn apkloti Do­ rotės sausais lapais, kai ji pagaliau atsigulė miegoti. Mergaitei nuo jų pasida­ rė labai jauku ir šilta, tad ji ramiai išmiegojo ligi pat ryto.

Vos išaušus Dorotė nusiprausė netoliese gurgančiame šaltinėlyje, ir ke­ liauninkai vėl patraukė Smaragdo miesto link.

41

Naujoji diena buvo kupina nuotykių. Po geros valandos nelengvo žygio jie priėjo didžiulį griovį, kuris kirto geltonųjų akmenų kelią ir kiek akis užmato dalijo visą girią pusiau. Jis buvo labai platus. Negana to, atsargiai pritykinę prie griovio krašto ir dirstelėję žemyn, draugai pamatė, kad jis ir labai gilus, be to, aštriais smailiais akmenimis nusėtu dugnu. Jo sienos smigo žemyn tokios stačios, kad nė vienas nebūtų valiojęs nukopti. Taigi kurį laiką atrodė, kad čia kelionė turės pasibaigti.

– Ką dabar mums daryti? – nusiminusi sudejavo Dorotė.

– Neturiu nė menkiausio supratimo, – atsiliepė Geležinis Medkirtys.

Liūtas taip pat tik purtė vešlius savo karčius ir atrodė labai susimąstęs.

O Kaliausė prakalbo taip: – Skraidyti mes nemokam, tai aišku kaip dieną. Dugnu perlipti nepajėg­ sim. O kadangi peršokti taip pat nevaliojam, tai, deja, turim likti kur esam.

– Manau, kad aš įstengčiau jį peršokti, – tarė Bailusis Liūtas, mintyse ne sykį rūpestingai išmatavęs atstumą.

– Tuomet viskas gerai, – išsyk atkuto Kaliausė. – Galėsi mus pergabenti ant nugaros – kas kartą po vieną.

– Na ką gi, pabandysiu, – sutiko Liūtas. – Kas pirmas?

– Aš, – atsiliepė Kaliausė. – Mat jeigu paaiškėtų, kad tu vis dėlto negali peršokti prarajos, Dorotė užsimuštų, o Geležinis Medkirtys labai susižalotų į akmenis apačioj. O jei ant tavo nugaros sėdėsiu aš, nieko baisaus neatsitiks, nes ir nukritęs nė kiek neužsigaučiau.

– Aš ir pats klaikiai bijau įkristi, – prisipažino Bailusis Liūtas, – bet, ma­ nau, nieko kito nelieka, kaip vis dėlto mėginti šokti. Taigi ropškis man ant nugaros, ir mudu pasistengsime įveikti tą kliūtį.

Kaliausė įsitaisė Liūtui ant nugaros, tuomet dičkis žvėris priėjo prie be­ dugnės krašto ir pritūpė.

– Kodėl tu neįsibėgėji? – paklausė Kaliausė.

– Todėl, kad mes, liūtai, niekada to nedarom, – atsakė šis.

Smagiai atsispyręs jis liuoktelėjo oru ir laimingai nusileido kitoje prara­ jos pusėje. Visiems labai patiko jo lengvas ir grakštus šuolis. Kaliausei nuli­ pus žemėn, Liūtas vėl stryktelėjo per griovį.

44

Dabar pasiruošė šokti Dorotė. Ji pasiėmė į glėbį Toto, viena ranka stipriai įsikibo į ilgus Liūto karčius ir atsisėdo jam ant nugaros. Akimirksnį jai pasirodė, kad skrenda, bet nespėjo apie tai nė pagalvoti, kaip sveikut sveikutėlė atsidūrė kitoje pusėje. Liūtas grįžo atgal trečią kartą ir perkėlė Geležinį Medkirtį. Tada jie visi susėdo, kad Liūtas galėtų šiek tiek atsikvėpti – mat nuo tų galingų šuolių jis gerokai priduso ir dabar lekavo iškoręs liežuvį tartum nusilakstęs šuva.

Anoje griovio pusėje miškas pasirodė esąs dar tankesnis – tamsus, niūrus ir nejaukus. Kai Liūtas atsipūtė, jie vėl patraukė geltonuoju grindiniu, paty­ liukais mintydami, ar toms girioms kada bus galas ir ar jie galės kada vėl pa­ sidžiaugti saulutės šviesa. Negana to, netrukus jie išgirdo iš girios glūdumos sklindančius keistus garsus, ir Liūtas jiems baimingai pakuždėjo, kad jie dabar keliauja tomis vietovėmis, kur gyvena kalidahai.

– O kas tie kalidahai? – pasidomėjo mergaitė.

– Tai pabaisos. Šiurpūs lokiai tigrų galvomis, – paaiškino Liūtas. – Jų iltys tokios ilgos ir aštrios, kad perplėštų mane pusiau taip lengvai, kaip aš – Toto. Brr... Labai jų bijau.

– Nieko keisto, – nuramino jį Dorotė. – Ko gero, jie išties baisūs.

Liūtas norėjo kažin ką sakyti, bet tuo metu jie priėjo dar vieną milžinišką griovį. Jis buvo toks gilus ir toks platus, kad Liūtas išsyk suprato jo nepa­ jėgsiąs peršokti. Taigi visi susėdo pasitarti, ką daryti toliau. Gerai pamąstęs pirmas prabilo Kaliausė: – Ana, visai šalia griovio auga didžiulis medis. Jei Geležinis Medkirtys pa­ sistengtų jį nukirsti taip, kad jis virstų į aną pusę, tai lengvai juo pereitume.

– Kokia puiki mintis! – sušuko Liūtas. – Gali pamanyti, kad tavo galvoje visai ne šiaudai, o kuo tikriausios smegenys!

Medkirtys tučtuojau ėmėsi darbo. Jo kirvis buvo toks aštrus, kad neilgai trukus bemaž nukirto medį. Tuomet Liūtas savo galingomis priekinėmis le­ tenomis iš visų jėgų stumtelėjo drūtą kamieną. Milžinas palinko ir braškė­ damas griuvo skersai prarajos, o viršutinės jo šakos atsirėmė į kitą krantą.

Draugams vos pajudėjus tuo keistu tiltu, visus ūmai privertė atsisukti nirtus urzgimas, ir jie su siaubu pamatė, jog artyn dumia dvi didžiulės pa­ baisos lokių kūnais bei tigrų galvomis.

45

– Tai kalidahai! – virpėdamas kaip lapas suvapėjo Bailusis Liūtas.

– Greičiau! – sušuko Kaliausė. – Greičiau į kitą pusę!

Dorotė nuskuodė pirma, glėbyje spausdama Toto, jai iš paskos – Ge­ ležinis Medkirtys ir Kaliausė, o Liūtas, nors ir labai bijodamas, atsisuko į kalidahus ir taip griausmingai ir baisiai suriaumojo, kad Dorotė net suspi­ go iš netikėtumo, Kaliausė parvirto aukštielninkas, o nuožmiosios pabaisos nejučia stabtelėjo ir pažvelgė į jį su nuostaba.

Bet jos tuojau sumojo esančios gerokai stambesnės už Liūtą, be to, dvi prieš vieną, tad vėl šoko pirmyn. Perbėgęs medžio kamienu kiton prarajos pusėn Liūtas atsigręžė pasižiūrėti, ką jos ketina daryti toliau. Nė akimirkos nedvejodami kalidahai leidosi įkandin. Tai matydamas Liūtas tarė Dorotei: – Mes pražuvę. Savo aštriomis iltimis jie bemat sudraskys mus į gabalus.

Bet stokite man už nugaros, ir aš kausiuos su jais ligi paskutinio atodūsio.

– Mažumytį palaukit, – šūktelėjo Kaliausė, kuris visą tą laiką mąstė, kaip čia būtų geriausia padarius. Paskui jis paprašė Medkirtį nu­ kirsti į prarajos krantą atsirėmusią medžio viršūnę. Geležinis Medkirtys tučtuojau vėl griebėsi kirvio. Nelemtie­ ji kalidahai buvo mažne perbėgę tiltą, kai tasai traškėdamas šlumštelėjo bedugnėn, o kartu su juo – ir šlykštūs urzgiantys padarai, kurie ne­ trukus ištiško į aštrias uolas apačioje.

– Na ką gi, – tarė Bailusis Liūtas, leng­ viau atsidusęs, – kaip matau, mūsų dai­ nelė dar ne visai sudainuota, ir tai be galo džiugu, nes, ko gero, baisiai nemalonu likti negyvam. Tie kalidahai mane taip išgąsdi­ no, kad širdis, šit, ligi šiol tebespurda.

– Ak, – liūdnai atsiduso Geležinis Medkirtys. – Kaip norėčiau turėti šir­ dį, kuri galėtų spurdėti!

Po šio nuotykio keliauninkai dar labiau panūdo kuo greičiau išsigauti iš girios. Jie žingsniavo taip sparčiai, kad Dorotė bemat pailso ir turėjo sėsti raita Liūtui ant nugaros. Didžiausiam jų džiaugsmui, juo tolyn, juo medžių kamienai ėjo plonyn, ir šiek tiek po pusiaudienio jie išvydo didelę ir sraunią upę. Kitame jos krante vingiavo tas pats geltonų akmenų kelias, bėgantis tolyn per nepaprastai gražias vietoves. Abipus jo augo puikūs vaismedžiai, apkibę gardžiausiais vaisiais, žaliavo nuostabios pievos, nubertos puikiausių žiedų. Šis akiai malonus vaizdas visiems išsyk pataisė ūpą.

– Kaipgi mes nusigausime į aną upės krantą? – ūmai susirūpino Dorotė.

– O, tai nesunkiai padaroma, – tučtuojau atsiliepė Kaliausė. – Tegu Med­ kirtys sukerta plaustą – juo ir perplauksime į kitą pusę.

Geležinis Medkirtys vėl čiupo kirvį ir ėmė kirsti smulkesnius me­ džius plaustui. Kol jis plušėjo, Kaliausė pakrantėje aptiko vaisme­ dį, lūžtantį nuo malonaus skonio vaisių. Tasai radinys labiausiai pradžiugino Dorotę, perdien mitusią vien riešutais, ir ji sočiai prisivalgė tų prinokusių vaisių.

Beje, padaryti plaustui reikia laiko, net jei to darbo imasi toks sumanus ir niekad nepailstan­ tis meistras kaip Geležinis Medkirtys. Ka­ dangi vakare plaustas dar nebuvo baig­ tas, jie susirado gana jaukią vietelę po medžiais ir išmiegojo tenai iki ryto. Dorotė sapnavo Smaragdo miestą ir gerąjį Ozo šalies bur­ tininką, kuris netrukus turė­ jo grąžinti ją namo.

– Lėkit ir nudobkit tuos svetimšalius, kurie bastosi po mano valdas. Vi­ sus, išskyrus Liūtą, – tarė Piktoji Žiežula. – Tą žvėrį atgabenkite čionai, mat sugalvojau jį pažaboti kaip arklį ir priversti darbuotis.

– Bus padaryta, – atsakė gaujos vadas, ir baisiai klykdamos ir lalėdamos skraiduolės beždžionės nusidangino ten, kur keliavo Dorotė su savo bičiuliais.

Kelios iš jų griebė Geležinį Medkirtį ir oru nunešusios į kalnus, tėškė jį iš aukštai į aštrias smailias uolas. Krisdamas Medkirtys taip apsilamdė ir apsi­ daužė, kad liko gulėti paslikas, nepajėgdamas ne tik pajudėti, bet ir vaitoti.

Kitos stvėrė Kaliausę ir savo kibiais pirštais ištaršiusios šiaudus iš jo kūno bei galvos surišo jo batus, drabužius ir skrybėlę į mazgelį ir užmetė į aukšto medžio viršūnę.

Dar kitos beždžionės apraizgė Liūtą tvirtomis virvėmis. Jos taip apnarp­ liojo jam galvą, letenas ir kūną, kad jis nebeįstengė nei kandžiotis, nei dras­ kytis, nei kaip nors kitaip gintis. Paskui beždžionės nulakdino jį Žiežulos pilin, kur jis buvo uždarytas mažame aptvare su aukšta geležinių smaigų tvora, kad negalėtų pabėgti.

Beje, Dorotės beždžionės nepuolė. Ji stovėjo apsikabinusi mažąjį Toto ir stebėjo liūdną savo bičiulių likimą, galvodama, kad toks pat laukia ir jos.

Pagaliau ištiesęs savo gauruotas letenas ir bjauriai iššiepęs neregėtai šlykštų snukį prie Dorotės prilėkė beždžionių vadas. Tačiau išvydęs jos kaktoje Ge­ rosios Raganos bučinio žymę, sustojo lyg įbestas, modamas ir kitoms bež­ džionėms šiukštu jos neliesti.

– Mums nevalia skriausti šios mažos mergaitės, nes ją gina gėrio jėgos, kurios juk daug stipresnės už blogio jėgas, – paaiškino jis. – Visa, ką mes galim, – tai nugabenti ją Piktosios Žiežulos pilin ir ten palikti. Švelniai ir atsargiai apglėbusios Dorotę, jos nuskraidino ją Piktosios Va­ karų Žiežulos pilin ir pastatė ant laiptelių prie laukujų durų, o beždžionių vadas taip jai pasakė: – Padarėm viską, kas mūsų valioje. Geležinis Medkirtys ir Kaliausė su­ naikinti, Liūtas pririštas tavo kieme. Mergaitei ir šuneliui, kurį ji laiko ran­ kose, negalime daryti nieko bloga. Na, o dabar tavo galia mums įsakinėti baigėsi, ir daugiau tu mūsų nematysi.

84

Ir skraiduolės beždžionės kvatodamos, čiauškėdamos bei keldamos di­ džiausią klegesį pakilo į orą ir tučtuojau išnyko iš akių.

Piktoji Vakarų Žiežula nustebo ir sykiu išsigando pamačiusi žymę Do­ rotės kaktoje, nes puikiai žinojo, kad dėl jos ne tik skraiduolėms beždžio­ nėms, bet ir jai pačiai nevalia daryti mergaitei nieko bloga. O kai dirstelėjo į Dorotės kojas ir pamatė sidabro kurpaites, net suvirpo iš baimės – mat žinojo, kokią stebuklingą galią tos kurpaitės turi. Išsyk ją apėmė klaikus noras lėkti kuo toliau nuo Dorotės, bet pažvelgusi į jos vaikiškas akis tuč­ tuojau sumojo, kokia naivi siela už jų slypi ir kad Dorotė nė nenutuokia, kokią nuostabią galią jai teikia sidabro kurpaitės. Ragana mintyse net nu­ sikvatojo. Ji pagalvojo: „Tai puikumėlis. Lengvai galiu paversti mergiotę savo verge, nes ji nežino, kaip panaudoti turimą galią.“ Ir subliuvo šiurkš­ čiu ir labai piktu balsu: – Nagi, eime! Žiūrėk man, kad klausytum kiekvieno mano žodžio, nes kitaip bemat padarysiu tau galą kaip Geležiniam Medkirčiui arba Kaliausei.

Dorotė nusekė paskui Žiežulą per daugybę puikių kambarių į virtuvę, kur jai buvo liepta šveisti puodus bei virdulius, šluoti grindis ir kūrenti ugnį.

Dorotė nuolankiai ėmėsi darbo ketindama triūsti taip uoliai, kaip tik jė­ gos leis, ir patyliukais džiaugėsi, kad Žiežula nusprendė jos nežudyti.

Kol Dorotė plušėjo, Žiežula sumanė eiti kieman ir pakinkyti Bailųjį Liū­ tą. Ji iš anksto mėgavosi malonumu, kurį žinojo patirsianti priversdama Liū­ tą traukti karietą kaskart, kai tik į galvą šaus mintis pasivažinėti. Bet vos tik ji pravėrė aptvaro vartelius, Liūtas taip baisingai suriaumojo ir taip narčiai šoko ant Piktosios Žiežulos, kad toji mirtinai persigandusi liuoktelėjo atgal ir vėl juos kuo skubiausiai uždarė.

– Jei nesileidi kinkomas, – įniršusi sušnypštė Žiežula Liūtui pro grotas, – turėsi dvėsti badu. Negausi ėsti, kol man nepaklusi.

Nuo tada ji nebedavė įkalintam Liūtui nė trupinėlio ir kiekvieną popietę prisliūkinusi prie narvo klausdavo: – Na, kaip, ar jau pabūsi man arkliuku?

Liūtas į tai atšaudavo: – Ne. O jei dar lįsi čionai – sudraskysiu.

85

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą www.knyguklubas.lt

NUOSTABUSI S OZO SALIE S BURT ININKA S Frank Limen Baum

Frank Limen Baum „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ 2000 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta gražiausia metų knyga.

Frank Limen Baum

NUOSTABUSI S

OZO SALI E S BURT IN I NKA S Iliustravo EDVARDAS JAZGEVIČIUS

GRAŽIAUSIA 2000-ųjų METŲ KNYGA